Taigi kaip turėtų atrodyti medžioklės politika valstybėje mano akimis. Visų pirma pasikeitus visuomenės vertybėms ir jų suvokimui ne tik lietuviškoje visuomenėje, bet ir globaliai, vienas esminių medžioklės politikos akcentų turi tapti aplinkosauga, o tik tada seka gamtos ir jos turtų naudojimas, stengiantis nepakenkti aplinkai.
Tad ir medžioklė, kurios pagrindiniais tikslais šiandien įvardiname populiacijų reguliavimą ir „daromos žalos” minimizavimą, visuomenei atrodo lyg raudona skepeta mojuotume jaučiui koridoje. O realybėje visą tai reikia pritaikyti šiuolaikinei aplinkai bei visuomenės suvokimui.
Deja, bet vien to neužtenka, dar reikia ir pagrįsti jos būtinybę bei užtikrinti, kad tai nėra papildoma našta visuomenei, ne tik reikalaujanti priežiūros ir kontrolės ar neigiamas emocijas sukeliantis reiškinys, bet ir duoti kažkokią naudą. Tad, apie viską po truputi.
Vienas esminių iššūkių, kaip visuomenei parodyti, kad medžioklė tai dalis aplinkosaugos, o ne vien tik žvėrių medžiojimas maisto ar trofėjų tikslais. Galbūt skamba ir paradoksaliai, bet medžioklės pagrindiniai tikslai yra ir gali būti pateikiami, kaip aplinkosaugos reikalavimus užtikrinantys uždaviniai.
Mano nuomone, visų pirma medžiotojai turėtų labiausiai būti suinteresuoti žvėrių gausa mūsų gamtoje ir kovoti dėl to, nes tai užtikrina tiek biologinę įvairovę, tiek sveikų ir stiprių populiacijų formavimasi. Iš vienos pusės visuomenės akyse mūsų įvaizdis pakistų į gerąją pusę, o iš kitos – tai lemtų laimikių kokybę ir kiekybę. Nes jei į mišką pasivaikščioti nuėjęs paprastas žmogus dažniau sutiktų ir pamatytų žvėrį, tai medžiotojai dėl žvėrių gausos ir jų prieaugio galėtų sumedžioti daugiau žvėrių bei atsirastų tų tikrai trofėjinių laimikių.
Visuomenės akyse nebeatrodytų jog visi žvėrys „iššaudyti” medžiotojų, jog yra ką stebėti ir kuom grožėtis, bet tuo pačiu medžiotojas galėtų reguliuoti populiacijas nepakenkdamas joms ir savo įvaizdžiui. Tad, mano nuomone, tai vienas pirmųjų medžiotojų darbų, kuris būtų peržiūrėti medžioklėtvarkos projektų aprašo rekomendacijas, kuriose medžiojamųjų gyvūnų kiekis atrodo keistai, nes net ir „prie ruso” kai „gamta tarnavo žmogui” rekomenduojamas žvėrių kiekis buvo daug didesnis, nors žaliavo tie patys pasėliai, gyveno tie patys žvėrys ir jų maisto racionas buvo tas pats.
Taip pat įtvirtinti rekomendacijas koks žvėrių kiekis turėtų tarpti mūsų gamtoje, kad jų būtų pakankamai visiems, bei jų daromas poveikis netaptų netoleruotinu.
Tai labai svarbus darbas tiek gerinant medžiotojų įvaizdį visuomenės akyse, tiek užtikrinant žvėrių gausą mūsų miškuose ir laukuose, tiek užsitikrinant gausesnius ir kokybiškesnius laimikius.
Antras dalykas tai daromo poveikio aplinkai reguliavimas. Tarkime, jei smulkieji plėšrūnai daro nemažą poveikį kitai smulkiajai faunai ir net platina kai kurias ligas, tačiau žemės ūkio šakoms jų poveikis yra nežymus, tačiau taip, jų reguliavimas reikalingas. Na, o stambioji medžiojamoji fauna poveikį ūkio šakoms daro daug žymesnį, nors tai natūralu nes jų mitybos racioną sudaro šių ūkio šakų auginamos kultūros ir kitaip nebus, nebent juos visai išnaikintų ar sumažintų jų populiacijas iki tokio lygio, jog jų poveikis pasidarys visiškai neaktualus, bet ar tada turėsime ką medžioti.
