Miske.lt

Blog

  • Vyko mokymai inspektoriams dėl AKM

    Vyko mokymai inspektoriams dėl AKM

    Balandžio 17–18 d. Valstybinėje maisto ir veterinarijos tarnyboje (VMVT) vyko mokymai VMVT teritorinių padalinių darbuotojams tema „Veterinarinės priežiūros medžioklėje reikalavimų kontrolė ir afrikinio kiaulių maro židinių likvidavimas“.

    Afrikinis kiaulių maras (AKM) naminių kiaulių laikymo vietose dažniausiai pasireiškia šiltuoju metu laiku, todėl dvi dienas trukusiuose mokymuose pagrindinis dėmesys buvo skirtas pasirengimui vasaros sezonui. VMVT ekspertai pristatė Veterinarinės priežiūros medžioklėje reikalavimus, pasidalino Lietuvoje ir užsienyje įgytomis žiniomis ir sukaupta patirtimi kovojant su AKM, pristatė AKM situaciją Lietuvoje, Europoje ir Azijoje. VMVT Skubios veiklos skyriaus vedėjas Marius Masiulis neseniai grįžo iš Kinijos, kur dalyvavo ir pranešimą skaitė Pekine vykusiame tarptautiniame seminare AKM klausimais, tad šiuose mokymuose kolegos turėjo galimybę išgirsti pačią naujausią ir aktualiausią informaciją.

    Inspektoriai aktyviai diskutavo dėl problemų, iškylančių vykdant patikrinimus kiaulininkystės ūkiuose ar medžiotojų aikštelėse, jų sprendimo būdų. Praktines užduotis pagal individualius scenarijus mokymų dalyviai atliko grupėse kartu su ekspertu-moderatoriumi. Jie modeliavo veiksmų planus esant AKM įtarimui arba jam pasitvirtinus ūkyje ar laukinėje faunoje.

    „Šių mokymų tikslas, kad gerąja praktika pasidalintų ir savo patirtį perduotų tie, kurie jau buvo susidūrę su AKM ir žino, kaip reikia elgtis esant ekstremaliai situacijai. Taip pat siekiame paskatinti kolegas operatyviai keistis informacija ir bendradarbiauti esant ligos įtarimui ar protrūkiui. Mokymuose itin daug dėmesio skyrėme praktiniams užsiėmimas. Tikimės, kad tai padės kolegoms visapusiškai pasiruošti artėjančiam rizikingam laikotarpiui, tinkamai reaguoti į nenumatytas situacijas ir išmokys svarbiausio dalyko: komunikuoti, bendradarbiauti, keistis informacija, priimti geriausius sprendimus“, – sakė VMVT direktorius Darius Remeika.

  • Trofėjų vertinimas: sistema, reikšmė, taikymas

    Trofėjų vertinimas: sistema, reikšmė, taikymas

    Trofėjų vertinimas tikriausiai yra vienas seniausių medžiotojų varžymosi būdų. Žmonės medžiojo dar tada, kai apie trofėjus nebuvo jokios kalbos, bet kažkuriuo žmonijos vystymosi etapu laimikis nebebuvo vien tik maistas. Vienu momentu jis tapo prestižo reikalu. Prestižo pagrindas buvo konkretaus individo – medžiotojo – gebėjimas sumedžioti didžiausią, galingiausią gyvūną.

    Čia ir yra trofėjų vertinimo ištakos, tik tada ekspertai buvo gentainiai, geriausi kaimyninių genčių medžiotojai ir kariai. Dabar žmonės mokosi, kad gautų teisę įvertinti medžioklės trofėjus pagal standartizuotą sistemą, ir tai nebėra tik prestižo klausimas. Taip gaunama svarbi informacija apie medžiojamųjų gyvūnų populiacijas ir jų kokybę regione, šalyje, pasaulyje.

    Trofėjų vertinimo sistemos
    Dvi populiariausios medžioklės trofėjų vertinimo sistemos yra Tarptautinės medžioklės ir medžiojamosios faunos apsaugos tarybos (CIC) metodika bei Tarptautinio safario klubo (SCI) sistema. Dar yra Boone and Crockett Club Šiaurės Amerikos trofėjų vertinimo sistema. Šį klubą 1887 metais įsteigė Theodore’as Rooseveltas. Afrikos medžiojamųjų gyvūnų trofėjai vertinami pagal britų taksidermininko Rowlando Wardo principus. Europoje daugiausia vadovaujamasi CIC metodika, kurią sukūrė vengrų medžioklės žurnalistas Herbertas Nadleris. Jis pirmasis aprašė tauriojo elnio ragus pagal konkrečią, paties sudarytą matavimų formulę. Tarptautinėje Berlyno medžioklės parodoje 1937 metais formulė buvo papildyta ir patvirtinta CIC. Po 18 metų vėl patobulinta, ji toliau naudojama trofėjų vertinimo ekspertų visoje Europoje ir kitur. Paskui, nustačius, kad vertinant kai kuriuos kriterijus kelios šalys vis labiau tolsta nuo bendro standarto ir todėl kyla sunkumų lyginant rezultatus, 2009 metais sistema nuodugniai peržiūrėta ir atnaujinta.

    Kas yra CIC?
    Tarptautinės medžioklės ir medžiojamosios faunos apsaugos taryba yra politiškai nepriklausoma pelno nesiekianti organizacija, kurios pagrindiniai tikslai įtraukti į pavadinimą. Kad juos pasiektų, CIC populiarina tvarų medžioklės išteklių naudojimą, laukinių gyvūnų ir buveinių saugojimą, vietos bendruomenių ir tradicijų puoselėjimą, įskaitant medžioklės įvairovę. CIC atlieka didelį mokslinį ir edukacinį darbą, pabrėždama, kad tik tvariai naudojantis gamtos ištekliais, kaupiant žinias, kontroliuojant medžioklę ir kovojant su brakonieriais bus galima išgelbėti gamtos turtus tolesnėms kartoms.

    CIC trofėjų vertinimo sistema
    CIC trofėjų vertinimo taryba koordinuoja vyresniųjų tarptautinių ekspertų ir sertifikuotų CIC ekspertų darbą, kurio priežiūrą atlieka nacionalinės kategorijos vertintojai, vadovaudamiesi CIC leidžiamu Eksperto vadovėliu. Naujausią jo versiją ekspertai gauna organizacijos interneto svetainėje, pasinaudodami suteikta prieiga. Taip pat CIC turi savo trofėjų vertinimo duomenų bazę. CIC trofėjų vertinimo sistema sukurta siekiant įvertinti įvairių medžiojamųjų rūšių gyvūnų trofėjus, kaupti informaciją ir lyginti parametrus. Trofėjų ekspertai savo darbe remiasi matavimų ir taškų skaičiavimo taisyklėmis. Jos sukurtos tam, kad trofėjai būtų vertinami pagal vienodus parametrus, o gauti duomenys būtų palyginti pagal metus, regionus ir valstybes, konstatuojant galimus gamtos pokyčius ir trofėjų kokybės kaitą. Centriniame biure laikoma informacija apie trofėjų vertinimo rezultatus kol kas prieinama tik paprašius. Lietuvoje yra 6 vyresnieji tarptautiniai ekspertai, 26 CIC sertifikuoti trofėjų vertintojai ir keliasdešimt kitų kategorijų vertintojų. Parodose atlikti vertinimai turi būti įvesti į CIC duomenų bazę. Iki šiol nebuvo nustatyta, kaip dažnai vertintojai turi dalyvauti parodose ar kiek trofėjų įvertinti, bet kas trejus metus jie turi atnaujinti sertifikatą. Šiuo metu CIC vyksta diskusija, bet greičiausiai vertinant ekspertų tinkamumą bus atsižvelgiama į darbo rezultatyvumą ir kokybę.

    Esminiai vertinimo klausimai
    CIC trofėjų vertinimo sistema nėra statiška. Pavyzdžiui, neseniai pakeista rago šakos apibrėžtis. CIC valstybėms narėms pasiūlius, gali būti pakeisti įvairūs trofėjų vertinimo kriterijai. Vienas pagrindinių vertinimo principų – abejojant reikia visada priimti sprendimą trofėjaus naudai, t. y. pakeliant, o ne sumažinant taškus. Anksčiau, skaičiuojant tauriojo elnio ar briedžio ragų šakas, jomis laikytos visos ilgesnės nei 2 cm ataugos, kurių pagrindas siauresnis nei ilgis (1 pav.). Šioje nuotraukoje matyti sena vertinimo apibrėžtis. Pakeitus šakos apibrėžtį, tais atvejais, kai šaka ilgesnė nei 2 cm, bet pagrindas už ją platesnis, ieškoma vietos, kuri yra žemiau nei 2 cm nuo šakos viršūnės ir kurios plotis mažesnis nei šakos ilgis iki šios vietos. Jeigu tokią vietą rasti pavyksta, šaka įskaitoma (2 pav.).

    Kitas klausimas, priimtas per pastaruosius kelerius metus, atvėrė galimybę taurųjį elnią su nestandartiniu trofėjumi sumedžiojusiems medžiotojams. Anksčiau pagal CIC metodiką nebuvo vertinami ragai, kuriems trūksta dviejų pagrindinių elementų (pavyzdžiui, ragai neturi vienos tarpinės šakos ir vienos akinės šakos arba abiejų tarpinių šakų). Dabar matuojami ir tokie ragai, nevertinami tik ypač netipiški atvejai. Pavyzdžiui, vertinant tauriojo elnio ragus, kurių nė vienas neturi vainiko, nustatant H2 (rago kamieno apimtis po karūna) atskaitos tašku pasirenkamas vidurys tarp tarpinės šakos ir kamieno pabaigos (3 pav.). Arba, jeigu abu ragai neturi tarpinės šakos, matuojama ploniausia vieta tarp akinių šakų ir vainiko, ir šis matmuo naudojamas du kartus – ir kaip viršutinė, ir kaip apatinė kamieno apimtis. Elnio karūnai vertinti dabar parengta tikslesnė lentelė su šakų skaičiumi, ilgių klasėmis, kiek ir už ką taškų reikia duoti – be jokių nukrypimų, paklaidų ir nesusipratimų.

    Viena esminių naujovių CIC trofėjų vertinimo praktikoje yra sutrumpintas trofėjų džiūvimo periodas. Anksčiau nuo trofėjaus, kurį vertinant reikia sverti, parengimo iki vertinimo turėjo praeiti bent trys mėnesiai, o dabar reikia laukti tik vieną mėnesį, ir tai taikoma visiems trofėjų tipams. Sumedžiojus trofėjus būna natūraliai drėgnas. Apdorotas jis dar labiau prisigeria vandens ir tampa sunkesnis. Pasiūlius sutrumpinti šį periodą buvo atliktas tyrimas: kelios dešimtys vienu metu nuvirtų trofėjų laikyti vienoje patalpoje, vienodomis sąlygomis. Kas antrą dieną visi ragai buvo sveriami, gauti rezultatai užrašomi. Per pirmas dvi savaites svoris krinta greitai, o trečią ir ketvirtą savaitę svorio mažėjimas sulėtėja. Toliau svoris svyruoja minimaliai, tai priklauso nuo oro drėgmės patalpoje. Apibendrinusi šio tyrimo duomenis CIC nusprendė pakeisti laukimo periodą į vieną mėnesį. Atsižvelgtina į tai, kad trofėjaus svoris priklauso ir nuo to, kur jis laikomas – drėgname rūsyje mėnesį stovėję ragai vis tiek bus daug sunkesni už tuos, kurie laikyti prie radiatoriaus.

