Miske.lt

Žyma: Kostas Slivskis

  • Istorijos su kiškiais

    Istorijos su kiškiais

    Vos švinta. Diena bus saulėta. Iš vakaro nulijo, tad oras skaidrus, tikrai itin tiks fotografijai. Čiumpu fototechniką, krentu į mašiną ir netrukus jau važiuoju vadinamuoju vokiečio keliu.

    Tas pavadinimas atsirado, kai, baigiantis Antrajam pasauliniam karui, rusai jau žygiavo per mūsų kraštą, per Žemaitiją, vydami vokiečius. Kaip ten buvo, kaip nebuvo, bet Rimučių (Plungės r.) vienkiemyje prisiglaudė vokietis, bėgęs nuo nelaisvės. Buvo eilinis, niekam neužkliuvo ir pas tuos kaimo žmones dirbo įvairiausius darbus tiesiog už pavalgymą. Nebėra nei to namo, nei tenykščių gyventojų, pasimirė ir tas vokietis, o keliuko pavadinimas liko. Ir dar prie pat esantis miškas pavadintas Vokiečio vardu.

    Autoriaus nuotrauka

    Mėgsta tą mišką žvėrys. Jau pusšimtis metų, kai medžioju, tad per tą mišką ar greta jo daugybę kartų eita ir eita. 

    Kai išsikeliu į rytinę fotografijos iškylą, pirmiausiai pro tą mišką vokiečio keleliu ir važiuoju. Ten šonuose pievos, dirbamos žemės, visada žvėrį pamatysi. Jau žinau – net kokį. Bemaž visada tai būna kiškis. Tiesa, dabar, kai  mūsų medžioklės plotuose įkurdinome danielius, gali ir tų gražuolių bandą pamatyti. Ir pirmasis danielius, kai jau leido juos medžioti, būtent tame miške krito.

    Na taip, pirmiausiai kiškį ir pamačiau. Nebėra jų tiek, kiek būdavo prieš keliasdešimt metų. Tą vargšą kiškelį visi taikosi sučiupti, net gandras užsižiopsojusį ar kokį jauną, žiūrėk, jau trinktelėjo galingu snapu ir tempia į gandralizdį savo vaikams. Aš jau nekalbu apie lapes, lūšis, vilkus.

    Pradaręs mašinos langą, fotografuoju tą kiškį, vis norėdamas, kad jis kokį šuolį padarytų ar skuostų išilgai lauko. O tas papozavo pritūpęs, o kai pradariau dureles pasistatyti stovą aparatui, nurūko užpakalį atsukęs… Geros fotografijos nepadariau.

    Neskubėdamas sėdu į mašiną. Užplūdo mintys apie kiškių medžiokles. Prieš tuos penkiasdešimt metų jų buvo gerokai daugiau nei dabar. Būdavo, bene kiekvienas iš medžioklės parsinešdavo kiškį, o neretai ir po kelis. Pavargusias kojas su kiškio taukais patrini ir jos tampa kaip jaunikaičio.

    Ko gero, jauni medžiotojai nė nežino, jog buvo laikas, kai tik du kiškius leisdavo sumedžioti. Nuvažiavau į kiškių medžioklę pas mažeikiškius. Medžiotojai išsirikiavę, kai kurie su gaidukiniais lygiavamzdžiais šautuvais, buvo ir su 16 kalibro. Vienam pagyvenusiam medžiotojui į atvirą šovinyną įdėti du šoviniai. Paklausiau, kodėl tik du šovinius teturi, tai atsakė, jog du kiškius tegalima sumedžioti. Ir ką jūs manote – du ir sumedžiojo. Ir dar, pasirodo, į kiškius šaudė tik po pietų, kad nereikėtų visą dieną kuprinėje nešioti. Tada nebuvo jokių džipų, pėstute miškais, laukais traukdavome po keliasdešimt kilometrų.

    Autoriaus nuotrauka

    Sykį medžiojome ne taip toli, gal už penkių kilometrų nuo Kantaučių bažnytkaimio. Žiema. Buvo gal 15 laipsnių šalčio. Buvau varovas. Jų tada nesamdydavome, išsiskaičiuodavome pirmais antrais ir eilės tvarka klampodavome po miškus.  Paskutinis varymas. Man teko eiti pro bebryną. Pagalvojau, kurių velnių eisiu aplink, juk ledas storas, neįlūšiu. Jau baigiau pereiti bebryną, tik triokšt ledas, o aš iki pažastų vandenyje… Mečiau šautuvą krantan, sugriebiau kažkokį krūmą ir prisitraukdamas išsiropščiau ant kranto.

    Ką darysi, išsirengiau, gręžiu rūbus, tik žiūriu – kiškis strykt iš po to krūmo ir skuodžia tolyn nuo manęs. Beliko nusikeikti.

    Kol su medžioklių draugais parsiradome į kaimą, mano rūbai jau lediniai. Užėjome į parduotuvę. Ten buvo pardavėjas Trumpickas, kuris visada laukdavo, kada pareis medžiotojai. Su draugu Alfonsu gana spėriai sutvarkėme stipriosios buteliuką, dar namo parvažiavę su juo pratęsėme… Kad nors būčiau čiaudėjęs…

    Vienais metais, apie 1980 – uosius, buvo daug sniego, bėgančio kiškio tik ausys kyšodavo. Varymas. Žiūriu – skęsdamas sniege, atliuoksėjo kiškis ir sustojo už kokių trisdešimt metrų. Tik ausys kyšo. Pagalvojau, jog šūvį padarysiu žemiau, klius galvon. Pykšt! Kiškis pradingo. Po varymo priėjau pažiūrėti, kur tas kiškis guli. Atėjau į tą vietą, pasirodo, kiškis buvo už kelmo, į kurį susmigo šratai. Sniego daug, tad to kelmo ir neįžiūrėjau.

    Autoriaus nuotrauka

    O kartą buvo juokelio! Į kiškį paleidome septyniolika šūvių, dar jį vijosi skalikas, o kiškis šmurkšt į prisnigusį pralaidos vamzdį ir dingo iš akių. Susirinkę vis žiūrim į tą skylę – kiškio nematyti. Sniego pripustytas bemaž visas vamzdis. Šuo į jį nelenda. Kraujo nematyti, tad nusprendėme, kad kiškiui nekliuvo.

    Tą pačią dieną Juozas patiesė kiškį. Susirinkome krūvon. Paėmęs už ausų, jį pakėlė iki krūtinės ir sako: pylėt septyniolika šūvių ir nepataikėt, o aš vienu šūveliu turėsiu ir kiškienos kepsnį, ir taukų. Tuo metu kiškis užpakalinėm kojom trinkt Juozui krūtinėn, išsprūdo ir nėrė miškan. Nebespėjo Juozas nė šūvio paleisti.

    Taip, tikrai sumažėjo kiškių. Galima porinti, jog padaugėjo plėšrūnų, bet yra dar vienas niuansas – besniegės ir šlapios žiemos, drėgnas ruduo, dėl to kiškių esą mažėja. Dar yra viena bėda – ūkininkai paprastai pievas šienauja sukdami savo techniką apie lauką. Kiškeliai, stirniukai susispaudžia viduryje lauko, juos sutraiško pjaunamoji… Ne kartą apie tai rašiau. Juk, regis, taip paprasta, kad Aplinkos ministerija priimtų nutarimą, jog būtina pradėti pjauti nuo vidurio lauko, – kiškiai, stirnos, visa pievose esanti gyvastis pasitrauks į mišką. Nevykdysi nutarimo – bus bauda. Vieną kitą nubaus, pjaus nuo vidurio lauko ir išgelbės ne vieną gyvūną

  • Anksčiau mes visi buvome medžiotojai

    Anksčiau mes visi buvome medžiotojai

    Iš Prienų kilęs, daugybę metų Telšių rajone gyvenantis (beje, jo sumanytame ir įkurtame „Žvėrinčiuje“) Petras Dabrišius nuo pat vaikystės sukinėjosi tarp medžiotojų. Paklaustas, nuo kada medžioja, juokdamasis atsako, kad nuo tada, kai pradėjo vaikščioti. Dar paauglystėje išmoko spąstais sugauti kokį nors žvėrį. Tais senais laikais niekas nesuko galvos, jog tai pažeidimas.

    Tikroji medžioklės pradžia Petrui buvo Šunskų medžioklės ūkyje, kur buvo jėgeriu.

    Visada domėjosi šunimis. Bet Petras nebūtų Petras – vis ką nors įdomaus sugalvoja. Su keturkojais talkininkais kurtais to ūkio medžioklės plotuose gaudė lapes. Lietuvoje, o ne kokiose stepėse, kur tokios veislės šuo gali parodyti ką sugeba.

    Paskui, po nepriklausomybės atgavimo, atsidūrė Žemaitijoje ir rengė medžiokles atvykusiems Europos medžiotojams. Dabar jo galvoje – tik „Žvėrinčius“.

    „Prieš kokius tūkstantį metų mes visi buvome medžiotojai. Tas, kuris nesugebėjo sumedžioti žvėries, tiesiog numirdavo iš bado. Tad neabejotinai būtina teigti, jog medžioklė yra mūsų prigimtinė teisė. Žemės šiaurėje niekas neaugo, žmonės maitinosi mėsa. O pietiečiai gal tik kokias vynuoges, bananus ar kitas uogas valgė.

    Gi dabar žmonės susimaišė – pietų gyventojai atsirado šiaurėje ir atvirkščiai. Sakykim, kokioje Jakutijoje, kur šaltis siekia minus 50 ir dar daugiau, be mėsos neišgyventum. Jakutui per dieną reikia keturių kilogramų mėsos. O kaip jakutą padaryti žaliavalgiu?

    Tuo tarpu koks nors žaliavalgis dievagojasi, jog valgyti mėsos nevalia, o tai reiškia – negalima ir medžioti. Kaip sakoma, margas pasaulis. Tie žalieji – lyg kokia mada: šiandien žaliasis, ryt raudonasis, poryt mėlynasis…

    Medžioklė neabejotinai yra prigimtinis dalykas. Tarkim, vilką imkim maitinti duona, tai greitai „galus“ atiduos. Dykumų žmogus nesugebėtų gyventi miške ir atvirkščiai – miškų žmogus dykumoje. Visur yra prigimtis.

