Miske.lt

Blog

  • Medžiotojas filosofas

    Medžiotojas filosofas

    Turbūt pokalbį su tauragiškiu Remigijumi Balašaičiu apie medžioklę, apie jo sumedžiotus žvėris, apie nemažos dalies visuomenės neigiamą požiūrį į medžioklę ir, galiausiai, ką daryti, kad jis pasikeistų, galėtum tęsti ir tęsti ne vieną dieną. Ir pagrindinė mintis dėl neigiamo visuomenės požiūrio, pasak R. Balašaičio, yra ta, jog kalti esame patys medžiotojai ir jų vadovai (turima galvoje Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugija).

    Taip, tai nelengvas pokalbis, ir sunku tikėtis, kad Nemunu dar daug vandens nubėgs, kol mūsų visuomenė į medžiotojų veiklą ims žiūrėti teigiamai. Tačiau nekalbėti apie tai negalima. Ir šios knygos tikslas – ne tik Lietuvos 100-mečio proga personaliai pristatyti šio hobio mėgėjus ir truputį medžioklės istorijos, bet ir kartu išsakyti, kuo mes, medžiotojai, gyvename.

    Medžioklė yra kiekvieno žmogaus prigimtinė teisė. Ne kartą girdėjau pasakymą, kad Dievas žvėrį sukūrė tam, kad žmogus juo naudotųsi.
    Va čia ir prasideda filosofija apie medžioklę, ar mes, medžiotojai, visada darome taip, kad nepiktintume priešiškai nusiteikusiųjų. Galiausiai, o kodėl priešiškai nusiteikiama, jei kiekvienam medžioklė yra prigimtinė teisė, jei tiesiog būtina reguliuoti žvėrių skaičių, jei medžiotojai gelbėja gamtą nuo žvėrių ligų, papildomai maitina žiemą, jei tai, pagaliau, yra gamtos ūkis, nešantis naudą valstybei ir žmogui. Taigi, teigti vien tai, kad medžiotojai tik atima žvėriui gyvybę, nederėtų.

    Dažniausiai medžioklei prieštarauja žmogus, kuris net neįsivaizduoja tos medžioklės, kuris žvėrį yra matęs tik zoologijos sode ar televizijos laidose, kokiame kine, bet ne gamtoje ir visiškai nesuvokia medžiotojų virtuvės.

    „Jeigu sugebėtų bendruomenė kokius porą sezonų nemedžioti, aš pažiūrėčiau, kas būtų kalti, ar netaptų medžioklė labai reikalinga profesija, nes prasidėtų chaosas ant kelių, ūkiuose ir t. t. O dabar tarsi mes, medžiotojai, be to negalime gyventi, nes reikia žudyti ir kiekvieną dieną medžioti.

    Kodėl taip yra? Na, pažiūrėk, kas pas mus darosi… Tai tą neleistiną medžiotojai padarę, tai dar ką. Jeigu mūsų, medžiotojų, bendruomenėje atsiranda koks narys, kuris netinkamai elgiasi, įsivelia į konfliktus su vietiniais gyventojais, iš to ir kyla susipriešinimas. Mes turime būti švietėjiški žmonės. Turime bendrauti su vietos gyventojais, o ne tik šautuvus užsikabinę po jų valdas vaikščioti ir dar kartais netinkamai elgtis. Būtina žmogui paaiškinti, ką mes darome toje gamtoje. Medžioklei reikia tinkamai pasiruošti, su vietos žmonėmis viską suderinti, o ne tik šautuvą užsikabinus patraukti į medžioklę, kaip į karą. Tikrai dar daug yra medžiotojų, netinkamai besielgiančių.
    Tarsi valstybė davė leidimą – ir man tas pats, ką žemės turėtojas galvoja, kai medžiotojas vaikšto jo valdose.

    Ko gero, tai sovietmečio palikimas, kai buvo nesiskaitoma su žmonėmis. O dabar demokratija ir ne vienas persistengė, išėjo į „kraštus“. Galų gale privačios valdos teisę turintis vis dažniau nori ją ir pabrėžti. Tai visiškai suprantama ir logiška: privati nuosavybė – šventas reikalas.

    Anksčiau stovintis pamiškėje medžiotojų bokštelis žvėrims tykoti niekam netrukdė, o dabar jau lyg koks užkratas pasipylė. Kažkuris kaimynas susakė, paskaitė kokį straipsnelį – turi nugriauti.
    Tačiau nuo to nepabėgsi – būtina vietinius žmones prie to pripratinti. Kaip tik turėtų būti ne medžiotojas, o ūkininkas suinteresuotas, kad stovėtų jo laukuose žvėrių tykojimo bokštelis ar koks statinys, įrenginys, ir jis žinotų, kam reikia paskambinti, jei žvėrys pradėjo daryti žalą.

    Mes, medžiotojai, turime gerai pagalvoti, kuria kryptimi turi pasukti medžioklė, kad visuomenė mūsų pomėgiui nesipriešintų. Manau, didžiausią blogybę mūsų medžiotojų bendruomenė padarė, kad reikia ar nereikia „kepė“ naujų medžiotojų bilietus ir dalino už pinigus. Atsirado nemažai narių visiškai dėl mados ir neišmanančių, kodėl traukia miškas, ką jaučia tikras medžiotojas. Todėl ir išlenda daug bjaurasties į paviršių, kur tikras medžiotojas net nepagalvotų. Tai kaip mus gali gerbti ir mylėti tauta?

    Dabar yra naujas aplinkos ministras, jis – medžiotojas, tad tikrai turėtų daug kas keistis. Respublikinėse medžiotojų draugijose, kurių vis daugėja, irgi turi daug keistis ir jos turi tapti reikalingomis. Gi dabar dauguma medžiotojų pasakys, kad tos draugijos nieko neduoda ir visai nereikalingos. Dabar net medžiotojo bilieto nebereikia tęsti, tad tikrai tos draugijos nereikalingos… Gi būtina testuoti medžioto žinias, o dabar tik saugumas medžioklėje tikrinamas.

    Manau, kad medžiotojų ir žvejų draugija turi būti viena. Tačiau ji turi būti reikalinga ir medžiotojams, ir visuomenei, o dabar – tik susipriešinimai. Dabar yra taip, kad iš tų draugijų jokios naudos. Manau, kad LMŽD viršūnės daug ką pražiopsojo ir todėl yra toks rezultatas. Kažką vis ne taip darome. Į medžioklę aš žiūriu filosofiškai, su daugybe pamąstymų apie žvėries sumedžiojimą ir mintimi, kam to reikia“, – tokias mintis išsakė R. Balašaitis.

    Taip, medžioklė yra pomėgis, buvimas gamtoje ir, kaip minėjau, kiekvieno žmogaus prigimtinė teisė. Nuo kada medžioklė atėjo į R. Balašaičio gyvenimą?

