Žyma: Medžioklė

Pavasarinė slankų medžioklė

Straipsnyje aprašyta medžioklė vyko Batarusijoje

Iš karto reikėtų pasakyti, kad šio paukščio pavadinimas panašiai skamba ir baltarusiškai – „slonka“, taip pat ir lenkų, čekų ir slovakų kalbomis. Tiktai rusai šiam miško paukščiui neturi pavadinimo, vadina jį „valdšnepu“ − t. y. vokišku žodžiu („Waldschnepfe“), kuris išvertus reiškia „miško tilviką“, taigi ir vokiečiai nesugalvojo pavadinimo, beje, kaip ir anglai („Woodcock“). „Miško tilvikas“ – argi taip derėtų vadinti šį gražų medžiojamą tilvikinių šeimos paukštį? Tai tik menkas bandymas kažkaip apibūdinti, o ne tikras vardas.

Beje, V. Dalio žodyne pateikiami ir sinonimai, šiuo metu beveik nevartojami rusų kalboje: šilinis tilvikas, „sluka“, kreguoklis, beržinukas, šilinukas ir raudonasis tilvikas. Bet man labiausiai patinka „slonka“. Baltarusiškas pavadinimas turbūt atsirado dėl ilgo šio paukščio snapo. Nė vienai iš medžioklės rūšių, ko gero, neskirta tiek liaupsių ir pagyrų (kartais net visai nederamų) kaip pavasarinei slankų medžioklei. Levas Tolstojus, Ivanas Turgenevas, Sergejus Aksakovas ir daugelis kitų rašytojų – medžiotojų paskyrė šiai nepaprastai patraukliai medžioklei ne vieną puslapį.

Beje, ir šiuo metu apie slankų medžioklę nemažai rašo ir profesionalai, ir visokiausių aprašymų mėgėjai. Kaip solidus žmogus, prieš aprašydamas savo įspūdžius, patirtus medžioklėje per pavasarinį slankų traukimą, pasidomėjau, ką apie tai rašo kiti. Esant internetui tai padaryti visiškai paprasta. Radau begalę tekstų ir nusiminiau. Susidarė įspūdis, kad jų autoriai tiesiog nusirašo vienas nuo kito ar iš ankstesnių šaltinių. Todėl norėdami papasakoti skaitytojams apie šių miško „ilgasnapių“ medžioklę padarysime kitaip: imame šovininę, šautuvą, pasišaukiame šunį, sėdame į automobilį ir leidžiamės į gana tolimą kelią. Iš karto noriu padaryti išlygą. Mano požiūriu, tikroji medžiotojo esmė atsiskleidžia būtent per pavasarinę medžioklę. Kodėl? Ogi todėl, kad tiems, kuriems terūpi prisiplėšti mėsos ir kietai prisikimšti medžioklinius krepšius ar kuprines laukinės paukštienos arba šernienos, nėra ką veikti pavasario vakarą miško laukymėje – slankų medžioklė nėra gausi laimikio. Per vieną vakarą galima sumedžioti vieną ar dvi, daugiausiai – penkias slankas, bet ir tai tik tuo atveju, jeigu labai smarkiai pasiseks. Pavasarinė slankų medžioklė – tai visų pirmiausia susikaupimas ir mąstymas. Į ją vykstama patirti ne visiems suprantamą džiaugsmą, kurį pajunti žvelgdamas kaip pavasarį bunda pasaulis…

Patetiškai ir banaliai čia pradėjau, bet tiek to, tegu lieka. Taigi, išsiruošėme į medžioklę. Mūsų komanda, kurią sudarė trys patyrę medžiotojai (vienas iš jų buvo 10 metų šuo, dratharas), išvyko į seniai išžvalgytus medžioklės plotus, esančius Vitebsko srities Postavos rajone. Tai buvo pirmoji mūsų medžioklė šiose vietose tais metais, tad pradėdami nenorėjome žvalgyti naujų plotų – reikėjo kuo greičiau atsikratyti rankų „niežulio“, atsiradusio belaukiant medžioklės.

Kelis žodžius noriu tarti apie šuns dalyvavimą šioje medžioklėje. Tai labai pageidautina, tačiau tik tuo atveju, kai jūsų šuo nėra itin karšto būdo, taip pat jis turi būti geras ieškotojas, turintis neklystančią ir stiprią uoslę. Šuns užduotis – ramiai, neinkščiant, nedejuojant ir nebruzdant išgulėti šalia medžiotojo kokias dvi valandas, o paskui prireikus sutemose rasti nušautą ar pašautą paukštį. Jeigu praskrendantis paukštis pastebės ant žemės kažką neaiškiai judant ar besikuičiantį šunį, jis būtinai pakeis skrydžio kryptį ir pasuks tolyn nuo „blogos“ vietos. Šuns veislė šiuo atveju nėra svarbi, ją lemia tiktai medžioklės sąlygos, t. y. jeigu pasiimsite skaliką arba, pavyzdžiui, kurtą, jūs, be abejo, tapsite pažeidėju. Tai paaiškinti sudėtinga, bet ne mes sukūrėme šias taisykles. Galima apsieiti ir be šuns, tačiau patikėkite, rasti nušautą slanką, kurios kūnas išmargintas miško pakloto spalvomis, sutemus nepaprastai sunku, o pašautą paukštį, gebantį pasislėpti pačiuose brūzgynuose, praktiškai neįmanoma. Jeigu jūsų šuo karšto būdo ir ramiai ištupėti kelias valandas jam yra nerealus dalykas, geriau palikti jį bazėje, o po medžioklės, jeigu reikia, atsivesti į vietą ir paleisti ieškoti.

Daugelis autorių rekomenduoja paleisti šunį ieškoti kitą rytą po medžioklės, tačiau iš savo patirties galiu pasakyti, kad verčiau nepatingėti ir atsivesti atsivesti šunį tą patį vakarą. Rytą medžioklės vietoje dažnai galima rasti tik kelias plunksneles, o ne nušautą paukštį – bus pasidarbuota lapės arba kurio nors iš daugybės kiauninių šeimos atstovų.

Pirmą vakarą medžioklės plotuose nusprendėme skirti žvalgybai. Nors šiose vietose lankomės kasmet, kartais slankų tuoktuvės čia būna aktyvios, o kartais labai vangios. Tai lemia ne vienas veiksnys: jeigu oras prastas, tuoktuvės vyksta vargais negalais, labai tingiai, tarsi nenoromis. Per vakaro žarą tokiu oru retai tenka išvysti daugiau kaip 2–3 slankas, o iššauti apskritai pavyksta retai. Remdamasis savo stebėjimais galiu pasakyti, kad giedrą vakarą paukščiai praskrenda pernelyg aukštai – tiesiai virš aukštų medžių viršūnių, slėpdamiesi už lajų ir aplenkdami proskynas.

Geriausias laikas medžioti slankas tada, kai oras ūkanotas, tačiau šiltas ir be vėjo. Vietą reikia pasirinkti išmintingai. Žvalgybos metu galite pastebėti, kad tam tikroje vietoje slankos skraido aktyviai, tačiau ten bus sunku šaudyti, pavyzdžiui, dėl to, kad ten auga aukštos pušys, vieta yra nuošalyje nuo proskynos ar miško kelio; tokioje vietoje verčiau neapsistoti. Geriausia pasirinkti tokią vietą, kurioje paukščių mažiau, bet šaudyti patogiau. Atkreipkite dėmesį ir į pomiškį – kuo jis tankesnis, tuo sunkiau bus rasti nušautą, o tuo labiau pašautą paukštį.

Vietiniai medžiotojai daugeliu atvejų būna prasti padėjėjai ieškant slankų traukimo vietų. Dažniausiai jie neįstengia jų parodyti, nes kažkodėl nevertina šių paukščių kaip medžioklės objekto. Va šerną nudobti – visai kitas reikalas, ar bent jau kiškį, o slanką – vienas paikiojimas ir bereikalingas šovinių eikvojimas.

Tačiau mums vis dėlto pasakė, kad slankos jau skraido, ir net labai aktyviai. Jos skrido virš kaimo! Tos pačios dienos vakare po vakarienės pats mačiau kelias slankas, viena po kitos traukiančias tiesiai virš kaimo trobų stogų.

Pasirodė, kad norint pamatyti traukiančias slankas visai nereikėjo eiti toli į mišką! Paukščiai traukė tiesiai virš namo! Ir labai dažnai, neretai ir iš karto po du.

− Taip, slankos dažnai čia traukia pavasarį, o būna, kad ir rudenį, – paaiškino mums trobos šeimininkė.

Pirmas tais metais apsilankymas miške apstulbino kaip visada. Nors daugelį metų lankausi miške pavasarį, veržlus visos gamtos budimas pritrenkia kaskart. Paslaptinga prietema, sutrešusių lapų kvapas ir įvairiausi paukščių balsai tiesiog užburia, prie to priprasti neįmanoma. Vienintelis dalykas, galintis sugadinti visą medžioklę – tai netinkamas apavas ir apranga. Įprasti guminiai batai, kurių aulai vos siekia kelius, netiks, jie būtinai turi būti su atvartais, gerai priglundančiais prie kojos ir sutraukiamais raišteliais, nes vanduo ne tik žliugsi po kojomis, bet ir gausiai pilasi nuo pomiškio, per kurį tenka brautis, medžių. Reikalavimai dėl drabužių paprasti – jie turi būti šilti ir patogūs.

Saulė leidosi, mes kantriai laukėme. Dar iki sutemų tai vienur, tai kitur pasigirsdavo tolimas caksėjimas arba kvorkimas (jis girdimas tada, kai slanka skrenda nelabai toli). Vietiniai sakė tiesą: slankų šiuose plotuose daugiau negu pakankamai, tačiau jos ne itin skubėjo patekti mums į akis…

Ir staiga, pažvelgęs į šoną, kur pasigirdo dar vieno paukščio kvorkimas, pamačiau slanką tiesiai virš savo galvos. Ji skrido visiškai tyliai, per kokius penkis metrus nuo medžių viršūnių – gal tai patelė? Tačiau garsus skleidė ne ji, o kita slanka, praskridusi virš mano bičiulio galvos. Tarp medžiotojų galioja nerašyta taisyklė – nešauti į pirmą paukštį, praskridusį pavasarinio traukimo metu. Laikoma, kad veikiausiai tai patelė, todėl reikia laukti antros tuoktuvėse dalyvaujančios slankos. Nežinau, kodėl taip manoma, tačiau ornitologų, kurių pasakojimai atrodo kur kas patikimesni negu medžiotojų pasakėlės, nuomone, pirmasis praskridęs paukštis gali būti ir patinas, ir patelė. Net labiau tikėtina, kad tai bus patinėlis, nes patelės per tuoktuves tupi ant žemės ir žvalgosi į pretendentus, praskrendančius virš jų. Prie patikusių jos priskrenda pačios. Būtent tuo pagrįstas nelabai garbingas slankų šaudymo būdas – sviedžiant į orą kepurę. Praskrendantis patinas dažnai palaiko ją nuo žemės pakilusia patele, staigiai pakeičia skrydžio kryptį puldamas prie skrendančios patelės, tačiau jį pasitinka šūvis. Tačiau mes šiuo būdu nesinaudojame, ir pirmą paukštį visada praleidžiame, taisyklė yra taisyklė, kad ir nerašyta. Po kokių penkių minučių praskrido ir kita slanka. Beje, kur kas žemiau negu pirmoji, jei būčiau turėjęs šautuvą, tikrai nebūčiau prašovęs.

