Blog

Laikas Lietuvoje įteisinti tai, kas iki šiol drausta

Aplinkosaugininkus pasiekia gandai, kad vis daugiau medžiotojų į bokštelius lipa ir į miško žvėris taikosi su naktinio matymo prietaisais, kurie Lietuvoje yra griežtai draudžiami. Šios tendencijos neneigia ir patys medžiotojai. Maža to, kai kurie jų sako, kad atėjo metas Lietuvoje įteisinti šiuo metu draudžiamas priemones, kurios leistų medžiotojui pasirinkti, kurį žvėrį nušauti. Tačiau aplinkosaugininkai sako, kad tokia idėja nesuderinama su etiška medžiokle.

Sučiupti supermodernius medžiotojus nėra lengva

GRYNAS.lt pasiekė žinia, kad Lietuvoje populiarėja reiškinys, kai medžiotojai, ignoruodami medžioklės taisykles, neleistinai „patobulina“ savo šautuvus, prie jų pritaisydami specialius naktinio matymo prietaisus. Aplinkosaugininkai taip pat teigė apie tai girdėję, bet čia pat pridūrė, kad pričiupti tokius išmaniųjų technologijų mėgėjus nėra paprasta. Aplinkos apsaugos agentūros Gyvūnijos naudojimo kontrolės skyriaus vedėjas Kęstutis Motiekaitis informavo, kad tokių pažeidėjų skaičius per metus neturėtų viršyti dešimties.

Nors oficialus pažeidėjų skaičius ir nėra didelis, aplinkosaugininkai patvirtino, kad realių tokius šautuvus naudojančių žmonių skaičius gali būti žymiai didesnis.
Visgi Utenos regiono aplinkos apsaugos departamento Gyvosios gamtos apsaugos inspekcijos viršininkas Almantas Vaičiūnas GRYNAS.lt sakė, kad tokių pažeidėjų jo skyriaus darbuotojai nėra pričiupę.

„Girdėjome, kad yra naudojami naktinio matymo priedai ir termo optika. Tačiau tokie priedai yra draudžiami. Naudojant vieną iš dviejų „patobulinimų“ pastebėtam gyvūnui nėra šansų išlikti. Šiuo metu leistinas priedas – medžioklinis prožektorius, kurį galima naudoti tik šernų medžioklei. Bet gyvūnas, pamatęs šviesą, bėga ir jam gali pasisekti pasprukti. Tokiu atveju yra paliekamas šansas išgyventi“, – sakė aplinkosaugininkas.

Jis sutiko, kad medžiotojai greičiausiai kai kada susigundo naudoti naktinio matymo ar į šilumą reaguojančius prietaisus, tačiau tokius pažeidėjus pričiupti sunku. Ne ką lengviau nustatyti ir netinkamo prožektoriaus naudojimo atvejus, kai jie naudojami ne tik šernų, bet ir kitų gyvūnų medžioklei.

Dabartinę tvarką reglamentuoja Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymas. Jame aiškiai parašyta, kad tokie prietaisai civilinėje apyvartoje negali būti naudojami. Už tai gresia baudžiamoji atsakomybė. Vien dėl to tokių prietaisų naudojimas medžioklėje nėra svarstytinas. Jeigu kalbėtume apie etiką, tai vėlgi netelpa į jokius rėmus.
V. Vaičiūnas

„Geriausia, kai iš anksto gauni informaciją ir būni netoli bokštelio. Tokiu atveju gali nubausti už tai, kad prožektorius naudojamas ne šernų medžioklei. Visgi „patobulinti“ šautuvus specialiais naktinio matymo ir termo optikos įrenginiais sugeba ne kiekvienas, nes tai brangiai kainuoja. O apskritai identifikavimą apsunkina tai, kad medžiotojai į bokštelį juos atsineša pasislėpę ir pasislėpę parsineša atgal į mašiną. Todėl norint užtikrinti griežtą kontrolę, tektų tikrinti kiekvieną medžiotoją“, – sakė pareigūnas.

Bet jei pažeidėjas visgi būtų nučiuptas, jam grėstų griežta atsakomybė – teisės medžioti atėmimas nuo vienų iki trijų metų su šautuvo konfiskacija.

Ne visi medžiotojai prožektorius naudoja pagal paskirtį

Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento Gyvosios gamtos apsaugos inspekcijos vadovas Sigitas Mikėnas taip pat teigė, kad „patobulinti“ ginklai į aplinkosaugininkų akiratį patenka retai. Paskutinis pažeidėjas į šio skyriaus pareigūnų rankas buvo patekęs prieš du metus. Tuomet aplinkosaugininkai sulaikė Švenčionių rajone medžiojusį vyrą, kuris naudojo naktinio matymo prietaisą.

„Su naktine optika ar optika su termovizoriumi susiduriame labai retai. Norėčiau pabrėžti, kad medžioklėje galima naudoti naktinio matymo žiūronus ir termovizorių. Bet tai turi būti atskirai nuo šautuvo. Tai turi būti atskiri įrenginiai. Esu girdėjęs gandų, kad medžiotojai kartais naudoja tokį neleistiną būdą, bet leisti dešimtis tūkstančių litų kainuojantiems įrenginiams tikrai gali ne kiekvienas“, – atskleidė S. Mikėnas.
Vis dėlto jo vadovaujami pareigūnai šiemet jau nustatė ir neteisėto medžioklinio prožektoriaus panaudojimo atvejį: „Sausio mėnesį buvo užfiksuotas pažeidimas, kai važiuojant mašina ir šviečiant buvo sumedžioti elnio ir stirnos jaunikliai, zuikiai.“

Naktinio matymo priedus siūlo legalizuoti

Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugijos Varėnos skyriaus pirmininkas Rolandas Micevičius GRYNAS.lt pripažino žinantis, kad nors prie šautuvo montuoti naktinio matymo priedus ir yra draudžiama, visgi kai kuriuos medžiotojus tai masina. Apskritai pašnekovas svarstė, kad Lietuvoje vertėtų įteisinti šiuos priedus. Tokiu atveju, anot jo, problemų būtų žymiai mažiau. Be to, medžiotojas pateikė Vakarų pavyzdį, kur tokia galimybe medžiotojai gali naudotis legaliai.

