Kada pradėjote medžioti? Gal medžiodamas tęsiate giminės tradicijas?
Nesu medžiotojas iš prigimties. Juo tapau baigęs mokslus, sukūręs šeimą, jau būdamas įmitęs trisdešimtmetis. O aktyviai medžioti pradėjau apie 1970 metus, tapęs Miškotvarkos įmonės direktoriumi. Tada atrodė, kad būti miškų žinybos įmonės vadovu ir nemedžioti -nesuderinami dalykai. Tiesą sakant, pradėjus patiko, bet ne kaip tarnybinė pareiga, o kaip atsipalaidavimo ir bendravimo su gamta bei žmonėmis priemonė.
Kontaktai su medžiokle ir medžiotojais gerokai senesni. Tėtis mėgo medžioti. Pokaryje jis pasikvietė pamedžioti į savo buvusią tėviškę netoli Krosnos vieną Kauno gydytoją, kuris turėjo privatų transportą – seniausio modelio „Moskvičių“. Tai buvo vienuolikmečio vaiko pirmoji gyvenime kelionė lengvuoju automobiliu dviejų neeilinių medžioklės pasakorių kompanijoje ir pirmas žvilgsnis į medžioklę iš arti. Liko neišdildomi įspūdžiai.
Mūsų šeimoje bent iki Kalėdų ant stalo dažnai būdavo kiškienos. Lig šiol saugau tėčio paliktus nesudėtingus medžioklinių šovinių užtaisymo instrumentus ir menu prie žibalinės lempos jį ruošiantį amuniciją savo 16-to kalibro dvivamzdžiui su atlaužiamais gaidukais…
Pradėjus dirbti miškotvarkoje ir važiuojant į lauko darbus Sibire, miškotvarkininkams buvo išduodami vienvamzdžiai medžiokliniai šautuvai, kuriuos leista naudoti apsaugai ir smulkiosios faunos medžioklei. Keliaudami taigoje iš vienos apsistojimo vietos į kitą, o kartais ir eidami į darbą, pasiimdavome šautuvą. Dirbant atokiose Sibiro Sajanų priekalnėse sutikdavome nemažus jerubių būrelius. Vadindavome jas rusiškai – „riabčikais“. Kvailoki paukšteliai. Kai prieini prie medyje tupinčio būrelio ir vieną nušauni, dažnai dar koks vienas kitas nenuskrenda, o laukia, kol persitaisysi šautuvėlį ir paleisi antrą šūvį. Lengva tokia medžioklė ir mums tuo metu buvo prasmingiausia. Maitinantis košėmis, konservuotu maistu ir iš Lietuvos atsigabentais lašiniais, šis laimikis buvo geidžiamas delikatesas. Lig šiol atrodo, kad jerubės mėsa – pati skaniausia.
Kokia medžioklė Jums artimiausia?
Laikui bėgant, pomėgiai gerokai keičiasi. Pradžioje labiau patiko varyminės medžioklės, kai jos tvarkingai organizuojamos. Vėliau pasidarė labiau patrauklūs tykojimai, o ypač elnių medžioklė rujos metu sėlinant. Šis būdas paliko daugiausia įspūdžių. Galbūt tai gali pasirodyti neįtikėtina, bet, perkopus septyniasdešimtmetį, varyminės medžioklės jau nebedomina, geriausi tapo palaukimai, kuriuose pamatai žvėrių, į kuriuos negalima šauti (neleistinas tos rūšies medžiojimo laikas ar per didelis atstumas ir pan.). Gi geriausia – kai gali šauti, bet sąmoningai nepaleidi šūvio ir pasidžiaugęs atsisveikini, nė nepabandęs pasikėsinti į žvėries iltis, kailį ar ragus. Širdyje atsiranda kitoks jausmas, nei kritus žvėriui, bet jis tikrai geras. O gal tai tik senatviškas sentimentalumas?
Kuo skiriasi dabartinės medžioklės nuo Jūsų jaunystės laikų?