    „Kai pradėjau nešioti didesnius batus, tai ir susidomėjau medžiokle… Ir vis į lauką, į mišką – kokio žvėries pėdą pamatyti, o neretai ir kažką neleistiną padaryti.

    Gyvenome vienkiemyje netoli Tauragės. Turbūt nebuvo dienos, kad nepamatytume kokio žvėries. Kai tik sukako pilnametystė, pirmiausia gavau medžiotojo bilietą, o vairuotojo teises vėliau. Man šautuvas buvo svarbiau nei mašina.

    Tėvas nebuvo medžiotojas ir šeima buvo prieš medžioklę.Tačiau aš žvėrių takais pradėjau eiti gal kokių devynerių metų, tapau varovu. Pagailo dėdei manęs, vis žiūrinčio pro langą, kai vyrai užsikabinę šautuvus išeina į medžioklę, ir pasiėmė kartu. Tai buvo miškuose apie Skaudvilę.

    Aš ir dabar prisimenu tą varymą. Visi varovai šūkauja ir eina tolyn, vis tolsta nuo manęs. Tačiau aš radau elnio ragą. Paaiškėjo, kad tas elnias nešiojo auksinio medalio vertus ragus. Medžiotojai norėjo nupirkti, siūlė 50 rublių (tarybinių laikų pinigai), bet aš nepardaviau. Ir ateityje, eidamas varovu, vis rasdavau ragus – kiekvieną medžioklę. Mane tai itin skatino. Prigijo pravardė – raginis. Būdamas varovu, krūvą ragų pririnkau.

    Dabar medžioju Tauragės rajono „Ąžuolo“klube, Jurbarko rajono klube. Dar turiu išsinuomojęs komercinių medžioklės plotų.
    Koks mano pirmasis sumedžiotas žvėris? Tai buvo spąstais sugauta žebenkštis. Dabar jau senaties terminas ir galima apie tai kalbėti. Dar tik paauglys, dar nė medžiotoju nebuvau, kai nusipirkau seną „nupjautvamzdį“ ir sumedžiojau stirną. Manau, kad daug rasis tapusių rimtais medžiotojais, kurie turėjo panašią pradžią.

    Bet man nepatiko tas žvėries sumedžiojimas, nes šeima nevertino žvėrienos, tad smagiausios medžioklės buvo tik dėl kailių“, – apie medžioklę pasakoja R. Balašaitis.

    Daug jis medžioja. Turbūt nėra dienos, kad apie medžioklę nepagalvotų. Nebent, kai su kaklaraščiu po kaklu eina į kokį nors pasitarimą verslo reikalais.

    Jam didžiausias įdomumas – susekti, kur dienoja vilkai, ir surengti jų medžioklę. Turi vilkų medžioklei vėliavėles. Yra sumedžiojęs šešis vilkus. Jo miškuose esančioje poilsio sodyboje prie įėjimo eksponuojamas medinis vilkas. Trofėjams eksponuoti poilsiavietėje jau pastatytas specialus pastatas.

    Medžiotoją labiausiai domina trofėjinė medžioklė arba selekcinė, kai sumedžiojami kokie įdomesni kreivaragiai žvėrys.
    Per elnių rują vis ieško rimto, medalinius ragus nešiojančio patino.

    Sėdėti žvėrių viliojimo aikštelėje ir laukti ateinančio šerno prie papiltų kukurūzų neturi jokio noro. Kitas reikalas, kai šernai išeina į pasėlius, – neretai tenka prie jų prislinkti. Tai, anot Remigijaus, jau medžioklė.

    Dar itin domina stirninų medžioklė sėlinant. Turi ir naudoja vilioklį, ypač per elnių rują. Vilioja žvėrį tik tam, kad jis atsakytų, kur yra. O tada jau nustato, ar tinkamas sumedžioti, ir sėlina.

    Jo manymu, selekcija yra iškrypusi. Dauguma tik nori sumedžioti gerus ragus nešiojantį stirniną ar elnią, o selekciniai lieka gamtoje ir pratęsia giminę blogindami populiaciją.

    Pasak medžiotojo, bet kokioje medžioklėje būtinai turi būti šuo. Medžioklinių šunų jis visada turi. Varyminė medžioklė, kai negirdėti šuns skalijimo, jam jau ne medžioklė.

    Į medžioklės ūkį daug investuoja. Jo medžioklės plotuose pridaryta šėryklų, laukimo bokštelių. Tačiau tai daugiausia dėl svečių. Net turi ne vieną bokštelį, kuriame pats nė karto nesėdėjo.

    Paklaustas, kokia šiandieninė medžioklė, R. Balašaitis paporino, jog puikiai prisimena ją prieš 30 metų, kai daugumą žvėrių tekdavo atiduoti valstybei. Tada, pasak jo, nenorom medžiotojai tapdavo vagimis, vis paguldydavo draudžiamą sumedžioti žvėrį. Šiandien didesnė demokratija, vis gražėja medžioklės tradicijos, pagerbiami sumedžioti žvėrys.

    R. Balašaitis yra buvęs ir ne vienoje safario medžioklėje: „Buvau Australijoje, Estijoje, Ispanijoje, Lenkijoje, Afrikoje, Rusijoje, Baltarusijoje, Kirgizijoje.

    Man medžioklė Afrikoje nėra itin įdomi. Ten daugiau komercinė medžioklė. Na, nebent tik tiek, kad pamatai kitą kraštą, kitą gamtą, kitus žvėris, nei Lietuvoje. Buvau ne kartą Afrikoje, medžiojau ir viską mačiau.

    Įstrigo medžioklės Rusijoje. Ten mano trofėjais tapo meška ir maralas. Mešką pavyko sumedžioti tik per trečiąją išvyką. Nutykojau prie avižų lauko. Sumedžiojus tokį žvėrį, širdis smarkiau suspurda.

    Ateityje Rusijoje norėčiau sumedžioti Sibiro briedį. Du kartus buvau Kirgizijoje, sumedžiojau Marko Polo ir ožiaragį aviną. Mums tai trofėjus, o vietinis gyventojas to net nesupranta, jis žvėrį medžioja tik dėl maisto. Kirgizas nešoka apie sumedžiotų žvėrių ragus, jam medžioklė – tik maisto šaltinis.

    Man pačios smagiausios medžioklės yra savo tėvynėje. Nors tikrai turiu galimybę pamedžioti daug kur, bet čia – mūsų gamta, mūsų žvėrys, medžioklės draugai. Tu esi savo medžioklės plote, žinai kiekvieną takutį, kiekvieną pelkę. Viską žinai. Žinai, kur gyvena bebras, kur elnias, kur stirniną ar briedį greičiau susitiksi. Čia viskas sava. Man Lietuvoje medžioti daug smagiau“, – apie medžioklę Lietuvoje, apie žvėris ir mūsų gamtą kalba R. Balašaitis.

