Blog

Paskui kalnų ožį

Trofėjus tikriems vyrams – alpinis ožys (Capra ibex). Tai tikrai nėra lengviausia medžioklė, dažniausiai ji kaip tik labai sunki ir jai reikia iš anksto pasiruošti. Teks gerokai paplušėti, kad savo kolekciją papildytumėte alpinio ožio trofėjumi. Koks tai žvėris ir kaip jį geriau sumedžioti, savo įspūdžiais dalijasi patyręs medžiotojas Haraldas Barvikas, sumedžiojęs ne vieną alpinį ožį.

DEMOKRATIŠKAS GYVŪNAS
Alpinį ožį galima sumedžioti Altajaus kalnuose, Kazachstane, Rusijoje, Kirgizijoje, Vidurio Azijos ir Pietų Sibiro kalnuose. Skirtingų porūšių alpinių ožių yra Turkijoje, Ispanijoje, Mongolijoje ir Amerikoje. Jeigu medžiotojas savo kolekcijoje nori turėti visus, kartu galės ir pakeliauti. Pagal kainą alpinis ožys yra prieinamiausias mūsų medžiotojams, nes medžioklė kainuoja palyginti mažai, nors kartu ji ir viena sudėtingiausių. Alpiniai ožiai sugeba labai gerai pasinaudoti vietiniu reljefu. Dažniausiai jų naudojama taktika – būti aukščiau, kad matytų kuo didesnę teritoriją. Šie gyvūnai praktiškai gyvena tik uolėtose, sunkiai prieinamose vietose, taigi reikia būti labai geros fizinės formos, norint laipioti iš paskos. Alpiniai ožiai niekada nesigano lygiose pievose ar kalnų plynaukštėse. Jie visuomet bus nesmagiausiose vietose, kuriose jaučiasi saugūs ir nepagaunami nei vilkų, nei kitų plėšrūnų. Alpiniai ožiai saugiausiai jaučiasi ant visiškai atvirų uolų, labai retai jų sutinkama slėniuose, perėjose iš vienos įdubos į kitą. Jie ėda kalnų žolę, kartais net nuostabu, kur jie jos randa, o vandens kalnuose irgi yra visur. Ožiai visai neturi leistis į apačią, kad atsigertų – tereikia rasti šaltinį. Alpiniai ožiai nesislepia, pasikliauna savo rega, uosle ir klausa. Jie stovi atviroje vietoje, o jeigu artėja koks pavojus, užlekia ant dar statesnių uolų, į tokias vietas, kurios kitiems gyvūnams apskritai neprieinamos. Sužeistas gyvūnas labai sumaniai pasislepia tarp akmenų. Aišku, ir jiems sunku judėti, tačiau žmogus jų pagauti neįstengia, neverta nė mėginti. Kal-nuose ir uolose jų negali pagauti nei vilkai, nei meškos, jie miklesni ir greitesni, prisitaikę prie stataus reljefo.

ALPINIŲ OŽIŲ ROJUS
Kirgizija yra alpinių ožių rojus, ten yra geriausi jų trofėjai. Ši valstybė išsiskiria iš kitų kraštų, kur šiuos ožius galima medžioti. Genetiškai populiacija labai sveika, geros poravimosi sąlygos, mineralų sudėtis skatina augti ragus – Kirgizijoje alpinių ožių didžiausi, stambiausi ir gražiausi ragai. Kitose šalyse vidutinis ragų ilgis galėtų būti nuo 100 iki 120 centimetrų, užtat Kirgizijoje kai kuriems pasiseka gauti 140 ar net 150 centimetrų ragų trofėjų.Aišku, ir Altajuje teoriškai galėtų būti 140 centimetrų ragų, bet šiuo metu ten problema su vilkais, kurių populiacija pagausėjo. Anksčiau su jais kovota, o dabar nėra lėšų. Vilkai stengiasi pagauti gyvūnus prie gėrimo vietų, įdaubose, o kai plėšrūnų daugiau, jiems pavyksta dažniau pasigauti grobio.

ELITINĖ MEDŽIOKLĖ
Alpiniai ožiai labai sumaniai juda uolomis, todėl medžiotojas turi gerai įvertinti savo galimybes: alaus pilvas tokioje medžioklėje bus didelė kliūtis, o šaudyti teks iš labai toli. Vidutinis nuotolis yra200–300 metrų, todėl kalnų medžioklė ir laikoma elitine – reikia būti geros fizinės formos, mokėti labai gerai šaudyti ir sugebėti tai daryti būtent kalnuose, taigi atsižvelgti į šūvio kampą. Kalnuose 200–300 metrų yra normalus nuotolis, atitinkantis 100 metrų lygumose. Taip pat kalnuose nešaudoma nuo rankos – reikia naudoti kokią nors atramą, kokia tik prieinama. Gali net tekti šauti iki pat pusės kilometro. Šauti į taikinį už 700–800 metrų yra didelis meistriškumas, nes bet kokia smulkmena gali paveikti trajektoriją. Be abejo, ir kalnų yra skirtingų – lengvesnių ir sudėtingesnių. Altajaus kalnai nėra tokie aukšti, daug kur su automobiliu galima nuvažiuoti iki medžioklės vietų. Kirgizijoje ir Tadžikistane gali pasitaikyti labai sudėtingų kalnų – stačių, aukštų, dažnai virš 3000 metrų. Alpiniai ožiai labai ištvermingi, jie gali ilgai bėgioti kalnais, o medžiotojas turi prisiminti, kad tokiame aukštyje retesnis oras – greičiau pavargstama, sunkiau kvėpuoti. Kalnuose laimės tas, kuris judės lėčiau ir protingiau.

TINKAMA TAKTIKA Medžioklei kalnuose reikėtų skirti mažiausiai vieną savaitę. Kalnuose gali užeiti nepalankus oras – apsiniaukti, lyti ar snigti, taigi vykti į medžioklęnėra prasmės. Oras kalnuose keičiasi kas valandą ir medžioklėje lemia labai daug. Gali tekti patirti ir žemės drebėjimą. Buvo, kad staiga prasidėjo 8,2 balo žemės drebėjimas, kurio epicentras – už 100 kilometrų. Iš pradžių nesupranti, ar tai perkūnas ir iš kur ateina siaubingas griausmas. Pradžioje net atrodo, kad buvo paleista raketa, bet paskui, kai pamatai, kad medžiai ima „vaikščioti“ 30–40 centimetrų amplitude, nuo uolų atsiskiria gabalų, viskas virsta, griūva ir krinta, supranti, kad tai žemės drebėjimas. Tai palieka didžiulį įspūdį, įdomu visa tai pajusti. O štai žvėrys tuo metu būna labai ramūs, stovi ir žiūri, nebėga, nerodo jokių streso požymių. Akivaizdžiai ne pirmą ir ne paskutinį kartą juos žemė papurto. Alpinių ožių medžioklė yra viena sunkiausių ir todėl, kad kalnų gyvūnų labai gera rega. Bandant prieiti, ožys jau per kilometrą pastebės prašalaitį kalnuose – visą laiką reikia slėptis, prisidengti. Medžiotojas turi suprasti, kaip naudotis kalnų reljefu, slėptis už akmenų, neiškišti galvos ir žiūrėti, viską daryti labai lėtai, kad gyvūnas nepastebėtų judesių, nes būtent judėjimą kalnų žvėrys pastebi labai greitai. Svarbiausia stengtis patekti aukščiau nei medžiojamas gyvūnas, nes jie labiausiai stebi tai, kas ateina iš apačios – paprastai pavojus kyla iš ten. Jeigu medžiotojas atsiduria aukščiau nei gyvūnas, tuomet lengviau kontroliuoti situaciją ir gyvūną sekti. Tai pagrindinė taktika: atsidūrę aukščiau nei gyvūnas, laimime; jeigu esame žemiau – viltys mažos net priartėti šūvio atstumu. Mat ir alpinis ožys paprastai pasirenka gerai įžiūrimas vietas, kad ir jis galėtų kontroliuoti situaciją aplink save.