Visų pirma, pasikeitė medžiotojų išvaizda – kitokia apranga, aksesuarai ir ginklai. Berenkant medžiagą apie Kauno medžiotojų istoriją paaiškėjo, kad pirmasis medžioklinis šautuvas su graižtviniu vamzdžiu buvo pateiktas registruoti Medžiotojų draugijos Kauno valdybai 1947 m. gruodžio 22 d. Nežinodama, kaip elgtis, Kauno valdyba kreipėsi raštu į Viktorą Bergą – Medžioklės valdybos viršininką. Ir praėjus dviem dešimtmečiams, graižtvinius medžioklės ginklus teturėjo vienas kitas nusipelnęs nomenklatūrinis pareigūnas. Vėliau juos dar pradėjo gauti valstybiniai medžioklės ūkiai eksporto užduotims vykdyti. Iš esmės skyrėsi ir medžioklės objektai: tada aiškiai dominavo smulkioji fauna, o dabar – stambieji gyvūnai. Medžiotojų būreliai su patvirtintais plotais buvo suformuoti Kauno draugijoje tik 1960 m. rudenį. Medžioklės tykojant platesnes teises įgavo tik septintame dešimtmetyje.
Bendrieji visuomenės raidos procesai, ypač politinės „geležinės uždangos“ nugriovimas, atsiliepė ir medžioklei. Atsirado galimybė medžioti egzotiškus gyvūnus užsienyje ar„žaisti medžioklę“ komerciniuose medžioklės plotuose Lietuvoje. Tereikia nedidelės smulkmenėlės – būti turtingam.
Šiame teigiamų ir neigiamų permainų katile mažiausiai pasikeitė vidiniai medžiotojo išgyvenimai bei emocijos. Šie dalykai, tiek su teigiamu, tiek su neigiamu atspalviu, galėjo būti, yra ir tikriausiai išliks ateityje stabiliausi ir vertingiausi iš viso to, ką gali duoti medžioklė. Man, o taip pat, manau, ir daugeliui miškininkų, medžioklė buvo ir yra gilesnio miško ir visos gyvosios gamtos pažinimo priemonė. Tačiau tobulėjant ginklams ir pagalbinei įrangai (visureigiai, dieną ir naktį „matantys“ žiūronai, modernios taikymo priemonės ir kt.), kintant medžioklės būdams ir technologijoms, gamtos pažinimo galimybės po truputį siaurėja.
Ar Jums, dirbant įvairiose pareigose, pavyko daryti įtaką teisės aktų, reglamentuojančių medžioklę, priėmimui? Kiek tai buvo svarbu šalies miškų ūkiui? Ar priimti sprendimai galėjo būti efektyvesni?
Lietuvos miškotvarkos įmonėje 1976 m. pradėjus vykdyti medžioklė-tvarkos darbus, susidarė šiokios tokios galimybės spręsti kai kurias medžioklės problemėles. Didesnę įtaką daryti tuometiniams teisės aktams buvo galima paskutiniaisiais M. Gorbačiovo „perestroikos“ metais. Prisimenu, kaip su Lietuvos TV kūrybine grupe plušėjome beveik savaitę, kol paruošėme reportažą sąjunginei televizijai apie medžiojamų žvėrių ir miško problemas Lietuvoje. Nedidelė jo ištraukėlė buvo parodyta per Maskvos TV vakaro žinių laidą „Vremia“. 1989 m. pradžioje po kritinio straipsnio, kurį išspausdino tuometinė „Tiesa“, mane išsikvietė LTSR Ministrų Tarybos pirmininkas Vytautas Sakalauskas ir beveik pusvalandį domėjosi, kaip jis įvardino, „realiomis“ medžioklės problemomis ir jų sprendimo būdais. Supratau, kad rengiamasi daryti kažkokius pakeitimus šioje srityje. 1989 m. gegužės 17 d. tuometinė vyriausybė priėmė nutarimą Nr. 109 „Dėl didelių trūkumų tvarkant medžioklės ūkį“, kuriuo pripažino, kad „medžioklės ūkis tvarkomas neatsižvelgiant į miškų ir žemės ūkio interesus“ ir priėmė miškininkams bei medžiotojams svarbius sprendimus. Būtent:
– pavedė Miškų ūkio ministerijai vadovauti medžioklės ūkiui respublikoje;
– patvirtino Miškų ūkio ministerijos centrinio aparato sudėtyje Medžioklės ūkio valdybą, jai skyrė finansavimą 5-iems etatams;
– įpareigojo perimti visus valstybinius medžioklės ūkius (daugiau kaip 0,5 mln. ha) su visu jų turtu ir iki 1990 m. išspręsti jų racionalaus valdymo klausimą;
– įpareigojo kartu su kitomis suinteresuotomis institucijomis per 3 mėn. parengti miškų ir žemės paskirstymo, jų nuomos medžioklės ūkiui, medžioklės ir medžioklės ūkio tvarkymo Lietuvos TSR teritorijoje nuostatus.
