Aplinkos ministerija 2025–2026 m. medžioklės sezonui nustatė 307 vilkų sumedžiojimo limitą. Šiuo metu iš jo išimti 87 vilkai, tad dar liko sumedžioti 220. Palyginimui – pernai tokiu pačiu laikotarpiu buvo sumedžioti 103 vilkai, todėl akivaizdu, kad šį sezoną tempas kol kas lėtesnis.
Dalis vilkų jau sumedžiota regionuose, kuriuose vilkai darė žalą ūkiams, puldinėjo gyvulius ar aktyviai lankėsi prie sodybų. Tokiose vietovėse medžioklė tampa būtina priemone mažinant konfliktus tarp žmogaus ir laukinės faunos.
Sezonui po truputį įsibėgėjant, tikimasi, kad medžioklės intensyvumas dar labiau išaugs.
Kėdainių rajone, greta kelio, rastas negyvas vilkas – manoma, jog jį partrenkė transporto priemonė. Iš išvaizdos akivaizdu, kad gyvūnas sirgo niežais – odą dengė žaizdos ir išplikę plotai. Pagal galiojančią tvarką, medžiotojams pavesta sutvarkyti prie kelių rastus gyvūnus, tarp jų ir vilkus, kai šie žūsta po transporto priemonių susidūrimų.
Tokie incidentai yra vienas iš ženklų, kad kai kuriose teritorijose vilkų populiacija tampa itin tanki. Tankesnė populiacija gali lemti spartesnį ligų plitimą, o ligos, tokios kaip niežai, natūraliai veikia gamtos atrankos procesus – silpnesni individai dažniau ne išgyvena.
Medžiotojai ir gamtosaugininkai pastebi, kad vis daugiau sumedžiojamų bei pastebimų vilkų serga niežais. Trumpai tariant, perteklinis vilkų saugojimas kai kuriose vietovėse gali būti viena iš priežasčių, kodėl tokie atvejai vis dažnesni. Visgi svarbu šią situaciją vertinti remiantis ekologiniais principais, o ne vien emocine reakcija – gamta pati reguliuoja populiacijas per ligas ir kitus natūralius mechanizmus.
Tokie pastebėjimai pabrėžia, kad vilkų valdymas turi būti subalansuotas – derinant apsaugą, medžioklės limitus ir gamtos atrankos procesus, siekiant išlaikyti sveikas populiacijas ir tvarų ekosistemų balansą.
Aplinkos ministerija 2025–2026 m. medžioklės sezonui nustatė 307 vilkų sumedžiojimo limitą. Šiuo metu iš jo išimti 67 vilkai, tad dar liko sumedžioti 240. Palyginimui – pernai tokiu pačiu laikotarpiu buvo sumedžioti 89 vilkai, todėl šiemet medžioklės tempas šiek tiek lėtesnis.
Dalis vilkų jau sumedžiota problemų turinčiose teritorijose, kur jų veikla kėlė nuostolius. Sezonui įsibėgėjant, tikimasi, kad medžioklės intensyvumas didės, ypač atvėsus orams ir atsiradus sniegui.
Šiame epizode pasakoju apie savo asmeninę patirtį medžiojant vilkus – nuo pasiruošimo iki akimirkos, kai susiduri akis į akį su šiuo paslaptingu plėšrūnu. Aptariu, kaip svarbu pažinti vilkų elgseną, tinkamai įvertinti situaciją ir išlikti atsakingu medžiotoju.
Laidos apie medžioklę iš medžiotojo perspektyvos. Čia nėra vaidybos ar iš anksto surežisuotų scenų – tik autentiškos patirtys ir tikros emocijos. Kaip sako medžiotojai, laikas praleistas medžioklėje į gyvenimo trukmę nesiskaičiuoja.
Diskutuojant apie vilkų medžioklę Lietuvoje visuomet kyla nesutarimų – vieni ragina griežčiau saugoti šiuos plėšrūnus, kiti pabrėžia būtinybę reguliuoti jų populiaciją. Vilkų medžiotojas ir tinklaraštininkas Deividas Staponkus teigia, kad kraštutinumai čia gali būti žalingi, o sprendimus reikėtų grįsti ne vien emocijomis, bet ir realiais gamtos procesais.
