Miske.lt

Žyma: Vilkas

  • V. Ribikauskas. Žvėrių apskaita: vilkų skaičius vis viena gerokai sumažintas

    V. Ribikauskas. Žvėrių apskaita: vilkų skaičius vis viena gerokai sumažintas

    Šiemet vykdydami generalinio miškų urėdo įsakymą šimtai Lietuvos girininkų metė visus svarbius darbus ir pasileido per girias vilkų ir lūšių pėdsakų skaičiuoti. Pasirodo, vilkai ir lūšys – miškininkams svarbiausi žvėrys. Briedžių, elnių ir stirnų jiems skaičiuoti nereikia, nors šie žvėrys turėtų miškų valdytojams labiau rūpėti, nes nuo jų gausos labai priklauso jaunuolynų „sveikata“ ir želdinių apsaugai išleidžiamų lėšų apimtys.

    Pagal galiojančią tvarką elninius žvėris savo medžioklės plotuose skaičiuoja medžiotojai. Su žvėrių apskaitos duomenimis medžiotojų kolektyvai valstybinių miškų valdytojų ir privačių miškų savininkų neprivalo supažindinti.

    Medžiotojai elninių žvėrių apskaitos rezultatus pateikia tik rajonų Medžiojamųjų gyvūnų sumedžiojimo limitų nustatymo komisijoms (Komisija) pateikiamuose Prašymuose dėl limitų nustatymo. Šiuose prašymuose medžiotojai taip pat pareiškia pageidavimus dėl elninių žvėrių sumedžiojimo limitų nustatymo. Miškininkai ir privačių miškų savininkai, kuriems elninių žvėrių gausa labiausiai rūpi, gali tik iš dalies paveikti šiuos limitus, urėdijų ir privačių miškų asociacijų atstovams dalyvaujant Komisijos darbe.

    Belieka tik stebėtis, kaip visuomeninė organizacija „Baltijos vilkas“ geba priversti Aplinkos ministeriją šokinėti pagal savo dūdelę. Jeigu vilkų mylėtojai nepasitiki medžiotojų vykdomomis žvėrių apskaitomis, tai vilkus ir lūšis jau nemažai metų verčiami skaičiuoti miškininkai.
    V. Ribikauskas

    Miškų urėdijos specialistui paprašius Aplinkos ministerijos skirti papildomų limitų briedžiams sumedžioti, gautas atsakymas, kuriame nurodyta, kad padidinti limitus gali prašyti tik medžiotojų kolektyvai. Padėtis ganėtinai keista, kai už gerą miškų atkūrimą atsakingi miškininkai negali daryti įtakos elninių žvėrių gausos reguliavimui net tada, kai šių žvėrių skaičius gerokai viršija leistinas normas.

    Dar keistesnė matematika

    Belieka tik stebėtis, kaip visuomeninė organizacija „Baltijos vilkas“ geba priversti Aplinkos ministeriją šokinėti pagal savo dūdelę. Jeigu vilkų mylėtojai nepasitiki medžiotojų vykdomomis žvėrių apskaitomis, tai vilkus ir lūšis jau nemažai metų verčiami skaičiuoti miškininkai. Jeigu „Baltijos vilkas“ abejoja vilkų apskaitos tikslumu, jie priverčia Aplinkos ministeriją šių plėšrūnų metinį sumedžiojimo limitą sumažinti iki 5 žvėrių. Ar Aplinkos ministerijoje nėra specialistų, gebančių mąstyti savarankiškai ir priimti savarankiškus sprendimus?

    Visais laikais visus žvėris skaičiuodavo medžiotojai. Dėl tų apskaitų tikslumo, žinoma, galima ginčytis, tačiau žvėrys dėl to neišnyko. Daugelio iš jų gausa tik didėjo, o kai kurių žvėrių ir paukščių skaičiaus mažėjimas tikrai neturi tiesioginio ryšio su medžiokle.

    Nepriklausomoje Lietuvoje palaipsniui atsisakyta daugelio žvėrių ir paukščių apskaitų.

    Pavyzdžiui, pagal miškininkų ir medžiotojų (pastarųjų už pinigus) apskaitą visoje Kauno apskrityje suskaičiuota tik 20 vilkų, o pagal medžiotojų apskaitą (be atlyginimo) vien Kauno rajono miškuose rasti 48 pilkasermėgiai.
    V. Ribikauskas

    Dabartiniuose Prašymuose nurodoma, kad medžiotojai privalo suskaičiuoti tik briedžius, tauriuosius elnius, stirnas, danielius, šernus, stumbrus, barsukus, vilkus, bebrus, lūšis ir kurtinius. Taigi vilkus ir lūšis medžiotojų kolektyvai savo medžioklės plotuose skaičiuoti privalo. Ir tai daryti jie privalo be jokio atlygio. Tad kas galėtų paaiškinti, kodėl Aplinkos ministerija skelbė konkursą vilkams suskaičiuoti privačiuose miškuose? Dar keisčiau, kad šį konkursą laimėjo Medžiotojų ir žvejų draugija.

    Miškininkai valstybiniuose miškuose vilkus skaičiuoja todėl, kad „Baltijos vilkas“ nepasitiki medžiotojų apskaitomis, bet vilkus skaičiuoti privačiuose miškuose kažkodėl vis tiek patikima medžiotojams, tačiau jau už pinigus. Ir koks išskirtinis žvėris tas vilkas, kad keliama tiek triukšmo dėl jo apskaitos ir medžioklės? Šiais metais susidarė keista padėtis, kai vilkus visame medžioklės plotų vienete (ir valstybiniuose, ir privačiuose miškuose) skaičiavo medžiotojų klubų ar būrelių medžiotojai, nes jiems tai privalu pateikiant prašymą Komisijai dėl limitų, tačiau dar atskirai vilkus skaičiavo miškininkai valstybiniuose ir medžiotojai privačiuose miškuose. Ar ne per daug pilkių priskaičiuosime šitaip besistengdami? „Baltijos vilkas“ vėl dėl to liks nepatenkintas, nes jam tuo geriau, kuo mažiau vilkų priskaičiuojama.

