Galvojau bus eilinis vasaros rytas medžioklėje, na gal stirną pamatysiu, gal šerną užsivėlinusį grįžti į tankumyną, bet tikriausiai medžioklė tuo ir įdomi, kad dažnai atsitinka tai ko visai nesitiki.
Rytinė medžioklė man patinka tuo, kad joje daugiau veiksmo greitai patikrini vieną pamiškę, patikrini javų lauką, patikrini pievą, kurioje tikiesi pamatyti žvėrį.
Panašiai buvo ir tą rytą, nuvažiavau prie javų, pažiūrinėjau pamiškes, pabaidžiau ožį, lapės medžioklę sutrukdžiau, turėjo sprukti atgal į mišką, ir nieko neįprasto.
Gal jau buvo puse 6 ryto, o gal šiek tiek ankščiau, kai pasukau į paskutinę pamiškę – laukymę pasidairyti. Oras geras, rūkas jau baigia išsisklaidyti, išskyrus pamiškėse, dar vėjas neišvaikęs rūko, ir matomumas ribotas.
Automobilį palikęs pakelėje žingsniuoju sau lauku į įkalnę, visada prieš pat įkalnę prilėtinu žingsnį ir tik palengva galvą iškišu per kalvą, ramiai apsidairyti. Pirmiausia pasižiūriu į kirtimą, tuščia, ožys, kurio tikėjausi jau tikriausiai snaudžia kur nors pakrūmėje. Suku žvilgsnį į kitą pusę ir ten žvilgsnis užkliūva už neaiškios pievos pakraštyje besirangančios gyvasties. Atstumas gal buvo apie 200 metrų ir per rūką sunku buvo įžiūrėti. Žiūronus prisidėjęs pamačiau, kad tai lapė.
Guli, rangosi, pakyla pasisuka ratu ir vėl griūva, sukasi, tarytum norėdama sau į užpakalį įkasti ir taip kelias minutes. Esu matęs, kad po nelabai sėkmingo šūvio taip lapė sau į uodegą kanda, bet šįkart, ankstyvas rytas, aplinkui nei gyvos dvasios. Pamaniau, kad ligota ir paskutinioji atėjo, ką daugiau gali bemąstyti, nors dažniausiai ligoti žvėrys viduryje pievos nestimpa, slepiasi tankmėje.
Kad žvėrelis nesikankintų reikia nutraukti jo kančias, atstumas buvo per didelis užtikrinam šūviui, todėl nutariau prieiti arčiau. Gal likus 100 metrų iki lapės, kažkas tartum sujudėjo pamiškėje, kaip minėjau rūkas dar buvo neišsisklaidęs, todėl sustojau pasiimti žiūronus.
Na ir ką, bevedant žiūronais pamiškės linija žiūriu ir negaliu patikėti, sėdi gražuolis, kitas medžiotojas, pilkas ir su stačiomis ausimis. Negalėjau patikėti, valiau kelis kartus žiūronų stiklus, bet vis tiek rodė tą patį.
Pilkis ganėtinai drąsus išliko, gal mes vienas kitu minutę grožėjomės ir galvojom kieno nervai neatlaikys. Po akimirkos vilkas lengva ristele užsibėgo palei vėją ir pajutęs, kad tai ne jo grobis, o žmogus – smuko į mišką, nors nepasakyčiau, kad labai išsigandęs, tokiu pat lengvu žingsniu į mišką. Na, o ir grobis liko man, besikamuojanti lapė, kurios kančias neužilgo nutraukiau. Laputė buvo visa tarytum iš kokios balos ištraukta, apžiaumota.
Grįžtant namo sudėliojau mintyse labiausiai tikėtiną scenarijų. Lapę pilkis buvo pasigavęs ir tikėjosi papusryčiauti, bet nelaimei išgirdo automobilį ir pasitraukė į pamiškę, palikęs savo laimikį, stebėti kas bus toliau. Net neabejoju, kad jis pirmas mane pamatė, kol aš sėlinau visą dėmesį sutelkęs į lapę, jam taip pat labai rūpėjo grobis ir nenorėjo taip paprastai palikti.
Kaip bebūtų, nors namo grįžau tik su „aplamdyta“ lape, bet įspūdžių pasisėmęs ilgam.
MISKE.LT
Autoriai: Marius Kopijuoti ar kitaip platinti čia pateiktą turinį be mūsų sutikimo draudžiama!
Medžioklės patirtis pas mane labai didelė. Pernai gavau medžiotojo bilietą, pirmą kartą gyvenime dalyvavau varyminėje medžioklėje, ne tik kaip varovas, bet ir kaip medžiotojas, ir turbūt per metus pamačiau tiek gyvūnų laukinėje gamtoje, kaip niekada gyvenime. Turėjau lengvo nerimo, kad gal „neužkabins“, bet klydau. Ir „užkabino“ ne tiek noras sumedžioti, kaip galimybė pažinti, pamatyti, pabūti arti gamtos, taip kaip statistinis pilietis nebūna.
Man pasisekė ir dėl to, kad turiu labai gerą mentorių, sakyčiau čia yra pusė medžioklės sėkmės. Jis medžioja nei daug nei mažai, kokių šešiasdešimt metų.
Atvažiuoju į Utenos kraštą vėlų antradienio vakarą – juk rytoj Žolinės. Dar viena galimybė pabūti miške. Šį kartą noriu tai daryti anksti rytą, juk sakė, kad tada galima pamatyti daugiau žvėrių, nei vakarėjant. Nesmagu tai, kad žmogus jau miega, o medžioklės lapas neužpildytas. Pažadinu (patys žinote koks jausmas žadinti miegantį žmogų), atsiprašau, sutvarkomas formalumas ir gaunu rekomendacijas kur geriau važiuoti. Tai sakau „Gal aš į tą pievą, kur aną kartą buvom?“. Mentorius jungia žalią šviesą ir atsibundu nuo žadintuvo skambučio. Be penkiolikos penkios. Gal kiek neramu, nes tikėjausi dar nakties, o jau šviesėja. Ginklas paruoštas, žiūronai mašinoje, apranga sudėta, pusryčiai bus paskui – galima judėti.
Pravažiuoju pro „kvartalinę“, palieku mašiną šabakštyne. Geras jausmas – miškas šlapias, uodų dar, arba jau nebėra, lieka keli šimtai metrų iki potencialios pievos. Ten gera vieta medžioti dviese. Vienas gali būti pamiškėje iš vienos pusės – ožys gali ateiti iš kairės, arba dešinės. Taip pat matoma ir už griovelio esanti kita pamiškė – deja, atstumas apie 300 metrų, todėl kitas gali sėstis arčiau griovio ir tikėtis žvėries ten.