PAPILDOMA ADRENALINO DOZĖ
Adrenalino dozę šiai medžioklei suteikia ir jojimas arkliu. Kartais pažvelgus į kalnų apylinkę atrodo, kad mažu takeliu net pėsčiomis nereikėtų eiti, kur dar ant arklio. Bet šis eina ir tu ant jo sėdi – kojos šaltos, nes matai, kad šalia skardis, kažkur giliai tik upelis teka. Ant uolos krašto joti smagu, paskui tik supranti, kaip tai pavojinga. Kalnų arkliai moka eiti kalnais, bet arklys yra tik arklys kaip žmogus yra tik žmogus, ir arkliui kojos kartais užkliūva, ir jis suklumpa. Jeigu taip būna, sunku įsivaizduoti aštresnius pojūčius, amerikietiški kalneliai palyginti tik smulkmena. Būna, kad arklys nukrinta, būna, kai balno diržai nutrūksta, visuomet yra tokia galimybė. Pirmą kartą, kai buvau Altajaus kalnuose medžioti alpinio ožio, trofėjaus negavau. Matyti mačiau, bet nebuvo tokio trofėjaus, kurį norėtųsi sumedžioti, taigi palikau šį laimikį kitam kartui. Pirmą alpinį ožį sumedžiojau Uzbekistano kalnuose, buvau tokioje kompanijoje, kur buvo pora žmonių, kurie, patekę į kalnus, pasirodo, bijojo aukščio. Tamsoje užlipome aukštyn matydami tik vadovo siluetą – tu nematai, kas yra dešinėje, kas kairėje, tik eini. Aišku, ryte, prašvitus, kai žmonės pamatė, kur buvo užlaipinti, ėmė trimituoti kaip elniai, pamatę varžovą. Jeigu žmogus bijo aukščio, jam būna sunku. Alpinių ožių medžioklėje išvengti uolų neįmanoma. Apačioje, prie vandens, gyvūno laukti galima kelias dienas, pasiseka labai retai, todėl tai nebus labai efektyvu. Vaikščiodamas po kalnus medžiotojas gali jausti, kur geriau ieškoti laimikio. Paprastai kalnuose renkiesi vietas, kur viskas gerai matyti. Pamačius grupę gyvūnų telieka nustatyti, ar joje yra trofėjų.

Tekstas: KRISTINA ROZMIANECA
Šaltinis: Žurnalas “Medžioklė”
Kopijuoti ar kitaip platinti čia pateiktą turinį be mūsų sutikimo draudžiama!

20 rugsėjo, 2017
Elnių baubimas į pavilkijį vilioja ne tik medžiotojus

Kauno rajono Padauguvos–Karalgirio miškai rugsėjį itin svetingi lankytojams. Čia laukiami ne tik uogautojai ir grybautojai. Padauguvos girininkas Kęstutis Markevičius tiek gamtos mylėtojus, tiek medžiotojus kviečia atvykti pasiklausyti įspūdingo rujojančių elnių baubimo, o moksleivius ir gimnazistus – istorijos pamokas surengti prie pokario laisvės kovotojų paminklo ir atstatyto bunkerio.

Pajusti gamtos didybę
Beveik 50 kv. km plotą užimantis masyvas Vilkijos pašonėje – turtingas miško gyventojų. Girininkas K. Markevičius ne pirmi metai čia organizuoja profesionalias medžiokles. Šis mėnuo yra pats tinkamiausias išgirsti nepakartojamą rujojančių elnių baubimą ar sumedžioti šį žvėrį. Elniai rujoja nuo rugpjūčio vidurio iki lapkričio, tačiau karščiausios aistros verda rugsėjį.

„Elniai jau susirinkę į rujos vietas, atvėsus orams, galima tikėtis jų uždainavimo, – tvirtino Padauguvos girininkas. – Ypač tam tinkamos naktys, kai tvyro rūkas“. Daug metų dirbdamas miške, K. Markevičius išmoko pamėgdžioti šių įspūdingų žvėrių baubimą ir juos privilioti.

„Falšą laukinis žvėris pastebi gana greitai. Kol jis būna toliau, bandai atkartoti jo baubimą, vėliau – laužydamas sausas šakas, imituoji jo triūsą braunantis per mišką. O tada jau lauki. Galingo žvėries atėjimas prie pat – 10–15 žingsnių nuo viliojančio žmogaus – yra be galo įspūdingas reginys“, – viliojimo paslaptimis ir įspūdžiais dalijosi pašnekovas.

Taurieji elniai rujos metu elgiasi visiškai kitaip nei kasdienybėje. Tuomet net lyderis ramiai vaikšto su kitais patinais, turi savo jaunesnius tarnus, kurie veda jų grupę, nes galingiausias žvėris eina paskutinis. Patelės ne rujos metu taip pat turi savo atskiras grupes ir ten priekyje visada eina vedlė, kuri atsako už savo jauniklio ir visos grupės saugumą, miške jos gyvena atskirai nuo patinų. Haremą patinas sudaro tik rujos metu. Būtent tuomet jis yra labiau pažeidžiamas, nes baubimu išsiduoda, kur yra, demonstruoja savo jėgą.

Padauguvą pamėgo ne tik Lietuvos medžiotojai
Padauguvos–Karalgirio giriose yra medžiojusi visa plejada ne tik Lietuvoje garsių asmenų, tarp jų ir NATO, ir Lietuvos kariuomenės atstovai, politikai bei verslo atstovai. „Medžioja“ ir fotografai, o paklausyti elnių tuoktuvių dainų atvažiuoja ir kiti gamtos mylėtojai. Tik reikia kreiptis į girininką, kuris mielai priims ir parodys, kur tai saugu daryti.

Besilankiusiųjų sąrašas įspūdingas ir tarptautiškumu: masyve Vilkijos pašonėje medžiojo vokiečiai, italai, prancūzai, norvegai, švedai, suomiai, danai, rusai, svečiai iš Jungtinių Amerikos Valstijų.

„Labiausiai turbūt prieš kelerius metus pasisekė dviem prancūzams, sumedžiojusiems tris tauriuosius elnius ir du stirninus. Į Prancūziją iškeliavo įspūdingas trofėjus – 10 kg sveriantys tauriojo elnio ragai“, – prisiminė Padauguvos girininkas K. Markevičius.

Vis dėlto miškininkas net medžiotojus tauriųjų elnių rujos metu ragina į prižiūrimas valdas atvažiuoti be šautuvų. Anot jo, išgirsti rujojančio elnio baubimą ar net pamatyti gamtos šauksmui paklususį žvėrį, žodžiais sunkiai apsakomas dalykas.

„Bent mane kaskart apima dvigubas – gamtos didybės ir žmogaus menkumo – jausmas“, – prisipažino pašnekovas.

Trofėjų randa nemedžiodamas
Kęstutis profesionalios medžioklės plotų prižiūrėtoju, girininku dirba du dešimtmečius – nuo 1997 metų. „Medžioklė man taip pat nesvetima, medžioju palyginti seniai, medžiotojas buvo ir mano tėtis. Žinau, kad esama įvairių požiūrių į medžioklę. Mano supratimu – tai pirmiausia pažintis su gamta, toliau – faunos globa. Man keista, ir esu įsitikinęs, kad nemažai save vadinančių žaliaisiais niekuomet gyvenime nėra surišę šluotos žvėrims, nėra atvežę grūdų ar padėję druskos. Išauginti elniui prireikia dvylikos metų – tai įdomus, atsakingas darbas. Ir tik po to medžioklė – bandos reguliavimas, sergančių , sužeistų žvėrių sumedžiojimas“, – aiškino girininkas.