    Kalbant apie stirninų trofėjus, priimti šakų ilgio vertinimo pokyčiai. Dabar už kiekvieną šoninę šaką, ilgesnę nei 5 cm, duodama pusė taško (maksimaliai iš viso 2 taškai).
    Toliau nebebus vertinami elninių, muflonų ir kitų kanopinių trofėjai su iškamšomis. Pasak SCI ir Rowlando Wardo sistemos trofėjų eksperto Gedimino Vaitiekūno, pagrindinė to priežastis – galimybė paveikti ragų skėtros ir kitus parametrus, kuriuos galima užmaskuoti uždengiant iškamšos galvą oda ir kitais būdais.
    CIC išplėtė vertinamų gyvūnų rūšių sąrašą, įtraukdama ir ne Europoje medžiojamus gyvūnus.
    Taip pat prieš trejus metus priėmė sprendimą išimti iš pripažintų trofėjų sąrašo vilko ir lūšies kailius, nes juos pernelyg lengva dirbtinai padidinti – ištempti. Nustatyti tokį įsikišimą sunku, o kontroliuoti praktiškai neįmanoma. CIC netoleruoja tokių manipuliacijų, todėl trofėjai iš sąrašo buvo pašalinti. Jų vertinimo metodika ir kriterijai išliko, ir kiekvienos šalies ekspertams vadovaujanti organizacija turi teisę pasirinkti, ar toliau vertinti kailius. Tarp kitko, vilko kailis Lietuvoje yra trofėjų sąraše.

    Prieš 4 metus buvo padidintas taškų, kurių reikia, kad vilko trofėjus gautų medalį, skaičius. Iki šiol – paradoksalu – taškų reikėjo surinkti visai nedaug. Net nedidelis vilkas galėjo pasiekti bronzos medalio slenkstį! Dabar norint surinkti daugiau taškų ir gauti medalį už vilką reikia sumedžioti suaugusį egzempliorių.

    Dar viena naujovė susijusi su gyvūnais, kurių kaip trofėjus vertinama kaukolė. Anksčiau, jeigu skruosto kaulo lankas buvo nulūžęs ar sugadintas šaunant, kaukolė nebuvo vertinama. Pagal naujas taisykles vertinti įmanoma: matuojama naudojant tai, kas liko nuo skruosto kaulo. Klijuoti ar kitaip tvirtinti trūkstamas dalis neleidžiama.

    Apie visas naujienas CIC informuoja vyresniuosius ekspertus, o šie viską perduoda savo šalies kolegoms.

    Vilkas įtrauktas į pavasarinėms apžiūroms privalomą trofėjų sąrašą
    2018 metais vilko kaukolė įtraukta į trofėjų sąrašą, kurį privaloma pateikti pavasarinėms trofėjų apžiūroms. Pasak vyresniojo tarptautinio trofėjų eksperto Antano Truskausko, šis sprendimas priimtas edukaciniais tikslais: peržiūrint visų praėjusį sezoną sumedžiotų vilkų kaukoles, vertinant amžių, dantų ir kaulų būklę galima susidaryti platesnį populiacijos vaizdą. Be to, A. Truskauskas papasakojo, kad sumedžiojęs vilką medžiotojas turi ne tik apie tai pranešti ir užpildyti dokumentus, bet ir paimti patino raumenų audinių mėginį, o patelės – gimdą. Mėginiai turi būti laikomi šaldiklyje. Apdorojus trofėjų turi būti išimta viena iltis. Paskui Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos įgaliotasis atstovas atvyksta pas medžiotoją ir parengęs perdavimo– priėmimo aktą paima audinio mėginį bei iltį. Mėginiai vežami į Aleksandro Stulginskio universitetą, kur atliekami tyrimai. Pagal ilties pjūvį nustatomas vilko amžius, o pagal audinių mėginį – ar jis neturi šuns genų. Baigus visus testus, trofėjaus savininkas gali atgauti savo vilko iltį ir įklijuoti ją į kaukolę.

    Kaip siūloma keisti kriterijus?
    Trofėjų vertinimo tarybos susirinkimuose dalyvauja vyresnieji tarptautiniai ekspertai iš valstybių narių. Šiuo metu pasaulyje tokių 50. Jeigu kokia valstybė turi minčių, kaip keisti trofėjų vertinimo standartus ir būdus, jos atstovai patys ar kartu su kolegomis iš kitų šalių parašo paraišką ir idėją pagrindžia. Prieš susirinkimą siūlymas išsiunčiamas visoms šalims narėms ir aptariamas artimiausiame Trofėjų vertinimo tarybos posėdyje. Ne visada tai yra vieno susirinkimo klausimas, kartais naujoves priimti gali ir užtrukti.

    Kaip tapti trofėjų ekspertu?
    Svarbiausia – motyvacija. Paraiška siunčiama Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugijai (LMŽD). Kandidatas turi dalyvauti keliose pavasarinėse trofėjų apžiūrose paties pasirinktame rajone, paskui jis kartu su esamais ekspertais turi dirbti keliose trofėjų parodose. Ekspertai padaro išvadas apie būsimo vertintojo darbą, tada laikomas egzaminas ir gaunamas sertifikatas.

    Skatina rengti parodas
    Pasak A. Truskausko, atskirų medžiotojų būrelių iniciatyva rengti regionines ir vietines trofėjų parodas yra labai skatintina, nes per tokias ekspozicijas, seminarus ir atviras paskaitas medžiotojai turi progą ugdyti visuomenę, pateikti teisingą informaciją apie tai, kas yra medžioklė ir kokia jos reikšmė.

    Kas vertinama Lietuvoje?
    Lietuvoje pagal CIC metodiką vertinami tokie medžioklės trofėjai: briedžių, tauriųjų elnių, danielių, stirninų ragai, šernų iltys, vilko kaukolė ir kailis, lapių, barsukų ir mangutų kaukolės. Atskiri ekspertai turi teisę vertinti užsienyje sumedžiotų gyvūnų trofėjus.

    Ginčai su trofėjaus savininku
    Kartais pasitaiko situacijų, kai trofėjaus savininkas nesutinka su eksperto išvada. Jeigu medžiotojo prieštaravimai pagrįsti, kiekvienas trofėjus gali būti vertinamas iš naujo. Ekspertai irgi žmonės rašant ar perrašant matavimų rezultatus gali pasitaikyti klaidų. Vis dėlto būna ir nepagrįstų trofėjų savininkų prieštaravimų. Pavyzdžiui, jeigu rago atauga nepatenka į nė vieną minėtą kategoriją, ekspertai ir permatavę neįskaitys jos kaip šakos, kad ir koks nepatenkintas būtų trofėjaus savininkas.

    Spalvos gerinimas
    Vienintelės leidžiamos „manipuliacijos“, neturinčios įtakos ekspertų sprendimui, yra spalvos atnaujinimo priemonės. Dažniausiai tai kokie nors aliejai, suteikiantys ragams spindesį, bet jų nenudažantys. Dažyti ragus draudžiama. Ar tauriojo elnio arba stirnino ragai dažyti, beveik visada iškart paaiškėja, nes ekspertai turi būdų tai nustatyti. Jeigu paaiškėja, kad medžiotojas tonavo ar dažė ragus, už spalvą negaus nė vieno taško. Jeigu medžiotojui labai norisi ragus dažyti, patariama palaukti, kol trofėjus bus įvertintas.

    Diskvalifikacija
    Dažniausiai pasitaikantis dalykas – trofėjaus mirkymas. Kad padidintų svorį, trofėjus laikomas vandenyje, bet už tai priklauso diskvalifikacija. Kaip tai nustatoma, ekspertai neatskleidžia. Būna atvejų, kai medžiotojai bando padidinti trofėjaus svorį kitokiu būdu – į kaukolę ką nors įklijuoja ar įdeda. Kartais tai būna netyčia ir tokiu atveju diskvalifikacija netaikoma. Pasakojama, kad seniau medžiotojai gręždavo į ragą skyles ir pildavo ten švino, tačiau pastaruoju metu medžiotojai tapo sąžiningesni, ir tokių pažeidimų seniai nekonstatuota.

    Eksperto darbas
    Pristatydamas savo trofėjų vertinti, medžiotojas pateikia asmeninę informaciją – vardą ir pavardę, nurodo trofėjaus gavimo metus ir vietą. Pasibaigus trofėjų pateikimo terminui, ekspertų komisija pasidalija komandomis ir prasideda nuodugnus vertinimo darbas. Dažniausiai komandą sudaro trys žmonės, iš kurių bent vienas yra CIC sertifikuotas vertintojas ar vyresnysis ekspertas. Konkrečių principų, pagal kuriuos sudaromos ekspertų komandos, nėra – visi turi sugebėti kokybiškai įvertinti bet kokių Lietuvoje medžiojamų gyvūnų trofėjus. Visi matavimai nedelsiant užrašomi popieriuje ar kompiuteryje, vėliau rezultatai registruojami CIC duomenų bazėje. Visi rezultatai laikomi Lietuvos medžiotojų organizacijų duomenų bazėse, pavyzdžiui, LMŽD svetainėje galima rasti visų parodų katalogus.

    Akvariumas ir slankmatis. Matavimo instrumentai
    Tarp ekspertų instrumentų yra ne daugiau kaip 5 mm pločio metalinė ar plastikinė ruletė. Platesnė būti negali, nes tai paveiktų trofėjų matavimo rezultatą. Ruletės ilgis – 1–2 m, nes pasitaiko, kai vieno metro neužtenka. Kitas instrumentas – mechaninis ar elektroninis slankmatis. Ekspertas gali turėti ir poros rūšių svarstykles – didesnes tauriojo elnio trofėjams sverti, mažesnes – stirninų. Didesnių svarstyklių tikslumas – iki 10 g, mažesnių – iki 1 g. Akvariumo ar kitos talpos reikia stirnino ragų tūriui nustatyti. Mažos stirnino trofėjaus svarstyklės pritvirtinamos virš vandens rezervuaro. Pats trofėjus pakabinamas prie svarstyklių ir atsargiai įmerkiamas į vandenį iki rožių apačios. Taip galima apskaičiuoti trofėjaus tūrį, kuris yra vienas svarbiausių stirnino ragų vertinimo kriterijų. Vertinant briedžio ragus reikia ir balto popieriaus lapo bei kreidos, kuria daromos žymos nustatant šakų pagrindus ir įvairius atskaitos taškus. Kreida labai patogi, nes ją lengva nuvalyti ir ji nepaveikia trofėjaus būklės. Vertinant šerno iltis naudojamas šablonas, kuriuo nustatomas ilčių formos taisyklingumas.