Praėjusi kartą būtent tolėliau ir buvau, stirnos ėjo arčiau. Dabar nusprendžiau būti čia, arčiau, bet čia kaip su ežeru, kai atvažiuoji ir plauki į kitą krantą, tikėdamasis, kad ten daugiau žuvies. Įsitaisau kėdutėje, lazda, šautuvas, žiūronai ant žolės padėti. Laukiu.
Nežinau kaip jums, bet tokiems patyrusiems medžiotojams kaip aš nuolat kyla mintis palaikyti telefoną ryte – ar ko nepraleidau ko svarbaus šį Žolinių rytą. Jau po penkių keliolika. Pradedu filmuoti tolumoje bundančias gerves. Ten bala už gero kilometro. Nuostabūs garsai – pagalvoju. Vėjas nuo pievos į mano pusę – suprantu, kad viskas gerai. Ir čia įvyksta tai, kas kaip sako mano mentorius „šitą tai gali ir internetą įdėti“. 50 metrų nuo manęs, palei pat griovį, eina du šunys. Pirma mintis – „O, kokie nematyti haskiai“. Antra mintis – iš kur čia šunys, o dar einantys taip atsargiai, kažkaip panašiai į lapes, bet ne lapės tikrai. Imu žiūronus – ir klausiu ar tikrai gali būti taip, kad čia yra vilkai? Priešais mane? Dabar?
Nepaminėjau, kad nuo mano pozicijos, dešinėje už 1,5-2 kilometrų yra kelios sodybos, ir jau man atėjus girdėjau avelių mekenimą. Širdis lengvai spurda ir suvokiu, kad kone gudriausias miško gyventojas (o tiksliau du), eina praktiškai pro pat mane, per greičiausiai taiklaus šūvio atstumą, ir kadangi vėjas į mane – nejaučia. Paimu žiūronus, pridedu telefoną (jeigu kas mokat gudriau filmuoti, pasakykite) ir bandau įamžinti šitą vaizdą. „Haskiai“ neskuba, pauosto taką, toliau eina, bet tarsi su tikslu. Nuotrauka, vaizdo įrašas, dar vienas, trečias, suprantu, kad reikia tiesiog mėgautis akimirka. Ir tai medžioklės dalis.
Dar tada nedrįsau galvoti, kad tai vilkai, kol nenusiunčiau įrašo keliems bičiuliams, kurie patvirtino, kad mačiau vilkus. Vargšai, šeštą ryto turėjo atrašinėti man. Ramu, juk laukiu pasirodančių ožių.
Ir kaip tik toje pusėje, kur esu tykojęs praėjusį kartą – pamatau rudą dėmę tolumoje. Žiūronai rankose, stirna, šalia jos stirniukas. Ožio nematau. Kažkaip natūraliai kylanti mintis – „pala, jeigu yra tiedu, turi būti ir trečias kažkur“. Pasuku žiūronus kairiau – ir matau ožiuką. Ragus sunku įžiūrėti, atstumas tai ne mažas, bet mėginu pafilmuoti, padaryti kelias nuotraukas. Suprantu, kad pataikyti iš tokio atstumo, su mano pasiruošimu ir patirtimi – nerealu. Bet suprantu, kad laukiant tiesiog pamatysiu, kaip jie pamiške eina ir nueina.
Kadangi priešais mane yra keli krūmai, griovys, ir lengvas landšafto žemėjimas, suvokiu, kad galiu prisėlinti arčiau ir mėginti šauti. Reikia bandyti, žolė nupjauta, šlapia, turėčiau neišsiduoti. Prisėlinau taip, kad ožio nematyčiau nei aš, nei jis manęs. Bet pamirštu apie stirną su stirniuku. Jau matau jos „neramų“ žvilgsnį į mane ir „labanaktis“ – aukštais šuoliais pasislepia miške. Atsiradus ten, kur turėčiau pamatyti ožį – jo neberandu taip pat. Gal kiek apmaudu, bet suprantu, kad viskas gerai, taip turi būti. Bandau suprasti ką ne taip dariau – ko gero per greitai judėjau, reikėjo kiek daugiau susilenkti.
Rašau žinutę dar vienam specialistui, paaiškinu situaciją – sako mėgink sėlinti pamiške. O kas belieka, praėjo laiko nebemažai, tuoj aštuonios ryto, panašu, kad nebeilgai liko tykoti. Praėjau lengvai pamiške iki tos pusės, kur stirnos dingo iš vaizdo, pamačiau ten lengvą kirtimą ir už jo kitą pievą. Supratau, kad šiandien medžioklė baigėsi. Grįžtu, pasiimu kėdutę, ir atgal iki mašinos.
Suprantu, kad „norint išmokti plaukti, reikia plaukti“. Su medžiokle taip pat. Kuo daugiau laiko praleisiu miške, tuo mažiau klaidų darysiu. Žiemą turėjau galimybę pamatyti lūšį, kuri nuo bokštelio praėjo per keliolika metrų, tądien – du vilkus, praėjusius pro mane – tikiuosi tai ne paskutinis kartais, kai juos sutikau. Medžioklei valio!
MISKE.LT
Autoriai: Artūras Kopijuoti ar kitaip platinti čia pateiktą turinį be mūsų sutikimo draudžiama!
Užpalių seniūnijos gyventojai įbauginti – naktimis siautėjantys vilkai savo grobio ieško gyventojų kiemuose. Per savaitę nuo šių plėšrūnų nukentėję ir nuostolius skaičiuojantys ūkininkai griebiasi už galvos: kruvinos skerdynės taip įsismarkavo, kad jie bijo laukti rudens pradžios, kai vilkai pradės mokyti savo jauniklius medžioklės gudrybių.
Naktimis medžioti – į miestelį
„Mūsų kraštą pradėjo skriausti vilkai“, – taip dabartinę situaciją apibūdino Užpalių seniūnijos seniūnas Eugenijus Keraminas. Pastaruoju metu plėšrūnai, turėdami kruvinų kėslų, lankosi ne tik ganyklose, kur ganosi švelniakailės avys ar veršeliai, bet ir gyventojų kiemuose.