Iš viso su bičiuliu per žvalgyboje praleistą valandą pamatėme daugiau kaip 15 paukščių. Jau visiškai sutemus grįžome į kaimą. Kitą vakarą, dar nesutemus, mes vėl buvome iš vakaro išžvalgytose vietose. Vėl čirškė paukščiai, tą vakarą aš pirmą kartą tais metais išgirdau tulžingą gegutės patelės „kikenimą“, netoli klykavo paukštvanagis. Saulė leidosi, slankų kol kas nebuvo matyti.

Šuo Šnapsas ramiai sau snaudė ant pakloto krūmuose. Man gana smarkiai pradėjo šalti kojos. Leidosi lengvos sutemos. Po kokių keturiasdešimt laukimo minučių tolumoje pasigirdo ilgai lauktas „caksėjimas“, jis vis garsėjo ir virto kvorkimu. Mano ginklas, užtaisytas šoviniais su „septyniuke“ – parengtas šauti. Rankos ima gana smarkiai virpėti.

Dega, slanka praskrido kažkur šone, nepavyko jos nė pamatyti. Po kokių penkių minučių visai netoli driokstelėjo šūvis. Telefonu susisiekiau su bičiuliu, pasirodo – gėdingas netaiklus šūvis. Stovime toliau. Mums pavyko, kad į slankų traukimo vietą patekome pirmosiomis dienomis, kai atskrido vietinės slankos, be to, buvo ir „tranzitinių“ paukščių, keliaujančių toliau į šiaurę ir šiaurės vakarus, bet dalyvaujančioje visuotiniame slankų traukime.

Per trijų valandų medžioklę, pasibaigusią jau visiškai sutemus, kai dangaus fone jau nebuvo įmanoma įžiūrėti paukščių siluetų, dviese sumedžiojome 5 trofėjus.

Reikia ypač pažymėti, kad mes nebūtume radę nė vieno nušauto paukščio, jei ne jautri šuns uoslė. Tiesiogiai apstulbina slankos, net negyvos, gebėjimas užsimaskuoti ant žemės – žiūri į nušautą paukštį iš metro atstumo ir nematai jo, kol šuo pribėgęs pakelia nuo žemės sumedžiotą trofėjų.

Keli niuansai
Tiems, kas šį pavasarį sumanys pamedžioti slankas traukimo metu, priminsiu: šie paukščiai netraukia virš ištisinio miško su aukštakamieniais medžiais, mėgstamiausios jų vietos – mišrūs miškai su laukymėmis, proskynomis, kirtavietėmis ir išdagomis, t. y. jie trauks virš miško plikviečių. Atsiminkite, kad patinėlis ne šiaip skrenda, jis vilioja ant žemės tupinčią patelę, o ji gali tupėti tik tokioje vietoje, kurioje nėra medžių ar krūmų. Ir dar vienas dalykas. Patinėlis per tuoktuves paprastai skrenda tame aukštyje, kuriame yra medžių viršūnės, pakildamas virš pačios aukščiausios ir nusileisdamas iki žemiausių. Tad jeigu išsirinksite vietą po nelabai aukštu medžiu, šaudyti bus paprasčiau. Taikantis į traukiančią slanką nereikia atsižvelgti į taikinio poslinkį per porą korpusų, kaip medžiojant antis. Slanka skrenda gana lėtai, todėl į lygiagrečiu kursu skrendantį paukštį reikia šauti taikantis į snapo galą. Pats geriausias slankų traukimo metas – esant ūkanotam, bet šiltam orui. Jeigu vakaras giedras ir šaltas, slankos trauks labai aukštai ir skris gerokai greičiau.

Ir dar vienas labai svarbus dalykas: tokios medžioklės metu žibintuvėlis tiesiog nepamainomas, ypač tada, kai šalia nėra šuns.

Per trijų valandų medžioklę, pasibaigusią jau visiškai sutemus, kai dangaus fone jau nebuvo įmanoma įžiūrėti paukščių siluetų, dviese sumedžiojome 5 trofėjus. Reikia ypač pažymėti, kad mes nebūtume radę nė vieno nušauto paukščio, jei ne jautri šuns uoslė. Tiesiogiai apstulbina slankos, net negyvos, gebėjimas užsimaskuoti ant žemės – žiūri į nušautą paukštį iš metro atstumo ir nematai jo, kol šuo pribėgęs pakelia nuo žemės sumedžiotą trofėjų.

Tekstas: Aleksandr Očeretnyj
Šaltinis: Žurnalas „Medžioklė ir Žvejyba Baltijoje”
Kopijuoti ar kitaip platinti čia pateikta turinį be mūsų sutikimo draudžiama!

30 gegužės, 2013
Medžioklės istorijos (2 dalis)

Kviečiame žiūrėti naują laidų ciklą skirta medžiotojams ir žvejams „Medžioklės istorijos“. Laidos autorius ir vedėjas Andrėjus Kaciuba per savo 10 metų medžiotojo karjerą, patyrė daug įdomių akimirkų apie kurias Jums papasakos šiose laidose. Visus tuos 10 metų, laidos autorius Andrėjus taip pat užsiėmė dokumentinių filmų apie medžioklę ir žūklę kūrimu. Linkime maloniai praleisti laiką žiūrint šio puikaus medžiotojo ir dokumentinių filmų kūrėjo laidų ciklą „Medžioklės istorijos“.

30 gegužės, 2013
Lapių medžioklė dirbtiniuose urvuose

Kaimyninėje Lenkijoje, kaip ir pas mus, lapės laikomos nepageidaujama žvėrių rūšimi ir jų šaudymas visokeriopai skatinamas. Naršydamas lenkiškuose medžioklei skirtuose tinklalapiuose aptikau labai originalų lapių medžioklės būdą. Siekdami kontroliuoti jų populiacijos skaičių Lenkijos medžiotojai sėkmingai naudojasi dirbtiniais urvais. Tokie urvai įrengiami mokant urvinius medžioklinius šunis.

Reportažo herojai – medžiotojai Dariuszas Szałkowskis ir Januszas Trzebiatowskis, aistringi medžioklės su šunimis mėgėjai, nusprendė imtis ir lapių medžioklės su urviniais šunimis dirbtiniuose urvuose. Prisikalbino dar kelis kolegas iš savo medžioklės būrelio.

Šiuo metu kiekvienas iš jų turi po kelis patyrusius medžioklinius šunis – jagterjerus. Pataruoju metu įsigijo labai perspektyvių šunelių iš žinomo šunų veislyno, iš kurio kilęs ir paskutinės Poznanės tarptautinės šunų parodos nugalėtojas.

Jų specialiai važiavo į Bosniją ir Hercegoviną. Medžioklės būrelis „Daniel“ savo plotuose įrengė kokius dvidešimt dirbtinių urvų ir ėmėsi aktyvios lapių medžioklės su urviniais šunimis. Per sezoną nušaudavo kelias dešimtis lapių. Rezultatas buvo pastebėtas netrukus. Neseniai tose vietose praktiškai jau nebuvo likę smulkių žvėrelių ir paukščių, nes juos išpjovė lapės, o šiandien neretai galima sutikti ir fazaną. Atsirado daugiau kiškių, kurapkų.

Toliau pateikiamas reportažas, kuriame aprašoma viena iš tokių medžioklių dirbtiniuose urvuose.

„Štai mes prie pirmojo urvo. Prie landos matyti lapės pėdsakai ir fazano plunksnos – gali būti įdomu. Apsižiūrime toje vietoje, kur ką tik urvo angoje dingo Alfas. Ilgą laiką nieko nevyksta, įsitempę laukiame, stipriai laikydami rankose paruoštus šautuvus. Po kurio laiko kolega Darekas nusprendžia pažvelgti į angą. Atsigula ant žolės už urvo, pažvelgia ir staiga pašoka ant kojų. „Kaukštelėjo dantimis tiesiai man prieš nosį“, – susijaudinęs sako kolega. Praėjus visai nedaug laiko iš urvo išpuola lapė ir vienu šuoliu peršoka griovį su vandeniu. Pasigirsta šūviai, visi – pro šalį.

Pernelyg anksti, reikėjo leisti nubėgti jai iki žiemkenčių lauko. Palydime žvilgsniais šuoliuojančią lapę. „Žiūrėkite, ten gali būti dar viena, šuo vis dar urve!“ – paragina laikytis tvarkos Darekas. Antra lapė išbėga greičiau negu pirmoji. Januszas nepalieka jai jokių šansų. Mirtinai sužeistas žvėris įkrinta į melioracijos kanalą. Dabar reikalo turi imtis skalikas. Dėl aukštų ir stačių krantų šuo priverstas aportuoti, ištraukti lapę iš gilaus vandens. Pirmoji sėkmė mus džiugina, tačiau erzina pirmosios „ručkės“ pabėgimas. Laimei, šunys neapvylė. Aiškiai susitariame, kad kitą kartą leisime lapei nubėgti toliau, kad būtų lengviau pataikyti.

Kitos progos ilgai laukti neteko. Urvas sename geležinkelio pylime užimtas. Po žeme girdėti lojimas, vienu momentu visai arti įėjimo angos. Darekas, netekęs kantrybės, pažvelgia vidun. „Žiūrėk, kad tau lapė vėl į nosį neįkąstų“, – juokaujame. Ir tuo momentu angoje pasirodo lapės galva. Lapė iš karto susiorientuoja ir nedelsdama vėl šmurkšteli į urvą. Ir kaktomuša susiduria su tuo metu urve besidarbuojančiu Francu. O tai jau keblumas. Po kurio laiko pasigirsta būdingas marmaliavimas ir gargesys. Francas „užsisėdęs“ ant lapės. Reikės kasti, nebent šuniui pavyktų apeiti lapę „katilu“. Kovos atgarsiai netrukus nutyla.

Kaimyninėje Lenkijoje, kaip ir pas mus, lapės laikomos nepageidaujama žvėrių rūšimi ir jų šaudymas visokeriopai skatinamas. Siekdami kontroliuoti jų populiacijos skaičių Lenkijos medžiotojai sėkmingai naudojasi dirbtiniais urvais. Tokie urvai įrengiami mokant urvinius medžioklinius šunis.

