Įvairioje šalies spaudoje ne kartą skaičiau apie medžiotojų susipriešinimą su visuomene. Savo knygose šia tema irgi nemažai esu rašęs. Bet, matyt, apie tai teks dar ne sykį kalbėti ir ne tik man. Kodėl? Todėl, kad internete vis dažniau atsiranda neigiamų atsiliepimų apie medžiotojų veiklą, kartais jie net pavadinami žudikais.
Regis, būtų viskas paprasta: nenori – nemedžiok, tik savo komentarais neerzink, netrukdyk kitaip mąstančiųjų. Yra daugybė šautuvus nešiojančių ir tuo pomėgiu besidžiaugiančių žmonių. Tai neišmatuojamas gamtos pažinimas visiems medžiotojams, miško faunos apsauga nuo brakonierių, žvėrių skaičiaus reguliavimas. Ten, kur aktyvūs medžiotojų klubai, brakonieriams nėra ką veikti miške. Jei ne medžiokliai, tai mūsų giriose seniai nebesutiktumėme nei vieno elnio, briedžio, stirnino ar barsuko.
Neseniai medžiojau Afrikoje. Oi kiek komentarų internete pasipylė po publikuoto mano straipsnio. Na, nusispjauti, ir nekreipti į tai dėmesio lyg ir negali. Gi toje Afrikoje be jėgerio leidimo nė šūvio nepaleisi. Atrenkami tik selekciniai, plėšrūnų sužeisti, sergantys, amžių baigiantys žvėrys. Dažniausiai jie nebegali susilaukti palikuonių ir dalyvauti savo rūšies išsaugojimo procese. Ypač piktinamasi dėl sumedžiotų žirafų. Tačiau sumedžiojama tik tokia, kuri jau pasiekusi kritinį amžių, traumuotomis galūnėmis, negalinti susilaukti vaikų. Dar kuris laikas ir ji mirs savo ar plėšrūnų suteikiama mirtimi, o laiku sumedžiota dar atneša pelną medžioklės plotų prižiūrėtojui ir valstybei. Puikiai žinau, jog viskas tvarkingai įforminama ir mokesčiai sumokami. O tas pelnas skirtas žvėrių populiacijoms išsaugoti, gausinti, kovai prieš brakonierius, įvairioms gamtosauginėms programos.
Grįžkime į mūsų kraštą. Lietuvoje medžiotojų yra daugiau kaip 30 tūkstančių. Nežinau, ar tas straipsnis bent kažkiek juos apgins? O ginti būtina. Juk medžiotojas yra didžiausias gamtos sargas ir šalies laukinės faunos globėjas. Nekalbu apie laidokus, kurių esti visuose mūsų visuomenės sluoksniuose.
Matyt, nusistačiusieji prieš medžiotojus nepagalvoja, jog medžioklė taip pat yra ir šalies ūkio šaka, per įvairius mokesčius nešanti į biudžetą nemažus pinigus. Be to, su medžiokle susietoje infrastruktūroje įkurta daugybė darbo vietų.
Sakysite, kad nereikia biudžetui tokių pinigų… Gerai, tada pateiksiu kitą argumentą: žvėrių skaičių būtina reguliuoti. Kai vienų atsiranda kokioje nors vietoje per daug, triukšmą pakelia ne tik kaimo žmonės, kurie tuos žvėris ir jų daromus nuostolius pasėliams mato vos ne kasdien. Kai tie nuostoliai pasidaro labai jau rimti, tai ir triukšmo iškart padaugėja. Tada norom nenorom medžiotojai spaudžiami tų žvėrių medžiokles suaktyvinti. Kai populiacija sumažėja, medžioklės nutraukiamos ar ribojamos.
Patikėkite, visame pasaulyje buvo, yra ir bus medžiojama. Apie tai esu parašęs knygą. Tik nepamanykite, jog dabar ją reklamuoju. Tos knygos jau seniai nebegalima nusipirkti, ją galite gauti tik Plungės bibliotekose arba Vilniuje – Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje.
Galėčiau kalbėti ir apie medžiotojų pagalbą žvėrims sunkią žiemą, kai tiesiog kyla klausimas, ar jie ją išgyvens. Medžioju per 40 metų ir nežinau atvejo, net negirdėjau, kad kas nors, nusistatęs prieš medžioklę, žiemą pagelbėtų žvėrims.
Vėlgi galite sakyti, kad žiemą medžiotojai gelbėja, o paskui išmedžioja. Taip, tuose žodžiuose yra tiesos, tačiau į papildomo maitinimo šėryklas eina ir visai (arba tuo metu) net nemedžiojami žvėrys.
