Paprastasis šakalas (Canis aureus) yra Plėšrūnų (Carnivora) būrio, Šuninių (Canidae) šeimos, Šunų (Canis) genties atstovas. Plėšrieji žvėrys yra išplitę visame pasaulyje, o kur jų nebuvo (Aust-ralija ir aplinkinės salos), ten juos pasistengė apgyvendinti žmogus. Plėšrūnų būriui priklauso labai skirtingo dydžio ir išvaizdos gyvūnai nuo mažiausio plėšraus žvėrelio žebenkšties iki stambiausio – baltojo lokio. Į Lietuvą plintantis paprastojo šakalo europinis porūšis (Canis aureus moreotica) yra šiurkštoko plauko pilkšvai rusvos kailio spalvos su tamsesne nugara vidutinio šuns dydžio (kūno ilgis – 68–100 cm, aukštis – 42–45 cm, uodega – 22–30 cm ilgio, kūno svoris – 7–10 kg) ir į kai kurias šunų veisles panašus žvėrelis. Ypač šakalas panašus ne tik išvaizda, bet ir būdo bruožais į seną šunų veislę špicą, plačiai išplitusią Azijoje ir Afrikoje. Todėl dalis mokslininkų mano, kad naminiai šunys su visa dabartine veislių įvairove yra kilę būtent iš šakalų. Tačiau kita mokslininkų grupė šunis kildina iš vilkų. Matyt, abi mokslininkų grupės yra teisios, nes šunys yra kilę tiek iš šakalų, tiek iš vilkų. Tokią naminių šunų kilmę liudija ir tai, kad šuo gali duoti vislius hibridinius palikuonis ir su vilkais, ir su šakalais.
Įkyrus plėšikas, vagis ir užtat gyventojų nemėgiamas
Visi plėšrūnai minta kitais gyvūnais, bet kai kurie, kaip antai, lokiai, šakalai, lapės, kiaunės, barsukai greta mėsiškų patiekalų nevengia ir augalinio maisto – įvairių vaisių, daržovių, šakniastiebių, grūdų. Šakalai ypač mėgsta saldžius arbūzus, melionus, vynuoges, tačiau ėda ir įvairias daržoves, vaisius. Jie taip pat mėgsta knaisiotis šiukšlynuose ir suryja įvairaus maisto atliekas nuo žmonių stalo. Mėsiški šakalo patiekalai labai įvairūs: visi smulkūs žvėreliai, ypač graužikai, paukščiai, ropliai, varliagyviai, žuvys ir netgi vabzdžiai, kerta ir visų rūšių dvėselieną. Šakalas dažnas „svečias“ sodybose, kur grobia naminius paukščius, gyvulių jauniklius ir visus kitus naminius gyvius, kuriuos tik gali įveikti. Ten kur medžioja stambieji plėšrūnai – liūtai ar tigrai, šakalai sekioja paskui juos ir tenkinasi stambiųjų kačių grobio likučiais, dėl maisto konkuruodami su hienomis ir hieniniais šunimis.
Šakalams miškai nebūtini, nors gyvena ir juose – mėgsta gyventi paupių, paežerių nendrynuose, nendrių su įvairių rūšių krūmais brūzgynuose, stepėse, savanose, pusdykumėse, rečiau dykumose ar kalnuose, gali gyventi žmogaus sukultūrintame landšafte. Kraštuose, kur gyvena nuo seno, šakalai šlaistosi arti ganyklose ganomų gyvulių bandų bei tvartų, laukdami, kol jiems bus išmesta kokia naminio gyvūno gaišena ar koks kitokio ėdalo kąsnis arba patys ką nors nusigvelbia.