    Dauguma lietuvių esame nepakeitę savo prigimties, tad medžioklė yra mūsų kraujyje. Daugumos medžiotojų vaikai irgi patraukia žvėrių takais. Tiems žmonėms kiekviena medžioklė yra prigimtinė šventė“, – tokias mintis išsakė kalbinamas P. Dabrišius.

    Petras Dabrišius

    Na, apie ką jau ką, bet Petrą ir jo „Žvėrinčių“ neabejotinai žino daugelis – ne tik Lietuvoje, ypač medžiotojai, o ir šiaip žvėrimis, gamta besidomintys žmonės.

    Petro tėvas ir senelis buvo medžiotojai. Senelis net žuvo medžioklėje. Tai buvo po karo: turėjo šautuvą ir ėjo sumedžioti kiškį, o kitas medžiotojas paleido į jį neatsargų šūvį…

    Būtina pasakyti, jog visas Petro gyvenimas susijęs su medžiokle. Visi jo artimos aplinkos žmonės buvo medžiotojai ir bitininkai. Taip iš kartos į kartą. Jis tvirtai įsitikinęs ir dar kartą patikina, jog daugeliui medžiotojų tai yra prigimtinis dalykas. „Manau, jog medžioklė turi keistis. Šiandieninis jaunas medžiotojas dažniausiai žino tik apie šernų medžioklę tykojant. Medžioklė turi būti įvairi, būtina laikytis senųjų tradicijų. Mes esame miškų žmonės, o Lietuvą išsaugojo miškai. Kiek karų buvo… Kiek viduramžiais buvo bandymų nukariauti lietuvius… Žmonės slapstėsi miškuose, pelkynuose. Nereikia nė viduramžių – sovietai irgi ilgai vargo, gaudydami miškuose besislapstančius mūsų partizanus.

    Medžioklė susijusi su mišku. Tai neabejotinai prigimtinis dalykas. Medžioklė mums yra būsena. Juk seniau neturėjome jokių ginklų, o reikėjo, tarkim, briedį sumedžioti su ietimi. Dabar mes galime iš to juoktis, bet juk taip buvo iš tikrųjų.

    Petras Dabrišius

    Daugelis apie medžioklę kalba, jog tai prabanga, kelia mums mokesčius – taip naikinama medžiotojų prigimtis. Daugelyje valstybių, jei žmogus gyvena ant ežero kranto, tai jis turi teisę žvejoti. Gyvena žmogus miške, bet jam neleidžiama medžioti, nors medžioklė yra prigimtis.

    Dabar kai kas turėtų keistis, nes vis daugiau kalbama apie privačios valdos turėtojo teises. Galų gale medžioklė yra pajamos valstybei ir neabejotinas žvėrių skaičiaus reguliavimas. Jei kas sugebėtų pasaulyje uždrausti medžioklę, tai gana greitai prisiveistų tiek žvėrių, jog žmogui neliktų vietos“, – apie šiandieninę medžioklę pasakoja Petras.

    Neįmanoma visko Miske.lt skaitytojui išpasakoti apie sudėtingą medžiotojo P. Dabrišiaus gyvenimą, kuris visas susijęs su medžiokle. Apie tai jis yra išleidęs ne vieną knygą.

    Medžioja Petras Telšių rajone – „Eigirdžių“ ir „Tryškių“ būreliuose.

    „Miske.lt“
    Kostas Slivskis

  • Vilkas – šaunus medžiotojas

    Vilkas – šaunus medžiotojas

    Dar nė medžiotoju nebuvau (pasakoju apie 1970 m.), kai vienoje vyrų kompanijoje išgirdau pasakojimą, kaip didžiulis šernas vilką į medį įlaipino. Rimti vyrai pasakojo, tad visiškai tuo patikėjau. Tik vėliau sužinojau, kad to „vilko“ vardas Kazys ir gyvena jis ne miške, o Kantaučių (Plungės r.) kaime, turi žmoną Stefą ir trejetą „vilkiukų“.

    Taip jau susiklostė, kad pačias įdomiausias fotografijas medžioklės tema padariau ir įdomiausius medžioklės nuotykius patyriau dalyvaujant Kaziui Vilkui.

    Niekada neužmiršiu savo pirmosios medžioklės (1973 m.). K. Vilkas tada jau buvo patyręs ir taiklus medžiotojas. Pats pirmas naujo medžioklės sezono varymas. Nupasakojo jis man vietą, kur turiu stovėti šaulių linijoje, prie tokio neseniai iškasto kanalo, kurio visas krantas besąs dilgėlėmis apaugęs.

    Kazys Vilkas

    „Čia, – sako, – briedžiai bėgs“. Nebuvo tame miške jokio briedžio, bet šerną varovai išvarė. Ir nutik taip, kad šernas būtent pro mane bėgo, o aš pirmą kartą savo medžioklinio gyvenimo pradžioje šautuvą rankose laikiau. Šernas, senas kuilys, visai netoli manęs iš miško išlindo ir taikėsi šokti per kanalą. Ne visada jį ir mačiau, nes aukštos dilgėlės paslėpė. Taikiau aš ar ne – negaliu nė pasakyti, bet kai driokstelėjo šūvis, šernas įvirto į žolėmis, dilgėlėmis apaugusį kanalą ir jo nebemačiau. Staiga žiūriu, kad jis paknopstom išropojo iš kanalo ir skuodžia atgal į mišką. Žvėries vis nebemačiau ir nebėra kaip paleisti antro šūvio. Tačiau ten jis susitiko varovu ėjusį K. Vilką. Tas tai jau greit jį „sutvarkė“. Bilst – ir guli.

    Dar vienas kitas varymas ir atėjo pietų metas. Visi ant kelmų susėdome, kas ką atsinešęs kramtome. Kalbos, suprantama, apie šerno medžioklę sukasi. Nedaug tada šernų sumedžiodavome, tad tai jau buvo rimtas laimikis, reikalaujantis ne kartą apie tokio žvėries medžioklę pasakoti ir… kaskart vis gražiau.

    O tada… „Bus iš tavęs medžiotojas, – tapšnojo man per petį Kazys, – ir tu taikliai pylei į kuilį“. Kol laimingas pagyrimų klausiausi, šuo mano pietus surijo. „Štai tau ir pirmoji pamoka, – juokėsi Kazys, – medžioklėje nežiopsok“.

    Tikra tiesa – tuo daug kartų įsitikinau. Medžioklėje viskas svarbu: kaip tu apsirengęs, ar nespaudžia koks drabužis, ar tvarkingas ginklas, ar peilį turi, ar gerai mišką žinai, bent jau kur turi atsirasti pasibaigus varymui. Svarbu, kaip varovai ir šunys dirba. Net tai, kokios nuotaikos į medžioklę patraukei, gal per kokius rūpesčius pritrūks medžioklinio dėmesio, gerai žvėries nepamatysi, netaikliai šausi.

    Gi Kaziui geros nuotaikos niekada netrūko – kad tik medžioklė įvyktų.

    Kartą medžiojome miške, per kurį teka Sausdravo upelis (Plungės r.). Pločio gal 20–30 metrų, bet vietomis gilokas, įspraustas tarp aukštų skardžių. Buvo gruodžio mėnuo, gal dešimties laipsnių šaltukas spaudė. Upelis gana sraunus – tik pakraščiai užšalę. Kazimieras įsitaisė ant aukšto šlaito, tokioje vietoje, kur žvėrys dažniausiai upelį perbrisdavo.

    Didelis, labai didelis kuilys, varovų išbaidytas, per mišką pro Kazį link upės bėgo. Šakos lūžo, miškas traškėjo, sniegas sūkuriais šernui iš po kojų lėkė – per upę taikėsi bėgti. Kazys kad trenks vieną, antrą šūvį! Aiškiai matyti – kliuvo, nes šernas per upę jau vos brido, skardin ropojo, atgal slysdamas. Pabėgs! Negi paleisi?! Pertaisė šautuvą ir puolė per upę medžiotojas. Lig juosmens lediniame vandenyje stovėdamas, dar kartą šovė į šerną. Kulka, kaip paskui paaiškėjo, žvėries nekliudė, bet ir nebereikėjo, nes pati pirmoji buvo mirtina.

    Skaitytojas neabejotinai pasakys, jog medžioklis neturi teisės iš savo vietos pasitraukti. Taip, bet tais senais metais į medžioklę susirinkdavo geriausiu atveju gal tik dešimt šautuvuotų vyrų. Žinoma, saugaus elgesio medžiolėse taisyklės buvo, bet žinojome, kuris kurioje vietoje yra ir Kaziui medžioklės vadovas buvo davęs leidimą iki nurodyto atstumo pasitraukti iš savo.

    Išgirdome pučiant medžioklinį šautuvą. Kazys puikiai mokėjo šautuvu išgauti medžioklės rago garsą. Susirinkome ton vieton. Žiūrim – antroje upės pusėje, šlaite, šernas guli, o šalia jo, kaip gimęs, Kazys tai ant vienos, tai ant kitos kojos šokinėja, permirkusius drabužius gręžia. Tai bent azartas! Tai bent medžiotojas! Gruodžio mėnesį, spaudžiant dešimties laipsnių šaltukui! Per upę – oho! Teko vyrą, kad nesušaltų ir nesusirgtų, medžiotojų „vaistais“ gydyti. Aišku, ir kiti medžiotojai profilaktiškai vaistų gavo, kai kuriems net per daug teko…

    Sukūrėme ten pat lauželį, nulupome šerną ir mėsą sudėjome į kuprines. Medžioklė baigta. Tais senais laikais nedaugelis medžioklės kolektyvų turėjo savo namelius, tad dažniausiai žvėrį nulupdavo po egle arba kokio kaimiečio daržinėje. Tai buvo apie 1975 metus.

    Daug linksmų nuotykių patyrė, daug taiklių šūvių medžioklėse paleido mūsų „vilkas“. Bet buvo ir liūdnų.

    Kazys visados turėjo gerai dirbantį medžioklinį šunį. Kiekvienas medžiotojas, kurio šuo puikiai varo žvėris, medžioklėse patiria dvigubą malonumą. Turėjo Kazys Džekį – Lietuvos skalikų veislės. Šaunus šunėkas buvo! Būdavo, atsiveda Kazys Džekį prie kokio eglių tankumyno, prie miško, kur dienoja šernai, paleidžia jį, užsiundo: „Džeki, paimk, paimk!“ Šis šast į tankumyną ir jau loja ant šerno. Tol loja, kol šernui nusibosta jo klausytis, tad puola šunį. Tas to tik ir laukia – strimgalviais pas savo šeimininką neria, o šis šautuvą atstatęs laukia šerno pasirodant.

