Miske.lt

Blog

  • Estijos saloje vilkas užpuolė ir sunkiai sužalojo moterį

    Estijos saloje vilkas užpuolė ir sunkiai sužalojo moterį

    Estijos Hyjumos saloje vilkas trečiadienį užpuolė vieną moterį ir ją sunkiai sužeidė, pranešė šalies Medžiotojų draugija (EJS).

    Pasak nukentėjusiosios, gyvenančios vienoje sodyboje Tahkunos rajone, ji paryčiais išleido į kiemą savo didelį baltą šunį, bet po kurio laiko išgirdo augintinio įnirtingą lojimą ir iš karto suprato, kad nutiko kažkas negera.

    Ji nusprendė įleisti šunį į namus ir atidarė duris, o vilkas tuo pat metu užpuolė moterį ir įkando jai į veidą. Moteris buvo sunkiai sužeista, jai prireikė medikų pagalbos. Šiuo metu ji gydosi namuose.

    Medžiotojai aiškinosi,, ar moterį užpuolė vilkas, ar didelis šuo. Įvertinę aplinkybes ir moters auginamo šuns elgseną, jie padarė išvadą, kad tai veikiausiai buvo vilkas, pranešė EJS.

    Tokios pačios nuomonės laikosi ir ekspertai, atsižvelgę į užpuolimo agresyvumą, šuns reakciją, nukentėjusiosios pasakojimą ir faktą, kad aplink sodybą nėra jokių į vilkus panašių šunų.

    „BNS.lt“

  • Vilkai – mutantai: mitas sugriautas

    Vilkai – mutantai: mitas sugriautas

    Šuo (Canis lupus familiaris) yra vilko (Canis lupus) porūšis. šio pirmojo prijaukinto naminio gyvūno istorija siekia ne mažiau 20 000 metų. Apie vilko ir šuns artimą giminystę byloja jų genomo tyrimai: mitochondri-nės DNR (mtDNR) skirtumai siekia tik 0,47 proc. (Bjornefeldt ir kt., 2006). Dėl vis mažėjančių miškų plotų ir didėjančios jų fragmentacijos Europoje mažėjo ir vilkų. Didelis populiacijos fragmentiškumas galėjo sukelti vilkų genetinės įvairovės sumažėjimą. Dar viena grėsme tapo ir neišvengiama vilkų ir šunų kaimynystė dėl mažėjančių tinkančių gyventi plotų, taip pat valkataujantys šunys. Todėl kelis pastaruosius dešimtmečius Europoje vykdomi vilkų genetiniai tyrimai – nustatomi haplotipai, įvertinami populiaciniai rodikliai, tiriama hibridizacija.

    Norint įsitikinti, ar Lietuvos vilkų populiacija yra genetiškai artima gretimų šalių vilkams, bei patikrinti jau seniai sklandančius, tačiau nė karto neįrodytus gandus apie miškuose gyvenančius vilko ir šuns hibridus, šio straipsnio autorė atliko 2009-2010 m. medžioklės sezono metu sumedžiotų vilkų genetikos tyrimus. Tyrimai atlikti Švedijoje Grimso tyrimų stotyje (švedijos žemės ūkio mokslų universitetas), kartu su dr. Mikael Akesson. Švedai yra atlikę daug panašių tyrimų, laboratorija gerai žinoma mokslo pasaulyje, todėl iš karto apsidraudėme nuo galimų kaltinimų neprofesionalumu.

    Vilkų haplotipų nustatymui paprastai sekvenuojamas trumpas, iki 350 bazių porų (bp), mtDNR segmentas. Ištyrus 27 vilkų genetinius mėginius, buvo nustatyti 4 haplotipai – W1, W3, W5 ir W10 (simboliai panaudoti pagal Pilot ir kt., 2010), kurie yra žinomi ir paplitę įvairiose Europos ir Azijos šalyse. Dar vienas haplotipas buvo identiškas šuns haplotipui. Vienas iš galimų paaiškinimų yra įvykusi hibridizacija tarp šuns patelės ir vilko patino (mtDNR yra perduodama per motinos liniją), tačiau mtDNR tyrimai neleidžia nustatyti, kurioje kartoje įvyko kryžminimasis. paskirų hibridizacijos atvejų nustatyta ir kitose šalyse: Norvegijoje, Latvijoje, Rumunijoje, Bulgarijoje, Italijoje, Vakarų Rusijoje (Randi ir kt. 2000, Randi & Lucchini 2002, Vila ir kt. 1997, 2003). Tačiau būtina pažymėti, kad hibridizacija tarp vilkų ir šunų nėra dažnas reiškinys. Skirtumai, susiję su elgsena, fiziologija, sumažina tiek paties kryžminimosi, tiek jauniklių išgyvenimo bei integravimosi į vilkų šeimas galimybes (Vila, Wayne 1999). Mūsų tyrimų metu vilko genome buvo nustatytas dratharų veislės šuns haplotipas. Mažai tikėtina, kad tokio šuns patelė galėtų sėkmingai išauginti jauniklius laisvėje. Vienas iš galimų variantų būtų, kad kryžminimasis įvyko nelaisvėje (Lietuvoje yra žinomi atvejai, kai žmonės išaugina ir laiko vilkus), jaunikliai buvo paauginti ir vėliau paleisti. Gauti rezultatai nustebino ir tuo, kad šuns haplotipas skyrėsi tik 1 bp nuo Lenkijos mokslininkų vykdytų tyrimų metu nustatyto vilko haplotipo W2, kuris buvo registruotas Lenkijoje, Latvijoje, Baltarusijoje, Rusijoje ir Lietuvoje. Deja, konkreti mūsų šalies vieta nenurodoma, pagal pateiktus žemėlapius – tai šiaurinė dalis. Mūsų tyrimo metu visiems šiaurinės Lietuvos dalies vilkams buvo būdingas šuns haplotipas, o nurodytas haplotipas W2 visai nebuvo registruotas. Gauti rezultatai gali būti paaiškinti ir įvykusia mutacija, dėl kurios nustatytas haplotipas tapo identiškas šuns haplotipui. Reikia pažymėti, kad mūsų gauti rezultatai yra preliminarūs, neleidžiantys daryti galutinių vienareikšmiškų išvadų.

    Paviešinus rezultatus, žiniasklaido-je pasirodė informacija, kurioje buvo aiškinama apie hibridus, mutantus ir išsigimusius vilkus. skaitant pasirodžiusias publikacijas galėjo susidaryti klaidingas įspūdis, kad Lietuvoje gyvena veršio dydžio žvėrys, nieko nebijantys, pjaunantys kiemuose naminius gyvulius ir keliantys grėsmę net žmonėms. Tačiau nėra mokslinių publikacijų, kuriose būtų pateikiami įrodymai, kad hibridiniai gyvūnai yra agresyvesni ar mažiau bailūs žmonių atžvilgiu (žinoma, jei šie gyvūnai nebuvo auginami nelaisvėje). Daugiausia žalos Lietuvoje patiriama vasaros pabaigoje, kai vilkų jaunikliai yra mokomi medžioti, o pamiškėje besiganantis veršelis ar avis, be abejonės, yra tinkamas objektas medžioklės pamokoms.

    Tyrimo rezultatai uždavė daug klausimų ir inspiravo tęsti tyrimus. pirma, buvo pasirinktas ilgesnis mtDNR fragmentas (~600 bp), kurį susekvenavus buvo nustatyta, kad mūsų pirminis šuns haplotipas skyrėsi tiek nuo šuns (2 bp), tiek ir nuo vilko haplotipo (1 bp). Genų banke nėra identiško atitikmens, tačiau šis haplotipas yra artimiausias vilko haplotipui W2. Tolesniuose tyrimuose numatome atlikti filogenetinę analizę, norint įvertinti ryšius ir išaiškinti galimas sąsajas tarp itin artimų vilkų ir šunų haplotipų. Antra, bendradarbiaujant su Švedijos mokslininkais, kur vilkų tyrimams skiriama ypač daug dėmesio, o genetiniai tyrimai būtini vykdant šių plėšrūnų populiacijos valdymą, buvo nuspręsta atlikti ne tik mtDnR, bet ir pradėti mikrosatelitų tyrimus. Jie atliekami su branduoline DNR, todėl gaunama informacija yra susijusi tiek su tėvine, tiek su motinine linija, leidžia įvertinti įvairius populiacinius rodiklius bei hibridizacijos buvimą. šiuo metu medžiaga yra analizuojama, tačiau preliminarūs rezultatai rodo, kad tirti individai tikrai nėra pirmos kartos hibridai. Mes negalime tiksliai atsakyti į klausimą, kiek seniai įvyko vilko ir šuns kryžminimasis.

    Išanalizavus turimus duomenis, bus galima tiksliau įvertinti Lietuvos vilkų populiacijos būklę, tačiau tyrimus būtina tęsti, reikia surinkti daugiau medžiagos.

    Kitas visuomenei, ūkininkams, mokslininkams, gamtosaugininkams ir vilkų gynėjams labai rūpimas klausimas -kada gi vilkai Lietuvoje išnyks. Jungtinės nevyriausybinės vilkų apsaugos tarybos (pompastiškas pavadinimas, nieko sau jungtinė trijų žmonių taryba) teigimu, tai turėjo atsitikti jau 2005-2006 m. Deja, kaip tik nuo tų metų Lietuvoje vėl pradėjo didėti vilkų padaroma žala. Ypač ji skaudi kaimo gyventojams dabar, ekonominių sunkumų metu. Medžiotojų duomenimis, vilkų skaičius Lietuvoje jau artėja prie 800. Ko gero, medžiotojai suklydo, būtent dėl metodinių priežasčių. Labai didelius miškų plotus užimančios vilkų grupės neišvengiamai suskaičiuojamos keliuose būreliuose, o gal net ir po kelis kartus. Teisingiau apskaitą atlieka miškininkai – vienu metu visose girininkijose, pakartojant po trijų dienų. 2010 m. dėl gilaus sniego apskaita buvo atlikta vėliau, kovo pabaigoje, o dalis vilkų galėjo likti nepastebėti ir nesuskaičiuoti.