Atkasame pirmą „katilą“ – tuščia, tiktai kraujo dėmės. Vadinasi, turi būti giliau tunelyje. Pavyksta ištraukti šunį, jo snukis stipriai kraujuoja. Reikia atverti kitą „katilą“ ir išvilkti lapę. Vėl blokuojame angą ir pasirengiame šauti, jeigu lapių būtų daugiau. Po kurio laiko pirmajame „katile“ pasirodo lapė, sprunkanti išėjimo link. Ji atrodo greita. „Atsimink, šauname tik tada, kai bus prie žiemkenčių lauko, – mintyse kartoju pats sau, – prie žiemkenčių“. Angoje pasirodo lapės snukis ir vėl dingsta. Tačiau Francas atkirto jai kelią pabėgti, išeities nėra.
„Buvai šaunuolis, – mintyse sakau sau. – Išlaikei, kaip susitarta, kad šauname …“. Netikėtai iš urvo išbėga lapė. Nemąstydamas nuspaudžiu gaiduką. Šį kartą nesuteikiau jokio šanso Januszui. „Nuo kada čia žiemkenčiai želia? – juokiasi iš manęs Januszas. – Sveikinu!“.

Prie kito urvo angos – apversta šaka. Dagas yra patyręs ir išbandytas šuo, tikras vienišius, nemėgstantis kitų šunų draugijos. Jis nėra toks pasitikintis savimi kaip Zadra, Alfo sesuo, ryžtingai ir aiškiai atsisakanti lįsti į tuščią urvą, nes nenori tuščiai švaistyti laiko apieškodama tuščius koridorius. Dagas – kitoks, nenuolaidus, tarsi norėtų suvesti savo sąskaitas su lapių paderme. Susidūręs su lape veikia ryžtingai ir beatodairiškai – daugelis jo „akcijų“ urvuose ir šieno kupetose baigiasi lapės išvarymu. Visada pasirengęs patikrinti bet kokią angą ir kampelį kupetoje, tarsi nepasikliautų savo uosle. Ilgai nesvarstydamas dingsta urvo angoje. Stovime ir tylime. Neįsivaizduojame, kas vyksta po žeme, bet dėl vieno galime būti tikri: jeigu ten yra lapė, tai vienintelis jos šansas yra greitai sprukti iš urvo.

Po kurio laiko angoje pasirodo juodas snukis. „Čiupkite jį!“ – šaukia Darekas. Nesuspėjome, Dagas dingo gretimame natūraliame urve. „Turime problemą, – sako nusiminęs kolega. – Lindės tol, kol patikrins visus užkaborius“. Natūralus urvas medžiotojui yra visiška nežinomybė, o šuniui – pavojingas iššūkis. Niekada negali žinoti, kas šiuo metu jame tūno. Jeigu barsukas ar meškėnas, tada dažniausiai viskas baigiasi varginančiu atkasimu, kartais – visiškai intuityviai. Nieko negalima pasakyti apie urvo dydį, landų skaičių, „evakuacinius“ koridorius, ventiliacijos angas, „katilų“ ir kamerų skaičių, Šuo, įleistas į tokį urvą, gali praleisti jame daug valandų. Tokiais atvejais niekas taip stipriai nenuliūdina, kaip per kažkurią šoninę landą išsprukusi lapė, kai šūviui net neįmanoma pasiruošti. Natūraliuose urvuose sunku medžioti rezultatyviai ir saugiai – kai medžioklėje dalyvauja daug medžiotojų ir šunų gali įvykti ir nelaimingų atsitikimų. Vienas Dievas težino, kieno tie urvai ir kiek jie išsišakoję po žeme. Už keliasdešimt metrų – didelės landos, gali būti barsukų. „Einu lapės, – šiek tiek paslaptingai sako Darekas. – Užtaisykite šautuvus“. Grįžta iš automobilio nešdamas išdirbtą kailį. „Pasirengę?“. Pasigirsta šūviai. Ir – stebuklas! Po akimirkos iš urvo išbėga Dagas, pamato Dareką, kuris erzindamas jį mosuoja kailiu, ir tučtuojau puola. „Taip mes atšaukiame šunis, – šypteli Darekas, varydamas Dagą į narvą. – Tai kaip švilpukas skalikui“.

Per dieną ištyrėme 10 urvų. Beveik pusė jų buvo apžiūrėta po anksčiau vykusios medžioklės. Trys urvai buvo užimti, o iš dviejų šunims pavyko išginti tris lapes. Ta pačia proga patikrinome ir tris kupetas. Per patį rujos įkarštį jose būna po kelias lapes. Mums pavyko išbaidyti tik vieną žvėrį. Ši medžioklė nebuvo lengva ir ne visiems ji patiko. Reikia mėgti lapių medžioklę ir suvokti, kad jų populiacija turi būti mažinama. Dar – turėti daug kantrybės, be jokių sėkmės garantijų“.

Parengė: Michail Botian pagal tinklalapį www.lowiecpolski.pl
Šaltinis: Žurnalas „Medžioklė ir Žvejyba Baltijoje”
Kopijuoti ar kitaip platinti čia pateikta turinį be mūsų sutikimo draudžiama!

30 gegužės, 2013
Vienas prieš vieną su šernu

Skubotumas ir įspūdžių troškimas, smalsumas, nutrūktgalviškumas ir drąsa – tai savybės, būdingos daugeliui žmonių jaunystėje, bet kartais jos lemia neapgalvotus mūsų poelgius. Ne veltui sakoma: „Kas nebuvo jaunas, tas ir kvailas nebuvo“. Taip nutiko ir man, kai nekantraudamas nepaklausiau proto balso ir pasielgiau taip, kad medžioklėje vos nesibaigė man pražūtingai.

Ši istorija nutiko praėjusio šimtmečio aštuntajame dešimtmetyje. Manau, daugelis vyresnio amžiaus medžiotojų prisimena, kad dėl gamtosauginių priemonių šernų skaičius tais metais labai padidėjo, juos buvo leista šaudyti gavus licenciją. Dar būdamas studentu parvažiavau namo per anuomet iškilmingai švenčiamą Spalio revoliucijos dieną. Pati šventė man rūpėjo mažai, bet buvo viena ar dvi laisvos dienos, tad galėjau dalyvauti medžioklėje, nes ji traukė mane nuo jaunų dienų. Išsiruošėme į medžioklę, kaip paprastai, auštant, išėjome už kaimo. Naktį šiek tiek pasnigo, tai mus džiugino ir žadino viltį, kad be trofėjų neliksime. Iš trijų su mumis buvusių šunų geriausiu buvo laikomas mano Ruslanas, rusų skalikas, kurį buvau įsigijęs mieste prieš dvejus metus. Per patį pirmąjį varymą pabaidėme šerną, tačiau dėl netinkamo šaulių išsidėstymo linijoje jis galėjo pasprukti iš apsupties. Šunys į tai reagavo kažkodėl abejingai, tik mano Ruslanas puolė paskui šerną. Žvėrį besivaikančio šuns lojimas kaip varpo dūžiai sklido po visą šiek tiek apsnigtą mišką. Pagal lojimo kryptį labai greitai nustatėme, kad šernas išėjo į upės užnašą ir sustojo tenai tankiai sužėlusiame karklyne. Šis atvašynas buvo apskritos formos, maždaug penkiolikos arų ploto.

Paskui šerną to atvašyno link patraukėme ir mes. Iš karklyno sklido nedrąsus Ruslano lojimas. Buvo girdėti, kad šuo laiko šerną vienoje vietoje. Vienintelis teisingas sprendimas šioje situacijoje buvo apsupti krūmyną ir laukti, kol žvėris išeis iš jo. Tačiau kur šernas trauks? Prasibrauti į karklyno vidurį buvo neįmanoma, nes krūmai augo labai tankiai. Šernas, jausdamasis gana saugus, nenorėjo palikti šios slėptuvės. Matyt, šuo taip pat nesiryžo prieiti prie žvėries arčiau, nes išsisukti nuo jo ilčių šiuose brūzgynuose sunku būtų ir labai vikriam šuniui. Atomazgos laukimas užtruko. Man pabodo laukti nieko neveikiant. Nerimaudamas ėmiau vaikščioti pirmyn ir atgal palei krūmyno kraštą. Paėjęs kelis žingsnius į šalį aptikau lyg ir takelį, vedantį į šio krūmyno vidurį. Laikydamas atstatytą šautuvą ėmiau atsargiai eiti į priekį. Bet po kokių dešimties žingsnių susidūriau su tankiai susiraizgiusių šakų siena, ribojančia matomumą. Pajutęs mane Ruslanas pradėjo loti ant šerno dar šaižiau. Tą pačią akimirką išgirdau lūžtančių šakų traškesį ir pamačiau didžiulį šerną – jis lėkė tiesiai į mane aukštai iškėlęs galvą ir išsižiojęs, iš nasrų kyšojo didelės į viršų lenktos iltys. Turbūt ir netikėtumo ir baimės aš pašokau į viršų taip, kad šernas pralėkė po manimi. Pamenu tiktai tai, kad nuslydęs jo sturpliu griuvau veidu į minkštą purvą.

Iš sąstingio mane pažadino šalia nuaidėję šūviai. Čiupęs iš krūmų styrantį ginklą išėjau į atvirą erdvę. Šernas šį kartą pabėgo, o į vieną vietą susirinkę medžiotojai karštai aptarinėjo tai, kas įvyko. Mano pasakojimas, kaip aš, pats to nenorėdamas, prajojau brūzgyne atbulas ant šerno, iš pradžių sukėlė klausytojams šoką, o paskui jie prapliupo draugišku juoku. Tačiau Filipovičius, mūsų brigadininkas, nuėjo į tą vietą sekdamas mano pėdsakais ir grįžęs pasakė: „Taip, po tavo šuolio šernas praskuodė tavo pėdsakais, o tu nusileidęs kulnu pataikei jau į jo pėdsaką“. Ir lengvai uždrožęs delnu man per sprandą pridūrė: „Stebuklas tave išgelbėjo, studente. Juk buvo sutarta – į tą velnio krūmyną nelįsti“. Nuo to laiko praėjo daug metų, bet nenugalima medžioklės aistros jėga gena mane į miškų ir laukų platybes, darydama mano gyvenimą ryškesnį, spalvingesnį, o svarbiausia – priversdama pamiršti apie ligas, paūmėjusias artėjant senatvei. O įvykis, nutikęs man per tą medžioklę, buvo gera pamoka. Juk aš du kartus šiurkščiai pažeidžiau saugos taisykles: palikau savo vietą linijoje ir nuėjau į riboto matomumo ruožą. O šernas, kaip bet kuris laukinis žvėris, atsidūręs beviltiškoje padėtyje, gali labai įtūžti. Neduokdie tada pasipainioti jo kelyje. Norėčiau palinkėti pradedantiems medžiotojams: kad medžioklė visada teiktų tiktai džiaugsmą, griežtai laikykitės taisyklių ir kruopščiai vykdykite visus jėgerių reikalavimus kolektyvinėje medžioklėje.