Praėjusią savaitę nelaukti svečiai praretino avių gretas ir nusitaikė į ožką, veršelį, o birželio mėnesio pabaigoje sudorojo dar vieną ganykloje ramiai žolę rupšnojantį veršelį. „Veikiausiai netoliese gyvena vilkų šeimyna, kuri čia ir ieško grobio. Į seniūniją jau kreipėsi keli gyventojai, o Joninių išvakarėse vilkai įsisuko į ūkininko Keraičio gyvulių bandą. Vilkai įsigudrino grobio ieškotis ir Užpalių miestelio gyventojų kiemuose: štai papjovė mano aviną, nors šalia esančiuose aptvaruose buvo šunys. Nutemptą gyvulį radau netoli kapinių tvoros“, – pasakojo seniūnas. E. Keraminas prieš mėnesį taip pat prarado du avinus, kurie buvo pririšti vos už kelių šimtų metrų nuo gyvenamojo namo. „Galima sakyti, kad išsinešė iš kiemo“, – pridūrė.
Užpalių krašto gyventojai pasakojo, kad šeimininkai, atėję į ganyklą, pašiurpo: vietoj gyvulio rado kraujo klaną, o ilgokai ieškoję vilkų aukos ant kelio aptiko tik grandinę. Seniūnas žmones ragina savo gyvūnais pasirūpinti patiems ir naktimis juos suginti į tvartus ar saugius aptvarus. Nukentėjęs nuo vilkų E. Keraminas kasdien tris avis ir ponius pargina į tvartą.
Seniūno brolis ūkininkas Virginijus Keraminas, auginantis kelis šimtus švelniakailių ir bijodamas iš miško atsėlinančių nelauktų svečių, naktimis avis laiko saugiuose aptvaruose. Tačiau prieš kelis metus jis ir pats nukentėjo nuo vilkų, kurie įsisuko į naminių gyvulių bandą ir išpjovė kelias dešimtis avių.
Praėjusią savaitę vilkai darbavosi Užpaliuose, Vilučiuose, Kaniūkuose, Norvaišiuose, Lėlių kaime, kur jau išguldė kone dešimt gyvulių.
To nebuvo kelis dešimtmečius
Specialistų teigimu, dažniausiai vilkų daroma žala ne visuomet atspindi realybę: neretai gyventojai, nukentėję nuo plėšrių pilkauodegių, niekur nesikreipia ir nepildo reikiamų dokumentų žalai atlyginti. Į nepavydėtiną situaciją įkliuvusius ūkininkus supranta ir medžiotojai, tačiau šiandien jie gali tik skėsčioti rankomis. Oficialiai vilkų medžioklė prasideda tik spalio mėnesio viduryje, tad ūkininkams belieka apsišarvuoti kantrybe ir patiems saugoti savo augintinius.
„Vilkų skaičius gerokai išaugo, o praėjusiais metais vilkų medžioklės limitas buvo nedidelis. Todėl akivaizdu – jie ėmė daryti žalą gyventojams. Pasikeitus vilkų skaičiavimo planui, žiemą juos suskaičiavome ir duomenis siuntėme į ministeriją. Mes tikimės, kad po objektyvesnės vilkų apskaitos bus padidintas vilkų medžioklės limitas“, – sakė Utenos medžiotojų ir žvejų draugijos medžioklės žinovas žuvininkas Tomas Zubovas, teigdamas, kad Utenos rajone šiuo metu galėtų gyventi iki trijų vilkų šeimynų (šeimyną sudaro 5–7 vilkai). „Tokio didelio skaičiaus mūsų rajone nebuvo kelis dešimtmečius, – pridūrė T. Zubovas. – Kadangi jų yra labai daug, jie įsidrąsina ir į medžioklę traukia ne tik naktį, bet ir dieną.“
Pašnekovas nedrįsta prognozuoti, kas laukia rugpjūčio–rugsėjo mėnesiais, kai jie intensyviai mokys jauniklius medžioklės. Tuomet turėtų būti išties nemenkų nuostolių. „Šie metai – išskirtiniai, mat jie dar nėra išsivedę jauniklių medžioti į laukus ir miškus, o jau juntami didžiuliai nuostoliai“, – pabrėžė T. Zubovas.
Stalgėnų seniūnijos Luknėnų kaime ūkininkaujančiai Ingridai Jundulaitei keletą pastarųjų rytų teko patirti šoką, išvydus nežinia kieno stipriai apdraskytus savo gyvulius.
Per tris naktis nuo žvėrių nukentėjo dvylika jautukų. Jiems nukandžiotos uodegos, apdraskyti šonai, pažeistos kojos. Kaip spėja specialistai, ūkininkės bandą puldinėja vilkai, kurie šiuo metų laiku – ypač aktyvūs.
Mėsinius galvijus auginanti I. Jundulaitė šalia miško esančiame aptvare laiko keliasdešimt jautukų. Iki šiol jos gyvulių niekas neužkliuvo, tačiau keletą pastarųjų rytų ji nustėrsta pamačiusi vis daugiau ir daugiau sužalotų savo augintinių. „Pirmąkart radau šešis apkandžiotus jautukus. Kitą rytą – dar keletą. O po pastarojo užpuolimo sužalotųjų jau dvylika. Visi jie žaizdoti, sustingę, sunkiai vaikštantys. Nieko neėda, negeria, krenta jų svoris. Keturių būklė ypač sunki – nežinia, ar išgyvens. Kiti bandos galvijai taip pat išsigandę, įsitempę, neramūs“, – „Žemaičiui“ pasakojo ūkininkė.
Pasak I. Jundulaitės, iškart kilo įtarimų, kad tai vilkų darbas. Norėdami tuo įsitikinti, po trečiojo užpuolimo medžiotojai ūkininkės valdose įrengė vaizdo stebėjimo kameras, tačiau plėšrūnai kol kas nepasirodė.
Nebeapsikentusi laukinių gyvūnų teroro, I. Jundulaitė kreipėsi į Stalgėnų seniūniją, prašydama nustatyti, kas puldinėja jos galvijus, ir išaiškinti, kokios galimybės gauti patirtos žalos atlyginimą. Seniūnija ūkininkės prašymą persiuntė Plungės rajono savivaldybės administracijai, ši viską išsiaiškinti pavedė Savivaldybės komisijai medžiojamų gyvūnų padarytai žalai apskaičiuoti. Jos pirmininkas – Žemės ūkio skyriaus vedėjo pavaduotojas Vytautas Januška.
