Stambiausių Lietuvos graužikų bebrų gebėjimas meistriškai ręsti vandens užtvankas ar per kelias minutes be papildomų instrumentų išversti brandų medį, vienus piktina, kitus žavi, tačiau abejingų tikrai nepalieka. Laukinės faunos žinovas, medžioklėtyros specialistas Vytauto Didžiojo universiteto Žemės ūkio akademijos (VDU ŽŪA) lektorius dr. Artūras Kibiša apie bebrus taip pat turi savo nuomonę: šie unikalūs žvėreliai yra neatsiejama Lietuvos ekosistemos dalis, o atsakomybė nustatyti bebrų išplitimo ribas ir jų gausą tenka žmogui. Dėl išskirtinio gyvenimo būdo bebrai yra ir svarbus mokslinių tyrimų objektas, atskleidžiantis šalies vandens telkinių ekologinę būklę.
Žalą atsveria ekosistemos turtinimas
„Gyvūnus skirstyti į naudingus ar žalingus – praeities nuostata. Šiuo metu teigiame, kad gamtoje visi jos nariai yra vienodai svarbūs ir reikalingi. Ir bebrai ne išimtis, tačiau žmogaus užduotis išlaikyti optimalų jų skaičių, nesvyruojantį nei į vieną, nei į kitą pusę. Efektyviausias šios populiacijos valdymo įrankis yra atsakinga medžioklė. Bebrai iš tiesų nugraužia medžius, patvenkia miško plotus ir dėl to miškų ūkio patiriama žala per metus skaičiuojama tūkstančiais kubinių metrų prarastos medienos. Be to, jie užtvindo laukus ir gadina ūkininkų pasėlius. Tačiau tuo pačiu metu bebrų patvenktuose vandens telkiniuose daugėja augalų ir gyvūnų rūšių, pastebime vis daugiau tokiose teritorijose apsistojančių paukščių, o pačios užtvankos tarnauja kaip filtras, sulaikantis iš laukų į paviršinius vandenis patenkančius kenksmingų medžiagų likučius“, – teigia VDU ŽŪA Miškų ir ekologijos fakulteto Medžioklėtyros laboratorijos vedėjas dr. Artūras Kibiša.
Ekspertas drauge su partneriais iš Varšuvos gyvybės mokslų universiteto šiuo metu atlieka tyrimą, kurio tikslas išsiaiškinti, kokių toksinų pėdsakų yra medžiojamųjų gyvūnų, tarp jų ir bebrų, vidaus organuose – kepenyse, inkstuose, blužnyje. „Fungiciduose, kuriais purškiami pasėliai, esančios veikliosios medžiagos tetrakonazolas ir imidaklopirinas kaip atskiri komponentai nėra tokie pavojingi, kaip jų junginiai. Šios dvi veikliosios medžiagos besikaupdamos kartu yra itin toksiškos. Dažniausiai tai yra dviejų, trijų ar net kelių junginių deriniai, galintys sustiprinti neigiamą poveikį ir sukelti vaisiaus vystymosi sutrikimus, pakenkti širdžiai. Sinerginis pesticidų tetrakonazolo ir imidakloprido efektas bičių mirtingumą padidina net 20 proc., sukelia kurapkų patinų nevaisingumą. Netrukus sužinosime, kokią žalą tai daro ir bebrams“, – drauge su kolegomis lenkais atliekamų tyrimų esmę komentuoja VDU ŽŪA mokslininkas.
Puikiais statybininkais tituluojami ne veltui
Medžioklėtyros ekspertas dr. A. Kibiša prisipažįsta, kad jį patį žavi unikalus bebrų gyvenimo būdas ir jų pastatytos užtvankos, kurių viršumi tarsi tiltais aktyviai migruoja visi kiti miško žvėrys – ir vilkai, ir elninių šeimos atstovai. Tad norint sužinoti, kas gyvena viename ar kitame miško masyve, pasak pašnekovo, tereikia prie bebrų užtvankos pastatyti stebėjimo kamerą.
Ieškodami saugaus prieglobsčio bebrai arba rausia urvus stačiuose vandens telkinių šlaituose, arba iš dumblo ir šakų statosi namelius, kurie gali būti net keliaaukščiai. Vienintelis kelias patekti į bebrų būstą – įplaukti į jį vandens tuneliais, kurių atsargumo dėlei išsirausiami keli.
„Kartais klaidingai manoma, kad bebrai minta žuvimi, ir užtvankas statosi tam, kad būtų lengviau pasigauti laimikį.“ Iš tiesų bebras – išimtinai žolėdis gyvūnas, daugiausia mintantis medžių ir krūmų šakelėmis bei lapuočių medžių žieve, o užtvankos jam tarnauja vandens lygiui reguliuoti, kad į trobelės vidų vedančios angos visada būtų po vandeniu, o viršutinė kamera – virš vandens. Šie unikalūs graužikai ne veltui tituluojami puikiais statybininkais: jie priekinėmis letenėlėmis sugeba pernešti akmenis, o uodega meistriškai purvu „išsitinkuoti“ būsto sienas. Beje, bebrų trobelėse ar urvuose net ir šaltą žiemą išsilaiko teigiama oro temperatūra. Iš rudens į vandens telkinį žvėreliai būna prisivertę pakankamai medžių, kad maisto atsargų, neišlipdami į krantą, nepritrūktų iki pavasario. Žiemą, kai vanduo būna užklotas net ir storiausiu ledo sluoksniu, iš namelio bebrai neria tiesiai į vandenį ir saugiai maitinasi būdami po ledu. Vyresnieji bebrai niekada pirmi neišplaukia iš namelio ir pirmi netvarko praardytos užtvankos. Tai – jaunimo pareiga“, – su šypsena pasakoja ekspertas.