Vilkai kelia grėsmę kitoms rūšims
Vilkų populiacijos mastas Lietuvoje vertinamas pagal genetinius tyrimus, tačiau, kaip teigia medžiotojas, tai nėra visiškai tikslūs duomenys, pagal kuriuos galima suskaičiuoti kiekvieną šalies miškuose lakstantį individą. „Realiai niekas 100 procentų negali pasakyti, kiek Lietuvoje yra vilkų. Sumedžiojus vilką privaloma paimti jo raumens mėginį; jeigu tai vyresnė nei dvejų metų patelė, dar reikia surasti gimdą, nes pagal gimdą mokslininkai sprendžia, ar ji turėjo palikuonių, kiek jų buvo <…>.
Bet jeigu kokios nors šeimos atstovo medžiotojai nesumedžiojo tais metais, tai niekas ir nežino, kad egzistuoja dar viena šeima“, – aiškina jis ir pabrėžia, kad nors vilkų suskaičiuoti tiksliai neįmanoma, aišku viena – jų Lietuvoje turime užtektinai.
„Kažkuriais metais buvo duoti maži vilkų sumedžiojimo limitai; kiek pamenu, 2011–2012 metų medžioklės sezonui buvo skirtas tik 5 vilkų sumedžiojimo limitas. Problema, kai žmonės sugalvoja, kad saugo vieną rūšį, bet pamiršta, jog gamtoje vienos rūšies nebūna, be to, ji sąveikauja su kitomis rūšimis. Tada susiklostė taip, kad pradėjome smarkiai saugoti vilkus, bet pamiršome, jog dar yra kanopiniai žvėrys, jų jaunikliai ir kiti gyvūnai. Kraštutinumai niekada prie gero neveda. Turi būti aukso viduriukas ir balansas“, – sako D. Staponkus.
Pasak medžiotojo, šie plėšrūs gyvūnai neretai pasirenka lengviausią grobį – žvėrių jauniklius. Tai, anot pašnekovo, turi tiesioginę įtaką populiacijų išlikimui ir jų dydžiui.
„Anksčiau matydavome stirnų su dviem jaunikliais ar bent jau su vienu, dabar apskritai stirnų plotuose sumažėję, o jauniklių tiesiog nematai. Tas pats kalbant ir apie šerniukus, briedžiukus, elniukus. Nežinau, kodėl visi galvoja, čia tikriausiai iš tų senų pasakų, kad vilkas yra miško sanitaras, – nė velnio: jis ėda tai, ką lengviausia pagauti. O lengviausia pagauti jauniklius, tad juos pirmus ir surenka.
Beje, pats turiu patirties – pas mane pavasarį pradėjo vaikščioti šernė su 13 šerniukų, o iki rudens liko tik su 2. Matydavau, kaip periodiškai jie kažkur vis dingdavo“, – pastebi medžiotojas. Pasiteiravus, ar nėra taip, kad gamta pati gali reguliuoti gyvūnų populiacijas, D. Staponkus pabrėžia: natūralios atrankos mechanizmai Lietuvoje neveikia taip, kaip galėtų veikti didelėse teritorijose, pavyzdžiui, Sibire.
„Manau, gamta tikrai galėtų reguliuoti pati, jeigu Lietuva nebūtų tokia dydžio, kokia yra dabar, ir taip tankiai apgyvendinta kaip šiuo metu. Jeigu tai būtų, tarkim, Sibiras, tai taip, susireguliuotų, nes plotas didžiulis. Bet pas mus ir žmonių, ir žvėrių koncentracija ganėtinai didelė, todėl turime rinktis – arba mes kontroliuojame žvėrių populiaciją, arba susidedame savo daiktus į lagaminus ir visi išvažiuojame gyventi į Latviją, paliekame čia gamtą vieną tvarkyti savo klausimus. Kelio atgal jau nebėra“, – konstatuoja jis.
Balanso paieškos ir konfliktai su ūkininkais
Pasak pašnekovo, vilkas, kaip ir žmogus, renkasi lengvesnį kelią, todėl gali užpulti ne tik silpnesnius miško gyvūnus, bet ir avis ar šunis, jeigu šių pasitaiko šalia miško.
„Vilkas, jeigu turi galimybę nebėgti paskui elnią 20 km, pasipjauti avį, tai jis taip ir padarys. Lygiai taip pat nueis ir pasiims šunį, jeigu tik galės. Visi, kaip ir žmonės, ieško lengvesnių kelių. Aišku, kad jie pjauna ūkininkų gyvulius, bet reikia suprasti, kad tie gyvuliai yra prie miško: jeigu tau padeda ant stalo saldainį, ranka vis tiek tiesia jį paimti“, – pastebi D. Staponkus.
