Blog

  • Siūlymas leisti naudoti naktinio matymo taikiklius

    Siūlymas leisti naudoti naktinio matymo taikiklius

    Medžioklės tvarkymo konsultacinė taryba, praėjusį penktadienį susirinkusi Aplinkos ministerijoje, apsvarstė aktualius medžioklės klausimus.

    Vienas iš jų – galimybė naudoti naktinio matymo taikiklius ir garso slopintuvus medžiojant šernus, invazinių rūšių gyvūnus ir plėšrūnus (išskyrus tas rūšis, kurių pagal ES teisės aktus ir tarptautinius susitarimus negalima medžioti naudojant šiuos ginklų priedėlius). Tarybos nariai diskutavo dėl šio Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos siūlymo ligų prevencijai ir kontrolei užtikrinti. Dauguma narių jam pritarė.

    Pažymėtina, kad pagal dabartinį teisinį reguliavimą šiuos ginklų priedėlius draudžiama naudoti civilinėje apyvartoje. Norint leisti juos naudoti, pirmiausia reikėtų keisti Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymą. Tik tokiu atveju medžiotojai galėtų teisėtai juos naudoti medžiodami minėtąsias gyvūnų rūšis. Jeigu Seimas pritartų įstatymo pataisai, Aplinkos ministerijai reikėtų sustiprinti medžiotojų kontrolę ir atsakomybę.

    Be to, Taryba pasiūlė visoms medžiotojų būrelius ir klubus vienijančioms asociacijos iki lapkričio 15 d. pateikti ministerijai siūlymus dėl Medžioklės Lietuvos Respublikos teritorijoje taisyklių pakeitimų.

  • Vilkai vėl paliko kruvinus pėdsakus

    Vilkai vėl paliko kruvinus pėdsakus

    Utenos rajono gyvulių augintojai šiais metais nebe pirmą kartą skaičiuoja nuostolius. Tauragnų, Daugailių, Leliūnų, Užpalių ir kitose seniūnijose įsisukę vilkai šiemet jau papjovė beveik 100 avių – triskart daugiau nei pernai.

    Ryte rado kruvinus pėdsakus
    Į „Utenos apskrities žinių“ redakciją paskambinęs ūkininkas K. Aidukas sakė rugsėjo 10-osios rytą dalį savo avių suradęs tik pagal kraujo pėdsakus. Utenos rajone Daugailių seniūnijoje prie Garnių piliakalnio aptvare ganėsi 150 avių. Ryte apsilankęs maždaug už 3 km nuo namų esančioje ganykloje ūkininkas pastebėjo kelias gulinčias avis perkąstomis gerklėmis. Nežinodamas, kiek dar avių pradingo, pagal kraujo pėdsakus ėmė ieškoti kitų gyvulių. Vieną negyvą avį rado miške, kitą pelkėje. Vilkų nesustabdė 90 cm aukščio aptvaras – elektrinis piemuo. „Prieš kokius 7 metus retai išgirsdavome apie vilkus, žinojau, kad anksčiau nukentėjo ūkininkai Paberžės, Antilgės kaimuose, bet pas mus buvo gana ramu. O per pastaruosius dvejus metus vilkai apsilankė beveik pas visus avininkus“, – pasakojo K. Aidukas. Vyras sako vieną vakarą prie Garnių piliakalnio girdėjęs staugimą – ten negalėjo būti šuo, taip staugia vilkas. Pasak ūkininko, kai kurie grybautojai, sužinoję apie netoliese slankiojančius vilkus, jau bijo eiti į mišką. Radęs išpjautas avis likusius gyvulius daugailiškis perkėlė arčiau kaimo. Kieme laikyti didelės bandos sako negalįs – žolė ten jau kelis kartus nuėsta, ganyklas tenka keisti ir perkelti aptvarus kas keturias dienas. Pasak ūkininko, pievų aplinkui nedaug, už jų iškart prasideda miškai, tad ir pasirinkimas, kur ganyti, ribotas. Kad geriau apsaugotų bandą, nuostolius skaičiuojantis daugailiškis planuoja įsigyti aviganį šunį. „Leidus sumedžioti daugiau šernų, jų sumažėjo, nebearia pievų kaip anksčiau. Gal dabar vilkai nebeturi ką ėsti, todėl ateina į kiemus. Anksčiau jauniklius mokydavo medžiodami šerniukus, dabar pjauna avis“, – svarsto ūkininkas. Grynaveisles Lietuvos juodagalves auginantis daugailiškis sako, kad kompensacija – apie 80 Eur už avį – tik iš dalies padengs nuostolius. Grynaveislis avinas kainuoja apie 200 Eur, patelės – perpus pigiau. „Nesu nusistatęs prieš vilkus, gaila jų – vilkas atrodo toks legendinis gyvūnas, tačiau norėčiau, kad medžiotojams būtų leidžiama labiau reguliuoti jų kiekį“, – kalbėjo K. Aidukas.