    Išanalizavus 2010 m. miškininkų atliktos vilkų apskaitos rezultatus nustatyta, kad vilkų populiacija Lietuvoje tebe-gausėja. Minimalus vilkų skaičius 2010 m. kovą buvo 270 individų, o paplitimas apėmė 111 girininkijų (26,9 proc. visų girininkijų skaičiaus) ir tris valstybinius rezervatus. Taigi, iki medžioklės minimalus vilkų populiacijos dydis buvo 307 individai. Daugiausia vilkų 2010 m. apskaitos metu užregistruota tradiciškai didele vilkų gausa pasižyminčiuose Švenčionių (34) ir Varėnos (27) rajonuose. Po 10 ir daugiau vilkų apskaityta Jurbarko, Kretingos, Šakių, Šiaulių, Tauragės, Trakų rajonuose. padaugėjo atvejų, kai registruojamos didesnės vilkų grupės. Vilkų nebuvo užregistruota Ignalinos, Kėdainių, Prienų, Skuodo ir Zarasų rajonuose. Pažymėtina, kad šis skaičius yra minimalus populiacijos įvertis, t.y., vilkų mažiau nebuvo, o daugiau būti tikrai galėjo.

    Ką reiškia tokia vilkų gausos kaita? O būtent tai, kad iki šiol taikyti medžioklės apribojimai yra pernelyg dideli ir nestabilizuoja ekologiškai optimalaus vilkų populiacijos dydžio. Dėl per didelio vilkų skaičiaus Lietuvoje 2009-2010 m. padidėjo jų daroma žala gyvulių augintojams, ir tai sukėlė neigiamą visuomenės reakciją. Ypač didelį visuomenės pasipiktinimą sukėlė 2010 m. rudenį šiaurinėje Lietuvos dalyje pjaunami šunys. Tiesa, šunų pjovimas nėra kažkas ypatingo – Estijoje irgi buvo panašių problemų, kurios baigėsi tik sumedžiojus šunimis misti įpratusius vilkus.

    Visiškai pritariame (tiksliau – jau kelinti metai tą siūlome) vilkų sumedžiojimo kvotos padidinimui iki 50-60 individų. Tokio masto populiacijos valdymas, laikantis dabartinių terminų ir limito kontrolės užtikrinimo, letalios kontrolės būdu tęstinas tol, kol populiacijos dydis pasieks ekologiškai optimalų, t.y., apie 200 individų. Maksimali vilkų medžioklei skirtina kvota – 15 proc. žiemos metu medžiotojų atliktos apskaitos metu įvertinto populiacijos dydžio, arba 25 proc. minimalaus populiacijos įverčio. Vilkų sumedžiojimo kvotą sumažinti būtina, kai minimalus vilkų populiacijos įvertis mažesnis negu 150 individų, o visiškai uždrausti vilkų medžioklę, jei populiacija priartėja prie minimalaus gyvybingumą užtikrinančio skaičiaus (100 individų).

    Visuomenės nuomonės vilkų atžvilgiu sušvelninimui tuose rajonuose, kur vilkai vasarą ir rudenį daro didžiausią žalą gyvulių augintojams, siūloma reguliuoti vilkų populiaciją ne sezono metu. Dar kartą pabrėžiame – tai nėra kova prieš „mutantus“, „išsigimėlius“ ar „hibridus“, o tik legalus, daugumoje šalių taikomas populiacijos gausos reguliavimo būdas.

    Mokslininkai mano, kad būtina ir toliau tęsti miškininkų atliekamas vilkų apskaitas pagal pėdsakus sniege, duodančias patikimus duomenis apie minimalų vilkų skaičių Lietuvoje ir jų teritorinį pasiskirstymą ir suderinamas su kaimyninėje Latvijoje atliekamomis apskaitomis. Nė viena mokslinė institucija neturi tiek pajėgumų, kad apskaitą atliktų visoje Lietuvos teritorijoje vienu metu.

    Naudodamiesi proga, dėkojame Lietuvos miškininkams už šį darbą. Taip pat esame dėkingi medžiotojams, pateikusiems medžiagą genetiniams tyrimams, ir tikimės bendradarbiavimo ateityje.

    „Mūsų girios“
    Dr. Laima Baltrūnaitė Dr. (Hp) Linas Balčiauskas
    Gamtos tyrimų centras

  • EU rekomenduoja leisti naudoti naktinio matymo taikiklius ir garso slopintuvus

    EU rekomenduoja leisti naudoti naktinio matymo taikiklius ir garso slopintuvus

    Pernai Lietuvoje buvo sumedžiota apie 23 tūkstančiai šernų ir 3 tūkstančiai rasti nugaišusių. Tačiau Europos komisija sako, kad mūsų šalis įgyvendina ne visus kovos su AKM strategijos elementus.

    Kovos su AKM strategijoje yra numatyta, kad šernų sumedžiojimo santykis turi būti 50% patinų ir 50% patelių, o mūsų medžiotojai sumedžioja 60% patinų ir 40% patelių.

    Siekiant efektyviau reguliuoti šernų populiaciją, bendrija rekomenduoja leisti medžiotojams naudoti naktinio matymo taikiklius, jų priedus ir garso slopintuvus. Tokią įrangą naudoja Prancūzijos, Belgijos, Anglijos, Lenkijos, Latvijos medžiotojai, o Čekijos medžiotojams pavyko visiškai likviduoti AKM židinius.

    Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba pritaria Europos komisijos rekomendacijai ir siūlo leisti medžiotojams naudoti naktinio matymo taikiklius bei garso slopintuvus. Tai padėtų efektyviau kontroliuoti (ne naikinti) šernų populiaciją ir kovoti su AKM.

    Seimo narys Linas Balsys, tokį Europos komisijos ir VMVT siūlymą vertina skeptiškai. Anot jo pirmiausia reikėtų atkreipti dėmesį į kiaulių ūkius ir pašaro kokybę. Taip pat jis abejoja ar gyvosios gamtos apsaugos inspekcija būtų pajėgi užkirsti kelią brakonieriams.

    Aplinkos ministras Kęstutis Mažeika sako, kad prieš pateikiant Seimui siūlymą peržvelgti galimybę naudoti papildomas priemones, dar bus analizuojama informacija ir kitų šalių patirtis.
    Kęstutis Mažeika atkreipia dėmesį, kad ignoruoti Europos komisijos ir VMVT rekomendacijų negalime, tačiau reikia padirbėti ties saugikliais kurie užtikrintų naktinio matymo taikiklių naudojimą pagal paskirtį.

    Miske.lt
    Deividas Staponkus

  • KT nutartis dėl prievolės priimti naujus narius į medžiotojų klubą

    KT nutartis dėl prievolės priimti naujus narius į medžiotojų klubą

    Konstitucinis Teismas išnagrinėjo bylą dėl medžioklės plotų naudotojų asociacijai nustatytos prievolės priimti narius į medžiotojų kolektyvą.

    Byla buvo nagrinėjama rašytinio proceso tvarka pagal Vilniaus miesto apylinkės teismo kreipimąsi. Šis teismas nagrinėjo piliečio skundą, kad medžiotojų klubas atsisakė jį priimti savo klubą.

    Ieškovas yra medžiotojas ir turi šio klubo naudojamame medžioklės plotų vienete jam nuosavybės teise priklausančių daugiau kaip 100 ha žemės ūkio ir miško paskirties žemės sklypų. Tačiau medžiotojų klubas per visuotinį narių susirinkimą slapto balsavimo metu nepritarė ieškovo narystei, nes šis yra baustas už medžioklės taisyklių pažeidimus.

    Konstitucinis Teismas pripažino, kad Lietuvos Respublikos medžioklės įstatymo 13 straipsnio (2013 m. birželio 18 d. redakcija; Žin., 2013, Nr. 67-3335) 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas teisinis reguliavimas, pagal kurį medžioklės plotų naudotojas medžiotojų kolektyvas, veikiantis Lietuvos Respublikos asociacijų įstatymo nustatyta tvarka, privalėjo priimti į savo narius privačios žemės sklypo savininką, kuriam medžiotojų kolektyvo naudojamame medžioklės plotų vienete nuosavybės teise priklauso ne mažiau kaip 100 ha miško arba žemės ūkio paskirties žemės, prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 35 straipsnio 1 daliai. Šis Konstitucinio Teismo nutarimas yra galutinis ir neskundžiamas.

    Konstitucinio Teismo nutartis

  • Vietoje šerno krito briedis

    Vietoje šerno krito briedis

    Rietavo savivaldybėje, „Daugėdų“ medžiotojų klubo medžioklės plote, praėjusią savaitę neteisėtai nušautas briedis.

    Neteisėtas šūvis į briedį paleistas per „Daugėdų“ medžiotojų klubo organizuotą medžioklę, kuri vyko šio klubo medžioklės teritorijoje. Kaip paaiškėjo, į briedį šovė medžioklės vadovas, kuris medžiojo iš bokštelio, esančio netoli ribos, kur susikerta „Daugėdų“ ir kito medžiotojų būrelio – „Rietavas“ – medžioklės plotai.

    Šūvis paleistas maždaug 22 val. 30 min., kai „Daugėdų“ medžiotojų klubo medžioklės vadovas, sėdėdamas bokštelyje, pastebėjo, kaip pats teigė, pamiškės grioviu einanti šerną. Tačiau po šūvio asmuo pamatė iš griovio iššokantį sužeistą briedžio patiną, o ne šerną. Asmens teigimu, nusprendęs sužeistą briedžio patiną pribaigti, kad šis nesikankintų, jis šovė dar kartą.

    Savo ruožtu, „Rietavo“ medžiotojų būrelio medžiotojai, kurie tuo metu taip pat medžiojo savo teritorijoje, per žiūronus pamatė, kaip iš bokštelio išlipęs žmogus nuėjo šūvio link. Tai medžiotojams sukėlė įtarimą, tad jie nutarė nueiti pasižiūrėti, kas vyksta ties medžioklės plotų riba. Priėję „Rietavo“ medžiotojų būrelio medžiotojai pamatė nušautą briedžio patiną, o šalia jo – „Daugėdų“ medžiotojų būrelio medžioklės vadovą, kuris prisipažino nušovęs briedį.

    Nieko nelaukdami „Rietavo“ medžiotojų būrelio medžiotojai apie įvykį pranešė aplinkos apsaugos pareigūnams. Į įvykio vietą atvykę pareigūnai apklausė medžiotojus ir surašė patikrinimo aktą.

