Kad kiškius medžioti įdomu ir, kad buvo laikai, kai ir laimikiai per sezoną prilygo bent jau vieno sumedžioto šerniuko masei, gali patvirtinti bemaž visi vyresnės kartos Lietuvos medžiotojai.
Pasak Antano Nemajuškos, Vilniaus medžiotojų klubo „Elnias“ vyriausio medžiotojo, pradėjusio medžioti dar 1957 m. gimtajame Zarasų krašte, prieš 50–60 metų didesnių žvėrių buvo reta, o kiškių ir lapių buvo daug, tad jie ir buvo pagrindiniai medžioklės objektai. Dažnai kiškių medžioti patraukdavo vienas šaulys su šunimi, per dieną pirmyn ir atgal tekdavo per laukus sukarti bent 10–15 km. Sėkmingiau medžioti sekdavosi 2–3 medžiotojams. Buvo organizuojamos ir planinės medžioklės, kur susirinkdavo visas šaulių būrys. Jaunystės bičiuliai: Algis Budrys, Titas Garunkštis, Juozas Žvironas, Algis Zavedskas, – būrelis medžiotojų su kuriais A. Nemajuška leisdavosi į kiškių medžioklės žygius. Vienas medžiotojas pavarydavo kiškius iš miškelių, kiti užimdavo pozicijas miško pakraščiuose. Pabaidytas kiškis turi savybę sprukti ne tolyn, bet į šoną ar atgal, todėl neretai varovas sumedžiodavo daugiau kiškių nei pamiškėje tykojantys medžiotojai. Prie kito miškelio bičiuliai susikeisdavo vietomis, todėl visų galimybės išsilygindavo. Daugiausia per vieną sezoną A. Nemajuška yra sumedžiojęs 17 kiškių ir 4 lapes, panašiai sekėsi ir jo bičiuliams.
Kiškio taukai – vaistas
„Dar ir dabar žmonės vertina kiškio taukų vaistines savybes. Iš vieno kiškio galima gauti 30–50 g taukų. Išdorojus kiškį riebalai nupjaustomi, susmulkinami gabaliukais ir tirpinami. Svarbu, kad riebalai neužvirtų, todėl geriausia šildyti inde, kuris talpinamas į puodą su vandeniu. Jokiu būdu negalima riebalų kaitinti keptuvėje, iš tokių taukų vaisto nebus. Gydomosios savybės išlieka metus, senesni taukai – nenaudingi.
Kiškių kailiukus priduodavome valstybei, už juos gaudavome šratų, nes patronus šautuvams tekdavo gaminti patiems, o mėsa atsidurdavo ant stalo. Iš kiškio išeidavo apie 3kg geros mėsos. Taigi, jei per metus pavykdavo sumedžioti iki 20 kiškių – visai neblogas laimikis. Nors kiškio mėsa skani, tačiau sausa, todėl gaminant patiekalus geriausia pridėti kiaulienos ar kitokios riebesnės mėsos“, – kiškienos kulinarinėmis savybėmis dalinosi medžiotojas.
Kiškių medžioklė su skalikais
Įdomiausia kiškius medžioti su skalikais. Jei medžioklei sėlinant ar tykant būtina tyla, garsą sukelia tik šūvis, tai medžioklėje su skalikais, garsui tenka pagrindinis vaidmuo. Kai tik skalikas pakelia pirmą kiškį – medžioklė prasideda. Didžiausias malonumas yra klausytis skalikų balsų, pagal balsą sekti, kur vyksta veiksmas, jaudintis, kai išgirsti, kad skalijimas, o tai reiškia ir kiškis, pradeda artėti.