Tekstas: Valerij Dorošenko
Šaltinis: Žurnalas „Medžioklė ir Žvejyba Baltijoje”
Kopijuoti ar kitaip platinti čia pateikta turinį be mūsų sutikimo draudžiama!

28 gegužės, 2013
Aleksandras Belskis – pamatykite tai, kas nematoma

Prieš susitikdamas pokalbiui su Aleksandru Belskiu žinojau tik tiek, kad jis atstovauja visame pasaulyje garsiai ir prestižinei aukštos kokybės optikos gamintojai – kompanijai SWAROVSKI OPTIK, nes teko dalyvauti viename šios kompanijos gaminių pristatyme; dar su Aleksandru buvau susitikęs kulkinio šaudymo lygiavamzdžiais šautuvais varžybose „Zala arms Leader Sport“. Taip pat žinojau, kad Aleksandras yra „long-range“ (ilgo nuotolio – aut. past.) šaudymo propaguotojas. Pokalbį jaukiuose jo namuose Tarandėje pradėjome prisistatymu skaitytojams.

– Prašom prisistatyti žurnalo skaitytojams.
– Esu sūnus, tėvas, gyvenu Vilniuje. Nuo vaikystės domiuosi ginklais ir mėgstu šaudyti, palyginti nesenai „susirgau“ medžiokle – 2002 m. tapau medžiotoju. Dabar jaučiuosi „susirgęs“ dar viena „liga“ – fotomedžiokle. Džiaugiuosi dirbdamas širdžiai mielą darbą, sutampantį su mano pomėgiais, esu kompanijos SWAROVSKI OPTIK vadybininkas Vidurio ir Rytų Europos šalims. Bendrauju su Baltijos šalių, Baltarusijos, Ukrainos ir Bulgarijos partneriais organizuojant kompanijos produkcijos pardavimą. Kasdieniame gyvenime bendrauju lietuvių, rusų, lenkų ir anglų kalbomis.

– Trumpai papasakok apie šią kompaniją.
– 1895 m. Wilhelmas Swarovskis Wattenso miestelyje Tirolio žemėje (Austrija) įkūrė kompaniją SWAROVSKI ir su savo paties išrastomis bei sukurtomis staklėmis pradėjo stiklo ir brangakmenių apdirbino verslą. Jo sūnus Danielis Swarovskis 1935 m. sukūrė savos konstrukcijos žiūronus, o 1949 m. Absamo miestelyje įkūrė įmonę SWAROVSKI OPTIK. Šiuo metu SWAROVSKI grupę valdo jau penktoji Swarovskių šeimos karta. Kompanijos metinė apyvarta 2011 m. buvo 2,87 mlrd. eurų. – SWAROVSKI OPTIK gaminiai: optiniai stebėjimo prietaisai – stebėjimo vamzdžiai (teleskopai), žiūronai; optiniai taikikliai medžiotojams ir sportininkams; optoelektroniniai prietaisai – tolimačiai, žiūronai su integruotu lazeriniu tolimačiu, naktinio matymo monokuliarai; įvairūs priedai, suteikiantys galimybę daryti puikias nuotraukas iš didelio atstumo per stebėjimo vamzdžius (teleskopus). Kompanijos biuras yra Austrijoje, Absamo miestelyje prie Insbruko, oficiali kalba biure – anglų. Kompanijos pasaulėžiūra: „Pasaulis priklauso tiems, kurie gali įžvelgti grožį. Įvertinkite kiekvieną akimirką. Pamatykite tai, kas nematoma.“

– Kaip ir kada tapai medžiotoju?
– Dar ankstyvoje paauglystėje įgijau pakankamai gerą šaudymo į judančius taikinius pasirengimą, nes lankiau sportinio šaudymo iš mažo kalibro šautuvų būrelį „Dinamo“ bazės šaudykloje Kalnų parke, ten praleidau daug gražaus laiko. Šaudydavome į „bėgantį šerną“ mažo kalibro šautuvais su optiniais taikikliais. Pirmą pratybų pusmetį šaudymo trenerio padėjėjas, buvęs šio būrelio šaulys ir atitarnavęs desantiniuose daliniuose, kartais reikalaudavo labai griežtai laikytis nurodymų (pavyzdžiui, šaudant su optika neužmerkti kairės akies ir taikinį stebėti abiem akimis), o už kiekvieną klaidą skirdavo fizines bausmes, tai buvo gana veiksminga priemonė siekiant rezultatų. Dalyvavau tuometės Tarybų Sąjungos čempionato varžybose ir pasiekiau neblogų rezultatų. Tarp mano draugų ir giminaičių nebuvo medžiotojų, apie medžioklę žinojau tik iš knygų ir filmų. Todėl net dirbdamas ginklų parduotuvėje ir daug bendraudamas su medžiotojais dar ilgai dvejojau: man atrodė, kad nesąžininga ir nehumaniška be didelių pastangų iš 100 ar 150 m atstumo nušauti gyvūną nesuteikiant jam šansų išgyventi (treniruodamiesi šaudykloje į plytas šaudydavome iš 400–500 metrų atstumo).

Tokios filosofijos laikiausi prieš tapdamas medžiotoju, nedaug žinodamas apie medžioklę. Vėliau, kelių žmonių paskatintas, tapau medžiotoju, įsitraukiau į šią veiklą, dabar tuo ir gyvenu. Medžioti pradėjau jau dirbdamas UAB „Baltic Arms“ ginklų parduotuvėje ir mano kaip medžiotojo „krikštatėvis“ buvo gamtos apsaugos inspektorius ir aistringas medžiotojas iš Širvintų, a. a. Algis Vinslauskas. Aš – laisvas medžiotojas, jokiam klubui ar būreliui nepriklausau, medžioju pas draugus Kėdainių, Šalčininkų rajonuose, kartais Žemaitijoje – ten per medžioklę su varovais sumedžiojau savo didžiausią šerną, kurio iltys buvo įvertintos sidabro medaliu. Dabar norėčiau medžioti dažniau ir daugiau, bet trūksta laiko, nes apie pusę metų praleidžiu komandiruotėse, visą laiką atima tiesioginis darbas, net namuose kartais jaučiuosi kaip svečias. Tačiau medžioklė „veža“, įsitraukiau į ją ir „susirgau“, o ginklams tiesiog jaučiu silpnybę.

– O kokį kelią nuėjai iki tapdamas tuo, kas dabar esi?
– 1998 m. visai atsitiktinai, radęs skelbimą, įsidarbinau UAB „Vollit“ medžioklės reikmenų parduotuvėje, veikusioje pasaže „Pas Juozapą“. Maždaug po pusantrų metų ši parduotuvė buvo užsidaryta, o aš gavau pasiūlymą dirbti UAB „Baltic Arms“ ginklų parduotuvėje, į ją perėjau kartu su kolega. Dabar jau treti metai dirbu kompanijoje SWAROVSKI OPTIK vadybininku.

– Kada susidomėjai „snaipingu“, t. y. sportiniu šaudymu?
– Dar net nebūdamas medžiotoju. Nuo jaunystės buvau gerai pasirengęs ir mėgau šaudyti iš didelių atstumų, tad su kolega Rolandu Gendiku buvome vieni iš pirmųjų, pradėję kalbėti su medžiotojais apie šaudymą didesniais negu 100 ar 150 metrų atstumais. Dažnam medžiotojui tada atrodėme kaip kokie ufonautai (šypsosi). Žingsnis po žingsnio ir atsirado bendraminčių, dalyvavome pirmosiose „snaipingo“ (situacinio šaudymo įvairiais atstumais – aut. past.) varžybose, kurias organizavo tuometinis NPŠA (IPSC) regiono direktorius Rimondas Kuzminas. Tokioms varžyboms reikia atitinkamos įrangos ir pasirengimo: gerai pažinti savo ginklą, išmanyti šovinio balistiką, tinkamai pasirinkti optiką, gerai žinoti vėjo ir kitą aplinkos įtaką. Reikia turėti kantrybės sulaukti tinkamo momento gaidukui paspausti ir taikliai iššauti, nes taikinai būna nuo 450 iki 600 m atstumu. Be abejo, reikia daug šaudyti, treniruotis, o patirtis įgyjama su praktika. Turėdamas laiko mielai dalyvauju IPSC varžybose, šaudau .45 ACP kalibro „S&W“ revolveriu, o dar labiau mėgstu pastaruoju metu sparčiai populiarėjančias IPSC „Rifle“ rungtis, jose šaudau graižtviniais, dažniausiai pusiau automatiniais ginklais (bazinės AK arba AR platformos).

– Ar turi mėgstamą ginklų gamintoją?
Neteikiu pirmenybės konkrečiam ginklų gamintojo vardui. Buvau prisirišęs prie vieno gamintojo, bet, kaip parodė praktika, laikui bėgant požiūris keičiasi, gamintojai tobulėja ir pasiūlo kai ką naujesnio, įdomesnio. O gal tiesiog atsiranda poreikis keisti ginklą, įvairinti gyvenimą, įgyti kitokios patirties. Šiuo metu naudojuosi įvairių gamintojų ginklais, turiu porą karabinų – .300 „Win. Mag.“ kalibro ir 8x57JS kalibro, kombinuotą šautuvą 20/76, 9,3x74R kalibro. Renkuosi tai, kas man patogu, ko reikia konkrečiai situacijai. Turiu porą lygiavamzdžių šautuvų, bet jie dažniausiai ramiai sau stovi užrakinti seife. Net per medžioklę su varovais jaučiuosi patikimiau ir esu labiau užtikrintas šūvio sėkme, jei šaudau graižtviniu vamzdžiu su optiniu taikikliu.

– O kaip renkiesi šovinius graižtviniam šautuvui?
– Su šoviniais dar paprasčiau (o kartu ir sudėtingiau), nes kiekvienam vamzdžiui reikia rasti jo šovinius, t. y. kas tinka vieno ginklo vamzdžiui, gali visiškai netikti kitam. Žinoma, įsigijęs šautuvą, pasiimu visus įmanomus skirtingų gamintojų šovinius, važiuoju į šaudyklą ir išbandau praktiškai.

– Šautuvus ir šovinius aptarėme. Taigi liko optika.
– (Aleksandras nuoširdžiai nusijuokia, paskui surimtėjęs dėsto savo nuomonę). Šios kompanijos gaminius pasirinkau dar dirbdamas UAB „Baltic Arms“ ginklų parduotuvėje, net nebūdamas SWAROVSKI OPTIK atstovu, ir labai jais džiaugiausi. O šiandien galimybės leidžia naudoti tiktai SWAROVSKI OPTIK gaminius, tai darau su pasimėgavimu ir rekomenduoju kitiems medžiotojams. Laikui bėgant įgyji praktikos ir suvoki, kad yra dalykų (kalbu ne tik apie mūsų kompanijos gaminius), kurių niekas negali pakeisti, o gerą, visame pasaulyje žinomą gaminį ekonomiškai naudingiau įsigyti iš karto, o ne eiti prie jo vis ieškant pigių gaminių ar pakaitalų, nes investuoti pinigai atsiperka teikdami naudojimo malonumą ir žinojimą, kad įsigytas daiktas neapvils svarbiausiu momentu.