    Rajone – 3 vilkų šeimynos
    Apie gausėjančią vilkų populiaciją ne pirmus metus kalba ir medžiotojai. Utenos medžiotojų ir žvejų draugijos medžioklės žinovas Tomas Zubovas teigia, kad Utenos rajone skaičiuojamos 3 vilkų šeimynos, kuriose gali būti po 5–7 vilkus, įskaitant jauniklius. „Apie didėjantį vilkų skaičių mes kalbame ne emocijomis, o faktais. Kiekvieną pavasarį darome apskaitą, skaičiuojame pėdsakus, o dabar turime tai, ką ir prognozavome. Vilkų skaičius yra perteklinis. Šiemet Utenos rajone iki birželio gyvulių papjauta tiek, kiek pernai iki rugpjūčio. Vilkai ateina į kiemus, nebebijo žmonių. Jeigu toliau eisime tuo keliu, įžūlių atvejų daugės.“ Ankstesniais sezonais buvo leidžiama sumedžioti 60 vilkų, 2018–2019 metais Aplinkos ministerija šį skaičių beveik padvigubino dėl didėjančios vilkų populiacijos, tačiau medžiotojai tvirtina, kad to nepakanka ir siūlo leisti per sezoną sumedžioti 150 –200 vilkų. T. Zubovas patikina, kad šernų, stirnų ar elnių populiacijos nesumažėjo, tačiau daugėjant vilkų gaujų, ieškoti grobio ir mokyti jauniklius medžioti jie įsidrąsina ir gyvulių bandose. Utenos medžiotojai neseniai gavo papildomas kvotas – leista sumedžioti dar 2 vilkus. Gyvūnų gynėjai dažnai pabrėžia, kad dėl lengvo grobio kalti ne vilkai, paklūstantys gamtos instinktui, o gyvulių tinkamai nesaugantys šeimininkai. Medžioklės žinovas sako apsilankęs daugelyje įvykių vietų ir patvirtina, kad ūkininkai atsakingai rūpinasi savo gyvuliais.

    Nenukentėjo tik vyžuoniškiai
    Kaip informavo Utenos rajono savivaldybės Kaimo plėtros skyriaus vedėja Raimonda Jankauskienė, šiais metais ūkininkų nuostoliai žymiai didesni. Vilkai jau papjovė 91 avį ir 3 ožkas. Pernai gyvulių augintojai neteko 30 avių, 14 ožkų ir 2 veršelių, jiems buvo išmokėta daugiau nei 3 tūkst. eurų. Šiais metais nuo plėšrūnų nenukentėjo tik Vyžuonų seniūnijos ūkininkai, visose kitose Utenos rajono seniūnijose būta nuostolių. R. Jankauskienė primena, kad rugsėjo–spalio mėnesiais, kai vyksta vilkiukų mokymai, ūkininkai turėtų ypač atidžiai pasirūpinti savo gyvuoju turtu, o ganyklas aptverti rimtesnėmis tvoromis. „Elektriniai piemenys visiškai neveiksmingi norint apsisaugoti nuo vilkų. Vilkai labai gudrūs – jie patys nelenda į aptvarą, o tol vejoja, blaško aveles, kol jos pačios išsilaksto iš aptvarų ir tampa lengvu grobiu“, – sakė Kaimo plėtros skyriaus vedėja.

    Utenoszinios.lt

  • Savaitgalį prasidės aplinkosaugos akcija „Medžioklė“

    Savaitgalį prasidės aplinkosaugos akcija „Medžioklė“

    Nuo sekmadienio, rugsėjo 15 dienos, prasidės aplinkosaugos akcija „Medžioklė“, per kurią bus sustiprinama tauriųjų elnių ir briedžių apsauga jų rujos metu.

    Akcijos metu bus vykdomi specialūs reidai, per kuriuos aplinkos apsaugos pareigūnai tikrins medžiokles bei pirminio žvėrių apdorojimo aikšteles. Taip pat gali būti stabdomos pažeidimais įtariamų asmenų transporto priemones.

    Per šią aplinkosaugos akciją Aplinkos apsaugos departamento (AAD) pareigūnai bendradarbiaus su policijos, Valstybės sienos apsaugos tarnybos bei kitų tarnybų pareigūnais, neetatiniais aplinkos apsaugos inspektoriais ir visuomeninėmis organizacijomis.

    Taip pat AAD tikisi ir visuomenės pagalbos bei primena, kad apie pastebėtus aplinkos apsaugos pažeidimus galima pranešti skubios pagalbos tarnybų telefono numeriu 112 arba tiesiogiai AAD telefonu 8 (5) 2732995.

    Akcija tęsis iki spalio 15 d.

  • Vykome į reidą su Kauno pareigūnais

    Vykome į reidą su Kauno pareigūnais

    Vykome į reidą su Kauno gyvosios gamtos inspekcijos pareigūnais. Šios kelionės tikslas – prevencija medžioklės taisyklių pažeidimams ir neteisėtai medžioklei. Taip pat, Kauno gyvosios gamtos inspekcijos viršininkas Darius Jurevičius, atsakė į aktualius klausimus.

