Kategorija: Straipsniai

Turinti gilias tradicijas medžioklė nuo seno yra laikoma garbinga ir išskirtine veikla. Tačiau netinkamas elgesys su sumedžiotais gyvūnais puikų medžioklės laimikį gali paversti netinkama vartoti ar net pavojinga sveikatai mėsa.

Dalyvaujant medžioklėse varant neretai matome, kai sumedžioti gyvūnai nuo ankstyvo ryto iki vėlyvos popietės vežiojami nešvariose priekabose, išsipūtusiais, neretai ir peršautais viduriais… Šios rūšies medžioklės Lietuvoje rengiamos šaltuoju metų laiku, tuo metu oro temperatūra jau būna gana žema, tai iš esmės palanku mėsos išsilaikymui. Tačiau medžioklės tykojant dažnai vyksta ir šiltuoju metu laiku. Medžiojant žvėris ne visada nušaunamas, o sužeisto jo kartais tenka ilgai ieškoti. Pasitaiko, kad jis surandamas tik kitos dienos rytą, gyvas ar jau nugaišęs. Žinoma, taip sumedžiotų žvėrių mėsos kokybės jokiu būdu negalima vadinti gera.

Šio žurnalo ankstesnio numerio (Nr. 4) straipsnyje buvo trumpai aptarti visi veiksniai, turintys įtakos laukinių gyvūnų mėsos kokybei. Priminsiu, kad tai yra gyvūno rūšis, amžius, lytis, sveikatos būklė, sumedžiojimo būdas, sumedžioto gyvūno transportavimo sąlygos, nukraujinimo laipsnis, kailio nulupimo kokybė, žvėrienos atšaldymo greitis ir jos laikymo sąlygos.

Iš visų veiksnių didžiausią įtaką žvėrienos kokybei turi sumedžioto žvėries nukraujinimo laipsnis, vidurių pašalinimo, kailio nulupimo ir mėsos atšaldymo greitis bei mėsos laikymo sąlygos. Šie išvardinti veiksmai lemia vadinamąjį brendimo procesą, kurio metui gyvūno raumenys virsta mėsa.

Būtina pabrėžti, kad tinkamas sumedžioto gyvūno nukraujinimas turi labai svarbią reikšmę. Jeigu gyvūnas tinkamai nenukraujinamas, po žūties jam sustingus (esant rigor mortes būsenai), neištekėjęs kraujas lieka raumenų kapiliaruose. Skrodžiant, dalinant porcijomis bei užšaldant laikymui skirtą mėsą, lupant kailį likęs kraujas blogina jos kokybę. Tokią mėsą atšildžius, paprastai reikia ją palaikyti šaltame vandenyje, kad pasišalintų besiskiriantis kraujas.

To nepadarius, mėsa netrunka įgauti specifinį kvapą, verdant išsiskiria daug putų. Visų gyvūnų rūšių kraujo pH yra šiek tiek didesnis nei 7,0 (7,2-7,3), t. y. silpnai šarminės reakcijos, o po sumedžiojimo žvėrienos raumenų pH greitai nukrinta iki 5,4-5,6, t. y. tampa rūgštinės reakcijos. Ši rūgštinė reakcija yra būtina mėsos brendimo procesui. Palaipsniui vykstantis mėsos pH žemėjimas užkerta kelią bakterijų ir virusų dauginimuisi bei vystymuisi. Tačiau dėl blogo nukraujinimo ir likusio raumenyse kraujo mėsa niekada nepasiekia geram jos subrendimui reikiamo pH lygio.

Idealus sumedžioto žvėries kūno nukraujinimas vyksta perpjovus gerklę. Jis gali vykti žvėriui esant horizontalioje padėtyje (gulint) arba vertikalioje (kabant).
Sumedžiotus gyvūnus būtina kaip įmanoma greičiau, pageidautina vėliausiai po 2 valandų, laikantis geros higienos praktikos taisyklių, išskrosti ir pašalinti vidurius.
Atvertą gyvūno krūtinės ląstą reikia nedelsiant fiksuoti skėstuvu, kuris gali būti specialiai pagamintas iš nerūdijančio metalo (1 pav.) arba laikinai medine mentele ar net medžio šakele, kad pasišalintų vėstančio ir stingstančio gyvūno kūno šiluma ir kvapai. Laiku to nepadarius, mėsa greitai įgyja blogą kvapą.

Kitas etapas – gyvūno kailio lupimas, po kurio žvėriena suskirstoma dalimis ir higieniškoje aplinkoje atvėsinama iki + 4 laipsnių ar žemesnės temperatūros. Šiltuoju metu laiku mėsą reikia vėsinti šaldytuve, o šaltuoju – bet kokioje šaltoje švarioje patalpoje, apsaugotoje nuo graužikų.

Sumedžiotus paukščius taip pat reikia išskrosti kaip įmanoma greičiau, tačiau vėliausiai – tos pačios medžioklės dienos pabaigoje ir atvėsinti iki + 4 laipsnių ar žemesnės temperatūros.
Idealu, kai sumedžioti gyvūnai transportuojami į spec. higienos sąlygas atitinkančią lupyklą ir ten išdorojami bei atvėsinama mėsa. (2 pav.)