„Vakaruose, pavyzdžiui, Anglijoje, Vokietijoje, tokie prietaisai naudojami be jokių problemų. Medžiotojai tokią idėją tikrai palaikytų. Be to, kaimyninėse Latvijoje ir Baltarusijoje ši galimybė taip pat yra. Manau, kad ir dabar dalis medžiotojų naudoja tokius prietaisus. Bet jei jie būtų įteisinti, visų pirma būtų naudojami gyvūno apžiūrėjimui. Su naktiniu prietaisu galima apžiūrėti gyvūną ir įvertinti, ar jis tinkamas medžioti“, – svarstė vyras.

Pasidomėjus, ar medžiotojai nepiktnaudžiautų šiuo leidimu, medžiotojas sakė, kad Lietuvoje yra aukšta medžioklės kultūra ir dauguma medžiotojų yra tikrai atsakingi: „Lietuvoje buvo paskelbtas šernų maras ir buvo nutarta paskelbti visuotinį šernų naikinimą. Bet ar medžiotojai puolė juos naikinti? Tikrai niekas nėjo ir nešaudė visų šernų iš eilės. Ne priemonės gyvūnus naikina, bet žmonės. Tokių žmonių tikrai nebūtų daug. Tokių prietaisų įteisinimas būtų daugiau teigiamas nei neigiamas dalykas. Medžiotojai nėra suinteresuoti gyvūnų mažėjimu.“

Specialistai pasisako prieš medžioklės „tobulinimą“

Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugijos pirmininko pavaduotojas Eugenijus Tijušas sutiko, kad tiek Lietuvoje, tiek ir Vakarų šalyse vyksta nuolatinė diskusija dėl naktinio matymo priedų įteisinimo. Visgi patyręs medžiotojas teigė labiau palaikantis dabartinę tvarką, nes dabar norint sumedžioti žvėrį medžiotojui tenka pasukti galvą.

„Tai yra diskusija su dviem lazdos galais. Iš vienos pusės egzistuoja etinės nuostatos, taikomos medžioklės amunicijai, kad superšiuolaikinių technologijų geriau nenaudoti, kad gyvūnui, susidūrusiam su medžiotoju, išliktų šansas išgyventi. Kita nuomonė tokia, kad prietaisas, padedantis geriau nusitaikyti, efektyvus, kai reikia reguliuoti populiaciją, kai gyvūnų negali su šviesa sulaukti. Bet man atrodo, kad tarp medžiotojo ir gyvūno turi išlikti elementarios dvikovos elementas, kai žvėrį pergudrauji ne technologijom, bet savo sugebėjimais. Aš labiau linkstu prie senoviškų nuostatų. Mano nuomone, reikėtų orientuotis į tai, kad medžioklės amunicija neturėtų kopti į mokslines aukštumas“, – svarstė E. Tijušas.

Vakaruose, pavyzdžiui, Anglijoje, Vokietijoje, tokie prietaisai naudojami be jokių problemų. Medžiotojai tokią idėją tikrai palaikytų. Be to, kaimyninėse Latvijoje ir Estijoje ši galimybė taip pat yra. Manau, kad ir dabar dalis medžiotojų naudoja tokius prietaisus.
R. Micevičius

Patyrusio medžiotojo pasidomėjus, ar Lietuvoje iš tiesų daugėja medžiotojų, kurie neleistinai „patobulina“ savo šautuvus, jis teigė apie tai neturintis informacijos ir svarstė, kad tokie atvejai yra daugiau pavieniai.

Kaip medžiotojų pasiūlymą įteisinti šautuvus su naktinio matymo įrenginiais vertina Aplinkos ministerija? Miškų departamento direktorius Valdas Vaičiūnas aiškino, kad pokyčiai neplanuojami dėl dviejų priežasčių.

„Dabartinę tvarką reglamentuoja Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymas. Jame aiškiai parašyta, kad tokie prietaisai civilinėje apyvartoje negali būti naudojami. Už tai gresia baudžiamoji atsakomybė. Vien dėl to tokių prietaisų naudojimas medžioklėje nėra svarstytinas. Jeigu kalbėtume apie etiką, tai vėlgi netelpa į jokius rėmus. Tai nėra susiję su etiška ir tausojančia medžiokle. Gyvūnas, susitikęs su medžiotoju, turi turėti galimybę išlikti“, – tikino pašnekovas.

23 gegužės, 2014
Šerno veiklos skiriamosios žymės

Nors kaip ir stengiamės naikinti šernus, bet jie dar netrumpą laiką bus pagrindinis medžioklės laimikis. Ir pradedančiojo medžiotojo pirmasis laimikis tikriausiai bus šernas. Todėl pravartu žinoti, kur tie šernai gyvena, kur lankosi. Apie žvėries buvimą daugiausia informacijos suteikia ne paties žvėries pamatymas, o jo veiklos žymės. Todėl supažindiname su šernų veiklos žymėmis.

Kai kada šerno veiklos požymiai (takai, pėdsakai, knisimai ir pan.) painiojami su kitų žvėrių veiklos požymiais arba kai kurių veiklos požymių apskritai nepastebima, arba, kad ir pastebima, bet nesuprantama visa požymių pateikta informacija.

Dažniausiai pastebimi veiklos požymiai yra pėdsakai. Jie gerai matyti tiek sniege, tiek minkštame grunte (1, 2, 3 pav.). Šernų pėdsakai skiriasi nuo kitų kanopinių žvėrių pėdsakų, nes juose matyti šoninių pirštų nagelių atspaudai, kurie nutolę į šonus nuo vidurinių pirštų nagų atspaudų. Tiesa, kietame grunte jie gali būti neatsispaudę (2 pav.). Pagal pėdsakų dydį apytikriai galima nustatyti žvėries amžių. Šernai dažnai vaikšto bandomis, kurios palieka ištisus takus. Be to, šie žvėrys turi nuolatinius takus, kuriais vaikšto į maitinimosi vietas, gulyklas, maudyklas (4 pav.).

