Miske.lt

Blog

  • Sulaikytas kilpomis brakonieriavęs asmuo

    Sulaikytas kilpomis brakonieriavęs asmuo

    Sausio 3 d. Jurbarko rajone, medžiotojų būrelio „Balandinė“ medžioklės teritorijoje Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos (AAD) Kauno valdybos Kauno Gyvosios gamtos apsaugos pareigūnai sulaikė kilpomis medžiojamuosius gyvūnus gaudžiusį pažeidėją.

    Sulaikytas asmuo prisipažino medžioklei naudojęs 8 kilpas, kuriomis jam pavyko sugauti suaugusią stirną. Šį žvėrį pažeidėjas išdorojo miške, o skerdiena pardavė. Aplinkosaugininkams tęsiant tyrimą asmens namuose, rastos dar 2 kilpos.

    Piliečiui surašytas administracinio nusižengimo protokolas, byla perduota Marijampolės apylinkės teismo Jurbarko rūmams. Už šį pažeidimą asmeniui gresia bauda nuo 600 iki 1700 eurų. Tai pat teks atlyginti ir gamtai padarytą žalą, kuri siekia 1450 eurų.

    AAD primena, kad medžioklė, naudojant kilpas, yra griežtai draudžiama, nes tai gyvūnams sukelia itin skausmingą mirtį. Patekę į kilpą jie patiria įvairius kūno sužalojimus ir kankinasi, kol nusilpę nugaišta.

  • Į laisvę išleistiems danieliams Nemunas ne kliūtis

    Į laisvę išleistiems danieliams Nemunas ne kliūtis

    „Mūsų girių“ 10 nr. spausdintame straipsnyje „Danielių migracijos po išleidimo iš aptvaro“, rašėme apie Kauno medžiotojų klubo medžioklės plotų vienete „Karklė“ išleistų danielių nueinamus atstumus, nutolimą nuo paleidimo vietos, užimamą teritoriją per pirmuosius du mėnesius. Šių metų pavasario pirmoje pusėje į laisvę išleisti danieliai (3 patinai ir 8 patelės) ir toliau stebimi laisvėje, juos identifikuojant pagal ausų įsagus, o GPS antkakliai siunčia duomenis apie jų buvimo vietą. Pateikiame šių stebėjimų duomenis.

    Praėjus 8 mėnesiams nuo aptvare išaugintų danielių išleidimo į laisvę, medžiotojų stebėjimai ir iš antkaklių gaunama informacija (gauta 11512 danielių registracijos vietų taškų) atskleidžia, kiek danielių išgyveno, kur jie būna, kiek jauniklių vedžiojasi patelės.

    „Karklės“ medžiotojų klubo medžiotojai savo medžioklės plotuose pastebi įsagais pažymėtų danielių. Didžiausias jų kiekis matytas rugpjūčio mėnesį prie Nemuno, vienu metu pastebėtas 1 patinas, 5 patelės ir 2 jaunikliai. Kitais atvejais pažymėtos danielių patelės stebėtos grupėse po 2–3 arba atskirai. Iš į laisvę išleistų danielių patelių 3 buvo vaikingos. Medžiotojai keletą kartų pastebėjo pateles, prie kurių laikėsi jaunikliai. Registruoti 2 atvejai, kai matyta po 1 jauniklį ir 2 atvejai, kai kartu buvo po 2 jauniklius. Jaunikliai neturi jokių skiriamųjų požymių, todėl galima konstatuoti, kad jų yra ne mažiau kaip 2.

    Danielius taip pat pastebi „Karklės“ medžiotojų klubo teritorijoje esančių kolektyvinių sodų gyventojai, nes danieliai užklysta į šių sodų teritoriją. Registruotas įdomus atvejis, kai danieliai ateidavo maitintis į vieną daržą ten auginamomis bulvėmis. Iš pradžių manyta, kad įniko šernai, bet vėliau darže aptikti ir patys danieliai.

    Deja, po išleidimo į laisvę nebuvo pastebėti danieliai su nr. 3 ir nr.7 ausų įsagais. Ausies įsagą nr. 3 nešiojo patelė, kuri išleidimo metu buvo 9 mėnesių, o vaikinga patelė nr. 7 – 3 metų ir 9 mėn. amžiaus.

    Kaip minėjome praėjusiame žurnalo numeryje spausdintame straipsnyje, ausies įsagu nr. 10 ir antkakliu pažymėtas 9 mėn. amžiaus danieliaus jauniklis žuvo pirmąją dieną po paleidimo (tikėtina, kad jį užpuolė šunys). Po 10 dienų žuvusio jauniklio ausies įsagas ir GPS antkaklis uždėti 1 metų ir 9 mėn. patinui. Praėjus 3,5 mėn. jo siųstuvo duomenys pradėti gauti iš tos pačios vietos. Nuvykus į šią vietą, rastas brakonieriaus kilpoje žuvęs danielius. Vėliau tuo pačiu ausies įsagu ir antkakliu pažymėtas dar vienas danieliaus patinas ir išleistas į laisvę. Deja, praėjus vos savaitei, gaunami signalai buvo tik iš vienos vietos. Nuvykus į ją, upelio raguvoje rasti žuvusio danieliaus kaulai ir antkaklis.

    Apskaičiavus antkakliais pažymėtų skirtingų danielių užimamą teritoriją kiekvieną mėnesį, pastebėti tam tikri dėsningi pokyčiai (1 pav.). Nr. 1 patino užimama teritorija pirmus tris mėnesius po išleidimo į laisvę vis didėjo ir gegužės mėnesį pasiekė 457 ha. Vasarą ir rudens pradžioje iki rujos vidutinis mėnesio užimamos teritorijos plotas sumažėjo 2,4 karto (iki 192 ha). Prasidėjus rujos laikotarpiui, patino užimama teritorija staiga vėl padidėjo iki 592 ha per mėnesį. Skaičiuojant užimamą plotą nuo rugsėjo 15 d. iki spalio 15 d., jis tesiekė 224 ha ir buvo artimas vasaros laikotarpio vidutiniam, o nuo spalio 15 d. iki lapkričio 12 d. padidėjo 2,6 karto. Nr. 4 patelės užimamas plotas rujos laikotarpiu padidėjo tik 1,4 karto. Vidutiniškai per visą laikotarpį nr. 1 patinas laikėsi 1,2 km atstumu nuo nr. 4 patelės. Atstumas tarp šių individų kito nuo 0 iki 7,7 km. Laikas nuo laiko abu danieliai būdavo registruojami nedideliu atstumu vienas nuo kito. Apskaičiuota, kiek kartų per savaitę tuo pačiu metu jie buvo registruojami nutolę vienas nuo kito ne didesniu kaip 100 metrų atstumu (2 pav.). Per balandžio mėnesį taip nutiko tik 3 kartus, gegužę – nei karto, o vasaros mėnesiais – vidutiniškai po 4,4 karto per savaitę. Danielių „susitikimų“ skaičius labai padidėjo spalio mėnesį. Maksimumas pasiektas antrąją spalio savaitę – 67 atvejai per savaitę. Kitas dvi spalio savaites šis rodiklis vėl mažėjo, o per pirmąsias dvi lapkričio savaites nebebuvo registruotas nė vienas priartėjimo atvejis. Sprendžiant iš siųstuvo perduodamos informacijos, būtent patinas rujos laikotarpiu atėjo į patelės teritoriją.