    Trofėjų pateikimo gudrybės
    Jeigu pasisekė gauti elnio, stirnino ar danieliaus ragus, jie turi būti lengvai nuimami nuo lentelės ir uždedami atgal, antraip bus neįmanoma jų įvertinti. Negalima naudoti tokių varžtų, kurie nuėmus lentelę lieka kaukolėje, nes tada svarstyklių rodikliai bus neobjektyvūs. Ruošiant stirnino trofėjų vertėtų pakentėti ir jo nepjaustyti. Palikus visą viršutinį žandikaulį su dantimis, galima tikėtis gauti šiek tiek daugiau taškų. Jeigu visas trofėjus paliekamas nepjaustytas, iš elnio trofėjaus svorio atimama 700 g, iš stirnino – 90 g (vidutinis standartiškai nupjautos viršutinio žandikaulio dalies svoris). Standartinis pjovimas – nuo kaukolės pagrindo per akies ertmės vidurį į nosies pagrindą. Tokiu atveju nieko neatimama. Jeigu nupjauti tik viršutinio žandikaulio dantys, iš elnio trofėjaus svorio atimama 500 g, stirnino – 65 g. Nepamirškime pagarbos trofėjui ir ekspertams – pateikiamas objektas turi būti tvarkingai apdorotas ir paruoštas. Aišku, kad pamatavus gana dažnai reikia plauti rankas, be to, nedera pateikti ne iki galo nuvalytų kaukolių su dvėsena smirdinčiais smegenų likučiais. Tokių trofėjų išvaizda nėra pati geriausia ir susidaro įspūdis, kad medžiotojas negerbia savo trofėjaus. Vizualaus pateikimo reikalavimų ekspertai neturi, nes jie nedaro įtakos vertinimui.

    Šaltinis žurnalas „Medžioklė”

  • Medžioklės ploto vieneto „Sujainiai“ aukcionas

    Medžioklės ploto vieneto „Sujainiai“ aukcionas

    Pranešame, kad Aplinkos apsaugos departamentas prie Aplinkos ministerijos, kodas -304766622, adresas – Smolensko g. 15, 03201 Vilnius (toliau – Departamentas), vadovaudamasis Leidimų naudoti medžiojamųjų gyvūnų išteklius medžioklės plotų vienete išdavimo konkurso organizavimo tvarkos, patvirtintos Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2002 m. rugsėjo 30 d. įsakymu Nr. 515 „Dėl leidimų naudoti medžiojamųjų gyvūnų išteklius medžioklės plotų vienete išdavimo konkurso organizavimo tvarkos aprašo patvirtinimo“, nuostatomis 2019 m. gegužės 9 – 10 d., viešo elektroninio aukciono būdu interneto svetainėje www.evarzytines.lt, organizuos elektroninį aukcioną, siekiant nustatyti medžioklės plotų vieneto „Sujainiai“, esančio Raseinių rajono savivaldybės teritorijoje naudotoją (toliau – Aukcionas), kuriam bus išduotas leidimas naudoti medžiojamųjų gyvūnų išteklius (toliau – Leidimas) minėtame medžioklės plotų vienete.

    Registruotis į Aukcioną galima nuo 2019-04-30 iki 2019-05-06. Aukciono pradžia 2019-05-09, 9.00 val., pabaiga 2019-05-10, 13.59 val.
    Bendras medžioklės ploto vieneto „Sujainiai“ plotas – 1007,2 ha. Medžioklės plotų kategorijos pagal tinkamumą medžiojamiesiems gyvūnams gyventi bei veistis sudaro 1007,2 ha, iš jų:
    gryni lapuočiai ir mišrūs lapuočių su spygliuočiais medynai (spygliuočių – iki 5 sudedamųjų dalių) – 219,8 ha, mišrūs spygliuočių su lapuočiais medynai (lapuočių 3-5 sudedamosios dalys) – 188,7 ha, mišrūs spygliuočių su nedidele lapuočių priemaiša medynai (lapuočių 1-2 sudedamosios dalys), gryni eglynai – 204,3 ha, gryni pušynai (kitų medžių rūšių ne daugiau kaip 1 sudedamoji dalis) – 96 ha, laukai (žemės ūkio naudmenos ir krūmynai) kitoje Lietuvos Respublikos dalyje – 274 ha, vandens telkiniai – 8,9 ha, ne medžioklės plotai – 15,5 ha.Su detalesne medžioklės plotų vieneto „Sujainiai“ informacija galima susipažinti čia.

    Pradinė Aukciono kaina – 784 Eur, minimalus kainos didinimo intervalas – 100 Eur.

    Aukcione gali dalyvauti asmuo, turintis teisę būti medžioklės plotų naudotoju pagal Lietuvos Respublikos medžioklės įstatymo reikalavimus.
    Aukciono dalyvis Aukciono dalyvio registravimo mokestį – 29,00 Eur, sumoka į Departamento sąskaitą Nr. LT914010051004296925 Luminor Bank AB iki 2019-05-06, kuris yra negražinamas, išskyrus, kai asmuo sumoka Aukciono dalyvio registravimo mokestį, bet neregistruojamas Aukciono dalyviu.

    Pasiūlymą teikiantys asmenys į Departamento sąskaitą Nr. LT914010051004296925 Luminor Bank AB, privalo sumokėti 15 000 Eur Aukciono dalyvio garantinį įnašą (arba pateikti atitinkamą banko garantiją) iki 2019-05-06.
    Asmenims, sumokėjusiems garantinį įnašą, bet neregistruotiems Aukciono dalyviais, garantiniai įnašai grąžinami per 5 (penkias) darbo dienas pasibaigus aukcionui.

    Aukciono dalyviai teikia pasiūlymus sumokėti vienkartinę savanorišką įmoką į Aplinkos apsaugos rėmimo programą (toliau – Kaina), Aukcioną laimi didžiausią Kainą pasiūlęs Aukciono dalyvis.

    Metinis mokestis už medžiojamųjų gyvūnų išteklių naudojimą 2019 m. šiame medžioklės plotų vienete sudarė 784 Eur/metus (pagal aplinkosauginių mokesčių ir įkainių indeksavimo koeficientą 2018 m.). Mokestis mokamas kasmet iki einamųjų metų vasario 15 d. už pilnus praėjusius metus.

    Aukciono laimėtojui, kuriam nustatyta tvarka išduodamas Leidimas, sumokėtas garantinis įnašas grąžinamas į jo nurodytą sąskaitą ne vėliau kaip per 3 darbo dienas, kai išduodamas leidimas.

    Aukciono dalyvio, kurio pasiūlymas nelaimėjo, sumokėtas garantinis įnašas grąžinamas į jo nurodytą sąskaitą ne vėliau kaip per 3 darbo dienas, kai išduotas Leidimas Aukciono laimėtojui.

    Aukciono laimėtojui, kuris atsisakė leidimo, arba per 5 darbo dienas nuo Aukciono pabaigos nesikreipė į Aukciono organizatorių dėl Leidimo išdavimo, sumokėtas Aukciono dalyvio garantinis įnašas negrąžinamas. Šias lėšas Aukciono organizatorius perveda į Aplinkos apsaugos rėmimo programą.

    Pasibaigus Aukcionui, Aukciono organizatorius surašo protokolą, kurį pasirašo ir Aukciono laimėtojas ir per 3 darbo dienas nuo Aukciono pabaigos informuoja apie Aukciono rezultatus savo interneto svetainėje. Aukciono dalyvis, kurio pasiūlyta įmoka didžiausia, informuojamas, kada ir kur jam bus išduotas leidimas. Aukciono laimėtojui leidimas išduodamas vadovaujantis Leidimų naudoti medžiojamųjų gyvūnų išteklius medžioklės plotų vienete tvarka, patvirtinta Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2002 m. rugsėjo 30 d. įsakymu Nr. 512 „Dėl Leidimų naudoti medžiojamųjų gyvūnų išteklius medžioklės plotų vienete išdavimo tvarkos patvirtinimo“, pateikus įrodančius dokumentus, kad aukciono laimėtojas sumokėjo pasiūlytą didžiausią kainą.

    Jeigu per 3 darbo dienas nuo Aukciono pabaigos protokolas nesudaromas dėl Aukciono laimėtojo kaltės ar Aukciono laimėtojas nesumoka Aukciono metu pasiūlytos didžiausios vienkartinės savanoriškos įmokos į Departamento sąskaitą Nr. LT914010051004296925 Luminor Bank AB, laikoma, kad Aukciono laimėtojas atsisakė leidimo.

    Dėl išsamesnės informacijos kreiptis į Departamento Aplinkos kokybės departamento Gamtos išteklių apsaugos skyriaus vyriausiajį specialistą Saulių Tuską adresu: Smolensko g. 15, Vilnius, tel.: 8 617 80236, el.p.: saulius.tuska@aad.am.lt.

  • Visuotinis „LMŽD“ narių suvažiavimas ir pirmininko rinkimai

    Visuotinis „LMŽD“ narių suvažiavimas ir pirmininko rinkimai

    Šiandien Vilniuje įvyko Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugijos (LMŽD) visuotinis narių suvažiavimas, kuriame išrinktas naujas LMŽD pirmininkas.

    Į ataskaitinį susirinkimą atvyko net 46 skyrių atstovai iš 47 kuriuos vienija „LMŽD“. Susirinkime dalyvavo aplinkos ministras Kęstutis Mažeika, vyriausybės kancleris Algirdas Stončaitis, seimo ekonomikos komiteto pirmininkas Rimantas Sinkevičius.

    Algirdas Stončaitis savo kalboje palinkėjo LMŽD draugijai stiprėti ir ieškoti sprendimų, bei sutarimo su žemės savininkais ir ūkininkais. Taip pat išnaudoti visas galimybes ieškant geriausio sprendimo, nes ne visos galimybės yra išnaudotos.

    Vyriausybės kancleris stebėjosi, kodėl visuomenėje medžioklė yra pristatoma kaip išrinktųjų užsiėmimas ir žvėrių šaudymas, o ne kaip graži sena tradicija ir Lietuvos istorijos dalis. Taip pat paragino „LMŽD“ daugiau dirbti su visuomenės informavimo priemonėmis ir medžiotojo įvaizdžio formavimu.

    A.Stončaitis pabrėžė medžiotojų kaip krašto gynėjų poziciją – „Turime 30 tūkstančių gerai ginkluotų vyrų, kurie turėtų save pozicionuoti kaip Lietuvos gynėjai ir labiau integruotis į krašto gynybą“.

    Kalbos pabaigoje, vyriausybės kancleris palinkėjo visiems susiburti ir siekti užsibrėžtų tikslų kartu, nes tik taip įmanoma kažko pasiekti.

    Aplinkos ministras Kęstutis Mažeika pranešė, kad jis nutraukia medžiokles kol bus aplinkos ministru, dėl galimo interesų konflikto. Tai pat paragino visus medžiotojus susitelkti rimtiems darbams ir būti vieningiems, kad medžioklė taptu vertinama ir priimtina visuomenės akyse.

    K.Mažeika – „Atvira diskusija ir atsakomybės prisiėmimas už ne visai gerai padarytus darbus pagerins situaciją“.