Šernams yra būtinos maudyklės -„puvo vonios“, kuriose jie maudosi beveik ištisus metus, kol jos neužšąla (5, 6 pav.).

Ypač gyvūnai mėgsta voliotis vasarą, o patinai – per rują. „Purvo voniose” šernai atvėsina kūną, atsikrato ektoparazitų, purvas apsaugo ir nuo kraujasiurbių vabzdžių.

Dažniausiai maudykles šernai įsirengia vandeniui nepralaidžiose vietose – molynuose, technikos suplūktoje žemėje, pelkėtose vietose. Viena iš priežasčių, kodėl sausomis vasaromis sausus miškus palieka šernai, yra maudyklių trūkumas. Kai kuriose šalyse tokiuose miškuose įrengiamos dirbtinės maudyklės. Kad pas mus taip būtų daroma, neteko girdėti.

Po maudynės šernai paprastai trinasi į spygliuočių medžių kamienus, šaknis, kad išteptų savo kailį sakais (7, 8 pav.). Tokių medžių kamienuose iltimis prakerta žievę, kad geriau tekėtų sakai (9 pav.). Nutrinti kamienni, šaknys bei žaizdos medžio kamiene taip pat yra optinės bei kvapinės žymės, reiškiančios pažymėtą teritoriją. Tai svarbiau pavieniui gyvenantiems kuiliams negu bandomis gyvenantiems jaunikliams, metiniams bei suaugusioms patelėms. Kiekvienas kuilys stengiasi kamiene įkirsti žaizdą kuo aukščiau, todėl pagal žaizdos aukštį ant medžio kamieno galima nustatyti, ar toje teritorijoje yra didelių šernų.
Stipria knysle šernai rausia žemę, net įšalusią. Kadangi šernai yra visaėdžiai, jie, ieškodami augalų sultingų šaknų, šakniastiebių, taip pat bestuburių gyvūnų, žemę rausia dažniausiai iki 10-20 cm gylio, o kartais – knisa tik miško paklotės paviršių (10, 12 pav.). Ieškodami pelinių graužikų lizdų, mėgstamų šaknų gali išrausti iki 0,5 m gylio ir gilesnes duobes (11 pav.). Nuo šernų nukenčia ir žemės ūkio kultūrų laukai (13 pav.). Būdingi Šerno knisimo požymiai yra plokščias duobės dugnas ir aplink ją išmes ta žemė, velėna.

Žemės ūkio pasėliuose ėsdami palieka apgraužtas kukurūzų burbuoles (14 pav.), kviečių grūdų iSspjovas (15 pav.) bei kitus apgraužtus augalus. Kad pasėliuose lankosi Šernai, galima matyti iš ištryptų, nuėstų augalų (16 pav).

Vasarą šernai ilsisi tiesiog ant žemės, ją šiek tiek parausę (17 pav.). Žiemą daro guolius iš medžių šakų, nedidelių medelių, nendrių, aviečių stagarų, pernykštės sudžiūvusios žolės (18 pav.). Esant giliam sniegui tais pačiais guoliais naudojasi ilgą laiką. Kartais šernai, ypač kuiliai, gula į skruzdėlyną (19 pav.).

Jaunikliams vesti įsiruošia šiltesnius, dengtus guolius (20 pav.).

Šernų ekskrementai – tai sulipę po kelis 2-3,5 cm skersmens „paplotėliai”. Vasaros pradžioje ekskrementai dažniausiai būna beformė masė.

Autorius: Kęstutis PĖTELIS
Nuotraukos: Kęstutis PĖTELIS
Šaltinis: Žurnalas „Medžiotojas ir medžioklė”

Kopijuoti ar kitaip platinti čia pateikta turinį be mūsų sutikimo draudžiama!

20 gegužės, 2014
Suskaičiuokite šerniukus

Mano draugas Šarūnas, atsiuntė video, kur jam pavyko užfiksuoti gausią šernų šeimynėlę. Pabandykit suskaičiuoti kiek matote šerniukų ir parašykite savo skaičių komentaruose 🙂

20 gegužės, 2014
Aplinkos apsaugos inspektoriai gerokai dažniau lankysis medžioklės plotuose

Gegužės 15 d., prasidėjo stirnų patinų, licencijuojamų gyvūnų, medžioklės sezonas. Sulig jo pradžia stiprinama šios medžioklės kontrolė. Aplinkosaugos pareigūnai gerokai dažniau lankysis medžioklės plotuose. Jie tikrins, kaip laikomasi medžioklės taisyklių – ar tvarkingi medžioklės dokumentai, ar sumedžioti gyvūnai žymimi specialios paskirties plombomis, ar laikomasi saugaus elgesio medžioklėje (daugiau…)

19 gegužės, 2014
Afrikinio kiaulių maro pavojus – kaip tinkamai tvarkyti sumedžiotų šernų mėsą

Šiuo metu mūsų šalyje iškilus afrikinio kiaulių maro pavojui, Aplinkos ministerijai parengus ir Vyriausybei pritarus įsigaliojo šios pavojingos ligos užkrato platintojų, šernų, populiacijos reguliavimo planas, kuriuo siekiama šernų populiaciją sumažinti 90 proc.

Kiekvieno sumedžioto šerno kraujo ir mėsos mėginiai privalo būti atiduoti ištirti Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba sumedžiotų šernų tyrimą stengiasi atlikti kuo greičiau (per parą), tačiau dėl didelio mėginių srauto kartais tai užtrunka ir keletą dienų. Medžiotojams šerno skerdieną leidžiama išsidalinti, tačiau vartoti maistui – tik gavus patvirtinimą, kad ji neužkrėsta.