„Kai kurie medžiotojai tvirtina, kad skalikai kiškius jiems atvaro, bet abejoju, kad tai šunų nuopelnas. Pabaidytas kiškis bėga dideliu ratu, vėl prabėga pro savo guolį, po to ir vėl daro kilpą, todėl gali pasirodyti, kad šuo kiškį atvaro medžiotojui, kuris dažniausiai ir laukia toje vietoje, kur gyvūnas buvo pakeltas. Skalikai gali kiškius persekioti ilgai, apsukti ratus po 3–4 km. Būna, kad šunys nubėga paskui kiškį ir pradingsta kelioms valandoms. Tada užuot patyrus malonumą, tekdavo nuobodžiauti, laukti sugrįžtant keturkojų bičiulių ir namo parsirasti be laimikių.“, apibendrina A. Nemajuška. Norma – 2 kiškiai per dieną
Vyresnės kartos medžiotojas ir gamtosaugininkas Jonas Jaksiboga, medžiojęs Ignalinos–Švenčionių krašte, stebėjo visą kiškių populiacijos gausos kaitą per keletą praėjusių dešimtmečių.
„Kiškių medžioklės sezonas trukdavo nuo lapkričio pradžios iki vasario vidurio. Lapkričio 7–8 d. būdavo išeiginės, per kurias bemaž visi medžiotojai rinkdavosi į kiškių medžioklės atidarymą. Praėjusio amžiaus 7–8 dešimtmečiais kiškių buvo dešimteriopai daugiau nei šiuo metu.
Geriausios medžioklės vietos Švenčionių r. buvo link Adutiškio. Ten plyti lygumos per kurias teka Skaistupio upeliukas. Jo slėnyje pagal vagą driekiasi alksnynų miškeliai. Paspaudus šaltukui į juos ir patraukdavome. 2–4 medžiotojai užeidavo į priekį, o 2 pavarydavo kiškius palei upelio vagą. Medžioklės „norma“ būdavo 2 kiškiai 1 medžiotojui per dieną“, – prisiminimais dalinosi medžiotojas. Sumedžiotus briedžius, elnius tekdavo atiduoti valstybei, medžiotojams likdavo tik galva (trofėjus) ir vidaus organai, tekdavo atiduoti ir 70 proc. sumedžiotų stirnų, 50 proc. – šernų, o sumedžiotų kiškių valstybei priduoti nereikėjo, visas laimikis atitekdavo medžiotojui.
Per metus – 147 mangutai
„Iki 1977 m. buvo galima visus metus medžioti visus plėšrūnus, taip pat ir plėšriuosius paukščius, valkataujančius šunis bei kates. Netgi buvo tam tikri plėšrūnų sumedžiojimo reikalavimai. Kad pratęstų medžiotojo bilietą, medžiotojas privalėjo surinkti tam tikrą balų skaičių. Jei sumedžiodavo vilką – gaudavo 50 balų ir bilietas būdavo pratęstas. Tačiau vilkai buvo gan retas laimikis. Todėl tekdavo medžioti kitus plėšrūnus. Balų skirdavo už lapių, mangutų sumedžiojimą, o jei ir šių plėšrūnų nepavykdavo pašauti, tekdavo balus rinkti po vieną. Pristatyti sumedžiotų šarkų, varnų, kranklių kojas arba valkataujančių šunų ir kačių ausis“, pasakojo gamtosaugininkas.
Anot jo, lapes ir mangutus apsimokėjo medžioti ir todėl, kad jų kailiai buvo brangūs. Kai kurie medžiotojai tuo net specializavosi. Švenčionių r. rekordas – vieno medžiotojo per metus sumedžioti 147 mangutai. Už kiekvieną kailį medžiotojas gavo po kelis rublius, o už rekordą dar buvo skirta 120 rublių (vidutinės algos dydžio) premija.
„Labai daug kiškių žūdavo po automobilių ratais. Darbo reikalais dažnai važinėdamas naktimis pastebėjau įdomų dalyką: iš pradžių į automobilio šviesų srautą pakliuvusį kiškį būdavo galima, kad ir į namus parsivaryti, žvėrelis atkakliai bėgdavo automobilio lempų apšviečiamu plotu. Tačiau laikui bėgant, ar todėl, kad dauguma šviesai jautresnių gyvūnų žuvo, ar išsiugdė savybę šviesos privengti, tačiau kiškiai tapo atsargesni. Per kelią, ypač rujos metu, jų šokinėdavo dešimtimis, tačiau šviesos srautas ant kelio žvairių nebesulaikydavo, mažiau jų ir žūdavo“, – prisimena gamtosaugos pareigūnas.