    Antkakliais pažymėti patinai buvo atvežti iš aptvaro, įrengto kitoje apskrityje, todėl realiai jie neturėjo ieškoti vietų, kur užaugo. O patelė išleista į aplink esančius miškus iš aptvaro, kuriame išauginta. Taigi, ji turėjo galimybę „palaikyti ryšį“ su vieta, kurioje išaugo bei ten likusiais danieliais. Tačiau iš siųstuvo gaunami duomenys rodo, kad per 8 mėn. patelė laikėsi vidutiniškai 1,6 km atstumu nuo aptvaro. Didžiausias jos nutolimas nuo aptvaro per mėnesį būdavo 2,1–2,6 km. Tik lapkričio mėnesį danieliaus patelė buvo nuklydusi nuo aptvaro net 8 km atstumu, bet tos pačios paros vėlų vakarą vėl sugrįžo. Kita vertus, patelė prie aptvaro pernelyg irgi nepriartėdavo. Per 8 mėnesius arčiausiai prie aptvaro ji buvo priėjusi spalį – 294 metrų atstumu. Kitais atvejais, imant mėnesio mažiausią atstumą, pasitaikydavo priartėjimų 294–908 m arba vidutiniškai – 638 metrų atstumu.

    Stebėjimų metu danieliai dažniau užregistruoti miške (66,1 proc. registracijos vietų), nei atviroje teritorijoje. Nr. 1 patino miške registracijos taškų suma sudarė 72,5 proc., nr. 10 patino – 65,4 proc., nr. 4 patelės – 59,9 proc.

    Danielių buvimo pasirinkimas miško ir ne miško teritorijose nežymiai priklausė nuo paros laiko. Šviesiuoju paros laikotarpiu (nuo 8:00 iki 16:00 val.) danieliai dažniau buvo miško teritorijoje (74,3 proc. taškų registruoti miške). Nuo 19:00 iki 24:00 val. miške registruota 54,4 proc. taškų.

    Daugiau nei 86,9 proc. antkakliais pažymėtų danielių miške buvusių taškų registruoti tik 6 kvartalų teritorijoje. Dar tiksliau apskaičiavus danielių buvimo vietas, gavome tokį rezultatą: net 44,3 proc. danielių taškų registruoti tik 8 sklypų plote. Tai rodo tikrai sėslų danielių būdą. 5 iš 8 sklypų augavietės buvo Nc (normalaus drėgnumo derlingi dirvožemiai), dviejų – Nb (normalaus drėgnumo nederlingi dirvožemiai) ir vieno – Šc (derlinga šlaitinė augavietė). Viename sklype buvo kirtavietė, dviejuose – pušies jaunuolynas. Didžiausiame sklype (23 ha), kur gauta daugiausiai registracijos taškų, augo grynas VII amžiaus klasės pušynas. Kitame 12 ha sklype, kuriame registruota taip pat labai daug danielių taškų, augo virš 180 metų mišrus ąžuolynas. Danieliai daug laiko praleido ir kitame kvartale buvusiame labai panašių parametrų sklype. Dažnesniam buvimui danieliai buvo pasirinkę ir 6 ha dydžio virš 200 metų mišrų pušyną. Jų pasirinktų sklypų trake augo lazdynai, šaltekšniai, šermukšniai, sausmedžiai.

    Danielių pasiskirstymas miške priklausė nuo miško fragmentacijos. Jie dažniausiai laikėsi miško pakraščių įvairiuose fragmentuose (miško pakraščiai, miško atšakos, kilpas ar migracijos koridorius sudarantys miško fragmentai). Net 31,3 proc. registracijos taškų buvo 200 m pločio juostoje nuo miško krašto gilyn į mišką. Tokių miško pakraščio buveinių danielių gyvenamoje teritorijoje buvo 16,7 proc. ir jas danieliai rinkosi beveik dvigubai dažniau nei tai būtų buvę atsitiktinai. Taip pat danieliai dažniau buvo registruojami ir miško atšakose bei miško pakraščio kilpose. Ir atvirkščiai, jie vengė miško gilumos (17,1 proc. registracijos taškų). Taigi, miško vidaus buveines rinkosi dvigubai rečiau nei buvo jų dalis teritorijoje (34,5 proc.).

    Danielių gyvenamos teritorijos miškingumas – 55,7 proc. Didesnioji antkakliais pažymėtų danielių registracijos taškų dalis pateko į miško teritoriją. Toks procentas yra beveik proporcingas miško buveinės užimamam plotui. Medžių, krūmų želdiniai ir žėliniai teritorijoje užėmė 3,3 proc., kur danieliai registruoti 3 kartus dažniau (10,2 proc.). Užstatytos teritorijos užėmė 5 proc. ploto, čia fiksuota 5,4 proc. danielių registracijos taškų. Taip pat beveik proporcingai danieliai registruoti ir kolektyvinių sodų teritorijoje. Pasitaikė net 6 atvejai, kai danieliai registruoti kapinėse. Jie nevengė ir kelių (miško keliukų ir kelių su žvyro danga) – registruota net 1,2 proc. taškų.

    Beje, danieliai nevengė ir Nemuno upės, kurios plotis ties danielių gyvenama teritorija siekia apie 260 metrų. Matydami kitą upės krantą, danieliai sėkmingai plaukte pasiekė jį. Jau buvome rašę, kad nr. 1 danielius, praėjus 74 d. po išleidimo į laisvę, perplaukė Nemuną, trumpai pabuvęs kitoje upės pusėje vėl sugrįžo. Tęsiami tyrimai atskleidė, kad tas pats individas lapkričio mėnesį dar kartą sėkmingai įveikė Nemuną. Pasisvečiavimas taip pat buvo trumpas – parplaukė atgal. Kiti du antkakliais pažymėti danieliai taip pat pabuvojo kitoje Nemuno pusėje, ir netrukus sėkmingai grįžo atgal (3 pav.). Nr. 10 danielius pabuvojo kitoje Nemuno pusėje netoli nuo tos vietos, kur buvo registruotas nr. 1 danielius. Tai buvo vienintelis dešimtojo individo plaukimas iki priešingo upės kranto ir atgal. Nr. 4 patelė plaukė per Nemuną pirmyn ir atgal 2 kartus ir sugrįžo atgal. Pirmą kartą patelė perplaukė upę rugpjūčio mėnesį. Kaip ir patinai, toli nepasitraukė nuo kranto ir po kelių valandų parplaukė atgal. Kitas patelės pasiplaukiojimas vyko lapkričio pradžioje. Šį kartą patelė ,,svečiuose“ išbuvo visą dieną. Tamsiuoju paros laiku ji nukeliavo nemažą atstumą (apie 6,9 km) Vakarų kryptimi. Dieną praleido sėsliai, o sutemus vėl sugrįžo netoli tos vietos, kur praėjusią naktį kirto Nemuną, ir sėkmingai perplaukė upę. Taigi, per tiriamą laikotarpį 3 danieliai Nemuno upę perplaukė net 10 kartų. Įdomu, kad visi plaukimai registruoti tamsiuoju paros metu.