Iki šių metų vasario pabaigos Lietuvoje afrikinio kiaulių maro diagnozė patvirtinta tik 2 sumedžiotiems šernams, visų kitų sumedžiotų šernų mėsa buvo tinkama žmonių maistui.

Dėl šiuo metu neįprastos padėties medžiotojai neretai abejoja, kaip tinkamai ir saugiai laikyti išskrosto šerno mėsą, kol bus gauti veterinarijos tarnybos atsakymai.

Esant šiai netipiškai situacijai, laukiant veterinarų atsakymo dėl mėsos saugumo, medžiotojams yra galimybė išmokti kitaip tvarkyti išskrosto gyvūno mėsą – neišsidalinant skerdienos iš karto po medžioklės, o pašalinus vidaus organus, pakabintą skerdieną keletą parų brandinant su kailiu.

Gilias medžioklės tradicijas turinčiose šalyse (Vokietijoje, Austrijoje, Čekijoje) dauguma laukinių žvėrių skerdenų yra brandinamos su kailiu, nes būtent taip higieniškai paruošta skerdiena bręstant (veikiant mėsos fermentams) įgauna tipišką tam tikros rūšies žvėrienai skonį ir aromatą. Subrendusi mėsa yra minkštesnė, sultingesnė, aromatingesnė, geriau įsisavinama žmogaus organizmo nei nesubrendusi.

Taigi sumedžiojus šerną, būtina pirmiausia vizualiai įvertinti jo sveikatos būklę, užsikrėtimo ligomis ir parazitais pavojų. Nesant vizualaus įtarimo dėl ligų, gyvūnus, kurių mėsą rengiamasi naudoti žmonių maistui, rekomenduojama kaip galima greičiau (ne vėliau kaip per 3 val. po sumedžiojimo) transportuoti į higienos sąlygas atitinkančią lupyklą kraujo nuleidimui ir skrodimui. Šiame etape paimami mėginiai reikalingi afrikinio kiaulių maro tyrimui atlikti. Skrodžiant gyvūną reikia naudoti vienkartines pirštines, vilkėti švariais drabužiais, dažnai apiplauti peilius ir kitus skrodimui naudojamus įrankius.

Nuleisti kraują ir išskrosti rekomenduojama pakeltą gyvūną pakabinus už užpakalinių kojų, žemyn galva. Kraują nuleisti rekomenduojama vykdyti per gerklę 5-6 min. Netinkamai nuleidus kraują gyvūno raumenyse likęs kraujas blogina mėsos kokybę, jis tampa terpe puvimo mikrobams vystytis. Savo ruožtu tai sudaro sąlygas mėsos pelėjimui, rūgimui atsirasti.

Išskrodus ir išėmus vidaus organus -plaučius, širdį, kepenis, blužnį ir stemplę, skrandį ir žarnyną į rekomenduojama esant geram apšvietimui atlikti jų sanitarinę apžiūrą, įvertinti galimus pakitimus ir potencialias ligas. Išskrosto žvėries vidurius ir atliekas reikia nedelsiant pašalinti iš skrodimo patalpos, nes šviežia mėsa yra imli kvapams.

Gyvūnų virškinamajame trakte yra labai daug mikrobų, kurie, ypač jei žarnynas buvo pažeistas šūvio, labai greitai plinta ir skverbiasi į raumeninį audinį. Šis procesas taip pat labai pagreitėja vėluojant pašalinti skrandį ir žarnyną. Mikrobai sąveikauja su raumeninio audinio fermentais, sukelią raumenų skilimą ir pradeda kauptis nuodingi skilimo produktai. Būtent dėl šios priežasties bet kurį sumedžiotą gyvūną reikia skrosti kiek galima greičiau, o po skrodimo skerdienos ertmę rekomenduojama nuplauti šiltu tekančiu vandeniu.

Po to reikia įtvirtinti krūtinės ląstą specialiu skėtikliu (ar medine mentele). Taip paruoštas kabančias skerdenas su kailiu rekomenduojama sudėti į atvėsinimo patalpas, kuriose įrengta gera ventiliacija. Skerdieną reikia pradėti vėsinti palaipsniui, kol jos vidinė temperatūra (matuojant kumpyje) pasieks +4-+ 7 °C (žr. nuotrauką).

Skerdienai vėstant, apiplovimui naudotas šiltas vanduo lengvai išgaruoja, judantis oras nudžiovina skerdenas, ir dėl to nekyla pavojaus mėsos gedimui. Būtent taip higieniškai paruošta skerdiena bręsdama įgauna tipinį kiekvienai gyvūno rūšiai malonų skonį ir aromatą.

Mėsos atvėsinimo patalpos tarnauja ir mėsos brandinimui Šiuo metu oro sąlygos
Mėsos brandinimui paruošto šerno skerdena su kailiu (Vokietija) dar leidžia šernų skerdenas su kailiu brandinti bet kurioje švarioje, nuo tiesioginių saulės spindulių apsaugotoje ir temperatūros režimą 0-+4 °C palaikančioje patalpoje. Tačiau orams šylant, neturint tinkamų patalpų šiam mėsos brandinimo būdui reikalingą režimą užtikrinti bus sunku. Todėl medžioklės plotų naudotojams rekomenduojama įsirengti tinkamas patalpas higieniškam laukinių gyvūnų skrodimui su vandentiekiu ir kanalizacija, šalia įrengiant atskirą kamerą skerdenoms vėsinti ir brandinti. Tokios patalpos užtikrintų galimybę tinkamai tvarkyti visų sumedžiotų gyvūnų skerdenas bet kuriuo metų laiku. Subrendusią mėsą medžioklės plotų naudotojas galėtų tinkamai paskirstyti medžiotojų būrelio nariams.