    Nušautas briedis laikomas sumedžiotu neteisėtai, nes šiuo metu tai daryti draudžiama. Už neteisėtą medžioklę pažeidėjui gresia bauda nuo 800 iki 1800 eurų kartu pažeidimo padarymo įrankių konfiskavimu bei teisės medžioti atėmimu nuo 1 iki 5 metų. Be to, teks atlyginti ir laukinei gyvūnijai padarytą žalą, kuri siekia beveik 6000 eurų. Sprendimą šioje byloje priims Plungės apylinkės teismas.

    Pagal Medžioklės Lietuvos Respublikos teritorijoje taisykles, briedžių patinus leidžiama medžioti tik medžiotojams selekcininkams nuo rugsėjo 1 d. iki gruodžio 15 d., o antramečius patinus – nuo rugsėjo 1d. iki vasario 1 d.

    Medžioklė „Daugėdų“ medžiotojų klubo medžioklės teritorijoje vyko liepos 11 d. Iš viso joje dalyvavo 5 medžiotojai. Medžioklės vadovas „Daugėdų“ medžiotojų klubo medžioklės lapą turėjo.

  • Svetimžemiai žinduoliai Lietuvoje

    Svetimžemiai žinduoliai Lietuvoje

    Tam tikrame geografiniame regione gyvenančių organizmų rūšių sudėtis laikui bėgant nėra pastovi. Ji gali kisti dėl natūralių priežasčių (klimato kaita, buveinių sudėties ir struktūros pokyčiai, pačių organizmų arealų poslinkiai dėl atsiradusių prisitaikymų prie naujų sąlygų ir kt.). Istorijos bėgsme rūšinei ekosistemų sudėčiai daug įtakos darė žmogus. Natūralūs rūšinės sudėties pokyčiai vyksta labai pamažu. Visi ekosistemos komponentai per ilgą laiką sugeba prisitaikyti prie tokių pokyčių. O žmogaus sukelti rūšinės sudėties pokyčiai būna labai staigūs ir todėl gali būti pražūtingi kai kurioms vietinėms rūšims, kurios nesugeba prisitaikyti. Be to, žmogus dažnai išplatina egzotines rūšis, atvežtas iš kitų žemynų bei skirtingų zoogeografinių zonų. Šios dvi aplinkybės ir sudaro biologinių invazijų problemos esmę.

    Terminas „invazinė rūšis“ pastaruoju metu gana populiarus, tačiau pasitaiko, jog jis naudojamas ne visai korektiškai. Sąvoka „invazija“ daugiau apibūdina masyvų ir greitą tam tikros rūšies išplitimą tam tikrame geografiniame regione, su visomis iš to išplaukiančiomis neigiamomis pasekmėmis vietinėms ekosistemoms. Tačiau yra nemažai introdukuotų rūšių, kurių gausumas nedidėja arba didėja labai lėtai ir praktiškai jų poveikis ekosistemoms nežymus. Tokių rūšių invazinėmis nepavadinsi, čia geriau tinka terminas „svetimos“ arba „svetimžemės“ rūšys. Šiame straipsnelyje naudosiu svetimžemių rūšių terminą, tarp jų išskirdamas invazines rūšis.

    Šį kartą pakalbėsiu apie svetimžemius žinduolius Lietuvoje, daugiausiai medžiojamuosius. Rūšinei žinduolių sudėčiai mūsų krašte gali turėti įtakos aplinkiniai kraštai. Pvz., usūrinių šunų mes neitrodukavome, tačiau jie sėkmingai paplito iš kaimyninių Latvijos ir Baltarusijos. Esu įsitikinęs, jog jeigu ir nebūtume sąmoningai introdukavę kanadinių audinių ar ondatrų, jos anksčiau ar vėliau būtų atkeliavusios iš aplinkinių regionų. Šiuo požiūriu nesame padėties šeimininkai. Štai kodėl viena šalis negali daryti vienašališkų sprendimų dėl tam tikrų rūšių introdukavimo. Netolima praeitis liudija, jog šio principo dažniausiai nebuvo laikomasi.

    Lietuvoje dabar gyvena apie 70 rūšių žinduoliai, iš kurių 14 rūšių gali būti traktuojamos kaip svetimžemiai mūsų krašto ekosistemose. Tai -3-jų rūšių sinantropiniai žinduoliai (naminė pelė, pilkoji ir juodoji žiurkės), 2-jų rūšių naminiai žinduoliai, kurie tam tikromis sąlygomis gali sulaukėti (naminė katė ir naminis šuo), 3-jų rūšių introdukuoti ir pilnai aklimatizavęsi žinduoliai (ondatra, usūrinis šuo, kanadinė audinė), 3-jų rūšių introdukuoti, bet sunkiai besiaklimatizuojantys arba visiškai nesiaklimatizavę žinduoliai (danielius, dėmėtasis elnias, muflonas), 2-jų rūšių svetimos kilmės didelio gausumo reintroducentai (upinis bebras, taurusis elnias) ir 1 svetimos kilmės mažo gausumo reintroducentas (stumbras).

    Labiausiai invazinių rūšių apibrėžimą Lietuvos ekosistemose atitinka 3 žinduolių rūšys: ondatra, mangutas, kanadinė audinė. Visos jos į mūsų krašto ekosistemas pateko praeito šimtmečio viduryje dėl sąmoningos introdukcijos. Nors mangutai Lietuvoje nebuvo introdukuoti, jie pas mus išplito iš introdukcijos židinių Latvijoje ir Baltarusijoje. Tikėtina, jog kanadinės audinės Lietuvoje plito ne vien tik iš introdukcijos židinių, bet ir pabėgdavo iš fermų, kur buvo auginamos kaip kailiniai žvėreliai.

    Visų šių 3-jų rūšių žinduoliai Lietuvoje plačiai paplitę ir gausūs. Tarp jų labai savita populiacijos gausumo dinamika pasižymėjo ondatros. Jų populiacijos gausumas 3-mis pirmaisiais dešimtmečiais nuo introdukcijos pradžios labai sparčiai didėjo, po to staigiai krito ir XX a. pabaigoje, matyt, nesiekė nė penktadalio maksimalaus gausumo. Mangutų ir kanadinių audinių populiacijos didėjo žymiai lėčiau, tačiau mangutas jau buvo gana dažnas žvėris Lietuvoje apie 1965-1970 m., o kanadinė audinė – po 1980 m. (Aplinkos ministerijos oficialių apskaitų duomenys). Šiuo metu nė vienos iš šių invazinių rūšių apskaitos nėra vykdomos, todėl apie jų gausumo statusą galima būtų spręsti tik iš specialių tyrimų.

    Kitų 3-jų introducentų rūšių (danieliaus, dėmėtojo elnio ir muflono) gausumas natūraliose ekosistemose yra arba buvo (dėmėtojo elnio, muflono) mažas, todėl jos nelaikytinos invazinėmis rūšimis Lietuvoje. Vienintelio danieliaus aklimatizacija yra daugmaž sėkminga, tačiau jo paplitimas Lietuvoje irgi kol kas lokalus. Dėmėtojo elnio ir muflono aklimatizacija laisvėje nebuvo sėkminga ir dabar jie gyvena tik aptvaruose.

    XX a. buvo bandymų introdukuoti Lietuvoje ir kitų rūšių ar porūšių žinduolius (voverė teleutka, kurmėnas, sibirinė stirna), tačiau nėra duomenų, kad šie žinduoliai būtų išgyvenę, todėl laikoma, kad šios introdukcijos nebuvo sėkmingos. Buvo kalbama ar net imtasi praktinių žingsnių, siekiant introdukuoti laukinius triušius. Laimei, mūsų sąlygos šiems iš Pietų Europos kilusiems žvėreliams yra per daug atšiaurios. Dažnas Lietuvos gyventojas augino, gal kai kas ir dabar te-beaugina nutrijas, kurių tėvynė – Pietų Amerika. Galimybė šiems egzotiškiems žinduoliams pabėgti į laisvę egzistuoja, tačiau bent kol kas mūsų žiemos yra nutrijoms per šaltos. Tačiau pietinėje Baltarusijoje yra užregistruota laisvėje gyvenančių nutrijų. Niekas negali pasakyti, kaip susiklostys situacija Lietuvoje, toliau šylant klimatui.
    Iš dalies prie svetimžemių galima būtų priskirti ir tuos žinduolius, kurie kažkada buvo natūraliai paplitę, tačiau vėliau išnyko ir buvo reintrodukuoti (bebras, taurusis elnias, stumbras). Kodėl? Ogi todėl, jog reintrodukcijai buvo panaudoti kituose geografiniuose regionuose paplitę žinduoliai, taigi genetiškai dabartinės reintrodukuotos populiacijos greičiausiai nėra tapačios išnyku-sioms. Pvz., dabartinė bebrų populiacija yra kilusi iš kelių genetiškai skirtingų reintrodukcijos židinių, nesusijusių su vietine bebrų populiacija Nemuno baseine. Analogiška situacija ir su tauriaisiais elniais, kurių dabartinė populiacija atstatyta reintrodukcijos būdu iš kelių geografiškai skirtingų populiacijų. Tauriųjų elnių genetinei populiacijos struktūrai gali turėti įtakos paplitusi mada veisti elnius aptvaruose. Preliminarūs genetiniai tyrimai rodo, jog Lietuvos taurieji elniai labai panašūs į Škotijos ir Vengrijos elnius, t.y., iš kur dažniausiai kilę aptvaruose laikomi žvėrys.

    Na ir kas, paprieštaraus tūlas, juk turtiname vietinę fauną, ragų kokybė gerėja. Neskubėkime džiaugtis. Manipuliacijos su populiacijų genofondu gali turėti labai nepageidautinų pasekmių. Kituose kraštuose adaptuoti genotipai gali būti neadaptuoti naujomis sąlygomis. Visai nesvarbu, kad vienas iš eksterjero požymių yra įspūdingas. Po keleto generacijų jis gali labai suprastėti, pradės „lįsti“ nepageidautini požymiai. Nedidelių individų grupių paėmimas iš populiacijos susijęs su žalingų recesyvinių alelių pasireiškimu naujoje vietoje rizika. Didelėje populiacijoje šios alelės paprastai neturi reikšmės, kadangi jos nedažnos. Be eksterjero požymių, svarbūs ir fiziologiniai požymiai, tokie kaip atsparumas ligoms ir kt. Būtina atsižvelgti ne tik į genetinę riziką, bet ir kitas grėsmes, susijusias su naujų endo- ir ektoparazitų formų pernešimu ir pan.