    Medžiokle itin susidomėjo R. Balašaičio sūnus Naglis. Jis jau tapo tikru, įformintu medžiotoju. Jau turi medžiotojo bilietą, daug ką apie medžioklę žino. Vaikinas kartu su tėvu dalyvauja įvairiose kombinuoto šaudymo varžybose, yra laimėjęs krūvą apdovanojimų, tad šautuvą savo rankose laiko seniai.

    Kostas Slivskis
    Tekstas iš baigiamo spaudai parengti K. Slivskio leidinio
    „Knyga apie medžiotojus skirta Lietuvos 100 – čiui paminėti“.

  • J. Talmantas mėgins suvienyti medžiotojus ir aiškiau apibrėžti vilkų medžioklę

    J. Talmantas mėgins suvienyti medžiotojus ir aiškiau apibrėžti vilkų medžioklę

    Liepos 31d., likus apie 1,5m. iki kadencijos pabaigos, Kaune T.Ivanausko zoologijos muziejaus salėje šaukiamas visuotinis neeilinis Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugijos suvažiavimas. Suvažiavimo darbotvarkėje numatoma atšaukti esamą draugijos tarybą, susidedančią iš 39 narių, ir naujos tarybos rinkimas likusiai kadencijos daliai. Taip pat bus keliamas klausimas dėl LMŽD nario mokesčio padidinimo. Prieš suvažiavimą naująjį LMŽD pirmininką Joną Talmantą, išrinktą šių metų balandžio 18d., atsistatydinus draugijai vadovavusiam Broniui Bradauskui kalbino Kauno medžiotojų sąjungos narys medžiotojas Vytautas Ribikauskas.

    Pasiteiravus, kaip naujasis LMŽD vadas suspėja suktis, vadovaujant dviem organizacijoms (J.Talmantas yra ir Ūkininkų sąjungos pirmininkas), pašnekovas patikino, kad kol kas suspėja, o po pusmečio, pasibaigus jo, kaip Ūkininkų sąjungos pirmininko, kadencijai, numato atsidėti tik veiklai Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugijoje, kur tikrai yra kas veikti, nes buvusios LMŽD vadovybės palikimas apgailėtinas. Paprašius patikslinti, kuo tai pasireiškia, pirmininkas paaiškino, kad pirmiausiai nebuvo tinkamos komunikacijos tarp LMŽD centro ir skyrių, tarp draugijos vadovybės ir valstybinių institucijų bei visuomeninių organizacijų, tarp naujai susikūrusių medžiotojų kolektyvus vienijančių organizacijų, o esminiai sprendimai būdavo priimami draugijos vadovų, mažai atsižvelgiant į draugijos skyrių medžiotojų nuomonę. Toks bendravimas su regionų medžiotojais, matomai, ir iššaukė naujų medžiotojų draugijų ir sąjungų steigimąsi. Viena tokių organizacijų- Lietuvos medžiotojų draugija, vadovaujama Gedimino Vaitiekūno, įsisteigė visai šviežiai, LMŽD pirmininkų keitimosi metu.

    Naujojo LMŽD pirmininko galvos skausmas yra ir palikta nemaža skola, kurią jis žada likviduoti ne iš medžiotojų nario mokesčio, o iš kitų kol kas neįvardijamų šaltinių.

    Paklaustas, kodėl reikia keist LMŽD tarybą, pirmininkas paaiškino, kad taryba buvo neveikli dėl per didelio narių skaičiaus (39), kuriuos neįmanoma būdavo sukviesti į posėdžius, o 11 tarybos narių nesiteikė atvykti nė į vieną posėdį. Suvažiavime bus siūloma išrinkti 20 tarybos narių (pirmininkas dvidešimt pirmas). Keisis ir tarybos narių rinkimo tvarka. Tarybos nariai proporcingai regionuose (apskrityse) esančių medžiotojų pirminių organizacijų ir medžiotojų skaičiui bus renkami vietose ir tuo būdu draugijos valdyme dalyvaus visi LMŽD nariai. Pirmininkas kelis kartus pabrėžė, kad, jam vadovaujant, LMŽD valdymas, veiklos iniciatyvos eis iš apačios, sprendimai bus priimami taryboje, o ne pirmininko vienasmeniškai, kai neretai būdavo iki šiol. Paklaustas, koks pirmininko pavaduotojų likimas, J.Talmantas atsakė, kad pavaduotojų nebus (jau nėra), o vietoje jų yra suburta iniciatyvinė grupė, susidedanti iš 5 asmenų, su kuriais ir konsultuosis pirmininkas.

    Paklausus, kodėl reikia didinti LMŽD nario mokestį, pirmininkas paaiškino, kad šis mokestis nekeistas jau 20 metų ir draugijos administracijos normalios veiklos užtikrinimui reikalinga daugiau lėšų. Prie dabartinio mokesčio, pasak draugijos vadovo, finansų srityje „nesueina galai”. Pabandžius diskutuoti, kad pakėlus nario mokestį, kurį centrui moka draugijos skyriai, neišvengiamai reikės didinti ir skyrių medžiotojų nario mokestį, kuris atskiruose skyriuose yra skirtingas (Kauno medžiotojų sąjungoje šiuo metu nario (medžiotojo) mokestis yra 15 eurų), J.Talmantas priminė, kad Europos valstybių medžiotojų vidutinis nario mokestis yra 67 eurai, tad didinti Lietuvos medžiotojo nario mokestį yra didelis rezervas, o medžiotojai nėra patys neturtingiausi Lietuvos gyventojai. Čia aš nenoriu sutikti, nes tas nepasiturintis Lietuvos pilietis išstumiamas iš visur: nei jis gali užsiprenumeruoti laikraščių, nei lankytis teatruose, nei keliauti po Pasaulį ir maudytis šiltose jūrose (gerai nors, kad dabar karšta ir Lietuvoje) – lieka tik alaus „bambalis”, bet ir tas brangsta. O kad medžioklė ne skurdžių užsiėmimas, mėgo kartoti ir ankstesni LMŽD vadai: Algirdas Mykolas Brazauskas bei Bronius Bradauskas, gaila, kad tai kartoja ir naujasis. O medžioklė turėtų būti prieinama ir mažažemiui ūkininkui, ir studentui ar laikinai darbo netekusiam piliečiui. Aš pats medžioti pradėjau mokydamasis 10 klasėje, apie ką prie dabartinių išlaidų medžioklei beliktų tik pasvajoti.