Svarbus veiksnys, turintis neigiamą įtaką žvėrienos kokybei – peršauti gyvūno viduriai. Šūviui (šratams, kulkai) pataikius į žvėries vidurius, žvėris retai kada krinta iš karto negyvas. Tuomet žarnų turinys, žarnyno bakterijos, kraujas susimaišo su ant žvėries kailio esančiais nešvarumais ir įvyksta vidinis (endogeninis) mėsos užteršimas. Kuo ilgiau sužeistas gyvūnas lieka gyvas, tuo daugiau bakterijų ir kitų mikroorganizmų cirkuliuojantis kraujas išnešioja po raumenų kapiliarus. Be to, sužeisto žvėries kūne kaupiasi streso hormonai. Taip sumedžiojus gyvūną, raumenų pH nenukrinta žemiau 6,6. Dėl šios priežasties tokios mėsos brendimo procesas sutrinka, mėsa laikosi žymiai blogiau, o jos mitybinė vertė labai sumažėja.
Būtina atsiminti, kad net gilus žvėrienos užšaldymas neapsaugo nuo bakterijų. Užšaldymas tik pristabdo bakterijų veiklą tam tikram laiko tarpui, o mėsą atšildžius, bakterijos, esančios mėsoje, tinkamomis sąlygomis vėl tampa aktyvios.

Pabrėžtina, jog griežtai draudžiama sumedžiotus laukinius gyvūnus ir paukščius, kurių mėsa bus panaudota žmonių maistui, užšaldyti neišskrostus, su kailiu, su plunksnomis!
Kodėl taip svarbu nedelsiant išskrosti ir nulupti sumedžioto gyvūno kailį? Priežastis yra ta, jog kailis trukdo atvėsti sumedžioto gyvūno kūnui ir mėsa gali sušusti. Būtent todėl vežant, transportuojant sumedžiotus gyvūnų kūnus niekada negalima jų krauti vieno ant kito.
Rudenį laukiniai gyvūnai būna pasiruošę žiemai ir gana gerai įmitę. Kuo riebesnis, geriau įmitęs gyvūnas, tuo greičiau gali sušusti mėsa, uždelsus jį išskrosti ir nulupti kailį. Tokia mėsa įgauna specifinį kvapą.

Sumedžiojus gyvūną ir nutrūkus jo gyvybinei veiklai, ląstelėse atpalaiduojama energija ir išsiskiria šiluma. Tai akivaizdžiai matoma lupant dar nesustingusių gyvūnų kailį, kai atvėrus krūtinės ląstą mėsa garuoja. Būtent todėl svarbu kuo greičiau gyvūną skrosti, šalinti jo vidurius ir kūną vėdinti. Sušutimą spartina ir šiltas aplinkos oras.
Sušutimas – tai toks mėsos gedimas, kai laiku jos neatvėsinus prasideda aktyvi fermentų veikla. Šiame procese mikroorganizmai nedalyvauja. Tik dėl fermentų veiklos skyla mėsos sudėtinės dalys, ypač baltymai ir angliavandeniai. Nesant deguonies pradeda vykti intensyvus procesas – glikogenolizė: skyla mėsos angliavandenis glikogenas, susikaupia fosforo, pieno ir kt. rūgštys, o skylant sieros turinčioms amino rūgštims, pasigamina sieros vandenilis. Šis, reaguodamas su raumenų baltymu mioglobinu, lemia žalsvos spalvos susidarymą. Vykstant šiems procesams žvėrienos kvapas tampa nemalonus, rūgštus (pH krinta iki 5,0-5,4). Be to, šio mėsos gedimo metu susidaro nepatvarūs mėsos spalvą išlaikantys junginiai (mioglobinas ir oksimioglobinas), kuriems skylant įprasta mėsos spalva pakinta į pilko atspalvio rudą ar raudoną, net į pilko atspalvio žalsvą.

Be blogo kvapo ir spalvos, sušutusios mėsos požymis yra suminkštėjusi konsistencija.
Netinkamai laikant mėsą ji pradeda gleivėti, rūgti, vėliau prasideda puvimas, ir taip ji tampa visiškai nebetinkama maistui.
Sumedžioto žvėries mėsą higieniškai išdorojus, tinkamai atvėsinus, laikant ne aukštesnėje kaip 0-4 laipsnių temperatūroje, ji pakankamai subręsta per 24 val., tačiau brandinimą galima tęsti ir ilgiau. Vėliau mėsą galima užšaldyti, marinuoti, virti, kepti ar naudoti kitus maisto ruošimo būdus.