– Ar teko medžioti užsienyje?
– Kompanijos SWAROVSKI OPTIK pakviestas porą kartų dalyvavau Austrijos kalnuose rengiamose medžioklėse. Medžiojau laukines kalnų ožkas – gemzes (Alpėse gyvenantis dykaragių šeimos, ožkų pošeimio žinduolis – aut. past.). Medžiojama su jėgeriu – vaikštoma po kalnus ir ieškoma licencijoje įrašyto gyvūno.
Radus reikia prisėlinti per šūvio atstumą. Medžiojamų gyvūnų kalnuose labai daug, tačiau ieškoma tiktai to, kuris įrašytas turimoje licencijoje, o jėgeris, per savo žiūronus apžiūrėjęs bandą, gali duoti ženklą tęsti paieškas toliau. Licencijoje nurodoma ne tik medžiojamo gyvūno lytis, bet ir tikslus amžius, todėl šiai medžioklei vadovauja tiktai profesionalus jėgeris. Gemzių raguoti ir patinai, ir patelės, todėl jiems atskirti reikia specialių žinių, be to, prieš šūvį reikia tiksliai nustatyti ir gyvūno amžių. Medžioklės plotai, kuriuose man teko medžioti, priklauso kompanijai SWAROVSKI OPTIK, ten rengiamos tik komercinės medžioklės arba medžioklės kompanijos svečiams, todėl galioja labai griežtos ir tikslios gyvūnų apskaitos taisyklės. Gyvūnai skaičiuojami šėryklose, kurios yra specialiai įrengtose aikštelėse, ir remiantis apskaitos rezultatus išduodamos licencijos konkretiems gyvūnams sumedžioti. Abu kartus Austrijoje sumedžiojau po gemzę. Pirmasis šūvis – iš 280 m atstumo (ir buvo taiklus). Beje, jėgeris, nustatęs atstumą iki medžiojamo gyvūno, paklausė manęs, ar moku šaudyt, aš juokaudamas atsakiau, kad mačiau, kaip tai daroma. Nušovęs gemzę iš 280 m atstumo pajutau, kad jėgeriui palengvėjo, ir daugiau klausimų nekilo… Antrą kartą gemzę sumedžiojau iš 150 m atstumo, šaudamas dideliu kampu į viršų. Abu kartus medžiojau jėgerio ginklu „Steyr Manlicher“, 270 „Win“ kalibro, su SWAROVSKI Z6i 2-12×50 BT, kuris buvo prišaudytas tose kalnų aukštumose, todėl abejonių dėl ginklo patikimumo nekilo.

– Ar galėtum medžiokles Austrijoje palyginti su medžioklėmis Lietuvoje?
– Mūsų krašte nėra kalnų, todėl nebūna ir tokių medžioklių. Neteko dalyvauti Lietuvoje rengiamose komercinėse medžioklėse, o Austrijos jėgerių žinios tikrai stebina, medžiojamą gyvūną prieš šūvį jie įvertina labai tiksliai. Aišku, jėgeriai naudojasi ne tik savo žiniomis, įgytomis per dešimtmečius, gal net gautomis iš tėvų ar senelių, bet ir SWAROVSKI OPTIK optika, kuri tiesiog nepakeičiama vertinant medžiojamą gyvūną iš didelio atstumo. Jėgeriai Austrijoje – profesionalūs darbuotojai, šis darbas yra jų pragyvenimo šaltinis, dažnai perduodamas iš kartos į kartą. O ten, kur man teko medžioti Lietuvoje, medžioklės organizuojamos gerai ir įdomiai, jose vyrauja normali bendravimo kultūra, dalyvauja įdomūs žmonės, su kuriais visada malonu susitikti ir pašnekėti.

– Mane kaip fotografą domina teleskopai, prie kurių su specialiu adapteriu galima prijungti fotoaparatą. Šiek papasakok apie juos. – Anksčiau teleskopais domėjosi tik šauliai, šaudantys iš didelio atstumo. Kadangi kompanijos credo yra nuolatos tobulinti net tai, kas gerai pagaminta, prieš porą metų SWAROVSKI OPTIK dar patobulino fotoaparatams skirtus adapterius ir teleskopus, kad jais būtų paprasčiau naudotis. Tad dabar kompanijos pasaulėžiūra „Pasaulis priklauso tiems, kurie gali įžvelgti grožį. Įvertinkite kiekvieną akimirką. Pamatykite tai, kas nematoma“ atskleidžiama ne tik medžiotojams, bet ir visiems gamtos mylėtojams, paukščių stebėtojams ir fotografams – su šia įranga jie gali kokybiškai filmuoti ir fotografuoti iš didelio atstumo. Rengiamas net konkursas „Digiscoper of the Year“. Daugiau informacijos galima rasti mūsų internetiniuose tinklapiuose http://ru.swarovskioptik.com ir http://www.digiscoperoftheyear.com, o mudviem atėjus pavasariui reikėtų sujungti savo pajėgas – tavo fotoaparatūrą su mano SWAROVSKI OPTIK teleskopais – ir iš arčiau supažindinti skaitytojus su gamtos stebėjimo galimybėmis.

Susitarę dėl galimybių įgyvendinti Aleksandro pasiūlymą, pakilome į jo darbo kabinetą, įrengtą antrame namo aukšte, ir Aleksandras kompiuterio monitoriuje parodė nuotraukų iš medžioklių Austrijoje bei įvairių sportinio šaudymo varžybų, pasidžiaugė čia kabančia šerno galvos iškamša su įspūdingomis iltimis, aistringai toliau pasakojo apie savo pomėgius. Su Aleksandru atsisveikinau jau mąstydamas apie būsimą pavasario gamtos fotosesiją, būtinai su SWAROVSKI OPTIK teleskopais…

Tekstas: Rimo Lelecko, nuotraukos: Rimo Lelecko, iš asmeninio A. Belskio archyvo ir tinklalapio http://ru.swarovskioptik.com/press-pictures
Šaltinis: Žurnalas „Medžioklė ir Žvejyba Baltijoje”
Kopijuoti ar kitaip platinti čia pateikta turinį be mūsų sutikimo draudžiama!

21 gegužės, 2013

Konkursas dėl Ąžuoloto medžioklės plotų

Vadovaujantis Leidimų naudoti medžiojamųjų gyvūnų išteklius medžioklės plotų vienete išdavimo konkurso (toliau – Konkursas) organizavimo tvarkos (Žin., 2002, Nr. 98-4346; 2012, Nr. 145-7479) 16 p., Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Kauno regiono aplinkos apsaugos departamentas (toliau – Departamentas) informuoja, kad Konkursą dėl Leidimo naudoti medžiojamųjų gyvūnų išteklius VĮ Kėdainių miškų urėdijos Ąžuoloto girininkijoje sudarytame medžioklės plotų vienete išdavimo laimėjo Keturvalakių žemės ūkio bendrovė.

Departamentas siunčia duomenis apie Konkurso rezultatus:

Konkurso dalyvių pasiūlymų eilė, sudaryta siūlomos kasmetinės savanoriškos įmokos mažėjimo tvarka:

Eil. Nr.	Konkurso dalyvio vardas, pavardė arba pavadinimas	Konkurso dalyvio pasiūlyta kasmetinė savanoriška įmoka Lt mažėjimo tvarka
1	Keturvalakių žemės ūkio bendrovė	201003
2	UAB „Autoarena“	101001
3	UAB „Dzūkijos miškas“	76000
4	VšĮ „Medžioklė.info“	66202
5	Tadas Miškinis	55205
6	UAB „Logivita“	50002
7	UAB „Architektūra ir inžineriniai projektai“	38201
8	VšĮ Medžiotojų sostinės klubas	36666
9	Robertas Mačiulis	33500
10	Audrius Dulskas	31709
11	Laimutis Sleževičius	31000
12	Vidas Silvestravičius	26666

13	Medžiotojų klubas „AVA HUNTER“	25349
14	Medžiotojų klubas „Šerno iltis“	25000
15	Alvydas Šeputis	21599
16	Kėdainių rajono medžiotojų klubas „Ąžuolotas“	21000
17	Tadas Dailidėnas	18750
18	Giedrius Barysas	17500
19	Akmenės rajono Sprogiškės medžiotojų klubas	17500
20	Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugijos Respublikinės tarybos medžiotojų būrelis	15555
21	UAB „ Autocentrum A5“	15004
22	Deividas Staponkus	12014,76
23	UAB „Baltic Petroleum“	10500
24	Alvydas Karinauskas	3252

Konkurso komisija nustatė, kad 5 Konkurso dalyviai neatitiko medžioklės plotų naudotojams keliamų reikalavimų, numatytų Leidimų naudoti medžiojamųjų gyvūnų išteklius medžioklės plotų vienete išdavimo tvarkos (Žin., 2002, Nr. 98-4344; 2012, Nr. 34-1667) 6 p.:

Eil. Nr.	Konkurso dalyvio vardas, pavardė arba pavadinimas	Neatitinka konkurso sąlygų
1	Paulius Baronas	Neturi 5 metų nepertraukiamo medžiotojo stažo.
2	Tadas Kaduševičius	Neturi 5 metų nepertraukiamo medžiotojo stažo.
3	Andrius Grinius	Neturi 5 metų nepertraukiamo medžiotojo stažo.
4	Andrius Bajorūnas	Baustas padaręs administracini teisės pažeidimą susijusį su medžiokle.
⁵	UAB „Mobiringas“	Įstatuose nėra atitinkančios veiklos

Konkurso dalyviai Konkurso rezultatus gali apskųsti Departamentui ar Kauno apygardos administraciniam teismui per 15 kalendorinių dienų nuo informacijos apie Konkurso rezultatų gavimo dienos.
Kopijuoti ar kitaip platinti čia pateikta turinį be mūsų sutikimo draudžiama!

4 gegužės, 2013

Gytis Misiukevičius: „Aš medžioju! Aš nešaudau ir nežudau!”

Kai 1997 m. išlaikęs egzaminus gavau medžiotojo bilietą, UAB „Oksalis“ parduotuvė, esanti Vilniuje, Kalvarijų g. 21, buvo pirmoji, kurioje pirkau 12 kalibro šovinius tuo metu turėtam IŽ-27E šautuvui. Po beveik 16 metų šios parduotuvės patalpose, redakcijos prašymu, kalbinu UAB „Oksalis“ kolektyvo sielą Gytį Misiukevičių.