    Į klausimą, kaip klostosi santykiai su kitomis Lietuvos medžiotojų klubus ir būrelius vienijančiomis organizacijomis, pašnekovas atsakė, kad buvo organizuotas šių organizacijų (LMŽD, Sūduvos medžiotojų sąjunga, Medžiotojų sąjunga „Gamta”, Ginklų pirklių asociacija bei Lietuvos medžiotojų draugija) atstovų susitikimas, kuriame aptarta bendradarbiavimo galimybės, veiklos strategija, tačiau numatyta priimti bendradarbiavimo deklaracija kol kas dar nepasirašyta. Gerai ir tai, kad dabar šių organizacijų vadai bent normaliai pradėjo kalbėtis tarpusavyje. Taip pat, kad medžiotojų klubai ir būreliai nebūtų viliojami klajoti iš vienos medžiotojų kolektyvus vienijančios organizacijos į kitą, bus siekiama įvesti visose organizacijose vienodą nario mokestį. Panašu, kad J.Talmanto per rinkiminę kompaniją skelbtas medžiotojų organizacijų vienijimo lozungas pamažu įgauna pagreitį. Pasak LMŽD pirmininko, tik susivienijus visoms medžiotojų organizacijoms, bus galima produktyviau bendrauti su medžioklės procesą reguliuojančiomis valstybinėmis įstaigomis dėl visų medžioklę reglamentuojančių teisės aktų priėmimo, nes dabar tie aktai ne visada yra racionalūs, įvairūs draudimai ir reikalavimai pertekliniai.

    Paklaustas, kodėl nepavyksta normalizuoti vilkų medžioklės, J.Talmantas atsakė, kad kaip tik dėl nepakankamo racionalaus komunikavimo tarp medžiotojų organizacijų ir medžioklė reguliuojančių valstybinių įstaigų pareigūnų (su Baltijos vilkais bendravimas keblus). Išsakė pirmininkas priekaištus ir savivaldybėms, kad nesugeba tinkamai įvertinti, įforminti vilkų daromą žalą ir laiku paprašyti papildomo vilkų sumedžiojimo (išėmimo iš gamtos) limito ne vilkų medžioklės sezono metu. Dėl vilkų padarytos žalos gyvulių augintojams atlyginimo, pasak pirmininko, du kartus padidinus medžiotojams mokestį už medžiojamųjų gyvūnų išteklių naudojimą, savivaldybės gaus daugiau lėšų. O iš tos mokesčių dalies, kuri teks Aplinkos ministerijai, LMŽD vadas žadėjo siekti, kad būtų skiriama medžiotojams už įvairius darbus medžioklės plotuose, ypač kompensavimui už patirtas išlaidas, vykdant profilaktines priemones dėl afrikinio kiaulių maro plitimo bei maro padarinių likvidavimo.

    Džiugu, kad rinkimų LMŽD pirmininko postui užimti metu J.Talmanto išsakyti pažadai tampa realiais darbais.

    Autorius: Vytautas RIBIKAUSKAS
    Medzioklekaunas.lt

  • Konsultacinė taryba aptarė medžioklės tvarkymo aktualijas

    Konsultacinė taryba aptarė medžioklės tvarkymo aktualijas

    Šiandien Aplinkos ministerijoje susirinkusi Medžioklės tvarkymo konsultacinė taryba aptarė medžioklės Lietuvos Respublikos teritorijoje taisyklių pakeitimus, kitų medžioklę reglamentuojančių teisės aktų projektus ir medžiotojų bendruomenei rūpimus klausimus.

    Tarybos nariai nutarė nepritarti, kad būtų grįžtama prie licencijų medžiojamiesiems gyvūnams sumedžioti, tačiau, jų požiūriu, nereikia atsisakyti kai kurių medžiojamųjų gyvūnų rūšių sumedžiojimo limitų. Taip pat, Tarybos siūlymu, medžioklės taisykles reikėtų keisti rečiau, bet aprėpiant daugiau nuostatų.

    Sutarta neatsisakyti medžioklėtvarkos projektų, tačiau juos supaprastinti, kad jie būtų labiau funkcionalūs ir realiai naudojami. Šiuo tikslu planuojama suburti darbo grupę.

    Medžioklės tvarkymo konsultacinė taryba – tai Aplinkos ministerijos patariamoji institucija medžioklės ūkio tvarkymo ir plėtros klausimais. Ji teikia pasiūlymus, išvadas ir rekomendacijas, susijusias su medžioklės ūkio tvarkymo programomis, projektais, teisės aktų rengimu, tobulinimu ir įgyvendinimu.

  • Axion XM38 ar Helion XQ38?

    Axion XM38 ar Helion XQ38?

    Šiame palyginime aiškinsimės kuris termovizorius geresnis ir vertas jūsų dėmesio. Palyginsime matomo vaizdo kokybę ir be abejo išbandysime termovizorių korpuso tvirtumą smūgiams bei atsparumą vandeniui.

    Video
    Deividas Staponkus

  • Einu žvėrių takais

    Einu žvėrių takais

    Laikas niekada nesustos vietoje. Į žemę skubės pavasariai su šniokščiančiais upeliais ir kvies nubusti gamtą po žiemos miego, nuvilnys parugėm basa žaliaplaukė vasara ir užleis vietą auksaplaukiam rudenėliui, o po to vėl į žemelę atslinks šaltis ir pūgos… Ir vėl laiko ratas suks viską iš naujo…

    Su laiko ratu sukasi ir žmogaus gyvenimas, be tiesioginio darbo, rūpesčių, suteikdamas didžiulį malonumą jo pomėgiams. Kiekvienam – savo pomėgiai. Ir visi jie be galo kiekvienam reikšmingi. Svarbiausia, kad žmogui suteikia malonumą.
    Vienas iš tokių – meilė gamtai, glaudus bendravimas su ja – sieja ir mane su didžiuliu bendraminčių būriu iš visos Lietuvos. Didžiulė garbė pažinti žmogų, mokantį perteikti gamtos grožį nuotraukose, sugebantį užfiksuoti žmogaus ir gamtos sąlytį, mokantį pateikti savo ir kitų mintis juodu ant balto. Taip gimsta viena po kitos Kosto Slivskio knygos, teisingai pateikiančios ir išaukštinančios medžiotojo – gamtos mylėtojo – vardą mūsų visuomenėje.

    Jau eina ketvirtoji dešimtis metų, kai prasidėjo mano, medžioklio, kelias Šiaulių medžiotojų ir žvejų draugijos Kuršėnų medžiotojų būrelyje. Per šį laikotarpį didelė ne tik medžiotojiško, bet ir savo gyvenimo dalis atiduota būnant valdybos nariu, vėliau būrelio vadovu. 2012 metais būrelis atšventė savo gyvavimo 50-metį.Ta proga išleidome knygą „Medžioklės takais“, joje papasakojome apie būrelio veiklą 1962–2012m., aprašydami būrelio istoriją, papročius ir tradicijas, žmones – būrelio narius ir svečius, mokančius gražiai ilsėtis, prasmingai leisti laiką, sugebančius išsaugoti ir gausinti gyvūniją, rodančius pavyzdį kitiems ir garsinančius būrelio vardą, Šiaulių rajoną ir Kuršėnų kraštą. Mano kartos medžiotojų patirtis ir įdirbis su malonumu perduodami būrelio ateičiai – jaunimui. Džiaugiuosi, kad per bendravimus gamtoje sutikau ir pažinau daug nuostabių žmonių – gamtos mylėtojų.