    Prie svetimžemių rūšių reikėtų priskirti namines kates bei šunis. Kol kas nėra duomenų apie Lietuvoje susiformavusias sulaukėjusias šių žinduolių populiacijas. Valkataujančių naminių šunų grupės stebimos netoli miestų ir gyvenviečių, pagal medžiotojų pranešimus stambūs valkataujantys šunys aptinkami miškuose medžiojantys kanopinių žvėrių jauniklius, netgi suaugusius individus. Esant mažam vilkų gausumui, sulaukėjusių naminių šunų lokalių populiacijų susiformavimas potencialiai
    Mangutas
    galimas. Yra duomenų, jog sulaukėjusių naminių šunų grupės buvo pastebėtos Černobylio atominės elektrinės 30 km zonoje, palikus gyvenvietes. Baltijos regione neretai pasitaiko vilkų ir naminių šunų hibridų, taigi egzistuoja genetinės taršos problema. Naminė katė laikoma potencialiai invazine rūšimi Norvegijoje, pasaulyje įtraukta į pačių pavojingiausių invazinių rūšių šimtuką. Dabartiniu metu sulaukėjusių naminių kačių populiacijų Lietuvoje neužregistruota, tačiau tikėtinas tam tikras jų poveikis ekosistemoms.

    Atskirą svetimų žinduolių rūšių grupę sudaro sinantropi-ės rūšys: naminė pelė, pilkoji ir juodoji žiurkės. Visos šios rūšys yra paplitusios kosmopolitiškai, susijusios su žmonių būstais. Apie naminės pelės plitimo vektorius ir invazijos laiką nėra žinoma, o pilkoji žiurkė Europoje galėjo įsikurti apie 16 šimtmetį, juodoji žiurkė – dar anksčiau. Iš esmės visas šias rūšis reikėtų laikyti vadinamosiomis kriptogeninėmis rūšimis, kurių kilmė ir atsiradimas mūsų krašto ekosistemose nėra aiškus. Visos minėtos sinantropinės rūšys Lietuvoje dalį gyvenimo praleidžia natūraliose ekosistemose, dažniausiai šiltąjį metų laikotarpį, todėl tam tikras jų poveikis natūralioms ekosistemoms yra tikėtinas, nors beveik visai netirtas. Nors dabar jų populiacijos labai priklauso nuo žmonių, ateityje dėl klimato šiltėjimo šių žinduolių invazija į natūralias ekosistemas gali būti intensyvesnė.

    Pagrindiniai svetimžemių žinduolių introdukcijos darbai Lietuvoje vyko XX a. viduryje, kuomet buvo introdukuotos ondatros ir kanadinės audinės, bandyti introdukuoti muflonai ir dėmėtieji elniai, kitų jau minėtų rūšių žinduoliai. Maždaug tuo metu pradėjo plisti ir mangutai.

    Tai buvo bendra Sovietų Sąjungos politika, kurios pagrindinis motyvas – „turtinti“ gamtos išteklius. Tiesą sakant, tai nėra vien šios politinės sistemos išmonė. Pavyzdžių gausu visame pasaulyje, tik, galbūt, motyvai buvo šiek tiek skirtingi. Australija – klasikinis pavyzdys, o Didžioji Britanija, ko gero, labiausiai nuo neapgalvotų introdukcijų nukentėjęs regionas Europoje.

    Taigi, sumaištis mūsų krašto ekosistemose dėl svetimžemių žinduolių introdukcijos padaryta visai neseniai. Nors sėkmingai introdukuotos žinduolių rūšys ir aklimatizavosi (t.y., susiformavo jų laukinės produktyvios populiacijos), vietinės rūšys dar greičiausiai iki šiol kenčia nuo šios sumaišties. Labiausiai pastebimi įtempti svetimžemių ir vietinių rūšių santykiai vandens pakrančių ekosistemoje.

    Labai žalingas buvo kanadinės audinės introdukavimas tokiu metu, kuomet sparčiai nyko europinė audinė. Pripažinta, jog tai buvo paskutinis smūgis vietinei rūšiai, nulėmęs jos išnykimą ne tik Lietuvoje, bet ir didžiojoje arealo dalyje. Mokslininkai pripažįsta, jog būtent kanadinė audinė stipriai sumažino kitos vietinės rūšies – vandeninio pelėno (vandeninės žiurkės) populiacijas. Vietiniai juodieji šeškai, šermuonėliai, gyvenantys netoli vandens telkinių, taip pat turėjo pasitraukti iš šių buveinių, kadangi gausios ir fiziškai stiprios kanadinės audinės tapo rimtais konkurentais, ypač smulkaus kūno sudėjimo šeškų patelėms. Kanadinės audinės žalingos daugeliui prie vandens perinčių paukščių. Jos gali įlipti į medžius, todėl net ir uoksuose ar inkiluose perintys paukščiai gali nuo šių žvėrelių nukentėti.

    Ondatra – taip pat vandens telkinių ekosistemos komponentas. Iškart po introdukcijos ondatros turėjo didelės įtakos vandens telkinių ekosistemai Lietuvoje, kadangi, kaip jau minėjau, pirmais dešimtmečiais šių žvėrelių skaičius sparčiai didėjo. Mūsų krašte ondatrų yra visur, tačiau gausumas palyginti nedidelis. Matyt, šių graužikų skaičių efektyviai reguliuoja plėšrūnai, tarp jų – ir kana-dinės audinės. Šiuo požiūriu pastarosios yra naudingos.

    Visgi didžiausią poveikį vandens telkinių pakrančių ekosistemai daro bebrai – kertinė ekosistemos rūšis. Bebrai buvo reintrodukuoti, jų plitimas ir populiacijos augimas buvo invazinio pobūdžio, tačiau poveikis ekosistemai daugiausia teigiamas. Iš esmės šį poveikį galima būtų apibūdinti kaip ekologinio talpumo didinimą, o tai reiškia ir konkurencijos mažinimą tarp panašius ekologinius poreikius turinčių rūšių. Iš kitos pusės, bebras gali būti ir svetimžemių rūšių plitimo vektorius. Tarkim ondatroms ir kanadinėms audinėms jo veikla yra naudinga. Tačiau šiuo požiūriu bebrų veikla naudinga ir vietinėms rūšims – ūdrai, jau minėtam vandeniniam pelėnui, vandeniniam kirstukui. Egzistuoja nuomonė, jog europinės audinės pradėjo sparčiai nykti, kai išnyko bebrai.

    Usūrinis šuo (mangutas) – trečioji svetimžemė žinduolių rūšis, kurią galima laikyti invazine bei darančia tam tikrą žalą Lietuvoje. Žvėreliai greitai aklimatizavosi naujoje aplinkoje ir dabar plačiai paplitę ir gana dažni. Oficialiais duomenimis, 1997 m. Lietuvoje buvo priskaičiuota apie 8 000 usūrinių šunų. Paskutiniais XX a. dešimtmečiais didžiausiu usūrinių šunų tankumu (per 6 ind./1 000 ha) pasižymėjo šiaurės, šiau-rės-vakarų ir pietvakarių rajonai, o mažiau gausūs šie žinduoliai buvo pietrytinėje Lietuvos dalyje. Dabar usūrinių šunų apskaitos nevykdomos, todėl trūksta duomenų apie jų tankumą regionuose. Sprendžiant pagal tai, jog kasmet Lietuvoje sumedžiojama apie 5 000 usūrinių šunų (Aplinkos ministerijos duomenys), jų populiacija bent jau nesumažėjusi ir gali būti pasiekusi keliolika tūkstančių individų.

    Usūrinis šuo maistui neišrankus, todėl jo mitybinė niša platesnė negu kitų panašaus dydžio plėšrūnų. Tai suteikia jam privalumų, konkuruojant su kitais plėšrūnais. Šie atėjūnai nemažai žalos padaro kirinių paukščių kolonijoms, palei vandens telkinius perinčioms antims, ant žemės perintiems vištiniams paukščiams. Lietuvoje usūriniai šunys daugiausiai konkuruoja su lapėmis ir barsukais. Pastarųjų urvais usūriniai šunys naudojasi jaunikliams vesti bei žiemos įmygiui. Žemaitijos nacionaliniame parke, kur barsukų urvų kolonijų tankumas gana
    didelis, usūriniai šunys vienokiu ar kitokiu būdu naudojosi 26 proc. visų užregistruotų urvų kolonijų, be to, jie dažnai gyveno vienoje kolonijoje kartu su barsukais.

    Usūrinis šuo – svarbus pasiutligės ir kitų užkrečiamų ligų bei parazitų platintojas. Manoma, jog šių žinduolių populiacijų gausos sumažėjimai nulemti padidėjusio mirtingumo dėl ligų. Pvz., suomijoje apie 77 proc. užregistruotų pasiutligės atvejų šio susirgimo epidemijos metais buvo būtent mangutai (Lietuvoje – 41 proc.).

    Gali kilti klausimas, kodėl kai kurie svetimžemiai žinduoliai taip lengvai įsitvirtino naujoje aplinkoje? Kodėl vietinės rūšys nesudarė rimtos konkurencijos ir „įsileido“ ateivius? Priežasčių gali būti daug. Visų pirma, turi būti laisva ekologinė niša, kurią galėtų užimti nauja rūšis. Paprastai, net ir išnykus analogiškai vietinei rūšiai, niša visai laisva netampa. Todėl svetimžemei rūšiai reikia būti ekologiškai plastiškai, kad ją lydėtų sėkmė kovoje už būvį. Kaip tik tokios ir yra visos trys aptartos invazinės rūšys. Ekologinis jų plastiškumas pasireiškia nereiklumu buveinėms bei labai plačia mitybine niša. Tyrimai rodo, jog kanadinės audinės mitybinis racionas yra žymiai įvairesnis negu vietinio ekologinio ekvivalento europinės audinės bei panašiuose biotopuose gyvenančio šeško. Tai suteikia svetimžemei rūšiai didelio pranašumo.Antra, visos trys invazinės rūšys yra labai vislios. Tiesa, kanadinių audinių vados nėra didelės, 2-4 jaunikliai, tačiau jau po metų jaunos patelės gali daugintis, be to, šie žvėreliai turi mažai priešų. Kas kita ondatros ir usūriniai šunys. Pirmųjų vadose būna nuo 6 iki 8 jauniklių. Per dauginimosi sezoną viena ondatros patelė paprastai išaugina dvi, rečiau – tris jauniklių vadas. Jie auga labai greitai ir mėnesio amžiaus jau pradeda gyventi savarankiškai. Tai išties didžiulis dauginimosi potencialas. Visa laimė, jog vietiniai plėšrūnai bei ligos neleidžia ekstremaliai padidėti ondatrų populiacijai. Usūrinių šunų vadose būna 9-11 jauniklių, kurie kitais metais jau gali daugintis. Įdomus ir kitas klausimas: ar gali mūsų vietiniai žinduoliai būti invazinėmis rūšimis svetimuose kraštuose? Gali, tik jie taip pat turi būti ekologiškai plastiški. Rudoji lapė – kaip tik ir yra tokia rūšis. Rudosios kelia rimtų problemų Australijoje, kur jas įkurdino europiečiai kolonistai.