„I. Jundulaitės kreipimąsi gavome birželio 18-ąją, pirmadienį. Ir iškart į jį sureagavome – antradienį apsilankėme pas ūkininkę, apžiūrėjome jos galvijus ir kokia žala padaryta“, – pasakojo V. Januška, į Luknėnus vykęs kartu su kitais komisijos nariais: Plungės rajono aplinkos apsaugos agentūros atstovu Tadu Andriuška, Valstybinės miškų tarnybos atstovu Algirdu Jurevičiumi, Savivaldybės ekologe Edita Lydiene ir medžiotojų būrelio „Draugystė“, turinčio ten medžioklės plotų, nariu Zenonu Srėbaliumi.
V. Januškos teigimu, akivaizdu, kad gyvūnai buvo užpulti, kai kurie iš jų stipriai apkandžioti. Ypač pažeistos uodegos, užpakalinių kojų sąnariai, žaizdoti šonai. „Žaizdos nėra gilios, kraujas nesitaško, bet akivaizdu, kad gyvūnams skauda, jie kenčia, kai kurie vos bepaeina. Be to, jaučiamos ir pasekmės – banda nebeėda, krenta jautukų, svėrusių 400–500 kilogramų, svoris“, – kalbėjo pirmininkas. Jo teigimu, komisija vieningai sutarė, kad tai – vilkų darbas. Mat jie pastaruoju metu labai aktyvūs, gyvulius puldinėja ne tik čia, bet ir kitose savivaldybėse.
Pasak V. Januškos, ūkininkei jau pateiktas atsakymas, kad jos gyvulius užpuolė vilkai ir kad ji gali teikti prašymą dėl patirtos žalos atlyginimo. „Savivaldybė turi Aplinkos apsaugos rėmimo specialiąją programą, kurios lėšomis gali atlyginti vilkų padarytą žalą. Jai reikia pateikti tik tam tikrus dokumentus, o mes savo išvadą jau padarėme“, – sakė V. Januška.
Komisijos pirmininko teigimu, I. Jundulaitė turi kreiptis į veterinarijos gydytoją, kuris įvertins sužalotųjų jautukų būklę, nustatys padarytus sužalojimus ir žalą bei suskaičiuos, kiek kainuos gydymas. Remdamasi šiais dokumentais, Savivaldybė ūkininkei atlygins visus ar dalį nuostolių.
Plungės medžiotojų ir žvejų draugijos vadovas Virgilijus Ostasevičius patvirtino, kad šiuo metu vilkai augina jauniklius, tad visai tikėtina, kad gali puldinėti gyvulius, mat ieško maisto savo vaikams, be to, moko juos medžioti. „Reikia pripažinti, kad vilkų Lietuvoje vis daugėja. Dėl to kenčia ir gyvulių netenkantys ūkininkai, ir medžiotojai, nes jų plotuose sunaikinama daug stirnų. Per metus leidžiama sumedžioti tik 60 vilkų, nors iš tikrųjų jų skaičių reikėtų reguliuoti rimčiau“, – įsitikinęs medžioklės žinovas.
Jo teigimu, Plungės rajone yra mažiausiai 15 vilkų. Nustatyta, kad vienoje iš bandų jų yra net 9. Šių plėšrūnų esama Plokštinės, Purvaičių, Medingėnų miškuose. „Kol augina vaikus, jie sėslesni, laikosi arčiau irštvos, o paskui pradeda klajoklių gyvenimą. Vilkas per parą gali nueiti apie 50 kilometrų, todėl jų apskaita gana sudėtinga“, – sakė V. Ostasevičius.
Šaltinis www.zemaiciolaikrastis.lt Kopijuoti ar kitaip platinti čia pateiktą turinį be mūsų sutikimo draudžiama!
Daumantų kaimo žmonės įbauginti – jie sako, kad kaime laisvai laksto ir medžioja vilkai. Sklinda kalbos, kad vilkai prieš savaitę sumedžiojo stirną, kurią vietoje ir sudorojo. Tuo metu krašto medžiotojai sako, kad šiemet jokios informacijos apie vilkų padarytą žalą nėra, o vilkus žmonės gali painioti su šunimis.
Rado sudraskytą
„Sako, kad vienas sodininkas rado sudraskytą stirniuką. Esą jis pasikvietė medžiotoją, o tas medžiotojas nustatė, kad tai vilko darbas. Nustatė, kad pėdsakai yra vilko. Soduose ir gyvenvietėje yra daugybė stirnų, tad mes net nenustebtume, jei čia pradėtų eiti ir vilkai. Juk grobio pakankamai. Bet ir baisu mums, kurie gyvena nuolat. Gal imsis medžiotojai kokių priemonių ir vilką sumedžios“, – dėstė į laikraščio redakciją paskambinusi daumantiškė Irena.
Dvi dešimtys
Kėdainių medžiotojų ir žvejų draugijos duomenimis, rajone gyvena daugiau nei dvi dešimtys vilkų. Šiais metais nebuvo registruotas nė vienas atvejis, kad vilkai užpultų naminius gyvūnus, nors ankstesniais metais tokių būdavo. Spėjama, kad vilkai pakankamai maisto turi miškuose ir prie gyventojų trobų nesiartina. Dažniausiai vilkai užpuola besiganančius gyvulius, kai moko medžioti jauniklius ar kai jiems labai stinga maisto.
Vilkų nei ženklo
Tiesa, nors šiemet medžiotojai dar nėra gavę nusiskundimų, kad vilkai būtų kažkam pakenkę, tačiau jeigu jie papjautų naminius gyvulius, būtų galima tikėtis žalos kompensavimo.
„Išties šiemet dar nesame gavę informacijos, kad vilkai būtų padarę kažkokios žalos. Žinoma, labai gerai, kad žmonės nenukenčia nuo laukinių gyvūnų.
Kita vertus, vilkų padaryta žala yra atlyginama. Jeigu vilkai papjautų, tarkim, avį, žmogus turėtų kreiptis į seniūniją, ši savo ruožtu kreiptųsi į komisiją ir paskui žala būtų atlyginama.
Tačiau kol kas Kėdainiuose ramu ir reikia tikėtis, kad šiemet taip ramiai viskas ir praeis. Kol kas nei medžioklės plotuose vilkų nematome, nei šiaip niekur nepastebėjome jų. Taip gali būti dėl to, kad vyksta intensyvūs miško tvarkymo, medienos kirtimo darbai. Vilkai sutrikdyti lenda gilyn į mišką, slepiasi“, – pasakojo Lionius Stanevičius, Kėdainių medžiotojų ir žvejų draugijos pirmininkas.