6 kilometrų ruože – 21 kranklys
Pasak J. Jaksibogos, kiškių pastebimai pradėjo mažėti apie 80 praėjusio amžiaus metus. Kokios priežastys – sunku spręsti. Kalbama, kad kaltos ligos. Iš tiesų, apie 1975–1976 m. tekdavo neretai sumedžioti kiškių sergančių brucelioze. Tačiau svarbiausia kiškių populiacijos sumažėjimo priežastimi, medžiotojas laiko plėšrūnų medžioklės apribojimus.
„Uždraudus Lietuvoje kranklių medžioklę, šių paukščių katastrofiškai pagausėjo. Dar praėjusį rudenį bokštelyje laukdamas stirnino, vakarop, kai krankliai iš laukų grįžta nakvoti į mišką, pabandžiau juos suskaičiuoti. Iš bokštelio mačiau plotą maždaug po 2–3 km į abi puses. Suskaičiavau 21 kranklį. Ir tai tik vienoje vietoje, 6 km spinduliu! Gaudo kiškius pelėdos, vanagai, varnos, lapės, mangutai, valkataujantys šunys, katės. Nuo žeme bėgiojančių plėšrūnų kiškis dar gali pabėgti, o nuo paukščių, ypač atviroje vietovėje, niekur nepasislėps – taps jų grobiu“, – teigia medžiotojas.
Katinui – kiškis, kaip liūtui – buivolas
Dažnai manoma, kad katės ir šunys gaudo tik mažus kiškiukus. Didesnių nepaveja, o jei ir pagauna – nepaneša.
„Prisimenu savo vaikystės metus praleistus kaime pas senelį. Jis turėjo katiną, kuris visą vasarą medžiodavo kiškius. Jei nepanešdavo, parvilkdavo juos apsižergęs, kaip liūtas stambesnį grobį. Senelis kiškį nulupdavo, pakabindavo kur vėsiau ir visą savaitę katiną ta mėsa maitindavo. Kai kiškiena baigdavosi, katinas suvokdavo, kad gana tinginiauti, laikas gaudyti ir tempti namo kitą ilgaausį. Suprantama, kad retas žmogus užsiimdavo katino maitinimu jo paties sumedžiotu grobiu, tad pabandykime tik įsivaizduoti, kiek pievose „peliaujantys“ katinai ir tuomet, ir šiuo metu pridaro kiškiams žalos“, – svarsto medžiotojas.
Aplink sodybą, kol valkataujančių naminių gyvūnų medžioklė buvo leidžiama, jų „populiaciją“ praretindavo. Kai medžioklė vykdavo netoli jo namų, kiškių sumedžiodavo 3 kartus daugiau, nei greta kitų kaimų.
„Galima diskutuoti ar humaniška tuomet buvo medžioklės tvarka, tačiau kiškių populiacijai ji buvo palankesnė, todėl žvairiai buvo dažnai sumedžiojimas, įprastas ir mėgstamas medžiotojų laimikis“, – įsitikinęs J. Jaksiboga.
Kiškių viliojimas
Sugalvodavo medžiotojai ir visokių kiškių medžioklės gudrybių. „Seniau ūkiuose sėdavo daug rugių, kurie, jei ruduo būdavo šiltesnis, sudygdavo. Žiemą tie laukai tapdavo mėgstamiausia kiškių vieta. Gausiai sėdavo pašarinių lubinų, kai žolynai subręsdavo, nusipjaudavome ir prisidžiovindavome jų žiemai. Žolės kuokštus pririšdavome prie kuoliukų, kuriuos prismaigstydavome lauke, kur tykodavome kiškių. Lubinai ilgaausius priviliodavo ir iš medžioklės grįždavome su laimikiu. Pasitaikydavo ir įvairių įdomių nutikimų. Du kartus esu medžiojęs tuos pačius kiškius. Kartą šoviau į kiškį, mačiau, kad sužeidžiau, tačiau rasti gyvūno nepavyko. Po 2 savaičių lygiai toje pačioje vietoje vėl pamačiau kiškį. Šįkart neprašoviau. Lupdamas kailį pastebėjau sužeidimą. Šratas buvo perėjęs kiaurai per skrandį, sulaužęs šonkaulį ir išėjęs. Įdomu, kad skrandis jau buvo užsitraukęs plona plėvele. Tai reikštų, kad net ir į vidurius sužeistas šis žolėdis gyvūnas turėjo galimybę išgyventi“, – stebėjosi gamtininkas.