Save K. Markevičius vadina priklausomu nuo medžioklės. „Tai – mano hobis. Sakoma, yra blogai, kai hobis tampa darbu. Iš tiesų tai labai įdomu. Dabar praktiškai pats nemedžioju, tačiau man be galo smagu ir įdomu, sakyčiau, garbė surasti žvėrį ir prie jo atvesti medžiotoją. Džiaugiuosi, kai medžiotojams pavyksta sumedžioti tai, ko jiems reikia. Esu medžioklės organizatorius ir man svarbu, kad užsakovas liktų patenkintas. Vieni pageidauja grįžti su 7–8 kg trofėjumi, kiti nori sumedžioti taurųjį elnią, kurio ragai svertų 10 kg, o mano reikalas – išsiaiškinti ir surasti, kur glaudžiasi toks žvėris. Dabar paieškos savotiškai man kompensuoja medžioklę“, – tikino Padauguvos girininkas.

Beje, jis pats turi nemažą ragų kolekciją. Didžiąją dalį eksponatų K. Markevičiui pavyko rasti pamestus žvėrių, kitus įgijo medžioklės metu.

Susieti savo gyvenimą su mišku , sakytum, buvo užprogramuota K. Markevičiaus genuose. Jo prosenelis iš mamos pusės šiame miške buvo eigulys nuo 1921 metų ir priklausė tuometinei Raudondvario urėdijai.

„Aš girininkauju tuose pačiuose miškuose. Mama pasakojo tokį įvykį iš prosenelio darbo. Prieš šventes prosenelis aptiko nupjautą eglutę. Jis pagal pėdsakus atsekė ir išsiaiškino, kad taip padarė jo sūnus, t.y., mano senelis. Šis gavo tiek diržų, kad jam niekada nebekilo mintis be leidimo eiti į mišką“, – šypsojosi vyriškis.

Puoselėja istorinę atmintį
Padauguvos girininką drąsiai galima vadinti ir istorinės atminties puoselėtoju. Būtent K. Markevičiaus ir jo draugo Gedimino Armonavičiaus iniciatyva atstatytas bunkeris ir pernai liepos 6–ąją Karalgirio miške atidengtas atminimo akmuo už Lietuvos laisvę kovojusiems partizanams ir toje vietoje rezidavusiems Lietuvos laisvės armijos „Vanagų“ būrio kovotojams.

„Viską darėme kartu su kolega Gediminu Armonavičiumi, padedami moksleivių, remiami vietos verslininkų, ūkininkų ir menininkų. Dabar skautukai ir jaunieji šauliai sako: „Einam į vanagynę“. Smagu, kad jaunimas daug prisidėjo prie istorinės vietos atkūrimo, mėgsta čia ateiti ir taip gali prisiliesti prie istorijos“, – sakė pašnekovas.

Atminimo akmuo atidengtas ir ąžuoliukas pasodintas greta partizanų bunkerių, kuriuose 1944–1946 metais slėpėsi Lietuvos laisvės armijos būrio „Vanagai“ kovotojai. Vienas iš kolekcininkų ių tebeturi išlikusį originalų Karalgirio miško kovotojų raištį su užrašu „LLA Vanagai“. Raiščio nuotrauką galima pamatyti pažintiniame stende prie paminklo.

Kiek kovotojų glaudėsi Padauguvos girioje, įvardinti sunku, nes jie keitėsi. Už Lietuvos laisvę čia kovėsi Padauguvos, Vilkijos, Čekiškės, Babtų, Kulautuvos ir kitų aplinkinių kaimų gyventojai. Vilkijoje buvo nukankinta per 30 žmonių, dalyvavusių pasipriešinimo kovose.

Netoli partizanų buveinės įrengtoje atminimo vietoje pastatytame stende taip pat sudėta istorinė medžiaga iš pokario laikų partizaninio judėjimo. Čia pateikiama informacija iš įvairių istorinių šaltinių, privačių kolekcijų, Genocido ir tremties muziejaus Vilkijoje. Atstatant bunkerį rasta molinio ąsočio fragmentų, buteliukų nuo vaistų, butelių, įvairių vokiškų karabinų šovinių, kulkosvaidžio juostos fragmentas, įrankis mediniams šaukštams skobti ir kt. Radinių nuotraukas galima pamatyti stende, o patys radiniai – perduoti muziejui.

„Taip palapinės atrodė ir anais laikas, iš trijų pusių būdavo pasatyti kulkosvaidžiai, sankryžoje įrengtas sargybos postas. Atkūrėme tik vieną bunkerį, dar du susprogdinti yra kertinėje miško buveinėje, kurioje negalime nieko daryti, todėl vietas paženklinsime pasodindami ąžuoliukus. Atkurtajam ir susprogdintiems bunkeriams buvo pasirinktos strategiškai puikios vietos: šlaite, kur iš visų pusių geras matomumas“, – viešint istorinėje vietoje pasakojo K. Markevičius.

„Pernai liepos 6-ąją atminimo akmens atidengimo iškilmėse dalyvavo likę gyvi laisvės gynėjų giminės ir artimieji. Atvyko ir partizanų ryšininkė, 19 metų praleidusi Karagandoje (dabar Kazachstanas), Ksaverija Keruckaitė. Ši garbaus amžiaus moteris, dabar gyvenanti Stabaunyčiuje, labai gerai pamena tų laikų įvykius. Džiaugiuosi, kad galėjau prisidėti įamžinant žuvusiųjų atminimą. Kartu su G. Armonavičiumi dar ketiname papildyti stendą, atnaujinti informaciją, – sakė K. Markevičius. – Į iškilmes iš Ukrainos atvyko bataliono „Azov“ vyrai. Jie papasakojo apie savo kovas, tai, kas vyksta Ukrainoje. Įdomi paralelė – tokie jauni ir viskam pasirengę buvo ir mūsų kovotojai, kaip dabartiniai 24–25-mečiai ukrainiečiai“.

Įamžinęs laisvės gynėjų atminimą Karalgiryje, K. Markevičius jaučiasi atidavęs duoklę ir savo giminės istorijai. Jo senelis Petras Markevičius –„Pranskus“, „Žebenkšties“ rinktinės ginkluotės viršininkas ir Betygalos būrio vadas, žuvo 1945 metais netoli Kelmės vykusiame „Virtukų“ mūšyje. Apie pusantro tūkstančio enkavėdistų ir reguliarios armijos karių keliais žiedais apsupo „Žebenkšties“ rinktinę Virtukų miške.

„Dvylika kovotojų, savanorių, tarp jų – ir mano senelis, liko su geriausiais ginklais, pasirengę paskutiniam mūšiui, kad kiti galėtų atsitraukti. Tuo metu rinktinės vadas buvo Juozas Čeponis, štabo viršininkas – Jonas Žemaitis „Vytautas“, vėliau Lietuvos partizanų ginkluotųjų pajėgų vadas, 2009 metų kovo 11 dieną Seimo deklaracija pripažintas Lietuvos valstybės vadovu, faktiškai vykdžiusiu Lietuvos Respublikos prezidento pareigas SSRS okupacijos metais“, – pasakojo girininkas.

Bando išpainioti rebusą
Be to, K. Markevičiui pavyko išsiaiškinti, kad vieną iš 1863 metų sukilimo vadų Antaną Mackevičių caro kareiviai greičiausiai užklupo ne toje vietoje, kurią ženklina koplytstulpis ir paminklinis akmuo. Jie istoriko, kraštotyrininko Gedimino Ilgūno iniciatyva pastatyti šalia medinio namuko Ringovės kaime, prie kelio Kaunas–Jurbarkas.

Ilgūnas knygoje „Antanas Mackevičius: sukilimo žygiai ir kovos“ nurodo, kad sukilimui vadovavęs kunigas caro kareivių buvo užkluptas šioje troboje – tuometiniame eigulio name.

Tačiau istorijai neabejingas Padauguvos girininkas, ištyrinėjęs senuosius žemėlapius, išsiaiškino, kad toje vietoje, kur įamžintas A.Mackevičiaus atminimas, 1863 m. jokia troba nestovėjusi. „Turiu kartografinę medžiagą, iš kurios aiškiai matosi, kad karčiama ir eigulio namelis buvo už 1 km nuo čia, Ringovės piliakalnio papėdėje. O dabartinio paminklo vietoje XIX a. vidurio žemėlapiuose nėra jokios pastato žymės. Namas, šalia kurio pastatytas paminklas, žemėlapiuose atsiranda tik XIX a. pabaigoje, maždaug nuo 1890 metų“, – tvirtino senuosius žemėlapius tyrinėjęs K. Markevičius.