Sūdymas ir rūkymas nuo seniausių laikų naudojamas mėsos išlaikymui, visgi gilus jos užšaldymas ir laikymas šaldiklyje šiuo metu yra pats populiariausias konservavimo būdas. Giliu mėsos užšaldymu vadiname procesą, kai jos temperatūra pasiekia -17°C. Taip užšaldyta mėsa skirta ilgam laikymui. Mėsos užšaldymo greitis yra toks pat svarbus kaip ir atšildymo greitis. Greitas užšaldymas ir lėtas atšildymas išsaugo daugiau maisto medžiagų. Kaip minėta, bakterijos ir virusai nežūva net labai žemoje temperatūroje, o yra tik „gilaus miego būsenos“. Norint juos inaktyvuoti ir sunaikinti, žvėrieną tam tikrą laiką būtina termiškai apdoroti, kol mėsos vidaus temperatūra pasiekia ne mažiau kaip +80 laipsnių. Medžiotojai turėtų prisiminti, kad žvėrienos kepsnio nederėtų skanauti, jei jo pjūvis yra rausvas, o juo labiau neruošti didkepsnių „su krauju“, kaip tai daroma naudojant naminių gyvulių mėsą.

[divide style=”2″]

Autorė: Jolanta Stankevičiūtė
Šaltinis: Žurnalas „Medžiotojas ir medžioklė”
Informacija parengta bendradarbiaujant su Aplinkos ministerija

Kopijuoti ar kitaip platinti čia pateikta turinį be mūsų sutikimo draudžiama!

Užsiprenumeruokite žurnalą „Medžiotojas ir medžioklė”

Pradėsiu nuo to, jog specialiai žvėrių mitybos netyrinėju. Tiesiog fotografuoju žvėris. Šiam užsiėmimui reikia begalės laiko, tad gamtoje praleidžiu kokį trečdali metu. Taigi, ką jau ką, bet kaip gyvena mūsų žvėrys – žinau. Nors ir puikiai pažįstu mišką, puikiai orientuojuosi, kur laikosi (dienoja) žvėrys, tačiau sutiksite – bergždžias reikalas dieną landžioti po tankumynus ir stengtis pamatyti žvėrį. Dėkingiausia vieta išvysti žvėrį – tai erdvės: miško keliukai, grioviai, kvartalinės linijos, aikštės, kirtavietės, na, ir aišku, miškų pakraščiai, kur sutemus jie skuba maitintis. Nuolatinį darbą, kurį darau ištisus metus, pavadinčiau žemės ūkio kultūrų miškų pakraščių žvalgymu. Per metus žvėrių vakarieniavimo, tiksliau – naktipiečiavimo, vietos nuolat keičiasi, todėl kas savaitę ar dvi tikrinu miškų pakraščius, tyrinėju žvėrių takus, intensyviausio maitinimosi vietas. Ir tik po to – fotomedžioklė. Arba pamiškėse, arba miško erdvėse, kurias kerta žvėrių takai. Keleri metai tokio darbo leido padaryti kai kuriuos apibendrinimus, kuriais ir norėčiau pasidalyti.

Pirmiausia norėčiau atkreipti dėmesį, kad rašysiu apie elninių žvėrių mitybą tik intensyvios žemdirbystės regione – Vidurio ir Šiaurės Lietuvoje, kur pramaišiui su drėgnais lapuočių miškais plyti didžiuliai dirbamos žemės plotai. Be jokios abejonės, nederlinguose Rytų ir Pietų Lietuvos smėlynuose, kur vyrauja pušynai, mažai dirbamos žemės, o kultūros ir derliai toli gražu negali lygiuotis į derlinguosius dirvožemius, žvėrių mityba labai skirsis. Analogiškai ir Žemaitijos kalvynuose, kur vyrauja ne ariami laukai, o ganyklos. Dieną, būdami dienojimo vietose ir norėdami būti nepastebėti, žvėrys stengiasi mažiau judėti, tad dieninių maitinimosi ciklų metu daugiausia jie minta žoline miško augalija arba medžių lapais, šakelėmis. Vakare temstant pajuda į atviras miško vietas ir galop sutemus – į žemės ūkio naudmenas, iš kur švintant vėl grįžta į dienojimo vietas. Rudenį, žiemą ar ankstyvą pavasarį, kada sutemos trunka didesnę paros dalį, atitinkamai daugiau laiko jie praleidžia laukuose. Žiemą miške stokojant pašarų atvirose vietose žvėrys maitinasi ir dienos metu. Tai ypač pasakytina apie danielius, stirnas, kurie ir dienoja miškų pakraščiuose, nešvaisto energijos didesniems atstumams įveikti. Taurieji elniai, nors ir labai atsargūs, jautrūs, visada dienojantys atokesnėse ramesnėse vietose, iki kurių nevengia nukeliauti didesnių atstumų, – net ir jie žiemą kartais dienas leidžia atviruose dirbamuose laukuose.

Mūsų miškuose laisvai gyvena šie elniniai žvėrys – taurusis elnias, danielius, stirna, briedis. Pirmosios trys rūšys – žolėdžiai gyvūnai. Žolinė augalija jų racione visus metus sudaro didžiąją dalį. Vasarą medžių lapai, ūgliai, šakelės, žievė, mano pastebėjimais, tesudaro 10-30 proc. viso maisto, o žiemą, priklausomai nuo vietovės, kurioje žvėrys gyvena, ir pašarų miškų pakraščiuose gausumo, medžių, krūmų ir puskrūmių dalis racione gali siekti net 40-60 proc. Taigi visais metų laikais žolinė augalija vyrauja ir, bent jau intensyvios žemdirbystės regione Vidurio ir Šiaurės Lietuvoje, žemės ūkio kultūros sudaro nors pusę viso elninių žvėrių maisto rado: to.