    Kazys Vilkas

    Daug deglųjų jiedu tokiu būdu sumedžiojo. Tada ir į medžioklę tik keliese išeidavome, mums tik reikėjo netrukdyti Kaziui su jo Džekiu.

    Jei jau užsiminiau apie liūdnus šio medžiotojo nuotykius, tai turiu paporinti. Gal dar kartą suskaudinsiu Kaziui širdį, bet ką padarysi. Nutiko taip, kad pats Kazys savo mylimą Džekį nušovė.

    Jau buvo pavakarys. Paskutinis varymas. Ir po daugybės metų galiu tiksliai tą vietą parodyti. Linksmai skalydamas, Džekis atvijo Kaziui šernus. Miško progumą šernai prašoko šūvio nekliudyti, o šuniui kliuvo. Baisus dalykas medžiotojui pačiam nušauti savo mylimą draugą. Atsisėdo Kazys ant kelmo, Džekį aprauda. Priėjusiam medžioklės draugui šautuvą atkišo: „Nušauk ir mane“, – prašo. Draugas, vardu Benas, jį kaip įmanoma apramino ir prižadėjo nė vienam medžiokliui nepasakyti, kur tas Džekis pradingo. Nubėgo su šernais ir nebegrįžo…Gal dvidešimt metų Benas prisakymo laikėsi, bet kartą viename medžiotojų pobūvyje pats Kazys apie tą nutikimą papasakojo.

    Įsigijo, užsiaugino Kazys naują šunį. Pavasarį gimęs buvo. Kai rudeniop pirmą kartą medžioklėn atsivedė, iškilmingai tarė: „Rusų anglų margasis, vardas Miris“. Žiūriu, kad šuo vyrišką giminę patvirtinančių dalykų neturi. „Kad čia ne Miris, o Morta“, – sakau. Taip kalei ir prigijo tas vardas. O Kazys nesupranta, kaip čia išėjo. Iki aštuonių mėnesių šunį išaugino ir tik tada išsiaiškino, jog tai kalė.

    Jau seniai nebeina Kazys į medžioklę, amžius ir sveikata patyrusį medžiotoją įveikė, bet vis užsuku pas jį, prisimename kažkada buvusias šaunias medžiokles. Ko gero, vien apie tą medžiotoją, apie jo nuotykius galima knygą parašyti.

    Na, kad ir toks jo nuotykis. Pamiške Kazys prisėlino prie kviečių lauke besiganančių šernų. Tai buvo viena pirmųjų jo medžioklių 1964 metais. Turėjo vienvamzdį šautuvėlį. Šovė į šerną, ir visas būrys lekia tiesiai į medžiotoją. Atstumas nedidelis, persitaisyti nebespėjo, tai tik rankomis alksnio šakos nusitvėrė, pakėlė kojas aukštyn, o šernai pro kojų apačią lekia. Šaka lūžo, o Kazys krito ant bėgančio šerno… Abiem išgąsčio – į valias.

    Šernas žviegdamas nubėgo, Kazys vėl ropštėsi į medį. Gi tas šautasis jau guli, tad medžioklė buvo sėkminga.

    Kartą, per pačią šernų rują, sumedžiojo jis kuilį. Kvapelis ojojoi… Išvirė jo Stefa kopūstienę su to kuilio mėsa – valgyti neįmanoma, smirdi šernu, ir tiek. Tai liepė visą katilą nunešti Džekiui. Nunešė. Džekis priėjo prie katilo, apuostė ir atsitraukęs kad ims loti ant to katilo!..

    Tikrai to medžiotojo patirtų nuotykių užtektų visai knygai. Tereikia prie butelaičio susėsti, porą dienų į diktofoną paplepėti apie patirtus medžioklinius nuotykius – ir medžiaga knygai bus.

    „Miske.lt“
    Kostas Slivskis

  • Medžioklės kultūra ir tradicijos prasidėjo nuo skrybėlių

    Medžioklės kultūra ir tradicijos prasidėjo nuo skrybėlių

    Šiandien bet kuris, einantis žvėrių takais, apie medžioklės kultūrą, tradicijas gali daug ką pasakyti. O juk buvo laikas, kai karai, įvairios santvarkos jas naikino ir keitė ne kartą. Atsirasdavo naujų ir visai netikėtų formų, neretai atneštų iš kitų šalių.

    Dabar medžioklės kultūra ir tradicijos vėl tampa vis aukštesnio lygio. O kokios buvo 1973 metais, kai aš tapau medžiotoju? Šv. Huberto – medžiotojų globėjo – dienos tada dar nešventėme. Tačiau jau neretai už taiklų šūvį prie skrybėlės ar striukės atlapo kišome eglės šakelę. Tokią pat padėdavome ant sumedžioto žvėries.

    Kostas Slivskis 1973 m

    Jau imtasi reikalauti į žvėrį šauti iš atstumo, leidžiančio sumedžioti. Jau būta ir kalbų, jog reikia šauti taip, kad žvėris kristų vietoje, nesikankintų ir nenubėgtų sužeistas. Būtina sumedžioto ar sužeisto žvėries paieškai turėti tam skirtos veislės šunį. Tačiau tai ir šiandien neretai pamirštama, ne visi medžiotojų kolektyvai turi tam tinkamą šunį, o medžioti nori ir neretai nugali azartas – šaunama iš per tolimo atstumo. Ir dar nevalia pamiršti: padorumas reikalauja, kad į žvėrį šautų tas, kuriam laimikis arčiau.

    Tais laikais šovinius darėmės patys. Kai kurie senesni to meto medžiotojai šovinynuose dar turėdavo šovinių su dūminiu paraku. Pykštelėdavo į žvėrį, pasipildavo dūmų kamuolys ir… nematydavo, ar žvėris krito. Šovinius darėme su paraku „Sokol“ (rusiškai), vėliau atsirado dar geresnis – „Bars“.

    Pakalbėkime apie aprangą, kuri neabejotinai yra medžiotojų kultūros dalis.Tais septintojo dešimtmečio metais daugelis į medžioklę ėjome vilkėdami padėvėtą lietpaltį, prastesnę striukę ir kelnes. Žiemą neretai viršutinis rūbas buvo rusiška šimtasiūlė, užmaukšlinta nutrinta ausinė.

    Tačiau populiarėjant medžioklei, ypač didesniuose šalies miestuose, greitai viskas pasikeitė ir medžiokliai ėmėsi rengtis kilniau, puošniau, su medžioklei skirtais rūbais.

    Teisybės dėlei reikia pasakyti, jog tada, prieš tuos 50 metų, medžioklės reikmenų parduotuvių net nebuvo. Gal nebuvo finansinių galimybių, gal ir supratimo trūko. Dabar bene kiekvieno rajono centre yra specialios medžioklės parduotuvės – jose rasi kokių tik nori medžioklinių drabužių, įvairiausių skrybėlių ir būtent medžioklei skirtų ausinių, ginklų, šaudmenų, atributikos, šiuolaikinių medžioklės prietaisų.

    Tačiau mūsų, „Kontaučių“ (Plungės r.), klubo medžiotojai gali didžiuotis, jog 1975 metais užsisakėme ir Plungės siuvykloje kiekvienam nariui pagal galvos dydį iš dirbtinės odos pasiuvo skrybėles. Visas vienodos formos. Tiesa, žalios odos nebuvo, tad skrybėles pasiuvo juodas.

    Vienodos visų medžioklės dalyvių skrybėlės gerokai pagražino dvivamzdžius nešiojančius vyrus. Jie tapo lyg kokie kariškiai. Vėliau į klubą ateinančius ne visada bepavykdavo prikalbinti užsisakyti skrybėlę, tad, laikui bėgant, skrybėlėtų medžiotojų sumažėjo. Na, atsirado prabangesnės, kilnesnės, ne iš dirbtinės odos.

    Dažnai pasižiūriu į tas senas nuotraukas, kur medžiotojai vienodomis skrybėlėmis. Jos neabejotinai pasako, jog ir tada jau norėjome kiek įmanoma labiau kelti medžioklės kultūrą, atsirado naujų tradicijų, trofėjų parodos, imtasi rengti sezono uždarymo šventes, įvairiais būdais bendrauta su vietos gyventojais.

    Kita tame klube apie 1975 metus prasidėjusi medžioklės kultūros dalis – ragu paskelbiama medžioklės pradžia ir pabaiga. Rago garsu imtasi pagerbti ir sumedžiotą žvėrį. Tada, septintajame dešimtmetyje, nedaug kur tai buvo daroma. Retas klubas ir ragą turėjo, tad pūtėme į šautuvo vamzdį – taip pagerbdavome laimikį, ypač jei tai buvo girių karalius – briedis.

    Medžioklės kultūra būtina tarpusavyje bendraujant medžiotojams. Vėlgi prisiminsiu senus laikus. Sumanėme savo kolektyve išgyvendinti keiksmažodžius. Net tai kontroliuojantis žmogus buvo paskirtas, o už susikeikimą nustatyta 10 kapeikų (rusų pinigais) bauda. Regis, nedideli pinigai, bet per būrį medžiotojų susirinkdavo nemažai. Pinigai buvo dedami į klubo namelyje esančią specialią dėžutę įvairioms lėšoms. Iš pradžių ta dėžutė greitai prisipildydavo, o paskui keiksmažodžių ėmė mažėti. Dabar jau retai šiame klube jį beišgirsi.

    O kokios buvo medžioklės? Tada nė minties nebuvo apie samdytus varovus. Susirinkę medžiokliai išsiskaičiuodavo pirmais, antrais ir paeiliui eidavo varovais. Tiesa, jei miškas mažesnis, kartais ir varovų mažiau tereikėdavo. Retai kur traukdavo numerius, į kokią vietą per varymą stoti. Geresnėje vietoje (per kurią didesnė tikimybė, jog bėgs žvėris) stodavo labiau patyręs, taiklesnis medžiotojas ir ne bet kur, o ant žvėrių pramintų takų.

    Vykdėme valstybinius planus. Mus tuometinė valstybė vertė tai daryti, o už tai gaudavome tik kapeikas. Tad nieko nuostabaus,  jog neretai medžiokliai pasavivaliaudavo.