Bebrai gyvena šeimomis: tėvai ir jaunikliai, dažniausiai 3 pirmamečiai ir 2 antramečiai, kuriems dar nepavyko susirasti naujos teritorijos. Pastaruoju laiku jos ieškodami bebrai kuriasi net sodybų tvenkiniuose. „Tai tikrai bėda, nes nei vandens iš tokio tvenkinio išleisi, nei šautuvu įsibrovėlius sumedžiosi, nes medžioklė arčiau kaip 200 m iki gyvenamųjų namų Lietuvoje draudžiama. Kadangi bebrų racionas asketiškas ir jų kaip kanopinių žvėrių daržovėmis neprisiviliosi, belieka tik dar vienas teisėtas medžioklės būdas – gaudymas selektyviniais spąstais“, – bebrų medžioklės ypatumus komentuoja medžioklėtyros ekspertas.
Vertingi kailis ir uodega Europos bebrų vos nepražudė
Gamtoje bebrų priešai yra vilkai, lūšys, plėšrieji paukščiai ir ypač lapės. Todėl sausringomis vasaromis, kuomet į bebrų buveines vedančios angos išdžiūsta, lapės išmedžioja nemažai jauniklių. Tačiau istoriškai Europos bebrų populiacija labiausiai yra nukentėjusi dėl nereglamentuotos medžioklės. Bebrai buvo beatodairiškai medžiojami dėl vertingo kailio, taip pat pauodegyje esančių muskusinių liaukų sruoglių, naudotų (ir tebenaudojamų) kosmetikos pramonėje.
Dr. A. Kibišos pastebėjimu, Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė buvo vienintelė valstybė Europoje, kurioje bendrų medžioklė buvo reglamentuota. 1529 m. Pirmasis Lietuvos statutas nurodė, kad bebravietėse uždrausta lankytis pašaliniams asmenims, o laukų darbus valstiečiams leista dirbti tik tokiu atstumu, kad stiprus vyras iki bebro negalėtų nusviesti pagalio. Už bebrų priežiūrą buvo atsakingi specialūs dvarų darbuotojai – bebrininkai.
Tačiau, pasak pašnekovo, tai bebrų neišgelbėjo – per kelis vėlesnius šimtmečius užklupę karai, sunkmečiai, okupacijos Lietuvos gyventojus vertė aktyviai užsiimti bebrų medžioke. Po Antrojo pasaulinio karo šių žvėrelių, veikiausiai Nemunu atplaukiančių iš Baltarusijos, tebuvo pastebima vienetai.
Atsakinga medžioklė – efektyviai veikiantis instrumentas populiacijai reguliuoti
Prof. Tado Ivanausko iniciatyva 1947 m. iš Rusijos, Voronežo rezervato, bebrų į Lietuvą buvo įvežta ir išleista Žuvinte. 1948 m. ir 1958 m. reaklimatizacijai šių žvėrelių atvežta iš Gomelio srities, o 1967 m. pradėtas vietinių bebrų perkėlimas iš Dzūkijos regiono į Aukštaitiją.
„1970 m. Lietuvoje jau gyveno apie 6 tūkst. bebrų. Pastaraisiais metais jų turime apie 46 tūkstančius. Ir tai optimalus skaičius, kurį šalies medžiotojai yra pajėgūs išlaikyti ir kuriam esant neigiamas bebrų poveikis žmogaus ūkinei veiklai nėra žymus. Medžiotojų šiuo metu Lietuvoje yra 23 tūkst. Turint omenyje, kad bebrieną ruošti esame išmokę, o vienintelių bebrų medžioklės sezonas pavasarį tęsiasi ilgiausiai, net iki balandžio 15 d., medžiotojai savo užduotį tikrai atliks. Jų gretose neabejotinai bus ir VDU ŽŪA Miškų ir ekologijos fakulteto studentų. Štai visiškai neseniai Raudonės seniūnijos seniūno prašymu medžiojome bebrus Jurbarko rajone, prie Raudonės VDU ŽŪA Medžioklėtyros laboratorijai priskirtame medžioklės plote, kuriame praktiką atlieka mūsų studentai bei asmenys, siekiantys įgyti medžiojimo teisę. Ten bebrai buvo užsandarinę pralaidas ir kėlė pavojų virš jų esantiems keliams. Trumpai tariant, dirba bebrai, dirba ir medžiotojai, bet ten, kur reikia, ir kiek reikia”, – reziumuoja VDU ŽŪA mokslininkas dr. Artūras Kibiša.