    Miske.lt
    Deividas Staponkus

  • Kėdainių raj. brakonierių paliktas šautuvas

    Kėdainių raj. brakonierių paliktas šautuvas

    Praeitą savaitę netoli Grašvos km. Kėdainių raj., buvo rastas graižtvinis šautuvas. Šio įvykio aplinkybės buvo tokios, kad medžioklės klubo „Ąžuolotas“ plotuose, buvo aptikti brakonieriai dorojantys elnią ir skubėdami pasišalinti paliko į medį atremtą užtaisytą graižtvinį šautuvą.

    Atvykusi policija paėmė šautuvą, o aplinkos apsaugos pareigūnai užfiksavo brakonieriavimo atvejį. Pradėtas iki teisminis tyrimas.

    „Miske.lt“

  • Valdininkų planas: avys – vilkams, o ūkininkams – kompensacijos

    Valdininkų planas: avys – vilkams, o ūkininkams – kompensacijos

    Aplinkos ministerijai bandant išsaugoti pilkųjų vilkų populiaciją Lietuvoje, ūkininkai skaičiuoja augančius šių plėšrūnų padaromus nuostolius ir ima baimintis, kad vilkai ateityje gali nebebijoti žmogaus.

    Oficialiais Aplinkos ministerijos duomenimis, Lietuvoje šiuo metu gyvena ne mažiau kaip 34 vilkų šeimos, o tai, pasak gamtos apsaugos asociacijos „Baltijos vilkas“ informacijos, yra ne mažiau nei 272 vilkai.

    Toks kiekis vilkų kasmet pridaro nemažai nuostolių gyvulių augintojams. Aplinkos ministerijos skaičiavimu, vien per 2018 metus fiksuoti 529 vilkų padarytos žalos atvejai, žalos patyrė 444 asmenys, papjauti 1709 ūkiniai gyvūnai.

    Skaičiai meluoja?
    „Atlikus erdvinę 2018 m. apskaitos pagal pėdsakus sniege rezultatų analizę, įvertinta, kad Lietuvoje yra ne mažiau kaip 34 vilkų šeimos. Norime pažymėti, kad vilkų populiacijos gausumas valdomas apgalvotai, netrukdant rūšiai išlikti palankios apsaugos būklės, kaip numatyta Vilko (Canis lupus) apsaugos plane“, – portalui DELFI rašė Aplinkos ministerijos Gamtos apsaugos ir miškų politikos grupės vyriausioji specialistė Jolanta Urbelionytė.

    Tačiau gyvulius auginantys ūkininkai ir medžiotojai įsitikinę, kad vilkų yra daugiau nei suskaičiuojama oficialiai.

    „Mes jau seniai kalbame, kad vilkų sumedžiojimo limitai yra per maži ir buvome vieni iš pirmųjų, kurie sakė, kad vilkų Lietuvoje yra žymiai daugiau negu jų suskaičiuojama dėl tam tikrų skaičiavimo metodų niuansų ir dabar mes jau matome rezultatą. Vilkai dažnai pjauna ūkininkų gyvulius ir sugrįžta į tą pačią vietą ne po vieną kartą“, – sakė medžiotojas, Miske.lt įkūrėjas Deividas Staponkus.

    Ukmergės rajone gyvenanti ir per 120 avių laikanti Jolanta Keburienė taip pat sako, kad vilkai į jos laikomas avis kėsintis pradėjo tik dabar: „Jau 11 metų avys pas mus gyvena ir tik pastaraisiais metais pirmas išpuolis buvo, tad, mano galva, vilkų prisiveisė tiesiog per daug.“

    Kompensacijos neguodžia
    Nors per 2018 metus kompensacijoms vilkų padarytai žalai atlyginti išleista daugiau nei 150 tūkst. eurų (tiksli suma 168 tūkst. 284,27 Eur.), gyvulių augintojai teigia, kad tai menka paguoda, ypač atsižvelgus į tai, kiek kelių tenka praminti norint jas gauti.

    „Liūdniausia, kad kompensacijas gauname tik už papjautas avis. O už sužeistas niekas nemoka, nors dažniausiai jos neišgyvena ir tenka skersti. O po vilkų atakos nepatikrinsi juk, kuriai kas praplėšta ar įkąsta, kai 200 avių būrys subėga į tuntą. Tai pamatai tik kai pasidaro blogai kažkuriai, o tada jau kompensacijų niekas nemoka, neva, gal čia net ne vilkų darbas, gal čia mūsų pačių šunys. Juokinga, bet ir pikta“, – apie patiriamą žalą pasakojo daugiau nei 400 avių auginanti Laima Urbonavičiūtė Aleknavičienė.

    Andrius Kimbarauskas iš Prienų rajono, savo malonumui laikantis apie 60 avių pasakojo, kad kai vilkai praėjusį savaitgalį papjovė 4 jo avis ir dar vieną sužalojo, specialistai iš pradžių net nežinojo, ką daryti.