    Sumedžiotus žvėris veždavome į mėsos kombinatus. Už tai tuometinė sovietinė mūsų valstybė gaudavo valiutos (dolerių). Didesnė dalis tų dolerių atitekdavo Maskvai. Už likusius (regis, 20 proc.) Lietuva iš užsienio pirkdavo brangios medicininės aparatūros, miško technikos. Bijau pameluoti, bet girdėjau, jog Vilniuje filharmonijos akustikos įranga nupirkta Vokietijoje už medžiotojų pinigus.

    Manau, jog ne kiekvienas šiandieninis medžiotojas apie tai ir žino. Ką jau bekalbėti apie medžioklės priešininkus, kurie jokio supratimo neturi apie medžioklės naudą ir žvėrių takais einančiuosius tiesiog vadina žudikais.

    Briedžius medžiojome tik valstybei. Reikalaudavo, kad šautume į galvą, sprandą, kad mėsa nebūtų kruvina, aukštesnės kokybės. Tai kartais ir pamatydavome bėgantį briedį – prasižiojusį, su išdaužytais dantimis. Baisu…, bet taip buvo.

    Tiesa, gal apie 1980 metus būreliui jau leisdavo kasmet sumedžioti jauniklį. Buvo licencijos ir apie pusę šernų atiduodavome valstybei. Tas pats su stirnomis. Kiek žinau, šiauresniuose Lietuvos rajonuose, kur yra daugiau elnių, valstybei rajono medžiotojai atiduodavo po kelis šimtus elnių.

    Net lapių, usūrinių šunų, kiaunių kailius kurį laiką privalėjome pristatyti į paruošų kontoras. Tada mūsų moterys buvo „pamišusios“ dėl palto apykaklės iš lapės kailio, dėl kepurės iš usūrinio šuns kailelio, tad ne visi kailiai atsidurdavo paruošų kontorose.

    O kai padidėjo bebrų populiacija, ir jų kailiai ten keliaudavo. Kurį laiką reikėjo ir šernų kailius atiduoti paruošoms, bet greitai atsisakė – nustatė, kad jie netinkami. Mat iš šerno kailio padaryti batai praleidžia vandenį.

    Po nepriklausomybės atgavimo medžioklė gerokai pasikeitė. Regis, turėjo viskas eiti geryn. Tačiau atsirado daugybė įstatymų, ypatinga kontrolė, nors jau seniai aišku, kad tik patys medžiotojai puikiai žino, kokių žvėrių reikia turėti savo medžioklės plotuose, kaip elgtis, kad jų nemažėtų. Daugeliui medžioklės aistra yra didžiulė, tad būtina, kad žvėrių nemažėtų, kad vis kiltų medžioklės kultūra, neišnyktų esančios tradicijos ir atsirastų naujų.

    Tačiau nerimą kelia susidariusi nenormali padėtis dėl plėšrūnų gausinimo. Valstybėje nėra medžioklės strategijos. Padaugėjo medžioklės organizacijų. Manau, jog gamtai, žvėrių populiacijoms nuo to tik blogiau.

    „Miske.lt“
    Kostas Slivskis
    Autoriaus nuotraukos 1973 – 1980 m.

  • Medžiotojo dienoraštis – medžioklė tykojant

    Medžiotojo dienoraštis – medžioklė tykojant

    Visai sukvailiojau – šeštadienį medžioklė su varovais svečiuose, sekmadienį – irgi, tik jau savo klubo medžioklės plotuose, o pirmadienį svainis Virginijus prikalbino medžioti tykojant. Girdi, šernai pasirodė šėrykloje. Na, ir gavosi taip, kad vakar kelių medžiotojų kompanija turėjome neeilinę medžioklę. Žodžiu, į medžioklę jau einu, kaip į kokį darbą.  Virginijus pasiūlė man eiti į vieną jo bokštelį, o jis – į kitą, esantį už gero puskilometrio.

     Pakilo didelis vėjas. Tamsu – pirštu į akį nepataikysi, bokštelio siena vos įžiūriu. Gal apie 18 valandą girdžiu, kad nosimi traukdamas orą sušnypštė šernas. Už kelių minučių susižvygino – į papildomo maitinimo šėryklą atėjo šeimyna. Neskubu įjungti prie šautuvo pritvirtinto prožektoriaus, tegu įsivalgo, gal nebijos šviesos. Kai pagaliau apsisprendžiu, ir tik įjungiu prožektorių, tai šernai, kaip kulka nulėkė į mišką. Prisitaikyti niekaip nespėsi.

    Po kurio laiko vėl ateina. Vėl tą patį padarau, ir vėl šernai nubėga. Bambu ant politikų, nuo kurių valios priklauso, ar bus Lietuvoje įteisintos naktinio matymo optikos. Jiems mat vaidenasi, jog visi tapsime brakonieriais. Kas nori pažeidinėti medžioklės istatymus, tas jau seniai tokias optikas turi. Turi ir naktinio matymo žiūronus, termovizorius, navigacijas ir ko tik nori iš naujausių technologijų. Šernai daugiau nebepasirodo.

    Prasėdėjau gal valandą toje tamsybėje, vėl sušnypštė. Gerokai palaukiu, įjungiu prožektorių – prie geldos stovi gana didelis šernas ir pašvietus nenorom nubindzena į mišką. Na, tos geldos tai pastyčiojimas iš gamtos. Tai lyg kokia miškinė gyvūlininkystė. Tai jau nebe medžioklė…

     Po kelių minučių švysteliu – vėl atėjęs, bet vėl neskubėdamas nubėga. Ir taip daug kartų. Galiausiai pripratinau. Gali šviesti kiek nori, nors plaukus skaičiuok ir gerai apžiūrėjau – besanti gal trijų, keturių metų šernė. Nusibodau aš jai su tuo švysčiojimu – „nupindzeno“. Džiaugiuosi, kad jau seniai nebedegu aistra būtinai sumedžioti, kad nepaskubėjau paleisti šūvį ir šernės nenušoviau.

    O vėjas įsisiautėjo kaip reikiant. Pasidarė šaltoka, žvarbu. Šernų nebėra, tad, pamaniau, ko čia besėdėti bokštelyje. Vos įlipu į mašiną, svainis rašo, jog šovė šerną, vietoje nekrito, tad reikia paieškoti su mano kale.

    Kalei navigacijos neturiu – tik skambutį pakabinu ant kaklo. Ji niekad toli nenueina, visada girdžiu skambalą, tad tos navigacijos kaip ir nereikia. Randa sumedžiotą šerną, kartais suloja, o skambalą, jei kalė surado žvėrį, girdžiu toje pačioje vietoje. Tačiau šį kartą velniškas vėjas, miškas tiesiog ūžia ir nieko negirdėti. Tada suvokiu, jog navigacija žvėries paieškai šuniui reikalinga.

    Einame į tą pusę, kur nubėgo šautas šernas. Jų buvę keturi. Trys nulėkė kartu. Einame, kur nubėgo šautasis. Kažkur miške sulojo kalė Brita. Kolegai sakau, kad šernas gyvas, bet šautuvai tai palikti mašinoje, o ji užrakinta, ir jau atstumas iki mašinos nemenkas.

     Gal už 50 metrų randame kraujo. O kalė dingo. Nebegirdėti nė skambalo, nė lojimo. Virginijui sakau, jog tikrai Brita jau yra prie šerno. Privažiuoja dar vienas klubietis – Augustas, tas su šautuvu. Visi švysčiodami prožektoriais, tamsybėje slampinėjame po mišką, vis baiminamiesi pasiklysti – miškas tai didelis.

    Galiausiai Augustas išgirsta skambalą. Paeiname į tą pusę – kalė loja. Bėgiojame po mišką paskui tą skambalą. Kartais kalę pamatau. Pamatau ir šerną – ne toks jau mažas besąs. Iš kažkur atsiranda dar vienas klubietis – Arūnas. Pasirodo, pamatė mūsų mašinas ir švysčiojimą miške, ir atlėkė padėti. O padėti tikrai reikėjo.

     Šernas vaiko kalę. Pasislepia tankmėje, bet Brita vis aptinka ir aploja. Talkininkas atima iš Augusto šautuvą ir nubėga arčiau „mūšio“ vietos. Jis greitesnis negu mes seni „klipatos“ ir labiau dega medžioklės azartu. Pamatė šerną ir šovė. Matyt nekliuvo, nes šernas ir toliau vis nuveja kalę. O šovinys tebuvo tik vienas. Kas dabar bus?

     Bet Arūnas nebūtu Arūnas, jo medžioklinio azarto užtektų keliems, tiesiog pribėgęs šoko ant šerno, atbėgusiam Augustui irgi liepia šokti ant žvėries. Ne itin noriai, bet Augustas paklausė. Arūnas šaukia, kad duotų peilį. Tas neturi. Pribėgu aš, nes turiu peilį. Kalė aplink bėgioja ir pasiutusiai loja. Nieko čia nepadarysi, kaip ir netiktų medžiotojams taip elgtis, bet šerną teko pribaigti peiliu. Tikrai ne be reikalo žalieji mus žudikais pavadina.

     Na, postringauti gali kas tik nori, bet medžioklė yra medžioklė su visokiausiais niuansais. Be medžioklės žmonija tikrai neapsieis, vien dėl to, jog tenka reguliuoti žvėrių skaičių. Kitas klausimas – medžioklės kultūra…

    Po tokio medžioklinio nuotykio, visi kolegos sakys, jog be Arūno talkos, to šerno nebūtume įveikę. Nieko panašaus, tegu ir „klipatos“, bet būtume susitvarkę…  

    O paskui namelyje valgėme klubietės Aušros padarytą tortą. Ir ne bet kokį, o tiesiog vyrų džiaugsmelį. Priprašiau Aušrą, kad supasakotu, kaip tas tortas daromas.

     Pailgais gabaliukais supjaustoma ir pakepinama duona. Tuos gabaliukus pamirko į majonezą ir užberia tarkuotu sūriu. Duonos gabaliukai tampa balti. Tada, vieną prie kito, sudeda kaip apvalų tortą, o ant viršaus – tiesiog fantazijos reikalas: mažytės trumpos rūkytos dešrelės, kitos supjaustytos, agurkėliai, gabaliukai sūrelių, alyvuogės ar dar kas nors, ką randi šaldytuve.

    Kažkuris iš kolegų sako, jog ant pačio vidurio dar pritiktų česnako galvutė. Tiesiog pasakiškas būtu vyrų tortas. Manau, paskaičiusi mano dienoraštį, kokio tai medžiotojo žmonelė sumanys savo brangiajam tokią dovaną.