    MISKE.LT
    Autoriai: Artūras Kibiša, Mindaugas Račkauskas, Kastytis Šimkevičius, Renata Špinkytė-Bačkaitienė, ASU
  • Menkas medžioklės taisyklių nesilaikymas gali kainuoti labai brangiai

    Menkas medžioklės taisyklių nesilaikymas gali kainuoti labai brangiai

    Naujųjų metų išvakarėse Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos (AAD) Kauno valdybos Kauno gyvosios gamtos apsaugos inspekcijos pareigūnai, bendradarbiaudami su Lietuvos policijos pareigūnais, užfiksavo neteisėtos medžioklės atvejį Jonavos rajone.

    Aiškinantis įvykio aplinkybes nustatyta, kad stirną sėlinant medžiotojų būrelio „Kulva“ medžioklės teritorijoje sumedžiojęs asmuo, prieš pradėdamas gyvūno gabenimą, nepažymėjo jo medžioklės lape.

    Įstatymų nesilaikiusiam medžiotojui gresia bauda nuo 800 iki 1800 eurų bei ginklo ir automobilio konfiskavimas. Be to, už neteisėtai sumedžiotą gyvūną gali tekti atlyginti gamtai padarytą žalą, kuri siekia 1450 eurų.

    AAD primena, kad pagal Medžioklės Lietuvos Respublikos teritorijoje taisykles, kai medžioklė vyksta sėlinant, būtina pažymėti gyvūną medžioklės lape prieš pradedant jo gabenimą.

    Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos informacija

  • Danielių migracijos po išleidimo iš aptvaro

    Danielių migracijos po išleidimo iš aptvaro

    Danieliai yra rūšis lengvai prisitaikančių gyvūnų, galinčių išgyventi įvairiose buveinėse – miškuose, krūmynuose, želdiniuose, ganyklose, pievose. Natūralioje aplinkoje danieliai dažniausiai gyvena mišriuose eglių ir lapuočių miškuose su tankiu krūmų traku bei pakankamai gausia žolių augalija.
    Literatūroje nurodoma, kad šie gyvūnai mėgsta gyventi miškuose, kur yra pievelių ar atviresnių vietų arba netoli laukų. Pastebėta, kad danieliai nėra migruojantys gyvūnai, jie prisitaiko išgyventi įvairiose klimato sąlygose (nuo šalto-drėgno iki šilto-sauso oro). Žinoma, būtina, kad jų gyvenamoje teritorijoje būtų pakankamos maitinimosi ir saugumo sąlygos, tinkamas klimatas, tinkamas bandos dydis.

    Danielius perspektyvu auginti ir aptvaruose – juos lengva prijaukinti, jie greitai pripranta prie ganyklų, per palyginti trumpą laiką užaugina gerus ragus, yra atsparūs ligoms. Lietuvoje nėra nei gamtinių apribojimų, nei teisinių draudimų, todėl danieliai gali papildyti laisvėje gyvenančiųjų populiacijas. Danieliai gali būti ir įdomus medžioklės objektas.
    Algimantas Kamičaitis knygoje „Danielius. Auginimas aptvaruose ir apgyvendinimas atviruose medžioklės plotuose“ kviečia: „…auginkime aptvaruose ir aklimatizuokime atviruose medžioklės plotuose danielius kuo plačiau, kad turėtume įdomios, nors ir nelengvos medžioklės galimybę, galėtume pasidžiaugti įspūdingais trofėjais, ir, tuo pačiu, paskanauti tikrai delikatesinės žvėrienos“. Lietuvoje gausu atvejų, kai aptvaruose auginti danieliai mažesnėmis ar didesnėmis grupėmis tikslingai išleidžiami į laisvę, tačiau dar trūksta tyrimų ir apibendrinančių publikacijų apie tokių danielių migracijas, pasiskirstymą, prisitaikymo sėkmę, todėl atsiranda realiais faktais mažai pagrįstų nuomonių, nusistatymų ir kalbų. Šiuo straipsniu pabandysime užpildyti susidariusią informacijos spragą, sieksime išsklaidyti klaidinančias mintis, o kai kuriuos mitus – paversti faktais.

    Mūsų tyrimas buvo atliekamas Kauno medžiotojų klubo medžioklės plotų vienete „Karklė“. Šis medžioklės plotų vienetas užima 3643,9 ha, iš kurių miškai sudaro 1481,7 ha (40,7 proc.), laukai – 1683,8 ha (46,2 proc.), vandens telkiniai – 207,8 ha (5,7 proc.), ne medžioklės plotai – 270,6 ha (7,4 proc.). Be to, 16,4 km juosta ribojasi su Nemuno upe. „Karklės“ medžiotojų klubo teritorijoje 2010 m. įsteigtas Liudvikui Borisevičiui priklausantis 4,02 ha dydžio danielių aptvaras. Pradžioje aptvare buvo apgyvendinta 10 danielių (1 patinas ir 9 patelės), po dvejų metų jų gyveno jau 22 (2 patinai, 13 patelių ir 7 jaunikliai), vėliau banda sėkmingai augo.

    Šių metų pavasario pirmoje pusėje į laisvę išleista 11 danielių (3 patinai ir 8 patelės), kurie pažymėti ausų įsagais su skaičiais nuo 1 iki 10 (1 pav.). Be to, 3 danieliai dar pažymėti ir GPS antkakliais (2 pav.). Du patinai buvo 1 metų ir 9 mėn., trečiasis – 9 mėn. (jis laikėsi prie antkakliu pažymėtos motinos). Dvi patelės buvo 9 mėn., trys – 1 metų ir 9 mėn., dar dvi – 2 metų ir 9 mėn. ir viena – 3 metų ir 9 mėn. Iš 8 patelių trys vyresnės buvo vaikingos. Viena iš vaikingų patelių paleidimo priežasčių buvo mintis, kad tokia patelė neturėtų toli migruoti. Gimęs jauniklis taip pat turėtų sulaikyti patelę nuo klajonių, o jaunikliui gimimo teritorija turėtų virsti gyvenama teritorija.

    Išleidimui atrinkti danieliai buvo patalpinti atskirame aptvare ir keletą dienų iki vartų atidarymo papildomai šerti. Atidarius vartus jiems suteikta galimybė išeiti patiems. Išleidimui atrinkti danieliai elgėsi gana skirtingai. Pirmiausia aptvarą paliko antkakliu pažymėtas 1 metų ir 9 mėn. patinas Nr. 1. Tik paleistas jis pralaužė aptvaro tvorą ir iš karto pabėgo. Antkakliu pažymėta 1 metų ir 9 mėn. patelė Nr. 4 (ne nėščia) iš aptvaro išėjo tik praėjus 2 paroms po vartų atidarymo. Kartu su patele išėjo ir antkakliu pažymėtas 9 mėn. amžiaus jauniklis Nr. 10., tačiau tą pačią dieną jis žuvo. Paskutinės auskarais pažymėtos patelės aptvarą paliko praėjus 4 paroms po vartų atidarymo. Po 10 dienų žuvusio jauniklio ausies įsagas ir GPS antkaklis buvo uždėti 1 metų ir 9 mėn. patinui, kuris paleistas Paštuvos miško aikštėje (vadinamame Grigalaukyje), 2,5 km atstumu nuo aptvaro, iš kurio išleisti visi kiti danieliai.

    Danielių GPS antkakliai buvo nustatyti, kad kas valandą siųstų signalą į serverį su gyvūno buvimo vietos koordinatėmis. Per pirmąsias 60 gyvenimo laisvėje dienų gauta 4320 taškų su danielių buvimo vieta (3 pav). Taškų analizė parodė, kad 16,5 proc. taškų yra su netiksliomis koordinatėmis, kuriuos reikėjo atmesti kaip klaidingus.