    „Šeštadienį atvažiavęs apžiūrėti avių, radau 4 papjautas ir vieną sužeistą. Supratęs, kas įvyko, patyriau savotišką šoką. Tikrai nesitikėjau, kad galėjo man taip nutikti.

    Iš pradžių net nežinojau, ką daryti, paskambinau savo veterinarui, jis buvo išvykęs, bet nurodė kreiptis į seniūniją. Keisčiausia, kad seniūnijoje nelabai žinojo, ką daryti, sakė, kad čia pirmas toks atvejis. Tai dabar nėra labai jauku, kai žinau, kad ir čia jau atėjo vilkai“, – patirtimi dalijosi prieniškis.

    J. Keburienė iš Ukmergės portalui DELFI pasakojo, kad jai labiausiai gaila ne mažų kompensacijų, bet avių, kuriomis rūpinasi ir myli. „Kadangi nesame tie ūkininkai, kurie augina dėl skaičiaus ir išmokų, jos mums nėra paprastas gyvulys ir mes jas tikrai mylime. O tas vaizdas, atėjus į aptvarą, esantį prieš pat namus ir radus išdraskytas avis, tiesiog žiaurus“, – kalbėjo pašnekovė.

    Išpuolio nesitikėjo
    Jau 11 metų avis laikanti J. Keburienė net nenumanė, kad į jos sklypą, kuris ribojasi su greitkeliu ir kitu judriu keliu bei kertasi su žmonių dažnai lankomu miškeliu, užsuks vilkai.

    „Gyvename labai arti rajono centro, atskirti greitkelio ir kito intensyvaus kelio, kitoje sklypo pusėje yra žmonių gausiai lankomas parkas, kurio mišku negaliu pavadinti, ten ir pasivaikščiojimų takai, ir treniruokliai įrengti. Tai mes buvome tikrai ramūs, kad kas kas, bet vilkai tai tikrai neateis iki mūsų, nes paprasčiausiai gyvename tikrai triukšmingoje vietoje, kur intensyvus eismas. Negana to, savo avis nakčiai visada pargename į aptvarą priešais pat namus dėl saugumo.

    Tą vakarą pati pargyniau jas namo ir nustebau, kad avys labai neramios, bet kažkaip nesureagavau. Ryte, aptvare radome tris sudraskytas, o dar vieną, kurios, kaip pasirodo, vakarą prieš tai nepastebėjau, sudraskytą radome dieniniame aptvare. Tai reiškia, kad vilkai užpuolė bei vieną avį sudraskė dar dieną, todėl visas būrys ir buvo išsigandęs“, – įvykius prisiminė ukmergiškė.

    Gyventojai vilkus pastebi jau ir po savo namų langais
    Laima Urbonavičiūtė Aleknavičienė auginanti daugiau kaip 400 avių sako, išpuolių sulaukianti kiekvienais metais, o vilkai jau įsidrąsino slankioti ir aplink sodybos langus.
    „Užpuolimų pasitaiko kiekvienais metais po keletą kartų. Vienais metais, bandydami apsaugoti avis, nakčiai jas gindavome į tvartus, bet tai blogai atsiliepė avių sveikatai, nes avys yra gyvūnai, kurie turi gyventi lauke. Dabar turime du šunis, kurie lojimu įspėja pajutę vilkus, tad kai ima loti naktį, keliuosi iš lovos, sėdu į mašiną ir seku įkandin.

    Praėjusį sekmadienį šunys vėl prikėlė naktį, tad kėliausi tikrinti. Ir tikrai, šalia ganyklų, automobilio žibintų apšviesti, iš ganyklos į mišką prabėgo keli vilkai, tik nemačiau naktį kiek tiksliai jų buvo. O šiaip tų atvejų yra daugybė ir įvairiausių. Jeigu net ryte kaimynas matė, kaip vilkas vieną mano avį iš aptvaro tempė. Aš ir pati pro langus rytais kartais matau juos slankiojant aplink aptvarus.

    Anksčiau buvo ramiau, bet dabar, tiek nuostolių, tiek neramių naktų. Čia yra tik laiko klausimas, kada vilkai ims nebebijoti žmonių“, – patirtimi dalijosi avių augintoja.

    Konfliktą pastebi ir medžiotojai, ir gamtosaugininkai
    Ekologijos ir aplinkotyros centro prof. dr. Alius Ulevičius sako, kad nors vilkai ir užima svarbią ekosistemos dalį, per didelis jų kiekis žmonėms pavojingas.

    „Vilkas yra mitybinės grandinės viršūnėje, jis reguliuoja žolėdžių, o taip pat kitų smulkesnių plėšrūnų populiacijas. Kuo mažiau vilkų, tuo didesnė atsakomybė žmogui atliekant reguliacijos funkciją. Puikiai žinome, kokios problemos iškyla, kuomet smarkiai padaugėja stambiųjų kanopinių arba lapių, usūrinių šunų. Kita vertus, pernelyg išaugęs vilkų skaičius neišvengiamai iššaukia konfliktus su žmonėmis“, – portalui DELFI rašė profesorius.