    „Miske.lt”
    Kostas Slivskis

  • Kodėl dalies visuomenės neigiamas požiūris į medžiotojus?

    Kodėl dalies visuomenės neigiamas požiūris į medžiotojus?

    Šiandien toks klausimas jaudina daugelį medžiotojų. Kodėl Lietuvoje jis toks? Savo mintis apie tai netrukus išeisiančiame mano leidinyje „Medžioklė, medžioklė… Knyga skirta paminėti Lietuvos 100-etį“ išsakė buvęs generalinis miškų urėdas Benjaminas Sakalauskas:

    „Vakarų Europoje į medžiotojus žiūrima pagarbiai. Ten miesteliuose po medžioklės susirenka būriai žmonių, pagerbiami žvėrys, sveikinami taiklūs medžiotojai, vietiniai žmonės fotografuojasi su medžiotojais prie jų laimikio, groja orkestrai, medžioklės ragai. Pas mus to nėra ir nežinia, kada bus. Vos tik kas visuomenei apie kokią medžioklę parašo, tuoj pasipila medžiotojus žeidžiantys atsiliepimai, komentarai…

    Medžiotojai apibūdinami kaip žudikai, o taip manantiesiems visai nesvarbu, kad medžioklė yra pajamos valstybei, darbo vietos, žvėrių skaičiaus reguliavimas ir kt.

    Neigiamą požiūrį neabejotinai lemia žiniasklaidos ir internetiniai triukai, norint pritraukti skaitytoją, sukelti intrigą. Tokiu būdu visuomenė ir nuteikiama prieš medžiotojus“.

    Išsakyti teisingi pastebėjimai. Tačiau būtina pasakyti, jog medžioklės kultūra vis kyla, formuojasi tradicijos. Jau bene visose Lietuvoje vykstančiose medžioklėse su varovais pagerbiamas sumedžiotas žvėris ir taiklus šaulys, neretai pučiamas medžioklės ragas, o vienoje medžioklėje teko matyti, jog medžioklės ragus pūtė net keturiese. Jau daugelyje kolektyvų po varyminės medžioklės išrenkamas medžioklės karalius, kuriuo dažniausiai tampa taikliausiai šaudęs ir sumedžiojęs daugiau žvėrių. O kokių esu prisižiūrėjęs medžiotojų namelių… Neįtikėtina! Puikiai įrengti ir pritaikyti būtent medžioklei. Šaldiklius teko matyti tokius, jog gali gal dešimt briedžių sukabinti. Jau seniai praėjo laikai (medžioju nuo 1973 m.), kai sumedžiotas žvėris buvo lupamas po egle.

    Prigijo ir jau daugelyje šalies vietų kasmet lapkričio 3 dieną rengiama Šv. Huberto –medžiotojų globėjo – diena.

    Kaip pakelti medžiotojų autoritetą? Mano manymu, mes turime visuomenei viešinti savo gerus darbus. Kaip pavyzdį papasakosiu apie „Kontaučių“ medžiotojų klubą (Plungės r.). Apie jį esu išleidęs dvi knygas (40-mečio ir 50-mečio progomis), kuriose daug kalbame apie medžiotojų bendravimą su vietos gyventojais. Tas bendravimas jau pasidarė ne vien iš reikalo, bet tapo įdomus ir klubo medžiotojams.

     Antai, į medžioklę  su varovais 2020 m. sausio 4 dieną atvyko pasaulinio lygio džiazo muzikantas saksofonininkas, klarnetistas, LMTA profesorius Petras Vyšniauskas, kuris kilęs iš Plungės. Jis iš anksto prisižadėjo Kantaučių daugiafunkcio centro salėje nemokamai surengti koncertą. Į jį pakvietėme vietos gyventojus. Salė buvo beveik  pilnutėlė. Profesoriui įteikė daugybę dovanų, gėlių ir net didžiulį duonos kepalą, kurį iškepė medžiotojo Augusto Kazbaro žmona Elena. Tai itin kaimo žmones artina su medžiotojais.

    Kolūkių laikai seniai praėjo – klubo medžioklės teritorijoje bemaž visur privačios valdos. Ar visi Lietuvos medžiotojai atsiklausiame, kur galima statyti bokštelį žvėrims tykoti, ar visi atsiklausiame, ar galima pervažiuoti per šienaujamą žmogaus dobilieną ar net paprastą pievą? Jei taip, tai medžiotojų bendravimas su gyventojais tampa kultūringesnis.

    Mes, kai pasiskundė žmogus, jog šernai aplink knaisioja pievas – skubame surengti medžioklę. Už žvėrių padarytą žalą ne vienam nuvežame konservų ar net visą šerną. Žinau, kad daugelis darote taip pat, bet yra tokių medžiotojų kolektyvų, kurie apie tai net nepagalvoja.

    O kiek dabar nusiskundimų dėl bebrų užliejamų laukų, miškų. Taip, seniau tai nebuvo problema, nes bebrus gaudėme valstybei ir automatiškai mažėdavo populiacija. Manau, šias mintis skaitantys medžiotojai žino, jog būtina išgaudyti iki vieno šeimos bebro ir toje vietoje užtvankos (bent jau kurį laiką) nebebus atnaujintos, nebebus kam užtvenkti dirbamos žemės.

    Tai nemažai išlaidų reikalaujantis darbas. Vien kuras kiek kainuoja. Tačiau to nedaryk – vietos žmonės neišvengiamai pyks ant medžiotojų. Tai dalis mūsų visuomenės, su kuria būtina bendrauti. 

    O kiek nusiskundimų, jog iš projektų gautais pinigais pasodintas miškas, tačiau nemažai maumedžių, eglių ragais nutarkuoja stirninai, elniai. Tenka atsodinti.

    Per Kantaučiuose vykstančius Šv. Onos atlaidus jau daugybę metų žvėriena vaišiname visus atvykusius į atlaidus ir kartu vykstančią sporto šventę. Ten pat surengiame trofėjų ir fotografijos parodas po atviru dangumi.

    Tai neabejotinai gerina santykius su vietos gyventojais. Visa tai būtina priskirti prie medžiotojų gerų darbų.

    Esu medžioklėse pabuvęs daugelyje Lietuvos klubų ar būrelių. Žinau, jog kai kur neretai žvėriena pavaišinama ir vargingesnė šeima. Tai medžiotojams lyg ir menkniekis, bet ar menkniekis, kai nudega vietos gyventojo ūkinis pastatas, sudega gyvuliai, o medžiotojai padaro rinkliavą, duoda medienos, pagelbsti atstatymo darbuose. Gi medžiotojus dergiantis ir žudikais vadinantis komentatorius apie tai greičiausiai net nepagalvoja. 

    Nepadoru girtis, bet savo miške esu pripjovęs gražiausių eglių, gateris padarė reikiamo storio sienojus, buvo pakeisti papuvę apatiniai vietinės bažnyčios sienojai. Juos atvežė kolega medžiotojas savo sunkia miško technika. Per pamokslą kunigas už tai dėkojo medžiotojams. Ar prieštaraujantys medžioklei žino apie tokius mūsų darbus?

    Neabejoju, kad panašių dalykų rasis daugelyje Lietuvos medžiotojų kolektyvų. Aš dar kartą pasikartosiu: mes turime visuomenei viešinti gerus savo darbus. Gal tada tikrai sumažės neigiamas požiūris į medžiotojus?

    Paskutiniu metu itin padaugėjo nusistačiusiųjų prieš medžioklę. Atsirado daugybė mėsos nevalgančių veganų, bet ar būtina tai visiems brukti, nurodyti, kuo maitintis? Ne kartą daugelyje leidinių esu rašęs: jei atsirastų jėga, sugebanti nutraukti medžiokles, gamtoje per porą metų įsigalėtų visiškas chaosas: kaimo žmogus nieko nebeišaugintų, nes viską sušveistų kanopiniai žvėrys, paplistų įvairios ligos. Apie atsiradusį chaosą galėčiau ilgai kalbėti…

    Taip, yra tokių, kurie elgiasi prieš gamtos įstatymus, juos pažeidžia ir taip visuomenę nuteikia prieš medžioklę. Tačiau pasakykite, kurioje žmogaus veiklos srityje nėra pažeidėjų?

    „Miske.lt“
    Kostas Slivskis

  • Medeinės takais

    Medeinės takais

    Visi mano kalbinti medžiotojai, pažįstantys kaunietį Algirdą Bruką, patikino, jog tai Žmogus iš didžiosios raidės. Neseniai 80-metį atšventęs, tik, deja, jau kelinti metai žvėrių takais nebeinantis, tačiau dar visai žvalus, jis pasitiko mane prie savo gražaus namo, esančio netoli Kauno medžiotojų ir žvejų sąjungos buveinės.

    Vos prisėdome prie stalo pokalbiui būsimajai mano knygai „100 medžiotojų ir… medžioklė, medžioklė“, ponas Algirdas man įteikė savo sudarytą knygą „Medeinės takais“ – su autografu, kuriame įrašė mano indėlį į medžioklės kultūrą. Atsakiau savo pastarosiomis knygomis, tačiau esu giliai įsitikinęs, jog A. Bruko indėlis į medžioklės kultūrą nepalyginamai didesnis. Jo parengta knyga kupina informacijos apie medžioklę nuo senų senovės iki šiandienos, įspūdinga savo prasme ir dydžiu. O dar kaunietis yra knygos „Iš medžioklės ir žūklės istorijos Lietuvoje“ bendraautorius. Taip pat bendraautorius knygos „Didžioji Lietuvos medžioklės knyga“ I ir II dalys (2005 m). Jose yra parašęs skyrius: „Medžioklės istorija“, „Medžioklės tradicijos ir etika“, „Medžioklė mene“.

    Marijampolėje 1936 metais gimęs A. Brukas tapo neeiliniu miškininku. Kaip šios profesijos atstovas, pradėjęs nuo žemiausių pareigų, net tapo miškotvarkos instituto direktoriumi, LR Miškų ministerijos sekretoriumi, LR Žemės ir miškų ūkio ministerijos viceministru. 2006 m. išėjo į pensiją. Daugelio straipsnių ir keliolikos knygų įvairiais miškų ūkio klausimais autorius. Labiausiai domėjosi ir tebesidomi Lietuvos miškų ir medžioklės ūkių istorija.