Dar prieš interviu ponas Gytis nuoširdžiai postringavo, kad „yra medžiotojas ir medžioja medžiojamąją fauną, bet jokiu būdu nešaudo ir nežudo“. Jis įsitikinęs (ir, matyt, yra visiškai teisus – aut. past.), kad sąvokos „sumedžioti“ ir „nušauti“, „nužudyti“ iš esmės yra du skirtingi dalykai, ir kiekvieną kartą draugiškai stengiasi pataisyti medžiotojų pasakojimus apie tai, „kaip nušoviau tą ir tą“ į žodžių junginį „aš sumedžiojau…“. Pasak Gyčio, medžiojamas žvėris turi galybę šansų išgyventi: blogas oras, nepasirodė žvėris, pasirodęs greitai bėgo, neprišaudytas šautuvas, prastas šaulys, „pamiršau šovinius“ ir daugybė kitų neįvardytų objektyvių ir neobjektyvių priežasčių medžiojam žvėriui padeda išlikti. O štai fermose, tvartuose ir ūkiuose auginami gyvuliai nuo gimimo pasmerkti žūti. Iš medžioklės, nors ir šeši medžiotojai, gali grįžti be laimikio ar tik su vienu, o štai užėjus šešiems į tvartą…
– Netrukus švęsite UAB „Oksalis“ 20-metį. Jei reikėtų daryti viską iš pradžių, ar kartotumėte šį kelią?

– Visiškai teisingai – kovo 23-iąją „Oksaliui“ bus jau 20 metų. Be jokios abejonės, šį kelią kartočiau, nes man patinka, ką darau. Tai yra mano darbas, mano hobis, mano laisvalaikis, mano šeima -viskas, kuo gyvenu. Daugiau įsivaizduoti, kad būtų geriau nei yra, ko gero, neįmanoma.

– Ką reiškia žodis „Oksalis“? Kaip gimė šis pavadinimas?

– Žodžio „oksalis“ reikšmės reikia ieškoti visagaliame „Google“ įvedant žodį oxalis. Tai – rūgštis, kiškio kopūstas (lotyniškas kiškio (zuikio) kopūsto pavadinimas yra Oxalis acetosella – aut. past.), rauginti kopūstai. Kai 1993 m. steigėme ir registravome įmonę, galiojo taisyklė, kad pavadinime negali būti nelietuviškų rašmenų, todėl „Oxalis“ tapo „Oksaliu“. Tuo metu Lietuvoje buvo privačių įmonių kūrimosi bumas ir nemažai pavadinimų jau buvo „užimti“, o mums pavadinimą norėjosi susieti su mišku, medžiokle… Taip ir gimė „Oksalis“. Vis tiek su mišku susijęs (nuoširdžiai juokiasi)! Ir nors mūsų įmonė įsisteigė viena paskutiniųjų (tarp parduotuvių, užsiimančių medžioklės verslu

– aut. past.), „Oksalio“ vardas yra plačiai žinomas, į jį investuota daug pinigų, nemažai reklamuotas, todėl keisti jo nėra nei tikslo, nei prasmės, nei ekonominės naudos.

– 16 parduotuvių per 20 veiklos metų Lietuvoje. 1995-aisiais Vilniuje atidaryta pirmoji „Oksalio“ parduotuvė, 2012-ųjų pabaigoje ji atnaujinta įrengiant antrąjį aukštą, o 16-oji parduotuvė – 2013-ųjų pradžioje Kaune. Beveik po vieną naują parduotuvę kiekvienais metais?

– Nors verslą pradėjome vieni iš paskutiniųjų, buvome pirmieji, kurie daug investavo į iškabas, reklamą per televiziją, radiją ir spaudoje, „išėjome“ iš rūsio, atidarėme didelę parduotuvę su dideliais langais, pirmieji pradėjome prekiauti „Merkel“, „Sauer“, „Beretta“, „Mannlicher“ ir kitais garsių kompanijų šautuvais, nes iki tol tebuvo tik TOZ ir IŽ. Aišku, visiems buvo šokas, nes tais laikais, kai visi dar tebevažinėjo „Moskvič“ automobiliais, šie šautuvai kainavo ne vieną, o kelis ar dešimt tūkstančių litų. Laimė, mūsų sprendimas pasiteisino, nes šiandien jau ir moskvičiais beveik niekas nevažiuoja, ir ižus bei tozus mažai kas perka. Taip, per pastaruosius 20 metų įvyko daug teigiamų pokyčių mūsų verslo srityje. Pastaruosius dvejus metus investavome ne į įmonės parduotuvių plėtrą, bet į Vilniaus ir Kauno parduotuvių renovaciją. Be to, planuojame įžengti į Dzūkiją ir Suvalkiją.

– Verslas, verslas, verslas… Ar užtenka laiko pačiai medžioklei, kuri irgi atima daug laiko?
– Užtenka, užtenka… Kaip jau minėjau pradžioje, kai palaiko šeima (o tai yra pirmas ir svarbiausias dalykas), kai darbas yra hobis arba hobis yra darbas, kai turi gerą komandą, tuomet laiko užtenka viskam. Mano darbas tiesiogiai susijęs su medžiokle, o medžioklė – su darbu.

– Kokiose medžioklėse jaučiatės kaip inkstas taukuose, arba kokios medžioklės teikia daugiausia malonumo?

– Iš prigimties esu tinginys, ir man vaikščiojimas yra kančia. Ar su ginklu, ar be jo, ar su moterimi, ar be jos (šypsosi) – tingiu vaikščioti, nemėgstu. Sėlinimas – smagi medžioklė, bet ne man. Esu kompanijos žmogus, žmonių žmogus. Man minia, žmonės ir bendravimas su jais labai patinka, negaliu gyventi be jų, tačiau medžioklę labiausiai vertinu tykodamas bokštelyje. Tuo metu atsiriboju nuo supančio pasaulio ir labiausiai pailsiu: mobilusis telefonas išjungtas, niekas nekvaršina galvos… Yra tik gamta, gal vėjas, traškesys, lietus ir aš. Vienareikšmiškai – tykojimo medžioklėse jaučiuosi geriausiai, ir jos teikia didžiausią malonumą.

– Ar Jums svarbūs medžioklės trofėjai?

– Nesu trofėjų medžiotojas. Nemedžioju dėl trofėjaus. Lietuvoje per visą savo medžioklių laiką esu sumedžiojęs 2-3 stirninus, netyčia vieną elniuką, o gero kuilio, briedžio, bebro, vilko dar nesumedžiojau… Iš esmės medžioju dėl mėsos. Atimti žvėriui gyvybę tik dėl to, kad jis turi gražius ragus, – man nepriimtina. Nesmerkiu medžiotojų, medžiojančių dėl trofėjų, nes, tęsiant filosofinius pamąstymus, kad „obuolys prinoko – reikia nuskinti jį“, žvėris užaugino gražius trofėjinius ragus – reikia jį sumedžioti, nes jis pasensta ir jo ragai lieka niekam tikę, mėsa kieta ir neskani. Vis dėlto manau, kad tinkamai paruošti trofėjų ir jų kolekcijai reikia daug pinigų, erdvės ir tinkamos vietos jiems eksponuoti, antraip bus rodoma nepagarba sumedžiotam žvėriui. O aš medžioju, kai man reikia mėsos, nes noriu valgyti ir taip Dievo sutverta. Juk jei yra mėsa, daržovė ar vaisius, vadinasi, reikia juos valgyti. Tai suprantu tiesiogiai ir drįstu tai pasakyti viešai.

– Turbūt medžiodamas aplankote daug užsienio šalių? Ko mums reikėtų pasimokyti iš užsienio medžiotojų ir atvirkščiai?

– Teko daug medžioti Europos šalyse, buvau Afrikoje. Patirtis labai įvairi ir daug ko reikėtų pasimokyti iš kai kurių šalių. Ko užsienio medžiotojai galėtų pasimokyti iš mūsų? Tiesą pasakius, net nežinau… Nebent organizuotumo. Lietuvoje medžioklės, ypač su varovais, palyginti su medžioklių organizavimu užsienyje, yra gana gerai organizuojamos. Užsieniečiai, bent jau ten, kur man teko medžioti, jų nesureikšmina: jei einam medžioti, tai einam, bet jei niekur neskubam, tai galim ir kavos išgerti. Neaišku kas, kur, dėl ko ir kada. Gal todėl, kad medžioklė pas juos buvo natūrali raida, nebuvo jokio atotrūkio kaip pas mus sovietiniais metais, kai medžioti galėjo tik išrinktieji. Tačiau dabar lietuviai labai gerai organizuoja medžiokles.

– Grįžkime prie medžioklės Lietuvoje. Kas Jums joje svarbiausia?

– Pats svarbiausias dalykas – tai buvimas gamtoje, stebėjimas. Žvėries sumedžiojimas ir taiklus šūvis į jį nėra pagrindinis ir galutinis tikslas. Paminėsiu tokią istoriją. Buvau medžioklėje su varovais Švedijoje. Išeina briedžių šeimynėlė: patinas, patelė ir jauniklis, aš su vaizdo kamera pafilmavau juos, pasigrožėjau jais, ir tiek. Susirinkome, medžiotojai pradėjo pasakoti, kas ką matė, kas ką sumedžiojo. Aš papasakojau, kad 50 metrų atstumu stebėjau briedžių šeimyną. Kai niekas nepatikėjo, parodžiau nufilmuotą medžiagą. Visi pradėjo klausinėti, kodėl nešoviau, atsakiau: „Esu pavalgęs, sotus.“ Pauzė… Visi sužiuro į mane, nesuprato. Toliau kalbu: „Šaldytuvas pilnas mėsos, yra alaus, be to, pavalgėme prieš tai. Tad kam man į juos šauti?!“ Vėl pauzė ir paskui ilgas nuoširdus kolegų juokas… Grįžtant į Lietuvą: primedžioti galima begalę žvėrių, na, manau, 100 šernų per sezoną – drąsiai, tačiau kur juos dėsiu, ar man to reikia?

– Atstovaujate kelioms dešimtims pasaulyje žinomų kompanijų, susijusių su medžioklės verslu. Kaip gimsta pažintys, vėliau sutartys? Kiek versle svarbus pasitikėjimas partneriais ir kaip jo nusipelnoma?

– Viskas prasidėjo dar vaikystėje. Mano tėvas buvo karininkas, tad užaugau tarp ginklų. Poligonas ir šaudykla buvo mano įdomi kasdienybė. Maždaug 1990-aisiais vienas mano draugas išvažiavo studijuoti į Vokietiją, nuvykau jo aplankyti. Užsimezgė pažintys su viena, kita, trečia gamykla, atsirado tarpininkavimas perkant-parduodant, vėliau UAB „Oksalis“… Viskas vyko natūraliai, tarsi savaime. O štai pasitikėjimas versle yra įgyjamas tada, kai vykdai sutartinius įsipareigojimus ir laiku atsiskaitai su partneriais, kai esi atviras, bendraujantis ir nemeluojantis.