    Medžiotojas, Miske.lt įkūrėjas Deividas Staponkus sako, kad medžiotojai išnaikinti vilkų nenori, o ir padaryti tai būtų nemenkas iššūkis.
    „Vilkų yra tikrai per daug. Medžiotojai tikrai nenori jų išnaikinti, kiekvienas gyvas padaras turi turėti vietos po saule, tiesiog turėtų būti viskas subalansuota ir daroma protingai. Vilkų sumedžiojimo limitas turėtų atitikti realią situaciją, medžiotojų nuomone, kalba sukasi apie 150-200 vilkų, kad kaip sakoma būtų ir vilkas sotus ir avis gyva. Dabar to balanso tikrai nėra, o Lietuva tapo vilkų veisykla, – sakė S. Staponkus ir pridėjo, kad netgi turint leidimą, sumedžioti vilką nėra lengva užduotis, – Sumedžioti vilką yra tikrai nelengva, nes jie yra vieni atsargiausių žvėrių. Jeigu medžiotojas sumedžioja vilką, tarp medžiotojų tai laikoma didele sėkme.“

    DELFI kalbintas „Baltijos vilko“ vadovas Vaidas Balys turėjo kitą poziciją nei medžiotojai. Jis aiškino, kad medžiotojų įvardytas skaičius yra nerealus, nes būtų išmedžiota didžioji vilkų dalis.

    „Jeigu, vilkų, kaip medžiotojai įsivaizduoja, būtų 1000, tai 150-200 vilkų netektį populiacija toleruotų pakankamai gerai, tačiau jeigu vilkų, kaip dabar preliminariai skaičiuojama, yra apie 300, o jie nori beveik visus išmedžioti, tai čia yra visiškas kosmosas ir apie tai net kalbėti negalima“, – sakė „Baltijos vilko“ vadovas V. Balys.

    Šiuo metu Lietuvoje gyvenantys vilkai yra saugomi, yra nustatyti griežti medžioklės limitai, kuriuos pažeidus gresia griežtos bausmės.

    „Delfi.lt“
    Miglė Krancevičiūtė

  • Nuo vaikystės pamėgau medžioklę

    Nuo vaikystės pamėgau medžioklę

    Prof. Mykolas Jankauskas (1905-1993), dirbęs miškotvarkininku, miškų urėdu, Miškų fakulteto dekanu, mokslo darbuotoju LŽŪA, Miškų ūkio mokslinio tyrimo institute, nuo vaikystės iki gilios senatvės buvo aktyvus medžiotojas, 1978 m. jam buvo suteiktas LMŽD garbės medžiotojo vardas. Jis – pirmojo lietuviško medžiotojo vadovo sudarytojas. Dalis jo rašytinių prisiminimų liko nepublikuoti ir yra saugomi asmeniniame Romos ir Rimvydo Jankauskų archyve. Pateikiame skaitytojams profesoriaus prisiminimų įdomesnius fragmentus apie medžiokles įvairiais jo gyvenimo laikotarpiais.

    Medžioklė – maloniausia mano gyvenime laisvalaikio praleidimo forma. Su ja susipažinau dar vaikystėje, eidamas su tėčiu ar pusbroliu į gimtinės laukus medžioti kiškių, kurapkų, putpelių ir pelkutėse plaukiojančių ančių. Didžiausias malonumas buvo panešioti nušautą kiškį, o ypač parnešti į namus neužtaisytą šautuvą. Jis namuose buvo laikomas tėvo skrynioje po užraktu ir niekas be tėvo į ją negalėjo patekti.

    Varovas pirmosiose medžioklėse
    Neišdildomą įspūdį paliko dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą dalyvavimas varovu didelėje dvarininko Karpio suorganizuotoje medžioklėje. Mokytojas Velička per pamokas paskelbė, kad bus reikalingi medžioklėje varovai, kuriais galės būti didesnieji aukštesniųjų klasių mokiniai. Tokių buvusiose trijose klasėse prisirinko daugiau kaip dvi dešimtys. Kad taptume varovais, reikėjo patiems pasigaminti tarškynes. Tai buvo lentelė su pritaisytu plaktukėliu, kuris, sukinėdamasis ant vinies, daužė į abu šonus lentelę, keldamas gana didelį triukšmą. Varovais pasirinko tik tuos mokinius, kurie turėjo kuo apsiauti. Varovais kviesti ir eiguliai, iš aplinkinių kaimų pusberniai ir bernai. Varovus medžioklės organizatoriai išdėstė taip, kad tarp 1-2 suaugusiųjų būtų po porą moksleivių. Varėme iš dūšios, ne tik keldami triukšmą su tarškučiais, bet ir šaukdami, švilpdami įvairiais garsais. Priešingame kvartalo gale, stovėdami ant kvartalinės linijos, į išbėgančius žvėris šaudė medžiotojai. Nors kiekviename varyme buvo daug šūvių, gerokai mažiau matėsi kritusių žvėrelių.