    Kai girininkijose specialistų skaičius sumažintas iki minimumo, kai beveik nelikę eigulių, o likusieji turi dirbti ne tą smetoninio eigulio darbą, kai galėjo sekioti vilkų pėdsakais (ir vargas būdavo tam eiguliui, kurio eiguvoje vilko pėdsakus pirmas aptikdavo girininkas ar, neduok Dieve, urėdas), miškininkai verčiami palikti kitus darbus ir šifruoti vilkų pėdsakų raizgalynes be papildomo atlyginimo, o medžiotojams, kurie privalo ir taip skaičiuoti žvėris, už vilkų apskaitą mokami pinigai…

    Suskaičiuota gal tik pusė vilkų

    Balandžio viduryje paskelbti tiek daug šurmulio sukėlusios vilkų apskaitos rezultatai – Lietuvos miškuose gyvena 208 pilkiai. Valstybiniuose miškuose vilkus skaičiavo miškininkai, o privačiuose – medžiotojai. Medžiotojai apskaitą vykdė pagal sutartį su Aplinkos ministerija už 100 tūkst. Lt atlygį. Tačiau niekas neatšaukė medžiotojų pareigos vilkus skaičiuoti klubų ar būrelių medžioklės plotų vienetuose (visuose miškuose) pagal Medžioklės Lietuvos Respublikos teritorijoje taisyklių priedo „Prašymas dėl medžiojamųjų gyvūnų sumedžiojimo limitų nustatymo“ reikalavimus. Tad kur bus panaudoti šios vilkų apskaitos rezultatai?

    Jeigu vilkų skaičius jau paskelbtas, atrodo, kad į šios apskaitos rezultatus nebus atsižvelgta. O vilkų apskaitos medžioklės plotų vienetuose rezultatai gerokai skiriasi nuo tos, kuri vykdyta miškininkų ir medžiotojų atskirai. Pavyzdžiui, pagal miškininkų ir medžiotojų (pastarųjų už pinigus) apskaitą visoje Kauno apskrityje suskaičiuota tik 20 vilkų, o pagal medžiotojų apskaitą (be atlyginimo) vien Kauno rajono miškuose rasti 48 pilkasermėgiai.

    Per 3 mėnesius atsitiktinai kitų žvėrių medžioklėse sumedžioti 47 vilkai, bet pavasariop Lietuvos miškuose liko tik 208 pilkiai. Tai ar Lietuvoje vilkai visiškai nesidaugino, ar jiems nepatiko lietuviškų avinų, veršių bei šunų mėsos skonis ir jie emigravo į Baltarusiją ar Latviją? Bijau, kad ateinantį medžioklės sezoną ne tik kad vilkų nemedžiosime, bet „Baltijos vilkas“ pareikalaus ir bent pusšimtį plėšrūnų įsivežti iš Baltarusijos ar Latvijos.

    Situacija daugiau nei komiška: medžiotojais pasitikima, kai jie vilkus skaičiuoja už pinigus, ir nepasitikima, kai tai vykdo iš pareigos pagal medžioklės taisyklių reikalavimus. Tiesa, už pinigus vilkus skaičiuojančius medžiotojus kai kur kontroliavo organizacijos „Baltijos vilkas“ atstovai. Tačiau buvo ir tokių atstovų, kurie netgi nesugebėjo nustatyti, į kurią pusę nuėjęs ne tik vilkas, bet ir šernas. Netikusi yra ir Vilkų apskaitos Lietuvoje metodika. Ką reiškia 9–12 km uždaras maršrutas, kai apeinama tik apie 10 miško kvartalų? Girininkijoje vidutiniškai yra 60–70 kvartalų, tad likusiuose 50–60 kvartalų dalis vilkų gali ramiai tūnoti ir apskaitoje „nedalyvauti“. Nelabai kas per gilų sniegą klampojo ir aptiktomis vilkų pėdomis, kad įsitikintų, ar jie neišėjo iš girininkijos teritorijos. O ypač greitai klampoti per sniegą pavargdavo kai kurie „Baltijos vilko“ atstovai.

    Medžiotojų klubuose yra 40–60 medžiotojų, todėl skaičiuojant (jeigu, žinoma, iš viso skaičiuojama, nes medžiotojai, savo medžioklės plotuose labai dažnai lankydamiesi ištisus metus, gerai žino, kokie žvėrys ir kiek jų gyvena jiems medžioklei priskirtuose miškuose) žvėris einama visomis medžioklės plotų vieneto miškų kvartalinėmis linijomis, suskaičiuojant į kiekvieno kvartalo vidų įėjusių ir iš jo išėjusių žvėrių pėdsakus. Taip skaičiuojant gaunami daug patikimesni rezultatai. Tad gal geriau buvo pasiųsti „Baltijos vilko“ stebėtojus į medžiotojų žvėrių apskaitas, kurias jie privalo vykdyti pagal Medžioklės taisyklių reikalavimus, o ne mokėti medžiotojams pinigus už atliekamą dalį jiems priklausančio darbo. Tuos pinigus buvo galima panaudoti ir prasmingesniems darbams.

    Pernai tik valstybiniuose miškuose ir rezervatuose buvo suskaičiuota 250 vilkų (apskaita patikima, nes skaičiavo ne medžiotojai, o paskelbti visų kitų žvėrių, tik ne vilkų medžiotojų apskaitos rezultatai). Per 3 mėnesius atsitiktinai kitų žvėrių medžioklėse sumedžioti 47 vilkai, bet pavasariop Lietuvos miškuose liko tik 208 pilkiai. Tai ar Lietuvoje vilkai visiškai nesidaugino, ar jiems nepatiko lietuviškų avinų, veršių bei šunų mėsos skonis ir jie emigravo į Baltarusiją ar Latviją? Bijau, kad ateinantį medžioklės sezoną ne tik kad vilkų nemedžiosime, bet „Baltijos vilkas“ pareikalaus ir bent pusšimtį plėšrūnų įsivežti iš Baltarusijos ar Latvijos.

    Tačiau nors kiek mąstant būtų sunku patikėti, kad, esant tokiam mažam vilkų skaičiui, sumedžiojimo limitai, kurie sudaro ketvirtadalį ar penktadalį visos Lietuvos vilkų populiacijos, įvykdomi vos medžioklei prasidėjus, per keletą medžioklių. Žinant, kokie vilkai atsargūs ir gudrūs, nesunku padaryti išvadą, kad pilkių skaičius sumažintas mažiausiai du kartus. Manau, kad Aplinkos ministerijos specialistai vilkų apskaitos rezultatus turėtų pakoreguoti atsižvelgdami ir į vilkų skaičių, pateiktą medžiotojų klubų ir būrelių prašymuose. Girtis, kad šių metų vilkų apskaita yra pati tiksliausia Lietuvos istorijoje, manau, neverta, kaip ir neverta dėl vilkų gausos Lietuvos miškuose skelbti visuomenės apklausos, kaip tai buvo daroma aiškinantis, ar pratęsti bebrų medžioklę.