Briedis, skirti’ *ai nei pirmosios trys rūšys, – dendrofagas. Jo racione visus metus vyrauja medžių ir krūmų lapai, ūgliai, šakutės, žievė, o žolinė augalija sudaro mažesniąją dalį. Briedžiai, šiuo metu gyvenantys mūsų miškuose, yra slapukai. Atvirose vietose juos sutiksi nedažnai, tad žemės ūkio kultūros jų maiste nesiekia daugiau nei 10-20 proc., tačiau pirmenybė, teikiama vienoms ar kitoms kultūroms, yra panaši kaip ir pirmųjų trijų rūšių.

Be abejo, gyvūno mitybos į jokias formules ar tikslius skaičius nesudėsi. Viskas priklauso nuo konkretaus individo, miško, kuriame jis gyvena bioekologinių savybių, konkrečių metų klimato sąlygų, lemiančių augalų vegetacijos raidą, žemės ūkio kultūrų laukų kaitos žvėrių gyvenamoje teritorijoje. Net miške, kuris gyvenamosios aplinkos ir maisto požiūriu yra gana stabili ekosistema, nuolat atsiranda naujų kirtaviečių (gera mitybos bazė žiemą), jos greit apželia vešlia žoline augalija, vėliau čia atsiranda miško kultūrų, jaunuolynų. Nedidelio miško plote mitybos bazė nuolat kinta, o didelėje teritorijoje metai iš metų mitybos vietų pasirinkimas išlieka palyginti pastovus, žvėrims tenka tik judėti iš mažiau palankių mitybai vietų į palankesnes. Analogiškai ir su žemės ūkio naudmenomis: labiau žvėrims tinkančios kultūros vienais metais bus miško pakraščiuose, kitais – gerokai nuo jo nutolusios, tačiau palyginti didelėje (keliasdešimt tūkstančių hektarų) teritorijoje pasirinkimas metai iš metų išlieka tolygus. Tiesiog žvėrys priversti arba judėti skirtingo ilgio maršrutais iki palankesnių mitybos vietų, arba keisti savo gyvenamąsias vietas ir apsistoti arčiau geidžiamo pašaro šaltinių.

Prieš du ar tris dešimtmečius išleistose knygose, kuriose aprašoma elninių žvėrių mityba, teigiama, kad žvėrys pirmenybę teikia cukriniams runkeliams, dobilams, daugiametėms kultūrinėms pievoms, kukurūzams, kviečių želmenims ir grūdams. Žiemą, bent jau tauriųjų elnių, traukos objektas buvo gyvulininkystės kompleksai. Kas pakito per paskutinius dešimtmečius? Neliko gyvulininkystės kompleksų, iki minimumo sumažėjo dobilų ir kultūrinių pievų plotai ir atsirado… rapsų. Tai žvėrių mityboje – kultūra Nr. 1. Be jokios abejonės, ar maitindamiesi miške, ar žemės ūkio naudmenose, žvėrys visada pirmiausia rinksis kaloringiausią, geriausiai įsisavinamą, skaniausią pašarą. Kaip į mūsų virtuvę atėjo ir joje įsitvirtino nauji patiekalai – picos, mėsainiai, traškučiai, skrudintos bulvytės, taip žvėrių mityboje atsirado rapsai. Šalia kviečių rapsai žemdirbiui tapo viena labiausiai pageidaujamų kultūrų – stabiliai aukšta kaina, didelis poreikis rinkoje. Rapsų plotai plyti kokiame ketvirtadalyje ar trečdalyje visos dirbamos žemės. Ko gero, žvėrys jį atrado kaip puikų, maistingą augalą ir galiausiai jis tapo geidžiamiausias.

Štai kaip schematiškai pavaizduočiau žvėrių mitybą skirtingais metų laikais:
Žiema. Kultūra Nr. 1 – žieminiai rapsai. Kaloringi, maistingi, pašalę pasidaro saldūs
– pats tas pašaras badmečiu. Žieminių rapsų laukuose nuolat maitinasi taurieji elniai, danieliai ir stirnos (danieliai ir stirnos jame gali net gyventi kiaurą parą), šernai. Miško pakraščiuose, netoli kurių auga šios kultūros, susitelkia didesnė žvėrių populiacijų dalis. Antroje vietoje – neapartos javų ar rapsų ražienos. Na, dar iš bėdos žiemkenčių pasėliai, kultūrinės ganyklos. Paklausite, o kaip cukrinių runkelių ir kukurūzų laukai? Šiuolaikinei našiai žemės ūkio technikai nuėmus derlių (ir jei jis iki žiemos išvežamas), ne kažin kas toje žemėje ir belieka. Gal tik šernai dar šį tą sugeba susirasti ir išknisti, bet stirnoms ir danieliams čia tikrai nėra kas veikti.