Pasak medžiotojo, kol kiškių buvo gausu, per sezoną kasmet jų sumedžiodavau iki 20, tik vienais metais –12. Didžiausias sumedžiotas kiškis svėrė 6,2 kg, – patinas jau buvo net pražilęs nuo senatvės. Tačiau tokių „milžinų“ pasitaikydavo retai, vidutinis laimikių svoris – apie 5 kg. Įdomiausios kiškių medžioklės vykdavo su skalikais. Per laukus sklindantis skalikų balsas yra bene gražiausia muzika ir ryškiausi jausmai, kokie tik yra medžioklėse aplankę, – sutartinai tvirtina visi medžiotojai.
Nors prisiekę vižlų gerbėjai palaikytų tai šventvagyste, tačiau medžiojami kiškiai ir „paukštiniais“ šunimis – kurtscharais, dratharais. Net kilmingas anglų seteris pastebėjęs kiškį, daro tokią pat tilktį, kaip ir pastebėjęs kurapką. Naudojami šunys ir po šūvio sužeistų kiškių paieškai, aportavimui.
Kiškių medžioklė Pietų Lietuvoje
Dabartiniais laikais kiškių medžioklė kasmet vis dar suburia Pietų Lietuvos klubų ir būrelių medžiotojus.
Pasak Dalės Venskūnienės, ilgametės Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugijos Vilkaviškio skyriaus medžioklės žinovės, kad kiškių sumažėjo – visi medžiotojai pastebi, medžioklės laimikiai dešimtimis, kaip būdavo prieš 20–30 metų, nebeskaičiuojami. Tačiau kiškių medžioklės vyksta, jas rengia visi rajono klubai ir būreliai, kai kurie – po 2–4 kartus per metus. Jei susirenka 20–30 medžiotojų, dažniausiai kiekvienam jų bent po vieną sumedžiotą kiškį tenka.
„Geriausia kiškius medžioti, kai laukus dengia sniegas, lengviau ilgaausius pastebėti, tad ir medžioklės būna sėkmingesnės. Kai žiemos pradžia būna besniegė, šauliai į kiškių medžiokles neskuba. Tačiau prieš Kalėdas, net jei ir nėra sniego, bent kartą kiekvienas medžiotojų kolektyvas kiškių medžioklę surengia. Į Kalėdinę kiškių medžioklę susirenka visi klubų, būrelių nariai, kurie tik gali dalyvauti. Atvyksta labai daug svečių iš kitų rajonų, kur, anot jų, – „reikalai su kiškių populiacija prasti“.
Kiškių medžioklės tradicijos rajone išlieka, gal tik tampa ne įprastinėmis, kasdieninėmis, bet labiau šventinėmis medžioklėmis, gera proga susiburti visam kolektyvui, pasidžiaugti laimikiais, pasidalinti įspūdžiais, kurių per kiškių medžiokles niekada nestinga“, – sakė Dalia Venskūnienė.
Latviams Lietuva kiškių medžioklės kraštas
Išskyrus pietų Lietuvos ruožą, kitur mūsų mažas kraštas jau negali pasigirdi esantis kiškių medžioklės centru. Tačiau šiauriau gyvenantiems kaimynams – taip neatrodo. Latvių ir estų medžiotojams pilkųjų kiškių medžioklių tradicijos iš viso nežinomos. Tiesa, ten gausiau baltųjų kiškių, bet jie yra miškų gyventojai, sumedžiojami retai, specialios „kiškinės“ medžioklės ten neorganizuojamos.
Linda Dambrovska, viena iš Latvijos medžiotojų lyderių, du kartus dalyvavusi kiškių medžioklėje Lietuvoje, buvo ja sužavėta. Anot jos, jausmas, lyg atsidurtum praėjusiame amžiuje, medžioklėje apie kurias galima paskaityti tik istoriniuose romanuose.