    Vilkų žinovas Petras Dabrišius įsitikinęs, kad vilkų skaičių gerokai sumažino patys medžiotojai, šiuos plėšrūnus šaudydami nelegaliai šernų jaukyklose, kur pilkiams lengviausia nutverti kokį šernioką. Atseit medžiotojai grobiu nenori dalytis su plėšrūnais, o Aplinkos ministerija normalių limitų vilkų medžioklei neskiria. Sunku patikėti, tačiau kas galėtų tai paneigti ar patvirtinti… Bet apskaitoje vilkų skaičius vis vien gerokai sumažintas.

    Vytautas Ribikauskas, „Miškai”Grynas

  • Anykščių rajono grybautojai ir uogautojai baiminasi vilkų

    Anykščių rajono grybautojai ir uogautojai baiminasi vilkų

    „Nebėra tvarkos nei Seime, nei miške“, – lrytas.lt pirmadienį sakė 54 metų Dabužių kaimo (Anykščių r.) gyventojas Albertas Aviža. Vidury kaimo, šalia bažnyčios gyvenančio vyriškio kieme naktį apsilankę du vilkai išsinešė kiemsargį šunį su visa grandine. Vėliau leisgyvį šunį perkąsta gerkle šeimininkas surado paliktą netoli sodybos.

    Suskaičiavę, kad per pastarąsias pusantros savaitės šiose apylinkėse vilkų aukomis tapo jau keli šunys bei veislinis ožys, vietos gyventojai sakė bijosią šiemet ir į mišką uogauti, grybauti eiti.

    Didesnio šuns nelietė
    „Vilkų Dabužių apylinkėse daug buvo pokario metais. Dabartiniais laikais nebent vienas kitas užklysdavo. Tačiau taip, kad į vidurį kaimo ateitų, dar niekada nebuvo. Nebėra tvarkos nei Seime, nei miške“, – pasikeitusiu vilkų elgesiu stebėjosi A. Aviža.

    Pirmadienio naktį vyriškis sakė nieko įtartino kieme negirdėjęs, tačiau rytą į kiemą išėjusi žmona pasigedo vieno iš dviejų sodybos sargų – nedidelio kiemsargio Džerio. Ant žemės buvo likusi tik jo grandinės vilkimo žymė ir vilkų pėdų žymės. Plėšrūnas, pačiupęs šunį, išrovė iš žemės kuolą, prie kurio buvo pritvirtinta grandinė.

    Džerį šeimininkai rado paliktą už maždaug 100 metrų nuo savo sodybos. Šuo buvo leisgyvis, jo kaklas išdraskytas. Šunį šeimininkai parsinešė namo ir tikisi, kad jis pasveiks.

    Pasak A. Avižos, nors tame pačiame kieme buvo pririštas ir vilkšunis, plėšrūnai pasirinko mažesnį, negalintį apsiginti. Vyriškis spėja, kad vėliau grobį vilkai metė galbūt ko išsigandę.

    Žmonės išsigandę
    Dabužių senbuvis A. Aviža sako, kad suįžūlėję vilkai ne juokais išgąsdino apylinkių gyventojus. Jei šie baikštūs plėšrūnai jau įsidrąsino ateiti į kaimo vidurį, nežinia, kaip jie elgtųsi sutikę žmogų – galbūt ne pasitrauktų, bet pultų?

    Dabužių kaimo parduotuvės darbuotoja lrytas.lt taip pat patvirtino, kad vietos gyventojai ne juokais išsigandę. „Kalba, kad iš pradžių šunis išpjaus, tada girtuoklius, o po ir normaliems žmonėms eilė ateis“, – sakė pardavėja. Pasak jos, nors ne vienas apylinkių gyventojas savo malonumui ar norėdamas vieną kitą litą užsidirbti vasarą eina į miškus uogauti, grybauti, dabar išgąsdinti vilkų sako šių išvykų atsisakysiantys.

    Medžiotojai nustebę
    Kavarsko medžiotojų būrelio vadovas Eimantas Baltušis lrytas.lt patvirtino, kad pastarosiomis savaitėmis Dabužių apylinkėse iš tiesų įžūliai medžioja vilkai.

    A. Avižos sodybos kieme, iš kur buvo išneštas kiemsargis, E. Baltušis sakė radęs dviejų vilkų pėdsakus – vieno didesnio, kito – mažesnio.

    Prieš kelias dienas už poros kilometrų nuo Dabužių esančiame Sirvydų kaimo vienkiemyje vilkai užpuolė ir išdraskė šlaunį šuniui. Tai jau antras tos pačios sodybos užpuolimas – praėjusią savaitę ten pat vilkai papjovė veislinį ožį. Gyvulio neapsaugojo net tai, kad jį šeimininkai buvo pririšę prie pat gyvenamojo namo.

    „Prieš dvi savaites prie Dabužių taksą nusinešė su visa grandine, kito žmogaus šuniui gerklę perkando ir negyvą paliko“, – vardino pastaruoju metu pasipylusias vilkų atakas medžiotojas. Jo nuomone, anksčiau į Dabužių apylinkes tik bemedžiodami kartais užklysdavę, dabar vilkai greičiausiai netoliese apsigyveno, todėl išpuolių padaugėjo. E. Baltušis spėja, kad keli plėšrūnai galėjo apsigyventi Dabužių miške, kur yra pelkėtų, žmonių nelankomų vietų. Medžiotojai šiemet ne vieną kartą matė apylinkėse vaikštančius kelis vilkus.

    Išpjovė daug, suėdė vieną
    Medžiotoją E. Baltušį taip pat stebina pasikeitęs vilkų elgesys – anksčiau šie plėšrūnai vengdavo susidūrimo su žmonėmis, neidavo į vidurį kaimo. Jis spėja, kad dar įžūliau vilkai gali pradėti elgtis tuomet, kai įpusėjus vasarai paūgėjusius jauniklius išsives mokyti medžioti.

    „Nors ir dabar jie kartais elgiasi taip, tarsi mokytų jauniklius medžioti. Pavyzdžiui, kai įlindę į ūkininko Žilvino Augustinavičiaus tvartą išpjovė daugiau nei dešimt avių, o suėdė tik vieną“, – lrytas.lt sakė E. Baltušis.