Sutikti miške vilką daugeliui vis dar atrodo įspūdinga ir kad tai pasitaiko retai, bet medžiotojas pabrėžia, kad tokių atvejų daugėja, o istorijos apie žmones užpuolusius vilkus nėra vien praeities reliktas.
„Lenkijoje yra buvęs atvejis – sudraskė senolį, šešiasdešimt ketverių metų vyro palaikai buvo rasti 2023 metų sausio 5 dieną. Kai buvo aptiktas šis baisus radinys, į įvykio vietą iškviesta policija ir prokuratūra. Vaizdas atrodė siaubingas. Vietos žiniasklaidos teigimu, lavonas buvo praktiškai suėstas… Yra tų atvejų. Prisiminkite pokario metą – žmonės vykdami su arkliais gabendavosi fakelus. Ir mano močiutė pasakodavo, kad vilkai sekdavo vežimus su žmonėmis ir tik laukdavo progų… Vilkas yra laukinis žvėris, plėšrūnas, tai visaip gali būti.
2025 m. liepos 30 d. Nyderlandų Utrechto provincijoje užfiksuotas incidentas, kai vilkas užpuolė šešerių metų vaiką, šis patyrė kūno sužalojimų… Ten žalieji labai stoja prieš vilkų medžioklę – tas vilkas jau buvo apkandžiojęs moterį, papjovęs kelis šunis, o jie vis tiek sakė, kad viskas čia gerai. Galiausiai užpuolė vaiką, šis patyrė sužalojimų, bet laimingai baigėsi. Dabar bandys tą vilką sumedžioti. Kad nebūtų tokių situacijų, reikia viską daryti savu laiku.
<…>. Be to, jeigu medžiotojai nemedžiotų, tai keliuose būtų gerokai daugiau eismo įvykių ir žuvusių tiek žvėrių, tiek žmonių“, – pabrėžia D. Staponkus, paklaustas, ar reali grėsmė dėl augančios vilkų populiacijos kyla tik naminiams gyvūnams ir gyvuliams, ar vis dėlto ir žmonėms.
Pasiteiravus, ar nėra kitokių kelių kontroliuoti vilkų populiacijos, jis prisimena liūdną kitų šalių patirtį – Europoje, šiaurės Italijoje, galiojęs draudimas medžioti vilkus paskatino ūkininkus imtis savavališkų priemonių.
„Žinote, ką padarė ūkininkai? Jie pradėjo nuodyti vilkus. O tie nuodai nelieka viename individe. Nunuodijo vilką – atskrido plėšrių paukščių, palesė to vilko ir nudvėsė. Taigi be medžioklės, nežinau, ar yra geresnių variantų, nes kitu atveju prasideda kraštutinumai ir savivalė, o to, manau, tikrai niekas nenori.
<…>. Esame vieni iš geresnių Europoje pagal reguliaciją, bet periodais – penkerius metus gerai, paskui penkerius metus kas nors sugalvoja ką nors labai saugoti, tada vėl kyla banga.
<…>. Reikia balanso, o balansas atsiranda diskutuojant ir argumentuojant“, – tikina medžiotojas.
Pagaliau prasidėjo vilkų medžioklės sezonas! Šiame epizode kalbame apie vilkų viliojimą kaukimu – vieną įdomiausių ir kartu sudėtingiausių būdų susitikti su šiuo sumaniu plėšrūnu. Š
is video labiau skirtas pradedantiesiems – paaiškinsiu, kaip ir kodėl vilkai reaguoja į kaukimą, kokius garsus naudoti, kada tai daryti ir kokių klaidų vengti. Sužinosite, kaip imituoti svetimą patiną ar patelę, kaip išlaikyti tinkamus intervalus tarp kaukimų ir kaip neatskleisti savo buvimo vietos.
Vilkų tema Lietuvoje kasmet įgauna naują pagreitį – vieniems šie plėšrūnai simbolizuoja sveiką ekosistemą, kitiems – nuolatinius nuostolius ūkiuose. Artėjant naujam medžioklės sezonui, Aplinkos ministerija planuoja tvirtinti 2025–2026 m. vilkų sumedžiojimo limitą, o mokslininkai siūlo nustatyti 307 vilkų ribą.