    Nuošalyje neliko ir kitos medžiotojus vienijančios organizacijos, kurias K.Mažeika pakvietė sėsti prie bendro stalo, nes tik tokiu atveju įmanoma pagerinti medžiotojų situaciją ir pasiekti bendrų tikslų.
    Kaip ir vyriausybės kancleris Algirdas Stončaitis, atkreipė dėmesį į probleminę situaciją su žemių savininkais ir paragino ieškoti bendro dialogo.

    Seimo ekonomikos komiteto pirmininkas Rimantas Sinkevičius priminė, kad senovėje medžioklė lemdavo išlikimo faktorių, o šiais laikais tai yra hobis ir kultūros dalis.

    Visų pirma R.Sinkevičius atkreipė dėmesį į neigiamą medžiotojų įvaizdį visuomenės akyse ir išreiškė viltis, kad naujas „LMŽD“ pirmininkas sugebės suburti komandą kuri pajėgs pakeisti esamą situaciją.
    Nuošalyje neliko ir jaunoji karta. R.Sinkevičius pasiūlė daugiau dirbti su jaunais nuomonės formuotojais, kurie padėtų ugdyti teisingą medžioklės sampratą.

    R.Sinkevičius – „Medžiotojai turi suprasti draugijos reikalingumą ne medžiotojų švenčių kontekste, bet per atliktus darbus įstatymų leidimo procesuose“. Taip pat paminėjo, kad Lietuvos medžiotojams reikėtų būti labiau matomiems tarptautinėje arenoje.

    Eugenijus Tijušas viešai atsiprašė medžiotojų dėl savo elgesio ir, kad metė dėmę medžiotojų vardui. Prisidėjo prie bendros nuomonės, kad reikia stipriai dirbti prie medžiotojų įvaizdžio gerinimo.

    E.Tijušas – „Nuo 1990 metų neskyrėm beveik jokio dėmesio medžiotojų įvaizdžiui ir tikėtis, kad visuomenės nuomonė greitai pasikeis būtų naivu“.

    „LMŽD“ suvažiavimo metu buvo įteikti apdovanojimai nusipelniusiems garbės medžiotojams. Taip pat buvo įteikti ir Šv.Huberto ordino apdovanojimai už ypatingus nuopelnus medžioklės srityje. Ordinai įteikti: Evaldui Dainauskui, Broniui Bradauskui, Jonui Vyšniauskui, Rimantui Benečiui, Algirdui Antanui Brukui, Algimantui Juozui Šeškauskui.

    Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugijos pirmininko rinkimuose dalyvavo du kandidatai – Jonas Talmantas ir Virginijus Kantauskas.

    Po kandidatų kalbos įvyko „LMŽD“ pirmininko rinkimai, kuriuos laimėjo Jonas Talmantas. Už jį balsavo 30 draugijų atstovų, iš viso dalyvavusių 46.

    Sveikiname naują Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugijos pirmininką ir linkime sėkmės darbuose!

    „Miske.lt“
    Deividas Staponkus

  • Medžiotojų draugijoje – kautynės dėl vado posto

    Medžiotojų draugijoje – kautynės dėl vado posto

    Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugijoje verda kovos dėl pirmininko kėdės. Dar nenurimo skandalas dėl draugijos būstinėje atliktų kratų, kurių metu aiškintasi, ar tinkamai naudotos ES lėšos, tačiau jau drebina naujas skandalas, rašo „Kauno diena„.

    Paaiškėjo, kad pirmininko pavaduotojas, kandidatavęs į vadovo postą, taip šventė Moters dieną, kad dar ir įkliuvo girtas prie vairo.

    Medžiotojai ir žvejai savo draugijos pirmininką turėtų rinkti jau rytoj.

    Patys medžiokliai žeria rimtos kritikos šios asociacijos vadovybei ir tikina, kad ne tik teisėsaugai, bet ir jiems patiems kyla daug klausimų dėl įstaigos valdomų finansų.

    Kandidatu į nemenką įtaką turinčios draugijos vadovo postą buvo pasiskelbęs dabartinis draugijos pirmininko pavaduotojas Eugenijus Tijušas.

    Kandidatūras kelia ir įmonių grupės „Biovela Group” savininkas Virginijus Kantauskas bei Lietuvos ūkininkų sąjungos pirmininkas Jonas Talmantas.


    Kandidatai: šalies medžiotojams ir žvejams norėtų vadovauti Lietuvos ūkininkų sąjungos pirmininkas J.Talmantas bei įmonių grupės „Biovela Group” įkūrėjas ir savininkas V.Kantauskas.

    Medžioklės mėgėjų užkulisiuose patyliukais buvo kalbama, jog realiausiu kandidatu galėjo būti E.Tijušas, turėjęs draugijai vadovavusio buvusio Seimo nario Broniaus Bradausko palaikymą.

    Pats B.Bradauskas įteikė atsistatydinimo raštą, todėl nariai rytoj turės apsispręsti, kas penkerius metus vadovaus šiai medžioklių ir žvejų asociacijai.

    Į trasą – išgėrus
    Draugijos pirmininko pavaduotojui E.Tijušui uždavus klausimų apie jo viražus Rokiškio rajone, E.Tijušas patvirtino, kad priėmė sprendimą nebekandidatuoti vadovybės rinkimuose.

    E.Tijušas kovo 8-ąją įkliuvo neblaivus prie vairo.

    Automobilį sustabdžius policijos ekipažui, paaiškėjo, jog vyras yra lengvai įkaušęs.

    Kur važiavo E.Tijušas? Medžiotojas aiškina – į paskaitas.

    „Važiavau skaityti paskaitų medžiotojams. Ne, baudžiamosios atsakomybės nebus. Lengvas girtumas. Nesmarkiai kliuvo, jei būčiau smarkiai, būčiau nuskambėjęs iš karto”, – nemalonią situaciją prisiminė E.Tijušas.

    Beje, jis iki šiol dirba Vilniaus universiteto Gamtos mokslų fakulteto Zoologijos katedros dėstytoju – puse lektoriaus etato.

    Ilgametis draugijos pirmininkas B.Bradauskas tikino, kad girtas prie vairo sučiuptas jo pavaduotojas pridarė gėdos medžiotojams.

    „Ką padarysi, įpūtus atgal neįtrauksi. Čia – visų mūsų vyrų liga. Gerai, kad bent jau iki pusantros promilės nepripūtė. Bet sėsti prie vairo išgėrus reikia visai proto neturėti. Tačiau pasielgė jis garbingai, kandidatūrą atsiėmė. Aš jam nepatariau atsisakyti, bet jis pats priėmė sprendimą”, – neslėpė B.Bradauskas.

    Paklaustas, kodėl pats nusprendė palikti pirmininko postą, B.Bradauskas pareiškė esąs „šaukiamojo” amžiaus.

    „Man jau – 75-eri, galiu būti pašauktas bet kada. Nutariau atsišlieti nuo visko. Praėjusią savaitę atsisakiau socialdemokratų partijos Kaišiadorių skyriaus pirmininko posto. Tiesa, jie mane išrinko garbės pirmininku, bet garbės pirmininkas nieko neveikia, tik garbę nešioja”, – šmaikštavo B.Bradauskas.

    Vyras iš posto pasitraukė neišbuvęs dar dvejų likusių kadencijos metų.

    Už kurį iš likusių dviejų kandidatų balsuos, B.Bradauskas neatskleidė.

    „Abu juos pažįstu, su abiem medžioju. Ir taip spauda jau E.Tijušą mano draugu pakrikštijo. Visi – mano draugai. Aš su visais draugauju”, – tikino buvęs politikas.

    B.Bradauskas atkreipė dėmesį į vieną aktualią detalę.

    „Tiek vienas, tiek kitas turi savų privalumų. Gal tik tiek pastebėčiau, kad J.Talmantas Kėdainiuose reziduoja. Kėdainiai toli nuo Vilniaus. O V.Kantauskas gyvena Vilniuje. Draugijai būtų geriau vilnietis. Juk čia reikia bendrauti. Tačiau rinks pirmininką 47 delegatai. Jie ir spręs. O balsavimas, žinoma, slaptas bus. Kaip kitaip?” – aiškino B.Bradauskas.

    Šiuo metu draugija turi 46 narius – rajonų draugijas ir sąjungas, jungiančias 24 tūkst. medžiotojų.

    Pinigus priteisė grąžinti
    Šalies medžiotojus ir žvejus vienijančios draugijos nariai vis garsiau prabyla apie situaciją šioje visuomeninėje organizacijoje.

    „Medžiotojų įvaizdis visuomenės akyse yra visiškai sumenkęs, padaryta labai didelė žala draugijos reputacijai. Jei niekas nesikeis, draugija pradės labai byrėti. Tikroji padėtis ir finansai nuo jos narių yra slepiami. Net ir šiuo metu veikiančiai ir suvažiavimui besiruošiančiai draugijos tarybai nepateikiamos jokios finansinės ataskaitos”, – dėstė minėtos tarybos narys Gediminas Vaitiekūnas.


    Draugijos tarybos narys G.Vaitiekūnas nesistebi, jog FNTT ėmėsi tirti draugijos veiklą, neaiškumų dėl asociacijos valdomų finansų kyla net ir patiems jos nariams.

    Pasak jo, medžiotojus šokiruoja tai, jog valstybė iš draugijos yra prisiteisusi baudas už prastai vykdytus projektus.

    „Prieš keletą metų draugija dalyvavo „Retų rūšių apsaugos ir invazinių rūšių gausos reguliavimo priemonių įgyvendinimo” projekte. Tam buvo skirti dideli pinigai, o pats projektas tęsėsi 30 mėnesių. Partnere projekte dalyvavusi draugija buvo pripažinta netinkamai leidusi lėšas”, – priminė G.Vaitiekūnas.

    Aiškėja, jog pernai Vilniaus miesto apylinkės, o vėliau ir Vilniaus apygardos teismai tenkino Aplinkos ministerijos ieškinį, kuriuo buvo prašoma iš draugijos priteisti 8 626 eurus bei 5 proc. metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

    Projektą vykdė kelios institucijos: Aplinkos ministerija, tuometė Telšių miškų urėdija ir Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba.

    Dalį darbų atliko ir projekte partnere dalyvausi draugija.

    Kaip europiniai pinigai buvo panaudoti, analizavo Valstybės kontrolė, kuri paskelbė, jog preliminari netinkamų finansuoti išlaidų suma – 62 231 euras.

    Aiškinta ir tai, jog už miško darbus buvo mokama 30 proc. didesnis atlygis nei rinkoje.

    Pirko visureigių
    Ką konkretaus veikė medžiotojai europiniuose projektuose?

    Ogi kėlė gandralizdžius juodiesiems gandrams, gaudė invazinių rūšių gyvūnus – mangutus ar kanadines audines.

    Tačiau, dar nepradėję darbų, pirmiausia medžiotojai už europinius pinigus prisipirko galingų visureigių.

    Medžiotojai įsigijo penkis „VW Amarok” visureigius, kurių kaina siekė 163 tūkst. eurų.