„Abu kartus medžiojant Lietuvoje buvo ypatingos gamtinės sąlygos. Pirmąkart sniego iki juosmens, o antrąkart – spaudė 20 laipsnių šaltis. Būrio medžiotojų žygis per baltus laukus – romantika, kurios tykodamas bokštelyje šerno nepatirsi. Nebūtina kiškį ir sumedžioti, tačiau visa tai pamatyti – verta: kaip skuodžia medžiotojų pakelti kiškiai, susiduria su lape, tačiau „susivienija“ prieš bendrą priešą ir kurį laiką bėga zigzagais drauge; kaip iššokęs ilgaausis bravūriškai šuoliuoja priešais medžiotojų grandinę, paeiliui vienas po kito aidi šūviai, dulka sniegas, o zuikis sveikas nutolsta sniego debesyje… Tokios medžioklės, pirmiausia yra reginys, įspūdis, azarto jausmas, o tik paskui – laimikiai. Po medžioklės – linksmas bendravimas su kolegomis, pasakojimai apie situacijas, kurias visi ėjusieji grandine matė, gali pakomentuoti, pajuokauti, pasidalinti savo požiūriu ar tiesiog pabūti bendraminčių būryje“, – medžioklės Lietuvoje įspūdžiais dalinosi latvių medžiotoja.
Lenkijoje kiškius jau veisia
Pas kaimynus pietuose – Lenkijoje, kiškių populiacija vis dar gausi, tačiau jos mažėjimo tendencijos irgi akivaizdžios. Per labai trumpą laiką kiškių sumažėjo kelis kartus. Per 1975–1976 m. medžioklės sezoną Lenkijoje sumedžiota 683 000 kiškių, 1990–1991 m.232 000, o per 2005–2006 m. sezoną jau tik 31 000. Yra vietovių, kur dar prieš 10 metų kiškių buvo sumedžiojama dešimtimis, o šiuo metu – vienetais. Kadangi Lenkijoje mažiau stambiosios faunos, kiškiai, fazanai ir kt. smulkioji bei vidutinė fauna yra pagrindiniai medžioklės objektai, toks kiškių populiacijos mažėjimas verčia Lenkijos gamtininkus ir medžiotojus ieškoti išeičių. Viena jų, kiškių bei kurapkų populiacijų atkūrimas. Lėšų šiems tikslams skiria ir valstybė, reintrodukcijos projektus vykdo mokslininkai, gamtininkai, medžiotojai.
Pasak Liublino universiteto prof. Romano Dziedzico (Roman Dziedzic), Lenkijoje jau keletą metų vykdomi mažųjų gyvūnų (kiškių ir kurapkų) populiacijų atkūrimo projektai. Pirmąjį projektą prieš 8 metus jie įgyvendino Lenkijos vakaruose prie Vokietijos sienos. 50 ha aptvare buvo veisiami ir į laisvę paleidžiami kiškiai. Buvo siekiama ne tik pagausinti kiškių populiaciją, tačiau tirta ir jų adaptacija gamtoje. Rezultatai buvo neblogi. Per 3 metus kiškių pagausėjo nuo 4 indv. 100 ha iki 12 indv. Jei iš pradžių per pirmas savaites žuvo 40 proc. išleistų kiškių, tai kitais metais pirmoji į gamtą išleisto kiškio žūtis fiksuota tik po 4 mėn., o trečiais metais – po 3 mėn. Voljeruose užauginti kiškiai gamtoje sėkmingai adaptavosi. Stebėtas ir gyvūnų pasklidimo nuo aptvaro (kur kiškiai buvo laikomi ir vėliau išleisti) plotas. Paaiškėjo, kad gyvūnai per metus pasklido labai nedidelėje teritorijoje – maždaug 0,5 km į spinduliu aplink aptvarą.