    Apie pietus vietos girininko žmona su eigulienė atvežė katilą, įvyniotą į šiltas „kaldras“, kuriame kvepėjo ištroškinti kopūstai su riebesniais bei liesesniais mėsos ir dešros gabaliukais. Šį viralą vadino bigusu. Per pietus medžiotojus atskyrė nuo varovų, tačiau ir mums buvo įpilta po didelį samtį biguso ir padalinta po baltų miltų bandelę. Tokio skanėsto namuose gaudavau tik per didžiąsias metines šventes.

    Po pietų medžioklė tęsėsi iki sutemų. Nušauti trofėjai, tarp kurių dominavo kiškiai, buvo sukabinti į specialias roges. Prie trofėjų kojų buvo pririštos kortelės, kuriose įrašytos šaulių pavardės.

    Po medžioklės išrikiuotiems varovams buvo išdalintas atlygis: mokiniams duota po 50 kapeikų, kitiems – po rublį. Visi buvome pakviesti varovais ateiti ir kitą dieną. Deja, tarp moksleivių kilo revoliucinės nuotaikos dėl nelygaus atlyginimo už vienodą darbą. Juk žvėris visą dieną varėme vienodai. Susitarėme kitą dieną nedalyvauti medžioklėje.

    Kadangi grįžau namo šlapiais drabužiais ir permirkusiu apavu, tėvai pareiškė, kad ir be revoliucinių nusistatymų į varovus neleis. Kitų tėvai nebuvo tokie griežti ir dalis revoliucionierių, nesilaikydami sutarties, atvyko. Jie laimėjo, nes antrąją dieną visiems varovams mokėjo vienodai. Be to, pasklido piktos kalbos, kad ir už pirmąją varymo dieną medžiotojai buvo surinkę mokiniams po pusrublį papildomai, tik šiuos pinigus girininkijos žvalgas įsidėjo į savo kišenę…

    Eiguliams už sumedžiotus žvėris dar buvo sumokėtos „uodeginės“, taip jie buvo skatinami stropiau saugoti žvėrelius savo eiguvose nuo brakonierių.

    Po medžioklės Laukagalio girininkijos pasodoje buvo suruoštas balius. Į pabaigtuves atvažiavo medžiotojų žmonos ir viena kita pagyvenusi, bet neištekėjusi panelė. Visi medžiotojai šnekėjo tik rusiškai arba lenkiškai, todėl aš beveik nieko nesupratau…

    Gimnazijos laikų nutikimas
    Besimokant gimnazijoje vieną žiemos dieną, šviežiai iškritus sniegui, su kaimynu išvažiavome rogėmis į mišką malkauti. Eglynėlyje pastebėjome šviežius kiaunės pėdsakus, kirtusius keliuką ir pradingusius. Apsidairę pastebėjome nuo eglės šakų nupurtytą sniegą ir kiek aukščiau prie šakos prigludusią kiaunę, su tamsiai žvilgančiomis akimis ir smailiu, į mus nukreiptu snukučiu. Su savimi neturėjome šautuvo. Užtat kaimynas pasirodė esąs geras kiaunės įpročių žinovas. Jis greitai nusivilko ir išvertė savo kailinius, nusiėmė kepurę ir viską pakabino ant kuolo. Man liepė ramiai važiuoti pasikrauti malkų, o pats nudūmė į namus šautuvo. Grįžęs su šautuvu, kiaunę rado toje pat vietoje tupinčią ir saugojančią kailinius ar filosofiškai laukiančią savo gyvenimo pabaigos…

    Medžioklės tarpukaryje
    Pagrindiniai mano trofėjai buvo kiškiai ir kurapkos, trumpą sezoną dominuodavo antys, rečiau buvo lapės ir tetervinai, o karališkam laimikiui galima priskirti stirninus. Stirnų patelių tada nemedžiojome. Kai kuriose vietose atsirasdavo neišpasakytai daug kiškių. Jų ypač pagausėdavo esant šiltiems ir sausiems pavasario bei vasaros orams. Kaip tik tokie buvo 1930 metai.

    Žiemų su speigais ir giliu sniegu metu, kiškiai traukdavo prie sodybų, ieškodavo landų tvorose, kad pasiganytų soduose. Mylimiausias paauglių užsiėmimas tada buvo tose landose statyti kilpas. Šis medžioklės būdas veikė gana užtikrintai ir leido paaugliams sureikšminti. Kiškio mėsą sukirsdavo šeimyna, o gaudytojui už kailiuką žydas Leiba duodavo centų ar saldainių.

    Paaugliai žiemą užsiimdavo ir kurapkų gaudymu: surišdavo iš arklių uodegų išrautų ašutų kilpas, jas kažkaip pritvirtindavo prie lentų, statinių kokių dugnų ar lankų ir, padėję ant sniego, gausiai paberdavo išvalytų grūdų pabirų. Alkanos kurapkėlės, besikapstydamos pabirose, pakliūdavo už galvų ar už kojyčių į kilpas. Kaimiečiai kurapkėles suvalgydavo kaip skanėstą, o sumanesni jas suleisdavo į narvus ir veždavo į miestą parduoti. Tokios prekybos tada niekas nedraudė.