    Apie pastarąjį vilkų išpuolį lrytas.lt plačiai rašė gegužės pradžioje. Avininkystės ūkio savininkas Ž. Augustinavičius tuomet neteko 11-kos ėringų avelių, dar kelios buvo sunkiai sužalotos. Kruviną puotą jo ūkyje surengė naktį per plyšį į ūkinį pastatą įlindę keli vilkai.

    Kaip lrytas.lt sakė Utenos regiono aplinkos apsaugos departamento Anykščių rajono agentūros vyresnysis specialistas Audrius Pilka, Ž. Augustinavičiaus ūkio kieme rastus plėšrūnų pėdsakus nusiuntus gyvūnų specialistams, šie patvirtino, kad tai – vilkų pėdsakai.

    lrytas
    Šaltinis: Lrytas.lt

    Autorė: Rasa Stundžienė

  • Anykščių rajone vilkai padarė 14 tūkst. litų žalą

    Anykščių rajone vilkai padarė 14 tūkst. litų žalą

    Ž. Augustinavičius avis laiko Varnelių kaime esančiuose tvartuose ir klojime. Pasak jo, vilkų pagal pėdas būta mažiausiai dviejų.

    „Jie papjovė dešimt avių, 3 sužeidė, o suėdė tik vieną“, – sakė ūkininkas, žalą vertindamas apie 13 – 14 tūkst. litų, nes dauguma papjautų avių buvo ėringos.

    Nors vilkai valstybės, ūkininkas nesitiki, kad nuostolius kas nors atlygintų.

    Pasak medžioklės žinovo Vlado Maslinsko, Lietuvoje gyvena daugiau kaip 200 vilkų. Jų medžioklė šiuo metu yra uždrausta. „Sunku pasakyti, ar vilkai apsistoję Dabužių ir Troškūnų miškuose, ar čia tik užklydę, – sakė medžioklės žinovas. – tačiau pernai netoli Troškūnų jie papjovė 2 telyčias, panašių atvejų yra buvę ir anksčiau“.

    Grynas

  • Vilkų apskaitos duomenys neatitinka realybės?

    Vilkų apskaitos duomenys neatitinka realybės?

    Nors bendru susitarimu paskelbta, kad Lietuvoje, vilkų apskaitos duomenimis, gyvena 208 vilkai, lzinios.lt kelia klausimą, ar šie skaičiai tikslūs?

    Mokslininkai, dauguma gamtosaugininkų ir miškininkai įsitikinę, kad keliasdešimt gamtos mėgėjų asociacijai „Baltijos vilkas“, kuri taip pat dalyvavo vilkų apskaitoje, padarytas reveransas. Jie neabejoja, kad tikrasis minimalus vilkų skaičius buvo sąmoningai nuslėptas. Tokią išvadą diktuoja faktai: per apskaitą medžiotojai privačiuose miškuose aptiko 132 vilkų šviežius pėdsakus, miškininkai valstybiniuose miškuose – dar 222. Kaip atsitiko, kad šių skaičių suma virto 208?

    Kaip rašo lzinios.lt, per pa­sta­ruo­sius ke­le­rius me­tus me­džio­to­jai šių plėš­rū­nų be­veik ne­lie­tė – per pra­ėju­sį me­džiok­lės se­zo­ną (2012-2013 m.) jų pa­ties­ta vos 48. Prieš pen­ke­rius me­tus vil­kų po­pu­lia­ci­ja bu­vo ne ma­žes­nė nei 400 gy­vū­nų.

    Savo ruožtu VMT Vals­ty­bi­nių miš­kų kon­tro­lės pos­ky­rio ve­dė­jas Si­gi­tas Kve­da­ras LŽ tei­gė, kad pa­sta­ro­ji aps­kai­ta bu­vo pa­ti tiks­liau­sia, pa­ly­gin­ti su vi­so­mis anks­tes­nė­mis –vil­kų aps­kai­ta at­lik­ta pa­gal pri­nci­pą „iš kvar­ta­lo į kvar­ta­lą”. Aps­kai­tos da­ly­viai fik­sa­vo, ar vil­kas į miš­ko kvar­ta­lą įbė­go, ar iš jo iš­bė­go, gal ja­me žvė­ris ir pa­si­li­ko, o ko­mi­si­jai te­ko re­zul­ta­tus su­su­muo­ti nau­do­jan­tis kvar­ta­li­niais miš­kų že­mė­la­piais.

    Grynas

  • Suskaičiuoti Lietuvoje gyvenantys vilkai

    Suskaičiuoti Lietuvoje gyvenantys vilkai

    Aplinkos ministrui Valentinu Mazuroniui pateikti Lietuvos miškuose vykdytos vilkų apskaitos duomenys. Jie skelbia, jog Lietuvoje gyvena kiek daugiau nei 200 šių plėšrūnų.

    „Pagaliau turime objektyvius duomenis apie vilkų populiacijos dydį. Galiu užtikrinti, kad ši apskaita – pati tiksliausia iš kada nors anksčiau vykdytų. Visų pirma dėl to, kad apskaita buvo vykdoma ne tik valstybiniuose, tačiau ir privačiuose miškuose. Rezultatus apibendrino kompetentinga komisija, sudaryta iš mokslininkų bei miškininkų. Ne mažiau svarbu ir tai, kad visą procesą nuo pradžios iki pabaigos stebėjo ir suklysti ar nuklysti neleido nevyriausybinių organizacijų atstovai“, – teigia V. Mazuronis.

    lrytas
    Šaltinis: Lrytas.lt

    Tikslus minimalus vilkų populiacijos kiekis – 208 gyvūnai. Tokį skaičių pateikė Valstybinės miškų tarnybos sudaryta komisija. Jos darbe dalyvavo ir gamtos apsaugos asociacijos „Baltijos vilkas“ nariai.