Tai kelia diskusijas tarp įvairių grupių: ūkininkai kalba apie būtinybę apsaugoti gyvulius, gamtosaugininkai pabrėžia vilko svarbą ekosistemoje, o medžiotojai – atsakingos reguliacijos reikšmę.
Žalos mastas – mažiau atvejų, bet didesnės sumos
Per pastarąjį dešimtmetį vilkų daromų žalos atvejų skaičius Lietuvoje mažėjo. Jei 2019 m. buvo fiksuota daugiau kaip 500 atvejų (papjautų gyvulių 1415 vnt.), o 2023 m. 416 atvejų (papjautų gyvulių 1100 vnt.). Tačiau kompensacijų suma per tą laikotarpį išliko aukšta – apie 200–290 tūkst. eurų kasmet. Kitaip tariant, nors išpuolių mažiau, kiekvienas jų kainuoja vis brangiau. Tai lemia keli veiksniai: didesni ūkiai, brangesni gyvuliai, taip pat dažnesni atvejai, kai vieno išpuolio metu papjaunama dešimtys avių ar keli galvijai.
Metai
Žalos atvejų skaičius
Papjautų gyvulių skaičius
Žalos suma (€)
2014
145
366
53 523€
2015
189
497
61 945 €
2016
245
689
70 530 €
2017
196
666
60 053 €
2019
511
1 415
174 435 €
2020
491
1 412
168 058 €
2021
476
1 366
219 872 €
2022
441
1 459
290 571 €
2023
416
1 100
230 299 €
2024
–
–
225 527 €
2025 (iki spalio 1 d.)
155
640
151 000 €
Jeigu tendencija išliks, 2025 m. žala metų pabaigoje sieks apie 200 tūkst. eurų – tiek pat, kiek ir ankstesniais sezonais. Tai reiškia, kad žalos mastas išlieka aukštas, tačiau bendras vilkų poveikis ūkiams mažėja. Žvelgiant į duomenis, akivaizdu, kad kompensacijų sistema veikia, bet kartu rodo, jog vien prevencija dar nepakankama – gyvulių apsauga reikalauja daugiau investicijų ir kontrolės.
Limitų kaita: svyravimai tarp atsargumo ir poreikio
Per pastaruosius metus medžioklės limitai keitėsi, reaguojant į vilkų populiacijos būklę, mokslinius vertinimus ir ūkininkų patirtus nuostolius. Limitai tapo savotišku indikatoriumi, parodančiu, kaip visuomenė reaguoja į plėšrūnų keliamas problemas ir gamtos pusiausvyrą.
2022–2023 m. sezonas – 282 vilkai – šis skaičius buvo nustatytas kaip kompromisas po intensyvių diskusijų tarp mokslininkų, ūkininkų ir medžiotojų bendruomenės. Tuomet pasirinktas limitas buvo paremtas genetinės įvairovės vertinimais bei populiacijos tankumo rodikliais, siekiant išlaikyti pusiausvyrą tarp vilkų išsaugojimo ir ūkių apsaugos. Lyginant su ankstesniais sezonais, tai atspindėjo vidutinį požiūrį, tačiau sukėlė diskusijų dėl regioninio taikymo ir skirtingų savivaldybių specifikos.
2023–2024 m. sezonas – 341 vilkas. Šis padidinimas buvo motyvuotas augančiu vilkų skaičiumi ir didėjančiu spaudimu iš ūkininkų bendruomenės. Iš šio limito faktiškai iš gamtos buvo paimtas 281 vilkas. Mokslininkai įspėjo, kad reikėtų vengti staigių svyravimų, kad nebūtų paveikta populiacijos struktūra.
2024–2025 m. sezonas – 341 vilkas, iš kurių faktiškai iš gamtos paimta 326 individai. Šis skirtumas rodo, kad limitas buvo išnaudotas beveik visiškai, tačiau medžioklės intensyvumas išliko subalansuotas. Sprendimas dėl tokio limito buvo pagrįstas naujausiais genetiniais duomenimis, kurie parodė populiacijos stabilumą ir pakankamą gyvūnų tankį daugelyje šalies regionų.
2025–2026 m. sezonas (planuojamas) – 307 vilkai. Mokslininkai pabrėžia, kad šis skaičius leidžia išlaikyti balansą tarp populiacijos kontrolės ir tvarumo.