Kiškių reintrodukcija
„Kiškių auginimas ir reintrodukcija gamtoje gana sudėtingas procesas, nes šie gyvūnai labai jautrūs triukšmui, stresui. Todėl voljerai turi būti įrengiami nuošaliose, ramiose vietovėse. Jei kiškiai auginami laukinės faunos gausinimo tikslais, voljerus tikslinga įrengti toje vietovėje, kur gyvūnai ir bus išleisti, kad nereikėtų jų vežioti, be reikalo trikdyti. Reikalingi aptvarai (pakanka 1–2 ha ploto) adaptacijai. Iš narvelio tiesiai į gamtą išleistas kiškis
– neišvengiamai žūtų. Geriausia aptverti negyvenamos sodybvietės teritoriją, kur būtų įvairesnių kultūrinių augalų ir vaiskrūmių
– agrastų, serbentų ir pan. Vaiskrūmių šakelėmis kiškiai galėtų maitintis bei slėptis po krūmais. Pasibaigus mūsų pirmajam projektui po 2 metų buvo atlikta kiškių apskaita toje pačioje teritorijoje. Suskaičiuota 11 kiškių 100 ha, taigi, mūsų darbų dėka pasiektas tankumas išliko beveik nepakitęs, reintrodukcijos projektas laikomas pavykusiu“, – pasakojo lenkų gamtininkas.
Pasak R. Dziedzico, kitą projektą jie įgyvendino Liublino vaivadijoje, drauge su medžiotojų klubais. Prieš imantis kiškių veisimo buvo intensyviai medžiojami plėšrūnai. Projektas buvo įgyvendinamas 2009–2013 m., 4 medžiotojų klubų teritorijos apėmė apie 6000 ha. Pirmaisiais metais kiškių tankumas padidėjo nuo 3,3 indv. 100 ha iki 4,4 indv. Didėjimo tendencija, po 20–30 proc. per metus, išliko visą projekto vykdymo laiką. Tiesa, vienas medžiotojų klubas iš projekto pasitraukė, nes nustatė, kad kiškių pas juos pagausėjo tik 0,2 proc. per metus, todėl nusprendė, kad jų populiaciją atkūrinėti neperspektyvu.
Grėsmių daug, bet jos ne fatališkos
„Yra bandymų veisti ilgaausius, pagausinti laukinę kiškių giminę ir kitose Lenkijos vaivadijose. Tačiau – tai gana brangus užsiėmimas. Kiškių veisimu Lenkijoje užsiima keli ūkiai, veisimo tikslams įsigyjamo gyvūno kaina siekia 70–90 eurų. Kad būtų efektas, reikia išleisti ne mažiau 15–20 individų. Tokia investicija medžioklės klubams, be valstybės pagalbos, yra per didelė.
Tačiau ir mokslininkai, ir už gamtą atsakingi valstybės tarnautojai, ir medžiotojai sutaria, kad kiškių populiacijai iškilęs realus pavojus, todėl reikalingos visų bendros pastangos, surandama šiems tikslams ir lėšų“, – sakė mokslininkas.
Yra Europoje vienintelė šalis, kur kiškių populiacija nemažėja, o netgi šiek tiek gausėja – tai Austrija. Pasak prof. R. Dziedzico, kuriam kiškių populiacijos Austrijoje situacija yra neblogai žinoma, austrai įvardija 3 kiškių populiacijos mažėjimo priežastis: 1 priežastis yra plėšrūnai, 2 – irgi plėšrūnai ir 3 – taip pat plėšrūnai. Bėgiojantys, skraidantys ar naminiai plėšrūnai (katės ir šunys), kaip bebūtų, bet jie laikomi pagrindine priežastimi. Austrams pavyko šioje srityje šį tą nuveikti, kai kuriose vietovėse pradėtos reguliuoti plėšriųjų paukščių populiacijas.
„Kiškių populiacijos mažėjimo priežasčių randama įvairių. Tarkim, visose Europos šalyse buvo siekiama suvaldyti pasiutligės plitimą tarp lapių, vykdoma jų vakcinacija. Pasiutligės plitimas suvaldytas, tačiau neįvertintas šalutinis poveikis pagausėjo lapių, padidėjo ir jų daroma žala smulkiajai faunai.