  • Nepavykęs bandymas „reabilituoti“ vilkus Tarybų Sąjungoje

    Nepavykęs bandymas „reabilituoti“ vilkus Tarybų Sąjungoje

    1980 metais Tarybų Sąjungoje buvo pradėtas iki tol neregėto užmojo eksperimentas – vilko, kuris ilgą laiką (ir iki šių dienų) laikomas „kenkėju” bei „žmonijos priešu”, reabilitacija. Šią garbingą misiją pradėjo Rusijos mokslininkų grupė, kuriai vadovavo pasižymėjęs zoologas, biologijos mokslų daktaras Dmitrijus Ivanovičius Bibikovas (Дмитрий Иванович Бибиков). Įdomu paminėti, kad prieš 20 metų buvusioje Tarybų Sąjungoje panaši reabilitacija buvo sėkmingai įgyvendinta plėšriųjų paukščių atžvilgiu, kurie taip pat ilgą laiką buvo laikomi kenkėjais.

    Vilkų gynėjas, pirmasis metęs iššūkį „tarybinei” vilkų naikinimo ideologijai
    Taigi šiai sunkiai užduočiai įgyvendinti D. I. Bibikovas buvo pats tinkamiausias žmogus. Autoritetingas mokslininkas, gerai žinomas savo lauko darbais, turintis klasikinį universitetinį, o ne medžioklės ūkio išsilavinimą. 1970 m. jis dirbo tuometinėje valstybinėje gamtos apsaugos centrinėje laboratorijoje, taip pat buvo tarptautinio lygio darbo grupės, tyrinėjančios vilkus, narys. Tai leido jam susipažinti su naujausiais užsienio mokslininkų vykdytais vilko ekologijos tyrimais. Mokslininko domėjimasis vilkų problema vis augo, kol galų gale jis buvo išrinktas darbo grupės, atsakingos už vilkų tyrinėjimus Tarybų Sąjungoje, pirmininku.

    1970 m. D. I. Bibikovas pirmą kartą viešai pasisakė už vilkų apsaugą. 1974 m. publikuotas jo mokslinis straipsnis apie tai, į ką būtina atsižvelgti, vykdant vilkų populiacijos kontrolę. Vėliau žurnale apie medžioklę mokslininkas inicijavo diskusiją, kurioje jis buvo pagrindiniu oponentu, pasisakančiu prieš tuo metu vyravusią oficialią totalaus vilkų išnaikinimo ideologiją. 1979 m. zoologo iniciatyva pirmą kartą suorganizuotas mokslinis seminaras vilkų tema. Kaip tik tuo metu Tarybų Sąjungos spauda spausdino nemažai straipsnių, kuriuose vienaip ar kitaip buvo pasisakoma už vilkų išsaugojimą. Šioms tendencijoms nemažai įtakos turėjo mokslininko veikla.

    „Vilkų komisija” paskyrė savo veiklą vilkų apsaugos problemoms spręsti
    Tęsdamas veiklą, D. I. Bibikovas 1983 m. įkūrė darbo grupę – „vilkų komisiją” – prie tuometinės visasąjunginės teriologų bendrijos. Į šios grupės sudėtį įėjo dauguma žinomų to laikmečio teriologų, taip pat medžioklės ūkių vadovų praktiškai iš visų Tarybų Sąjungos respublikų. Mokslininkas labai aiškiai suvokė ideologijos, vienpusiškai nukreiptos prieš vilką, absurdiškumą. Ši ideologija Tarybų Sąjungoje buvo laikoma „oficialia” medžioklės bei žemės ūkių sektoriuose. Siekdamas pakeisti situaciją, D. I. Bibikovas formavo racionalų, objektyviomis žiniomis, o ne išsigalvojimais ir prietarais pagrįstą požiūrį į vilką.

    Pradėjusi dirbti darbo grupė iš karto susidūrė su dideliais sunkumais. Pirmiausia, nei viename Tarybų Sąjungos regione nebuvo atlikta jokių mokslinių vilko ekologijos tyrimų. Vietoje to buvo leidžiama gausybė mėgėjiškai parašytų knygų ir brošiūrų apie plėšrūnų naikinimo būdus, tačiau nei vieno mokslinio straipsnio ar rimtų mokslinių duomenų apie vilkus nebuvo. Vienintelė santrauka apie vilką buvo parašyta 1877 m. rusų autoriaus L. P. Sabanejevo (Л. П. Сабанеев). Tačiau tai tik primityvi informacija, kuria remdavosi medžioklės ūkių administracijos, spręsdamos vilkų klausimą didžiulėse Tarybų Sąjungos teritorijose. Net nebuvo žinoma, koks vilkų skaičius gyvena Tarybų Sąjungos respublikose.

    Kita problema – medžioklės ūkių žinybų nuolatinis kišimasis į komisijos darbą, paralyžiuojantis jos veiklą. Tuo metu D. I. Bibikovas rašė, kad labiausiai nepalanki situacija Kazachstane, keletą metų iš eilės nepavyko įtraukti šios šalies atstovo į vilkų komisijos sudėtį, nors ne kartą buvo kreiptasi. Tuo tarpu vilkų skaičius Kazachstane buvo didžiausias Tarybinės Rusijos federacijoje. Laikui bėgant, darbo grupė teikė vis daugiau konkrečių pasiūlymų bei rekomendacijų, kurias siekė pritaikyti praktikoje, tuo pat metu Tarybų Sąjungoje daugėjo kritikos „stichinės” kovos su vilkais ideologijai. Dėl šių įvykių pagrindiniai medžioklės ūkių vadovai pradėjo nerimauti ir nustojo aktyviai remti komisijos veiklą. Iš esmės jokių pasikeitimų, sprendžiant vilkų apsaugos problematiką, nebuvo, taip pat nebuvo ir požymių, jog naujas požiūris susilauktų palaikymo – teigė mokslininkas.

    Per „vilkų komisijos” darbo laikotarpį jos nariai, vadovaujami D. I. Bibikovo, išleido du svarbiausius mokslinius darbus: monografiją „Vilkai. Kilmė, sistematika, morfologija, ekologija” (1985) (sutrumpintas variantas išleistas vokiečių kalba) bei mokslinių darbų rinkinį „Ekologija, elgsena ir vilkų populiacijos valdymas” (1989). Mokslininkų - zoologų surinkti duomenys, žinoma, negalėjo patikti medžiotojams, nes jie absoliučiai paneigė gausybę kvailų mitų ir prasimanymų apie vilkus.