    Iš antkaklių gaunamos pažymėtų danielių buvimo vietų koordinatės leido apskaičiuoti atstumus, kuriuos individai nueidavo per 1 val. Skaičiuojant atstumus, taškai buvo jungiami tiesia linija (skaičiavimuose neatsispindi trajektorijos ilgis, kuria realiai gyvūnas ėjo 1 val. nuo registracijos taško iki kitos valandos taško). Tačiau pakankamai trumpu (1 val.) intervalu nustatytas siųstuvo veikimas leido susidaryti gana detalų vaizdą. Vidutiniškai danieliai per 1 val. nueidavo po 0,134 km. Patinų nueinamas vidutinis atstumas per 1 val. buvo 0,167 km ir 0,148 km, o patelės – 0,091 km. Per parą, sumuojant atstumus tarp 24 gyvūno registracijos taškų, danieliai vidutiniškai nueidavo po 3,3 km. Mažiausias nueitas atstumas per parą buvo 0,7 km, o didžiausias – 10,9 km. Atvejai, kai danieliaus paros kelias nesiekė 3 km, sudarė 50 proc. Patinai per parą vidutiniškai nueidavo 3,6 km ir 4,1 km, o patelė – 2,2 km. Per parą nueinamas atstumas nepasižymėjo pastovumu. Pavyzdžiui, nors patelės nueinamas atstumas svyravo mažesniame diapazone (1–3 km per parą), lyginant su patinais, tačiau pasitaikė ne vienas atvejis, kai patelės migracija viršijo 5 km per parą. Maksimalus patelės nueitas atstumas buvo 7,5 km per parą.

    Vidutinis danielių nueinamas atstumas per savaitę (suma atstumų tarp 168 taškų) buvo 23 km. Patinai vidutiniškai per savaitę nuėjo 25,5 km ir 28,5 km, o patelė – 15,4 km. Visų trijų individų vidutiniai per savaitę nueinami atstumai nepasižymėjo ypač reikšmingais svyravimais. Tik patinas Nr. 1 pirmą savaitę nukeliavo trečdaliu ilgesnį atstumą (42,7 km) nei vidutiniškai kitomis savaitėmis (27,2 km). Šis individas paleidimo dieną nukeliavo net 10,9 km – didžiausią atstumą per visą 12 savaičių tyrimo laikotarpį. Duomenys rodo, kad vėliau gyvūnas nusiramino ir nusistovėjo nereikšmingai kintantis vidutinis per savaitę jo nueinamas atstumas. Kiti du danieliai, matyt, nepatyrė reikšmingesnio streso ir jų nueinami atstumai visą laikotarpį kito nežymiai. Kai kuriais atvejais tikimasi, kad gyvūnas po paleidimo turėtų klajoti intensyviau, o susiradęs tinkamą teritoriją pasidaryti sėslesnis. GPS gaunami duomenys neparodė tendencijos, kad ilgėjant išbūtam laikui laisvėje mažėtų nueinamas atstumas.

    Pirmas dvi savaites po antkaklio uždėjimo patelė Nr. 4 laikėsi aptvare, todėl yra galimybė palyginti jos nueinamą atstumą aptvare ir laisvėje. Aptvare jos nueinamas vidutinis atstumas buvo 13,6 km per savaitę. Išėjusi iš aptvaro patelė nueidavo vidutiniškai 15,8 km per savaitę. Akivaizdžiau skyrėsi gyvūnų nueinami atstumai pagal lytį. Abu patinai nueidavo vidutiniškai po 27 km per savaitę, o patelė vos ne dvigubai mažiau – 15,4 km.

    Dažnai norima žinoti, kokiu atstumu į laisvę išleidžiami gyvūnai nutolsta nuo paleidimo vietos. Atsakant į šį klausimą, buvo skaičiuojami atstumai nuo danieliaus paleidimo vietos taško iki taškų, kuriuose jis registruotas kitomis dienomis (apskaičiuojant kiekvienos dienos buvimo centro tašką). Vidutiniškai kasdien per visą tyrimo laikotarpį danieliai laikėsi nutolę per 1 km nuo paleidimo vietos: patino Nr. 1 vidutinis nutolimo atstumas buvo 1,3 km, patino Nr. 10 – 0,5 km, o patelės Nr. 4 – 1,1 km. Patinas Nr. 10 laikėsi arčiausiai paleidimo vietos. Šis individas toliausiai nuo paleidimo vietos buvo nutolęs tik 1,3 km, o maksimalus savaitės nutolimo atstumas siekį vos 0,6 km. Tiek patinas Nr. 1, tiek patelė Nr. 4 nuo išleidimo aptvaro nutolo labiau. Patinas Nr. 1 daugiausiai buvo nutolęs per 2,3 km, o vidutinis savaitės didžiausias nutolimas siekė 1,8 km. Palyginkime: patelė Nr. 4 daugiausiai nutolo per 2 km, o vidutinis savaitės didžiausias nutolimas – 1,5 km.

    Verta atkreipti dėmesį į tai, kad praktiškai visi danielių buvimo taškai per tiriamąjį laikotarpį buvo medžioklės plotų vieneto „Karklė“ teritorijoje. Pasitaikė tik vienas atvejis, kai danielius Nr. 1, praėjus 74 d. po paleidimo, vėlai vakare perplaukė Nemuną ir šio gyvūno buvimo 4 taškai užregistruoti Suvalkijoje, medžioklės plotų vienete „Ova“. Tačiau tą pačią naktį šis danielius vėl sugrįžo atgal ir likusį tyrimo laiką praleido „Karklės“ teritorijoje.

    Antkakliais pažymėtų danielių vidutinė 1 paros užimama teritorija buvo skaičiuojama, apjungiant tos paros labiausiai nutolusius taškus (sukuriant daugiakampį, į kurį telpa visi vienos paros taškai). Vidutinis vieno gyvūno per 1 parą užimamas plotas tiriamuoju laikotarpiu buvo 42,2 ha. Duomenys atskleidė, kad patinų ir patelės vidutinė laikymosi teritorija skyrėsi net 6 kartus. Patinai per 1 parą vidutiniškai laikydavosi 60,2–60,3 ha, o patelė – tik 10,7 ha plote. Vizualiai gali pasirodyti, kad patelės užimamos teritorijos dydis buvo gerokai pastovesnis nei patinų. Bet skaičiai rodo, kad vidutinis savaitinis 1 paros užimamos teritorijos dydis skyrėsi net 4 kartus. Patelės užimamos teritorijos dydis kito vidutiniškai nuo 5,8 ha iki 22,6 ha per parą. Patinų vidutinis paros užimamas plotas kas savaitę taip pat skyrėsi 4–5 kartus, tačiau dėl didesnio jų užimamo ploto šis skirtumas vizualiai dar labiau išryškėjo. Patino Nr. 1 užimamas vidutinis plotas kito nuo 31,9 ha iki 118,1 ha per parą. Didžiausias vidutinis užimamas plotas buvo pirmąją savaitę po paleidimo, kuomet registruotas ir didžiausias 1 paros užimamas plotas – net 235,6 ha. Patino Nr. 10 vidutinis paros plotas, kurį gyvūnas užėmė per savaitę, kito nuo 25,2 ha iki 129,7 ha. Bet pasitaikė dienų, kai šio individo užimamas plotas tesiekdavo tik 3,2 ha arba išaugdavo iki 561,2 ha per parą.