Jis atkreipė dėmesį, kad rąstai minėtos trobos viduje yra sunumeruoti. „Tai reiškia, kad ji anksčiau stovėjo kitur, buvo išardyta, pervežta ir čia iš naujo suręsta. Esu įsitikinęs, kad tikroji istorinio eigulio namelio vieta yra Ringovės piliakalnio papėdėje – tai liudija ir žemėlapiai“, – tvirtino pašnekovas.

Jis deda visas pastangas, kad istorinis teisingumas būtų atstatytas, o atminties ženklai perkelti į tą vietą, kur iš tikrųjų caro kareiviams įkliuvo bėgimo iškankintas A. Mackevičius.

Autorius: Vilma Kasperavičienė
Šaltinis: www.miskininkas.eu

19 rugsėjo, 2017
Geras skonis, blogas skonis. Ginklų graviūros

Apie ginklų graviūras internete daug informacijos nėra, užtat jos daug apie įvairius graviravimo meistrus ir jų siūlomas galimybes. Didžiųjų prekės ženklų ginklų gamintojai siūlo atskirą paslaugą – galimybę graviruoti ginklus pagal savo vaizduotę, poreikius ir piniginės storį.

Istoriškai ginklų graviūros skiria vieną ginklą nuo kito, suteikdamos kiekvienam unikalų braižą. Graviravimas yra specialių raštų, objektų, žodžių formavimas ant metalinių ginklo detalių. Dažniausiai ant ginklų graviruojami gyvūnų atvaizdai – elniai, šunys, triušiai, paukščiai, kartais net žuvys, nors sunku spręsti, kuo jos čia dėtos. Graviūros gali būti abstrakčios ir labai individualios. Nieko nėra neįmanoma, jeigu nori, kad tavo šuns portretas būtų išgraviruotas ant ginklo. Graviūros sukuria ginklo istoriją arba reiškia kokią nors žinią. Dabar sunku nustatyti, kas šį meną pradėjo.

Iki XX amžiaus antrosios pusės graviravimo meistrai daugiausia dirbo anonimiškai, jie buvo laikomi paprastais amatininkais, kurių užduotis – pabaigti ginklo gamybą. Pasak kai kurių vokiečių graviruotojų, iki Antrojo pasaulinio karo pabaigos jiems buvo draudžiama pasirašyti savo kūrinius. Aišku, dabar įmanoma identifikuoti daugelio net XIX amžiaus graviruotojų vardus, bet iki tol apie šiuos menininkus buvo žinoma nedaug. Greičiausiai patys pirmieji ginklų graviruotojai buvo tie patys meistrai, kurie dekoravo šarvus, kalavijus ar durklus. Pirmosios graviūros pasirodė su pačiais pirmaisiais ginklais maždaug 1500 metais. Manoma, kad vienas pirmųjų ginklų graviruotojų buvo Benvenuto Cellini (1500–1571), kuris mėgo ginklus ir teigė, kad graviravo juos aristokratams. Savo autobiografijoje jis rašo, kad dekoravo ir peilius. Beretta ginklų kolekcijoje yra itin išdailintas skiltuvinis šautuvas, pasirašytas Giovanni Antonio Gavacciolo vardu. G. A. Gavacciolo galėtų būti graviruotojas arba konkrečios detalės kūrėjas, o galbūt ir tas, ir tas. Greičiausiai pirmieji ginklų graviruotojai buvo Italijos arba Vokietijos meistrai, nes šiose vietose buvo labiausiai išsivysčiusios pirmosios ginklų gamyklos.

Mūsų laikais ginklų graviravimas yra pasiekęs visiškai naujas aukštumas ir galimybes – kaip sakoma, viskas įmanoma už jūsų pinigus. Kartais šie poreikiai, regis, pasiekia kiek perversiškos fantazijos ribas. Viena vieta Europoje, kur galima pasigrožėti įvairiomis ginklų graviūromis, yra paroda IWA OutdoorClassics, kuri kasmet pavasarį vyksta Niurnberge, Vokietijoje. Parodoje didesni ir mažesni ginklų gamintojai leidžia apžiūrėti savo meistrų rankų darbus, kai kurie net atsivežę graviruotojų, kurie pačioje parodoje leidžia lankytojams išvysti, kaip vyksta šis subtilus procesas. Reikia pripažinti, kad ypatingai išgraviruoti ginklai, pavyzdžiui, firmos Verney-Carron, metai iš metų yra tokie patys, o stende savo graviūras baltomis pirštinėmis demonstruoja jų pagrindinis ginklų meistras. Parodoje galima pamatyti ir senesnių ginklų su ypatinga istorija ir stiliumi, bet daugiausia tai šiuolaikinė pasiūla su kartais itin juokingais egzemplioriais.

Pasak Verney-Carron atstovo Jérôme’o Lanoue, klientas gali duoti bet kokią fotografiją, pagal kurią įmanoma sukurti ginklo graviūrą, ar tai būtų koks ypatingas žvėris, ar mylimiausias šuo, o pageidaujant net galima išgraviruoti mylimos moters portretą. Dabar graviūros neapsiriboja vien tik gyvūnų atvaizdais – siūloma elegantiškų ir itin gražių sprendimų. Galima užsakyti graviūrą apokaliptiniais siužetais – su mistinėmis būtybėmis ir kaukolėmis. Taip pat ginklą galima pritaikyti kokiai konkrečiai temai, pavyzdžiui, mėgstantiems žaisti kortomis ar kokių futuristinių idėjų mėgėjams. Ne visuomet pasakysi, kad šie sprendimai skoningi. Aišku, kiekvienas gamintojas nori pritraukti kuo daugiau klientų, taigi jis turi pasiūlyti kuo įvairesnių produktų, kurie tiktų bet kieno skoniui. Nuotraukose trumpa įžvalga apie tai, ką buvo galima matyti parodoje. Įdomu, kad kai kurių ginklų kaina visai nėra tokia didžiulė, kaip būtų galima įsivaizduoti.

Tekstas: LINDA DOMBROVSKA
Šaltinis: Žurnalas “Medžioklė”
Kopijuoti ar kitaip platinti čia pateiktą turinį be mūsų sutikimo draudžiama!

19 rugsėjo, 2017
Dronai medžioklėje? Netgi labai realu!

Nors pavadinimu kvadrokopteris šiuolaikinio drono giminaitis žinomas jau gana seniai, būtent per keletą pastarųjų metų jis buvo stipriai technologiškai išvystytas ir tapo labai populiarus. Anksčiau, kad droną pakeltų ir išlaikytų ore, pilotas turėdavo tam tikrą laiką pasitreniruoti ir įgusti, todėl šios skraidyklės būdavo tik keleto modernių jaunuolių pramoga.

Dabartiniuose dronuose įmontuoti kompasai, giroskopai, GPS ir daugybė kitų jutiklių, taigi juos pilotuoti tapo labai lengva. Nustačius minimalų ir maksimalų skrydžio aukštį bei tolį, skraidyklę pilotuoti be rūpesčių galima patikėti ir vaikui. Be to, dabartiniai dronai gali išvengti ore sutinkamų kliūčių ir visuomet grįžti pas šeimininką spustelėjus atitinkamą mygtuką, jeigu baterija senka ar dėl kokių priežasčių dingsta ryšys su valdymo pulteliu. Dar apie technines galimybes: skrydžio atstumas – iki 7 km, greitis – iki 60 km/h, skrydžio trukmė – beveik pusvalandis. Per skrydį drono valdymo pultelio ekrane rodomas aukštos skiriamosios gebos vaizdas, kurį galima įrašyti ar tiesiogiai transliuoti.