Pavasaris, kovo pabaiga-balandis. Žieminiai rapsai tampa kartūs, nyksta jų lapai. Pats skanumas – žiemkenčių pasėliai. Prasideda vegetacija, į lapus patenka daug maisto medžiagų. Kaip nepasmaguriauti tokiais skanumynais. Balandžio pabaiga-gegužė. Žaluma veša miškai, maisto per akis. Į laukus eiti jokio poreikio. Be to, pavasaris

– jauniklių metas. Elnių ir danielių patinai beragiai – gėda jiems apskritai atviroje vietoje rodytis.

Gegužės pabaiga-birželis. Iš pradžių sužydi žieminiai, vėliau – vasariniai rapsai. Visu šiuo laikotarpiu rapsai – ir vėl kultūra Nr. 1. Miške maisto vis dar apstu, tačiau kodėl nepasilepinti skanumynais? Žydintys rapsai – tarsi desertas. Net šviesiu metu elniai nesibaimina eiti į rapsų laukus ir juose praleisti netgi dieną.

Liepa-rugpjūtis. Pašaro pilni laukai: kviečiai, dobilų atolai, kukurūzai, cukriniai runkeliai. Prioritetų nėra – tinka viskas.

Rugpjūtis-rugsėjis. Javapjūtė ir iš karto po jos – sėja. Dažniausiai lankomasi neapartose ražienose, ypač rapsų. Geidžiamiausias objektas, be abejonės, – cukriniai runkeliai.

Ruduo ir žiemos pradžia. Cukriniai runkeliai, kol nuimamas jų derlius, neapartos ražienos, tačiau su jais pradeda „konkuruoti“ žieminių rapsų ir žiemkenčių pasėliai.

Elniniai žvėrys ir žemės ūkio naudmenos. Ką apie tai mano žemdirbiai? Komentarai nereikalingi… Šiandieninė žemdirbystė – verslas su išskirtinėmis sąlygomis: išmokos, kompensacijos, nuostolių padengimas. Žemdirbys taip įpratintas iš visur ir už viską gauti, kad net nesuvokia, jog tam tikrą grąžą gamtai ir jis turėtų duoti (net pats išsigandau tokios šventvagiškos minties, užars mane už ją į žemę). Nesu prieš žemdirbius, nerūpi man medžiotojų mokamos kompensacijos už žvėrių padarytą žalą, tačiau norėtųsi užstoti žvėris. Kiek labiau pasigilinus į šią temą teks parašyti atskirą straipsnį, bet trumpai apibendrinant šią problemą reikia pasakyti -ji per daug išpūsta.

Žinoma, tam tikrose vietose ir tam tikrais atvejais žvėrių padaryta žala gali būti didelė ir aiškiai matoma (neneigsiu šernų daromų nuostolių kviečių ar kukurūzų laukuose, bet čia juk kalbame apie elninius žvėris). Kita vertus, reikšti pretenzijas žvėrims, reikalauti kompensacijų ir žinias-klaidoje „pūsti“ grėsmės burbulą tapo madinga. Koks skirtumas, ar žieminių rapsų lapeliai pavasarį nunyks, ar juos žiemą nuskabys žvėrys? Arba želmenys – ar dalį jų nuės žvėrys, ar jie patys nunyks, kai pradės natūraliai retėti, kol tankumas pasidarys optimalus?

Galėčiau pateikti dešimtis nuotraukomis iliustruotų pavyzdžių, kaip atrodo elninių žvėrių „nuniokotų“ pasėlių plotai (nuimtas derlius tebūna ūkininko sąžinės reikalas). Manyčiau, kad daugeliu atvejų „saikingas“ žvėrių pasėlių skabymas ne sumenkina, o priešingai – kaip tik padidina derlių. Na, bet apie tai – kituose straipsniuose.

Ir galiausiai – ar žvėriena yra ekologiška mėsa? Šį mitą teks griauti. Jei atidžiai skaitėte, kuriuo metų laiku ir kur žvėrys intensyviausiai maitinasi, tai turėjote pastebėti – tuose pasėliuose, kuriuose tuo metu intensyviausiai tręšiama, purškiama insekticidais, herbicidais, pesticidais. Kitaip sakant, tokia žvėriena jau būtų su „prieskoniais“. Daugeliu atvejų intensyviausio chemijos naudojimo laikotarpiu net plika akimi iš žvėrių elgsenos matoma, kad jie būna apsinuodiję.

Šįkart tiek. Ateityje šioje trumpoje apžvalgoje paliestas temas norėčiau paplėtoti, pasidalyti savo pastebėjimais ir apibendrinimais.

Autorius: Ramualdas Barauskas
Šaltinis: Žurnalas „Medžiotojas ir medžioklė”
Kopijuoti ar kitaip platinti čia pateikta turinį be mūsų sutikimo draudžiama!