    Būrelis eina po Šiaulių medžiotojų ir žvejų draugijos vėliava, išlaikydamas tęstinumą. Esu šios draugijos valdybos narys.Draugijos pirmininko vairą tvirtai savo rankose laiko mielas bičiulis, kolega Lietuvos garbės medžiotojas Algirdas Baikauskas. Jo nepailstanti pagalbininkė – visų medžiotojų be galo gerbiama ir mylima medžioklės žinovė Stefanija Gedžienė. Turėdami ilgametės darbo patirties ir nuoširdžiai atlikdami savo tiesioginį darbą, abu kolegos užkrečia draugijos valdybą dirbti nuoširdžiai ir sklandžiai.
    Šiaulių medžiotojų ir žvejų draugija jos vadovo Algirdo Baikausko ir viso kolektyvo dėka yra plačiai žinoma visoje respublikoje kaip draugija, apjungianti didelį būrį žvejų ir medžiotojų, vykdanti aktyvų naudingą darbą visuomenei. Tai pripažįsta ir teigiamai įvertina Lietuvos medžiotojų žvejų draugijos vadovai, visuomenė.

    Medžioklės su medžiokliniais šunimis, medžioklės ragu, sumedžiotų žvėrių pagerbimo ir kitų tradicijų, papročių ceremonijomis įgauna savitą grožį. Prieš daugelį metų su savo puikiu bičiuliu Daliumi Ablingiu turėjome svečių – medžiotojų vokiečių. Sumedžiojęs tauriojo elnio patelę, vokietis priėjęs nukėlė skrybėlę ir priklaupė prie sumedžioto žvėries, tuo sukeldamas ne vienam būrelio medžiotojui nuostabą. Tokias medžiokles, turinčias žvėrių pagerbimo tradicijas, su Daliumi jau mes buvome matę medžiodami pas vokiečius. Būdamas būrelio vadovu, pabandžiau šią žvėries pagerbimo ceremoniją po kiekvienos medžioklės pritaikyti pas mus, bet pradžioje daugiausia iš vyresnės kartos medžiotojų teko išgirsti visokių kalbų ir nuomonių. Vėliau prikalbinau jaunystės draugą Vytautą Linkų, baigusį muzikos mokyklą ir grojantį trimitu, išmėginti medžioklės ragą. Pavyko. Vytautas tapo ir medžiotoju, ir rago pūtėju. Po kiekvienos medžioklės jo medžioklės ragas skamba kiekvienam sumedžiotam žvėriui atskira melodija, medžiotojai nukelia kepures, tuo parodydami pagarbą sumedžiotam žvėriui, gamtai. O kur dar Šiaulių medžiotojų ir žvejų draugijos šventės ir renginiai, kada daugumai gerai pažįstamas Kurtuvėnų medžiotojų būrelio pirmininkas, Šiaulių MŽD valdybos narys Kęstutis Šufinskas kartu su Vytautu dviem balsais medžioklės ragus papučia…

    Medžiodamas Vokietijoje, mačiau, kokią pagarbą medžiotojai teikia medžiotojams – šunininkams ir medžioklinio rago pūtėjams. Šiandieną dar ne visur ir ne visi supranta medžiotojo – šunininko indėlį dalyvaujant medžioklėse su medžiokliniu šunimi. Tai pirmiausia medžiotojo kultūros, etikos laikymasis. Surasti, sekti pašautą žvėrį ir nutraukti jo kančias yra tikro medžiotojo pareiga. Negaliu neprisiminti Lietuvos medžioklinės šunininkystės kinologų – pradininkų a.a. Zigmo Goštauto, Vytauto Klovos, Aloyzo Petriko, a.a. Antano Griniaus ir kt. nueitą ilgą kelią išvedant mūsų nacionalinį tautos pasididžiavimą – lietuvių skalikų veislę. Ilgą laiką Lietuvos medžioklinei šunininkystei vadovavusį šviesaus atminimo Adolfą Kuzavinį galima prisiminti kaip anų laikų medžioklinės kinologijos šviesulį, be galo atsidavusį savo darbui – didžiulių pastangų ir triūso dėka Lietuvos medžioklinė šunininkystė pasiekė gana aukštų rezultatų.

    Daugelį metų kaip kinologui – ekspertui teko kartu dirbti organizuojant ir atstovaujant medžioklinių šunų parodose ir lauko bandymuose su daugeliu puikių kolegų kinologų – ekspertų: Pauliumi Valužiu, Jonu Isajevu, Juozu Ramonu ir kt. Medžioklinių šunų parodos ringe susipažinus su plungiškiu Pauliumi Valužiu, užsimezgė ir išliko stipri šeimų draugystė, kuri tęsiasi ir toliau jau užaugusių mūsų vaikų šeimose. Dabar dalyvaujant Lietuvos kinologų draugijos medžioklinių šunų rengiamose parodose, tenka sutikti mažiau vyresnės kartos kinologų.
    Neišdildomos akimirkos iš medžioklių Karelijoje. O jų būta ne taip jau mažai. Eilinį kartą sugrįžus iš ten, dažnai išgirsdavau kurio nors medžiotojo užduodamą klausimą – ar sumedžiotas briedis, meška?

    Ne visados medžioklės Dievai suteikdavo tokią malonę. Svarbiausia – visados jausdavausi laimingas ten pabuvęs, kad ir sumedžiojęs tik jerubę, teterviną ar zuikį, tik tiek, kad užtektų išgyvenimui miške. Ilgiausias laikotarpis – mėnuo po atviru dangumi ir kuprine ant pečių (kuprinėje svoris – arti penkiasdešimties kilogramų), miegant kur pakliuvo, žeminėje ar pelkėje iš eglišakių įrengtoje slėptuvėje laukiant atskrendančių tetervinų arba palapinėje , o naktimis minusinė temperatūra. Didžiausia prabanga – miegoti suręstame medžiotojų namelyje ant įrengtų gultų (ir tai tik apsirengus šiltais rūbais), kur nakčia nuo nuolat kūrenamos „buržuikės“ vienas šonas smarkiai šyla, kitas pro prapučiamas namelio sienas nuo vėjo ir šalčio šąla. Jokio ryšio su pasauliu, tik mažutė radijėlė “Etiud-2“ ir tais laikais girdima radijo stotis „Majak“. Seki dienas, kad nepasimestum, juk sutartą dieną turi išeiti į tą patį tašką, kur mus atvežė „vazikas“. Išeini jau ant pečių užsidėjęs slides, o atvežė, kai buvo iki metro sniego, tad be slidžių būtumei prapuolęs. Pavasaris atkeliauja ir Karelijoje. Kokia didinga gamta ir kiek dar vietų, kur neįžengusi žmogaus koja. Užlipęs ant kalvos, bandai apžvelgti į tolį, 360 laipsnių kampu horizontą matai užsibaigiant mišku, pelke, ežeru, tundra…