    Tiesos ir spekuliacijų kova
    Valstybės skirti pinigai kovai su vilkais nedavė laukiamų rezultatų. Vilkų daromos žalos laukinių medžiojamų gyvūnų populiacijoms įvertinimas buvo daromas remiantis neteisingomis prielaidomis. Bet koks vilko sumedžiotas laukinis gyvūnas buvo vertinamas ekonomiškai kaip nuostolis medžioklės ūkiui. Toks vertinimas būtų tinkamas nebent gyvulininkystės ūkiui, bet ne laukinių kanopinių populiacijoms. Visų pirma, dėl to, kad plėšrūnas gamtinėse ekosistemose yra natūralus mirtingumo faktorius. Maža to, vilkas dažnai savo „kailiu” atpirkdavo netinkamo ūkininkavimo, lėšų pasisavinimo (pavyzdžiui, gyvulininkystėje, o ypatingai elnininkystėje), veterinarijos tarnybų aplaidumo rezultatus, taip pat pateisindavo brakonieriavimą ir viešojo turto iššvaistymą, tarnavo kaip apdovanojimų ir atlygio šaltinis. Vilko kaip sanitaro ir laukinių gyvūnų populiacijų skaitlingumo reguliatoriaus vaidmuo, nors ir bandomas sukritikuoti medžiotojų, buvo moksliškai įrodytas tiek Tarybų Sąjungoje, tiek Kanadoje.

    Taip, vilkai sumedžioja ne tik sergančius šernus ar briedžius, tačiau tai toli gražu nėra kenkimas žmonijai, priešingai – tai padeda kontroliuoti pernelyg didelį kanopinių žvėrių populiacijų augimą bei užkerta kelią epizootijų (infekcinių gyvūnų ligų) plitimui – konstatavo D. I. Bibikovas. Mokslininko teigimu, vilkų išpuoliai prieš žmones įvykdavo tik esant ypatingoms sąlygoms (karo metu, kai plėšrūnai pripranta misti lavonais kovų laukuose) arba dėl to kalti tik išskirtiniai individai, dėl neaiškių priežasčių praradę žmogaus baimę (pavyzdžiui, išauginti nelaisvėje ir pabėgę arba pasiutlige sergantys vilkai). Vilkų daroma žala gyvulininkystei, kuri iš tikrųjų buvo juntama XIX a. Rusijoje, šiais laikais tapo niekine, palyginus su kitais socio-ekonominiais faktoriais.

    Vilko vaidmuo, platinant pasiutligę, gerokai sureikšmintas. Priešingai, vilkų išnaikinimas sąlygoja pagrindinių pasiutligės gamtoje platintojų – smulkiųjų plėšrūnų (lapės, usūriniai šunys) populiacijų skaitlingumo bei tankumo didėjimą. Nuo išmėtytų nuodų, skirtų vilkams naikinti, žuvo daugybė kitų rūšių gyvūnų, tarp jų ir įrašytų į Raudonąją knygą. Vien tik Čiukčių tundroje 1960-1980 m. buvo išmėtyta apie 150 kg. nuodų – bario fluoracetato. Gamtai buvo padaryta milžiniška žala, kurią dėl sunkiai įsivaizduojamų mastų sudėtinga net įvertinti.

    Šie ir kiti faktai, kuriuos iškėlė „vilkų komisija” bei užsienio patirtis, iš esmės pakeitė daugelio to meto zoologų požiūrį į pilkąjį plėšrūną. Tapo aišku, kad totalaus vilkų naikinimo praktika, taikyta visoje Tarybų Sąjungos teritorijoje, neturėjo nei ekologinės, nei ekonominės, nei moralinės prasmės ir negalėjo būti pateisinta. Todėl komisija pasiūlė du revoliucingus sprendimus, taikytinus vilkų labui. Visų pirma, pakeisti vilko statusą iš kenkėjo į medžiojamosios faunos rūšį. Antra, padalinti visą sąjungos teritoriją į keturias kategorijas, jose įteisinti skirtingus vilkų medžiojimo režimus – nuo vilkų skaičiaus kontroliavimo centriniuose rajonuose iki visiško atsisakymo kontroliuoti vilkų populiacijas mažai apgyvendintose vietose ar tundros zonose. Be viso šito, komisijos nariai griežtai sukritikavo nuodų naudojimą vilkų naikinimui, pasisakė prieš vilkų šaudymą draustiniuose, ieškojo būdų, kaip išsaugoti tam tikras vilkų šeimas netgi tankiai apgyvendintuose rajonuose. Be abejonės, komisijos veikla ir požiūris į vilkus susilaukdavo stipraus pasipriešinimo iš medžiojančiųjų pusės.

    Situaciją pablogino 1982 m. ir 1990 m. dideliu tiražu „Agroprom” leidyklos išleista knyga „Vilkas”, kurios autorius - medžioklės žinovas, pasižymėjęs antivilkišku požiūriu – M. P. Pavlovas (М. П. Павлов). Šiame veikale, kitaip nei D. I. Bibikovo ir jo kolegų zoologų darbuose, siekta įrodyti priešingas „tiesas” apie vilkus. Už savo siekius apginti vilkus D. I. Bibikovas ne kartą buvo užsipuolamas ortodoksaliai nusistačiusių medžioklės žinovų, įvairių žinybų pareigūnų, kaltintas kenkimu tarybiniams žemės bei medžioklės ūkiams.

    Tačiau, nepaisant visko, mokslininkas neatsisakė savo požiūrio ir įsitikinimų. Iki paskutinių savo gyvenimo dienų vilkų gynėjas nebuvo tik abejingu įvykių stebėtoju. Jis aršiai reaguodavo į spekuliacijas ir užmačias vilkų tema, rašė raštus ir rekomendacijas vyriausybei, siekė, kad jo pasiūlymai būtų pritaikyti praktikoje, publikavo nepatogius straipsnius laikraščiuose ir žurnaluose, susirašinėjo su specialistais, duodavo interviu. Mokslininkas teigė, kad visos rūšys turi teisę gyventi, tokios mintys tais laikais skambėjo maištingai.

    Žlugusios viltys ir ateities perspektyvos
    Deja, 1990 m. vilko kaip rūšies reabilitacijos idėja Tarybų Sąjungos respublikose po truputį menko, kol visai sužlugo. Dėl to kalti tiek subjektyvūs, tiek ir objektyvūs faktoriai. 1990 m. „vilkų komisija” buvo perorganizuota į stambiųjų plėšrūnų darbo grupę. Ši aplinkybė nebeleido koncentruoti pajėgumų vilkų problematikos sprendimui. 1991 m. žlugo Tarybų Sąjunga, tuo pat metu nustojo egzistuoti visasąjunginė teriologų draugija, vienijanti zoologus iš įvairių Tarybų Sąjungos respublikų. Mokslininkams atėjo sunkūs laikai, daugumai buvo paprasčiausiai ne vilkai svarbiausia. 1997 m. mirė pagrindinis vilko reabilitacijos Tarybų Sąjungoje idėjos autorius – Dmitrijus Ivanovičius Bibikovas, kuriam tuo metu buvo 81-neri.