Šaltinis žurnalas „www.rinkosaikste.lt” Kopijuoti ar kitaip platinti čia pateiktą turinį be mūsų sutikimo draudžiama!
Apie vilkus ir galimą jų medžioklę ne tik mūsų šalyje, bet ir visoje Europoje bei apskritai pasaulyje sklando įvairių mitų ir stereotipų. Vienoje pusėje yra fanatiški vilkų ir kitų stambiųjų plėšrūnų gynėjai, kitoje – medžiotojai, pasirengę vilkų populiaciją kontroliuoti, bet praktiškai nėra nė vieno, norinčio šiuos plėšrūnus išnaikinti.
PIRMASIS MITAS, kuriuo naudojasi fanatiški vilkų gynėjai, yra teiginys, kad vilkų ir kitų stambiųjų plėšrūnų populiacija Europoje staigiai mažėja, tad šie gyvūnai turėtų būti griežtai saugomi. Tai yra visiška kvailystė, nes, išskyrus kelis atskirus pavyzdžius, Europos vilkų populiacija yra stabili ir net auga. Per pastaruosius 10 ar 15 metų vilkų daugelyje šalių padaugėjo taip sparčiai, kad žmonės su savo įstatymais nespėja sekti ir prisitaikyti prie esamos situacijos. Rytinėje Vokietijoje nuo kelių dešimčių vilkų per pastaruosius 10 metų padaugėjo iki daugiau nei 400 individų. Vilkų populiacija netvarkoma, žmonės jiems nekelia jokio pavojaus, todėl jų galima nufilmuoti net šviesiuoju paros metu per kelis metrus nuo automobilių. Lietuvoje tai neįsivaizduojama, nebent vilkas būtų ligotas. Pasak patyrusio Latvijos stambiųjų plėšrūnų tyrinėtojo dr. biol. Janio Uozuolinio vilkas ir žmogus vienas kitam turėtų jausti pagarbą ir baimę. Tai yra sugyvenimo pagrindas. Šiuo metu Vokietijos medžiotojai kovoja, kad valstybėje būtų įvesta kokia nors vilkų populiacijos tvarkymo sistema, nes atrodo, kad situacija netrukus taps nevaldoma. Švedijoje nuo 2000-ųjų vilkų padaugėjo kelis kartus. Populiacijai buvo kilusi grėsmė, nes vilkai poruodavosi su artimais giminaičiais, bet dėl to jų nemažėjo. Švedijoje vilkai labai atidžiai tyrinėjami ir pagal DNR galima nustatyti, iš kur konkretus vilkas kilęs. Vis dėlto daugelį metų švedai kovoja, kad galėtų vilkų skaičių kontroliuoti, juo labiau todėl, kad dėl briedžių medžioklės tradicijų vilkai kelia grėsmę medžiokliniams šunims – kasmet vilkai sudrasko dešimtis šunų. Problema tapo tokia didelė, kad miestuose net rengiami žvakučių vakarai, minint vilkų papjautus šunis.
Taip pat vilkų stabiliai daugėja Čekijoje, Lenkijoje, Slovakijoje, Slovėnijoje ir Rumunijoje, kur 2016 metais valdžia uždraudė bet kokią stambiųjų plėšrūnų medžioklę, o šiemet užfiksuota daugiau atvejų, kai vilkai ir meškos užpuola žmones. Taip pat vilkų daugėja ir kitur Europoje.
Nuotrauka iš žurnalo „Medžioklė”
ANTRASIS MITAS yra apie Europos Sąjungą ir jos apribojimus. Visi galvojame, kad vilkų medžioklę Lietuvoje riboja būtent ši institucija ir dažnai didžiausiu kaltininku įvardijame ją, tačiau taip nėra. 1992 m. gegužės 21 d. Tarybos Direktyvoje 92/43/EEB dėl natūralių buveinių ir laukinės faunos bei floros apsaugos Lietuvos vilkų populiacija yra įtraukta į V priedą: Bendrijos svarbos gyvūnų ir augalų rūšys, kurių ėmimui iš gamtos ir naudojimui gali būti taikomos tvarkymo priemonės. V priedas leidžia valstybei narei taikyti įvairius kriterijus, palyginti laisvai medžioti šiuos gyvūnus. Švedai ir vokiečiai labai norėtų, kad jų vilkų populiacija būtų įtraukta į V priedą, nes tada būtų įmanoma ją tvarkyti. Ir IV priedas leidžia tvarkyti konkrečių gyvūnų populiacijas, bet tada reikia direktyvos išimties, o tai jau kiek sudėtingiau.
Latvijos, Estijos ir Lenkijos vilkų populiacija taip pat yra V priede. Tai geriausia įmanoma situacija, kalbant apie galimą medžioklę. Latvija ir Estija visiškai pasinaudoja šio priedo privalumais, Lenkijoje vilkai nemedžiojami, o Lietuvoje medžioklė vyksta labai ribotoje vietoje, bet to reikalauja ne Europos Sąjunga, o nustato vietos institucijos. Kad būtų galima medžioti, reikia rūšies apsaugos plano ir populiacijos stebėsenos, t. y. pagrįsto mokslo, rodančio, kad populiacija yra geros būklės. Kitų esminių apribojimų nėra. Tai, kad Lietuvoje jau trečius metus nustatytas tas pats limitas ir neįmanoma vilkų suskaičiuoti konkrečiu metodu, nustato ne ES, o mūsų pačių valdžia. Rengiant vilkų populiacijos tvarkymo planą buvo per maža medžiotojams atstovaujančių organizacijų įtaka, ir galbūt rengėjai visai nenorėjo, kad medžiotojai prisidėtų. Taip pat statistika apie vilkų padaromą žalą yra iškreipta, nes ūkininkai apie ją ne visada praneša.
TREČIASIS MITAS yra apie medžiotojus, kurie neva nori, kad visi vilkai būtų iššaudyti. Be abejo, taip nėra, o populiacijos kontrolė yra geriausias būdas, kad rūšys galėtų sugyventi. Jeigu nėra teisėto populiacijos kontrolės būdo, tai suinteresuotos pusės pačios imsis priemonių. Ką daryti ūkininkui, jeigu jo avys pjaunamos? Jis gali imtis vilkus nuodyti – tokia problema buvo nustatyta Portugalijoje, kur vilkai yra griežtai saugomi.