    Medžiotoju tapo 1970 m. 1981–1993 m. buvo Kauno28 medžiotojų būrelio („Šališkių“ klubo) pirmininkas.Miškotvarkos įmonėje pradėjo medžioklėtvarkos darbus, Šališkių girininkijoje įkūrė medžioklėtvarkos bazę, organizavo įvairius eksperimentus.
    1991–1994 ir 1998–2002 m.A. Brukas buvo LMŽD Kauno skyriaus pirmininkas. Per revoliucinių permainų metus užtikrino Kauno medžiotojų šaudyklos Zuikinėje ir kitų objektų išsaugojimą medžiotojų draugijai bei jų išplėtimą, įrengiant sportingoaikšteles.
    Daug metų buvo Kauno medžiotojų sąjungos viceprezidentas. Daugelio medžiotojų draugijos renginių – parodų, konferencijų, medžioklės švenčių, vykusių Kaune, organizatorius. Vienas iš žurnalo „Medžiotojas ir medžioklė“ steigėjų.

    1995 m. A. Brukui suteiktas LMŽD Garbės medžiotojo vardas, 1999 m. – Kauno medžiotojų sąjungos garbės medžiotojo vardas. 2011 m. LMŽD jį apdovanojo „Medeinės“ medaliu.

    Visko, ką ponas Algirdas nuveikė medžioklės srityje, niekaip neišpasakosi… Itin šiltai A. Bruko 80-mečio proga žurnale „Miškai“ parašė Vytautas Ribikauskas.

    Paprašytas papasakoti apie savo potyrius medžioklėje, apie patirtus nuotykius ir šiandienos medžioklę, Algirdas kalbėjo taip: „Emocijų liko gilių. Jaunystėje du pusmečius dirbau miškotvarkos ekspedicijose Sibire – Sajanų priekalnių miškuose ir natūralioje lygumų taigoje. Ten vienvamzdis šautuvėlis labai pravertė paįvairinant konservuotą maistą lengvai sumedžiojamomis jerubėmis. Pavyko nušauti ir pirmąjį kurtinį. Antrą kartą kurtinienos teko paragauti Lietuvoje. Nesubrakonieriavau, bet septintajame praeito amžiaus dešimtmetyje, galima sakyti, atėmiau iš lapės papjautą, bet dar šiltą jauniklę kurtinio patelę. Taksuojant Merkinės girininkijos miškus, užėjau ant besiruošiančios pietauti lapės, kuri, palikusi grobį, pabėgo. Tai pats įdomiausias radinys miške per visą netrumpą gyvenimą. Jis padėjo realiau vertinti plėšrūnų vaidmenį mūsų smulkiosios faunos nykimui ir neatsidurti vis gausėjančių egzaltuotų plėšrūnų globėjų gretose. Karelijoje sumedžiojau neeiliniais ragais pasipuošusį briedį. Tačiau safario medžioklėmis nesusižavėjau.

    Manau, medžioklė keičiasi. Ateina naujų, aktyvių medžiotojų, savo pomėgiui skiriančių daug laiko. Pagerėjo ginklai, gražesnė tapo medžiotojų apranga. Daug kas gerėja, bet ir blogybių netrūksta. Labai svarbu atmosfera medžiotojų kolektyve, vadovo pavyzdys. Galima medžioklę paversti tik pagėrimu gamtos prieglobstyje, bet gali ji tapti ir puikia gamtos pažinimo mokykla. O medžiotojas gali išmokti ne tik pagerbti sumedžiotą žvėrį, bet geriau suvokti gamtoje vykstančius prieštaringus procesus, tapti tikru jos žinovu ir gerbėju, o ne platonišku dūsautoju.

    Greičiausiai patys medžiotojai pernelyg medžioklę idealizuoja, o nemedžiojanti visuomenė pernelyg ją smerkia…O aš senstu, pasidariau itin sentimentalus. Jau nuo kokių 70 metų nebeliko noro sumedžioti žvėrį“.

    Na, taip… Viskam savas laikas. Tačiau net neabejoju, kad ponui Algirdui, nors jis jau ir nebeina žvėrių takais, daug kartų sapnuosis medžioklė.

    Kostas Slivskis
    Tekstas iš baigiamo spaudai parengti K. Slivskio leidinio
    „Knyga apie medžiotojus skirta Lietuvos 100 – čiui paminėti“.

  • Ar kaimynas gali būti medžiotoju? O medžiotojas – kaimynu?

    Ar kaimynas gali būti medžiotoju? O medžiotojas – kaimynu?

    Giminėje nebuvo medžiotojų. Nė vieno. Gal todėl apie medžioklę namuose ir giminės suėjimuose niekas nekalbėjo. Tačiau kai ką išgirsdavau pasakojimuose apie artimesnius ar tolimesnius kaimynus, kurie turėjo trauką medžioklei. Štai vienas iš jų buvo garsus kiaunininkas: radęs kiaunės pėdsaką, juo sekdavo, „nepaleisdavo“ iki pat sėkmingos atomazgos.

    Tačiau patys artimiausi susitikimai buvo „netikri“ – pamenu knygas, kurios patraukliai pasakojo apie gamtą, keliones, o daug kur – ir apie medžioklę. Iš vaikystės išliko susitikimo su rusų rašytojo V. Biankio knyga „Miško laikraštis“ įspūdis: greta visų kitų tekstų apie gamtą daug dėmesio skirta ir medžioklei. Skaičiau ją ir galvoje pynėsi dvejopi jausmai: antai, nuostabiai aprašytas pasiruošimas tetervinų medžioklei, papasakota apie ryto aušrą… Bet kam reikėjo šauti pagrindinį burbulynės patiną? O juodą tašką uždėjo pasakojimas apie tai, kaip šaunūs medžiotojai išplaukė į Juodąją jūrą ir ten prišaudė delfinų afalinų! Kartėlio gniužulas liko, man kilo abejonė, ar autorius nebuvo vienas iš tokių medžiotojų? Nors trumpomis savo akimirkomis. Be to – tuo jis didžiavosi… Antra vertus, jam neatrodė, kad gali būti ir kitokia medžioklė, kad gyvūnui taip pat gali būti suteikiamas šansas…

    Klausimas – kas tu esi, medžiotojau? – visada rūpėjo ir rūpi. Kai radosi galimybė pažvelgti kuo toliau į rytus, o po to į vakarus, jis lyg ir susijaukė, nes vieno atsakymo, atrodo, būti negali. Todėl pirmiausiai teko galvoti apie savo tautą, savo šalies žmones, pasirinkusius būti medžiotojais ir stengtis suprasti, kaip jiems sekasi savo apsisprendimą realizuoti šiuo kintančių santykių, požiūrių ir vertybių laikmečiu. Ko gero, tai ne taip paprasta, tuo labiau kad keičiasi ne tik aplinka, bet ir žmonės.

    Žiūrėk, kažkas bando medžiotojo prigimčių ir tradicijų ištakų ieškoti Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštijoje, taip pasiklysdamas ir susipainiodamas; kitaip ir negali būti, nes tai, kas rašyta apie to meto medžiokles, buvo „ne mūsų nosiai“. Vėlesni Abiejų Tautų Respublikos ir tuo labiau – jau Rusijos imperijos okupacijos sąlygomis gyvavę medžioklės principai (jei tik jie buvo) nebuvo skirti kurti naujas tradicijas, nes žvėrys buvo naikinami pagal išgales ir statusą: didiesiems – stambūs, visiems kitiems – visi kiti. Nelegaliai visiems kitiems – taip pat ir stambūs.

    Ir per XX amžių santvarkos bei medžioklės tvarkos radikaliai keitėsi bent keturis kartus. Esant tokiems pokyčiams ir sumaiščiai, apie kokias dar tradicijas galima kalbėti? Jos mezgėsi ir nyko, atsirasdavo ir iš esmės pasikeisdavo, išvirsdavo į netikėtas formas. Kokie per tuos metus išliko patys medžiotojai?

    Per dešimtmečius, būnant greta medžiotojų ir stebint jų (čia turiu omenyje visos šalies medžiotojus) charakterį, mačiau ir jų „civilizaciją“ bei pokyčius. Į kurią pusę? Kaip apie juos reikėtų parašyti knygoje, jeigu tokia būtų rengiama?

    Atrodo, kad dabar būtų puiki proga pasigirti ir galbūt – net pasididžiuoti. Tačiau tai tegul daro kiti. Geriau pabandyti pažvelgti į medžiotoją „iš šalies“. Taigi, per 50 metų, kurie prabėgo nuo pirmųjų varovo prisiminimų, medžiotojai „evoliucionavo“ – tiesą sakant, nieko kito jie ir negalėjo daryti, nes tą daryti vertė laikmetis, net santvarka. Kažkada buvę „paprastų“ medžiotojų ir „ponų“ būreliai gyveno pagal skirtingas tradicijas ir galimybes.

    1990 metai atnešė viltį, kad to skirtumo neliks, pradžioje panašiai ir buvo. Gal todėl daug kas iš „ponų“ būrelių atsisakė medžiotojiško gyvenimo. Galimybė pamatyti europines medžiokles ir bendrauti su Europos medžiotojais, įsilieti į jų organizacijas gerokai kilstelėjo medžiotojų kultūros ir savimonės kartelę. Kažkaip greitai išnyko iš sovietų kariuomenės „gautos“ uniformos, vis dažniau ėmė skardėti medžiotojų ragai, po medžioklių žvėrys būdavo išguldomi pagerbti. Tiesa, tai darė ne visi.

    Po to atgimė šventojo Huberto dienos minėjimas – su mišiomis, laužais… Atrodytų – pasukome paskui Europos medžiotojus. Bet… kažkaip tyliai vėl atsiranda jau kitokių „ponų“ klubų, o kaimo medžiotojui dalyvauti tokio klubo veikloje neįmanoma. Labai paprastai pasakoma, kad medžioklė yra brangi pramoga, tad jei neišgali… Cinizmas tapo svarbiu mūsų visuomenės taršos bruožu, jis neaplenkė ir medžiotojų bendruomenės. Ar tai prisideda prie to, kad medžiotojai būtų gerbiami?