    Svetimžemių rūšių žinduolių populiacijų dinamika Lietuvoje (Aplinkos ministerijos duomenys). Staigus ondatrų ir usūrinių šunų populiacijų didėjimas iškart po introdukcijos ir po to ištikęs nuosmukis bei stabilizacija žemame gausumo lygyje rodo, jog iš pradžių ekosistema „nežinojo kaip elgtis“ su atėjūnais. Vėliau „įsijungė“ reguliacijos mechanizmai, kurie efektyviai sumažino šių žvėrių gausumą ir iki šiol jį palaiko gana stabilų. Mažiau vislių kanadinių audinių gausumas didėjo labai palaipsniui.

    Kaip turėtume elgtis su invazinių svetimžemių rūšių žinduoliais? Ar skelbti juos už įstatymo ribų ir visokeriopai naikinti? Manau, kad ne. Visų pirma dėl to, jog norime ar nenorime, jie jau tapo mūsų ekosistemų komponentais, susiklostė tam tikri santykiai su vietinėmis rūšimis. Sprendimas „išimti“ gali būti lygiavertis, tik priešingo ženklo, kažkada priimtam sprendimui introdukuoti. Apgalvotas gausumo reguliavimas, jeigu to reikia, būtų geriausias sprendimas. Griežtesnė politika turėtų būti naujų rūšių, porūšių ar genetinių formų introdukcijos atžvilgiu. Mano jau minėtas elninių žvėrių aptvarų steigimas turėtų būti ribojamas žymiai griežčiau. Pagrindinis dalykas, į ką labiausiai reikėtų atkreipti dėmesį – veisiamų bandų genetinė kilmė. Jei jau yra paklausa plėtoti šį, sakyčiau, verslą, tuomet verta pagalvoti apie vietinių elnių bandos, skirtos veisimui nelaisvėje, suformavimą. Tačiau kažkodėl apie tai beveik nekalbama ir toliau aptvarai „dygsta“ vienas po kito. Niekas negali užtikrinti, kad veisiami žvėrys nepabėgs į laisvę. Masinė svetimo genofondo invazija į laukinę tauriųjų elnių populiaciją yra tik laiko klausimas.Manau, kad atsainus požiūris į svetimžemių rūšių platinimą yra giliai įsišaknijęs visuomenėje. Žmogų visada žavėjo egzotiniai organizmai, be to, buvo ieškoma produktyvių, ekonomiškai rentabilių rūšių ir formų, todėl apie pasekmes daug nesvarstyta. Padėtį sunkina ir tai, jog toks požiūris yra beveik visame pasaulyje. Egzistuoja ir tam tikras avantiūristinis šios problemos aspektas. Tai – nelegalios introdukcijos ar reintrodukcijos, kurias kontroliuoti šiais laikais ypač sunku. Mane, kaip bebrų specialistą, šokiravo vos poros metų senumo faktas apie bebrų atsiradimą Ispanijoje, netoli sienos su Prancūzija. Tam, kad išplistų natūraliai iš Prancūzijos, bebrai turėjo kirsti aukštų Pirėnų kalnų grandinę, o tai šiems žvėreliams praktiškai – neįveikiama kliūtis. Kilo įtarimas, jog tai nelegalios reintrodukcijos rezultatas. Atlikti DNR tyrimai tai patvirtino, kadangi šie reintroducentai genetiškai labai skiriasi nuo Prancūzijoje gyvenančių bebrų. Šis pavyzdys rodo, jog svetimų rūšių žinduolių plitimo problema greitai neišnyks, o gal dar labiau paaštrės, liberalizavus sienų kirtimą. Reikia apie tai kalbėti, griežtinti įstatymus, jeigu norime išsaugoti tegul jau ir pažeistas, tačiau dar palyginti savitas vietines ekosistemas.

    „Mūsų girios“
    Doc. Alius Ulevičius
    Vilniaus universitetas

  • Šunys medžioklėse varant, kaip juos parengti

    Šunys medžioklėse varant, kaip juos parengti

    Skalijantys solistai. Didelė dalis Vokietijos miškų valdytojų atsisakė plynų miško kirtimų ir perėjo prie natūralesnio ūkininkavimo miške. Atsodintos vėjovartos ir miškai su tankiu pomiškiu apsunkina iki šiol buvusius sėkmingus individualios medžioklės metodus, o kai kuriuose plotuose tokia medžioklė tapo visai neįmanoma. Tam, kad būtų galima atkurti mišrius miškus su didele medžių rūšių įvairove, reikia reguliuoti kanopinių žvėrių kiekį.

    Skirtingi poreikiai gyvenamajai erdvei ir to sąlygotas skirtingas žvėrių elgesys reikalauja skirtingos medžioklės strategijos. Anksčiau daugelis Vokietijos medžiotojų neigiamai žiūrėjo į medžiokles varant su šunimis, tačiau dabar ši medžioklės rūšis visoje Vokietijoje tapo įprasta. Tokį požiūrio pasikeitimą sąlygojo staigus šernų populiacijos padidėjimas. Be to, ir kitos kanopinių žvėrių rūšys Vokietijoje labai sėkmingai medžiojamos varant su šunimis. Šunys link medžiotojų atveja žvėris dideliu greičiu ir atgal grįžta tik po ilgo laiko tarpo – tokia yra medžiotojų nuomonė.

    Garsiai skalydami šunys daug mažiau baugina žvėris nei vaikščiojantys žmonės. Pėdomis sekantis (skalijantys) šuo persekiojamam žvėriui kelia nuspėjamą grėsmę, su kuria žvėris moka puikiai susitvarkyti. Pavyzdžiui, galima matyti, kaip stirna ar elnias moka puikiai išsisukinėti nuo tokio persekiotojo. Nuo tyliai persekiojančio šuns žvėrys bėga apimti panikos, todėl šunys, kurie ima loti tik pamatę žvėrį ar visiškai tyliai medžioja, šiai medžioklei yra netinkami.

    Medžioklės varant su šunimis (Stoberjagd) ypatumai
    Varomas miško plotas turi apimti kelis šimtus hektarų, kad žvėrys turėtų pakankamai laiko saugiai atsiplėšti nuo juos persekiojančio šuns. Tik tuomet prie toli nuo žvėrių buveinių stovinčių šaulių žvėrys ateis ramiai ir lėtai, o medžiotojai lėtai judančius žvėris galės objektyviai įvertinti ir taikliai sumedžioti. Medžioklės tikslas -atlikti korektišką žvėrių atranką su mažai šūvių. Tada į varomą miško plotą vėl grįžta ramybė. Tam, kad geriau suprastume, kokie reikalavimai yra keliami medžioklėms su varymui naudojamais šunimis, detaliau aprašysime šį medžiojimo būdą.

    Esminis tokios medžioklės požymis yra šunų vedlių ir šaulių vietų atskyrimas. Sėkmingai medžioklei ypač svarbu teisingai parinkti vietas šunų vedliams – jos parenkamos labai arti ar pačiose žvėrių buveinėse. Pagrindinis tokių vietų parinkimo kriterijus – optimalus mūsų keturkojų pagalbininkų panaudojimas, o ne vien geros šūvio sąlygos šuns vedliui. Vaizdžiai tariant, tokia medžioklė vyksta ex medium – iš vidaus į išorę. Gaila, bet kai kur dar vis naudojama praktika, kai medžiotojai su šunimis integruojami į šaulių pozicijas, o tai medžioklėje su solo medžiojančiais šunimis paprasčiausiai neproduktyvu.
    Telemetriniai tyrimai rodo, kad gerai tokioje medžioklėje dirbantys šunys, įvertinant medžioklės sąlygas, retai nutolsta nuo savo šeimininko daugiau kaip 300 m spinduliu. Galioja taisyklė, kad maždaug 5 ha miško tankumynų reikia vieno šuns. Plotas, įvertinus sunkinančias sąlygas (tankūs jaunuolynai ar gervuogynai), gali stipriai varijuoti ir dar priklauso nuo šuns būklės bei patirties.

    Esant sunkiomis sąlygoms, netgi patyrusiems šunims sunku priversti žvėris judėti. Šunys privalo be perstojo aploti ir spausti besislapstančius žvėris. Tokiais atvejais kartais būna reikalinga ir vedlio pagalba, todėl tokio varymo metu šuns vedliams turi būti leidžiama palikti savo vietą ir padėti keturkojui draugui. Tai daryti reikia garsiai šaukiant, priverčiant sveikus žvėris pradėti judėti, o sužeistą gyvūną būtina pribaigti.

    Visuomet šuns vedlys privalo dėvėti signalinius rūbus. Šaulių statymo vietos turi būti toli nuo žvėrių buveinių, parenkamos
    priklausomai nuo medžiojamų žvėrių rūšies elgesio ypatumų.

    Iškilus pavojui taurieji elniai dažniausiai bando dideliu atstumu palikti neramią vietą. Tokiais atvejais jie nesinaudoja įprastais takais, kuriais juda į maitinimosi vietas. Tauriųjų elnių labai stipri rega. Pajutę pavojų, jie traukiasi miško pakraščiu, bet būna miško pusėje, laikydamiesi taisyklės „pačiam viską matyti, bet likti nepamatytam“.

    Labai gražiai elnių traukimąsi apibūdino dr. Helmuth Wolfel – elniai traukiasi „pasislėpę už užuolaidų“. Taip pat jų dažnas elgesys – atvirose vietose subėgti į krūvą ir kurį laiką sustingti. Parinkdamas šaulių vietas medžioklės organizatorius, gerai pažįstantis plotus, turi į tai atsižvelgti.