Taip trumpai techniškai galima apibūdinti vieną paklausiausių universaliųjų mėgėjų dronų DJI Mavic Pro. Kodėl universalusis? Nes daugelis dronų jau iš pradžių konstruojami kokiai specialiai reikmei. Pavyzdžiui, yra asmenukių arba sportiniai dronai, dalyvaujantys lenktynėse. Štai Latvijoje sukurtas AirDog skirtas sekti ir filmuoti, kaip slidininkas daro posūkius, leisdamasis nuo kalno.

Vystantis technologijoms, šias ribas atskirti darosi vis sunkiau, nes daugelis universaliųjų dronų turi ir sekimo funkciją, o pamojus ranka – ir asmenukę padarys. Kaip šiuos techninius rodiklius ir funkcijas naudoti medžiotojo kasdienybėje? Minėtasis DJI Mavic Pro per vieną skrydį sugeba aprėpti 50 hektarų rugių lauką. Vis dėlto šis dydis labai priklauso nuo to, kiek tikslūs norėsite būti, kokiu būdu ir kokiame aukštyje skrisite. Pasitelkę specialią programą skrydžius kiekvienam tiriamam laukui galime paruošti jau namuose prie kompiuterio, naudodami kažką panašaus į Google žemėlapius. Ir čia vėl galimybės – arba skrydžių linijas sužymime patys, arba tiesiog apibrėžiame lauko perimetrą, ir programa pasirinks, kaip dronas turi skristi, kad ištirtų pageidaujamą plotą. Jeigu to maža, programoje galime nurodyti, kuriame lauko kampe dronas bus ilgiau, aukščiau, žemiau ir kokiu rakursu padaryti tuziną fotografijų.

Taip paruošus savo medžioklės plotuose esančių laukų šablonus, medžiotojui belieka atvažiuoti prie lauko, nuspausti mygtuką „Kilti“ ir ekrane stebėti, kas ten vyksta. Dronas namų vietą (medžiotoją) suras automatiškai ir nutūps. Medžiotojui telieka jį nugabenti iki kito lauko krašto. Taip galima per labai trumpą laiką ištirti didžiulius plotus. Aišku, visa tai galima atlikti ir rankomis – apskraidyti kiekvieną pasirinktą lauką ar proskyną. Su dronu galima apskraidyti ir apžiūrėti viską: kirtimus, bebrų užtvankas, žalos vietas, jei tik teritorijos nedengia tankiai apaugę medžiai.

Kai kurie patyrę pilotai yra įgudę skraidyti ir miško masyvuose, bet ten įrenginys nebetenka prasmės – nebepanaudojamas platus vaizdas iš viršaus ir apžiūrėjimo (skrydžio) greitis.

Nufilmuoti vaizdai ir nuotraukos saugomi ir drone esančioje atminties kortelėje, ir mobiliajame telefone. Juos vėliau galima smulkiau peržiūrėti kompiuteryje ir atrinkti reikiamus. Galbūt gauta medžiaga pravers planuojant efektyvesnę medžioklę.

Vienas teigiamų drono naudojimo pavyzdžių žemės ūkyje – dronu apžiūrėti laukus prieš pjaunant žolę ir imant derlių. Tokią praktiką medžiotojų kolektyvai Vokietijoje pradėjo taikyti jau prieš kelerius metus. Ypač tai aktualu kalbant apie ką tik gimusius stirniukus, nes šis laikas neretai sutampa su aktyviu šienavimu. Stirniukas, pajutęs grėsmę ir išgirdęs pjaunamosios mašinos garsą, stengiasi pasislėpti žolėje, o ne bėgti. Be to, Vokietijoje stirnų jauniklių gelbėtojai šiai akcijai gauna kasmetinę kelių milijonų eurų valstybės paramą. 2016 metais taip buvo išgelbėta apie 20 000 gyvūnų.

Tokią praktiką iš kaimynų dabar perėmė ir čekų medžiotojai bei ūkininkai. Ir medžiotojų būreliui dronai labai praverstų tiriant medžioklės teritoriją ir vykstant kokiai neteisėtai veiklai. Tokiais atvejais itin praverčia drono diskretumas, judėjimo greitis ir galimybė filmuoti bei fotografuoti. Taigi, progresas nesustabdomas. Norime to ar ne, bet greičiausiai tik laiko klausimas, kada šis įrenginys atskris ir į medžioklę.

Telieka norėti, kad tai nebūtų nelaukta staigmena ar įvykis, ir medžiotojas žinotų, kaip ir kam dronus pasitelkti ir kur jų naudoti kategoriškai neleistina. Pagal 1944 m. gruodžio 7 d. Tarptautinės civilinės aviacijos konvenciją ir Aviacijos įstatymą, dronas yra bepilotis orlaivis. Tai reiškia, kad jo naudojimą reglamentuoja daugybė tarptautinių ir nacionalinių norminių aktų. Kai kuriose šalyse teisės aktai dėl bepiločių orlaivių yra labai detalūs, be to, jie pasiteisino praktikoje, tačiau daugumoje šalių taisyklės labai paviršutiniškos arba pasenusios. Europos vizija yra dronų skrydžius padalyti į tris kategorijas: atvirąją, specifinę ir sertifikuotąją.

Atvirojoje kategorijoje saugumą numatyta pasiekti atitinkamais konstrukciniais ir eksploataciniais dronų apribojimais, taip pat konkrečiais atvejais, nustatančiais, kas, kur, kada ir kaip gali skristi. Prižiūrinti institucija – policija. Prireikus atlikti skrydį ne pagal nustatytus atvirosios kategorijos reikalavimus, būtų taikoma specifinė kategorija. Šiuo atveju reikėtų kreiptis į atitinkamas institucijas.

Sertifikuotajai kategorijai, kai bendroji drono pakilimo masė viršija 25 kg, taikomos daug griežtesnės taisyklės, prilyginamos pilotuojamai aviacijai. Turint omenyje, kad medžioklės ūkiui įsigytas dronas galėtų būti naudojamas ir grynai kasdienėms reikmėms – fotografuoti ir filmuoti ne medžioklės plotuose, toliau pateikiamas nedidelis pagrindinių reikalavimų apibendrinimas.

Ką ir kaip pasirinkti?
Įvairių dronų modelių galimybės yra beveik begalinės, ir atrodo, kad vienintelis ribojantis veiksnys yra piniginės storis. Apžiūrint dronų pasiūlą, bet kurį pirkėją suglumins didžiulis kainų diapazonas – nuo 20 iki net 10 000 eurų. Žinomiausi gamintojai – DJI, Parrot, GoPro. Dabartinėmis globalizacijos sąlygomis retai sutinkamas reiškinys, bet DJI apima apie 50 procentų bendrosios dronų rinkos. Svarbu ne tik tai, kokioms reikmėms konkretus dronas buvo projektuotas, šio drono tolimojo veikimo ir ilgaamžiškumo parametrai, bet ir jo valdymas bei programinė įranga. Čia kaip pavyzdį būtų galima minėti funkcionalumą, kuris gali stipriai paveikti tai, kaip sunku bus pilotuoti konkretaus modelio droną. Taip pat – ar dronas gali savarankiškai ir tiksliai kyboti ore, ar jo poziciją reikia nuolat koreguoti?

Tekstas: MARTINIS DADEIKAS
Šaltinis: Žurnalas “Medžioklė”
Kopijuoti ar kitaip platinti čia pateiktą turinį be mūsų sutikimo draudžiama!

18 rugsėjo, 2017
Diena ir naktis – žiūronai bet kuriam paros metui (ATN BINOX-HD 4-16X)

Prie šio įrankio reikia priprasti ir suprasti jo galimybes. Pradžia buvo sunkoka, kol supratau, ką su juo daryti. Bandžiau šiuos žiūronus mėnesį ir galiausiai galėjau pasakyti – pakankamai pripratau, kad pasibaigus bandymui jų pasigesčiau. Žiūronų išskirtinumas – juos galima naudoti ir dieną, ir naktį, perjungiant režimą. Režimui perjungti reikia paspausti tris mygtukus. Nieko sudėtinga, kai priprantama šias funkcijas reguliuoti.