Tad, turėtume kovoti už tai, kad valstybėje būtų nustatyta ir patvirtinta tvarka, koks laukinių žvėrių poveikis aplinkai yra toleruotinas ir koks poveikis aplinkai turėtų būti kompensuotinas. Tarkime, dalis žvėrių poveikio būtų pripažintas natūraliu ir nekompensuotinu, nes tai natūralu, juk gamtoje laukiniai gyvūnai gyvena ir maitinasi. O kita dalis būtų, kurią ūkio šakoms kompensuotų solidariai – ūkio šaka, valstybė ir medžiotojai, nes ūkio šakos patiria dėl to nuostolių.
Bet tam turėtų būtų sukurtas tvarus ir nešališkas mechanizmas bei tvarka, kad nebūtų piktnaudžiavimo atvejų. Taip pat atsirastų pareiga tiek medžiotojams, tiek ūkio šakų atstovams „saugoti” tam tikras vietas, kur daromas laukinių gyvūnų poveikis žymesnis, nes vieniems gali tekti jį kompensuoti, o kitiems patirti nuostolį. Kas įtakotų medžiotojų ir ūkio šakų bendradarbiavimą bei diskusijas, o taip pat pagrįstų mūsų, kaip medžiotojų, poreikį ir taip pat gerintų įvaizdį.
Trečią – visam tam užtikrinti ir įgyvendinti reikia sukurti ir medžioklės ekonomiką. Nepriklausomai nuo kompensacijos mechanizmo viskas vis tiek atsirems į finansus. Tad, jei valstybė turės užtikrinti medžioklės kontrolę, poveikio įvertinimą ir galbūt net dalį jo kompensuoti, tam ji turės surinkti lėšas. Kokiu būdu tai bus daroma diskusijų klausimas, kuriame privalo būtinai dalyvauti ir rodyti iniciatyvą medžiotojai, nes visų pirma tai atsilieps jiems finansiškai. Bet tuo pačiu padidėjus žvėrių gausai, bei didėjant finansiniam poreikiui, medžiotojų bendruomenė turės pradėti keistis ir užsitikrinti reikiamus finansinius srautus. Kokiu keliu tai bus daroma kiekvieno medžiotojų būrelio reikalas, bet padidėjus finansiniam poreikiui greičiausiai teks atsiverti klubams ir priimti naujų narių, galbūt organizuoti komercines medžiokles ir net sukurti savo klubo ekonominį modelį. Ar tai būtų prekyba medžioklės produkcija, ar tai bus medžioklių organizavimas.
Tad, realiai, pagrindiniai medžiotojų tikslai turėtų būti padėti suformuoti valstybės medžioklės politiką, kuri užtikrintų, kad aplinkosauga yra pagrindinis tikslas, padėti suformuoti tvarią medžioklės ekonomiką, užtikrinti, kad visos suinteresuotos pusės būtų patenkintos, tada nereikės gerinti ir medžiotojų įvaizdžio, nes tada jis bus ir taip pakankamai geras. O medžioklės poreikis bus suvokiamas, kaip natūralus procesas tiek saugant aplinką, tiek reguliuojant žvėrių populiacijas, tiek duodant naudos visai visuomenei.
Tad, valstybė formuodama medžioklės politiką turi pasitelkti visas suinteresuotas visuomenės grupes – gamtos mokslų atstovus, ūkio šakų atstovus, gamtosaugos organizacijų atstovus, medžiotojus ir dar velnias žino ką, sėsti prie apvalaus stalo ir diskutuoti kaip užtikrinti visų poreikius ir interesus. Juk laukinė fauna gali duoti naudą visiems, ūkio šakų atstovai galėtų tikėtis, kad nepatirs nuostolių, kurie liks nepadengti ar reikalaus papildomų išlaidų, mokslininkai – įvairios medžiagos savo tyrimams ir darbams, gamtosaugos atstovai ir visuomenė – pakankamo kiekio laukinės faunos tiek stebėjimui, tiek grožėjimuisi, medžiotojai – pakankamo kiekio laimikių ir kokybiškų trofėjų, o valstybė – papildomų pajamų.
Taigi ir bebro poveikis aplinkai yra įvairiapusis, kažkur užtvenkęs upelį jis didina biologinę įvairovę ir yra pageidaujamas, o kai kur jo patvanka tą biologinę įvairovę pakeičia ir jis nėra pageidaujamas. Viskas priklauso nuo požiūrio ir poreikio.
„Miske.lt“
Medžiotojas