Kiekvienas suprantame medžioklę savaip. Tačiau niekas nepaneigs, kad medžioklė – pirmasis amatas Žemėje ir yra kiekvieno vyro kraujyje, genuose. Lietuva – katalikybės kraštas ir visi mano kalbinti klebonai tikino, kad Dievas žvėrį sukūrė tam, kad žmogus juo naudotųsi.
Daug iškilių šalies žmonių buvo medžiotojai. Tarp jų – Prezidentai Antanas Smetona, Algirdas Brazauskas, garsiausias mūsų gamtininkas Tadas Ivanauskas, profesorius, operos dainininkas Kipras Petrauskas, generolas Jonas Žemaitis Vytautas, rezistentas, vadovavęs Lietuvos partizaniniam judėjimui prieš sovietų sąjungą ir nuteistas mirtimi. Žymus kardiologas profesorius Rimantas Benetis vadovavo Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugijai.
Tą sąrašą galėčiau tęsti ir tęsti. Ir, manau, perskaitę šį straipsnį, medžioklės priešininkai turėtų kiek kitaip pažiūrėti į 31 tūkstančio Lietuvos žmonių pomėgį, kuris valstybei ir mūsų gamtai yra neabejotinai reikalingas ir naudingas.
Esu seniai įsitikinęs ir bene visose savo knygose teigiu, kad kiekvienos rūšies žvėrių turi būti nei per daug, nei per mažai. Tačiau žmogus neretai turi įsikišti. Antai padaugėjo bebrų – užliejama dirbama žemė, kenčia miškai. Panašių dalykų gamtoje daug, tad nėra abejonės, kad be medžiotojų pagalbos to neišspręsi.
O būna, kad dėl sunkių žiemų, dėl ligų kai kurių žvėrių sumažėja. Tada nereikia nė Aplinkos ministerijos nurodymų – dauguma medžiotojų patys nekelia šautuvo į nykstančius žvėris.
Be abejo, būna nukrypimų, kai valdžios vyrų neapgalvotai, o gal ir siekiant kokios nors naudos, stabdoma kai kurių žvėrių medžioklė. Taip dabar yra su vilkais, kurių populiacija nepaprastai padidėjo. Apie jų išskerstas avis (kol kas, mano žiniomis, rekordas – 72 vieno ūkininko avys, papjautos per naktį) rodo televizija. Kaimo žmonės ir medžiotojai, kuriems apribota vilkų medžioklė, piktinasi. Ir nieko! Jei taip bus toliau, ar neateis diena, kai sulauksime žmonių aukų? Dar įdomiau, kad kaimo žmonių pasipiktinimas išliejamas medžiotojams, nors ne nuo jų tai priklauso.
Jei, tarkim, vokiečiams ar prancūzams vilkai taip skerstų avis, kaip pas mus, tai jie greitai savo žemės ūkio techniką suvarytų į Berlyno, Paryžiaus gatves. O mes dar nuo sovietmečio laikų esame kantrūs. Kažkas sumanė gausinti vilkus, kažkas pritarė ir… pirmyn.
Antai, ir lūšys tebėra įtrauktos į Raudonąją knygą, nors jų populiacija jau kelia nerimą. Jos išžudo smulkesnius žvėris. Per medžioklę su varovais ateina į liniją atsisėda ir spokso į medžiotoją ir velniai žino, ką ji sugalvos. Savo akimis mačiau ir tai gali ne vienas medžiotojas paliudyti.
Galiausiai medžiotojai vis labiau piktinasi dėl daugybės medžioklę gadinančių draudimų. Pateiksiu paprastą pavyzdį: į usūrinį šunį (invazinį žvėrį) negalima šauti pasišviečiant prožektoriumi. Ar tai ne kvailystė? Panašių nukrypimų – į valias.
Rinkdamas medžiagą savo knygoms, apvažiuoju vos ne visą Lietuvą. Jau girdėti kalbų, kad reikia tik organizatoriaus – ir tos trys dešimtys tūkstančių medžiotojų susirinks prie Seimo išsakyti savo nuomonės.
Galėčiau dar daug kalbėti apie medžioklės būtinumą. Kitas reikalas – medžioklė turi būti teisinga, humaniška, neturi būti medžiojami neleistini žvėrys. Taip pat ji turi būti etiška ir estetiška. Į tai daugelis medžiotojų kolektyvų pastaruoju metu žiūri vis rimčiau. Lietuvoje prigijo ir švenčiama šv. Huberto, medžiotojų globėjo diena. Sumedžioti žvėrys pagerbiami.
Tą nelinksmą tekstą noriu baigti smagia gaida: o koks antrasis amatas Žemėje?…
Agroeta.lt
Autorius: Kostas SLIVSKIS
Parašykite komentarą