    Teko telkti dalyką išmanančius autorius ir rengti dviejų tomų „Didžiąją Lietuvos medžioklės knygą“. Ji sėkmingai pasklido tarp medžiotojų, buvo net papildomi jos tiražai ir nauji leidimai. Tačiau mūsų akyse nunyko medžioklei skirti žurnalai – pagalvoji, negi iš deklaruojamų daugiau kaip 30 000 medžiotojų nors kas dešimtas negali prenumeruoti „savo“ leidinio? Jeigu jis to nedaro, iš kur gauna visas žinias, sužino naujienas? Netikiu, kad be jų medžiotojas gali iš viso juo vadintis.

    Gal tai bus visai nepopuliari mintis, tačiau man atrodo, kad atėjo metas iš vokiečių kalbos išsiversti visas penkias knygas, pagal kurias ten laikomas medžioklės egzaminas, įteisinti šią sistemą ir pasiekti, kad medžiotojais taptų tie, kurie išmano jais būti. Ne kas gali sau leisti „tokį malonumą“, o kas iš tikro gali būti medžiotojas. Kito evoliucijos postūmio nematau, nes visuomenė kinta, keičiasi jos požiūriai. Kaip visuomenė žiūrės į medžiotoją, gal net savo kaimyną, kuris tebegyvena sename pasaulyje, su senomis žiniomis (jei tik jų iš viso turi) ir žinos, kad tą statusą, deja, jis įgijo ne savo išmanymo dėka, o kažkaip „kitaip“. Aš dar tikiu, kad medžiotojas gali būti mano kaimynas. Tik jam reikėtų gerokai pasitempti.

     

    Selemonas Paltanavičius
    Tekstas iš baigiamo spaudai parengti K. Slivskio leidinio
    „Knyga apie medžiotojus skirta Lietuvos 100 – čiui paminėti“.

  • Medžiokle žavisi visa šeima

    Medžiokle žavisi visa šeima

    Man nėra smagiau, kaip pakliūti pas medžiotoją, pažiūrėti jo trofėjus ir pamatyti, jog žvėrys sumedžioti brandos amžiaus arba selekciniai. Tauragiškio Edmundo Jankausko sumedžiotų tauriųjų elnių ir stirninų ragai būtent tokie ir yra. Kol kas jie eksponuojami Tauragėje esančio puikaus jo namo medžioklės kambaryje. Tačiau jau sumanytas namas būtent trofėjams ir jis bus sodyboje. Trofėjų medžiotojas jau turi tiek, kad į medžioklės kambarį nebetelpa.

    Medžiokle E. Jankauskas susidomėjo dar būdamas tik penktoje klasėje, o dešimties metų jau buvo nuolatinis varovas. Įdomu tai, kad jo šeimoje nė vienas artimas giminaitis nebuvo medžiotojas. Paauglį medžiokle sudomino pažįstamas girininkas. Pasiūlė tapti varovu. Jau eidamas 18 metus, gavo medžiotojo bilietą, o sulaukęs brandos amžiaus – leidimą ginklui ir tapo „Dabropinės“ klubo nariu. Šiuo metu dar medžioja ir „Giegės“ būrelyje. Įsikalbėjome – pasirodo, jis per metus medžioja apie 150 dienų. Paklaustas, ką apie tai mano žmona, patikino, jog priprato ir net ruošiasi tapti medžiotoja. Medžiotoja tapo ir dukra Gabrielė, neabejotinai medžiotoju taps ir sūnus Gustas.
    Turėdamas per dvidešimt metų medžiotojo stažą, E. Jankauskas jau yra sumedžiojęs daugybę įvairių žvėrių, medžiojęs Afrikoje, daugelyje kitų šalių, bet įsimintiniausia medžioklė mūsų šalyje, kur nuo jo šūvio krito vilkas. Trofėjų kolekcijoje jau yra šeši sumedžioti vilkai.
    „Tai buvo prieš dešimt metų. Nesitikėjau, nelaukiau, bet svajonėse visada buvo. Nė karto medžioklėje dar nebuvau matęs vilko. Spalio mėnuo. Jau ėjo į pabaigą elnių ruja. Girininkas informavo, kad matė vilkų pėdas ir patikino: jei kas sumedžios vilką, nupirks gerą butelį.
    Sėdžiu. Elnių nesulaukiau. Į ąžuolyną atėjo šernai. Netrukus jie ėmė žviegti. Pamačiau, jog vienam šernui į keterą įsikandęs vilkas. Šoviau į tą vilką – nugriuvo. Einu prie jo, o šis pašokęs nubėgo. Šernas irgi nulėkė. Pamaniau: tiek svajojau, tiek svajojau sumedžioti vilką, o jis sužeistas nubėgo. Visą naktį ieškojau. Kitą dieną aptikau gulintį negyvą“, – apie neeilinę medžioklę pasakoja E. Jankauskas.
    Vilkus jis išmoko prisivilioti, tad dabar, kai jų populiacija itin padidėjo, neabejotinai dar ne kartą paleis šūvį į pilkį.

    Elnių vilioti neišmoko, bet tai kompensuoja kantrybė.
    „Prasidėjus elnių rujai, nuo rugpjūčio 15 iki rugsėjo 15-osios tiesiog kasnakt miegu miške. Tą mėnesį pasiimu atostogas. Trofėjų kolekcijoje jau yra apie trisdešimt elnių. Kai kurių ragai (6) įvertinti medaliais. Kai kurie selekciniai man dar labiau atrodo įspūdingesni“, – apie, mano nuomone, gražiausių Lietuvoje gyvenančių žvėrių medžioklę pasakoja E. Jankauskas.

    Jo trofėjų kolekcijoje yra Lenkijoje ir Lietuvoje sumedžioti danieliai. Negali negirti šio medžiotojo. Jis ima iš gamtos, bet jai ir duoda. Yra iš veislynų nupirkęs keliasdešimt danielių ir išleidęs į laisvę.

    Įspūdinga jo stirninų ragų kolekcija. Kaip patikino šis medžioklis, gerais ragais stirniną reikia užsiauginti. Tačiau problema ta, jog dėl azarto kai kurie medžiotojai paskuba ir sumedžioja per jauną. Akivaizdu, kad tada nukenčia populiacija ir į trofėjų kolekcijas patenka prastesnius ragus turintys stirninai. Pasak Edmundo, Lietuvoje jau yra klubų, kurie sugeba užsiauginti stirninų.

    E. Jankauskas patikino, jog į safario medžiokles dažniausiai važiuoja, kad pamatytų kitą žemyną. Tačiau patikino, jog gražesnės gamtos, kaip Lietuvoje, jis nėra matęs. Įspūdinga jam buvo kurtinio medžioklė Baltarusijoje. Teko išmokti prislinkti prie medyje tupinčio kurtinio, žingsnius dedant tada, kai kurtinys per trečią giesmę negirdi.

    Porą kartų Rusijoje bandė sumedžioti mešką. Neabejoju, jog Sibiro karalienę jis sumedžios, nes tai jau tapo ateities tikslu. Ateities planuose vėl medžioklė Rusijoje, paskui Aliaska, Kirgizija.

    Visa Jankauskų šeima gyvena medžiokle. Apie tai savo nuomonę turi žvėrių takais jau einanti Gabrielė.

    „Man medžioklė – tai ne hobis, o gyvenimo būdas. Šiuos žodžius drąsiai taria kiekvienas, kuris nors kartą dalyvavo medžioklėje ir susipažino, kas tai yra. Nuo mažų dienų turėjau sektiną pavyzdį – tėtį. Vis stebėdavau, kaip jis ruošiasi rytojaus medžioklei, eina į mišką ir pildo savo trofėjų kolekciją. Man tai atrodė labai paslaptinga, o noras eiti kartu augo su kiekviena diena.

    Galų gale prasidėjo mano, kaip medžiotojos, kelias. Turėjau begalę pavyzdžių aplinkui, kaip pagarbiai ir atsakingai reikia elgtis medžioklėje, tai lyg darbo pokalbis – turi būti pasitempęs ir stengtis dėl savo sėkmės akimirkos.

    Būdama varove, turėjau progą matyti visą procesą iš šalies, kaip viskas vyksta ir kaip padorus medžiotojas privalo elgtis tam tikrose situacijose. Mane tai skatino eiti pirmyn, žadino mano aistrą tapti medžiotoja, sekti tėvo pavyzdžiu ir sukurti savo pačios medžioklės istoriją.

    Kodėl dauguma pasaulio žmonių yra tokie priešiški šiam pomėgiui? Šis klausimas paskutiniu metu be galo populiarus. Kiekvienas turi savo nuomonę, ir mes privalome ją gerbti. Galbūt aš esu priešiška kiaulių, vištų, įvairių gyvūnų fermoms, kai auga narvelyje ir galų gale jie nebeturi progos pamatyti šio plataus pasaulio? Laukiniai gyvūnai turi galimybę pažinti aplinką. Žvėrys tarpusavyje save taip pat naikina – tokia yra mūsų ekosistema. Jie maitinasi už save silpnesniais, o mes juos medžiojame. Jei tai daroma negarbingai ir be saiko, tuomet tokio žmogaus negalime vadinti medžiotoju. Žvėris yra sumedžiojamas ne tam, kad iš to pasipelnytum, jis turi būti atrinktas atsakingai, kad visuomet liktų mūsų atmintyje. Kaip populiariausias šefas Ramzis sakė: „Žvėris nužudomas – jis nusipelnė, kad jo patiekalas būtų aukščiausios klasės“.

    Nuo seniausių laikų medžioklė buvo pagrindinis maisto šaltinis, tačiau šiomis dienomis vis daugiau atsiranda veganų ir vegetarų, kurie griežtai sako „ne“ medžioklėms. Tai pasirinkimas, kiekvienas turime sau tinkamą variantą, tačiau, mano nuomone, tai vyksta, kai žmogus negali suvokti kažko naujo. Galbūt ši nuomonė susidaro turint artimoje aplinkoje medžiotoją, kuris be saiko ir atsakingumo, rodo blogą pavyzdį. O tokių variantų būna.

    Medžioklė užima aukštą vietą mano šeimoje ir tai padeda nuraminti stresą. Vakarais sėdi vidury miško tarp begalės paukščių giesmių…. Kelia pasitikėjimą savimi, kada tavo trofėjus vertas dėmesio ir gerina sveikatą, nes maistas be pridėtinių medžiagų“.


    Nuotr. Gabrielė Jankauskaitė kalėdinėje kiškių medžioklėje.

    Kostas Slivskis
    Tekstas iš baigiamo spaudai parengti K. Slivskio leidinio
    „Knyga apie medžiotojus skirta Lietuvos 100 – čiui paminėti“.