Tai buvo paskutinė medžioklė. Paskutinė medžioklė miške, kuris mane supo nuo pat gimimo, kuriame aš, dar būdamas visai vaikas, turėjau galimybę pažinti supančią aplinką, miške gyvenančius gyvūnus bei visai šalia tekančioje upėje ir telkšančiuose ežeruose plaukiojančias žuvis. Mišką pažinau net anksčiau nei savo tėvus, nes stribams suėmus ir išvežus visą šeimą į Sibirą aš likau gyventi su seneliais. Su mišku mane siejo labai daug šiltų ir gražių prisiminimų – pamenu, kai ilgais žiemos vakarais, užsiropštęs ant spintelės, žiūrėdavau pro langą į už kelių šimtų metrų nusidriekusią medžių sieną tikėdamasis išvysti iš tamsos išnyrančias ir tik mano galvoje egzistuojančias įsivaizduojamas būtybes. Man ūgtelėjus ir tėvams sugrįžus, miške praleisdavau vis daugiau laiko, iš vyresnio brolio gavau pirmas medžioklės pamokas, o ir tėvas niekada manęs nepalikdavo namuose, kai susiruošdavo plaukti valtele statyti tinklų ar eidavo į mišką gaudyti kailinių žvėrelių.

Taip aš ir augau miško apsuptyje kiekvieną dieną dėkodamas už dovanas, kurių čia niekada netrūko, reikėjo tik noro ir sugebėjimo jas rasti. Miškas tapo mano artimu draugu ir pagalbininku. Aš jau nebebijojau, kaip vaikystėje, jo amžinai tamsių eglynų, stipraus ūžesio per audrą ar neaiškių nakties garsų. Pažinojau kiekvieną medį ir kalvelę, kiekviena žvėrelio ola buvo apžiūrėta ir kiekvienas per mišką tekančios upės posūkis buvo išplaukiotas, tad ne tik dieną, bet ir naktį drąsiai galėjau eiti per mišką nebijodamas pasiklysti.

Tapus medžiotoju požiūris į mišką nepasikeitė. Kaskart apsilankę jame su būriu bendraminčių stengiamės elgtis taip, lyg būtume atvykę pas gerą draugą. Valdžios nubrėžtas sumedžiojimo planas, be abejo, koregavo mūsų elgesį, bet ir anais laikais pagarba gamtai ir gyvūnams mūsų kolektyve buvo ne vien tušti žodžiai. Labai gaila, bet tai galiojo ne visiems. Atvažiavus į tėviškę ir išėjus pasivaikščioti po mišką ne kartą teko rasti nužudytą vieną, o kartais net kelis briedžius, kurie pririšti virve už kojos prie medžio būdavo paliekami pūti tiesiog tam, kad vietinis brakonierius galėtų užlipęs ant medžio patykoti į puotą susirinkusių lapių, kurių kailio kaina tais laikais buvo gero mėnesio algos dydžio. Pardavus vieną kailiuką buvo galima nusipirkti pakankamai mėsos, kad nereikėtų vargintis dorojant subrakonieriautą briedį ir tempiant jį iš miško. Tačiau nepaisant tokio sveiku protu nesuvokiamo šių žvėrių naikinimo briedžių buvo tikrai daug. Beveik nepasitaikydavo atvejo, kad nebūčiau pakėlęs kelių šių didingų gyvūnų eidamas grybauti arba tiesiog miško takeliais keliaudamas iš vieno kaimo į kitą, o žiemą nemaži jų būriai matydavosi pamiškėse, kur augantys krūmokšniai juos masindavo saldžiomis šakelėmis.

Tačiau laikai keitėsi, baigėsi planinės ekonomikos laikotarpis, ir kad ir kaip gaila, Lietuvai tapus laisva briedžių pradėjo mažėti. Neretai išėjęs vakare iš namų įkvėpti gryno oro išgirsdavau šūvius, kurių tuo metu tikrai neturėjo būti, o rytą miške rasdavome kruvinas pėdas ir sunkvežimio vėžes. Bandėme kovoti su brakonieriais kaip galėjome, bet dažniausiai pastangos likdavo bevaisės, nes jie ne vieną dešimtmetį prasigyvenantys iš savo amato ne blogiau už mus pažinojo mišką, o ir briedis nebuvo sunkiai randamas ir sumedžiojamas gyvūnas.

Bet štai atėjo laikas, kai aš turėjau atsisveikinti su mišku. 1990 m. viduryje buvo nuspręsta paskelbti mūsų mišką rezervatu. Liko paskutinė savaitė, kuriai praėjus aš, gimęs ir augęs šiame miške, negalėsiu net įžengti Į jį be raštiško valdininko, kuris apie mišką išmano tik tiek, kiek skaitė vadovėliuose, leidimo. [ paskutinę medžioklę išvykau su kompanija ištikimų ir gerų draugų. Buvome sutarę važiuoti ne vien pasigrožėti gamta, bet priimti sprendimą, ką konkrečiai tą vakarą medžiosime, buvau palikęs kiekvienam asmeniškai. Kelionė, kuri paprastai būdavo viena linksmiausių medžioklės dalių, šį kartą vyko be įprastų juokelių ir anekdotų, kiekvienas sėdėjome paniręs į savus apmąstymus ir žiūrėjome pro automobilio langus į besileidžiančią saulę.