    Šernai, iškilus pavojui, neskiria maitinimosi takų nuo pasitraukimo takų. Išskirtinis šernų bruožas – besitraukdami nuo pavojaus maksimaliai ilgai išnaudoja kiekvieną tankumyną, jaunuolynus ir tankų pomiškį, todėl ten ir turėtų būti numatytos šaulių vietos.

    Stoberjagd (stobern – raustis, naršyti) medžioklės būdas yra gana naujas, atsiradęs Šiaurės Vokietijoje maždaug prieš 30 metų, išplitęs (ir tebeplintantis) Vokietijoje, Austrijoje, Šveicarijoje, Čekijoje ir Vengrijoje. Šį būdą sumanė ir biologiškai pagrindė dr. Helmutas Volfelis (Helmuth Wolfel) bendradarbiaudamas su Getingeno medžiojamų gyvūnų biologijos ir medžioklės instituto (Institut fur Wildbiologie und Jagdkunde Gottingen) kolegomis.

    Stoberjagd medžioklės pranašumas – aukštas efektyvumas, kai sumedžiojamas didelis žvėrių kiekis. Jam pasirengti ir realizuoti reikia daug laiko ir darbo. Medžioklėje, žinoma, būtina laikytis pagrindinio principo – visų dalyvių saugumo. Tikslas – per vieną medžioklės dieną sumedžioti kuo didesnę dalį elninių žvėrių patelių, jauniklių ir šernų, numatytų sumedžioti pagal sezono planą (limitus), kad būtų sumažintas medžioklės spaudimas (medžiojimų skaičius) ir kuo mažiau būtų trikdomi žvėrys per likusį medžioklės
    sezono laiką. Ramybė teigiamai veikia žvėrių maitinimosi ritmą, tada jie nedaro žalos miškų ir žemės ūkiui. Rudenį sumedžiojus leistiną žvėrių kiekį, likusiems medžioklės plotuose žvėrims tenka daugiau pašaro per žiemą. Žinoma, turi būti medžiojama laikantis taisyklių: vedanti šernė nemedžiojama, o elninių jaunikliai sumedžiojami pirmiau nei patelės.

    Stoberjagd – tai medžioklė be varovų. Žvėris pakelia ir pabaido medžiokliniai šunys, kurie sekdami pakeltų žvėrių pėdsakais skalija ir dirba po vieną. Šunų vedliai, kurie kartu yra ir medžiotojai, stovėdami šaudymo vietose, vienas po kito nurodytu laiku (pagal tvarkaraštį) siunčia savo šunis į varomą plotą, kuriame jie savarankiškai pakelia žvėris, persekioja juos sekdami pėdsakais ir skalydami. Šunų skalijimas leidžia medžiotojams pasirengti šūviui, o lėtas šunų išjudintų žvėrių judėjimas leidžia įvertinti žvėrių selektyvumą. Po 20-30 min. šuo grįžta pas šeimininką. Paskui leidžiamas kitas šuo ir t. t. Tai labiausiai kanopiniams žvėrims medžioti tinkamas medžioklės varant būdas.

    Medžiotojų stovėjimo vietose (esant galimybei) pastatomi kilnojamieji bokšteliai, kurie leidžia iš tolo pamatyti žvėrį, jį įvertinti ir gerokai padidina šūvio saugumą.

    Visiškai kitaip elgiasi stirnos. Jos juda mažame plote ir retai palieka savo gerai pažįstamą teritoriją. Dėl kūno sandaros jos nelinkusios atsitraukti dideliais atstumais. Stirnos visuomet bėga iš šviesios vietos į tamsią, šviesias zonas prabėgdamos greitu tempu. Medžiojant stirnas, šaulių vietos turi būti tamsesnėje zonoje. Jose stirnos stabteli, o šaulys gali jas įvertinti ir taikliai šauti. Šaulių pozicijos, išdėstytos miško keliais ar kvartalinėmis linijomis, be jokios išmonės, yra nenaudingos brandžiame miške. Dėl šių klaidų ir susiformavo nuomonė, kad stirnų negalima medžioti tokiu būdu.

    Šunys priverčia žvėris tapti matomais, tai ypač galioja stirnoms. Kaip jokia kita rūšis, jos puikiai moka išsisukinėti nuo šunų, išlaiko persekiotoją saugiu atstumu. Būtent šitos kanopinių rūšies medžioklei reikalingi patikimai, ilgai ir ištvermingai pėdas su balsu sekantys šunys.

    Paveldėtos medžioklėse varant naudojamo šuns savybės
    Ne kiekvienas šuo yra tinkamas naudoti visoms medžioklės rūšims. Tai ypač galioja medžioklėse varant naudojamiems šunims. Be abejonės, lemiamos yra individualios šuns savybės, bet ne jo veislė ar kojų ilgis. Labiausiai išvardytas savybes atitinka nacionalinės skalikų veislės, vachtelhundai, vokiečių medžiokliniai terjerai, taksai. Šios savybes buvo sukurtos dešimtmečius trukusios veislinės atrankos pastangomis. Garsus skalijimas sekant šviežiomis pėdomis yra genetiškai fiksuotas. Veislinės atrankos dėka jis yra paveldimas ir negali būti koreguojamas dresiravimu.

    Gerai organizuojamų medžioklių varant su šunimis vadovai netoleruoja tyliai medžiojančių šunų arba šunų, kurie į medžioklę atvedami tik pasilakstymui. Geras medžioklėms varant skirtas šuo privalo net neužuosdamas jokio žvėries kvapo savarankiškai apieškoti didelius plotus, rasti šviežias pėdas ir priversti žvėris judėti. Idealiu atveju, po kurio laiko šuo vėl susiranda savo šeimininką ir po trumpos pauzės ar šeimininko nurodymu iš naujo apieško miško plotus. Tokiu būdu tam tikras miško plotas judinamas visą medžioklės laiką.
    Galimai naujai į šią šuns paieškos zoną patekę žvėrys vėlgi priverčiami judėti.

    Be darbštumo ir prisirišimo prie savo šeimininko, kurie yra stiprinami teisingo auginimo ir dresūros metu, reikalinga ir šuns įgimta aistra medžioklei. Šuo privalo norėti rasti žvėrį. Keturkojai medžioklės palydovai, kurie apieško mišką mažu spinduliu aplink savo šeimininką, šiai medžioklei netinkami, kaip ir šunys, be jokio ryšio su savo šeimininku medžiojantys tik savo malonumui.

    Dar viena kokybinė savybė, kurią medžioklėms varant skirti šunys privalo turėti, tai puiki orientacija. Daugelis šunų, net esant sunkinančioms aplinkybėms, randa kelią atgal pas šeimininką. Ši savybė taip pat yra paveldima ir mokymo metu gali būti tik įtvirtinama. Silpną kontaktą su šeimininku ir orientacijos trūkumus dažniausiai matome tada, kada kai kurių vedlių visi šunys sunkiai grįžta atgal. Pamatai tokiam netinkamam šuns elgesiui buvo dedami dar jaunystėje. Kai aistringas medžioklei jaunas šuo pasiekia tą stadiją, kai jis pradeda tyrinėti aplinką be kontakto su šeimininku, ateis ta diena, kai jis ir be leidimo pradės medžioti. Tuo metu ypač svarbu, kad grįžęs atgal pas savo gaujos vadą jis rastų jį ten pat, kur jį paliko. Taip pat labai svarbi savybė, kurią turi turėti medžioklėms varant skirti šunys, yra aršumas žvėriui. Aršumo žvėriui išmokyti negalima, tai irgi yra paveldėta savybė.

    Reikėtų žinoti, kad aršumas žvėriui neturi nieko bendro su agresija, kuri pasireiškia šunims kovojant dėl statuso ar kandžiojantis iš baimės. Aršumas turi pasireikšti smulkių žvėrelių pribaigimu, o stambių žvėrių – privertimu sustoti. Šiuo atveju nekalbama apie „besmegenį terminatorių“, kuris su stipresniu varžovu kovoja iki pabaigos. Medžioklė varant reikalauja iš šunų medžioklės supratimo, gebėjimo tinkamai įvertinti savo fizines galimybes priešininko atžvilgiu.

    Šioms medžioklėms skirtas šuo privalo būti gerai socializuotas. Tai suprantame kaip pakantumą kitiems šunims ir medžiotojams. Medžioklės metu dažnai keli šunys ir keli medžiotojai būna vienoje transporto priemonėje. Šunų agresija vienas kito ar kitų medžiotojų atžvilgiu yra visiškai netoleruotina. Šiai medžioklei nėra tinkami ir šunys, vengiantys didelių tankumynų (pvz., tankiai suaugusių gervuogynų). Tas pats galioja ir šunims, kurie esant šlapdribai, lyjant ar kitokiam blogam orui, prieglobsčio ieško pas savo šeimininką ir nesidomi medžiokle.

    Psichiniai ir fiziniai faktoriai lemia šuns atsparumą sunkioms sąlygoms. Šuns gebėjimas atsilaikyti nemaloniems faktoriams lemia šuns atsparumo lygį. Šis atsparumo kriterijus yra paveldėtas ir skirtingų veislių yra skirtingo lygmens. Tikslingai dresuojant šunį sunkiomis sąlygomis, šį lygį galima pakelti. Šuniukai ir jauni šunys, kurie per daug saugomi nuo nemalonių faktorių, užaugę taip pat gali jų vengti.

    Medžioklėse varant reikšmės turi atsparus, tankus kailis su povilniu. Kailio tankumas ir plaukų savybės yra veikiamos veisimo metu, bet tam turi įtakos ir maitinimas, ir laikymas (voljeras ar namai).