Europos Sąjungos šalyse draudžiama plėšriųjų paukščių medžioklė, pastebimas jų pagausėjimas, atitinkamai didėja ir jų daromas poveikis tai faunai, kuri yra jų grobis. Turi įtakos agrokultūriniai pokyčiai. Ten, kur dideli laukai užsėjami kukurūzais, kviečiais – kiškiams vietos nebelieka.
Tokiu atveju nepadės ir plėšrūnų naikinimas, ir bandymai kiškių populiaciją atkurti juos veisiant. Pilkiesiems kiškiams reikalinga laukų floros įvairovė“, – sakė lenkų gamtininkas.
Kranklių ir gandrų populiacijas galima reguliuoti?
Lietuvai įstojus į Europos Sąjungą, mūsų šalis įsipareigojo laikytis tam tikrų teisės aktų, tarp jų ir 1979 m. priimtos Paukščių direktyvos, kuri reglamentuoja ilgalaikę visų laukinių paukščių rūšių apsaugą ES ir kurioje yra numatytas medžiojamų paukščių sąrašas. Plėšriųjų paukščių, taip pat ir kranklių ar baltųjų gandrų, tame sąraše nėra. Tai reiškia, kad šie paukščiai Europos Sąjungoje nėra ir nebus medžiojami. Ar tai reiškia, kad jų gausa negali būti niekada, jokiomis aplinkybėmis reguliuojama? Europinės teisės džiunglių žinovai teigia, kad plėšriųjų paukščių gausa gali būti reguliuojama, tačiau tam turi būti labai svarios priežastys. Jos tokios: daroma didele žala žemės ūkiui, žuvininkystei, laukinei gyvūnijai ar augalijai.
„Norint, kad būtų leista reguliuoti plėšriųjų paukščių populiacijas, reikėtų jų daromos žalos įrodymų, t. y. koks jų poveikis saugomoms, tarkim – nendrinių meldinukių, ir nesaugomoms, tarkim – pilkųjų kiškių, populiacijoms. Turint tokių įrodymų, reikia kreiptis į institucijas reglamentuojančias medžioklės tvarką ir reikalauti, kad būtų priimti atitinkami sprendimai. Tai pasakytina ir apie plėšriuosius paukščius, ir apie kranklius bei baltuosius gandrus, dėl kurių maitinimosi būdo smulkioji fauna galimai nukenčia. Plėšriųjų paukščių apsauga nėra dogma, kurios nebūtų galima pakeisti, tačiau norint pakeisti – reikia svarių argumentų.“
Perspektyva
Kokia ateitis laukia kiškių ir kiškių medžioklės mėgėjų? Paklausius Vilkaviškio medžiotojų pasakojimų ir širdį glostančių Latvijos medžiotojų atsiliepimų apie kiškių medžioklių Lietuvoje žavesį – nerimauti lyg ir ankstoka. Tačiau pažvelgus į sumedžiojimo statistiką ne tik pas mus, bet ir kitur Europoje, tenka pripažinti, kad stovime ant liepto galo – jei per upę ir peršoksime, kitame krante kiškių neberasime. Liūdna būtų jei XXI a. Kalėdinės kiškių medžioklės tradicija, išgyvenusi 10 amžių, nutrūktų. Jei kas nors surastų antrą, panašią Lietuvos medžioklės tradiciją, kiškius gal galėtume ir pamiršti, tačiau, nors naujų, gražių, įdomių medžioklės tradicijų Lietuvoje ir atsiranda, ir jos prigyja, bet tikrais istoriniais faktais pagrįsta, tikrai lietuviška – išliko ši vienintelė.
Kaip gelbėti kiškių populiaciją – receptai žinomi. Kai kurie medžiotojų klubai ir būreliai, lapių, mangutų ir kiaunių medžiokle tik todėl ir užsiima, kad norėtų per Kalėdas savo medžioklės plotuose sumedžioti jei ne 10 – tai bent jau 2–3 kiškius. Jei bandymai mažinti plėšrūnų skaičių taptų ne gražiais pavyzdžiais, išimtimis, bet taisykle – „vienas taškas“ būtų kiškių naudai. Deja, bet tiems klubams, kurie medžiodami šernus nešvaistė šovinių plėšrūnų medžioklei, gali tekti semtis patirties iš Lenkijos kiškių veisėjų – jei ne dabar, – tai artimiausioje ateityje.