2024–2025 m. sezono įžvalgos
Pagal Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos 2024–2025 m. galutinę ataskaitą, sezonui buvo nustatytas 341 vilko limitas, iš kurių faktiškai iš gamtos paimta 326 individai. Tai vienas didesnių pastarųjų metų rodiklių, rodantis, kad populiacijos reguliavimas buvo aktyvus ir nuoseklus.
Tyrimų duomenimis, dauguma sumedžiotų vilkų buvo jauni – iki vienerių metų amžiaus. Toks pasiskirstymas rodo, kad didžioji dalis populiacijos atsinaujina natūraliai ir medžioklė neturi reikšmingo poveikio suaugusių, veisimosi brandą pasiekusių vilkų grupei. Tai svarbus rodiklis vertinant populiacijos stabilumą.
Mokslininkų atlikti genetiniai tyrimai patvirtino, kad Lietuvos vilkų populiacija išlieka sveika, pasižymi aukštu genetinės įvairovės lygiu. Pastebėta, kad vilkai toliau aktyviai migruoja tarp regionų – ypač iš pietinės Lietuvos į centrinę dalį, todėl genų mainai tarp skirtingų šeimų išlieka intensyvūs. Šie duomenys leidžia manyti, jog populiacija nėra izoliuota ir išlaiko natūralią struktūrą.
Apibendrinant, 2024–2025 m. sezono rezultatai patvirtino, kad vilkų populiacija Lietuvoje yra stabili ir reguliuojama atsakingai. Tuo pat metu būtina išlaikyti stebėseną ir genetinę analizę, kad ateityje būtų galima dar tiksliau įvertinti, kaip limitų pokyčiai veikia plėšrūnų pasiskirstymą ir žalos mastą.
Žalos statistika ir perspektyvos
Statistika rodo, kad vilkų daroma žala Lietuvoje mažėja skaičiumi, bet brangsta pinigine išraiška. Mokslininkų siūlomas 307 vilkų limitas leidžia tęsti populiacijos stebėseną, palaikyti ekosistemos pusiausvyrą ir kartu išvengti perteklinių nuostolių ūkiams.
Artimiausiais metais bus itin svarbu stebėti, kaip šio sezono limitas paveiks faktinius rezultatus – ypač papjautų gyvulių skaičių ir žalos dinamiką. Ar mažesnis nei pernai leistinas sumedžiojimo skaičius turės įtakos ūkininkų patiriamiems nuostoliams, paaiškės tik po metų, kai bus apibendrinti 2025–2026 m. sezono duomenys. Tai leis įvertinti, ar dabartinis požiūris iš tiesų padeda mažinti konfliktus tarp žmogaus ir plėšrūno, ar prireiks naujų sprendimų.
Kiek šis balansas bus stabilus, priklausys nuo to, ar sprendimai ir toliau bus grindžiami ne emocijomis, o faktais, mokslu ir atsakomybe. Stebėsenos rezultatai taps svarbiu rodikliu, parodančiu, kaip efektyviai šalyje veikia populiacijos reguliavimo sistema ir ar Lietuva gali išlaikyti subalansuota santykį tarp gamtos apsaugos ir žmogaus veiklos.
2025 m. liepos 30 d. Nyderlandų Utrechto provincijoje užfiksuotas incidentas, kai vilkas užpuolė šešerių metų vaiką, kuris patyrė kūno sužalojimų.
Molekulinės genetinės analizės neabejotinai patvirtino, kad užpuolęs individas buvo vilkas, turintis genetinę žymą GW3237m. Tai tas pats individas, kuris jau anksčiau buvo siejamas su keliais probleminiais ir pavojingais žmogui elgesio atvejais.
Probleminio elgesio raida
Utrechto gaujos patinas GW3237m mokslininkų bendruomenėje jau kurį laiką vertinamas kaip rizikos faktorius. Remiantis Vokietijos dokumentacijos ir konsultacijų centro vilkų klausimais (DBBW) duomenimis, per pastaruosius aštuoniolika mėnesių šis individas nuolat demonstravo pavojingai įžūlų ir nepriimtinai artimą elgesį žmonių atžvilgiu.
2024 m. pradžioje fiksuota daug pasirodymų, kai vilkas demonstravo padidintą susidomėjimą naminiais šunimis, ignoruodamas šalia esančius žmones ir priartėdamas prie jų iki mažiau nei penkių metrų atstumo. Tų pačių metų vasarą Utrechto gaujos teritorijoje užregistruoti du atvejai, kai vilkas parvertė vaiką. Abu incidentai patvirtinti genetiniais tyrimais; vienu atveju identifikuotas GW3237m, kitu atveju nepavyko tiksliai nustatyti konkretaus individo.