    Šunyčio amžiuje dar negalime nieko pasakyti apie jo būsimą tinkamumą medžioklėms. Yra veislių linijos, kuriose atsivedami flegmatiškesni šuniukai, kitose linijose dominuoja toli medžiojantys šunys, o trečiose šunys pasižymi stipriu pykčiu žvėrims. Renkantis šuniukus reikėtų pasidomėti jų tėvų savybėmis. Kalės savybės, renkantis šuniukus, yra pačios svarbiausios, o patinas perduoda palikuoniams tik savo genus. Kalė taip pat daro poveikį šuniukų charakterio savybėms augimo metu. Ji gali daryti tiek teigiamą, tiek neigiamą poveikį. Kalė, kuri yra savimi pasitikinti ir į aplinkos dirgiklius reaguoja ramiai, tokį savo elgesį perduoda ir šuniukams. Baili lojikė sunkiai užaugins ramius šuniukus. Dažni kontaktai su žmonėmis ir įvairios aplinkos pažinimas taip pat svarbūs mažiesiems keturkojams. Svarbiausia šuniukų formavimosi fazė trunka iki 14-tos jų gyvenimo savaitės. Išgyvenimai ir patirtys tuo metu užsifiksuoja visam gyvenimui. Pražiopsotų momentų sugrąžinti negalima. Reikėtų teikti pirmenybę šuniukams, kurie minėtoje augimo fazėje turi daug laisvės. Ideali augimo aplinka turėtų būti panaši į nuotykių parką. Augant šunims auga ir jų poreikis tyrinėti. Atsakingi šunų veisėjai stengiasi kuo daugiau šuniukus kartu su kale imti į išvykas gamtoje. Aštuonių savaičių amžiaus šuniukas jokiais būdais negali parodyti savo būsimų medžioklinių savybių. Jeigu būsimas šuniuko pirkėjas turi galimybę atlikti kelis šuniukų stebėjimus su tam tikrais laiko tarpais, tuomet jis gali susidaryti tikslesnį vaizdą apie individualias šuniukų galimybes. Labiau reikėtų atkreipti dėmesį į stiprius šuniukus, kurie drąsiai, smalsiai tyrinėja aplinką.

    Šunys, kurie turi visų norimų savybių, sutinkami retai. Medžioklėms varant naudojamų šunų veislėms būdingos daugelis pirmiau išvardytų savybių, bet individualiai jos gali būti skirtingai išsivysčiusios. Kiekvienas šeimininkas turi priimti savo sprendimą. Dėl įvairių bruožų galimos tam tikros išlygos, tik ne garsiam sekimui pėdomis.

    Būsimo medžioklinio šuns kokybinėms savybėms, šalia paveldėtų savybių, lemiamos įtakos turi ir tinkamas šeimininko elgesys šuns augimo ir rengimo metu. Šeimininkas turi žinoti, kokiu būdu jo keturkojis mokosi: šunys susieja tuo pačiu metu vykstančius įvykius; tam tikrą šuns elgesį lemia nuoseklumas; šunys mokosi susiedami su kontekstu.

    Rengiant medžioklei varant skirtą šunį ypač svarbūs du pastarieji aspektai. Vienoks ar kitoks elgesys įsitvirtina tuo stipriau, kuo įdomesnės šuniukui yra jo pasekmės. Dirbant su medžioklei varant skirtu šunimi, pageidaujamas šuns elgesys turėtų būti sustiprintas, o pasekmė apieškant miško plotus – žvėrių radimas ir medžioklė. Kita vertus, tai reiškia, kad paieška ir varymas negali būti žmogaus veikiamas norimu lygiu, kadangi darbo pasekmė -žvėries radimas – iš išorės negali būti veikiamas. Iš pradžių atrodo, kad tai neišsprendžiama problema, tačiau pati gamta rado sprendimą – šunys, kuriems suteikiama daug galimybių medžioti, savo turimas savybes stiprina toliau.

    Pasekmes (nesvarbu, kokios rūšies) šuo susieja ne tik su savo elgesiu, bet ir su išoriniais faktoriais, kuriuos jis tuo pačiu metu patiria. Viską, ką mūsų keturkojis patiria tuo momentu (užuodžia, mato, jaučia), jis susieja su patirta situacija. Šie potyriai veikia šuns elgesį, taigi, šuo mokosi, susiedamas įvykius su kontekstu.

    Tam, kad norimas šuns elgesys būtų patikimai atkartojamas, jį reikia kartoti esant skirtingomis išorinėmis sąlygoms. Ypatingą dėmesį reikia atkreipti į eilės tvarką, tai yra veiksmai turi būti kartojami visada ta pačia tvarka. Elgesio grandinė medžiojant su medžioklei varant skirtu šunimi būtų tokia: ramus elgesys šaulio vietoje ^ judėjimas, gavus tam vedlio leidimą ^ teritorijos apieškojimas ^ medžiojimas ^ grįžimas pas šeimininką. Kad šuo minėtą elgesio grandinę gerai įsitvirtintų, kiekviename etape reikia dirbti atskirai. Kuomet šuo jau vykdo kiekvieną etapą atskirai, reikia juos sujungti į vientisą veiksmų grandinę. Skirtingai nei mokant sekti kraujo pėdsaką, kuomet vedlys visą laiką gali veikti savo šunį, medžioklėje varant reikalaujama iš šuns savarankiško darbo, todėl vien dėl to būtina šį procesą suskirstyti į atskirus žingsnius.

    Pradžioje svarbu leisti maksimaliai atsiskleisti šuns paveldėtoms savybėms. Dažnai manoma, kad tik išskirtinai paveldėtos savybės lemia šuns darbą varant, tačiau tai yra tik pamatas pilnam varymo darbo įtvirtinimui.

    Daugeliui šunų trūksta savarankiškos tolimos paieškos gebėjimo, bet dėl to negalima kaltinti vien blogų paveldėtų savybių. Dažniausiai tai nepakankamo mokymo rezultatas. Veisėjai gal sakys, kad jų jau kelios šunų kartos puikiai medžioja varant ir be jokio papildomo mokymo. Žinoma, galima ir per praktiką pasiekti gerų rezultatų, tačiau dažniausiai tai trunka mažiausiai 3 metus. Turint omenyje krūvius, kuriuos patiria šuo medžioklėse varant, fiziškai šuo gali dirbti tokį darbą iki 9 gyvenimo metų. Tai reiškia, kad 30-40 proc. šuns gyvenimo užims jo paruošimas.

    Tęsinį skaitykite kitame straipsnyje…

    „Mūsų girios“
    Parengė Evaldas KUODAITIS

  • Sulaikytas Kauno rajone spąstais medžiojęs asmuo

    Sulaikytas Kauno rajone spąstais medžiojęs asmuo

    Šeštadienį Kauno rajone Dievogalos kaime po kelias savaites trukusio tyrimo Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos Kauno valdybos pareigūnai kartu su medžiotojų klubo „Žiemkelis“ medžiotojais sulaikė spąstais medžiojusį pažeidėją.

    Asmenį, kuris neturėdamas teisės medžioti medžiotojų klubo „Žiemkelis“ medžioklės teritorijoje medžiojo draudžiamais medžioklės įrankiais, užfiksavo slaptos vaizdo kameros.

    Negalėdamas paneigti nenuginčijamų įrodymų, asmuo pripažino medžiojęs su spąstais. Taip pat paaiškino, kad yra medžiotojas ir turi medžiotojo bilietą.

    Už neteisėtą medžioklę pažeidėjui surašytas administracinio nusižengimo protokolas, jam gresia bauda nuo 600 iki 1800 eurų kartu su pažeidimo įrankių konfiskavimu bei teisės medžioti atėmimu nuo 1 iki 5 metų. Taip pat asmeniui teks atlyginti laukinei gyvūnijai padarytą žalą už neteisėtai sumedžiotus lapę ir barsuką, kuri siekia 1015 eurų. Sprendimą šioje byloje priims Kauno apylinkės teismo Kauno rūmai.

  • Kaip nesurasti vilko…

    Kaip nesurasti vilko…

    Tai ne klausimas, o esamos situacijos įvardijimas. Jei būtų klausimas, atsakymas būtų – neieškoti. Deja, neieškoti negalima. Reikia vykdyti žvėrių apskaitą, suteikti jai tikslumo ir objektyvumo regimybę, kad būtų galima konstatuoti – vilkų daug mažiau nei suinteresuoti piktavaliai medžiotojai ir ūkininkai skelbia.

    Prieš keletą metų rašiau, kaip mes trys, gerai žinantys Punios šilą (2,7 tūkst. ha), esant optimaliomis žvėrių apskaitos pagal pėdsakus sąlygomis, eidami iš anksto nustatytais maršrutais, nesuradome vilko pėdsakų, nors gerai žinojome, kad jis šile yra. Daugelį metų dirbęs profesionaliu medžiotoju teoriškai žinojau, kad Rusijos taigos platybėse, esant nedideliam žvėrių tankumui, naudojamas maršrutinis apskaitos metodas.
    Dar 1962 m. tuometinio Gamtos apsaugos komiteto leidinyje „Medžiojamųjų žvėrių ir paukščių apskaita“ buvo rekomenduojami tikslesni metodai, o maršrutinis net neminimas.

    Europos medžiotojų spaudoje paskaitinėdamas apie šiuolaikinius žvėrių apskaitos metodus, pavyzdžiui, tauriųjų elnių apskaitą identifikuojant juos pagal šviežiose išmatose liekančią genetinę medžiagą, atsidusdavau – mes tokiems darbams stokojame pinigų.

    Kai Aplinkos ministerija papildė Medžioklės taisykles įpareigojimu medžioklės plotų naudotojams kasmet atlikti apskaitą ir paskelbė jos atlikimo metodiką, tikrai nustebau, palyginęs ją su kita metodika – „Zimnij maršrutnij učet ocho- tničjich životnich“ ( S. G. Priklonskij), išspausdinta 1973 m. Okos valstybinio rezervato darbuose.

    Rusų metodika remiasi 1932 m. sudaryta A. N. Formozovo formule, nustatančia sąryšį tarp žvėrių tankumo ir pėdsakų, kertančių apskaitos maršrutą. Trečias nemažiau svarbus faktorius nustatant žvėrių skaičių – tos rūšies žvėrių paros kelio ilgis, kurį taip pat būtina nustatyti apskaitos metu. Rusiška apskaitos instrukcija buvo išversta į lietuvių kalbą gana kūrybingai, pritaikyta vietos sąlygoms.
    Deja, yra vienas esminis skirtumas – visiškas nepasitikėjimas dabartinių apskaitų vykdytojais, manant, kad provincijos kvaileliai atskirsime, anot lenkiško medžiotojų humoro, „lyg tai jaunas vilkas, lyg tai sena katė“.

    Todėl reikalaujama: viską fotografuokite ir siųskite į sostinę, o čia geriau žinome kas yra kas. Pėdsakų skaičiavimas apskaitos maršrutuose – pusė, dargi mažiau kaip pusė darbo. Norint suskaičiuoti žvėris, o ne tik jų pėdsakus, būtina žinoti kiekvienos žvėrių rūšies vidutinio paros maršruto ilgį, apie kurį lietuviškoje instrukcijoje net nekalbama.
    Taigi, net ir pavadinimas „Medžiojamųjų gyvūnų apskaita“ – iš esmės neteisingas, nes tai tik jų pėdsakų skaičiavimas. Jei bandysime maršrutinę apskaitą taikyti gyvūnų paros maršruto ilgį nusižiūrėję nuo lubų, tokius turėsime ir rezultatus.