NAUDOJIMAS Pripratus prie mygtukų, viskas einasi labai sklandžiai. Labiausiai erzina junginėti – praeina šiek tiek laiko, kol prietaisas persijungia. Norint išjungti, reikia nuspausti tris mygtukus. Pasirinkimo meniu perprantamas gana greitai. Pliusas tas, kad žiūronai turi belaidžio interneto funkciją, leidžiančią per programėlę Obsidian matyti žiūronų vaizdą mobiliajame telefone ir telefonu reguliuoti žiūronus. Žiūronais galima fotografuoti ir įrašyti vaizdą. Mygtukai spaudžiasi šiek tiek nerangiai, bet naudojant stovą ir atramą viskas išsprendžiama.

Prie mygtukų reikia priprasti

VAIZDAS Bandymo pradžioje vienas medžiotojas pasakė, kad šie žiūronai niekam nereikalingi. Iš tiesų klausimas turi būti toks – su kuo juos palyginti ir kokiems tikslams juos naudoti? Šio prietaiso ir jo sukuriamo vaizdo jokiu būdu negalima lyginti su mechaniniais žiūronais. Jų mechanizmas, lęšiai ir veikimo principas labai skiriasi. Žiūrėti per šiuos žiūronus yra tas pats, kas žiūrėti per kamerą. Pasirinkus standartinį keturių kartų didinimą, vaizdas yra gana kokybiškas, nors norėtųsi, kad pikseliai matytųsi mažiau. Kuo labiau didinama, tuo vaizdas drumstesnis, bet taip yra su visais panašiais įrenginiais. Geriausiai šie žiūronai dienos režimu rodo prietemoje, kai akimi įžiūrėti tampa sunku – tada žiūronais galima gerai matyti ir toliau. Nakties režimas irgi nepeiktinas. Žiūronuose įmontuotas infraraudonasis apšvietimas naktį vaizdą padaro labai kokybišką. Tamsoje 100 metrų nuotoliu lapę galima labai gerai matyti net krūmuose.

Vienas minusas yra tas, kad reikia trijų CR123 baterijų, kurios nelabai ilgai veikia, todėl norint stebėti ilgesnį laiką reikėtų naudoti išorinį akumuliatorių, o tai viską šiek tiek komplikuoja. Vis dėlto, be jo žiūronai gana lengvi ir juos nešioti nesunku. Geriausiai šie žiūronai patiko prieblandoje ir tamsoje, kai buvo galima gerai įžiūrėti gyvūną.

VERTINIMAS PLIUSAI
+ vienas įrenginys dieną ir naktį
+ galima filmuoti ir fotografuoti stebimus gyvūnus
+ belaidžio interneto funkcija išplečia naudojimo galimybes
+ prireikus lengva objekto vaizdą priartinti
+ nesunkus draugiška kaina
MINUSAI
– dienos režimu vaizdas galėtų būti kokybiškesnis
– norint stebėti ilgesnį laiką reikia išorinio
– akumuliatoriaus
– dėl mygtukų ne visai patogu reguliuoti funkcijas

SKAITMENINIAI DIENOS IR NAKTIES ŽIŪRONAI ATN BINOX-HD 4-16X
Jutiklis HD 1080p ATN L130
Didinimas 4–16 kartų
Vaizdo laukas 220 pėdų (67 m)
Vaizdo kampas 6°
Objektyvo skersmuo 65 mm
Mikroekranas 960 × 540 × 2
Branduolys ATN Obsidian
Interpupillary reguliavimo diapazonas
60–70 mm
Atstumas iki akies 10–30 mm
IP reitingas Neperšlampami
Vaizdo įrašymo skiriamoji geba
1080p, 30 fps
Mikrofonas Yra
Kortelė Micro SD Iki 64 Gb
Micro USB Išorinis akumuliatorius
Micro HDMI Yra
Belaidis internetas (srautinis perdavimas,
galerija, valdymas)
iOS ir Android
Sistemos skiriamoji geba 90 lp/mm
GPS (geografinės žymės, aukščio pokytis
ir t. t.) Yra
3D giroskopas GS3
3D akselerometras Yra
3D magnetometras Yra
Židinio diapazonas Nuo 10 pėdų
Išmanioji diapazono paieška Yra
Sklandus artinimas Yra
Akumuliatoriaus veikimo trukmė
(16 000 mAH) 22+ h
Baterijos tipas (3) CR123
Baterijos veikimo trukmė (ličio jonų)
6–8 h
Matmenys 208 × 127 × 59 mm
Svoris 793 g
Garantija 2 metai

Tekstas: LINDA DOMBROVSKA
Šaltinis: Žurnalas “Medžioklė”
Kopijuoti ar kitaip platinti čia pateiktą turinį be mūsų sutikimo draudžiama!

18 rugsėjo, 2017
ASU Miškų ir ekologijos fakulteto tyrimas dėl sarkocistozės

ASU Miškų ir ekologijos fakulteto, Medžioklėtyros laboratorijos specialistai atlieka mokslinį tyrimą apie Sarkocistozės (sarkosporidiozės) paplitimą laukinių ančių populiacijose.

Sarkocistozė yra parazitinis susirgimas, kurį sukelia Sarcocystis genties pirmuonys, kurie parazituoja naminių ir laukinių gyvūnų, paukščių, roplių ir žmogaus organizme. Apie tai rašė Jolanta Stankevičiūtė žurnale „Medžiotojas ir medžioklė“ 2015 m. Nr. 4.
Vienas iš tyrimo tikslų sudaryti kuo tikslesnį šio susirgimo žemėlapį. Norint patikslinti duomenis yra reikalinga informacija iš visos Lietuvos.

Todėl raginame Lietuvos medžiotojų bendruomenę prisidėti prie šio tyrimo.
Sumedžiojus antis reikia patikrinti prapjovus odą ties krūtine, kaip parodyta nuotraukose ir pažiūrėti ar nėra ryžio dydžio baltų Sarkocistų kapsulių.

Tyrimui reikalinga:
1. bendras sumedžiotų ančių skaičius pagal rūšį;
2. skaičius užsikrėtusių ančių, pagal rūšį;
3. tiksli sumedžiojimo vieta ir data;
4. visų užsikrėtusių individų fotonuotraukos.
Užkrėstus paukščius būtina utilizuoti!

Gal būt jau turite reikalingos informacijos su fotonuotraukomis, rašykite dr. Rasai Vaitkevičiūtei r.vaitkeviciute@gmail.com

15 rugsėjo, 2017
Seniausia optinių taikiklių gamykla, siūlanti modernius sprendimus

Šių dienų Kahles kompanija, įsikūrusi Guntramsdorfe, Austrijoje, savo veiklą vysto dviem pagrindinėmis kryptimis: medžioklė – HELIA, ir sportas – K serijos taikikliai. Naujoji serija HELIA tik pradeda savo kelią į medžiotojų širdis, bet K serijos taikikliai tvirtai užėmė lyderio poziciją sportinių bei taktinių taikiklių segmente.

Pradėsiu nuo pirmo įspūdžio gavus abiejų serijų taikiklius į rankas. Visų pirma, į akis krito kiek senamadiškai prabangi, gerokai per didelė pakuotė. Gana stambiam K624i modeliui tai atrodė normalu, bet elegantiškas ir dailus HELIA dėžėje beveik pasimetė. Pakuotėje, be taikiklio ir naudotojo instrukcijos, yra valymo servetėlė ir neopreninis apsauginis dėklas. Kas įdomu – ant kiekvieno taikiklio yra lipdukas su įspėjimu apie maksimalią žiedų spaudimo jėgą. Pagal Kahles filosofiją, HELIA taikiklis dėl puikių optinių bei mechaninių savybių optimaliai tenkina visus būtinuosius medžiotojo poreikius. Tai puikus pasirinkimas už patrauklią kainą. HELIA skirtas tradiciniam medžiotojui, vertinančiam išskirtinę kokybę, bet nesinaudojančiam kitais superzoom taikiklių privalumais. Tai maksimaliai supaprastinta ir optimizuota linija.