– Esate medžioklės tradicijų gaivintojas, puoselėtojas ir energingas medžioklės renginių organizatorius. Kuo šiais metais žadate nustebinti?

– Šiais metais esame panirę į „Oksalio“ dvidešimtmečio minėjimą, šventimą, įvairių su tuo susijusių renginių organizavimą. Bet viena mintis gal jau 10 metų neduoda ramybės ne tik man vienam, t. y. parengti Lietuvos medžiotojų etikos taisykles ar kodeksą, kuriose ar kuriame būtų surašyta, kaip medžiotojas turi elgtis laisvalaikiu, prieš medžioklę, medžioklės metu ir po jos, kada ir kokią aprangą dėvėti, kada rengtis iškilmingais paradiniais drabužiais, kada ir kokius aksesuaras priklauso užsidėti, kaip pagerbti žvėrį… Lankydamasis skirtinguose Lietuvos medžiotojų klubuose ar būreliuose, matau, kad kai kurie bando kažką daryti, kai kurie -ne, kai kurie elgiasi vienaip, kai kurie -kitaip, bet visi skirtingai. Todėl norėtųsi sukurti kažką tokio, kas visiems būtų priimtina, vienoda ir suprantama.
Aišku, tai turi būti daroma su Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugija, su „Sūduva“ ir kitais medžioklės žinovais. Norisi lietuviškų tradicijų sukūrimo, nes tai, kuo dabar vadovaujamės, didžioji dalis, gal net 90 procentų, nusižiūrėta nuo vokiečių medžiotojų. Žinoma, kas yra gero ir mums priimtino, turėtų išlikti, bet tai, kas mums netinkama, reikėtų keisti savo visiems priimtinomis taisyklėmis. Tai mano, kaip medžiotojo, misija, o jai įgyvendinti reikia laiko, geros patirties ir subrendimo, nes bendraminčių ratas yra.

– Kelerius metus iš eilės stebiu Jus „Zala Arms Leader sport“ varžybose. Kiekvienais metais dalyvaujate vis su kitu ginklu. Mėgstate eksperimentuoti? Kokios firmos ginklams teikiate pirmenybę?

– Nesu prisirišęs nė prie vienos firmos ginklų, nors medžioklėje jau 15 metų naudoju vieną ginklą ir vieną kalibrą

– tai „Heym .300 Winchester Magnum“ („Heym 30 Concord“), o varžybose, nes nepretenduoju į rimtus šaulius (nebent kartais, netyčia), mėgstu eksperimentuoti. Man įdomu išbandyti save ir ginklą, nustebinti ir sugluminti varžovus. 2010 m. varžybose šaudžiau perdarytu IŽ 16 kalibro vienvamzduku, kurį varžyboms paruošė UAB „Oksalis“ auksarankis meistras Gintaras. Ne tik Lietuvoje, bet visame pasaulyje antro tokio ginklo nėra…

– Dėkoju Jums už pokalbį ir linkiu įgyvendinti svajonę sukurti Lietuvos medžiotojų etikos taisykles.

Autorius: Rimas Leleckas
Šaltinis: Žurnalas „Medžioklė ir Žvejyba Baltijoje”

Kopijuoti ar kitaip platinti čia pateikta turinį be mūsų sutikimo draudžiama!

29 balandžio, 2013
Medžioklė be šautuvo

Vieną gražų šeštadienio rytą susirinkome į eilinę medžioklę su varovais. Susirašę į medžioklės lapą, išklausę medžioklės vadovo nurodymų ir aptarę jos eigą, sėdome į automobilius ir pajudėjome miško link, kur turėjo prasidėti pirmasis varymas. Medžiotojų susirinko nemažai, tad ilga automobilių kolona neskubėdama judėjo apsnigtu keliu, vedančiu per laukus. Rytas buvo nepaprastai gražus, nes ką tik patekėjusi saulė blizgėjo pernakt iškritusiame puriame sniege. Tokios gražios gamtos akimirkos pagyvina medžioklėje patirtus įspūdžius, tačiau šį kartą taip gražiai prasidėjusio ryto nuotaiką mums sugadino nemalonus įvykis.

Važiuojant keliuku laukais pamatėme būrelį stirnų, išsigandusios automobilių kolonos jos ėmė bėgti tolyn, bet staiga stabtelėjo ir visos kaip viena metėsi automobilių link Vairuotojai pradėjo stabdyti, kelias buvo slidus, padengtas suplūkto sniego sluoksniu, todėl greitai sustoti nepavyko. Šešios stirnos kelią peršoko sveikos, o viena bėgdama paslydus pargriuvo ir pačiuožė tiesiai po priešais mus važiavusio visureigio galiniu ratu, kuris gyvūną kliudė mirtinai. Visa tai įvyko labai staiga, tiesiai prieš mano akis.

Tiesa, kad naktį važiuojant keliu automobiliui, laukiniai gyvūnai puola bėgti šviesų link, dažnai sukeldami eismo įvykius. Bet kad šviesiu paros metu gyvūnai pultų bėgti po automobilių ratais – dar nebuvo tekę matyti. Sunku nuspėti, kas lėmė tokį gyvūnų elgesį.

Deja, turime pripažinti, kad pasitaiko atvejų, kai medžioklių metu laukiniai gyvūnai sukelia avarines situacijas, ypač medžiojant su varovais šalia didesnio eismo intensyvumo kelių. Ne kartą medžioklėse varant teko medžiotojų linijoje stovėti tiesiog kelkraštyje ir matyti, kaip iš miško išvaryti žvėrys sutrikdo automobilių eismą. Ir šauti nesaugu, ir vairuotojai išsigąsta. Galbūt tokiose situacijose pagelbėtų prie kelio pastatomi laikini kelio ženklai „Atsargiai, vyksta medžioklė“. Iki šiol oficialiai įteisinto tokio ženklo neturime, bet juk niekas nedraudžia savanoriškai perspėti vairuotojų.

Kur kas daugiau gyvūnų keliuose žūsta ne dėl medžioklių kaltės, o tiesiog tamsiu
paros metu mėgindami kirsti kelią, kai juo važiuoja automobiliai. Visgi automobilių šviesos jų nebaido, priešingai – gyvūnai dažnai bėga šviesų link Rekonstruojant magistralinius ir krašto kelius tose vietose, kur didesnis eismo intensyvumas, ypač ruožuose, kuriuose užfiksuota nemažai įvykių, susijusių su laukiniais gyvūnais, taikomos specialios apsaugos priemonės. Pakelėse tveriama tinklo tvora, įrengiant pralaidas gyvūnams kelio sankasoje, statomi šviesą atspindintys reflektoriai, kurie automobiliui važiuojant apšviečia pakeles, ribojamas transporto greitis ar paprasčiausiai pastatomi įspėjamieji ženklai „Laukiniai gyvūnai”.

Rekonstravus kelius ir pritaikius specialias aplinkosaugos priemones, apsaugančias tiek laukinius gyvūnus tiek vairuotojus, problema išsprendžiama ar bent jau šiek tiek sumažinamas pavojus. Tačiau Lietuvoje dar yra nemažai pavojingų kelių, todėl mes. medžiotojai ir vairuotojai, negalėdami su prasti bei numatyti gyvūnų elgesio, turime patys elgtis atsakingiau ir atsargiau.

Autorė: Gintarė NARAUSKAITĖ
Šaltinis: Žurnalas „Medžiotojas ir medžioklė”

Kopijuoti ar kitaip platinti čia pateikta turinį be mūsų sutikimo draudžiama!

Užsiprenumeruokite žurnalą „Medžiotojas ir medžioklė”

18 balandžio, 2013
Šaudymo egzaminas medžiotojams

Mūsų tankiuose, plačiuose, gražiuose Lietuvos miškuose daugėja ne tik žmonių, besigrožinčių gamtos stebuklais, grybautojų ar uogautojų. Auga ir skaičius tų, kurie nori laisvalaikį praleisti medžiodami.

Ar sunku yra tapti profesionaliu, atsakingu, protingu medžiotoju? Be abejo. Žinoma, ne kiekvienas iš mūsų su tuo sutiktų. Tačiau norint pasiekti tinkamų rezultatų tikrai reikia išlieti ne vieną prakaito lašą.
Juk neretai pasitaiko, kad rezultatai nedžiugina – medžioklėse labai daug sužeistų žvėrių, yra ir tokių medžiotojų, kurie per metus iššauna vos vieną šūvį ir net nežino, kur pataikė, nes keliauja tiesiai į medžioklę visai nesitreniravę.

Šiuo metu aktuali tema medžiotojams yra praktinis šaudymo egzaminas, dėl kurio susirūpinę ne tik nauji, ką tik „iškepti“, medžiotojai, bet ir patyrę seni vilkai. Jiems kyla įvairių klausimų. Kaip bus? Ar aš išlaikysiu egzaminą? Ar pataikysiu į taikinį tiek kartų, kiek reikalaujama? Ar aš vis dar galiu? Todėl palinkėčiau naujiems medžiotojams nepervertinti savo galimybių, o seniesiems – neužmigti ant laurų.
Dabar kaip tik tas metas, kai dėl gerų rezultatų, vidinės ramybės, psichologinės stiprybės, neužduodant nereikalingų klausimų sau verta išlieti bet vieną prakaito lašą treniruotėse. Taip pat labai svarbu yra pasirinkti tinkamą amuniciją. Šiuo metu populiariausia tarp šaulių yra Žala Artus „Leader sport“ kulka, pasižyminti puikiomis balistinėmis savybėmis.

Ne viena Lietuvos šaudykla laukia Jūsų apsilankymų, kurių metu bus suteiktos puikios sąlygos treniruotėms, galėsite lavinti savo meistriškumą ir gauti ne vieną puikų patarimą laukdami egzamino dienos.

Šaudymo egzamino metu tikrinami ir vertinami egzaminuojamojo praktiniai medžiojimo įgūdžiai. Šaudymo egzaminas laikomas atliekant vieną iš nurodytų pratimų: „šaudymas į bėgantį šerną“ arba „šaudymas į lėkšteles“ tranšėjiniame arba apvaliame stende. Konkretų pratimą pagal
turimas galimybes pasirenka kiekviena miesto, regiono komisija.

1. Atlikdamas pratimą „šaudymas į bėgantį šerną“, egzaminuojamas medžiotojas turi teisę dviem Šaudymo serijoms po penkis šūvius. Egzaminas laikomas išlaikytu, jeigu egzaminuojamasis, šaudydamas iš standartinės padėties (stovint, be atramos, iš 35 m atstumo) kulkomis, nors vienos serijos metu į taikinį pataiko tris kartus. Kiekvienas kartas turi duoti ne mažiau kaip 1 tašką.