Šakalai veiklūs prieblandoje ir naktį. Palaikydami ryšius tarpusavyje kaukia nemaloniu gailiu, veriančiu balsu. Nors šakalas greta vilko ir lapės bene populiariausias tų šalių, kur nuolatos nuo seno gyvena, tautosakoje, Azijos gyventojai dėl plėšrūno nepaprasto įžūlumo ir vagiliavimo, knaisiojimosi šiukšlynuose bei bjauraus kaukimo jo nemėgsta ir bjaurisi. Kaip teko išgirsti iš vieno sovietinėje armijoje kartu tarnavusio dagestaniečio, musulmonai net turi tokį keiksmažodį: „tavo tėvas šakalas, o motina kiaulė“. Kiaulių musulmonai taip pat nemėgsta, nors minėtas dagestanietis iš Lietuvos atsiųstą skilandį kirsdavo, kad net ausys lapsėdavo…
Kas šakalus vilioja į šiauresnius kraštus?
Paprastieji europiniai šakalai gyvena Mažojoje Azijoje, Pietų Kaukaze, Balkanų pusiasalyje, Šiaurės Afrikoje, Šiaurės Rytų Italijoje, pietinėje Austrijoje, Vengrijoje, Rumunijoje Dunojaus deltoje, pietvakarių Ukrainoje. Toliau plito į vidurio ir šiaurės Europą, nukeliaudamas toli į Šiaurę nuo buvusio arealo. Artimiausiuose Lietuvai kraštuose šakalas aptinkamas Lenkijoje, Latvijoje, Estijoje. Manoma, kad į šias šalis, kaip ir į Lietuvą, plėšrūnas atkeliavo per Ukrainą. Nors Latvija ir Estija yra šiauriau nei Lietuva, iš pietų migruojantys šakalai ten atsirado anksčiau nei pas mus. Latvijoje 2015 m. jau buvo sumedžioti 9 šakalai, rasta jų ir žuvusių keliuose. Keisčiausia, kad Latvijoje šie plėšrūnai daugiausia stebimi prie sienos su Lietuva.
Ar gali būti, kad mes nepastebėjome per Lietuvą į Latviją ir Estiją iš Ukrainos traukiančius šakalus? Šakalai medžiojami ir Estijoje. Tačiau, kaip tvirtas įrodymas, kad ir pas mus yra šių plėšrūnų, buvo 2015 m. Šakių rajone sumedžiotas šakalas.
Visai tikėtina, kad 2020 m. žiemą laikraščiui „Anykšta“ apie Anykščių gatvėmis slampinėjusį šakalą papasakojusi moteriškė ir šiuos gyvūnus stebėję kiti Anykščių gyventojai buvo teisūs.
Biologų nuomone, šakalų migraciją į šiauresnius kraštus lemia keletas priežasčių. Vieningos nuomonės, kad tai vyksta dėl klimato šiltėjimo nėra, nes šakalas gali perkentėti ir gana atšiaurias žiemas. Ko gero, pagrindinė šakalų migracijos priežastis yra mitybinės bazės pokyčiai. Ypač šakalus vilioja atvirų šiukšlynų gausa. Kai kas mano, kad sėkmingą migraciją į šiaurę nulėmė ir vilkų populiacijos gausos sumažėjimas.
Ar reikalingas Lietuvai dar vienas valkata plėšrūnas?
Po to, kai šakalas buvo nušautas, šį plėšrūną ketinta paskelbti Lietuvoje naikintinu, kaip invazinį gyvūną. Tačiau apsižiūrėta, kad atklydėlis neatitinka invazinio gyvūno statuso, nes šakalas skirtingai nuo kitų invazinių gyvūnų ir augalų, kuriuos į mūsų kraštą atgabeno žmogus, į šiaurę plinta natūraliai be žmogaus pagalbos. Iš viso, su tais invaziniais gyvūnais esama neaiškumų.
Invazinėmis paskelbtos nutrijos sovietmečiu daugeliui Lietuvos gyventojų padėjo gyventi bent kiek oriau, kaip dabar sakoma. Nutrijų kailius noriai pirko Rusijos piliečiai, o lietuvaičiai su tais kailiais nusibelsdavo net toli už Uralo į didžiuosius Sibiro miestus. Lietuvaičiai kirto ir nutrijų mėsą neblogiau nei triušieną, o šie graužikai praktiškai tapo naminiais gyvūnais. Triušis irgi ne Lietuvos aborigenas ir, klimatui sparčiai šiltėjant, puikiausiai gali išgyventi gamtoje. Sovietmečiu netgi buvo bandoma triušius apgyvendinti Lietuvoje, tačiau nepavyko dėl plėšrūnų gausos. Tačiau triušių piliečiams auginti nedraudžiama… Dar daugiau, žiniasklaidoje buvo plačiai skelbiama, kad už nutrijų laikymą buvo nubaustas pilietis.