    Sėdėjome vakarais prie laužo ir, gurkšnodami arbatą su dabar jau šviesaus atminimo Lietuvos garbės medžiotoju viekšniškiu Elijumi Myle, jo žentu, mano vienu iš geriausių draugų Daliumi Ablingiu ir Karelijos miškų senbuviu Edvardu Paradniku (kurio dėka ten ir atsiradome), diskutavome, jog žengianti civilizacija kada nors ir čia palies tas neaprėpiamas platybes, o tada jau nebenumalšinsi troškulio švaraus tyro vandens gurkšniu iš senos briedžio įspaustos pėdos…

    Kurtinio medžioklė buvo girdėta tik iš pasakojimų ir skaityta iš knygų. Pirmą kartą nuvykus į Kareliją ir vieną vakarą vakarieniaujant prie laužo su medžioklės Dievų palenkimu savo paruošta užpiltine (surinkus iš po žiemos pakloto išpampusias spanguoles , jas sutrynus ir užpylus spiritu), užsimezgė kalba apie kurtinio medžioklę. Truputį apšilus, tada jau mums atrodęs garbaus amžiaus, daug medžioklės takų pramynęs E.Mylė tarė: kai sumedžiosite kurtinį, tada galėsime kalbėti kaip lygus su lygiu, nes čia reikia daug medžioklės meno. Su Daliumi mes jį medžioję buvome tik svajonėse…

    Baltosios naktys. Jau praktiškai antrą valandą nakties galima medžioti, nes pakankamai šviesu. Tada nereikia slidžių, nes nakčia paspaudus minusui, užsideda „nastas“. Mūsų kalba tai dieną saulutės pašildytas sniegas, virtęs tvirta pluta, kur gali drąsiai vaikščioti. Tik reikia nepamiršti vieno: patekėjus saulei ir įšildžius sniego paviršių, jis atsileidžia – vargas tam, kas laiku nesuspėja sugrįžti į stovyklą. Suradę kurtinių tuoktavietę, vieną tokią naktį aš, Eligis, Dalius ir Edvardas išėjome į kurtinių medžioklę. Išgirdau kurtinio giesmę iš labai toli ir pradėjau trečioje kurtinio giesmės dalyje daryti žingsnius, kiek įmanoma prisidengdamas augusiais medžiais, krūmokšniais. Neapsakomas jausmas, ilgas, sunkus kelias, su širdies dūžiais kažkur aukštai krūtinėje, labai atsakingai žengiant žingsnius link tikslo. Svarbiausia – nepradėti žingsnio, kol kurtinys nepradeda giedoti trečiosios giesmės dalis, ir sustoti anksčiau, negu jis užbaigia savo giesmę šnypštimu. Tik tuo momentu atsijungusi jo klausa leidžia medžiotojui prie jo artėti. Jeigu tik šiek tiek paskubėta, norint padaryti žingsnelį daugiau, medžiotojas pražuvęs – kurtinys pakyla.

    Nuėjau ilgą kelią nepadarydamas klaidų ir štai jau stoviu per šūvį, keliu šautuvą, nusitaikau – trečioje giesmės dalyje nuaidi šūvis. Būtent trečioje giesmės dalyje, nes nepataikius galima šūvį kartoti, kadangi kurtinys šūvio negirdės. Mano išsvajotas gražuolis krinta žemėn, tik staiga už nugaros išgirstu Elijaus balsą: „Ar pataikei?“. Pasirodo, abu ėjome prie to paties kurtinio, tik abu iš skirtingų pusių ir darėme žingsnius vienas kito negirdėdami. Šį kartą mokinys aplenkė mokytoją. Mokytojas priėjo ir paspaudė ranką tardamas: „Dabar lygus su lygiu“. Ir šiandieną Eligio pamokymai, pasakojimai, nutikimai su tik jam būdingu humoro jausmu palieka mūsų prisiminimuose. Dažnai dar susitikdami pas jo dukrą Rūtą ir žentą Dalių, kalbėdavome, kada lėksim kitą kartą pamedžioti į Kareliją“. Deja, nebesuspėjom, jis jau medžioja amžinuosiuose medžioklės plotuose.

    Prie puikiai apie medžioklę Karelijoje išsakytų A. Laucevičiaus minčių dera dar pridėti apie šių medžioklių organizatorius. Į Karelijos platybes, į žmonių visai neapgyvendintą kraštą, Edvardas Paradnikas nusigavo 18 metų ir dirbo įvairius miškų kirtimo darbus. Ten tapo medžiotoju. Daug naktų praleido palapinėse. Medžioklė jį visai pavergė. Savo knygoje jis aprašo pačius pirmuosius medžioklės žingsnius. Vėliau į Kareliją atkeliavo jo brolis medžiotojas Kornelijus.

    Paskui Edvardas tapo medžioklių organizatoriumi – dauguma lietuvių pas jį važiuoja sumedžioti mešką, briedį ar kurtinį. Edvardas pats yra sumedžiojęs dešimt meškų, o dar, kaip medžioklių organizatorius, yra dalyvavęs beveik šimto meškų medžioklėse. Aš jau nekalbu apie šimtus sumedžiotų briedžių. Dar daugiau – Edvardo žmona Lidija kartais atvažiuoja pas jį. Ji irgi tapo medžiotoja, ne vienas atvykėlis stebisi jos medžiokliniais pasiekimais.

    „Aš su savo draugais daug kartų medžiojau Karelijoje, Edvardo medžioklės plotuose. Labai susidraugavome. Man tie žmonės – Kornelijus, Edvardas – didžiulės asmenybės. Ten itin sudėtinga, išvažiuoja atvykėliai ir lieki vienas didžiulėse platybėse mėnesiams. Tai tiesiog išgyvenimas, o tam reikia mėsos, reikia sumedžioti. Tai tada medžioklė tampa ne pramoga.
    Skaitau Edvardo knygą. Viename tekste jis rašo, kad jau seniai nebeturi mėsos, tai sumedžiojo lūšį ir ją valgė. Tai štai, kaip aktualu kažką sumedžiot tiesiog tam, kad išgyventum.

    Mes išvažiuojame, o jo artimiausias kaimynas gyvena maždaug už 45 kilometrų. Civilizacijos šitokiose platybėse nerasi, vidury neaprėpiamų miškų, nei artimo kaimyno, nei daktaro neprisišauksi. Tai ar ne stiprios asmenybės tokie žmonės?