Valstybiniai medžioklės ūkiai buvo perimti 1989 m. birželio 14 d., o Ministrų Taryba 1989 m. lapkričio 30 d. patvirtino naujai paruoštus „Medžioklės ūkio tvarkymo Lietuvos TSR teritorijoje nuostatus“. Bet juose buvo įrašyta labai dviprasmiška nuostata: „Medžioklės fondo (medžiojamosios faunos) valstybinį valdymą ir kontrolę atlieka Valstybinis Gamtos apsaugos komitetas, o Miškų ūkio ministerija vadovauja medžioklės ūkiui Respublikoje“. Taip buvo įteisinta dvivaldystė ir neišvengiami konfliktai.
Vėliau nepriklausomos Lietuvos vyriausybė šiuos nuostatus pripažino netekusiais galios ir patvirtino ,,Laikinuosius medžioklės ūkio tvarkymo nuostatus“ (Nutarimas Nr. 166, 1991 balandžio 30 d.). Juose buvo nedviprasmiškai įrašyta, kad Miškų ūkio ministerija vykdo medžioklės ūkio valstybinio valdymo funkcijas”, o tuometinis Aplinkos apsaugos departamentas vykdo medžio-
klės fondo naudojimo valstybinę kontrolę. Be funkcijų atskyrimo, nuostatuose įteisinta medžioklės plotų nuomos teisė žemių ir miškų savininkams bei valdytojams, komercinių medžioklių organizavimo užsieniečiams galimybės ir kitokios naujovės. Taigi maždaug nuo 1989 m. miškininkams atsirado galimybė daryti įtaką medžioklės reguliavimui, o nuo 1991 m. į miškininkų rankas atiduoti visi svertai medžioklės reikalų tvarkymui ir teisinės bazės formavimui.
Bet maždaug po 4-erių metų miškininkų vadovavimas medžioklės ūkiui baigėsi, kai vyriausybės 1994 m. gruodžio 19 d. nutarimu Nr. 1276 „Dėl medžioklės tvarkymo Lietuvos Respublikoje“ ši sritis vėl sugrąžinta gamtosaugininkams. Nutarimas paliko miškininkams tik „įdomią“ pareigą: „įgyvendinti miškų ūkio politiką medžioklės tvarkymo klausimais ir koordinuoti komercines medžiokles miškų urėdijoms priskirtuose plotuose“.
Iki šiol niekas iš tuo metu stovėjusių prie miškininkų laivo šturvalo ir jo buriuotojų komandos (minėtos valdybos) jokių savo klaidų nepripažino, nors iš šalies jų matėsi nemažai. Kai kas dėl 1994 m. tokio sprendimo visą kaltę suvertė į valdžią atėjusiems kairiesiems. Bet 1996 m. pabaigoje juos pakeitę dešinieji politikai išvis panaikino Miškų ūkio ministeriją ir aplinkosaugininkams „įdavė“ dar begalę visokių valdymo svertų, o po pusantrų metų perdavė ir visą miškų žinybą.
Gi tuo metu buvo priimta visokių sprendimų. Pvz., juridinio asmens statuso su daugeliu teisių ir pareigų suteikimas medžiotojų
klubams turėjo didžiulę teigiamą reikšmę visos mūsų medžioklės vystymuisi. O iš piršto laužti visokie normatyvai apie leistiną žvėrių tankį, populiacijas, optimalius medžioklės ploto vienetus ir daugelis kitų teorinių išsigalvojimų vargu, ar ką galėjo duoti. Dabar esame sėkmingai įdiegę miško jaunuolynų apsaugos priemones, o buvo laikas, kai beveik nieko šioje srityje nedarėme, tik rėkėme apie kanopinių žvėrių kaimenės reguliavimą, ją iššaudant.