Tarptautinių ekspertų pozicija ir politinis kontekstas
Jau 2024 m. tarptautinių ekspertų konsorciumas rekomendavo šio vilko eliminaciją, akcentuodamas pavojų žmonių saugumui. Vis dėlto, anot DBBW, gyvūnų teisių gynėjų pasipriešinimas sutrukdė priimti sprendimą. Tik 2025 m. gegužę, kai tas pats vilkas įkando moteriai į koją, valdžios institucijos pradėjo aktyviau svarstyti eliminacijos procedūrą, tačiau procesas vėl buvo sustabdytas teisiškai ir politiškai aktyvių gyvūnų teisių organizacijų, sukeldamas pagrįstą visuomenės pasipiktinimą dėl jų veiksmų, kurie prioritetizavo vilko išsaugojimą, bet ignoravo žmonių saugumo poreikius.
Tik nuo 2025 m. liepos 23 d. individas buvo oficialiai įtrauktas į profesionalių laukinės gyvūnijos valdytojų veiksmų planą, numatant jo eliminaciją. Nepaisant to, vos po kelių dienų įvyko naujas incidentas – užpuolimas prieš šešerių metų vaiką šeimos iškylos metu.
Visuomenės saugumo rekomendacijos
Kol šis vilkas vis dar laikosi Den Treek ir Austerlico miškų ekosistemose, miškai, gamtos rezervatai ir dvarvietės, išsidėsčiusios tarp A12 ir A28 greitkelių, oficialiai pripažįstami padidintos rizikos teritorijomis, kol vilkas nebus pašalintas arba natūraliai neišmigravęs iš regiono.
Europos Parlamentas patvirtino svarbų sprendimą dėl vilkų apsaugos statuso visoje Europos Sąjungoje. Balsų dauguma pritarta siūlymui vilką perkelti iš griežtai saugomų rūšių sąrašo (Buveinių direktyvos IV priedas) į apsaugotų rūšių sąrašą (V priedas). Parlamentas žengė svarbų žingsnį link labiau subalansuoto ir pragmatiško požiūrio į stambiųjų plėšrūnų valdymą Europoje.
Vilko statuso keitimas – atsakas į didėjančią įtampą kaimo vietovėse
Šis sprendimas yra ilgametės kaimo bendruomenių, žemės savininkų, ūkininkų ir suinteresuotųjų šalių siekių rezultatas, kuriuos aktyviai rėmė Europos medžioklės ir gamtos apsaugos federacija (FACE) bei Europos žemės savininkų organizacija (ELO). Tai taip pat atspindi intensyvaus 18 mėnesių trukusio politinio proceso rezultatą po to, kai 2023 m. gruodį Komisija pateikė pasiūlymą, kurį vėliau pritarė Berno konvencijos nuolatinis komitetas.
Balsavimas pripažįsta tiek sėkmingą vilkų populiacijų atsigavimą pagal Buveinių direktyvą, tiek augantį poreikį turėti platesnių priemonių nacionaliniu ir regioniniu lygmeniu. Pastaraisiais metais vilkų populiacija sparčiai auga daugelyje Europos regionų, įskaitant Lietuvą. Dėl to daugėja konfliktų su gyvulininkyste užsiimančiais ūkininkais, ypač dėl papjautų gyvulių. Kaimo bendruomenės ir ūkininkai ne kartą kreipėsi į Europos institucijas, prašydami imtis veiksmų.
Europos Parlamento narys Juanas Ignacio Zoido, Europos Parlamento tarpparlamentinės grupės „Biologinė įvairovė, medžioklė, kaimo vietovės“ pirmininkas, išreiškė paramą šiam sprendimui: „Didžiuojuosi, kad mūsų tarpparlamentinė grupė pastaraisiais metais buvo viena pagrindinių diskusijų platformų šiuo klausimu. Dabar viskas priklauso nuo valstybių narių – jos turi pasinaudoti didesniu lankstumu, kad galėtų įgyvendinti pritaikytas apsaugos ir valdymo priemones, atspindinčias vietos realijas.“
Nors vilkas ir toliau lieka saugoma rūšimi ES lygmeniu, šis pakeitimas įveda labiau pritaikomą teisinę sistemą, kuri padės sumažinti perteklinius biurokratinius ir teisinius iššūkius kai kuriose valstybėse narėse. Tai suteikia daugiau galių valdžios institucijoms ir vietos veikėjams efektyviau reaguoti į socialinius bei ekonominius iššūkius, tuo pačiu tęsiant investicijas į sambūvio priemones, tokias kaip žalos prevencija, stebėsena ir suinteresuotųjų šalių įtraukimas.