2. Atlikdamas pratimą „šaudymas į lėkšteles“ apvaliame arba tranšėjiniame 1 stende, egzaminuojamasis turi teisę dviem šaudymo serijoms po penkiolika lėkštelių. Lėkštelės skridimo kryptis ir atstumas šaudančiajam turi būti žinomi iš anksto.

Vienos lėkštelės numušimui egzaminuojamasis turi 2 šovinius. Egzaminas pripažįstamas išlaikytu, jeigu medžiotojas nors vienoje serijoje numuša ne mažiau kaip penkias lėkšteles.

Tad neužmirškite, nepatingėkite apsilankyti šaudykloje ir pasitreniruoti. Taiklių šūvių ir nei plauko, nei tauko, mieli kolegos!

[divide style=”2″]

Autorius: Kipras PAKELTIS
Šaltinis: Žurnalas „Medžiotojas ir medžioklė”

Kopijuoti ar kitaip platinti čia pateikta turinį be mūsų sutikimo draudžiama!

Užsiprenumeruokite žurnalą „Medžiotojas ir medžioklė”

17 balandžio, 2013
Selekcinė šernų medžioklė

Pastaraisiais metais šernų populiacija Baltarusijoje didėja geometrine progresija, kai kuriuose rajonuose šių žvėrių skaičius pasiekė kritinę ribą. Medžioklės plotuose, kuriuose šernų koncentracija didelė, nes jie yra visaėdžiai, pastebėta, kad smarkiai sumažėjo medžiojamų šilų paukščių (tetervinų ir jerubių), mažėja ir kiškių skaičius. Tarp žemės ūkio produkcijos gamintojų ir medžioklės ūkių didėja įtampa dėl šernų niokojamų laukų.
Šie žvėrys medžiojami visus metus (Lietuvoje 05.01-03.01). Tačiau tai gali turėti katastrofiškų padarinių dėl nekontroliuojamo šaudymo, nes tokiu atveju per kokius 2–3 metus gali ne tik sumažėti šernų skaičius, pasiekdamas kritinę ribą, bet ir sunykti visos jų populiacijos genetinis
fondas.

Kiekvienas medžioklės ūkis stengiasi, kad jo plotuose būtų daug žvėrių – juk tai vienas iš būdų pritraukti medžiotojus ir gauti didžiausią pelną. Tam tikslui žvėrys papildomai šeriami, taikomos veterinarinės priemonės, naikinami plėšrūnai. Dėl to šernų populiacijos viduje sumažėja natūrali atranka, išgyvena daug silpnų individų, taip pat turinčių genetinių defektų, kurie paskui
gali įsitvirtinti. Keičiasi ir šernų elgesys, šie gyvūnai smulkėja. Kovoti su šiais reiškiniais galima tik imantis selekcinio šernų šaudymo – taip nebūtų prarastos vertingosios šernų populiacijos savybės. Medžiotojas selekcininkas turi puikiai žinoti šernų biologiją, mokėti nustatyti gyvūnų amžių, gebėti atskirti suaugusių gyvūnų lytį ir aiškiai skirti sveiką individą nuo sergančiojo ar tokio, kuris buvo pašautas. Panagrinėsime tam tikrus būdingus požymius, kurie būna priklausomai nuo šerno amžiaus (spalva, kūno proporcijos,
svoris).

ŠERNAI IKI 1 METŲ AMŽIAUS
Jaunas šernas, šiųmetis, sveria 20–40 kilogramų. Knyslė trumpa, ausys mažos, apžėlusios tankiais šeriais. Kūnas dryžuotas, gelsvai rudas, ant galvos – šviesios dėmės. Šios spalvos išlieka iki rugpjūčio. Artėjant žiemai ,dryžių jau nebematyti, kūnas darosi masyvesnis dėl išaugusių poplaukių. Kojos trumpos, apžėlusios tamsiais plaukais. Uodega trumpa ir plona, iki šlaunų vidurio. Artėjant žiemai, ant jos galo pradeda ryškėti šepetėlis.

ŠERNAI NUO 1 IKI 2 METŲ
Gali sverti 40–60 kilogramų. Tai priklauso nuo mitybos bazės. Kūnas darosi galingesnis, ypač priekinė dalis. Galva dėl išaugusių šerių atrodo trumpa. Vaikiškos kūno formos visiškai išnyksta. Ant lūpų atsiranda pastebimi paburkimai ir matyti prasikalančių apatinių ilčių viršūnės. Ausys trumpos, apžėlusios tankiais šeriais. Uodega ilga, iki sąnario, šepetėlis visiškai susiformavęs.

ŠERNAI NUO 2 IKI 3 METŲ
Kūnas tampa dar masyvesnis, ypač priekinė dalis, nugaros linija skliautiška. Ten, kur nugara pereina į kaklą, gerai matyti įduba, nuo gogo strėnų link linija tolygiai žemėja. Galva galinga ir trumpa, lūpų klostės padidėja, vasarą matyti ne tik apatinės, bet ir viršutinės iltys. Ausys žiemą apžėlusios tankiais trumpais šeriais. Priekinės kojos trumpos ir tvirtos. Uodega jau storesnė, su ilgu šepetėliu. Vasarą kailis būna pilkas, o žiemą – nuo tamsiai rudos iki beveik juodos spalvos dėl išaugusių šerių.

Medžiotojas selekcininkas turi puikiai žinoti šernų biologiją, mokėti nustatyti gyvūnų amžių, gebėti atskirti suaugusių gyvūnų lytį ir aiškiai skirti sveiką individą nuo sergančiojo ar tokio, kuris buvo pašautas.

ŠERNAI NUO 3 IKI 8 METŲ
5–6 metų šernų skeletas būna visiškai susiformavęs. Kūnas trumpas ir masyvus, nugaros linija, einanti užpakalinės dalies link, staiga nutrūkstanti. Galva stambi, bukos formos, perėjimas į kūną beveik nepastebimas. Lūpų klostės aukštai pakilusios. Pas penkerių metų
šernus matyti ir apatinės, ir viršutinės iltys. Uodega stora ir ilga, su dideliu šepetėliu. Priekinės kojos trumpos ir kresnos, trumpesnės negu 2–3 metų šernų. Patinų lytinis organas gerai matomas net žiemą. Jie gyvena pavieniui, prie patelių prisideda tik rujos metu. Lytiškai susijaudinę patinai gali atrodyti kur kas stambesni dėl pasišiaušusio kailio.

Kūnas dryžuotas, gelsvai rudas, ant galvos – šviesios dėmės. Šios spalvos išlieka iki rugpjūčio.

ŠER NAI NUO 8 METŲ IR VYRESNI
Jau visiškai susiformavę ir galingi žvėrys. Kai kurie patinai sveria net 300 kilogramų. Galva lygi maždaug trečdaliui kūno, kaklo praktiškai nėra ir perėjimas į kūną beveik nepastebimas. Nugaros linija kyla tolygia kupra ir taip pat sklandžiai leidžiasi strėnų link. Ant gogo tamsūs šeriai – „šepetys“. Kojos trumpos ir tvirtos. Iltys stambios, gerai matomos. Uodega didelė ir ilga, šepetukas
– iki 25 cm. Planuojant selekcinį šernų šaudymą, pirmiausia reikia atsižvelgti į abiejų lyčių gyvūnų skaičių. Geriausias toks santykis, kai medžioklės ūkyje būna vienodas šernų patinų ir patelių skaičius visose amžiaus grupėse. Tačiau rajonuose, kuriuose šernai žemės ūkiui padaro didelę žalą, šis santykis gali būti ir 2 : 1 patinų naudai. Iki 70 proc. visų planuojamų sumedžioti individų turi sudaryti šiųmečiai šernai iki vienerių metų amžiaus ir 1–2 metų šernai, 20 proc. – abiejų lyčių 2–3 metų amžiaus gyvūnai, ir 10 proc. – vyresni negu 8 metų patinai ir patelės. Pirmiausia tarp šiųmečių šernų turi būti šaudomi tie, kurie, atėjus žiemai, sveria mažiau kaip 20 kg, vis dar yra dryžuoti, ir gyvūnai, kurie likę be motinos. Be jos našlaitis šiųmetis šerniukas negalės suaugti į sveiką ir fiziškai stiprų šerną.

Pirmiausia tarp šiųmečių šernų turi būti šaudomi tie, kurie, atėjus žiemai, sveria mažiau kaip 20 kg, vis dar yra dryžuoti, ir gyvūnai, kurie likę be motinos.

Kitoje amžiaus grupėje (nuo 1 iki 2 metų) pirmiausia turi būti šaudomi tie šernai, kurie iki žiemos nesveria 40 kilogramų. Taip pat reikia šaudyti senus šernus, vyresnius nei 8 metų, ypač patinus. Tokio amžiaus patinas – didžiulis gyvūnas. Jis tarsi kupinas jėgų, bet jau nebesugeba apvaisinti patelės. Stambus senas šernas nuveja jaunus patinus nuo patelių ir paprastai
dauguma jų lieka neapvaisintos, o tai gali būti pragaištinga visai bandai. Selekcinis šaudymas turi būti taikomas ir kitose amžiaus grupėse, tačiau tai daryti reikia itin atsargiai. Šauti į 3–7 metų šerną galima tik aptikus ryškių išorinių požymių (pasyvumas, susikūprinimas, kosulys, lėti judesiai, nukaręs užpakalis, pasišiaušęs kailis). Šaudomos turi būti ir patelės, kelerius metus nevedančios palikuonių, ir jauni patinai, nepriaugę pakankamai svorio iki rujos. Selekcinis šaudymas turi būti taikomas visų amžiaus grupių šernams, kurių kailis yra kitokių nepageidaujamų spalvų: šviesiai rudos, baltai margos, juodos. Tokius jauniklius iki 3 metų ir
senesnius patinus reikia visiškai iššaudyti. Atsargiau derėtų elgtis su vyresnėmis kaip 3 metų patelėmis, ypač tokiomis, kurių spalva netinkama, nes net ir dėmėta patelė gali atsivesti normalios spalvos šerniukų. Straipsnio pabaigoje dar reikėtų pabrėžti, kad tarp įvairaus amžiaus gyvūnų pirmiausia reikia šaudyti tuos, kurie turi pastebimų fizinių trūkumų, taip pat ligotus ir sužeistus. Tik tokiu būdu galėsime užtikrinti sveiką šernų populiaciją ir išsaugoti gana didelį šių gyvūnų skaičių.

Selekcinis šaudymas turi būti taikomas visų amžiaus grupių šernams, kurių kailis yra kitokių nepageidaujamų spalvų: šviesiai rudos, baltai margos, juodos. Tokius jauniklius iki 3 metų ir senesnius patinus reikia visiškai iššaudyti.

[divide style=”2″]

Autorius: Andrejaus Gončiarovo
Šaltinis: Žurnalas „Medžioklė ir Žvejyba Baltijoje”

Kopijuoti ar kitaip platinti čia pateikta turinį be mūsų sutikimo draudžiama!

9 balandžio, 2013