    Kartą rudeninių medžioklių metu su draugu, pasiėmę vieną kuprinę ir skaliką Sakalą, išėjome pamedžioti į galulaukių ganyklas, kur buvo krūmynų ir pelkučių. Ten rudeniop mėgdavo susiburti kiškiai, tetervinai, o pakraščiuose pasitaikydavo ir kurapkų būrelių. Vos priėjus pelkutės pakraštį, šuo pakėlė keletą tetervinų, kurie ten užkandžiavo spanguolėmis ir bruknėmis. Paleidus šūvį, vienas juodukas, su melsvai žvilgančiomis plunksnomis ir raudonomis skiauterėmis, nukrito kaip akmuo ant minkštų samanų. Įsidėję laimikį į kuprinę, keliavome toliau. Paraistyje šuo pakėlė kiškį ir padaręs gerą puslankį pradėjo varyti link mūsų. Ilgaausis krito nuo taiklaus šūvio. Kad nesumaigytume gražuolio tetervino plunksnų, nutarėme kiškį įdėti į kuprinės dugną, o ant jo įtaisyti teterviną. Išėmę iš kuprinės teterviną, padėjome jį ant kelmo ir ėmėmės kiškio. Staiga tetervinas pasispardė ir smarkiai plasnodamas sparnais nuo kelmo pakilo į orą. Mes prasižioję nulydėjome akimis įžūlų drąsuolį.

    Po Antrojo pasaulinio karo
    Praėjus po karo geram dešimtmečiui, labai sparčiai ėmė keistis mūsų medžiojami gyvūnai, medžioklės būdai ir patys medžiotojai. Lietuvos miškuose atsirado briedžių, pagausėjo šernų, išplito elnių kaimenės, bet nenumaldomai retėjo smulkioji fauna – kiškiai, kurapkos ir tetervinai. Medžiotojas vienaip ar kitaip turėjo prisitaikyti prie pokyčių. Nors dar teko nemažai pamedžioti ir stambiosios faunos, širdyje neišblėso meilė tiems laikams, kai medžioklėse poškėjo daug tiesių ir kreivų šūvių ir jų pagrindinis laimikis buvo kiškis. Smulkiosios faunos medžioklė man atrodo labiau sportiška.

    Praėjus 75 metams nuo tų laikų, kai pradėjau medžioti varovu ir kasmet nekantriai laukdavau naujo medžioklės sezono pradžios, tenka susitaikyti, kad garbus amžius mažina galimybę medžioti. Visgi vidinis noras sudalyvauti dar bent vienoje medžioklėje prieš gyvenimo saulėlydį išlieka. Medžioklių draugai, žinodami šį mano norą, kviečia kartu pamedžioti, žadėdami paėmimą iš namų ir pavėžinimą miške tarp varymų. Labai gražu iš jų pusės. Betgi suvokiu, kad fizinės jėgos jau tiek sumažėjusios, jog savo dalyvavimu tik sukelčiau medžioklės organizatoriams daugokai nepatogumų ir ne visi jaunikliai suprastų šio senolio užgaidas. Tai priverčia meiliu žvilgsniu paglostyti lygiavamzdį ir tyliai ištarti: „Sudie mano ginklai ir medžiokle!“

    „Mūsų girios“

  • Elnių žvalgyba ir LMŽD varžybos

    Elnių žvalgyba ir LMŽD varžybos

    Šį kartą pratęsime elnių paieškas, nešime kukurūzus šerniokui ir lankysimės LMŽD šaudymo varžybose kurios vyko Anykščių raj.

    Video
    Deividas Staponkus

  • Atgal į dvarą

    Atgal į dvarą

    Jau seniai susiklostė tradicija, kad skalikai turi būti dvaruose. Dvarininkai juos augindavo bandomis, o priežiūrą patikėdavo šunininkams. Dabartiniai skalikų šeimininkai ir veisėjai vis dar stengiasi palaikyti šią tradiciją, todėl jau ne pirmą kartą Lietuvių skalikų augintojų sąjunga parodą surengė dvare.

    Iki šiol tokie renginiai suburdavo lietuvių skalikų mylėtojus Baisiogalos, Pakruojo ir Biržuvėnų dvaruose. Šį kartą, 2019 08 24, paroda vyko Lietuvos pasienyje su Latvija įsikūrusiame nuostabiame Ilzenbergo dvare, kuris tapo ketvirtu dvaru, svetingai priėmusiu lietuvių skalikus į savo valdas.
    Simboliška, jog visai netoli, gretimo Onuškio dvaro teritorijoje, iki šiol yra išlikęs šunininko namelis, kurį galima pamatyti važiuojant į Ilzenbergo dvarą.