    Neigiamą vaidmenį vilko reabilitavimo klausimu suvaidino ir įvairios medžiotojų organizacijos, nenorėjusios įsiklausyti į zoologų rekomendacijas, taip pat konservatyvus visuomenės požiūris į šią problemą ir visuomeninių gamtosauginių organizacijų Rusijoje bei posovietinėse respublikose nenoras ginti vilkus. Tačiau neteisinga būtų teigti, kad mokslininko ir jo kolegų zoologų darbai nedavė jokių rezultatų. Šių žmonių dėka pirmą kartą Tarybų Sąjungos istorijoje buvo surinkti ir publikuoti svarbiausi duomenys apie vilkų ekologiją, suformuluotos praktinės rekomendacijos, skirtos pakeisti tuo metu galiojusią vilkų populiacijos valdymo praktiką. Šios praktinės rekomendacijos vėliau panaudotos D. I. Bibikovo pasekėjų, jau aktyviai taikomos Ukrainoje, rengiant kampanijas, skirtas vilkų apsaugai.

    Keletas tiesų apie vilkų situaciją pasaulyje
    Tarybų Sąjunga, kaip ir dabartinė Rusija, ne vienintelė pasaulio dalis, kurioje įvairiausiais būdais praktikuotas (ir praktikuojamas) vilkų naikinimas. Reikia paminėti, kad beveik tuo pačiu laikotarpiu kaip Tarybų Sąjungoje vilkų naikinimo manija buvo labai aktyvi ir Amerikos žemyne. Kiek tuo metu buvo išnaikinta vilkų vien Amerikos žemyne, sunku įsivaizduoti, tačiau skaičiai gali siekti milijoną ar kelis. Tuo tarpu senajame žemyne vilkų naikinimo kampanijos jau buvo senokai įsibėgėjusios iki tokių mastų, kad daugelyje vakarietiškų šalių vilkų nebeliko iki dabar. Vilkų išlikimas kai kuriose pasaulio šalyse, esant tokiam intensyviam naikinimo procesui, sunkiai suvokiamas. Tačiau XX a. pabaigoje pasaulyje pravilnijo plėšrūnų „reabilitavimo”, išsaugojimo kampanijos. Vilkai išgyveno savotišką renesansą, JAV daug kur buvo vykdomos reintrodukcijos programos. Tiek senajame žemyne, tiek JAV vilkas įtraukiamas į nykstančių rūšių sąrašus, uždraudžiama jų medžioklė pirmiausia saugomose teritorijose, o kai kur visoje šalies teritorijoje. Kai kuriose Europos valstybėse vėl apsigyveno vilkų šeimos.

    Tačiau nereikia būti naiviems ir įsivaizduoti, kad šioje kovoje padėtas taškas, juo labiau vilkų naudai. Šiandieninės Rusijos platybėse tam tikrose apskrityse laikas nuo laiko pasikartoja plėšrūnų naikinimo akcijos, kurios pateisinamos, atrodytų, jau seniai užmarštin nugrimzdusiais iki absurdiškumo žinomais mitais ir prasimanymais. Naudojamos uždraustos naikinimo priemonės (šaudymas iš oro, nuodai). Tiek Kanadoje, tiek Jungtinėse Amerikos Valstijose nuolat kyla ginčai tarp norinčių saugoti vilkus ir medžiotojų bei vietinių fermerių, reikalaujama išbraukti vilką iš saugomų rūšių sąrašo. Kanadoje vilkų kontrolei pateisinamas netgi nuodų naudojimas, kaip ir kai kuriose Amerikos valstijose. Vakarų Europos šalyse vis dažniau pasigirsta reikalavimų išstumti sugrįžusius vilkus, ypatingai tose vietose, kur aktyviau ūkininkaujama. Skandinavijos šalyse tik pradėjusias atsistatyti vilkų populiacijas tai leidžiama medžioti ar kitaip neracionaliai kontroliuoti jų gausumą, tai vėl uždraudžiama.

    Ypatingai sudėtinga situacija šalyse, kuriose vilkų ilgą laiką nebebuvo, žmonės atprato gyventi šalia plėšrūnų, o jiems sugrįžus, vėl siūlomas parakas ir spąstai. Visus šiuos procesus, kaip minėta anksčiau, lemia tiek objektyvūs, tiek subjektyvūs faktoriai, apie kuriuos šiame straipsnyje kalbėti nebėra vietos.

    Tačiau šiame amžiuje atsiranda vis daugiau vilkų atžvilgiu tolerantiškai nusiteikusių žmonių. Stebima įdomi tendencija, kad vilkai labiau rūpi miestietišką gyvenimo būdą gyvenančiai visuomenės daliai nei kaimo gyventojams. Žmonėms keliantis gyventi į miestus, didėjant jų išsilavinimui ir tolerancijai aplinkoje vykstantiems įvykiams, vilkams atsiranda daugiau galimybių būti suprastiems.

    Šaltinis: www.ekologija.blogas.lt
    Autorius: Aivaras JEFANOVAS
    Parengta pagal D. I. Bibikov. „Nepavykęs bandymas „reabilituoti” vilką Tarybų Sąjungoje”

  • Vilkas

    Vilkas

    Pilkasis vilkas (lot. Canis lupus, angl. Grey Wolf, vok. Wolf) – stambiausias iš visų laukinių šuninių (Canidae) šeimos, proporcingo sudėjimo žinduolis, visų naminių šunų protėvis.

    Paplitimas
    Vilkai gyvena daugelyje gamtinių sričių Šiaurės pusrutulyje: nuo tundros iki dykumų ir stepių. Daugiausia vilkų išlikę žmonių nepaliestuose miškų plotuose Kanadoje, Aliaskoje, Rusijoje. Seniau vilkai buvo paplitę visose Europos šalyse, pagrindinėje JAV dalyje, bet juos ilgą laiką naikino ūkininkai ir medžiotojai, todėl ten vilkai išnyko, ar liko tik pavieniuose rezervatuose, nacionaliniuose parkuose.