Joje yra trys modeliai, kuriuos pagal paskirtį galima suskirstyti taip:
• HELIA 1-5×24 – taikiklis medžioklei su varovais;
• HELIA 2-10×50 – universalus taikiklis sėlinant;
• HELIA 2.4-12×56 – vakarinis taikiklis tykant.

Vis dėlto paprastas nereiškia prastas. Taikikliai yra išskirtinės optinės bei mechaninės kokybės.

Pagamintas HELIA 5 pagrindu, naujasis HELIA taip pat pasižymi 30 mm skersmens pagrindiniu korpuso vamzdeliu bei 5 kartų artinimo žingsniu. Maksimalus taikiklio artinimas yra 12, tad nebuvo būtinybės įdiegti paralakso reguliatoriaus, ir tai yra vienas iš veiksnių, leidusių sumažinti HELIA taikiklių kainą. Tinklelių pasirinkimas nėra didelis, bet kiekvienas medžiotojas gali pats sumontuoti balistinį bokštelį. Tam pakanka nusipirkti patį bokštelį ir montavimo rinkinį arba kreiptis į artimiausio Kahles atstovo ginklų meistrą. Tinklelio apšvietimas su sistema AutomaticLight ir išorinis lęšių paviršius su Oilphobic danga, palengvinančia lęšių valymą, šiam taikikliui prideda papildomų pliusų.

HELIA galima apibūdinti kaip puikios kokybės, optimaliai paprastus, daugiau nei patrauklios kainos produktus, o K serijos produktai yra priskiriami prie elito taikiklių – taikiklių, skirtų sportui arba karybai. Vienas iš populiariausių sportininkų ir snaiperių taikiklių – K624i 6-24×56. Iš pirmo žvilgsnio jis atrodo kaip ir dauguma tokio tipo taikiklių: brutalios išvaizdos, dideliais reguliatoriais. 34 mm skersmens korpusas yra matinio, kieto, oksiduoto paviršiaus, todėl jis labai atsparus įbrėžimams. Atidžiau pažvelgus į taikiklio valdymą, pastebimas skirtumas – paralakso reguliatorius yra po vertikalės korekcijų turele. Tai yra inovatyvus Kahles požiūris į taikiklio valdymo elementų komponavimą. Įprastą paralakso reguliatoriaus vietą Kahles konstruktoriai siūlo panaudoti išskirtinei parinkčiai: užsakovas turi galimybę pasirinkti, iš kurios pusės gali būti horizontalės korekcijų turelė, bei korekcijų kryptį (pagal arba prieš laikrodžio rodyklę). Tai buvo labai teigiamai priimta šaulių, dalyvaujančių dinamiško šaudymo rungtyse, tokiose kaip PRS arba T-class.

Įdomu tai, kad Europos ir JAV šauliai turelės pusę ir reguliavimo kryptį renkasi beveik priešingą. Amerikos rinkoje paklausesni taikikliai su horizontalės korekcijų turele iš kairės pusės ir reguliavimu prieš laikrodžio rodyklę, o Europoje atvirkščiai – dauguma šaulių renkasi reguliavimą iš dešinės ir pagal laikrodžio rodyklę. Reguliavimo turelės gali būti 0,1 MRAD ir ¼ MOA vertės. Vertikalės turelė turi sugrįžimo į nulinę padėtį funkciją, vadinamą zero-stop. Reikia pastebėti, kad turelė pasisuka už nulinės padalos dar 4 spragtelėjimais. Taip padaryta tiems atvejams, kai reikia šauti arčiau nulio. Patys spragtelėjimai yra labai tikslūs ir informatyvūs. Vertikalės turelė taip pat turi viso rato apsisukimo indikatorių.

Tinklelis su apšvietimu yra pirmoje židinio plokštumoje ir didėja proporcingai kintančiam artinimui. Dėl to šaulys gali naudoti balistinį tinklelį esant bet kuriam artinimo žingsniui, naudodamas tuos pačius trajektorijos skaičiavimus. Tai labai svarbu greitai šaudant skirtingais atstumais ir naudojant tinklelį (pvz., darant vėjo arba atstumo pataisą), nes keičiant artinimo žingsnį tinklelio parametrai lieka tie patys.

Balistinių tinklelių pasirinkimas yra išties įspūdingas ir kiekvienas šaulys tikrai gali išsirinkti jam tinkantį. K serijos taikiklių optika yra aukščiausios kokybės – vaizdas natūralių spalvų ir labai ryškus. Kontrastingas, apšviečiamas tinklelis leidžia užtikrintai matyti taikinį ir nusitaikyti. Pabaigoje pateiksiu T-class federacijos prezidento Ivano Barzilovo žodžius apie taikiklį K624i: „T-class šauliams K624i puikiausiai tinka dėl galimybės greitai šaudyti į įvairaus dydžio taikinius skirtingais atstumais per trumpiausią laiką. Galimybė pasirinkti taikiklio valdymą pagerina šaulio rezultatą jau vien dėl to, kad visos korekcijos padaromos maksimaliai įprastai, patogiai ir greitai.“
Taiklių šūvių!

Tekstas: ALEKSANDRAS BELSKIS

15 rugsėjo, 2017
Maras užkariauja kitas Europos šalis

Nuo šio viruso neapsaugotas niekas. Negana to, ignoruojant šią problemą ar netinkamai ją įvertinant galima sulaukti labai liūdnų pasekmių. Europos Komisija savo gairėse pabrėžė, kad didžiausia rizika susidurti su afrikiniu kiaulių maru (AKM) yra toms šalims, kurios ribojasi su Baltarusija ir Ukraina, o ypač tai taikoma Slovakijai, Vengrijai ir Rumunijai. Čekija nebuvo įtraukta į šį rizikos valstybių sąrašą, todėl čekų medžiotojai ir veterinarijos tarnyba gyveno laimingoje nežinioje. Užtat įvyko nenumatytas dalykas – birželio pabaigoje šioje šalyje AKM buvo konstatuotas keliems šernams. Maža to, maras buvo nustatytas ne prie sienos su Slovakija, o šalies viduje. Per kelias savaites liga buvo nustatyta keliasdešimčiai šernų.

Čekijos kova su AKM, palyginti su Lietuva, yra daug drastiškesnė. Medžioklė paliestoje teritorijoje draudžiama, užtat intensyviai medžiojama vadinamojoje buferinėje zonoje. Čekijos valdžia nusprendė paliestąjį regioną aptverti elektrine tvora, tikėdamasi, kad ji marą sulaikys. Aišku, kad į Čekiją maras nepateko dėl šernų migracijos. Greičiausiai tai yra žmogaus neatsakingumo pasekmė. Manoma, kad koks nors tolimųjų reisų vairuotojas galėjo virusą atvežti su infekuota dešra ar lašiniais iš Ukrainos, išmetęs ką nors miške. Tokiu būdu maras paplito po Rusiją – palei geležinkelius ir plentus.

Čekija yra ne vienintelė, prisijungusi prie valstybių, kovojančių su šia liga, – Baltijos šalių ir Lenkijos. Rumunijoje, netoli sienos su Vengrija, AKM buvo nustatytas keturioms prie namų auginamoms kiaulėms. Greičiausiai jis čia pateko su žaliaisiais pašarais. O tai reiškia tik viena – AKM greičiausiai yra laukinėje gyvūnijoje tiek Rumunijoje, tiek Vengrijoje, bet niekas apie tai nekalba. Nes kaipgi kitaip maras pateko į pievoje nušienautą žolę, jeigu ne iš šernų? AKM jau seniai siautėja Ukrainoje, ir valstybinė siena šios ligos nesulaikė.

Baltijos šalyse ir Lenkijoje maras buvo nustatytas 2014 metais. Nuo tada jis toliau plito, ir niekam nepavyko jo sulaikyti. Ir Lietuvoje kas savaitę gaunama žinių apie naujus atvejus. Nuo šių metų pradžios Lietuvos laukinėje faunoje AKM patvirtintas 472 vietose 806 šernams (78 sumedžiotiems ir 728 nugaišusiems).