KETVIRTASIS MITAS – vilkai kelia grėsmę kitų gyvūnų populiacijoms. Taip būna tik tada, kai vilkų populiacija pasiekia savo teritorinės talpos maksimumą. Vilkų yra ten, kur yra gyvūnų, antraip jie neturėtų ką ėsti. Latvijoje pastebėta, kad kvartale, kur sumedžioti penki vilkai, vyksta ir elnių ruja, taip pat iš ten išbėga šernų, stirnų ir kiškių. Žodžiu, vilkai seka paskui gyvūnus. Jeigu vilkas nebeturi ką ėsti, jis žūva, ieško alternatyvų arba persikelia į kitą vietą. Norint medžioti negalima remtis argumentu, kad vilkas išskerdžia visą miško gyvūniją, nes vilkas turi didesnę teisę būti miške nei žmogus ir yra Lietuvos gyvūnijos atstovas. Pagrindinis medžioklės argumentas yra tas, kad ji padeda populiaciją išlaikyti stabilią ir skatina pakantumą vilkams. Šių protingų plėšrūnų populiacijos kontrolė yra labai jautrus, emocingas klausimas, tačiau reikia suprasti ir tai, kad šiuo atveju problema yra ne ES, o vietos institucijos.
Šaltinis žurnalas „Medžioklė”
Autorius LINDA DOMBROVSKA Kopijuoti ar kitaip platinti čia pateiktą turinį be mūsų sutikimo draudžiama!
Miškininkai, Aplinkos ministerijos ir saugomų teritorijų darbuotojai, medžiotojų būreliai, visuomenininkai šiemet vėl susitiks miškuose ir bendromis jėgomis dar kartą skaičiuos vilkus. Kasmet apskaita vykdoma tuomet, kai pakanka sniego, tačiau pastarosios žiemos labai nepastovios, o ir kitos priežastys lemia, kad vilkų apskaita šalyje greitai bus vykdoma kitaip. Specialistai tikisi, kad naujovės padės įnešti kiek aiškumo į nesibaigiančią diskusiją vilkų klausimu.
Paprastai vilkų apskaita atliekama registruojant pėdsakus sniege, todėl ją galimą vykdyti tik esant tinkamoms oro sąlygoms. Apskaita kartojama du kartus, kas trys – keturios dienos. Kadangi didesnis sniego kiekis iškrito visai neseniai, šių metų apskaitos datos dar nepaskelbtos. Galiausiai viskas vis tiek priklausys nuo oro sąlygų, kurių taip lengvai nenumatysi.
Trukdė orai
„Bet kokiu atveju, apskaita bus organizuojama, nors būta metų, kuomet ji ir neįvykdavo dėl pernelyg šiltų orų, pavyzdžiui, 2017 m.“, – prisimena Aplinkos ministerijos Gamtos apsaugos ir miškų departamento, Gamtos apsaugos skyriaus vyr. specialistė Jolanta Urbelionytė. Pernai keliuose rajonuose sniego danga buvo per menka, kad apskaitos dalyviai galėtų efektyviai suskaičiuoti pėdsakus. Apskaita taip pat nebuvo įvykdyta ir 2016 m., nes sniego, pasibaigus 2015/2016 m. vilkų medžioklės sezonui, paprasčiausiai nebebuvo. Apskaitos vykdomos ne šiaip aplinkosaugininkų smalsumui patenkinti. „Jos reikalingos tam, kad būtų nustatyta vilkų medžioklės kvota ateinančiam medžioklės sezonui. Pavyzdžiui, paskutiniam medžioklės sezone ji siekė 60 gyvūnų. Šis skaičius paskirstomas po savivaldybes, daugiau leidžiama sumedžioti ten, kur vilkai ūkininkams pridaro daugiau žalos“, – teigė specialistė. Tačiau ūkininkai – ne vieninteliai suinteresuoti vilkų skaičiaus reguliavimu. Savo interesus vilkų atžvilgiu turi ir medžiotojai, aplinkosaugininkai, visuomenininkai ir galbūt visi gamtai neabejingi. Neretai skirtingi požiūriai iššaukdavo ir konfliktus tarp šių grupių, todėl pernai Aplinkos ministerijoje įkurta darbo grupė pasiryžo imtis permainų.
Darbo grupei vadovaujantis Aplinkos ministerijos Gamtos apsaugos ir miškų departamento direktoriaus pavaduotojas Algirdas Klimavičius GRYNAS.lt pasakojo, kad šiemet bus imtasi kardinalių pokyčių, kaip bus skaičiuojami vilkai ir koks bus taikomas tolimesnis jų apsaugos planas. Visgi, vilkas – ES saugoma rūšis, ir nors Lietuva turi išimtį leisti jų medžioklę, rūšies apsauga privalo būti užtikrinta.
Mokomės iš estų
Pagal 2015 m. apskaitos duomenis (naujesnių nėra, nes nei 2016, nei 2017 m. apskaitų nepavyko atlikti dėl orų), mūsų šalyje gyveno ne mažiau 292 vilkų. „Remtis vien mažiausiu numanomu vilkų skaičiumi, kai planuojamas sumedžiojimo limitas – nepasiteisinusi taktika. Iš tiesų vos kelios valstybės Europoje beskaičiuoja vilkus individais ir pagal tai nustato kvotas, daug populiaresnis ir efektyvesniu laikomas vilkų šeimų, gebančių vesti jauniklius skaičiavimas“, – pasakojo A. Klimavičius. Tačiau tai – tik mažiausia naujovė iš planuojamų. Darbo grupė išanalizavo kitų šalių patirtį ir pasirinko sekti estišku vilkų apskaitos ir apsaugos modeliu. Šioje Baltijos šalyje vilkai skaičiuojami ištisus metus.
„Paskutiniai keli metai rodo, kad suskaičiuoti vilkus didelėje teritorijoje vienu metu yra nebepatikima. Pernelyg didelė priklausomybė nuo oro sąlygų. Be to, skaičiai niekada nebus labai tikslūs: juk fiziškai neįmanoma apeiti kiekvieno Lietuvos kampelio ir surasti visus vilkų paliktus pėdsakus. Todėl remiantis estų patirtimi organizuosime vilkų veiklos įrodymų skaičiavimą ištisus metus, bus remiamasi ne tik pėdsakais, bet ir kitais vilkų veiklos požymiais: naminių gyvulių užpuolimų statistika, vilkų pastebėjimais, girdėto kaukimo atvejais, medžiotojų surenkama informacija iš savo medžioklės plotų, medžioklės laimikio tyrimai ir t.t. Tai leis susidaryti kur kas tikslesnį vaizdą, kiek šalyje nuolat gyvena reprodukuojančių vilkų porų, ir kokias reguliavimo ar apsaugos priemonės bus efektyviausia taikyti“, – sakė A. Klimavičius.