    „Buvo skelbtas konkursas. Vieno automobilio kaina siekė 32,6 tūkst. eurų. Už tokią mašiną ir šimtą tūkstančių gali paprašyti. Pirkome paprastos komplektacijos, darbo automobilius. Juk gandrų peryklos dažniausiai yra sunkiai pasiekiamose vietose. Kaip iki jų nuvykti? Todėl ir reikėjo visureigių”, – aiškino draugijos pirmininko pavaduotojas E.Tijušas.

    Medžiotojams – 3,2 mln. eurų
    Iš viso projektui buvo skirta daugiau nei 7 mln. eurų. Iš jų Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugijai atiteko apie 3,2 mln. eurų.

    Medžiotojų įdirbis įgyvendinant šį projektą jau ir anksčiau sulaukė kritikos. Nuostabą visuomenei kėlė gandralizdžių iškėlimo darbų vertė.

    Tai prisiminęs E.Tijušas tikino, jog ažiotažas keltas be reikalo.

    „Šiam projektui plojo ornitologai visoje Europoje, ne tik Lietuvoje. O kažkas paskleidė legendas apie pasakiškus pinigus, įkeltus į medžius. Tai yra feisbuko burbulas ir ne daugiau. Kai kiti piktinasi, kur tie pinigai, siūlau nuvažiuoti ir pamatyti gyvenančius gandrus tuose gandralizdžiuose”, – aiškino E.Tijušas.

    Kiek tokių gandralizdžių buvo iškelta?
    „Apie pusantro šimto. Bet ne tik tai buvo padaryta. Tose vietovėse, kur peri tokie paukščiai kaip kurtiniai ar kiti ant žemės perintys sparnuočiai, buvo taikytos priemonės dėl invazinių rūšių plėšrūnų populiacijos mažinimo. Tai yra kanadinės audinės, mangutai. Tam buvo panaudotos specialios priemonės, kurias kai kas viešumoje pavadino betoniniais vamzdžiais”, – stebėjosi E.Tijušas.

    Viešai buvo aptarinėjamos specialios gaudyklės, kurių kaina taip pat stebino visuomenę. Tačiau patys medžiotojai aiškina, jog kol kas pasaulyje nieko gudresnio nėra sugalvota – betoninės gaudyklės tvirtos ir patikimos.

    „Jos yra ilgametės, efektyviai veikia ir nereikalauja priežiūros. Ne tik mangutus jomis galima sugauti, lapes – taip pat. Projektas buvo įgyvendintas iki galo, jį priėmė Aplinkos ministerija”, – pažymėjo E.Tijušas.

    Migdomaisiais šaudė į stumbrus
    Bet tai ne vienintelis nuostabą kėlęs projektas, kuriame dalyvavo medžiotojų ir žvejų draugija.

    Dar viena dosni europinių pinigų suma buvo atseikėta už tai, kad medžiotojai sugautų, užmigdytų ir į Telšių urėdijos aptvarą perkeltų 12 stumbrų. Jei užkluptų nepalankios sąlygos, buvo sutarta sugauti ne mažiau nei 8 stumbrus, o trims gyvūnams nurodyta uždėti telemetrinius sekimo antkaklius.

    Šiose gaudynėse medžiotojų draugija pralaimėjo stumbrams, bet ne norui švaistyti pinigus. Medžiotojai pinigus išleido, o stumbrų neperkėlė.

    Esą koją kišo tai prasta žiema, tai neveiksmingi migdomieji, o galų gale rėžta, jog pritrūko pinigų.

    Medžiotojai tesugebėjo sugauti ir uždėti sekimo įrenginį vienam stumbrui.

    Šis nutrūktgalviškas projektas žlugo visiškai – specialiu šautuvu į stumbrus buvo šaudyta specialiomis injekcijų adatomis, kurios, gyvūnams judant, lūžinėjo.

    Vis dėlto pavyko iššauti į aštuonis stumbrus. Tačiau vaikantis juos keturračiais, girių galiūnai nerdavo į mišką ir saugiai pasislėpdavo nuo žmonių. Prisiartinti pavyko tik prie vieno stumbro.

    Tyrimo ėmėsi FNTT
    Po patikrinimų Aplinkos ministerija kreipėsi į teismą, kad būtų grąžinta dalis neaiškiai išleistų pinigų.

    Teismo buvo prašoma taikyti restituciją ir priteisti iš draugijos 12 107 eurų avanso dalį, 4 477 eurų baudą, 2 479 eurus delspinigių ir 5 proc. metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

    Šį ieškinį tenkino tiek Vilniaus miesto apylinkės teismas, tiek Vilniaus apygardos teismas.

    Kilus įtarimų dėl europinių pinigų, pernai tyrimo ėmėsi Finansinių nusikaltimų tyrimų tarnyba.

    Tarnybos atstovė spaudai Rūta Andriuškaitė tikino, jog FNTT tęsia atliekamą ikiteisminį tyrimą dėl viename ES paramos lėšomis vykdytų projektų, kuriame medžiotojų draugija dalyvavo kaip projekto partnerė.

    „Ikiteisminį tyrimą organizuoja ir vadovauja Vilniaus apygardos prokuratūra”, – tikino FNTT atstovė.

    FNTT atliko kratas Medžiotojų ir žvejų draugijos būstinėje. Tyrimas vyksta dėl projekto, susijusio su retų rūšių apsaugos ir invazinių rūšių gausos reguliavimo priemonių įgyvendinimu.

    Apie FNTT tyrimą paklaustas ilgametis medžiotojas ir draugijos vadovas B.Bradauskas aiškino, jog finansinių dokumentų nepasirašinėjo, tad jo rankos – švarios.

    „Tie projektai buvo dar iki manęs, buvęs vadovas juos suderino. O vykdymą ir finansinius dokumentus pasirašinėjo pavaduotojas (E.Tijušas – A.A.)”, – tikino B.Bradauskas.

    Pats E.Tijušas įtikinėjo, jog jokios saviveiklos čia nebuvo.

    „Projektuose mes dalyvavome kaip partneriai, jie, liaudiškai tariant, mums buvo nuleisti iš viršaus – Aplinkos ministerijos. Užduotys mums buvo išdėstytos nuo A iki Z. Kiekvienas įsigijimas buvo numatytas ir suderintas. Apmokama buvo tik už atliktus darbus. Atlikome projekte numatytus darbus ir mums buvo už tai sumokėta”, – tikino E.Tijušas.

    Dėl telefono – STT dėmesys
    Vienas iš dviejų rinkimų kovoje dėl draugijos pirmininko posto likęs kandidatas į pirmininkus J.Talmantas rytoj visuotiniame draugijos narių suvažiavime taip pat gali būti paprašytas paaiškinti biografijos faktus, susijusius su teisėsauga.

    Lietuvos ūkininkų sąjungos pirmininkas J.Talmantas buvo minimas Specialiųjų tyrimų tarnybos baudžiamoje byloje.

    2012 m. STT ėmėsi tyrimo dėl Nacionalinės mokėjimo agentūros (NMA) direktoriaus Sauliaus Silicko ir buvusio žemės ūkio viceministro Aušrio Macijausko veiksmų.

    Baudžiamoji byla pradėta dėl piktnaudžiavimo ir 19 tūkst. litų vertės išmaniųjų telefonų pasisavinimo.

    Pasak STT, tuometis žemės ūkio viceministras kartu su NMA direktoriumi susitarė su tiekėjais į viešąjį pirkimą įtraukti „Apple iPhone 4” telefonų pirkimą, to nenurodant dokumentuose.

    Vilniaus apygardos prokuratūra teismo posėdyje paskelbė, kad pagal iš anksto sugalvotą planą S.Silickas iš vienos bendrovės neva agentūros reikmėms 2010-ųjų rudenį įgijo penkis išmaniuosius telefonus, jų agentūrai neperdavė ir juos su A.Macijausku pasisavino.

    Bylos duomenimis, vieną telefoną S.Silickas pasiliko sau, kitą davė žmonai, o likusius tris perdavė tuomečiam ŽŪ viceministrui A.Macijauskui.

    Šis vieną telefoną taip pat pasiliko sau, kitą perdavė žmonai, o kitą – Lietuvos ūkininkų sąjungos pirmininkui J.Talmantui.

    Prokuratūra teigia, kad valstybės tarnautojai pažeidė principą, numatantį, jog valdžios įstaigos tarnauja žmonėms, pažeidė viešųjų ir privačių interesų derinimo įstatymą, įpareigojantį sąžiningai atlikti tarnybines pareigas.

    Pats J.Talmantas, klausiamas, kokiais argumentais rungsis dėl Medžiotojų ir žvejų draugijos pirmininko posto, tryško optimizmu.

    „Esu vienas iš dviejų. Aš, kaip žemaitis, nepasiduodu be kovos. Bus kaip bus. Mes su V.Kantausku esame gimę tais pačiais metais, negali žinoti, kurį išrinks. Mes – abu gražūs”, – juokavo kandidatas.

    Klausiamas apie teisėsaugininkų vykdomus tyrimus, kuriuose vis pasigirsta garsūs medžiotojų vardai, J.Talmantas tikino dėl to nesibaiminantis.

    „Net arklys keturiomis kojomis suklumpa, o ką jau kalbėti apie žmogų. Viskas – žmogiška. Sunku komentuoti situaciją”, – reziumavo J.Talmantas apie šiuo metu viešumoje aptarinėjamus draugijos vadovybės reikalus su teisėsauga.

    „Kauno diena„
    Asta Aleksėjūnaitė

  • Medžiotojų klubas „G Hunt“ laimėjo „Pavidaujys“ aukcioną

    Medžiotojų klubas „G Hunt“ laimėjo „Pavidaujys“ aukcioną

    Medžiotojų klubas „G Hunt“ laimėjo aukcioną dėl medžioklės plotų vieneto naudojimo Jurbarko rajone. Medžiotojų klubui „G Hunt“ vadovauja Gediminas Gaurelis, kuris taip pat yra ir UAB „Miškų projektai“ įmonės direktorius.

    Nors bendras medžioklės ploto vieneto „Pavidaujys“ plotas yra tik 1287,5 ha. ir faunos gausa plotai nepasižymi, aukcionas buvo laimėtas už 101,300Eur. Kaip minėjo aukcioną laimėjęs Gediminas, jis žinojo situaciją dėl mažos žvėrių gausos plotuose ir ilgalaikėje perspektyvoje planuoja gausinti medžiojamą fauną.

    Šiandien medžiotojų klubo „G Hunt“ atstovai Aplinkos apsaugos departamente prie Aplinkos ministerijos (AAD) pasirašė vykusio aukciono dėl medžioklės plotų vieneto „Pavidaujys“, esančio Jurbarko rajono savivaldybės teritorijoje, protokolą.

    Artimiausiu metu šiam klubui, vadovaujantis Leidimų naudoti medžiojamųjų gyvūnų išteklius medžioklės plotų vienete tvarkos nuostatomis, bus išduotas leidimas naudoti medžiojamųjų gyvūnų išteklius minėtame medžioklės plotų vienete.