Laukinių gyvūnų skerdenų pirminis mėsos brendimo etapas baigiasi praslinkus ne mažiau kaip 24 val. po gyvūno sumedžiojimo (dažnai vėliau), laikant mėsą 0-+4 °C temperatūroje. Galutiniam šernienos subrendimui reikia daugiau laiko. Kabant skerdenoms su kailiu, vidinei mėsos temperatūrai (matuojant kumpyje) esant +7 “C, šerniena galutinai subręsta maždaug per 5-7 paras, šernų jauniklių – per 3-4 dienas. Subrendusi šerniena būna nuo tamsiai rudos iki tamsiai raudonos spalvos.

Mėsos brendimas turi svarbiausią reikšmę jos kokybei, tačiau pažeidus brandinimo sąlygas ar režimą (nešvari mėsos brandinimo patalpa; per aukšta temperatūra; blogas ventiliavimas; šlapia, šaltu vandeniu plauta skerdena) kyla pavojus mėsos pelėsiui atsirasti.

Mokslo įrodyta, kad tinkamai vykstant brandinimo procesui susidaro daugiau kaip 500 cheminių junginių, teigiamai veikiančių mėsos technologines ir maistines savybes, brandintą mėsą žymiai geriau įsisavinama žmogaus organizmas.

Autorė: Jolanta STANKEVIČIŪTĖ
Šaltinis: Žurnalas „Medžiotojas ir medžioklė”

Kopijuoti ar kitaip platinti čia pateikta turinį be mūsų sutikimo draudžiama!

13 gegužės, 2014
Dar šiek tiek apie šerną

Šernas Lietuvoje yra įprastas žvėris. Manome, kad apie jį mes žinome daug. Taip, medžiotojai žino, kur šernai gyvena, kur eina maitintis, moka skirti jauniklius nuo suaugusiųjų, moka šiuos žvėris privilioti ir sumedžioti, moka panaudoti jų mėsą (tiesa, vertinga žaliava, kailiai, yra išmetami). Tuo ir baigiasi medžiotojo žinios apie šerną. Bet, kaip pastebi Selemonas Paltanavičius, nors šernas pas mus ir gausiausias žvėris, bet jis ir mažiausiai tyrinėtas. Beje, tai nieko naujo – medžiojamųjų gyvūnų tyrimai labai apleisti. Pagrindinis tokių tyrimų iniciatorius ir finansuotojas, Aplinkos ministerija, iš savo kuklių medžiojamųjų gyvūnų tyrimams skiriamų lėšų (beje, jas sumoka patys medžiotojai) turi mokėti ir už stumbrų, ir už vilkų padarytą žalą, ir už retų bei saugomų rūšių apsaugos ir veisimo darbus, tad „tikriems“ medžiojamųjų žvėrių tyrimams lėšų ir nelieka. Kitose šalyse medžiojamiesiems gyvūnams tirti nemažai lėšų skiria medžiotojų draugijos, asociacijos pas mus tai dar negirdėtas dalykas.

1 pav. Šerno paplitimas pasaulyje (žalia spalva natūralus paplitimas, mėlyna – įvežtas)

Beje, ir pačių medžiotojų, medžioklės funkcionierių, požiūris į medžiojamųjų gyvūnų tyrimus yra gan skeptiškas, su tuo esu susidūręs praktiškai. Tiesa, visgi šiek tiek medžiojamieji gyvūnai yra tiriami Aleksandro Stulginskio universiteto Medžioklėtyros laboratorijoje, Vytauto Didžiojo universitete, Gamtos tyrimų centre. Tai dažniausiai magistro baigiamieji darbai bei daktaro disertacijos. Bet tai jau yra kitų straipsnių temos.

2 pav. Šerno paplitimas Europoje

O dabar medžiotojams pateiksime šiek tiek žinių apie šerną -labai plastišką, prie įvairiausių gamtos sąlygų prisitaikančią rūšį.

3,4 pav. Šerno kūno sudėtis ir vidaus organai

Pasaulyje šernas paplitęs gan plačiai (1,2 pav.).
Medžiotojams pravartu žinoti šerno kūno sudėtį bei vidaus organus (3,4 pav.).

5 pav. Šerno amžiaus nustatymas pagal dantų kaitą

Medžiotojui svarbu ir mokėti nustatyti sumedžioto šerno amžių. Kuo tiksliau žinoti sumedžiotų gyvūnų amžių reikia tvarkant šernų populiaciją. Biologinio šernų amžiaus nustatymą sunkina ir tai, kad šernai jauniklius veda gan ilgą metų laikotarpį – nuo vasario iki liepos, o kartais ir vėliau. Taigi vasarį kai kurie šernai, nors jie atrodo kaip metiniai, gali būti vyresni nei 24 mėnesių. Sumedžiotų šernų tikslų amžių nustatyti taip pat nėra lengva. Tokie rodikliai, kaip žvėries kūno masė ir didumas, kuriais labai mėgsta naudotis medžiotojai, nenurodo tikslaus ar net apytikslio šerno amžiaus, nes jie labai skirtingi. Šernės nėštumas ar net jauniklių turėjimas taip pat nėra rodiklis, kad ji vyresnė nei 24 mėnesių.

6 pav. Šerno amžiaus nustatymas pagal apatinių ilčių formų ir matmenis (a – 22-24 mėnesių; b – 4-5 metų; c – 7-8 metų)

Jauniklių ir metinių (iki 24 mėnesių) sumedžiotų šernų amžių galima nustatyti pagal dantų išsivystymą ir kaitą (5 pav.).

8 pav. Įvairaus amžiaus šerno patelės apatinių ilčių forma: a – jaunos; b – viduramžės; c – senos

Vyresnių žvėrių apytikslį amžių galima nustatyti pagal apatinių ilčių formą ir matmenis (6 pav.). Šerno patino iltys auga visą jo gyvenimą: žvėriui senstant didėja jų ilgis bei apimtis. Taip pat keičiasi ilčių forma, šlifo ilgis.