    Kai mes ten medžiojame, jaučiame poilsį, o jie visiškai susilieję su gamta. Būtina papasakoti, kaip mešką sumedžiojo mano puikus draugas Dalius, – ir būtent tą dieną, kai jam sukako 40 metų. Buvome aptikę šviežius meškos pėdsakus. Sumanėme ją išvaryti šūviui. Dalius, E. Paradniko nurodymu, įsitaisė pelkės pakraštyje, prasidedančios kalvelės beržynėlyje. Turėjo šešiolikto kalibro lygiavamzdį šautuvėlį, užtaisytą „vyšnėmis“ (nežinančiam skaitytojui pasakysiu, jog tai trys didžiuliai šratai, sudėti vienas ant kito). Mes tuokart (kartu su medžiojusiu draugužiu Virginiju Sutkumi) lipome jai ant kulnų. Bėgdama ji užmynė praėjusio Edvardo pėdsakus ir skubėdama metėsi į beržynėlį tiesiai link Daliaus. Žvėris jam atbėgo pakankamai arti šūviui. Ranka nesudrebėjo, ir šūvis į meškos galvą buvo mirtinas.
    Galima tik spėlioti, kas būtų laukę medžiotojo, jei meška būtų tik sužeista… Jos šuolis – apie tris metrus, tad medžiotojas tikrai būtų atsidūręs jos glėbyje. Tiesa, dar į beržą buvo įsmeigtas peilis. Klausimas, ar jo būtų užtekę Daliui kovojant su Sibiro karaliene…“ – apie Karelijoje gyvenančius lietuvius ir savo draugą Dalių pasakoja A. Laucevičius.

    Medžiotoju tapo ir A. Laucevičiaus sūnus Evaldas. Pasak Algirdo, jis turi susiformavęs gana teigiamą savo nuomonę apie medžioklę, apie tai, kad ji būtų teisinga. Jis itin vertina poilsį gamtoje, kaip didelę vertybę priima šiltus, draugiškus medžiotojų santykius… Visa tai pačioje jaunystėje. Marti Eimantė – nuolatinė Evaldo palydovė medžiotojų šventėse su įvairove prigamintų valgių. Tai ir sportinių varžybų entuziastė.

    Visa A. Laucevičiaus šeima neabejinga gamtai ir supančiai aplinkai, kurioje jie gyvena. Šalia Kuršėnų esanti patraukli jų sodyba – tai atstatyta tėviškė, teisingiau – pastatyta iš naujo, nes jokio pastato nebebuvo likę. Šalia – elnynas.

    Akį traukia gėlynai, kuriuos išpuoselėjo Algirdo žmona Virgenija. Na, o didžiausias šiuo metu abiejų turtas, kaip patikino Algirdas, anūkai, dukros Vaidos vaikai – Liepa ir Ąžuolas. Laucevičių žentas Edgaras – didžiausias pagalbininkas sodyboje, sprendžiant ūkinius klausimus.Neabejotinai visus juos traukia ne tik tėvų šiluma, bet ir visai greta esantis elnynas. Visa tai tampa nepakartojama, kai rudeniop ateina elnių ruja, apie sodybą užmauroja raguočiai.

    Kostas Slivskis
    Tekstas iš baigiamo spaudai parengti K. Slivskio leidinio
    „Knyga apie medžiotojus skirta Lietuvos 100 – čiui paminėti“.

  • KT – byla dėl prievolės priimti naujus narius į medžiotojų klubą

    KT – byla dėl prievolės priimti naujus narius į medžiotojų klubą

    Konstitucinis Teismas (KT) trečiadienį pradeda nagrinėti bylą dėl medžioklės plotų naudotojų asociacijai nustatytos prievolės priimti narius į medžiotojų kolektyvą.

    Byla bus nagrinėjama rašytinio proceso tvarka pagal Vilniaus miesto apylinkės teismo kreipimąsi. Šis teismas nagrinėjo piliečio skundą, kad medžiotojų klubas atsisakė jį priimti savo klubą.

    Ieškovas yra medžiotojas ir turi šio klubo naudojamame medžioklės plotų vienete jam nuosavybės teise priklausančių daugiau kaip 100 ha žemės ūkio ir miško paskirties žemės sklypų. Tačiau medžiotojų klubas per visuotinį narių susirinkimą slapto balsavimo metu nepritarė ieškovo narystei, nes šis yra baustas už medžioklės taisyklių pažeidimus.

    Vilniaus miesto apylinkės teismo nuomone, Medžioklės įstatyme nustatytas įpareigojimas priimti asmenį į medžiotojų kolektyvą, apriboja konstitucinę asociacijos narių laisvę nuspręsti, su kuo jie nori ar nenori vienytis į asociaciją. Teismas atkreipė dėmesį, kad anksčiau KT yra pasisakęs, jog teisė medžioti nėra konstitucinė teisė, ji kyla iš žemesnės galios teisės aktų ir turi būti įgyvendinama taip, kaip numatyta teisės aktuose. Tuo metu asociacijų laisvė yra konstitucinė laisvė.

    Diena.lt informacija

  • Raseinių rajone sulaikyti medžioklės taisykles pažeidę asmenys

    Raseinių rajone sulaikyti medžioklės taisykles pažeidę asmenys

    Po gauto pranešimo apie, kaip įtariama, neteisėtą medžioklę, Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos (AAD) pareigūnai surengė specialų reidą, kurio metu tikrintos Raseinių rajone vykusios medžioklės. Per reidą sulaikyti du asmenys, neturintys teisės medžioti medžiotojų klubo „Pašušvys“ teritorijoje. Kaip vėliau paaiškėjo, vienas iš jų iš minėto klubo yra išmestas, o kito asmens narystė jame šiuo metu sustabdyta.

    Asmenys sulaikyti po to, kai pareigūnams vykdant reidą buvo pastebėtas prie miško stovintis įtartinas automobilis. Įtariama, kad abu šie medžiotojai medžiojo medžiotojų klubo „Pašušvys“ medžioklės teritorijoje, nors medžioklės lape įrašo apie juos nebuvo. Neteisėtai sumedžioti gyvūnų pažeidėjai nespėjo.

    Vienas iš šių asmenų pripažino pažeidęs Medžioklės Lietuvos Respublikos teritorijoje taisyklėse numatytą draudimą būti medžioklės plotuose su į dėklą neįdėtu medžiokliniu ginklu nesant įrašo apie medžiotoją tam medžioklės plotų vienetui išduotame medžioklės lape arba medžioti teritorijose, kuriose jis medžioti neturi teisės. Už šį pažeidimą medžiotojui surašytas administracinio nusižengimo protokolas ir skirta 300 eurų bauda su teisės medžioti atėmimu vieneriems metams.

    Šiuo metu yra tęsiamas tyrimas, siekiant nustatyti, ar kitas kartu buvęs asmuo taip pat pažeidė minėtą medžioklės taisyklių reikalavimą.