Kokias įžvelgiate problemas ir ydas šiuolaikinės medžioklės tvarkoje?
Kodėl atsiranda išvis nepritariančių medžioklėms?
Žemės ir miškų savininkų santykiai su medžiotojais iki šiol tebėra tinkamai nesureguliuoti. Esama tvarka ypač nepatinka stambiesiems žemių savininkams – medžiotojams, kurie nori ir norės savose valdose medžioklės klausimus tvarkyti savarankiškai, o to daryti dabar negali. Kompromisas įmanomas, bet atrodo, kad tiek vienai, tiek kitai interesų grupei reikia visiškos pergalės. Jos siekiama ir teisėtais būdais, ir pasitelkus demagogišką retoriką. Pastarieji dalykai dažniausiai ir neleidžia pasiekti abiem pusėms priimtinų susitarimų. Kol kas pergalės skoniu mėgaujasi medžiotojai. Bet tokiu pagrindu ilgalaikė stabili padėtis sunkiai įsivaizduojama.
Negalima nekreipti dėmesio ir į dalyje visuomenės stiprėjančias „antimedžiotojiškas“ nuotaikas. Nors medžioklės „priešų“ stovykloje dominuoja „marginalai“, jiems tribūną mielai suteikia žiniasklaida, rodo dėmesį rinkėjų balsus ,,medžiojantys“ politikai. Jei nebus karų, revoliucijų ar kokių baisių stichinių nelaimių, kovotojų prieš medžioklę dar daugės. Tai neišvengiama, nes dalis žmonių iš prigimties kovotojai ir ,,be karo“ gyventi negali… Su tuo reikia skaitytis: viešiesiems ryšiams bei kultūrinei veiklai medžiotojai turės skirti daugiau dėmesio, nei tai daroma dabar.
Lietuvoje sparčiai daugėja medžiotojų, nepriklausančių jokiems klubams ir neturinčių medžioklės plotų. Atsiranda lyg ir nomenklatūrinių medžiotojų – nuo seno buvę medžiotojų būreliai, dabar klubai, turintys savo žinioje beveik visus šalies medžioklės plotus, juos išsaugantys vos ne paveldėjimo teise ir neįsileidžiantys naujų medžiotojų arba už įsileidimą reikalaujantys didelių įnašų. Iš kitos pusės – didėja likusiųjų už borto. Jeigu šie medžiotojai ,,proletarai“ neįgaus lygių teisių su kitais, anksčiau ar vėliau kils „revoliucija“. Juolab, kad ateityje tikėtina jų unija su nepatenkintais žemių bei miškų savininkais. Ši problema – uždelsto veikimo bomba, kurios susprogdinimui bereikia nedidelių organizacinių pastangų.
Ne paslaptis, kad dabartinę medžioklės tvarką Lietuvoje sovietine atgyvena vadina jau mano minėti žemių ir miškų savininkai, kuriems nepavyko apginti savo interesų. Tai daugiau jų kovos priemonė, puolimo ar gynimosi būdas, o ne tikrovės faktas. Medžioklės teisės aktus kūrė ir juos priiminėjo visokių politinių pakraipų atstovai. Tačiau tai nereiškia, kad dabar visą medžioklės politiką turi diktuoti stambieji žemvaldžiai. Medžioklė turi išlikti kuo demokratiškesnė. Iš kitos pusės – negalima atmesti ir stambiųjų žemės ir miškų savininkų interesų. Manau, kad savininkas, turintis kelis šimtus hektarų miško ir norintis jame pats organizuoti medžioklę,
galėtų turėti tokią teisę. Apie šios problemos sprendimą ir reikėtų kalbėti, o ne visą esamą sistemą ir kitaminčius pravardžiuoti sovietinėmis atgyvenomis, taip tikintis „sugraudinti“ sprendimus priimančius politikus.