    Viešas elektroninis aukcionas dėl šio medžioklės plotų vieneto vyko praėjusią savaitę. Aukcioną organizavo AAD.

    Miske.lt

  • Eugenijus Tijušas atsisako kandidatūros į LMŽD pirmininko postą

    Eugenijus Tijušas atsisako kandidatūros į LMŽD pirmininko postą

    Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugija didžiulę įtaką turinti organizacija. Ir jau šį ketvirtadienį jos nariai rinks pirmininką. Vienas realiausių laimėtojų iki pirmadienio buvo laikomas dabartinis draugijos pirmininko pavaduotojas Eugenijus Tijušas. Tačiau išgirdęs DELFI žurnalistų klausimą jis pareiškė, kad posto nebesieks.

    Kandidatas, kurio pristatinėti nereikia
    DELFI išsiaiškino, kad E. Tijušas turi garbės nedarančių paslapčių, apie kurias daugelis medžiotojų iki šiol nieko nežino.
    Ilgus metus šiai organizacijai vadovavo socialdemokratas, buvęs Seimo narys Bronius Bradauskas. Tačiau šiemet jis nusprendė, kad naujos kadencijos nebesieks.

    Kaip bebūtų, panašu, kad B. Bradauskas išsirinko įpėdinį, kuriam reiškia didelį palaikymą. Įpėdinis iš jo aplinkos, dabartinis B. Bradausko pavaduotojas E. Tijušas.

    Miske.lt taip pristato kandidatą į pirmininko postą E. Tijušą: „Šio kandidato į „LMŽD“ pirmininko postą pristatinėti nereikia. Visi puikiai žinote, kokius darbus jis padarė medžiotojų labui. Eugenijaus Tijušo kandidatūrą į „LMŽD“ pirmininko postą palaiko ir Bronius Bradauskas.”

    E. Tijušas turi dar du konkurentus: Joną Talmantą ir Virginijų Kantauską. Pastarasis yra Lietuvoje žinomas verslininkas, „Biovela Group” įkūrėjas. J. Talmontas eina Lietuvos ūkininkų sąjungos pirmininko pareigas.

    Sulaukęs klausimų pareiškė, kad rinkimuose nedalyvaus
    Pastaraisiais metais Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugija pateko į nemažai keblių nevienareikšmiškai vertinamų situacijų. Tačiau tai nesutrukdė ilgamečiam jos pavaduotojui E. Tijušui siekti draugijos vadovo posto.

    DELFI išsiaiškino, kad E. Tijušas turi garbės nedarančių paslapčių. Policijos departamentas patvirtino, kad E. Tijušas kovo 8 dieną Rokiškio rajone buvo sulaikytas neblaivus prie vairo. Jam nustatytas lengvas girtumo laipsnis.

    Redakcija susisiekė su E. Tijušu norėdama daugiau išsiaiškinti apie šį atsitikimą kelyje. Tačiau išgirdęs klausimą, E. Tijušas pareiškė, kad turi pasitarti ir sakė atsakysiąs vėliau. Netrukus DELFI žurnalistus jis informavo, kad pirmininko rinkimuose nedalyvaus.

    „Delfi.lt“

  • Už kiek buvo parduoti „Pavidaujys“ medžioklės plotai?

    Už kiek buvo parduoti „Pavidaujys“ medžioklės plotai?

    Aplinkos apsaugos departamentas prie Aplinkos ministerijos įvykdė medžioklės ploto vieneto „Pavidaujys“ aukcioną, esančio Jurbarko rajono savivaldybės teritorijoje.

    Bendras medžioklės ploto vieneto „Pavidaujys“ plotas – 1287,5 ha. Pradinė aukciono kaina buvo 765 Eur, minimalus kainos didinimo intervalas – 100 Eur.

    Aukcione galėjo dalyvauti asmenys, turintis teisę būti medžioklės plotų naudotoju pagal Lietuvos Respublikos medžioklės įstatymo reikalavimus.

    Šiuo metu neturime informacijos kas laimėjo aukcioną, tačiau preliminariais duomenimis medžioklės ploto vienetas „Pavidaujys“ buvo parduotas už 101,000 Eur.

    Miske.lt

  • Palenkės safaris, arba medžioklė Lenkijoje

    Palenkės safaris, arba medžioklė Lenkijoje

    Svajoti apie egzotiškus kraštus – puiku, bet nereikia skubėti medžioklės karjeros pradžioje, kai dar iš tiesų nieko nežinai ir esi nepatyręs, keliauti tiesiai į savaitės žygį kalnuose ar į briedžių medžioklę Kanadoje. Yra artimesnių kraštų ir realesnių galimybių pamedžioti užsienyje, pažinti vietines tradicijas, užmegzti naujų pažinčių.

    Vienas mano svajonių gyvūnų – danielius. Kai gavau kvietimą dalyvauti medžioklėje su varovais Lenkijoje, negalvodama sutikau, nes ten šie gražūs elniai yra medžiojami. Tiesa, vėliau paaiškėjo, kad Rudkos apylinkėje, kur mums teko apsilankyti, danielių nėra, bet tai nesumenkino džiaugsmo dėl gauto medalio ir visų kitų nuotykių. Vis dėlto prieš medžioklę reikėjo padirbėti – dalyvauti konferencijoje.

    Pernai gruodžio 7 dienos naktį ore tvyrojo drėgmė ir smogas – su žurnalo redaktore Linda išvykome iš Rygos centro. Buvo vienas tų kartų, kai tyliai sau murmi, kad dar ne visi grįžę namo, o tu jau kažkur ruošiesi trečią ryto. Tačiau medžioklės instinktas kviečia, ir tada niekas nesunku. Susikrovėme į automobilį daiktus, ginklus, šunų dėžę, išeiginius batus ir dovanas. Kol krovėme mantą, galvojau, kad vasarą tokiu laiku jau paukščiai gieda, o gruodžio pradžioje – gūdi naktis. Vilko valanda – taip vadinasi laikas tarp trijų ir penkių ryto. Tad mes, kaip pilkieji kolegos, nevalgiusios ir negėrusios leidomės į kelią.

    Rygą ir Cechanuvą, esantį šiek tiek į vakarus nuo Balstogės, skiria apie 570 kilometrų. Tai aštuonios valandos kelio, jeigu nedarai per daug pitstopų. Išvažiavome, Ryga dar pustuštė. Tolyn nuo sostinės, į pietus. Byrėjo sniegelis ir atrodė, kad priešais laukia „smagi“ diena. Taip ir buvo.

    Pūga prasidėjo Lietuvoje. Artėdamos prie Lenkijos, Lietuvoje įsipylėme degalų, kurie čia atrodė pigesni nei Rygoje. Kelkraščiuose ir ant vidurinės juostosjau pradėjo šlapti, pamažu kaupėsi šąlančio nešvaraus sniego kupetos. Lenkti jau net per dvi juostas darėsi vis sudėtingiau ir pavojingiau. Vairuoti reikėjo tolygiai, lenkti – du ar net tris kartus ilgiau nei paprastai. Vienas neatidus judesys ir visureigis, arba, kaip sako lenkai – samochodas, ant slidaus kelio ima šokti. Lenkijoje situacija jau visai liūdna. Kirtusios sieną nenuvažiavome nė dešimties kilometrų, kai mūsų mintys ir nuojautos materializavosi – priešais stabdantis vilkikas… Ne, viskas ramu, išskyrus tai, kad stovėjome 40 minučių. Waze (navigacijos programėlė) rodė, kad spūstis driekiasi kelis kilometrus, neaišku, koks iš tiesų jos ilgis. Iš pradžių optimizmas ir gera nuotaika šnibždėjo, kad viskas tuoj išsispręs ir kolona pradės judėti. Nuobodžiaudama Linda parsisiuntė nemokamą lenkų kalbos mokymosi programėlę. Diktorius supažindino su mokymo sistema – ji unikali ir leidžia išmokti kalbą labai greitai. Po poros savaičių neva laisvai kalbėsime šnekamąja kalba. Na, na! „Czy pani rozumie po angielsku? Nie, nie rozumiem. Czy pan jest Amerykaninem? Czy pan rozumie po polsku? Trochę rozumiem.“ Šį dialogą prisimenu puikiai, bet netrukus begalinis skiemenų kartojimas, be to, visada su kirčiu ant priešpaskutinio skiemens, mums atsibodo, o nerimas vis augo. Pravažiavo policijos automobilis su švyturėliais, tad pagaliau nusprendėme išvažiuoti į priešingą juostą ir ieškoti aplinkkelio. Vieną blogybę pakeitė kita. Aplinkkelis į Augustavą – nei valytas, nei barstytas. Ir tai klasikinis Lenkijos keliukas – siauras, nuožulniais kraštais, išmuštomis didelėmis duobėmis. Be to, tokiame kelyje reguliariai sutinki vilkikų ir traktorių, lėtai riedančių priekyje. Porą kartų automobilis ant slidaus kelio taip pasisukiojo, kad man užgniaužė kvapą ir išleidau moterišką „A!“ „Ša! Tu man širdies smūgį įvarysi!“ – sušuko Linda, kuri iš tiesų yra labai gera vairuotoja. Beje, mane gąsdino ne jos vairavimo įgūdžiai, o priešais važiuojantys pavojingi elementai ir mūsų automobilio masė. „Jeigu ta karvė pradės slysti…“ – juokėsi Linda iš savo stabilaus 4×4. Bet viskas baigėsi gerai.

    Laikas bėgo greičiau, nei planavome, ir jau pradėjome tyliai puoselėti viltis, kad pavėluosime į lenkų kolegų suplanuotą vietinio žemės ūkio muziejaus ir dvaro komplekso vizitą, bet atvykus į viešbutį paaiškėjo, kad Lenkijoje laikas viena valanda ankstesnis, tad nepavėlavome. Susinešėme daiktus į viešbučio Nowodvory kambarėlį. Tarp kitko, tai buvo labai jaukus, nebrangus ir dailus senovinio stiliaus viešbutis su mediniais baldais, ryškiai balta patalyne ir televizija lenkų kalba. Vis dėlto planas palįsti po dušu neišdegė – viešbutyje dėl remonto dingo vanduo ir dar reikės kelias valandas palaukti. Susiruošėme ir kartu su Lenkijos bei Lietuvos medžiotojomis iškeliavome į ekskursiją Cechanovo žemės ūkio muziejuje, kuris, laimė, tik už 500 metrų. Prastą orą ir vertimo trūkumą atsvėrė mūsų gido, sakykime, patraukli išorė damų akimis. Viena lietuvė jį pamačiusi sušuko: „O, Jezu, jaki piękny pan!“ („O, Jėzau, koks gražus ponas!“).

    Tarptautinė moterų
    medžiotojų konferencija Lenkijoje Pirmos dienos popietė Nowodvory konferencijų salėje… Kvepia kava, ant lėkštučių puikuojasi pyragaičiai, sumuštinukai ir įvairūs užkandžiai – kaip ir dera damoms. Vis dėlto tai tik nedidelė pauzė prieš rimtąją dalį.