    Apibendrinant šį tyrimą, galima teigti: parenkant aptvaruose išaugintus danielius išleidimui, reikia atsižvelgti į gyvūno psichines savybes ir stabilumą. Harmoningi gyvūnai be streso natūraliai nutolsta nuo paleidimo vietos ir jų pirmų parų migracijos atstumai reikšmingai nesiskiria nuo tolimesnių. Nueinamas atstumas ir užimamas plotas priklauso ir nuo gyvūno lyties. Patinai yra aktyvesni ir jų užimami plotai yra didesni. Bet mūsų turimo metu ir patinai, ir patelė liko medžioklės plotų vienete, kur buvo išleisti. Tai gera žinia tiems, kurie pergyvena, kad jų išleistus danielius medžios kitų plotų valdytojai.

    *** Dėkojame padėjusiems danielius sugauti ir paleisti medžiotojams – Gintautui Čepui, Taurui Isiūnui, Aivarui Gedminui, Rimui Stankevičiui ir Kauno medžiotojų klubo „Karklė“ medžiotojams, prisidėjusiems dar ir finansiškai prie šio projekto – Sauliui Jociui, Remigijui Vaitiekūnui, Ričardui Pareigiui, Adolfui Augustinavičiui, Vidmantui Karickui, Gintarui Karickui, Romualdui Valaičiui, Valdui Alaburdai.

    MISKE.LT
    Autoriai: Artūras Kibiša, Mindaugas Račkauskas, Kastytis Šimkevičius, Renata Špinkytė-Bačkaitienė, ASU
  • Naktinio matymo taikikliai ir šūvio slopintuvai medžioklėje

    Naktinio matymo taikikliai ir šūvio slopintuvai medžioklėje

    Naktinio matymo taikikliai ir šūvio slopintuvai leidžiami medžioklėje ne vienoje šalyje, tačiau Lietuvoje ši tema vis dar sukelia karštas diskusijas. Šiuo klausimu medžiotojų bendruomenė yra pasiskirsčiusi į dvi grupes „už“ ir „prieš“. Vieni mano, kad naktinio matymo taikikliai pagerins medžioklės kokybę, o kiti nusiteikę prieš tokios įrangos naudojimą.

    Pradėsiu nuo to, kad mūsų kaimynai latviai sėkmingai medžioja su naktinio matymo taikikliais bei šūvio slopintuvais jau beveik 6 metus. Anot pačių latvių, šios įrangos naudojimas neigiamos įtakos žvėrių populiacijai nepadarė, tiesiog medžiotojo atliekamas šūvis tapo konkretesnis, o medžiojant su šūvio slopintuvu mažiau trikdomi aplinkiniai gyventojai.

    Iškyla natūralus klausimas, kodėl naktinio matymo taikikliai ir šūvio slopintuvai draudžiami pas mus ir ko mes taip bijome?

    Kaip ir minėjau – medžiotojų bendruomenė yra susiskirsčiusi į dvi grupes ir vienas pagrindinių argumentų, kurį tenka išgirsti prieš šiuolaikiškos įrangos naudojimą, yra tas, jog neva brakonieriai iššaudys visus žvėris ir miškai liks tušti!

    Į tokį teiginį galiu atsakyti labai paprastai – asmenys, kurie tuo užsiima, jau seniai turi naktinio matymo taikiklius ir šūvio slopintuvus, ir tai jau tapo vieša paslaptimi.
    Taip pat noriu priminti, kad brakonierių gaudymas yra gamtos apsaugos ir medžioklės plotų naudotojų reikalas.

    Medžioklė yra viena iš ūkinės veiklos šakų, tad viskas priklauso nuo medžioklės plotų naudotojų. Yra tokių kolektyvų, kur prie 30-ties kg. sveriančio šernioko stovi šeši vyrai su kibirais ir laukia gabalėlio mėsos. Tokiame kolektyve nei naktinio matymo taikiklių, nei šūvio slopintuvų draudimai situacijos nepakeis.

    Dar vienas argumentas, kurį tenka išgirsti – medžioklė su naktinio matymo taikikliais yra neetiška ir žvėrys turi žymiai mažiau šansų pabėgti.
    Noriu paklausti taip manančių medžiotojų – o šaudyti pašvietus prožektoriumi į krūvą bėgančių šernų yra labiau etiška?
    Manau teisingiau yra atlikti tikslų ir mirtiną šūvį, nei šaudyti į bėgančius šernus bet kaip, nes vėliau dažniausiai tenka ieškoti sužeisto žvėries ir blogiausiu atveju jo dar nerasti.

    Kalbant apie šūvio slopintuvus, noriu atkreipti dėmesį, kad kai kuriose Europos sąjungos šalyse jie yra privalomi, jei medžiojama netoli gyvenviečių.
    Šūvio slopintuvai yra reikalingi tam, kad netrukdyti aplinkinių gyventojų ramybės, apsaugoti šaulio ir šuns ausis nuo šūvio. Deja, bet pas mus vėlgi vyrauja nuomonė, kad tai brakonierių įrankis.

    Prieš metus domėjausi, kiek gamtos apsaugos pareigūnai sulaikė pažeidėjų netikėtai išgirdus šūvį miške. Atsakymas – du, per visą praktiką. Visi pažeidėjų sulaikymai vyksta prieš tai gavus informaciją ir nuosekliai dirbant tuo klausimu.

    Man yra tekę šauti iš šautuvo su šūvio slopintuvu ir galiu pasakyti, kad kulka skrosdama orą kelia garsą kuris puikiai girdisi. Tai nėra tas šūvis kurį visi įsivaizduoja iš filmų. Šūvio slopintuvas nuima tik pirminį garsiausią pliaukstelejimą, kuris žaloja klausos organus ir trikdo aplinkinių ramybę.

    Peržvelkime šiek tiek statistikos ir faktų. Kad toli neieškotumėm, paanalizuokime mūsų kaimynų Latvių praktiką.
    Latvijoje naktinio matymo taikiklių naudojimas medžioklėje buvo įteisintas 2013 m., o šūvio slopintuvų 2014 m. Su naktinio matymo taikikliais leidžiama medžioti šernus, lapes ir mangutus.

    Kaip matome iš statistinių duomenų, briedžių, elnių ir stirnų populiacijoms naktinio matymo taikiklių ir šūvio slopintuvų naudojimas neigiamos įtakos neturėjo. Atkreipkite dėmesį į staigų stirnų populiacijos kritimą nuo 2010m. iki 2012m. Tokį smarkų populiacijos mažėjimą įtakojo šalta žiema ir storas sniego sluoksnis, ko pasekoje vienus metus buvo uždrausta varyminė medžioklė.

    Kalbant apie šernų populiacijos kontrolę, tai aiškiai matome kokią įtaką turėjo naktinio matymo taikiklių legalizavimas. Noriu priminti, kad naktinio matymo taikikliai Latvijoje buvo įteisinti 2013 m., o pirmieji afrikinio kiaulių maro židiniai buvo užfiksuoti 2014 m.
    Galime daryti išvadą, kad naktinio matymo taikiklių naudojimas leido efektyviai sumažinti šernų tankį užkrėstose teritorijose.