Nors šiuo metu dar vyksta pasirengiamieji darbai, Aplinkos ministerijos specialistai ketina iki mėnesio pabaigos juos užbaigti ir turėti pasitvirtinę naują metodiką, kurią galės taikyti nedelsiant. Pokyčių apskaitos vykdymui prireikė ne vien dėl orų. „Visos suinteresuotos pusės darbo grupės darbo pradžioje sutiko, kad esama situacija netenkina: ūkininkai skundėsi augančia vilkų daroma žala, medžiotojai – dėl kvotų kiekio, nevyriausybinės aplinkosauginės organizacijos pergyveno dėl apskaitos duomenų patikimumo ir vilkų, kaip rūšies apsaugos, permedžiojimo grėsmės ir t.t. Naujoji metodika visiems atrodo priimtinesnė ir nors ją dar reikės išbandyti praktiškai, tai bus žingsnis į priekį“, – įsitikinęs A. Klimavičius.
Žalą ūkininkams atlygina medžiotojai
Pirminiais duomenimis (pagal 55 savivaldybių pateiktą informaciją), sausa statistika sako, kad 2017 m. registruota vilkų žala sumažėjo lyginant su ankstesniais metais. 2017 m. nuo sausio 1 d. iki rugsėjo 1 d. Lietuvoje užfiksuoti 181 vilkų žalos atvejai (25 proc. mažiau nei pernai per tą patį laikotarpį), papjauti arba sužaloti 615 ūkiniai gyvūnai (10 proc. mažiau), apskaičiuota žalos atlyginimo suma 56,5 tūkst. Eur (20 proc. mažesnė) – 2016 m. buvo 245 žalos atvejai, nukentėjo 689 gyvūnai, žalos suma – 71 tūkst. Eur. Tačiau 2017 m. lyginant su 2016 m., per vieną registruotą užpuolimo atvejį padaryta daugiau žalos. Išsamią informaciją apie vilkų žalą galite rasti Aplinkos ministerijos svetainėje. Nors pernai žalos skaičiai sumažėjo, visgi aplinkosaugininkams nerimą kelia sparčiai augantis naminių gyvulių skaičius ūkiuose. Ypač vilkų mėgstamas grobis – avys, kurių Lietuvoje 2011 m. pradžioje buvo laikoma 64 tūkst., o 2016 m. – jau 183 tūkst. ir šis skaičius toliau auga. „Kuo daugiau avių – tuo didesnė tikimybė vilkui jas aptikti ir sumedžioti. Avys jiems lengvas grobis, todėl vilkai mielai jas renkasi, neretai ir savo jauniklius „treniruoja“ medžiodami būtent avis“, – pasakojo A. Klimavičius.
Vilkų daroma žala
Tačiau specialistas taip pat pridūrė, kad žala ūkiuose laikomiems gyvūnams nebūtinai taip tiesiogiai gali priklausyti nuo skaičių. „Jeigu netinkamai organizuosime vilkų medžioklę, tuomet ir žala gali išaugti. Vilkai labai protingi gyvūnai ir jeigu jie žino, kad už miško ribos jiems kyla pavojus, jie to vengia. Atsargaus elgesio turi jauniklius išmokyti tėvai, todėl per ankstyvas suaugėlių sumedžiojimas labai padidina tikimybę, kad jaunikliai išsivystys į „probleminį“ individą, t.y. tą, kuris demonstruos rūšiai nebūdingą drąsą ir puldinės gyvulius šalia žmogaus. Tai yra įrodyta mokslo tyrimais. Todėl labai svarbu tinkamai nustatyti medžioklės terminus ir paskirstyti medžioklės kvotas, kad vilkai kuo rečiau rinktųsi ūkininkų gyvulius, o tenkintųsi miško tankmėje sumedžiojamais laukiniais žvėrimis“, – įsitikinęs A. Klimavičius.
Nepaisant ir geriausių apsaugos ar reguliavimo priemonių, žalos ūkininkams visiškai išvengti turbūt niekuomet nepavyks. Todėl Lietuvoje už vilkų padarytą žalą numatytos kompensacijos, kurias netiesiogiai apmoka medžiotojai. „70 proc. iš medžiotojų surenkamų mokesčių keliauja į specialų biudžetą konkrečiai savivaldybei. Savivaldybės turi sudariusios specialias komisijos, kurios ištiria kiekvieno vilko užpuolimo atvejį ir atlygina ūkininkui žalą. Suprantama, kad ūkininkas visuomet liks nepatenkintas, bet kompensacijos užtikrina, kad būtų mažinama įtampa, nebūtų imamasi savavališkos medžioklės“, – pridūrė A. Urbelionytė.
Siekti sugyvenimo
Be ministerijos specialistų, medžiotojų ir ūkininkų atstovų bei mokslininkų, minėtoje darbo grupėje darbuojasi ir nevyriausybinė Gamtos apsaugos asociacija „Baltijos vilkas“, kurios narių pagrindinis tikslas – užtikrinti vilkų, kaip rūšies, apsaugą. „Sutinkame, kad medžioklė, kaip gamtosauginė priemonė yra priimtina, tačiau svarbu, kad ji būtų organizuojama protingai. Kalbėti šiuo klausimu turi skaičiai, statistika ir moksliniai duomenys, o ne emocijos“, – GRYNAS.lt teigė „Baltijos vilko“ Tarybos pirmininkas Andrius Laurinavičius.