Palikęs mašiną pamiškėje ir žvilgsniu palydėjęs į bokštelius nueinančius kolegas užmečiau šautuvą ant peties ir neskubėdamas pajudėjau link miško. Sėdėti vienoje vietoje tą vakarą nesinorėjo. Siela troško aplankyti kuo daugiau pažįstamų vietų, su kuriomis buvo susiję tiek daug malonių prisiminimų, norėjosi atsisveikinti su kiekvienu nuo vaikystės kartu augusiu medžiu. Gerai žinojau, kur paprastai laikosi briedžiai ir kada galima tikėtis jų pasirodymo, tad žvilgtelėjęs į laikrodį pamačiau, jog turiu gerą valandą laisvo laiko. Nusileidęs nuo kalniuko priėjau nedidelį beržyną, kuriame nuo seno laikėsi nemažas tetervinų būrys. Daugelį valandų teko praleisti šioje vietoje pavasariais tykojant šių gražių paukščių pasislėpus iš eglės šakų įrengtoje slėptuvėje. Neapsakomas jaudulys apimdavo stebint, kaip juodi, tarytum anglis, paukščiai išskleidę savo lyros formos uodegas šoka meilės šokį kartkartėmis kirsdami snapu savo oponentams tik tam, kad įtiktų ant greta augančių beržų šakų tupinčioms vištelėms. Smagu būdavo ankstyvais pavasario rytais vos prašvitus klausytis jų burbuliavimo, ramiu oru girdimo net nuo tėvų namų slenksčio. Neapsirikau aš ir šį kartą. Likus keliems žingsniams iki jų buveinės staiga pasigirdo kylančių paukščių triukšmas ir išvydau, kaip keliasdešimties sparnuotųjų būrys pakilo virš beržyno ir patraukė nuo manęs upės link. Praskridę porą šimtų metrų tetervinai, tarsi atsisveikindami, padarė lanką virš medžių ir nusileido į kitapus upės augančius krūmus.

Palydėjęs paukščius, stengdamasis nesusilaužyti kojų einant per šernų išraustą arimą, pasukau link upės. Pradėjo temti, lengvas rūkas pakilo virš upės ir visa jos vaga atrodė lyg užklota lengva šilkine paklode. Upės nešamas vanduo čia tekėjo jau šimtmečius maitindamas kiekvieną aplinkui egzistuojančią gyvybę. Be tos upės nebūtų nei miško, nei gyvūnų, nei manęs, tad aš, nusiėmęs nuo peties šautuvą, pasilenkiau ir įmerkiau į vandenį rankas. Prisėmęs pilnus delnus apsipyliau sukaitusį veidą ir sudrėkinau plaukus. Vėsi gaiva tarsi užliejo visą mano kūną. Tą gyvo vandens pojūtį atsimenu iki šiol! Jaučiau, kaip kiekviena gysla prisipildo energijos, kaip gaivos antplūdis užkrauna organizmą ir suteikia jėgų bei sveikatos. Tačiau mintis nuo veidu varvančių vandens lašų atitraukė mėnulio apšviestame vandenyje pasirodžiusios nedidelės bangelės. Stengdamasis nedaryti staigių judesių pakėliau galvą ir klūpėdamas ant kelių stebėjau jas artėjant. Dar neįžiūrėdamas plaukiančio gyvūno aš jau žinojau, kas tai bus. Upėje nuo seno gyveno nemažai ūdrų, dar vaikystėje stambus kuprotas žvėries kūnas, ilgos kojos ir galingi pečiai su storu kaklu, gniaužė kvapą, matėsi, kaip po kailiu tviiti raumenys tai atsipalaiduoja, tai vėl įsitempia, o beveik žolę siekianti barzda įodė garbų gyvūno amžių. Bet pagrindinė puošmena, žinoma, buvo galvą puošiantys įspūdingi mentiniai ragai, matyti tik knygose apie Aliaskos briedžius. Nebuvo jokių abejonių, kad tai didžiausias ir stipriausias to miško galiūnas – jokie kiti iki šiol matyti briedžiukai nebūtų atsilaikę prieš tokia karūna pasipuošusį karalių. Ir jis, žinodamas apie savo galybę, spindėjo pasitikėjimu bei ramybe, nes nebuvo miške žvėries, galinčio pastoti jam kelią.

Žiūrėjau sustingęs iš nuostabos ir pagarbos šiam galiūnui. Negalėjau patikėti savo sėkme – man, tiek metų išgyvenusiam šiose vietose ir sumedžiojusiam daugybę briedžių, miškas atsisveikinimo proga sugebėjo pateikti tokią nuostabią dovaną. Briedis stovėjo mėnulio šviesoje nieko nenujausdamas ir žiūrėjo kažkur į upės pusę. Reikėjo veikti, ir greitai, nes iš už nugaros pradėjęs pūsti vėjelis bet kuriuo momentu galėjo nunešti iki žvėries įtartiną kvapą. Atsargiai paėmiau šautuvą į rankas, pridėjau prie peties ir nuėmiau saugiklį. Briedis pasuko galvą ir lyg kažką užmatęs juodos kalvos fone nejudančiu žvilgsiu įsistebeilijo į mane. Aš delsiau, kažkoks neaiškus jausmas pradėjo kirbėti galvoje, abejonės dėl šūvio perpildė mano širdį, ir tuo metu, kai briedis vėl pajudėjo, aš žinojau, kad negalėsiu iššauti. Tuo metu galiūnas visiškai ramiai keliais žingsniais priėjo prie upės, perbrido ją ir išlipęs į kitą krantą nutolo miške laužydamas po kojomis pasitaikiusius pagalius.