Tekstas: Linda Dambrovska
Šaltinis: Žurnalas “Medžioklė”
Kopijuoti ar kitaip platinti čia pateiktą turinį be mūsų sutikimo draudžiama!

11 rugsėjo, 2017
Kodėl sumedžiotos lapės negalima palikti miške?

Kiekvienas medžiotojas žino, kaip atrodo niežuota lapė ar mangutas. Kai kuriems yra tekę sumedžioti vilką ir patirti kartų nusivylimą sužinojus, kad trofėjaus niekaip neišeis panaudoti, nes dėl mikroskopinio parazito vilko kailis sugadintas. Tai, kad lapės ir mangutai nešioja niežus, yra kone aksioma, ir dauguma medžiotojų šaudo niežuotus mangutus ir lapes nepriklausomai nuo metų laiko.

Žmogus irgi gali užsikrėsti niežine erke (Sarcoptes scabiei), bet, kitaip nei, pavyzdžiui, lapės kailyje, žmogaus odoje ligą sukelianti erkė nesidaugina. Parazito vidutinė gyvenimo trukmė yra 21 diena. Po trijų savaičių žmogaus organizme erkė žūva. O štai lapės, manguto, vilko, rečiau barsuko ir kartais net kanopinių organizme šis mikroskopinis vabzdys dauginasi sparčiai. Niežinės erkės gyvena giliausiuose odos sluoksniuose – epidermyje – ir maitinasi keratinu. Jos kasa tunelius, už savęs palikdamos išmatas ir kiaušinėlius, iš kurių vėliau išsikala lervos. Jos gyvena odoje, kol tampa nimfomis, o vėliau suaugusiomis erkėmis. Parazito veikla sukelia alerginę reakciją, keičia odos struktūrą, sukuria nuolatinį ir labai stiprų niežulį. Gyvūnas nuolat kasosi, padarydamas sau didelę žalą. Per žaizdas nuolat patenka įvairių infekcijų, organizmo apsauginės funkcijos susilpnėja ir ilgainiui gyvūnas žūva.

Miške rastą nugaišusią lapę reikėtų užkasti, o šviežiai sumedžiotą niežuotą lapę griežtai patariama įdėti į dvigubą maišą ir utilizuoti, geriausiu atveju – užkasti arba sudeginti. Jeigu medžiotojas pastebi ligotą gyvūną ir etiniais sumetimais jį nušauna, tai yra tik pusė darbo. Palikus lapę mėtytis miške, patys geriausi ketinimai liks be rezultatų, nes ir po mirties niežuotas gyvūnas vis dar yra infekcijos šaltinis. Plėšrūnai, žinia, nepraleidžia progos pasivartyti smirdinčioje maitoje. Tokiu būdu jis paslepia savo natūralų kvapą, kad potenciali auka nenujaustų gresiančio pavojaus. Taip kai kurie medžiotojai naudoja bebrų liaukų užpilą, kad pergudrautų žvėris.

Veterinarai sutaria, kad niežinė erkė nugaišusio gyvūno kūne gyvena tiek pat ilgai ar kiek ilgiau nei išorinėje aplinkoje – 72 ir daugiau valandų, drėgnoje aplinkoje – iki penkių parų. Niekas nėra specialiai tyrinėjęs, kiek niežinės erkės kiaušinėliai išlieka pūvančioje nugaišusio gyvūno odoje. Greičiausiai jie yra kiek ištvermingesni ir dėl apsauginio apdangalo gali išgyventi ilgiau. Taigi kiekvienas plėšrūnas, einantis pro šalį ir net tik prisilietęs prie niežuotos lapės kūno, gali apsikrėsti ir tapti tolesnio niežų plitimo šaltiniu. Tas pats taikoma medžiokliniams šunims, mėgstantiems vartytis gaišenoje. Taigi, kad geras sumanymas sumedžioti niežuotą lapę ir apsaugoti medžioklinius šunis būtų naudingas, sumedžiotą lapę būtina utilizuoti. Tai yra etikos ir medžioklės higienos klausimas.

Tekstas: Kataryna Šterna
Šaltinis: Žurnalas “Medžioklė”
Kopijuoti ar kitaip platinti čia pateiktą turinį be mūsų sutikimo draudžiama!

11 rugsėjo, 2017
Rudens problema – keliuose susiduriantys automobiliai ir žvėrys

Pirmieji rudens mėnesiai tampa nauju išbandymu vairuotojams – trumpėja dienos, tad dažniau tenka važiuoti naktį ar prieblandoje. Tai padidina tikimybę susidurti su į kelią išėjusiais žvėrimis. Šį rudenį jau įvyko pirmosios avarijos, kai automobiliams susidūrus su stambiaisiais laukiniais gyvūnais nepataisomai sugadinta technika, lengvai sužaloti žmonės. Kodėl nemažėja tokių autoįvykių, kodėl keliuose patiriama materialinių netekčių ir sunaikinami gyvūnai?

Avarijas susidūrus su žvėrimis patyrę vairuotojai ir automobilių savininkai norėtų, kad tokios situacijos nepasikartotų ir siūlo pačių įvairiausių priemonių: sudaryti gyvūnų migracijų žemėlapius, nubraižyti jų „takus“ ir net pateikti grafiką, kada žvėrys vaikšto per kelius. Suprantama, tokie norai neturi nieko bendro su realybe bei galimybėmis. Pirmiausia, Lietuvoje gyvenantys žvėrys nemigruoja. Žiemojimui naujas vietas renkasi briedžiai, kiekvieną rudenį į rujos vietas renkasi taurieji elniai, o į maitintis kiekvieną vakarą toli keliauja šernai, stirnos ir kiti žvėrys. Jeigu jų maitinimosi vietos yra kitapus kelių, juos žvėrys pereina vakare ir rytą, grįždami iš jų. Žinoti, kur jie eis, beveik neįmanoma, bent jau to negali žinoti vairuotojai.

Lietuvoje į žmonių ir transporto saugumą investuota labai daug lėšų, prie svarbiausių magistralių įrengtos tvoros, pavojingiausiose vietose pastatyti įspėjamieji ženklai. Daryti bandymai įdiegti vadinamuosius „elnių švilpukus“ – įrenginius, kurie važiuojant automobiliui skleidžia tik žvėrims girdimą signalą. Tiesa, kol kas ši priemonė pastebimų rezultatų nedavė.

Vienintelės saugos priemonės – besąlygiškas apie gyvūnus keliuose perspėjančių ženklų paisymas, saugus greitis tamsiuoju paros metu. Ne visi žvėrys, sustoję prie kelio, žiūri „tiesiai“, todėl jų akys gali neatspindėti automobilio šviesos spindulio. Žvėrių kailis rudenį tampa ne tik šiltu, bet ir pilkšvu, tad net apšviestas neišsiskiria iš aplinkos. Pastebėti prie pat kelio stovintį briedį ar šerną iš toli neįmanoma, o dideliu greičiu važiuojančią mašiną sustabdyti staiga ant kelio išėjus žvėriui būna sudėtinga ar neįmanoma.

Už susidūrimuose su transportu žuvusius žvėris nėra skiriamos administracinės atsakomybės nuobaudos ir nereikia atlyginti gamtai padarytos žalos. Tačiau ir automobiliui padarytą žalą atlyginti tegali draudikai.

Bet kuriuo atveju, automobiliui susidūrus su į kelią išėjusiu žvėrimi ir patyrus autoįvykį, būtina skambinti bendruoju pagalbos telefonu 112. Jei žvėrys sužeisti ir gali būti gydomi, jais pasirūpins gyvūnų globėjai, visais kitais atvejais šią problemą išspręs medžiotojų, kurių medžioklės plote įvyko susidūrimas, klubai ar būreliai.

Aplinkos ministerijos Viešųjų ryšių skyriaus informacija 2017-09-07

8 rugsėjo, 2017