    Pradžią paskelbė medžiokliniai miško rago signalai, o Podlaski klub Dian vadovė Alicja Milewska ir Lenkijos medžiotojų asociacijos vietinio skyriaus atstovas Szymonas Depta atidarė konferenciją ir pasveikino jos dalyvius.

    Lenkijos atstovai papasakojo apie įvairias naujienas, įskaitant afrikinio kiaulių maro situaciją, kiek galima suprasti iš nuotraukų, nes kalbėta lenkiškai. Vėliau medžiotojos iš Lietuvos lekt. dr. Rasa Vaitkevičiūtė ir Ugnė Kustaitė iš Aleksandro Stulginskio universiteto pasakojo apie briedžius, rūšies ypatumus, selekciją ir šio gyvūno medžioklės taisykles Lietuvoje. Paskui buvo mūsų, latvių, paskaita apie asmeninę patirtį su stirninų selekcija, iliustruota metų metais kaupta foto medžiaga.

    Kadangi dauguma svečių nukako ilgą kelią, visi šiek tiek pavargę, vakarinis banketas netruko labai ilgai. Geriausia dalis – dovanos. Labiausiai nudžiugino naujas skrybėlės ženkliukas ir visų kolegų šiluma – išėjo nuoširdi it šeimos vakaronė. Tarp kitko, dovanos kalėdiniuose maišeliuose. Iš tiesų smagu!

    Į medžioklę!
    Kitą rytą nuo septynių iki pusės aštuonių pusryčiai, ir ruošėmės į medžioklę. Kolektyvo Rogacz vyrai suvažiavo parodyti kelią į medžioklės klubo plotus. Medžiotojų namelyje – kava, pasikalbėjimas, užsirašymas medžioklės lape. Viskas praktiškai kaip pas mus. Įdomu, kad dokumentų parodyti neprašė, nes medžioklės organizatoriams jau iš anksto atsiuntėme savo popierių kopijas.

    Pasiklausėme miško rago signalų, išklausėme instruktažą, išvardyti medžiojamieji gyvūnai. Lenkijoje, kaip ir Lietuvoje, yra dvi medžiotojų kategorijos – medžiotojas vulgaris ir medžiotojas selekcininkas. Latvijoje tokių kategorijų nėra. Kad įgytum antrąją, aukštesnę kategoriją, reikia mokytis papildomai. Privalumai labai aiškūs – selekcininkas gali medžioti kanopinius su ragais, patinus. Paprastam medžiotojui leidžiama medžioti lapes, šernus ir kiaunes. Aišku, čia kyla klausimas, prie ko priskirti Latvijos medžiotojas, nes jų sistemoje nėra selekcininkų kategorijos. Labai paprastai – jeigu turi karabiną, gali medžioti patiną, jeigu neturi, gali medžioti šernus ir lapes. Lenkijoje plėšrūnus leidžiama medžioti šratais, visus kitus gyvūnus – tik kulkomis. Tauriojo elnio ir danieliaus patinai medžiojami tik graižtviniais ginklais. Visko pagrindas – tausojantis požiūris į medžiojamąją fauną ir senos populiacijų tvarkymo tradicijos. Graižtvinio ginklo stabdomoji galia didesnė, tad labiau įmanoma, kad sužeidimas bus mirtinas ar bent neleis gyvūnui toliau judėti, tad bus mažiau su krauju pabėgusių ir nerastų gyvūnų. Lenkų manymu, tai turi įtakos ir smulkiųjų plėšrūnų skaičiui – mažiau kritusių, mažiau lengvo maisto.

    Medžiotojų klubas Rogacz mums skyrė vieną tauriojo elnio patiną, pateles ir jauniklius, šernus, lapes ir kiaunes. Stirnų vadovas prašė nemedžioti, kad negadintume šunų – mat lenkai mano, kad šuns varyta sumedžiota stirna, kurią jis paskui, aišku, suranda, perša šuniui mintį, kad tai pageidaujamas laimikis. O stirna yra lengvas grobis beveik visiems šunims. Jie pradeda jas aktyviau gainioti ir praranda susidomėjimą kitais gyvūnais. Jeigu šuo bent kartą savarankiškai pagauna stirną, pašalinti tokią užgaidą labai sunku. Panašiai mano ir daugelis mūsų medžiotojų.

    Lenkai turi įdomią loterijos sistemą, kaip ir kai kur Lietuvoje. Kiekvienas ištraukia kortelę su savo numeriu ir pasižiūri, kokią vietą konkrečiame kvartale gavo. Vertikalioji koordinačių ašis rodo, kiek medžiotojų dalyvauja, šį kartą šešiolika. Horizontalioji ašis rodo kvartalo eilės numerį. Taip kiekvienas medžiotojas randa savo vietą kvartale. Kiekvienoje kortelėje skaičiai skiriasi, tad kiekviename kvartale turėsi kitą eilės numerį.

    Pagaliau nuskambėjo komanda ir visi susėdo į automobilius. Viena medžiotoja paklausė, ar keliai bus geri ir bus galima išvažiuoti savo automobiliu. Taip, keliai „normalūs“, tad ir išvažiavo visos savo automobiliais. Kadangi Rogacz plotai labai dideli, teko važiuoti per kaimus ir vietinius keliukus, kurie nebuvo prasti, tik skylėti. Miško keliai ir proskynos – labai geri. Niekur nematyti paliktų miško technikos pėdsakų, važiuoti vienas malonumas.

    Pirmasis varymas. 0:1 latvių naudai
    Sustojome ant siauro miško kelio, beveik proskynos. Šešiolika moterų medžiotojų iš trijų šalių – Lietuvos, Latvijos ir Lenkijos, plius keli vietinio klubo medžiotojai- varovai. Iš viso jie turi 24 000 hektarų ir 50 vyrų, bet į medžioklę, kaip ir pas mus, atvyksta tik dalis. Šį kartą apskritai atvažiavo tik patys drąsiausi. Kaip visur, medžiotojus kažkodėl apima mirtinas nerimas, jeigu svečiuojasi medžiotojos, o paskui jie patiria tokį pat stiprų… kultūrinį šoką. Pasirodo, damos yra disciplinuotos, ištvermingos ir nepradeda lygioje vietoje isterikuoti, jeigu lyja ar pasitaiko kokia klaida. Aišku, neapsieita be keistenybių. Pavyzdžiui, netradicinis vienos lenkės požiūris į saugą. Lenkijoje medžiotojai neprivalo dėvėti liemenių – svarniuose elementas, tad štai ta medžiotoja kaip saugos garantą naudoja… rankinę.

    Juokai juokais, rengėmės į pirmąjį kvartalą. Buvome suskirstyti į dvi grupes ir sutarta, kad medžiotojos bus sustatytos pradedant nuo paskutinės eilėje. Visi jau sparčiu žingsniu žygiavo į mišką, ir čia staiga kažkas (Linda) aiškia latvių kalba tarė: „Šuo kakoja!“ Tiems, kas nežino: tai labai svarbus latvių prietaras, kurį reikia gerbti! Jeigu medžioklinis šuo kakoja medžioklės plotuose, reikia pakelti kepurę, šį aktą pagerbiant. Tada lauks sėkmė! Aš dar visa tai pasakau į kamerą, vėl užsidedu skrybėlę ir einu paskui medžioklės vadovą. Garsiai apie tokias pranašystes nevalia nei kalbėti, nei galvoti…

    Pirmajam mūsų varymui skirtoje vietoje miškas buvo toks, kad galima šaudyti karabinu. Mano – antras numeris, Lindos – pirmas, todėl ėjome iki paties kvartalo galo. Žingsniuodamos už medžioklės vadovo ir kaskart palikdamos už nugaros po medžiotoją, palinkime jai „Darz bór!“ Tai tradicinis šūkis, tariamas ir pakeliant taurę, ir šventi svarniuose renginiuose, ir medžioklėje, linkint medžiotojui sėkmės.

    Pirmajame kvartale man pasitaikė puiki vieta, iš kurios aiškiai matyti, o prieš ją – kokių 6 metrų pločio proskyna. Aišku, šauti galima tik iš arti, nes iš ten ateina varovai. Dar nespėjome sustoti, kai išgirdome šunų lojimą ir varovų balsus. Tyliai stovėjau, rankose – fotoaparatas. Mano patikimas 54-asis ižas užtaisytas, bet jis ant peties. Nieko negalėjau daryti, nes karabino su europasu dar neturiu. Jau ruošiausi padėti kamerą, kai pamačiau šernų kaimenę, išbėgančią iš krūmų maždaug už 50 metrų, tiesiai priešais mane. Stovėjau nejudėdama ir galvojau, kad jeigu jau vis tiek turiu kamerą, reikia nufilmuoti, antraip nespėsiu nė kameros padėti, kai šernai apsisuks ir pabėgs. Deja, kadras neišėjo, o šernai atsitokėjo, kad kažkas čia negerai ir įtartinai kvepia, tad puolė pirmyn. „O Dieve!“ – beveik balsu sušukau. Būryje penki juodi, raibi metinukai – stebuklas, ar ne? Jie buvo tokie pat pūkuoti ir šeriuoti kaip paprasti šernai, bet margi! Na, tiesiog negalėjau į juos nukreipti ginklo. Turėjau atsargiai padėti kamerą, nuimti nuo peties šautuvą ir nusitaikyti tarp medžių. Paleidau šūvį. Mačiau, kad vienas didelis šernas atsilieka ir blaškosi pamiške kriuksėdamas. Netrukus pasigirdo dar vienas šūvis – iššovė kolegė iš Lietuvos, bet jai kampas nebuvo palankus, todėl nepataikė. Iškart prilėkė šunys. Tai atskira istorija, bet ji – kiek vėliau. Šunys aplojo šerną, šoko aplink jį ir neleido niekur pabėgti. Pastebėjau tarp medžių kažką oranžinės spalvos – ateina varovai. Vienam ant peties lygiavamzdis, bet kadangi šunys prie gyvūno, ateina kitas ir įgudusiais judesiais sugriebęs šerną už ausies paguldo ir paleidžia į kitus kukurūzų laukus. Kai varovas prisilietė prie šerno, šunys prarado bet kokį susidomėjimą – tiesiog nuėjo šalin. Vienas pasižymėjo teritoriją, kitas pritūpė, o trečias atsigulė samanose ant pilvo ir ištiesė kojas – vėsinosi. Priėjusi prie laimikio gavau nuoširdžius varovų sveikinimus, aišku, lenkiškai, ir išėjome iš kvartalo.