    Prieš įteisinant naktinio matymo taikiklius ir šūvio slopintuvus Latvijoje vyko diskusijos nes buvo baiminamasi, kad padaugės brakonieriavimo atvejų.
    Latvijos valstybinės ginklų ir medžioklės kontrolės atstovo teigimu, po naktinio matymo taikiklių ir šūvio slopintuvų įteisinimo, pranešimų kiekis apie medžioklės taisyklių pažeidimus išliko preliminariai toks pat. Tad galime daryti išvadą, kad baimintasi buvo be pagrindo.

    Kaip supratote aš esu už naktinio matymo taikiklių ir šūvio slopintuvų naudojimą. Noriu pabrėžti, kad naktinio matymo taikiklių naudojimą palaikau tik tuo atveju jei juos būtų leista naudoti šernų ir plėšrūnų medžioklei.
    Man būtų įdomu išgirsti ir jūsų nuomonę. Tad jei turite minčių šia tema su malonumu lauksiu jų komentaruose.

    MISKE.LT
    Autorius: Deividas Staponkus
  • Ar ilgai kentės medžiotojai?

    Ar ilgai kentės medžiotojai?

    Visiška nesąmonė, kad vilkų esą per mažai ir, girdi, reikia riboti jų medžioklę. Na, pagalvokit: paskutiniu laiku, kai net iki Naujųjų metų nebūna sniego, nebūna pėdsako ir atsitiktinai per tokį trumpą laiką sumedžiojama ta leistina 60 šių plėšrūnų norma. Pernai ta norma įvykdyta pradžioje gruodžio – tai apie ką čia kalbėti? Seniau kasmet po šimtą pilkių patiesdavo, net premijos būdavo skiriamos, bet jie neišnyko.

    Esu paguldęs du vilkus. Pirmąjį – per medžioklę su vėliavėlėmis, o antrąjį – atsitiktinai medžioklėje su varovais. Tokių atvejų vis daugėja. Vėliavėlių net nebereikia. Vadinasi, pilkių yra gerokai daugiau, nei tikina jų gynėjai – atseit jų per mažai ir reikia riboti medžioklę.

    Kaip bebūtų, gal jau laikas ateiti į protą ir nelaukti, kol pilkiai užpuls į mokyklą einantį vaiką ar grybautoją. Juk medžiotojai puikiai žino, kad pasenę vilkai išvejami iš bandos. Jiems ėsti tai reikia, kanopinį žvėrį jau negali įveikti, tad grobiu gali tapti ir žmogus.

    Seni žmonės prisimena, jog per Antrąjį pasaulinį karą buvo išnaikinta didžioji dalis kanopinių žvėrių, vilkai per šienapjūtę yra nutempę ne vieną vaiką, paliktą pievos pakraštyje. Gi šunis uždarydavo į tvartą ar daržinę – kitaip taps pilkių grobiu.

    Pernai ūkininkė, kuriai pilkiai išpjovė keliasdešimt retos veislės avių, per televiziją piktinosi, kad šie plėšrūnai tapo brangesni už mūsų auginamus gyvulius. Valdininkai, ramindami žmones, postringavo, kad reikia prižiūrėti gyvulius, apsitverti. Bet kad tuos aptvarus po jį bėgiojantys vilkų išbaidyti gyvuliai patys išlaužia.

    Užpernai vilkai ne juokais išgąsdino per mišką į Medingėnus (Rietavo sav.) ėjusią paštininkę. Ir kas iš to?.. Dvi moterys su šakėmis vilkus išvijo iš kiemo – jokios reakcijos. Jau žinomas atvejis, kai naktį, netoli Vilniaus vienkiemyje vilkai papjovė keturias avis, o kai žmogus ėjo artyn ir net mėtė petardas, tai vienas vilkas tik dantis parodė ir tik apmėtyti petardomis vilkai paliko grobį.

    Papjauna kokio kaimo žmogaus veršį, tai šeimininkas net dėl nuostolio nebesikreipia. Kaime vilkai išpjovė visus šunis… Ir niekas nereaguoja. Pašneka per televiziją – ir tuo viskas baigiasi. Galiausiai neseniai net medžioklinį šunį varymo metu vilkai sudraskė, apie pririštus nėra ko nė kalbėti – jų kaimuose dešimtimis sudrasko.

    O kiek sumokėta išmokų… Išeina, kad valstybė plėšrūnus saugo žemdirbių sąskaita. Apie tai, kiek pilkiai išpjauna kanopinių žvėrių, net nekalbama. Bet reikėtų, nes mes, medžiotojai, valstybei mokame mokesčius, kurie 2017 metais net padvigubinti. Manau, jog dėl to ne kiekvienas beįstengs būti medžiotoju.

    Ko gero, gali taip nutikti, kad medžiotojai (ne su šautuvais, o su plakatais) susiburs prie Seimo ir pabandys atvesti į protą kvailas nuorodas duodančiuosius.

    Praėjusių metų sausio vidurys. Naktį iš šeštadienio į sekmadienį gerokai prisnigo. Ryte žvėrių pėdos buvo kaip ant balto popieriaus nupieštos. Taip sutapo, kad su kolega Mindaugu išsiruošėme į savo „Kontaučių“ klubo medžioklės plotus papildomai pamaitinti žvėrių. Netrukus paskambino kitas klubo narys – aptiktos būrio vilkų pėdos. Čiumpu fotoaparatą – bent pėdsakus nufotografuosiu. Nuvažiavome į nurodytą vietą. Radome 5–7 plėšrūnų pėdas – nustatėme, kad jie vijosi elnią. Tas paspruko. Kitoje vietoje aptikome, jog vilkai persekiojo šernus. Jie išbėgę į kito būrelio medžioklės plotus, mes nebesekėme.

    Pėdsakai šviežut šviežutėliai. Jeigu ne pilkių medžioklės sustabdymas, beveik garantuotai mums būtų pavykę išsiaiškinti, kur jie dienoja, ir surengti medžioklę. Gal tikrai jau laikas nebekvailioti su tais vilkais? Jų buvo ir bus, nes tai itin atsargūs ir gudrūs žvėrys – gali medžioti visus metus ir neišnaikinsi. O dabar jie mažai bemedžiojami ir tikrai visai nebeturės žmogaus baimės jausmo.

    AGROETA.LT
    Kostas SLIVSKIS
    Medžiotojas, knygos „Sumedžiok vilką“ autorius

  • Seimas dvigubai pabrangino miško žvėris

    Seimas dvigubai pabrangino miško žvėris

    Seimas pakeitė lėšų už medžiojamųjų gyvūnų išteklių panaudojimą paskirstymo proporciją bei du kartus padidino mokesčio už medžiojamuosius gyvūnus tarifus pagal medžioklės plotų kategorijas.

    Priimtomis pataisomis nustatyta, kad 50 proc. mokesčio už medžiojamųjų gyvūnų išteklius bus įskaitoma į savivaldybės, kurios teritorijoje išgaunami medžiojamųjų gyvūnų ištekliai, biudžetą ir teisės aktų nustatyta tvarka naudojamas Savivaldybių aplinkos apsaugos rėmimo specialiajai programai finansuoti (šiuo metu galiojančiame įstatyme – 70 proc.).

    50 procentų mokesčio už medžiojamųjų gyvūnų išteklius bus įskaitoma į valstybės biudžetą ir teisės aktų nustatyta tvarka naudojamas Aplinkos apsaugos rėmimo programai finansuoti (šiuo metu galiojančiame įstatyme – 30 proc.).