7 pav. Šerno patino amžiaus nustatymas pagal apatinės ilties plotį

Tiksliau nustatyti šerno patino amžių pagal apatinių ilčių proporcijų kitimą galima naudojantis Branto pasiūlyta formule: apatinės ilties skersmenį slankmačiu matuojame prie šlifo (B-B) ir 1 cm atstumu nuo pagrindo (A-A). Santykis tarp šių rodiklių išreiškiamas koeficientu K, pagal kurį nustatomas šerno patino amžius (7 pav.)

Šerno patelės amžių apytikriai galima nustatyti pagal apatinių ilčių formą (8 pav.). Žvėriui senstant, apatinės iltys prie pagrindo plonėja, jų pulpos ertmė mažėja.

Autorius: Kęstutis Pėtelis
Šaltinis: Žurnalas „Medžiotojas ir medžioklė”

Kopijuoti ar kitaip platinti čia pateikta turinį be mūsų sutikimo draudžiama!

11 gegužės, 2014
Šerno vieta mūsų gamtoje

Šiandien nekyla abejonių 1 šernas yra pati įprasčiausia mūsų stuburinių faunos dalis. Nežinia, kokią vietą mes skirtume šiai rūšiai savo interesų sferoje, jeigu jos nemedžiotume. Tačiau svarstyti tokių dalykų lyg ir neverta – šernas Lietuvoje medžiotas visada! Nors tai nebuvo taurios medžioklės objektas, tačiau net ir karališkųjų medžioklių laimikių išguldymus vaizduojančiuose paveiksluose, piešiniuose, o po to – pirmosiose darytose nuotraukose jų yra – po stumbrų, briedžių ir elnių. Kokią vietą šernas užėmė tarp paprasto medžioklio laimikių, nežinoma, nes tokiam dalykui fiksuoti vietos neskyrė joks oficialus šaltinis.

Europos šiaurinėje dalyje poledynmečiu, kuris truko 13 000-15 000 metų, šerno plitimas buvo labai netolygus. Iki holoceno pradžios (daugiau kaip prieš 10 000 metų) šernai mūsų krašte negyveno, nes gamtinės sąlygos šiam žvėriui buvo netinkamos. Tik borealinio periodo pradžioje (prieš 9000 metų) šernai įsikūrė Danijoje ir pietų Švedijoje. Šį procesą skatino alksnių ir ypač lazdynų plitimas. Beje, tuo metu pietų Švedijoje (matyt, ir Lietuvoje)
dar neaugo ąžuolai, labai svarbūs šerno mitybai. Jie Švedijoje paplito tik antrojoje ankstyvojo holoceno pusėje (prieš maždaug 7500 metų), kai temperatūra tapo pakankamai aukšta. Atlantinio periodo metu (prieš 7000 metų) plito ąžuolai, o kartu tolyn į šiaurę, iki Ladogos ežero, išplito ir šernai.

Baigiantis atlantiniam periodui (prieš 4500 metų) šernų kaulai sudaro apie pusę visų Estijos senovinėse gyvenvietėse aptiktų osteologinių radinių. Tuo metu Latvijoje ir Lietuvoje šernas buvo įprasta rūšis. Tiesa, vėlyvuoju holocenu (prieš 2500 metų) klimatas ėmė ženkliai keistis, atvėso, pakito miškų struktūra, todėl šiaurinėje paplitimo dalyje (Estijoje, iki Latvijos vidurio) šernai buvo vis retesni. Lietuvoje jų populiacija taip pat sumažėjo, tačiau ne taip ženkliai. Naujųjų amžių tėkmėj šerno populiacijai darė įtaką ne tik gamtiniai veiksniai, bet ir vis aktyvesnė žmogaus veikla. XVIII amžiuje po daugiau kaip 7000 metų egzistavimo jis išnyko Estijoje, nuolat negyveno Latvijoje, pavieniai žvėrys į ją atklysdavo tik iš Lietuvos. XIX amžiuje Estijoje buvo užregistruoti (ir sumedžioti) 5 šernai, atklydę iš pietinių regionų.

Lietuvoje XIX amžiuje šerno populiacija buvo pakankamai gyvybinga ir gausi. Tiesa, dar gerokai iki to laiko Europos šernų populiaciją ištiko naujas išbandymas -jų gyvenamos vietos buvo izoliuotos, todėl sumažėjo galimybės žvėrims plisti, pagaliau, keistis genetine informacija. XX amžiaus pradžioje šernai Lietuvoje gyveno, tačiau buvo negausūs. Matyt, žvėrims buvo sudėtinga išlikti dėl nekontroliuojamos medžioklės (paprasčiau tariant, brakonieriavimo) ir įvairaus miško naudojimo, trikdymo.