    Fiziologija
    Vilkai būna iki 150 cm ilgio, aukštis ties pečiais 0,6-0,95 m, sveria 30–65 kg (rekordas – 79 kg[1]). Kūnas apaugęs šiurkščiu pilkos spalvos kailiu, nors gali pasitaikyti ir juodų, baltų, rudų, gelsvo atspalvio vilkų (spalva skiriasi priklausomai nuo porūšio, hibridizacijos). Ausys neilgos, su smailiomis viršūnėmis. Kaukolė masyvi, dantys stiprūs, o iltys gana ilgos.

    Vilkai laisvėje dažniausiai gyvena 6-9 metus, o nelaisvėje jų amžiaus vidurkis – 16 metų (rekordas – 20 metų).

    Gaujos hierarchija
    Vilkai – bendruomeniniai gyvūnai ir yra labiausiai prisitaikę gyventi grupėmis. Vieną šeimyninę gaują dažniausiai sudaro vilkų pora, jų jaunikliai ir vilkai iš ankstesniųjų vadų. Kiekvienoje gaujoje būna vadas ir jo pora, dominuojanti vilkė. Pastarosios vieta tik šiek tiek žemesnė nei vado. Tik jie gali susilaukti jauniklių. Medžiodami ir augindami jauniklius suaugę vilkai vienas kitam padeda.
    Kaukdami vilkai pažymi savo buvimą kitoms gaujoms. Taip jie stengiasi išvengti nereikalingų susidūrimų.

    Žemesnieji gaujos nariai paklūsta dominuojantiems vilkui ir vilkei, demonstruodami savo pavaldumą guldamiesi ant nugaros ar glausdamiesi prie žemės. Kiekvienas vilkas žino savo vietą dominavimo skalėje ir stengiasi ją išlaikyti. Per daug pretenduojantis vilkas gali būti vado išvytas iš gaujos. Susirėmimų pasitaiko dažnai, bet per juos vilkas retai žūva, bet kartais sunkiai sužeidžiamas. Maisto negalinčiam pasirūpinti vilkui, kol jis pagyja, išgyventi padeda kiti nariai.

    Vienišas vilkas – tai paprastai jaunas patinas, palikęs gaują ar iš jos išvytas ir ieškantis atskiros teritorijos. Radęs laisvą plotą pirma pažymi ją gerai matomose vietose palikdamas išmatų.

    Mityba ir medžioklė
    Vilkai vadinami miško sanitarais, nes daugiausiai medžioja nukaršusius ar ligotus gyvūnus. Dažniausiai vilkai savo gyvenamuose plotuose užima mitybos grandinės viršūnę, nors kartais konkuruoja su lokiais, pumomis, tigrais, lūšimis (dažniausiai vilkai vengia tiesioginio kontakto su kitais stambiais plėšrūnais, tačiau gali pulti gindami teritoriją, grobį).

    Vilkai medžioja labai organizuotai. Savo medžioklės vietas pasirenka atsižvelgdami į saugumo ir mitybos sąlygas. Turėdami gerą regą, klausą ir uoslę yra puikiai prisitaikę medžioti, gali mėtyti pėdas. Medžioja dažniausiai naktį. Tamsoje mato geriau negu kiti šuninių šeimos plėšrūnai. Gali ilgai badauti, bet pasitaikius progai, stengiasi pasisotinti kelioms dienoms.

    Minta beveik viskuo ką pagauna – nuo pelės iki briedžio, bet pagrindinis maistas – laukiniai kanopiniai. Jei maisto mažai – neatsisako vabzdžių ir uogų. Medžiojanti gauja gali klajoti iki 1000 km² plote.

    Dauginimasis
    Vilkų pora yra ištikimi vienas kitam, nebent vienas iš jų žūtų. Jauniklius motina žindo maždaug 10 savaičių, po to jaunesni vilkai ir motina pradeda juos maitinti atryta mėsa. Motina atsiveda nuo 3 iki 9 jauniklių.

    Vilkiukai pradeda medžioti vienerių metų – kai jiems išdygsta visi dantys.

    Lietuvoje
    Lietuvoje gyvena apie 200–300 vilkų (tačiau dėl skirtingų skaičiavimų šis skaičius svyruoja nuo 100 iki 500[3]). Daugiausia jų yra Žemaitijos, Pietryčių bei šiaurės Lietuvos miškuose (Kulių, Tenenių miškuose, Žaliojoje, Biržų, Rūdninkų, Šimonių, Dainavos, Ažvinčių-Minčios giriose). Vidurio Lietuvoje reti. Lietuvoje ypač daug vilkų būta XVII a. ir XIX a., tačiau dėl intensyvios medžioklės ir miškų kirtimo jų skaičius gerokai sumažėjo. Medžioklei buvo naudojami tinklai, vilkduobės, vilkatvorės, spąstai, kilpos. Per I ir II pasaulinius karus vilkų buvo gerokai padaugėję. Po karo pradėti intensyviai naikinti, už nušautus vilkus skirtos premijos, todėl populiacija labai sumažėjo, vėliau po truputį atsistatė. 1938 m. Lietuvoje (be Vilniaus krašto) suskaičiuota 146 vilkai, 1948 m. – 1732, 1955 m. – 270, 1960 m. – ~100, 1965 m. – 34, 1970 m. – 56, 1987 m. – 290[4].

    Lietuvoje vilkus leidžiama medžioti tik žiemą ir ne daugiau 20 individų per visą šalį. Vasaros pabaigoje vilkai, pratindami medžioti jauniklius, neretai užpuola netoli miškų laikomus gyvulius, prie sodybų lakstančius ar pririštus šunis[5].

    Lietuvių tautosakoje, mitologijoje, sakmėse vilkas yra dažnas veikėjas. Taip pat pagal vilką pavadinta daug šalies vietovių – Vilkija, Vilkaviškis, Vilkpėdė, Vilkų Kampas, Vilkbalė, Vilkokšnis ir kt.

  • Vilkų gyvenimas ir medžioklė Rusijoje

    Vilkų gyvenimas ir medžioklė Rusijoje

    Dokumentinis filmas apie vilkų gyvenimą ir medžioklę Rusijoje. Laidoje matysite pasakojimą kaip aptikti vilkus, jų gyvenimo peripetijas ir vilkų medžioklę aptveriant juos vėliavėlėmis.
    Filmo trukmė: 51 min.
    Kalba: Rusų