O kaip tada su kanadinėmis audinėmis, kurios taip pat paskelbtos invazinėmis, bet, nežiūrint to, Lietuvoje jų auginama daugybė? Beje, kad Lietuvoje laisvėje išplito šie plėšrūnai, sunaikinę mūsų senbuves europines audines, nemaža dalimi prisidėjo kaip tik kanadinių audinių fermos, iš kurių nuolatos gyvūnai pasprukdavo į laisvę. Aptvaruose laikomi ir invaziniai dėmėtieji elniai.
Kadangi šakalas nebuvo įrašytas į invazinių gyvūnų sąrašą, medžioklės taisyklėse nustatytas tik jo medžioklės terminas, kuris, kaip ir vilko, tęsiasi nuo spalio 15 d. iki balandžio 1 d., taip tarsi pripažįstant, kad Lietuvoje šis valkata laukiamas svečias.
Tačiau, norint Lietuvoje nepageidautiną laukinį gyvūną leisti medžioti ištisus metus, ar būtina jį paskelbti invaziniu? Jeigu mes savo nuosavą žvėrelį gausiai pasakose minimą lapę naikiname ištisus metus, tai kodėl taip negalime elgtis su šakalu, nors jis ir nepaskelbtas invaziniu? Ar neužtenka mums manguto? Ar reikia naują plėšrūną įsileisti į Lietuvos gamtą, leisti jam pasidauginti, kaip kad buvo pasielgta su mangutais, o po to skėsčioti rankomis, teigiant, kad jau nieko negalima padaryti – mangutų, juk, priveikti neįstengiame?
Išplitęs Lietuvoje, konkuruodamas su jau pas mus esančiais plėšrūnais, šakalas išbalansuos gamtoje nusistovėjusią pusiausvyrą. Šakalas, kaip ir mangutas, galabys ir ris viską, ką tik pajėgs įveikti.
Prie jau turimų plėšriųjų žvėrių – vis gausinamų vilkų ir lūšių, lapių, mangutų, kiaunių, kanadinių audinių, ūdrų, jau plintančių meškėnų prisidėjus dar ir šakalams, kentės smulkioji fauna ir kanopiniai žvėrys. Šakalai įveiks ne tik stirnų, bet ir elnių bei danielių jauniklius. Be to, šis plėšrūnas sėkmingai prisidės prie vilkų „ganant“ naminių gyvulių bandas, pjaudamas avių ir ožkų jauniklius. O nuo įžūlių šakalų apsaugoti naminius gyvūnus bus dar sunkiau nei nuo vilkų. Tiesa, tų šakalų Lietuvoje kol kas yra tik zuikio ašaros.
Aplinkos ministerijos pateiktose medžiojamųjų žvėrių apskaitų suvestinėse šakalų nėra. Jie, matyt, neskaičiuojami, kaip ir daugelis smulkiosios medžiojamosios faunos atstovų. Sumedžiotų žvėrių lentelėse nurodyta, kad vienas šakalas buvo sumedžiotas 2015–2016 m. medžioklės sezonu ir dar vienas – 2021–2022 m. sezonu. Atrodytų, kad skalambinti pavojaus varpais nėra jokio reikalo. Pasitinkant šį plėšrūną, iš anksto reikėtų parengti jo plitimo stabdymui tinkamą teisinę bazę, medžioklės taisyklėse nurodant, kad šakalai leidžiami medžioti ištisus metus. Mūsų medžioklės plotuose dar nėra daug ir meškėnų, kanadinių berniklių, nutrijų, bet medžioklės taisyklės šiuos gyvūnus leidžia medžioti ištisus metus. Būtina taip pasielgti ir su šakalais.