Visas XX amžius paženklintas šerno populiacijos drastiškais pokyčiais, kuriuos jau sunku sieti su gamtinėmis sąlygomis; dažniausiai jie vyko dėl politinių, ekonominių, socialinių veiksnių. Neturėtume pamiršti, kad du pasauliniai karai turėjo didelį poveikį daugelio medžiojamųjų rūšių būklei. Štai pirmoji oficiali medžiojamųjų gyvūnų apskaita, atlikta 1934 m., esant kur kas mažesnei šalies teritorijai, nebuvo optimistinė: Lietuvoje gyveno apie 300 šernų arba 0,3 individo 1000 ha plote. Prieš pat Antrąjį pasaulinį karą jų galėjo būti apie pora tūkstančių. Pokaris – ilgai trukusi gamtos išteklių valdymo ir naudojimo suirutė, todėl aptarti šį laiką nelengva – tam trūksta duomenų, be to, labai sunku nustatyti visų veiksnių, veikusių populiacijos būklę, proporcingumą. Tik nuo 7-ojo praėjusio amžiaus dešimtmečio populiacija ėmė didėti. Licencijuojama medžioklė, apskaitos, žvėrienos paruošos ir kiti tarpusavyje sunkiai suderinami svertai išskyrė dvi tiesas apie šią rūšį. Oficialioji rodė vieną populiacijos dydį ir jos naudojimo apimtis. „Tikroji tiesa” liudijo (tai niekur neužfiksuota), kad šernų sumedžiojama gerokai daugiau (ar nepamiršome posakio, kad „licencija turi keturis kampus”, neva kiekvienam kampui po sumedžiojamą šerną?). Pasirodo, kad bet kokiomis sąlygomis šernas ne tik išliko, bet ilgainiui įsitvirtino ir ėmė dominuoti tarp miško žvėrių. Sis procesas, mūsų visų gėdai, yra visai netyrinėtas, nes šernas iki šiol išlieka viena iš mažiausiai ištirtų rūšių! Todėl regime rezultatą, bet nežinome visų jo atsiradimo svertų, vadinasi, negalime tinkamai planuoti, projektuoti ar prognozuoti. Nežinoma yra šerno padėtis visoje miško (ir ne tik miško) ekosistemoje. Šis trūkumas tapo geriausiai matomas išaiškinus pirmuosius afrikinio kiaulių maro atvejus ir ieškant būdų jam pažaboti. Negalėtume sakyti, kad šerno biologija Europoje nežinoma. Tačiau Lietuvoje šerno populiacija savita, gamtinės jos gyvenimo sąlygos – taip pat. Beje, stebina ir tai, kad mokslininkai iki šiol negali pasakyti, kokiam porūšiui priklauso „lietuviški” šernai – Sus scrofa scrofa ar S. s. attila. Galbūt populiacijos genetiniai tyrimai duotų ir daugiau atsakymų?

Tačiau grįžkime prie šerno, kaip rūšies, savybių, kurios leido jam dominuoti gamtinėse ekosistemose. Pirmiausia pažymėtinas vislumas – niekam ne paslaptis, kad šiai rūšiai puikiai tinka principas „sumedžioti 100 proc. apskaitoje nustatyto žvėrių skaičiaus”, ir jis negali pakenkti gausai. Ypač svarbi rūšies savybė – ekologinis plastiškumas, gebėjimas prisitaikyti prie antropogeninių sąlygų ir gerai jaustis. Ši savybė seniai pastebėta ir ja imta naudotis – šernus pradėta šerti ištisus metus. Tokia „gerumo injekcija” stipriai pakenkė rūšiai, nes labai greitai (kaip niekada nebūna gamtoje) pasikeitė jos amžinio augimo ir brendimo tempai: jeigu dar prieš 25 metus skelbta, kad šernai subręsta būdami 1 metų amžiaus, dabar žinome daugybę atvejų, kai jauniklius vedė daug jaunesnės patelės. Žiūrint ūkiškai (fermoje, aptvare), tokia intervencija į gyvūno biologiją gal ir gali būti suprantama, tačiau gamtoje – ne.

Labai svarbus šerno biologijos bruožas, lemiantis ir mums reikšmingus dalykus 1 tai, kad jis visaėdis. Nors žinome, kad šernai vasarą minta išimtinai augaliniu maistu, tačiau taip pat suprantame, kad jie niekada neatsisakys gyvūninės kilmės maisto. Žiemą jo dalis tampa didesnė. Ši savybė yra lemtinga trichineliozės ir daugelio kitų parazitinių, virusinių, bakterinių ligų plitimui. Kaip jau minėta, visiškas šerno ekologijos tyrimų nebuvimas atima mums galimybę ieškoti teisingų sprendimų bandant įgyvendinti apsaugos nuo šių susirgimų bei jų prevencijos priemones. Kasmet sumedžiojame apie 40 tūkstančių šernų, per mūsų rankas „pereina” daugybė vertingos mokslinės medžiagos ir informacijos. Argi šernas, vienas seniausių ir dažniausiai pastebimų mūsų girios žvėrių, nenusipelnė daugiau dėmesio?

Autorius: Selemonas Paltanavičius
Nuotrauka: Romualdas Barauskas
Šaltinis: Žurnalas „Medžiotojas ir medžioklė”

Kopijuoti ar kitaip platinti čia pateikta turinį be mūsų sutikimo draudžiama!

11 gegužės, 2014
Apie marą, leidimus, sąvadą

Praėjo dar viena žiema, dar vieni metai. Kokie jie buvo medžiotojams? Ramiais jų nepavadinsi. Praėjusiais metais daugumai medžioklės plotų naudotojų baigėsi leidimai naudoti medžiojamųjų gyvūnų išteklius medžioklės plotų vienete, galioję 10 metų. Sklido įvairios kalbos apie galimus leidimų nepratęsimus, bet, laimei, kardinalių pokyčių nebuvo. Niekas iš nieko medžioklės plotų neatėmė. Kažkiek medžioklės plotų tik pakeitė šeimininkus 1 miškų urėdijos atsisakė kai kurių savo profesionalios medžioklės plotų (beje, jie labai dažnai netaisyklingai vadinami komerciniais plotais). Tai nėra progresyvus žingsnis.

Kai manęs paklausia (o klausia seniai ir dažnokai), ko trūksta Lietuvos medžioklės ūkiui, atsakymas būna vienas 1 profesionalumo jį tvarkant. Bet profesionaliai ir gali tvarkyti tik specialistai, ir tik profesionalios medžioklės plotuose – jie privalo nurodyti kryptis, diegti naujas pažangias technologijas, biotechnines priemones, būti medžioklės kultūros nešėjais. Daugelyje šalių, turinčių senas ir gilias medžioklės tradicijas (Vokietijoje, Čekijoje, Slovakijoje, Vengrijoje ir kt.) taip ir yra į valstybiniuose miškuose medžioklę tvarko profesionalai, valstybinių miškų tvarkytojai – miškininkai. O mes einame priešinga kryptimi. Todėl ir sukūrėme Lietuvos miškuose kiaulių ūkį, kuris medžiotojams stipriai atsirūgo.