Ekspertai: sprendimas subalansuoja apsaugą ir realybę
FACE prezidentas Laurensas Hoedemakeris teigė: „FACE sveikina šį balsavimą, kuris sumažins kai kuriuos sudėtingus biurokratinius ir teisinius ginčus, susijusius su „griežta apsauga”. Be to, tai rodo, kad ES teisės aktai gali prisitaikyti, kai to reikia.“
Europos žemės savininkų organizacijos (ELO) generalinis sekretorius dr. Jurgenas Tackas pridūrė: „Šiandieninis balsavimas aiškiai parodo, kad apsaugos politika turi vystytis kartu su ekologine realybe. Įvedus daugiau lankstumo, ES sudaro galimybes valstybėms narėms efektyviau valdyti vilkų populiacijas, kartu užtikrinant aukštus apsaugos standartus. Iššūkis dabar – šį sprendimą paversti įrodymais pagrįstais, vietos sąlygoms pritaikytais valdymo planais, kurie tikrai padėtų pasiekti sambūvį.“
FACE ir ELO sveikina šį sprendimą kaip reikšmingą ir būtiną žingsnį ES gamtos apsaugos politikoje. Tai patvirtina principą, kad apsauga turi vystytis atsižvelgiant į ekologinę sėkmę ir visuomenės poreikius, o ilgalaikis sambūvis su stambiaisiais plėšrūnais reikalauja lankstumo, atsakomybės ir vietinių sprendimų.
Olandijos nacionaliniame parke „De Hoge Veluwe“ moteris buvo du kartus apkandžiota įtariamo vilko. Šis įvykis kelia rimtų klausimų dėl žmogaus ir laukinės gamtos sugyvenimo bei saugumo gamtoje.
Įvykis įvyko dieną, kai moteris bėgiojo parko takais. Netikėtai ją užpuolė gyvūnas ir įkando du kartus į koją. Laimei, netoliese buvę lankytojai greitai sureagavo – jie nuvijo plėšrūną, o nukentėjusioji skubiai nuvežta į ligoninę. Iš žaizdų paimti DNR mėginiai siekiant išsiaiškinti, ar tikrai tai buvo vilkas. Tyrimo rezultatai dar nepaskelbti.
Valstybinės institucijos kartu su Ede savivaldybe ir parko administracija šiuo metu aptaria galimus veiksmus, jei tas pats vilkas vėl pasirodytų ir elgtųsi agresyviai.
Veluwe regione šiuo metu gyvena apie penkiolika vilkų. Parko vadovybė buvo prašiusi leidimo imtis priemonių – atbaidyti ar išgąsdinti vilkus, kad apsaugotų moeflonus (laukines avis), tačiau šis prašymas buvo atmestas. Provincijos valdžia laikosi pozicijos, kad reikia saugoti gamtos vientisumą ir natūralią vilkų elgseną.
Tai nėra pirmas kartas, kai vilkai kelia grėsmę parko lankytojams. 2022 metais buvo užfiksuoti vaizdai, kuriuose vilkas vaikšto visai šalia šeimos su vaikais ir net vejasi dviratininką. 2023 metais Drentės provincijoje vilkas buvo nušautas po to, kai užpuolė avių augintoją. Tais pačiais metais netoli Leusdeno miestelio lengvai sužalota mergaitė, kai ją pargriovė vilkas.
Vis dažniau pasitaikant vilkų pasirodymams žmonių lankomose vietose, svarbu peržiūrėti saugumo taisykles ir edukacijos strategijas. Reikia ieškoti būdų, kaip užtikrinti ir žmonių, ir laukinių gyvūnų saugumą. Tai reiškia tiek tinkamą teritorijų valdymą, tiek informacijos sklaidą apie elgesį susidūrus su laukiniais plėšrūnais.
Šis incidentas primena, kad gyvendami greta laukinės gamtos turime būti sąmoningi ir pasiruošę atsakingai elgtis – tiek lankydamiesi gamtoje, tiek kuriant taisykles, padedančias apsaugoti visus jos gyventojus.