  • Turime medžioti taip, kad žvėrių liktų ateities kartoms

    Turime medžioti taip, kad žvėrių liktų ateities kartoms

    Knygos autoriui tokią mintį Raseinių rajone gyvenantis ūkininkas, Lietuvos profesionaliųjų gelbėtojų vandenyje situacijos prezidentas bei Palangos ir Šventosios gelbėjimo tarnybų vadovas Jonas Pirožnikas išsakė ne kartą.
    Ją dar pakartojo, kai į jo sodyboje esantį medžioklės namą su daugybe trofėjų įžengė sūnus Kajus. Taip pat, kaip ir tėvas, tvirtas vyras, nors dar nepilnametis. Jis jau sužavėtas medžiokle ir netrukus taps visateisiu medžiotoju, o kol kas eina varovu, padeda medžiotojams išdoroti sumedžiotą žvėrį, medžioklės meno mokosi iš tėvo.

    Jonas tokios medžioklinės pradžios neturėjo, kaip dabar turi sūnus. Neturėjo tada jis tokių galingų ginklų su neeiline optika, kaip turi dabar. Medžiotoju tapo 1994 metais. Yra „Pašušvės“ klubo valdybos narys.

    „Visi medžiotojai turi savo hobio pradžią. Aš turėjau džipą, manęs medžiotojai dažnai paprašydavo tiesiog nuvežti į medžioklę. Tapau varovu. Patiko bendrauti su medžiotojais, netrukus išlaikiau egzaminus.

    Dar akyse tebestovi ta medžioklės akimirka, kai medžioklėje su varovais nuo mano šūvio krito tauriųjų elnių patelė. Tada į tokį žvėrį dar buvo galima šauti nebūtinai su kulka užtaisytu šoviniu, bet ir grankulkėmis. Tokį šovinį ir turėjau įsidėjęs į šautuvą, elnei užteko… Vietoje nekrito – dar pagalvojau, kad gal nepataikiau, bet paskui paėjęs į šūvio vietą radau gulinčią“, – apie savo medžioklių pradžią pasakoja J. Pirožnikas.

    Gyvulininkyste užsiimantis medžiotojas nepaprastai pyksta ant vilkų – šie ne vieną jo gyvulį yra sudraskę. Vis dėlto kažkiek pilkiesiems plėšikams Jonas atsikeršijo: tarp jo medžioklės trofėjų – penki vilkai. Stambiausias vilkas matomiausioje vietoje pakabintas ant sienos tarp kitų trofėjų.

    „Mūsų klubo medžioklės plotai – 12 000 hektarų vienoje teritorijoje, nors yra Kėdainių, Raseinių ir Radviliškio rajonuose.

    Aš itin rūpinuosi medžioklės plotų apsauga, nes gyvenu tarp miškų pačiuose klubo medžioklės plotuose. Dar esu neetatinis aplinkos apsaugos inspektorius. Net turiu garso įrangą, nustatančią, iš kur atsklido tolimas šūvis, paklaida – tik apie šimtas metrų. Prie šėryklų ir šiaip įtartinose vietose pastatėme kameras, daug žvėrių užfiksuoja. Ypač tos kameros, kurios stovi prie šėryklų, vilkų gaujas dažnai užfiksuoja.

    Kartą buvo aštuoni, kitą – dešimt. Tačiau vilkai neretai išpjauna ir naminius gyvulius. Man beveik prie namų yra išpjovę veršelius, avis.
    Suprantu, kad ant žemės turi užtekti vietos ir žmogaus gyvuliams, ir vilkams, bet kai galingiausių Lietuvoje gyvenančių plėšrūnų yra per daug, tai jau katastrofa, daranti nuostolius bet kuriam kaimo žmogui.
    Galiausiai kenčia ir medžiotojai, nes vilkų medžiojimas apribotas, o kanopinius žvėris jie naikina. Norintieji gali pasižiūrėti: kamera užfiksavo, kaip vilkų gauja vaikosi elnią. Tokių įrašų daug. O kiek sudrasko jauniklių… Nebuvo anksčiau tų limitų, vilkus medžiojo visus metus ir jie neišnyko.

    Aš savo pirmąjį vilką sumedžiojau Jonavos rajone, Rukloje. Vilkai buvo aptverti vėliavėlėmis. Suvažiavo net keturiasdešimties kolektyvų medžiotojai – jų susirinko beveik tūkstantis. Tai buvo 1998 metais. Kažin, ar kur nors dar yra buvusi medžioklė, kurioje dalyvautų tiek medžiotojų? Tada dar medžiojau su lygiavamzdžiu šautuvu.

    Prasidėjo varymas. Pamačiau, jog bėga vilkas. Šoviau. Sužeidžiau. Aptikome už kokio pusantro kilometro.

    Dar man įsimintina medžioklė 2003 m. gruodžio 23 d. Kaip dabar prisimenu, lijo lietus. Paskambinę varovai pasakė, kad šunys neina į varymą, tad greičiausiai yra vilkų. Stoviu linijoje. Pamačiau, kaip bėga stirna, o iš paskos vilkas. Tikrai jis ne stirną persekiojo, o bandė išnešti sveiką savo kailį. Aš stirną praleidau ir, kokius pusantro metro į priekį užmetęs šautuvą, šoviau į vilką. Jis sukrito, bet dar gyvas ir dantis iššiepęs į mane spoksojo, tad dar šoviau dar kartą.

    O vienas vilkas pats atėjo mirčiai į nagus. Teisingiau, atėjo visa šeima: suaugęs vilkas, vilkė ir trys vaikai. Netoli namų turėjau aptvarą avims. Tą vakarą labai lojo šunys, bet staiga visai nutilo. Išėjau į lauką. Pašviečiau prožektoriumi – penki vilkai… Leidimą sumedžioti vilką turėjau, tad nieko nelaukdamas ir pyliau šūvį. Atstumas buvo kokie 150 metrų.

    Paskui sumedžiojau vilką medžioklėje tykojant. Niežuotas vilkas, beveik visai nuplikęs buvo, tai turiu tik jo kaukolę.

    Kai 2007 metais atsirado asociacija „Baltijos vilkas“, tų plėšrūnų itin padaugėjo. Vienam mano kaimynui ūkininkui 2018 metais vilkai papjovė 70 avių – tai didžiulis nuostolis. Visiškas absurdas, kas dabar sumanyta dėl vilkų gausinimo. Apie limitų vilkų medžioklei panaikinimą jau prakalbo ir Seimo nariai“, – su nusivylimu dėl esamų medžioklės įstatymų kalba J. Pirožnikas.

    „Pašušvės“ klubo medžioklės valdose yra daug elnių, tad šie žvėrys neretai tampa medžiotojų laimikiais. Puikių elnių ragų sukabinta J. Pirožniko medžioklės ir gyvenamajame name. Turi šis medžioklis puikiai dirbančius šunis. Moka per rują prisivilioti elnią. Dar daugiau – jis moka jau ir vilku pakaukti, taip juos prisikviesti.

    J. Pirožnikas džiaugiasi tuo, kad jo veikla, saugojant žvėris, duoda rezultatą. Žvėrių plotuose daugėja, ypač tauriųjų elnių. Padaugėjo briedžių, po maro jau ir šernų atsiranda. Iš savo lėšų į žvėrių papildomo maitinimo šėryklas išveža daug įvairių pašarų. Jono, ir, žinoma, galima sakyti, visų Lietuvos medžiotojų nuomone, papildomai maitinti žvėris būtina. Vyras įsitikinęs, kad būtina saikingai medžioti, reikia atvesti į protą tuos, kurie medžioja tik mėsai, o ne medžioklės įspūdžiui, puikiam trofėjui.

    Rinkdamas medžiagą šiai knygai, vos ne kiekvieno kalbinamo medžiotojo klausinėjau apie šiandieninę medžioklę mūsų šalyje. Išsakyti savo nuomonę paprašiau ir Jono:
    „Aš manau, kad medžioklė yra prabanga, pomėgis, gamtos pažinimas. Manau, kad tie, kurie medžiokle susidomėjo dėl mėsos, tegu eina į parduotuvę. Medžioklė turi būti malonumas, kartu duodantis naudos valstybei ir reguliuojantis žvėrių skaičių. Girdėjau, kad jau ne vienas klubas kratosi „mėsininkų“.

    Manau, kad medžioklės įstatymus reikia supaprastinti. Tegu patys medžioklės kolektyvai priima sprendimus dėl vienų ar kitų žvėrių populiacijos. Gi visiškai aišku – viską išmedžiosi, o ką tada veiksi… Antai kiek buvo kalbų, kai panaikino licencijas šernams. Kalbėjo, kad dabar medžiotojai juos iššaudys, o išėjo taip, kad jų padaugėjo kelis kartus.

    Jau medžioklės įstatymai supaprastinami, jau yra pradžia – dabar leidžiama sumedžiotų elninių žvėrių vidurius išversti vietoje. Taip yra visame pasaulyje.

    Tačiau pas mus dar neleidžiama naktinė optika. Aš esu prieš ir net neabejoju, kad, leidus naudoti naktinio matymo optiką, sužeistų žvėrių gerokai sumažėtų.

    Mūsų medžioklės klubas yra labai aktyvus, turi puikią bazę, man itin malonu jame medžioti. Paminėtini itin aktyvūs medžiotojai: Donatas Germanavičius, Dalius Kazlauskas, Mikas ir Juozas Kibildos, puikiai klube tvarkosi jo vadovas Vytautas Bartkus. Visų net neišvardysi, tarp mūsų yra daug puikių medžioklių.

    Medžioklės kultūra gerėja. Sumažinome brakonierių skaičių. Išgaudėme kilpininkus.

    Klubas organizuoja ir komercines medžiokles, kad būtų pinigų pašarams įsigyti ir kitoms reikmėms. Negaliu nepaminėti, jog esame išleidę knygelę apie savo kolektyvą.

    Tarp mūsų yra ir per 80 metų turinčių medžiotojų. Tiems, kurie rečiau eina į medžioklę, neretai ir sumedžiotos žvėrienos atvežame. Sumedžioję kokį briedį, pridarome dešros, jos gauna kiekvienas klubo narys. „Klube yra daug teigiamų dalykų“.

    Kostas Slivskis
    Tekstas iš baigiamo spaudai parengti K. Slivskio leidinio
    „Knyga apie medžiotojus skirta Lietuvos 100 – čiui paminėti“.