Asociacijos atstovas sutiko, kad ankstesnė, kartą per metus vykdoma vilkų apskaita, skaičiuojant tik individus, o ne šeimas buvo nepakankama. „Visoje Europoje, bent jau tose šalyse į kurias norėtume lygiuotis aplinkos apsaugos srityje, seniai skaičiuojamos šeimos, o ne paskiri vilkų individai. Gal tai iš šono ir neatrodo, kaip svarbus rodiklis, bet kai pradedama apie vilkus mąstyti šeimų kategorijomis – keičiasi ir požiūris į juos, taikomos kitos apsaugos priemonės. Juk galutinis tikslas turi būti rūšies išsaugojimas, žmonių ir gamtos interesų suderinimas, apie tai kalba tvarumo principas. Vilkas, kaip individas, yra mažiau svarbus nei sveika vilkų šeima, kuri gali vesti jauniklius. Taip užtikrinama rūšies ateitis“, – pasakojo A. Laurinavičius. Nevyriausybinės organizacijos narys taip pat deda dideles viltis į naujai rengiamą Vilkų apsaugos planą, nors pažymėjo, kad svarbu yra išsaugoti viešumą ir skaidrumą: stebėjimo duomenys turi būti visiems prieinami, turi būti sudarytos galimybės juos patikrinti, kad būtų kuo mažiau galimybių jais manipuliuoti. Asociacija taip pat tikisi, kad didesnis dėmesys bus skiriamas švietimui.
„Europoje požiūris į vilkus jau keičiasi, suprantama, kad tai gamtos įvairovės dalis, kuri privalo būti išsaugota, o ne išnaikinta, kaip galbūt buvo kadaise. Jeigu tikrai norime būti modernia valstybe, su modernia gamtos apsauga, turim keisti ir požiūrį į ją. Suprantame ūkininkus, suprantame medžiotojus, palaikome tą poziciją, kad reikia ieškoti kompromiso, nesileisti į konfliktus – iš jų niekas nelaimi“, – svarstė A. Laurinavičius.
Apie vilkus
Vilkai – bendruomeniniai gyvūnai ir yra labiausiai prisitaikę gyventi grupėmis. Vieną šeimyninę gaują dažniausiai sudaro suaugusių vilkų pora, jų jaunikliai ir jauni vilkai iš ankstesniųjų vadų. Kiekvienoje gaujoje būna vadas ir jo pora, dominuojanti vilkė. Tik dominuojanti vilkė gaujoje gali susilaukti jauniklių. Medžiodami ir augindami jauniklius suaugę vilkai vienas kitam padeda. Kaukdami vilkai pažymi savo buvimą kitoms gaujoms. Taip jie stengiasi išvengti nereikalingų susidūrimų. Žemesnieji gaujos nariai paklūsta dominuojantiems vilkui ir vilkei, demonstruodami savo pavaldumą guldamiesi ant nugaros ar glausdamiesi prie žemės. Kiekvienas vilkas žino savo vietą dominavimo skalėje ir stengiasi ją išlaikyti. Per daug pretenduojantis vilkas gali būti vado išvytas iš gaujos. Susirėmimų pasitaiko dažnai, bet per juos vilkas retai žūva, bet kartais sunkiai sužeidžiamas. Maistu negalinčiam pasirūpinti vilkui, kol jis pagyja, išgyventi padeda kiti nariai. Vilkų pora yra ištikimi vienas kitam, nebent vienas iš jų žūtų. Jauniklius motina žindo maždaug 10 savaičių, po to jaunesni vilkai ir motina pradeda juos maitinti atryta mėsa. Motina atsiveda nuo 3 iki 9 jauniklių. Vilkiukai pradeda medžioti vienerių metų – kai jiems išdygsta visi dantys. Vilkai vadinami miško sanitarais, nes daugiausiai medžioja nukaršusius, ligotus gyvūnus, jauniklius.
Šiaulių regiono aplinkos apsaugos departamentas (ŠRAAD) gauna vieną po kito, medžiotojų pranešimus apie sumedžiotus vilkus. Spalio 15 d. prasidėjus vilkų medžiojimo sezonui, Šiaulių regione jau sumedžioti trys vilkai. Po vieną vilką sumedžiota Plungės, Akmenės ir Radviliškio rajonuose.
Spalio 15 d. prasidėjo ir vilkų medžiojimo sezonas. Aplinkos ministro Kęstučio Navicko įsakymų 2017 – 2018 metų sezoną Lietuvoje leista sumedžioti 60 vilkų. Medžioklės sezonas truks iki balandžio 1 d. Jeigu sezonui skirtas vilkų sumedžiojimo limitas bus išnaudotas anksčiau, sezonas aplinkos ministro įsakymu bus nutrauktas.
Sumedžiotų vilkų skaičius sparčiai auga. Iki spalio 20 dienos Lietuvoje jau buvo užregistruoti 7 sumedžioti vilkai. Vienas iš jų Plungės rajone, Rietavo seniūnijoje, Rindžių miške. Suaugęs patinas buvo sumedžiotas varyminės medžioklės metu.
ŠRAAD gyvosios gamtos apsaugos inspektoriai savaitės pradžioje gavo pranešimą apie Akmenės rajone sumedžiotą dar vieną vilko patiną. Plėšrūnas buvo sumedžiotas Ventos seniūnijoje, Purvių miške, tykojant.
Šią savaitę dar vienas suaugęs vilko patinas sumedžiotas Radviliškio rajone, Pakalniškių seniūnijoje. Medžiotojas vilką pastebėjo Kleboniškių miško prieigose.
Praėjusį sezoną Šiaulių regione buvo sumedžiota 11 vilkų. Po vieną vilką nušauta Šiaulių bei Plungės rajonuose, du vilkai Radviliškio rajone, trys Mažeikių rajone. Daugiausiai vilkų – keturi sumedžioti Kelmės rajone.
Kaimyninėse šalyse vilkų sumedžiojimo limitai ženkliai didesni. Latvijoje per metus leidžiama sumedžioti 250–300, Estijoje – 130–150 šių plėšrūnų. Baltarusijoje vilkai medžiojami ištisus metus. 2017-ųjų vasarį šioje šalyje buvo sumedžiota 1300 vilkų.
Šiaulių regiono aplinkos apsaugos departamento informacija 2017.10.26
Keistokai susiklostė šių dienų problema, kuri sukasi apie vieną iš mūsų miškų gyventoją – vilką. Sugebame suskaičiuoti elnius, stirnas, briedžius, šernus. Vilkų suskaičiuoti nepavyksta niekaip. Kiek jų yra , kiek turėtų būti nesugeba atsakyti nei mokslininkai, nei vilkų apsaugos organizacijos, nei medžiotojai. Kaip gyventi kaimo žmogui kai vilkas vis artėja prie jų namų. Vieni klausimai, o kur atsakymai. Šiandien tęsiame praėjusioje laidoje pradėtą temą, tai yra kalbėsime apie vilkus.