    AAD primena, kad prieš pradedant medžioklę medžiotojai privalo būti įrašyti į medžioklės lapą, nurodant medžiotojo bilieto numerį, vardą ir pavardę. Savo ruožtu, visi medžioklėje dalyvaujantys medžiotojai privalo šį lapą pasirašyti.

  • Teismas skyrė baudas ir konfiskavo pažeidimo padarymo priemones

    Teismas skyrė baudas ir konfiskavo pažeidimo padarymo priemones

    Kauno apygardos teismas panaikino pirmosios instancijos teismo sprendimą dviejų medžiotojų klubo „Diana“ medžiotojų atžvilgiu ir skyrė medžiotojams baudas bei konfiskavo pažeidimo padarymo priemones. Be to, medžiotojams teks atlyginti ir gamtai padarytą žalą.

    Pažeidimas fiksuotas praėjusių metų pabaigoje, gruodžio 10 dieną, kai aplinkos apsaugos pareigūnai per Kaišiadorių rajone vykdytą reidą nustatė, kad du medžiotojų klubo „Diana“ medžiotojai neteisėtai sumedžiojo ir gabeno stirniną, medžioklės lape nurodę, kad sumedžiotas jauniklis. Stirninas laikomas sumedžiotu neteisėtai, nes stirnos patinus medžioti galima nuo gegužės 15 d. iki spalio 15 d. Negana to, nustatyta, kad abu medžiotojai turi nemažą medžiotojų selekcininkų stažą. Tai reiškia, kad asmenys geba atskirti medžiojamo gyvūno amžių pagal įvairius atrankinės medžioklės požymius.

    Pirmosios instancijos teismas, patikėjęs medžiotojų versija, kad neteisėtas šūvis galėjo būti atliktas netyčia, balandžio 25 d. buvo nutraukęs administracinio nusižengimo bylas šių medžiotojų atžvilgiu. Tačiau Kauno apygardos teismas, dar kartą visapusiškai įvertinęs bylose surinktus įrodymus, panaikino pirmosios instancijos Kauno apylinkės teismo Kaišiadorių rūmų sprendimą ir skyrė medžiotojams baudas. Vienam iš jų teks sumokėti 1000, o kitam 900 eurų. Taip pat buvo konfiskuoti šautuvas ir automobilis, naudoti pažeidimo metu, bei iš abiejų asmenų 2 metams atimta teisė medžioti.

    Pažeidėjams teks per pusė atlyginti ir gamtai padarytą žalą už draudžiamu metu sumedžiotą stirniną, kuri siekia 1450 eurų.

  • Nacionalinių veislių – skalikų čempionatas Baltarusijoje

    Nacionalinių veislių – skalikų čempionatas Baltarusijoje

    Šiemet gegužės 18-19 dienomis Lietuvių skalikų augintojų sąjungos komanda dalyvavo nacionalinių šunų veislių – skalikų čempionate Baltarusijoje, kurį organizavo Baltarusijos skalikų augintojų klubas „Naš Gančak“. Tokį renginį baltarusiai organizuoja jau antri metai iš eilės.

    Pirmaisiais metais čempionate dalyvavo Baltarusijos, Ukrainos ir Lietuvos komandos su savo nacionalinių veislių skalikais. Kiekvieną komandą sudarė ne mažiau kaip šeši skalikai, iš kurių keturi po vieną ir viena pora turėjo startuoti 5 ha voljere rungtyje ieškodami šerno ir po du skalikus turėjo dalyvauti sekimo dirbtiniu sužeisto žvėries pėdsaku rungtyje. Sekti dirbtiniu sužeisto žvėries pėdsaku galėjo šunys, jau dalyvavę pirmoje rungtyje, arba atskiri skalikai, paruošti sužeistų žvėrių paieškai. Tada Lietuvių skalikų augintojų sąjungos komanda liko antra, nugalėjo varžybų šeimininkai – baltarusiai.

    Šių metų čempionate dalyvavo Baltarusijos, Latvijos ir Lietuvos komandos. Lietuvai atstovavo Lietuvių skalikų augintojų sąjungos prezidentas ir komandos kapitonas Ričardas Barzdenis su Lietuvių skalikais Anjaru ir Mauru (startavo poroje ieškodami šerno), Gintaras Neimantas su Norma iš Žižmariškio (startavo viena ieškodama šerno ir sekdama dirbtiniu sužeisto žvėries pėdsaku), Renaldas Kaupas su Luvru Tytuvėnų griausmas (startavo vienas ieškodamas šerno), Edgaras ir Kristina Varanavičiai su Nindze iš Žižmariškio (startavo viena ieškodama šerno) ir Ramūnas Dapkevičius su Voltu Gerdauja ir Gilze Gerdauja (Voltas ieškojo šerno, o Gilzė sekė dirbtiniu sužeisto žvėries pėdsaku). Šunims darbą apsunkino aukštoka oro temperatūra, bet šiose varžybose Lietuvių skalikai parodė, ko yra verti, ir dideliu skirtumu įveikė konkurentus bei laimėjo pirmą vietą. Buvo smagu girdėti pagyrimus Lietuvių skalikams ir jų šeimininkams. Teisėjų teigimu, šiose varžybose aiškiai buvo matyti, kad lietuviai daugiausiai įdėję pastangų ruošdami šunis varžyboms ir tai lėmė gerus rezultatus.

    Didžiausią indėlį organizuojant varžybas įdėjo Baltarusijos skalikų veislės puoselėtojai Dima Lavrenčiuk ir Vladimir Lazarenko. Pastarasis, patyręs kinologas, anksčiau gyveno Lietuvoje ir aktyviai dalyvavo atkuriant Lietuvių skalikų veislę. 2004 m. išvyko gyventi į Baltarusiją ir ėmėsi Baltarusijos skalikų veislės atkūrimo. Labai maloniai nustebino renginio organizatorių svetingumas ir pastangos, kad varžybos vyktų iškilmingai ir sklandžiai.

    Lietuvos komandai laimėjus čempionatą, kitų metų varžybas priklausytų organizuoti Lietuvoje, bet uždraudus voljeruose laikyti šernus ir šernakiaules to padaryti negalime. Tenka tik atsiprašyti kaimynų, kad mūsų šalies institucijos ir šitoj srity lyderiauja pagal draudimus. Kaimyninėse šalyse: Latvijoje, Baltarusijoje ir net Vokietijoje, Čekijoje, laikyti šernus voljeruose ir su jais supažindinti šunis, prižiūrint atsakingam asmeniui, leidžiama.

  • Tauro Ragas – Šernų medžioklė Norkiškėje

    Tauro Ragas – Šernų medžioklė Norkiškėje

    Šioje laidoje medžiosime šernus iš bokštelio, Norkiškės medžiotojų klube. Taip pat laidoje reportažas apie afrikinį kiaulių marą (AKM) ir kokių reikia imtis priemonių norint nuo jo apsisaugoti. Kalbinsime Tauragės VMVT viršininką Kęstutį Patašių.