Oponentai ar partneriai?
Nepakenktų paieškoti ir partnerių, kuriems, kaip ir medžiotojams, rūpėtų Lietuvos gamta. Valkataujantys šunys ir katės naikina ne tik kiškius, bet ir visų saugomų bei nesaugomų rūšių paukščius. Kad ornitologai ar gamtos mylėtojai – visuomenininkai susiprastų laukuose kates gaudyti – abejotina, tačiau įtikinti juos, kad ir kiek paukščius bestebėtų, ir befotografuotų, jų dėlto nepadaugės ir reikia ieškoti efektyvesnių paukščių apsaugos būdų – įmanoma.
Apie ūkininkavimo būdus ir jų įtaką smulkiajai faunai – jau viskas pasakyta. Medžiotojai situacijos nepakeis, nes tai tarpinstitucinis klausimas reikalaujantis sutarimo tarp Aplinkos ministerijos ir Žemės ūkio ministerijos, kuri administruoja išmokų mokėjimą žemdirbiams. Be finansinio suinteresuotumo ūkininkavimo praktika nesikeis. Vargu, ar galima tikėtis, kad Žemės ūkio ministerija pirma imtųsi iniciatyvos, tad atsakomybė ir iniciatyva aplinkosaugininkų rankose.
Apie plėšriųjų paukščių mitybą – duomenų beveik nėra. Gamtoje besilankančių žmonių pastebėjimai, nuomonės apie plėšriųjų paukščių poveikį smulkiajai faunai – nėra tie argumentai ir įrodymai, kuriais remiantis būtų priimtas sprendimas sparnuotųjų plėšrūnų gausėjimą pristabdyti. Be gamtos mokslo atstovų – niekas kitas tokių argumentų ir įrodymų nepateiks. Tik nesinorėtų sulaukti juodojo humoro požymių turinčios situacijos: gamtoje likus 1 pilkajam kiškiui ir 1 meldinei nendrinukei, ištyrus 100 kranklių skrandžio turinį, jokių kiškių ir nendrinukių pėdsakų nerasta. Išvada – šių gyvūnų gausai krankliai jokios įtakos neturi.
Medžioti ar pamiršti?
Kai kurie medžiotojų kolektyvai matydami, kad kiškių jų plotuose beveik neliko, sutaria nutraukti ilgaausių medžioklę. Kiškių dėlto nepagausėja – tiesiog ir šie gyvūnai, ir jų medžioklės būdai po metų kitų pamirštami. Tokia „saviplaka“ labai primena Aplinkos ministerijos priimtą sprendimą uždrausti 30-iai medžiotojų, per metus sumedžioti 30 kurapkų. Jei iki tol medžiotojai kurapkomis rūpinosi žiemą, net buvo pradėję jas veisti, medžiojo plėšrūnus, – tai dabar kurapkos tiesiog pamirštos ir dar po metų kitų, ornitologų išsaugotos paukščių fotonuotraukos, ko gero bus „įkeltos“ į Lietuvos raudonąją knygą. Tad ar kiškių, nutraukus jų medžiokles, neištiktų toks pat likimas?
Kai problemos priežasčių daug ir jos skirtingos – dažniausiai priimamas sprendimas – nieko nedaryti, nes pašalinus 1 priežastį dar liks 9 ir problema nebus išspręsta. Kiškių atveju – būtent tokia situacija ir susiklosto. Be to, abejotina, ar be medžiotojų, dar kam nors ši problema iš viso rūpi… Nebent kiškis būtų paskelbtas nacionaliniu Lietuvos gyvūnu. Argumentų – mitologiniu, biologiniu, medžioklės tradicijų atžvilgiu – pakaktų. Tačiau drąsos, Lietuvai būdingu gyvūnu laikyti ne plėšrų ir didelį, bet taikų ir žolėdį padarą, vargu ar atsirastų. Nors kas ten žino…, kiškis gi ne šiaip koks „svieto perėjūnas“, bet pačios tikriausios lietuvių deivės Medeinos pasiuntinys.