    Į parodą sugužėjo lietuvių skalikų veisėjai ir šeimininkai iš skirtingų Lietuvos kampelių ir akylai saugomi mažųjų dvaro šeimininkų, t. y. taksų, varžėsi, kurio skalikas gražesnis, šaunesnis. Kaip visada, paroda prasidėjo gera nuotaika, kai susitikę žmonės sveikinosi, džiaugėsi vienas kito šunimis ir laukė, kada prasidės pati paroda. Ilgai laukti neteko ir šeimininkai su savo juodaisiais draugais buvo pakviesti apeiti tradicinį garbės ratą, po kurio sveikinimo ir padėkos žodį tarė Lietuvių skalikų augintojų sąjungos prezidentas Ričardas Barzdenis bei kiti garbūs svečiai. Ir pagaliau prasidėjo paroda. Pirmieji šunys įžengė į ringą, o likę šeimininkai su augintiniais, slėpdamiesi nuo kaitrios saulės, stebėjo, kas jame darosi. O čia, aikštelėje prie pat dvaro rūmų, nekreipdamas dėmesio į kaitrą triūsė teisėjas Valdas Petrauskas, kaip pro padidinamąjį stiklą apžiūrinėdamas kiekvieną parodos dalyvį.

    Visi šunys turėjo savų pliusų ir minusų, todėl teisėjui teko labai sunki užduotis išrinkti patį pačiausią skaliką. Kol teisėjas net suplukęs zujo po ringą, kur šunų šeimininkai nuvargę suko jau n-tąjį ratą, likę dalyviai, sėdėdami po senų medžių lapija, dalinosi atsiminimais iš medžioklių, skalikų pasiekimais jose.
    Visas parkas buvo persisunkęs žmonių klegesio. Kartais galėjai išgirsti, kaip vyresni veisėjai stengiasi perduoti savo patirtį jaunesnei kartai, o lietuvių skalikų šeimininkai dalinosi vieni su kitais šių šunų auginimo subtilybėmis ir atsakinėjo į klausimus smalsuolių, kurie džiaugėsi tiek suaugusiais lietuvių skalikais, tiek ir jaunučiais skalikiukais.

    Žiūrovų netrūko, nes kai kuriuos šeimininkus atlydėjo šeima ir draugai, bet smagiausia buvo žmonėms, atvykusiems į Ilzenbergo dvarą į ekskursiją, nes jie turėjo netikėtą progą pamatyti ir lietuvių skalikus. Buvo girdėti, kaip dvaro svečiai šneka lietuviškai, latviškai, rusiškai, bet greičiausiai buvo ir kitomis kalbomis kalbančių žmonių.

    Lietuviai jau mažiau stebisi pamatę lietuvių skalikus, bet užsienio svečiams tai buvo nuostabi galimybė susipažinti su nacionaline Lietuvos šunų veisle. Turbūt vienas įsimintinesnių nutikimų įvyko jau parodai pasibaigus, kai dalyviai grįžo prie savo automobilių ir į stovėjimo aikštelę įsuko turistų autobusas.
    Dalis jų iš karto nubėgo prie firminės Ilzenbergo dvaro krautuvės, bet keli turistai pripuolė prie vieno iš šeimininkų ir pradėjo klausinėti, kas čia per nuostabūs šunys. Jų veiduose atsispindėjo smalsumas, nuostaba ir džiaugsmas. Pati paroda vyko sklandžiai ir gražiai, čia vyravo tradicinė atmosfera: lietuvių skalikų šeimininkai varžėsi vienas su kitu, bet nebuvo pykčio ar pavydo, visi džiaugėsi kitų laimėjimais ir nepyko dėl savo nesėkmės.
    Renginys baigėsi diplomų ir apdovanojimų teikimu, niekas neliko nuskriaustas, o didžiausi entuziastai dar pasiliko valandėlę paplepėti apie savo augintinius ar šiaip pratęsti naujai, o gal ir seniai užsimezgusias pažintis. Galima sakyti, kad lietuvių skalikai ir vėl sujungė žmones.

    Miske.lt
    Marius Smetona

  • Aplinkosaugininkai tikisi ir visuomenės pagalbos

    Aplinkosaugininkai tikisi ir visuomenės pagalbos

    Aplinkosaugos institucijų vadovų pareigas turi užimti tik nepriekaištingos reputacijos žmonės. Tai itin pabrėžė aplinkos ministras Kęstutis Mažeika per vakarykštį susitikimą su Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos (AAD) vadovu Vaidu Laukiu. Šio susitikimo metu buvo aptarta visai aplinkosaugininkų bendruomenei skaudi informacija apie nesąžiningą vieno iš AAD pareigūnų darbą.

    Deja, vis dar pasitaiko atvejų, kai aplinkosaugos pareigūnai, atlikdami patikrinimus, taiko dvigubus standartus ar visai „nepastebi“ pažeidimų. Aplinkos ministerija kviečia visuomenę apie tokius atvejus tuoj pat pranešti vadinamąja „karštąja linija“: arba tel. su atsakikliu visą parą 8-706 63598, arba elektroniniu paštu pranesimas@am.lt, arba paštu (Aplinkos ministerija, A. Jakšto g. 4, LT-01105 Vilnius).