Buvo „pakibę” ir mokslo, ir mokymo medžioklės plotai. Po triukšmingų, išpūstų publikacijų, svarstymų visgi visi šie plotai (o jų Lietuvoje labai nedaug) išliko, nors funkcijos – medžioklės kultūros propagavimo, diegimo – jie atlikti negalės, nes nebus galima vykdyti parodomųjų mokomųjų medžioklių. Bet apie tai – kitose publikacijose.

Aprimus leidimų karštinei driokstelėjo šernų maro bomba. Priverstinis šernų gausos reguliavimas man, kaip mokslininkui, sukėlė įvairių minčių. Pirma, šernų Lietuvoje iš tiesų yra (o gal jau tik buvo) per daug. Nuo jų kenčia visa aplinka: ir augalai, ir paukščiai, ir kiti žvėrys, ir žemdirbiai. Taigi šernų gausos mažinimas gamtiniu, moksliniu požiūriu yra sveikintinas dalykas. Maro klausimas išryškino kitą didelę problemą – žvėrių apskaitos nebuvimą. Dabar žvėrių apskaita palikta medžiotojų rankose – kiek noriu, tiek užrašau. Vieni šernų skaičių labai sumažinę, kiti labai padidinę. Todėl prieštaringas mintis sukėlė nurodymas palikti Lietuvoje tik 10 proc. šernų. Pirma, tai techniškai sunkiai įvykdoma. Antra, kaip jau rašiau, 8 mes nežinome, kiek tų šernų turime. Dėl to atsiranda kuriozinių situacijų: yra medžioklės plotų naudotoji}, kurie be jokių papildomų pastangų tą planą įvykdė ar net viršijo (vadinasi, šernų skaičius buvo sumažintas), o kiti ir pusės neįvykdys (vadinasi, šernų skaičius buvo padidintas). Iškilo ir etinės problemos dėl šernų patelių medžiojimo. Labai uolūs medžiotojai, kad įvykdytų planą, net kovo mėnesį medžiojo ir tuoj šerniukus atvesti turinčias pateles.

Sumaišties į medžiotojų gyvenimą įnešė ir duomenų pateikimo į sąvadą tvarkos pakeitimas. Uždraudus tvarkyti sąvadą Regioninių aplinkos apsaugos departamentų rajoninėms agentūroms, neasocijuoti (t. y. jokioms medžiotojų organizacijoms, vienijančioms medžiotojų klubus, būrelius nepriklausantys) medžiotojai atsidūrė keistoje padėtyje. Jie priverstine tvarka privalėjo įstoti į kurią nors medžiotojų organizaciją. Demokratijos požiūriu tai žingsnis atgal.

Autorius: Kęstutis PĖTELIS
Šaltinis: Žurnalas „Medžiotojas ir medžioklė”

Kopijuoti ar kitaip platinti čia pateikta turinį be mūsų sutikimo draudžiama!

9 gegužės, 2014
„Zala Arms – Leader Sport 2014“

Balandžio 26 d. Anykščių rajone, „Zala Arms“ šaudykloje, vyko tradicinės „Zala Arms – Leader Sport 2014“ kulkinio šaudymo iš lygiavamzdžių šautuvų varžybos. Kaip ir kasmet, į šias varžybas susirinko gausus dalyvių skaičius, su šeimomis ir draugais.

Nuaidėjus patrankos šūviams ir iškėlus organizatorių vėliavą, buvo paskelbtas varžybų atidarymas. Kol vieni dalyviai liejo prakaitą prie ugnies linijos, kiti galėjo akį pamiklinti į bėgantį šerną ar skriejančius molinius karvelius. Vaikai ir moterys varžėsi mini turnyre šaudant pneumatiniu šautuvu. Oras šiais metais buvo puikus, todėl dalyviai nestokojo šypsenų ir geros nuotaikos.

Kaip ir kiekvienais metais, varžybų dalyviams, buvo organizuojama loterija, kurioje jie galėjo laimėti įvairių prizų ir, be abejo, pagrindinį prizą „Verney Carron Sgittaire One“ šautuvą. Tačiau šį kartą, organizatoriai pateikė sportišką siurprizą ir surengė mini varžybas.

Varžytis dėl pagrindinio prizo, „Verney Carron Sgittaire One“ šautuvo, galimybę turėjo gausus dalyvių skaičius. Užduotis: spirti kamuolį į šerno taikinį. Emocijų tikrai buvo gausu. Po gana ilgų varžytuvių, vienam iš dalyvių, vis dėlto, pavyko pataikyti ir suplėšyti taikinį, tad jam atiteko pagrindinis prizas. Vaizdas buvo aiškus – šautuvą vyrai rankose laiko dažniau, nei spardo kamuolį…

Kita labai smagi rungtis, pavadinimu „Tupinti varna”, taip pat nepaliko abejingų. Čia, susirinko ištvermingiausi šauliai.

Kaip sakoma, geriau vieną kartą pamatyti, nei dešimt kartų išgirsti, todėl siūlau Jums pasižiūrėti akimirkas iš „Zala Arms – Leader Sport 2014“ varžybų ir ateinančiais metais, būtinai sudalyvauti patiems! Varžybų rezultatus rasite čia.

Tekstas: Deividas Staponkus
Nuotraukos: Rimas Leleckas
Video: Deividas Staponkus
Kopijuoti ar kitaip platinti čia pateikta turinį be mūsų sutikimo draudžiama!

[fpphotos id=616380048452715]

2 gegužės, 2014
Klaipėdoje nufilmuotas mieste klaidžiojantis briedis

Klaipėdos mieste trečiadienio vėlų vakarą apie 20.10 val. pastebėtas gatvėmis klaidžiojantis briedis. Jį nufilmavęs klaipėdietis nuogąstauja, kad tai jau ne pirmas toks atvejis, nes laukiniams gyvūnams patekti į miesto teritoriją nėra sudėtinga.

2 gegužės, 2014