    Už tai numatančias Mokesčio už valstybinius gamtos išteklius įstatymo pataisas balsavo 60, prieš – 3, susilaikė 30 Seimo narių.

    Tikimasi, kad pakeitus lėšų, surenkamų už medžiojamųjų gyvūnų išteklių naudojimą, paskirstymo proporcijas, bus sudarytos sąlygos racionaliau panaudoti šias lėšas, o nustačius naujus mokesčio už medžiojamuosius gyvūnus tarifus, šie ištekliai bus tinkamai įvertinti.

    ELTA.LT
    Autorius: Jadvyga Bieliavska

  • Tiesios spynos ginklas iš Suomijos

    Tiesios spynos ginklas iš Suomijos

    Paprastai įvairios sėkmės istorijos apie ginklų ir šaudmenų gamybą prasideda tuo, kad koks nors verslus medžiotojas, turintis reikiamų žinių, supranta, kad jo netenkina rinkoje prieinama produkcija. Panaši suomių tiesios spynos ginklo Lynx istorija: ginklameistrys ir aistringas medžiotojas Torsti Laaksonenas kartą nutarė sukurti geriausią rankenėle pertaisomą (angl. bolt-action) karabiną rinkoje. Jaunasis Torsti į medžiokles ėjo nuo šešerių metų, o vėliau studijavo ginklų gamybos technologijas, kol sukūrė tokį ginklo dizainą, kurį galima realiai įgyvendinti.

    Kalbėdami apie rankenėle pertaisomus karabinus, pirmiausia galvojame apie tokius kaip Blaser R8, Browning Maral ir Merkel Helix. Vis dėlto tiesios spynos sistemą sukūręs ir Lynx, ir šis suomių gamintojas naująsias idėjas įgyvendino pirmiau nei garsieji prekės ženklai. Pirmasis Lynx tiesios spynos ginklo prototipas sukurtas 1989 metais. Po ilgų bandymų ir taisymų 1994 metais užpatentuotas pirmasis Lynx 94 karabinas tiesia spyna, jis pradėtas intensyviai gaminti. Šis modelis išsiskyrė tuo, kad visą spynos mechanizmą sudarė tik šešios dalys ir jis buvo praktiškai nesulaužomas. Viso ginklo dalių buvo mažiau nei bet kurio konkurento gaminio. Kadangi Suomijos gamta kartais būna net labai ekstremali, buvo sukurtas jos sąlygoms idealiai tinkantis ginklas. Pagal medžiotojų poreikius šis tas buvo pataisyta, ir 2010 metais kompanija gavo dar vieną savo spynos sistemos patentą. Lynx tiesios spynos sistema išsiskiria tuo, kad ją lengva naudoti, ji tyliai pertaisoma ir labai patvari, o patys ginklai – itin tikslūs.

    Lynx TD15
    Tai populiariausias Lynx modelis, yra įvairių jo konfigūracijų. Jo techninis sprendimas labai gudrus – aliumininiame uokse atskiri tvirtinimai vamzdžiui, loveliui ir buožei. Ginklą išardžius, pavyzdžiui, imant į kelionę, buožę galima nuimti atsukus vieną varžtą, o visos kitos detalės lieka vietoje. Dėl tokios konstrukcijos vėl sudėto ginklo pataikymo taškas lieka nepakitęs. Kadangi ginklo šaudymo mechanizmas nepriklauso nuo buožės, karabinas atsparus visokiam orui.

    Yra įvairių šio modelio versijų buožių: juoda ir sintetinė Camo, balta Realtree Snow Camo, riešutmedžio ir ryškiai oranžinė sintetinė. Pabandžius ginklas atrodo itin patvarus, patogus naudoti, labai tinka šiaurietiškam medžiotojui, mėgstančiam dinamišką, net ekstremalią medžioklę bet kokiu oru. Kalbant apie kokybę, šiek tiek gaila, kad ne Suomijos naudotojai neįvertina šios kompanijos gaminių privalumų, nors jų galima įsigyti Danijoje, Vokietijoje, Švedijoje, Norvegijoje ir kitose šalyse.

    Šaltinis žurnalas „Medžioklė”
    Parengė: LINDA DOMBROVSKA
    Kopijuoti čia pateiktą turinį be mūsų sutikimo draudžiama!
  • Pulsar „Accolade“ termovizorinių žiūronų apžvalga

    Pulsar „Accolade“ termovizorinių žiūronų apžvalga

    Kaip daugelis greičiausiai žinote, rinkoje pasirodė naujieji „Pulsar“ termovizoriniai žiūronai pavadinimu „Accolade“.
    Tiems, kurie yra pažįstami su „Pulsar“ produkcija, galiu pasakyti, kad tai beveik tie patys „Pulsar Helion“ modeliai tik žiūronų pavidalu.

    Prisipažinsiu, aš buvau skeptiškai nusiteikęs termovizorinių žiūronų atžvilgiu dėl vienos paprastos priežasties – žiūrint per termovizorinius žiūronus yra apšviečiamos abi akys ir tai apsunkina taikymasi per optiką. Apie tai pakalbėsime vėliau, o dabar pradėkime nuo techninių savybių.

    „Accolade“ termovizoriniai žiūronai gali būti dviejų tipų – su tolimačiu ir be jo. Iš savo praktikos galiu pasakyti, kad stebint žvėris su temvizoriumi yra ganėtinai sudėtinga nustatyti atstumą iki jo, ypač jei kalbame apie atviras vietoves.
    „Helion“ serijos termovizoriuose yra improvizuotas tolimatis, kuris skaičiuoja atstumą iki objekto pagal jo dydį.
    Kelis kartus naudojausi šią funkcija, tačiau ji man nepatiko. Rodomas atstumas buvo toli nuo realybės, tad greitai pamiršau, kad tokia funkcija iš viso yra.

    Naujosiose „Accolade“ žiūronuose su žymėjimu „LRF“ yra įmontuotas lazerinis tolimatis, kuris rodo atstumą iki objekto ir kampą laipsniais. Išbandžiau tolimatį realiomis medžioklės sąlygomis ir jis man paliko gerą įspūdį.
    Gamintojas deklaruoja, kad tolimatis turi matuoti atstumą iki 1350m., tačiau mano praktika buvo šiek tiek kitokia. Išmatuoti atstumo daugiau nei 752m. man nepavyko. Pasidomėjau kodėl taip nutiko ir paaiškėjo, kad lazerinis tolimatis yra jautrus oro sąlygoms.
    Galime daryti išvadą, kad lyjant lietui, sningant ar esant rūkui tolimatis greičiausiai neveiks dideliais atstumais. Bet kokiu atveju, lazerinis tolimatis yra puikus pagalbininkas medžioklėje ir vienareikšmiškai tai žingsnis pirmyn.

    Kaip ir minėjau prieš tai „Accolade“ žiūronai yra techniškai panašūs į „Helion“ serijos termovizorius, tad visas funkcijas, kurios yra „Helion“ termovizoriuose rasite ir „Accolade“ žiūronuose. Apie techninius parametrus labai detaliai nekalbėsiu, visą informaciją rasite čia.