Nemažai metų buvote vienu iš Kauno medžiotojų sąjungos lyderių. Kuo išsiskyrė ši sąjunga, kokias problemas teko spęsti? Kodėl Kaune medžiotojai ryžtingai atsiskyrė nuo žvejų?
Kauno medžiotojų sąjungos (tada dar LMŽD Kauno skyriaus) pirmininku tapau, atkūrus šalies nepriklausomybę ne kaip koks nors lyderiaujantis medžiotojas, o kaip labiau išmanantis ūkinę veiklą ir me-džioklėtvarką medžiotojas. Turėjome aiškų tikslą – išsaugoti bent dalį Kauno skyriaus medžiotojų turto, kuriam tada grėsė „prich-vatizavimas“. Žinoma, išsaugoti pavyko ne viską. Gyvenamųjų butų, fazanyno, antyno ir muflonų – danielių aptvaro žemių išsaugojimui nebuvo teisinių galimybių. Pagal bendrus įstatymus iš LMŽD Kauno valdybai priklausiusių medžioklės plotų mus išvarė kolegos miškininkai, o reprezentacinėje senamiesčio vietoje baigiamą restauruoti ir įrengti statinį, aktyviai padedant Kauno miesto savivaldybei, „susigrąžino“ per karą nuskriausto žydo galima giminaitė. Tačiau pagrindas – miesto teritorijoje esantis beveik 7 ha žemės sklypas, šaudyklų kompleksas, ūkiniai statiniai, administracinis pastatas, vienas gyvenamasis namas buvo išsaugoti ir tapo Kauno medžiotojų sąjungos nuosavybe. Pertvarkėme ūkinę veiklą, pardavėme porą nereikalingų objektų, įrengėme sportinio ir šaudymo iš graižtvinių šautuvų šaudyklas, nusipirkome patalpas miesto centre ir tapome turtingiausia LMŽD organizacija su gana solidžiu metiniu biudžetu. Pas mus medžiotojo nario mokestis buvo maždaug dvigubai mažesnis nei, sakykime, sostinėje, bet paslaugų medžiotojams teikėme daugiau. Turėjome lėšų organizuoti įvairias kultūrines priemones. Be to, Kauno medžiotojų draugijai tradiciškai buvo būdingas savo nuomonės, suformuotos atvirose diskusijose, turėjimas ir jos viešas išsakymas, o taip pat demokratiška atmosfera jos valdymo organuose. Tai gal ir buvo svarbiausi Kauno medžiotojų draugijos skiriamieji bruožai tuo laiku.
Skyrybos su žvejais įvyko tada, kai lygias teises turėję kolegos (valdyboje buvo po 7 medžiotojus ir po 7 žvejus) pradėjo jomis piktnaudžiauti, iš demokratijos daryti anarchiją ar net bandyti įvesti savo diktatūrą ir trukdyti normaliam medžioklės klausimų sprendimui bei veiklos vystymui. Tokiomis sąlygomis, nelikus bendrų siekių, tolesnis buvimas vienoje organizacijoje tapo beprasmis.
Kas pastūmėjo Jus domėtis medžioklės istorija Lietuvoje, rengti knygą šia tema?
Lietuvos miškų ūkio ir medžioklės istorija nuo jaunų dienų buvo mano pomėgis. Išėjus į pensiją ir atsisveikinus su profesiniu darbu, tai perėjo į buvusio darbo vietą. Manau, kad išmintingas teiginys, jog geriausia ateitis tų, kurie žino praeitį, yra nesenstantis ir galioja ne tik valstybei, bet ir konkrečioms ūkio šakoms ir siauresniems dalykams. Čia ir matau prasmę istorinės tematikos darbams. Turiu sukaupęs nepublikuotos informacijos, su medžiokle susijusių temų, kurias geriausiai galima išnagrinėti įsto-riname kontekste.
Kartu su kauniečiu medžiotoju miškininku Vytautu Ribikausku ėmėmės rašyti mūsų krašto medžioklės istoriją. Aš pasiėmiau senesnius laikus, Vytautas pasakoja apie dabartinius. Tikimės, kad kitais metais pasieksime finišą ir išleisime knygą.
Ir pabaigai prisiminkite smagesnius medžioklės nuotykius ar istorijas. Koks laimikis labiau pradžiugino patyrusio medžiotojo širdį?