Dar daugiau, kai kurie biologai mano, kad šakalai kryžminsis su vilkais ir naminiais šunimis, taip įnešdami visišką sumaištį mūsų plėšriųjų žvėrių tarpe. Tai visiškai tikėtina, nes kol kas šakalų pas mus yra labai mažai ir jiems sunku susirasti savo rūšies porą. O koks ažiotažas Lietuvoje dėl tų hibridų: masiškai skelbta, kad naminius gyvūnus pjauna ir paštininkes gąsdina ne vilkai, o vilko-šuns hibridai. Kai paaiškėjo, kad moteris to nežinodama užsiaugino meilią vilko-šuns hibridę kalaitę, triukšmas kilo ant visos Lietuvos (net Europos). Nors kalė sterilizuota ir negali platinti nei šiokius nei kitokius palikuonis, ketinta ją ištremti netgi į tokių į ją panašių nelaimėlių konclagerį užsienyje. Gerai, iš moteriškės augintinį atimti lengva, o ką daryti su laisvėje gyvenančiais hibridais: nei kas gali juos atpažinti, nei yra nustatyta kokia tvarka juos būtų galima išnaikinti? Tik reikia tikėtis, kad laisvėje vilko-šuns hibridų arba iš viso nėra, arba yra labai mažai, nes, kai pilkių daug, kam jie meilės reikalams turėtų pasirinkti šunis, kai apstu savo rūšies partnerių, o šuniena labiau tinkama pietų stalui. Kaip bus su šakalais, vargu ar kas gali bent kiek tiksliau prognozuoti.
Taigi, šakalus siūlyčiau Lietuvoje leisti juos medžioti ištisus metus. Šakalas pas mus priešų neturi, išskyrus žmogų ir vilką, tad nereikėtų laukti, kol jų privis tiek, kiek kažkada buvo priveista mangutų. Dar daugiau, kadangi šis į Lietuvą besibraunantis plėšikas yra labai įžūlus, landus, mėgstantis knaisiotis šiukšlynuose, šakalas bus dažnas „svečias“ sodybose, kiemuose ir visose kitose arti žmogaus esančiose teritorijose.
Dėl to tikslinga būtų kiek pataisyti Medžioklės įstatymo 4 straipsnio 3 punktą, kuris skelbia, kad: „Sodybose ir negyvenamuose pastatuose bei jų priklausiniuose šių objektų savininkai, valdytojai ir naudotojai turi teisę, nepaisydami Medžioklės Lietuvos Respublikos teritorijoje taisyklėse nustatytų medžioklės terminų, naudodami šiose taisyklėse numatytas leistinas gaudymo priemones, gaudyti bei pasiimti tų rūšių plėšriuosius medžiojamuosius žvėris, kuriems minėtose taisyklėse yra nustatytas leistinas jų medžioklės terminas. Ši veikla nelaikoma medžiojimu, ir ją vykdantis asmuo neprivalo būti medžiotojas.“
O pataisyti reikia labai nedaug: vietoj žodžių „leistinas gaudymo priemones“ įrašyti – „leistinas medžioklės priemones“, o žodį „gaudyti“ pakeisti žodžiais – „išimti iš gamtos“, kaip dabar mėgstama sakyti, norint išvengti žodžio „šaudyti“.
Taip būtų galima naudoti ir legaliai laikomus šaunamuosius ginklus, o į leidžiamų išimti iš gamtos gyvūnų sąrašą papultų ir vilkas, kurį gaudyti negalima, todėl pilkis nebaudžiamas gali drąsiai plėšikauti kiemuose. Iš viso pagauti gali nebent šešką ir kiaunę. Nei tu sugausi į kiemus retkarčiais net dienos metu atsibasčiusią kokią niežuotą ar, dar blogiau, pasiutusią lapę, nei, tuo labiau, šakalą.
O šauti sodybos teritorijoje medžiotojui galima, jei leidžia jos savininkas, tai, tuo labiau, daryti galėtų pats sodybos šeimininkas.