    Žvėrių aptikimo atstumas siekia 1800m., bet reikia nepamiršti, kad aptikimo atstumą įtakoja oro sąlygos ir žvėries dydis.
    „Accolade“ žiūronai yra kelių modelių – su tolimačiu ir be jų. „XP50“ modeliai turi 640×480 pikselių sensorių ir aptikimo atstumas siekia 1800 metrų. „XQ38“ sensorius yra 384×288 pikselių, o aptikimo atstumas siekia 1350m.
    Visų modelių ekranai yra 640×480 pikselių dydžio. Iš esmės žymėjimas yra toks pat kaip „Helion“ serijoje tik modeliai su tolimačiais turi papildomą žymėjimą „LRF“.

    Termovizoriniuose žiūronuose yra galimybė reguliuoti kiekvienos akies dioptrijas. Tai leidžia sureguliuoti vaizdą kiekvienai akiai individualiai ir išgauti geriausią rezultatą. Taip pat galite reguliuoti atstumą tarp akių. Bendras vaizdo fokusavimas atliekamas ratuko pagalba, kuris yra tarp akių lęšių.

    Korpusas pagamintas kokybiškai ir yra atsparus vandeniui. IPX7 vandens atsparumo klasė leidžia panardinti įrenginį į vandenį 30 min. iki 1 m. gylio. Aišku to daryti aš nerekomenduoju, bet medžiojant prastomis oro sąlygomis problemų kilti neturėtų. Žiūronai maitinami tokiomis pačiomis „IPS5“ baterijomis kaip ir „Helion“ termovizoriai. Jei prieš tai turėjote įsigiję šių baterijų, jų išmesti nereikės, jos tiks „Accolade“ žiūronuose.

    Dabar pakalbėkime apie žiūrėjimą abejomis akimis ir mano skeptišką požiūrį į tai. Visi puikiai žinote kaip yra nepatogu taikytis su apšviesta akimi, todėl daugelis žiūrime per termovizorių su kita akimi nei taikomės.
    Su „Accolade“ žiūronais tenka žiūrėti abejomis akimis ir įdomiausia tai, kad tokio apšviestų akių jausmo, kaip su „Helion“ termovizoriais nėra. Aš negaliu pasakyti kas tai įtakoja, bet diskomforto jausmas yra žymiai mažesnis.
    Galbūt tai yra dėl to, kad akys kaip organai yra glaudžiai susiję tarpusavyje ir žiūrėjimas su viena akimi mums yra neįprastas, todėl matomo vaizdo apdorojimas yra prastesnis. Iš esmės akys tik perduoda impulsą į smegenis kur ir yra apdorojamas vaizdas.
    Šiuo atveju žiūrėjimas abejomis akimis yra žymiai natūralesnis. Gal dėl to matomas vaizdas per „Accolade“ žiūronus atrodo geresnis ir detalesnis. Pastebėjau, kad „Accolade“ ekrano ryškumas yra šiek tiek mažesnis nei „Helion“, tai tikriausiai irgi duoda teigiamą rezultatą.

    Apibendrinant galiu pasakyti, kad „Accolade“ termovizoriniai žiūronai man paliko gerą įspūdį ir baimės dėl apšviestų akių buvo perdėtos.

    Be abejo, tai yra tik mano nuomonė, kuri gali nesutapti su jūsiške, todėl jei yra galimybė, būtinai išbandykite žiūronus medžioklės sąlygomis prieš pirkdami.
    Iš savo pusės galiu pasakyti, kad aš greičiausiai parduosiu saviškį „Helion XP38“ ir pereisiu prie „Accolade LRF XP50“ žiūronų.

    MISKE.LT
    Autorius Deividas Staponkus
    Kopijuoti ar kitaip platinti čia pateiktą turinį be mūsų sutikimo draudžiama!
  • Apie medžioklę, medžiotojus ir jų kolektyvus

    Apie medžioklę, medžiotojus ir jų kolektyvus

    Lapkričio 28 dieną Delfi portale žurnalistas Tomas Janonis išpreparavo vieną medžiotojų klubą. Straipsnyje pateikiama informacija, mažiau žinantiems apie medžioklę skaitytojams gali sudaryti iškreiptą Lietuvos medžiotojų bendruomenės vaizdą.

    Lietuvoje yra apie 30 000 medžiotojų. Dauguma jų yra susibūrę į medžiotojų kolektyvus, vadinamus klubais arba būreliais. Tokių medžiotojų kolektyvų yra per 900. Didžioji jų dalis skaičiuoja kelių dešimtmečių tradicijų istoriją.

    Lietuvos medžiotojų bendruomenė tėra mažytė Europos medžiotojų dalis. Europos Sąjungos ir jai artimose valstybėse yra daugiau nei septyni milijonai medžiotojų. Gausiausia yra Prancūzijos medžiotojų bendruomenė – 1,3 milijono.

    Daugelyje Europos kraštų istoriškai susiklostė, kad medžioklė buvo tik dalies socialinių visuomenės sluoksnių tradicija.

    Nedidelė Lietuvos medžiotojų bendruomenė ypatinga tuo, kad ją sudaro visų socialinių visuomenės grupių atstovai.

    Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugija 2017 metais atliko anketinę savo narių apklausą. Joje dalyvavo 19 000 Draugijos narių – medžiotojų iš 566 klubų ar būrelių.

    Apklausos rezultatai pavaizduoti pridedamame grafike.

    Atskirai norėčiau replikuoti minėtame straipsnyje pateiktoms Aplinkos ministro Kęstučio Navicko mintims.

    Cituoju: ,,Į ką svarbu atkreipti dėmesį, tai kas su kuo medžioja ir to nebus galima padaryti, kol nebus įvestas elektroninis medžiotojų lapas. Aplinkos ministerija jau vykdė konsultacijas dėl tokio lapo sukūrimo, bet derybos buvo nevaisingos. Paslaugų teikėjams pasirodė per maža veikla. … Matote, aš nesu matęs jokios medžioklės net iš arti, man sunku vertinti, kas jose vyksta, tačiau žinau iš STT pareigūnų, jie šią veiklą vertina kaip rizikingą.”

    Medžiojančių politikų, valdininkų, verslininkų, daktarų procentas nuo visų tų profesijų atstovų Lietuvoje yra niekingai menkas. Klausimas: kaip gi verčiasi įtakingi nemedžiojantys veikėjai?

    Mano galva, atskingos valstybės institucijos turėtų gerokai praplėsti rizikingų veiklų ir jų vietų sąrašą. Pirmiausia, siūlyčiau atkreipti dėmesį į krepšinį ir didžiųjų arenų VIP ložes, tenisą ir teniso kortus, golfą ir golfo laukus, kaimo turizmą ir nuošalias to turizmo sodybas, viešąjį maitinimą ir visas jo įstaigas 200 metrų spinduliu aplink valstybės institucijų rezidencijas.

    Sąrašą galima plėsti, bet dviračio išradinėti nereikia.

    Britų klasikas Džordžas Orvelas dar dvidešimto amžiaus viduryje parašė dvi instrukcijas, kaip užtikrinti tokį viešumą ir skaidrumą. Instrukcijų pavadinimai: Gyvulių ūkis ir 1984-ieji.

    Nuoširdžiai rekomenduoju. Ne tik atsakingiems pareigūnams, bet ir Lietuvos ateičiai – jaunimui.

    Senjorams nekenktų pasikartoti.

    Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugijos pirmininko pavaduotojas

    Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugijos pirmininko pavaduotojas
    Eugenijus Tijušas