    Žiūrėjimą į lubas man priminė GAA „Baltijos vilkas“ tarybos pirmininkės Linos Paškevičiūtės internete paskelbtas skaičius, kad Lietuvoje tėra 208 vilkai. Įdomu, ar šis skaičius nėra atnaujintų, Sibiro platybėms pritaikytų, apskaitų metodų taikymo rezultatas?

    XX a. 9-ame dešimtmetyje, saugodamas nuo vilkų Punios šile aklimatizuojamus muflonus, nuėjau daug kilometrų vilkų pėdsakais, ne kartą pavyko juos apsupti vėliavėlėmis, organizuodavau sėkmingas medžiokles. Įsitikinau, kad vilkas sėkmingai naudojasi išvažinėtais miško keliais, slepia savo pėdsakus ne tik žvėrių bandų takuose, bet ir pavienių šernų, elnių pėdose. Jis sudvejina pėdsakus, grįždamas jais atgal, nuo kelio, žvėrių tako ar pėdsako paprasčiausiai nenužengia, o nušoka tokiose vietose, kur krūmai, nusvirę šakos riboja matomumą.

    Norint rasti vilko pėdsakus, reikia jų atidžiai ieškoti. Jei vilkui reikia patekti iš taško A į tašką B, kuriuos skiria 2 km, o tarp šių taškų vingiuoja 3 km gerai išvažinėto kelio, vilkas nebris tiesiai per mišką, o nurisnos patogiu keliuku.
    Miškuose, kur vyksta miško ruošos darbai, esant didesniam kanopinių žvėrių tankumui, vilkų apskaita pagal pėdsakus neįmanoma. Vilkas bijo tik jam nesuprantamų dalykų, kaip, pavyzdžiui, vėliavėlių, o žmogus, medžioklė, šūviai jam nedaro įspūdžio. Vokietijoje pirmosios vilkų populiacijos susiformavo kariuomenės pratybų poligonuose, kuriuose nuolat aidi šūviai.

    Žmonėms, nežinantiems kanopinių žvėrių etologijos, įtikinamai skamba tauškalai, kad vilkas padeda miškininkams saugoti miškus nuo kanopinių žvėrių daromos žalos, juos išsklaidydamas.
    Vokiečių patirtis rodo, kad vilkai suvaro kanopinius žvėris į dideles bandas, kurios priverčiamos apsistoti tuose miško plotuose, kur gali iš toliau pastebėti plėšrūnus. Taigi, negalėdami laisvai pasirinkti optimaliausių mitybos vietų, kanopiniai žvėrys tuose plotuose padaro itin didelę žalą.

    Kita pasaka, kad vilkas neša naudą kanopiniams žvėrims, išmedžiodamas sergančius, silpnus žvėris, irgi remiasi nežinojimu. Silpni, sergantys žvėrys yra pačių elninių žvėrių išvejami iš bandų ir gyvendami pavieniui, mažai judėdami dažniausiai išvengia vilkų dėmesio. Šveicarijoje probleminiai, darantys didelę žalą, vilkai yra sumedžiojami. Tokiais vilkais dažniausiai būna vienišiai ir jų sumedžiojimas neturi „auklėjamosios“ reikšmės. Todėl biologai jau siūlo pradėti tikslingai sumedžioti atskirus didesnių gaujų narius, kad likusieji pasimokytų, suprastų, jog už įžūlumą gali būti baudžiami.

    Medžioklės plotai, kuriuose dabar medžioju, ribojasi su Žuvinto gamtiniu rezervatu, dalis jų įeina į biosferos rezervato ribas. Tenka nuolat bendradarbiauti su rezervato darbuotojais, keičiamės informacija apie gyvūnijos stebėjimus.
    2018 m. žvėrių maršrutinės apskaitos metu rezervate gyveno tik 4 vilkai, tačiau apskaitos maršrute jų pėdsakai nebuvo užfiksuoti. Žinoma, daug kartų žvėrių stebėjimo kameros juos visus filmavo, iš drono buvo nufilmuota pavienės šlubos vilkės manevravimas nendrynuose. Deja, tai – ne apskaita.

    Rudeniop paaugus jaunikliams ir prisijungus antramečiams, gauja padidėjo iki 9 vilkų. Kartais, prisijungus kitiems vilkams, susidarydavo net vienuolika. Tokiai gaujai išgyventi reikia nemaža mėsos: vien tik mūsų medžioklės plotų vieneto ribose buvo sudraskyta 12 avių, 1 veršis.
    Kas nuveikta kitų medžioklės plotų vienetų ribose, Alytaus ir Marijampolės rajonuose, dar reikia suskaičiuoti. Daug žalos padaryta rezervato briedžiams – dauguma patelių liko be jauniklių. Vienas mūsų medžiotojas, sėdėdamas žvėrių tykojimo bokštelyje, girdėjo ilgą ir šiurpų vilkų draskomo briedžiuko vaitojimą.

    2019 m. rezervato žvėrių apskaitos maršrute užfiksuoti 9 vilkų pėdsakai. Manome, kad dar pora ar net trejetas jų sėkmingai „pasislėpė“.

    Aš anaiptol netvirtinu, kad pagal lietuviškai sibirietiškos žvėrių apskaitos metodiką kiekvienoje kaimiškoje savivaldybėje „nuslėpta“ po ketvertą vilkų. Tokia galimybė nepaneigiamai egzistuoja. Tai sudarytų bent 180 vilkų šalies mastu. Pridėjus šį skaičių prie L. Paškevičiūtės pripažįstamų 208, būtų 388 vilkai.
    Taip pat netvirtinu, kad vilkų populiacija per metus gali padidėti 2,5 karto, tačiau tokia galimybė, kaip rodo Žuvinto rezervato pavyzdys, nepaneigiamai reali.

    Dar 2016 m. žurnale „Medžiotojas ir meškeriotojas“, aprašęs kaip vilkai metai iš metų drąsėja, pasiūliau, kad, jei atsiras vilkų žmogėdrystės atvejų, atsakovais laikyti GAA „Baltijos vilkas“.

    Matyt, pasiūlymas atrodė toks įžūlus, kad niekas neišdrįso net prisipažinti jį skaitęs. „Baltijos vilko“ didelių pastangų dėka dabartiniai vilkai įsitikino, kad yra saugomi, todėl su žmogumi gali nesiskaityti: kiemuose draskyti šunis, pjauti gyvulius, lįsti į tvartus, o progai pasitaikius prisiminti ir žmogienos skonį.

    Labai neteisinga, kad vilkų daroma žala gyvulių augintojams atlyginama iš savivaldybėse kaupiamų lėšų, kurias suneša medžiotojai, apmokėdami už teisę naudoti medžiojamuosius žvėris.
    Neseniai šie mokesčiai padidinti dvigubai. Gal vėl reikės didinti, nes gausėjant vilkų populiacijai reikės vis daugiau pinigų. Jų trūksta medžioklėtyrai ir medžioklėtvarkai, nėra net minimaliam būtiniausios literatūros leidimui.
    Kol už nuostolius nebus priverstas mokėti vilkų mylėtojas ir globėjas GAA „Baltijos vilkas“, tol nesibaigs triukšminga, beprasmiška (regimai kažkam labai pelninga) kova už vilkų, kuriems jokie pavojai negresia, išsaugojimą. Didžiausios grėsmės, kuriomis remiasi vilkų saugotojų keliamas triukšmas, yra jų pačių sugalvotos.

    Detaliau šį visuomenės kvailinimo kampanijos teorinį pagrindą analizavau šio žurnalo 2015 m. 2 nr. spausdintame straipsnyje „Apsauga nuo išgalvotų grėsmių“. Plačiąją visuomenę kvailinti nesunku, tačiau Aplinkos ministerijoje turėtų būti ir patyrusių specialistų…

    Algimantas Kamičaitis
    Žurnalas „Mūsų girios“

  • VMVT siūlo leisti naudoti papildomas priemones kovai su AKM

    VMVT siūlo leisti naudoti papildomas priemones kovai su AKM

    Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba, siekdama įgyvendinti Europos Sąjungos afrikinio kiaulių maro strategiją, atkreipia dėmesį, kad Lietuvoje nėra įgyvendinami tam tikri strategijos elementai.

    Afrikinio kiaulių maro kontrolės ir kovos priemonės yra nustatytos Europos Sąjungos strategijoje, kuri privalomai įgyvendinama visose Europos Sąjungos valstybėse narėse. Vienas iš AKM strateginių tikslų yra šernų populiacijos reguliavimas, mažinant jos dydį. Tai gali būti pasiekiama tik per tikslingą patelių medžiojimą (ypatingai – suaugusias šernų pateles) ir išlaikant sumedžiojamų šernų patinų ir patelių balansą (50% patinų ir 50% patelių).

    VMVT informuoja, kad š.m. birželio 12-13 d. Europos Komisijos nuolatinio komiteto darbo grupės posėdyje buvo pristatyta strategijos projekto 11 versija, kurioje, siekiant įgyvendinti strategijos tikslus, kaip papildoma kovos su AKM priemonė, yra numatyta galimybė šernų populiacijai reguliuoti naudoti naktinio matymo taikiklius, jų priedus ir garso slopintuvus.

    Minėtos papildomos šernų populiacijos reguliavimo priemonės yra leidžiamos naudoti Europos Sąjungos valstybėse narėse, kuriose nustatytas afrikinis kiaulių maras, t.y. Latvijoje, Lenkijoje, Estijoje, Čekijoje, Prancūzijoje, Belgijoje ir Vengrijoje.

    Siekiant tinkamai kontroliuoti AKM plitimą tikslu likviduoti AKM šernų populiacijoje, VMVT prašo reglamentuoti galimybę naudoti naktinio matymo taikiklius, jų priedus ir garso slopintuvus šernų medžioklėje.

    Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba tikisi, kad leidus medžioti šernus naudojant papildomas priemones, bus pasiektas šernų patinų ir patelių sumedžiojimo balansas, o medžiotojai efektyviai sieks užsibrėžtų tikslų.