Be Sibiro, kitame užsienyje medžioti neteko. Nors Lietuvoje sumedžiotų žvėrių ir paukščių sąraše iš viso yra 13 rūšių, tarp trofėjų dominuoja šernai ir stirnos. Bene įdomiausias laimikis atiteko be šūvio. Vieną kartą grybaujant mano pamėgtoje Dainavos girioje, Merkinės girininkijoje pabaidžiau besiruošiantį užkandžiauti keturkojį plėšrūną (per sąžalyną nepavyko tiksliai nustatyti, kas ten galėjo būti). Atėjęs į jo puotos vietą radau dar šiltą ir nepradėtą draskyti kurtinio patelę. Taip teko paragauti lietuviškos kurtinienos, kuo pas mus gali pasigirti retas medžiotojas.
įstrigo atmintin viena kiškių medžioklė „katilais“ Suvalkijoje. Berods antrasis „katilas“ pasitaikė turtingas. Vienas kiškelis atbėgo dar pradžioje „katilo“. Kilo didžiulis azartas – nušoviau dar du kiškius, o prašoviau lapę. Nors medžioklės vadovas davė komandą į „katilo“ vidų nešaudyti, bet įsijautęs mažiausiai du šūvius paleidau draudžiama kryptimi. Grįžtu tempdamas gausų laimikį į susirinkimo vietą, o medžioklės vadovas pajuodavęs, prašo medžiotojus išsirikiuoti. Parinkdamas žodžius „neprigirdinčiam“ komandų viceministrui priminė medžioklės „katilais“ taisykles… Atrodo, niekada nebuvau karštakošis, kitus mokiau, kaip saugiai elgtis, egzaminavau stojančiuosius, bet kažkaip „atsipalaidavau“… Gėda buvo prieš kolegas, bet ir džiugu, kad neatsitiko nelaimė.
…Kartą žiemos pradžioje pakvietė vienas Aukštaitijos miškų urėdas „ant palaukimo“. „Medžiosime šernus, elnių pateles ir jauniklius, žvėrių tikrai bus“, – patikino miškų urėdas. Temstant išvažiavome į girią. Sustojome aukštumoje ant kvartalinės. Ne už ilgo žemumoje maždaug už 100 metrų pasirodė elnė. Urėdas duoda ženklą šauti. Priklaupęs ant kelio iššaunu. O elnė stabteli, apsisuka ir nubėga krūmų link. Prieš pat tankmę šūvį paleidžia ir urėdas. „Atvažiuosim po palaukimo, tikriausiai rasim kritusią“, – ramiai sako urėdas ir nuveža įsodinti į gerai įrengtą bokštelį pamiškėje, kur prie paberto masalo turi ateiti elniai arba šernai. Laikas slinko lėtai, šalo, gelbėjo termosas su „paskaninta“ kava. Išeina elnio patelė ir du jaunikliai. Nutariau šauti mažesnį jauniklį. Šautuvas patogiai padėtas ant atramos. Taikiniai sniego fone puikiai matomi. Priėjusi apie 70 m atstumu elniukė sustojo šonu ir laukia, kol idealiai prisitaikęs paleisiu šūvį. Po šūvio žvėrys truputį išsisklaidę nutipena atgal į mišką. Dėl visa ko išlipęs iš bokštelio nuėjau patikrinti, ar nesužeidžiau. Kraujo ant sniego – nė lašo…
Sugrįžę su urėdu į pirmosios medžioklės vietą netoliese radome gulinčią elnę. Pagalvojau, kad antruoju atveju buvau padauginęs „paskanintos“ kavos, o štai pirmąkart šaunant ranka nesudrebėjo. Urėdas sveikina su sėkmingu šūviu… Bet priėjęs matau, kad elnė kritus nuo urėdo paleistos kulkos… Po kelių dienų patikrinus šautuvą šaudykloje pasirodė, kad iš tiesų optika buvo visai „nusimušusi“ ir pataikyti neturėjau jokių galimybių, bet reklamą apie šaulio „sugebėjimus“ padariau gerą…
Dėkojame už pokalbį…
„Mūsų girios“