    Apie šunis
    Medžiotojų namelyje, ruošdamasi medžioklei, pastebėjau vieno pikapo krovinio skyriuje iš lentų sukaltą dėžę. Per plyšį tarp lentų į mane žiūrėjo juodos akys virš juodo nosies mygtuko. Laika, pagalvojau. Kai medžiotojai išleido visus keturis padėjėjus, nustebusios nuščiuvome. Išpūtusios akis susižvalgėme ir pradėjome pusbalsiu aptarinėti tuos gyvūnus. Iš šalies tikrai atrodė taip, tarsi baliuje senmergės aptarinėtų kokią jauną merginą, ką tik išėjusią į plačiąją visuomenę. Įsivaizduokite biglio, foksterjero ir Stafordšyro terjero mišinį… Vienas šuo – juodas. Beveik laika, jeigu būtų didesnis ir pūkuotesnis, taisyklingesnių ausų. Buvome gana šokiruotos, bet kiekvienoje šalyje savos taisyklės. Iškart prisimenu, kad Lietuvoje priimtos įstatymų pataisos, leidžiančios mišrūnus ir bet kokius kitus šunis naudoti medžioklėje, jeigu jie gali išlaikyti atitinkamo profilio darbo bandymus. Turbūt Lenkijoje tas pats. Pasirodo, šie šunys dirba tobulai! Viską išgena, eina balsu, sulaiko gyvūną ir jį palieka vos atėjus šeimininkui. Be to, jie gana paklusnūs ir ramiai tarpusavyje sutaria. Nieko blogo apie jų profesinį tinkamumą nepasakysi.

    Antrasis ir trečiasis kvartalas
    Po pirmojo varymo neskubėdami persikėlėme į poilsiavietę miške, kur medžiotojai labai operatyviai užkūrė laužą. Akmenų apsuptoje laužavietėje degė šakaliai, maloniai šildydami rankas ir sielą. Arbata iš didelio indo ir guliašas lepino skonio receptorius ir užpildė kūną malonia šiluma, nors kartu ir miegas apėmė. Po sriubos buvome pasirengusios eiti toliau. Laukėme, tada palaukėme dar… Pauzė itin užtruko. Pagaliau susiėmiau, atsikračiau kuklumo ir priėjau prie šeimininkės paklausti, koks planas.

    Pasirodo, medžiotojai išvažiavo apžiūrėti takų, kad rastų kvartalą, kur šernų kaimenė galėjo būti užėjusi pasnausti. Dar po kurio laiko medžiotojai grįžo, ir pasirodo, kad šernai visai netoliese. Į antrąjį kvartalą nuėjome pėsčiomis. Medžiotojai mūsų pusėje dar nebuvo pasiekę linijos pabaigos, kai nuskambėjo šuns lojimas. Širdis pradėjo plakti greičiau, ir atrodė, kad ausys tuoj atsistos ant galvos – kaip vilko, kad geriau girdėtų, kaip šunys juda miške. Artyn, artyn… Ne, vis dėlto apsisuko ir nuėjo į tolimą galą. Mačiau, kad kaimynė vėl pasidėjo ginklą ant peties ir galvos nepasukusi žiūrėjo į tą pusę. Vadinasi, klausosi. Aišku. Dar kurį laiką girdėjosi, kaip šunys eina per mišką, bet mūsų kvartale visiškai tylu. Varovai lyg ir praėjo, bet aš negirdėjau. Tik kvartalo pabaigoje pamačiau, kad vienas išlenda iš vidurio. Keistas būdas. Buvo kokie trys šūviai, o paskui paaiškėjo, kad vienas ponas sumedžiojo šiųmetį šerniuką. 1:1, lygiosios. Merginoms pasirodė lapė. Kvartale buvo ir šernų kaimenė, kuri kažkaip išsisklaidė ir neišėjo, o šunys gainiojo stirnas.

    Po trumpo pasitarimo pradėjome trečiąjį varymą – visai netoli medžiotojų namelio. Kvartale tik stirnos ir keturi briedžiai. Du jauni patinai ir du su didelėmis mentėmis. Ką lenkams reiškia didelės mentės, iš tiesų sunku pasakyti, bet rankomis varovai skėsčiojo taip plačiai, tarsi būtų pamatę Kanados briedį. Briedžių medžioti negalima, bet lenkų medžiotojai labai norėtų. Jie klausia apie mūsų patirtį, nes patys pernelyg daug neturi.

    Taip pasibaigė medžioklės diena. Grįžome į namelį, susidėjome ginklus ir buvome pasirengusios pabaigai. Abu sumedžioti šerniukai gražiai paguldyti ant eglišakių kilimo kieme. Garbės vietoje jau stovėjo miško rago maestro. Aišku, kad atėjo laikas pagerbti. Tai labai graži ir gera tradicija – pagerbti sumedžiotus gyvūnus. Medžiotojai sustojo į eilę, nusiėmė kepures ir laikė prispaustas prie krūtinės. Damos gali daryti kaip nori: jeigu abejoja šukuosenos kokybe, kepurę gali pasilaikyti ant galvos, tačiau nusiimti kepurę reiškia parodyti pagarbą gyvūnams ir kitiems medžiotojams. „Dzik na rozkładzie!“ – garsiai sušuko medžioklės vadovas ir iškilminga veido išraiška klausėsi miško rago signalo, kuris sukurtas ir pučiamas būtent šernų garbei. Šernai sumedžioti! Tarp kitko, dzik lenkiškai reiškia šerną, o sarna – stirną. Galva visiškai susipainiojo, bet kai sužinai, kad dziki lenkiškai reiškia „laukinis“, viskas susistato į savo vietas.

    Suskambėjo trimito signalas. Vadovas padėkojo visiems už medžioklę ir pakvietė mane į priekį. Jis paskelbė, kad tapau Królowa polowanja – medžioklės karaliene, bet tokio medalio jie neturi, todėl būsiu Krol polowanja – medžioklės karalius. Kitas laimingasis irgi gavo tokį patį medalį, o Rasa, kuri šovė du kartus ir abu nepataikė (į šernus ir į lapę), gavo medalį su užrašu Krol pudlarzu. Vertimo nė nereikia – pudelis ir Lenkijoje pudelis! Na, ką padarysi, pasitaiko nesėkmingų dienų.

    Po medžioklės trumpai ir jaukiai pasisėdėjome medžiotojų namelyje. Buvome pagerbtos orkaitėje kepta šerniukiena. Virėjas papasakojo, kad šerniuką marinavo dvi dienas, paskui rūkė ir tada dar keturias valandas kepė orkaitėje, 120 laipsnių temperatūroje. Buvo labai skanus! Sušukome „Darz bor!“, padėkojome už medžioklę bei gardų patiekalą ir grįžome į viešbutį, kur kukliau – liko tik lietuvės, latvės ir pora lenkų atstovų – pavakarieniavome su keliais tostais „Darz bor!“ ir planavome iš ryto važiuoti namo. Kelias atgal – ramus, asfaltas sausas, ir namo grįžome anksčiau, nei tikėjomės. Ačiū, Lenkija, ir iki kitų susitikimų!

    Šaltinis žurnalas „Medžioklė”
    Parengė: Linda Dambrovska
    Kopijuoti čia pateiktą turinį be mūsų sutikimo draudžiama!

  • Prasideda pavasarinis laukinių gyvūnų vakcinavimas nuo pasiutligės

    Prasideda pavasarinis laukinių gyvūnų vakcinavimas nuo pasiutligės

    Šiandien, balandžio 10 d., Lietuvoje pradedama tradicinė pavasarinė laukinių gyvūnų vakcinacija nuo pasiutligės. Jau daugiau kaip dešimtmetį kiekvieną pavasarį ir rudenį vykdoma vakcinacija padėjo pasiekti, kad Lietuvoje pasiutligės, išskyrus pavienius atvejus, nenustatoma, šia pavojinga liga neserga nei naminiai, nei laukiniai gyvūnai.

    Šiemet, kaip ir pernai, iš lėktuvų jaukai su vakcina bus mėtomi buferinėje zonoje – pasienio teritorijose, besiribojančiose su Lenkija ir Baltarusija. Priklausomai nuo oro sąlygų, šį vakcinavimo etapą planuojama baigti gegužės pabaigoje.

    Mėtomi jaukai su vakcina atitinka visus saugumo standartus ir nekelia pavojaus nei žmonių, nei gyvūnų sveikatai, tačiau gyventojai, radę jauką, vis vien raginami jo neliesti, nerinkti ir pan., nes jauko viduje yra aštri membrana su vakcina, kuria per neatsargumą galima susižeisti. Tokiu atveju rekomenduojama nusiplauti rankas, jei reikia, žaizdą dezinfekuoti. Dėl tokio kontakto užsikrėsti pasiutlige žmogui pavojaus nėra – vakcina yra visiškai saugi ir patikrinta.

    Jaukų aptikus prie gyvenamųjų namų, būtina apie tai nedelsiant pranešti teritorinei valstybinei maisto ir veterinarijos tarnybai, kurios specialistai atvyks juos surinkti. Pastebėjus, kad jauką netyčia surado ir suėdė augintinis, rekomenduojama keletą dienų stebėti jo sveikatos būklę, pasikonsultuoti su veterinarijos gydytoju. Naminiams gyvūnams šie jaukai nepavojingi, tačiau jų perdozavus, galimos komplikacijos.

    „Laukinių gyvūnų vakcinacija mūsų šalyje sistemingai vykdoma nuo 2006 m., todėl pasiutligės atvejų beveik nebepasitaiko. Tačiau kaimyninėse šalyse, pvz., Baltarusijoje, pasiutligė yra paplitusi ir tarp naminių, ir tarp laukinių gyvūnų, ir rizika, kad į Lietuvą tokių užsikrėtusių gyvūnų atkeliaus iš kaimyninės valstybės, yra. Pavyzdžiui, pernai užfiksuotas vienas atvejis, kai Šalčininkų rajone netoli sienos su Baltarusija rasta pasiutlige sirgusi nugaišusi lapė. Todėl vakcinacijos programa jau kelerius metus tikslingai vykdoma mažoje šalies teritorijoje, t. y. siekiant išvengti užsikrėtusių gyvūnų patekimo į Lietuvą“, – komentavo VMVT Gyvūnų sveikatingumo ir gerovės skyriaus patarėja Kristina Stakytė.

    Vertėtų prisiminti, kad vienintelis efektyvus būdas kovoti su pasiutlige – vakcinuoti naminius ir laukinius gyvūnus. Norėdami apsisaugoti, gyventojai taip pat turėtų vengti tiesioginių kontaktų su benamiais ar laukiniais gyvūnais. Visi šunų, kačių ar šeškų šeimininkai savo augintinius nuo pasiutligės privalo vakcinuoti kartą per 12 mėnesių, arba, jei naudojama ilgo veikimo vakcina, – pagal jos gamintojo instrukcijas. Vakcinavimą atlikęs veterinarijos gydytojas į skiepų pažymėjimą arba gyvūno augintinio pasą turi įrašyti datą ir skiepų galiojimo laiką.

    Pasaulio gyvūnų sveikatos organizacijos duomenimis, kasmet nuo pasiutligės pasaulyje miršta daugiau nei 55 tūkst. žmonių, daugiausia – Azijos ir Afrikos žemynuose. Paskutinis mirties atvejis Lietuvoje užregistruotas 2007 m., kuomet 42 metų vyrui, keliavusiam po Indiją, įkando šuo.

    Per 2018 m. dėl pasiutligės įtarimo Lietuvoje ištirti 428 mėginiai, daugiausia lapių ir usūrinių šunų (atitinkamai 286 ir 69 gyvūnai). Taip pat ištirta 15 šunų ir 36 katės. Visų tyrimai rezultatai buvo neigiami.