Tik nutilus paskutiniams garsams nuleidau šautuvą. Nebuvo nė lašo abejonės, kad pasielgiau tinkamai, širdį užplūdo keistas džiaugsmas ir viltis, kad neiššovęs ir palikęs gyvybę šiam galiūnui aš galbūt suteikiau galimybę savo vaikams ar anūkams kada nors susitikti su jo palikuonimis, tikėdamasis, kad jiems tos akimirkos bus tokios pat įspūdingos, kaip ir man. Nejudėdamas žvelgiau į tamsų mišką, kuriame dingo gyvūnas. Galvoje kaip kino kadrai pradėjo plaukti prisiminimai apie vaikystę, tėvus, pirmą sumedžiotą žvėrį. Miškas, tarsi atsisveikindamas, leido man vėl pasinerti į praeitį ir pajusti švelnų saulės prisilietimą, vėjo pūstelėjimą ir gaivinančius vasaros lietaus lašų purslus – visą tai, ką ne kartą buvau patyręs gyvendamas kartu su mišku. Prisiminimų juosta sustojo ir paskutiniame kadre pamačiau besileidžiančios vasaros saulės apšviestą peizažą su į vandenį įbridusiais briedžiais. Širdyje tvirtai tikėjau, kad kada nors sugrįšiu ir vėl galėsiu čia būti ir medžioti, tad su šypsena veide užsimetęs šautuvą nusisukau nuo miško ir pajudėjau link mašinos jausdamas, kad šiandien pasielgiau būtent taip, kaip privalėjau pasielgti.[divide style=”2″]
Autorius: Gudas
Šaltinis: Žurnalas „Medžiotojas ir medžioklė”
Kopijuoti ar kitaip platinti čia pateikta turinį be mūsų sutikimo draudžiama!

Užsiprenumeruokite žurnalą „Medžiotojas ir medžioklė”

Tikriausiai retą savaitę kokioje nors žiniasklaidos priemonėje – laikraštyje, žurnale, interneto tinklalapyje, radijo ar televizijos laidoje – neskaitome, nematome ar negirdime ūkininkų verkšlenimų. Nėra gyvenimo Lietuvos žemelėje: žvėrys – šernai, vilkai, stumbrai, elniai – tiesiog terorizuoja ūkininkus. Žurnalistai, iš kurių retas teturi bent jau elementarų supratimą apie gamtą bei joje vykstančius procesus, visada tendencingai aprašinėja būtas nebūtas istorijas apie žvėris, paukščius, jų daromą žalą ūkininkams. Žurnalisto profesinė etika reikalautų išklausyti abi konfliktuojančias puses ir skaitytojui pateikti objektyvią nuomonę. Tačiau juk ne taip paprasta sužinoti, ką mano žvėris ar paukštis – jo neapklausi, taigi tokie straipsniai rašomi lengva ranka: ką ūkininkas pasakė – tai ir yra tiesa. Tikrai nesiruošiu būti medžiotojų advokatu. Jų priedermė – saugoti ūkininkų laukus, reguliuoti žvėrių populiacijų gausą ir kompensuoti ūkininkams patirtus nuostolius. Visgi žvėrių advokatu norėčiau būti.

Įprasta, jog fizinis ar juridinis asmuo, padaręs gamtai akivaizdžią žalą, ją turi ir kompensuoti, bent jau baudos pavidalu. Ūkininkai, žemdirbiai – visais amžiais, tiek pas mus, tiek visame pasaulyje – yra tas ūkio subjektas, kuris daro didžiausią žalą gamtai. Bet ar kas nors kelia tokį klausimą, jog reikėtų tą žalą kompensuoti? Žemdirbys juk – mūsų maitintojas, jam viskas galima, viskas atleidžiama. Tačiau bent jau logika, sveikas mąstymas žmogui turėtų sakyti: negali vien imti iš gamtos, reikia jai nors šį tą grąžinti. Gal, jeigu leistume sau pasidalinti derliumi su žvėrimis ar paukščiais, tai ir būtų tas grąžinimas?

Ar skundai atspindi tikrąją žvėrių daromą žalą?
Pamiškėje ūkininkas keliasdešimtyje hektarų pasėjo žieminius rapsus. Kaip jau esu rašęs, žieminiai rapsai – bene pagrindinis mūsų kanopinių maistas žiemą. Tad šis laukas žvėrių neliko nepastebėtas: visą žiemą, praktiškai kasdien (kasnakt), čia ganėsi 40-60 danielių, maždaug tiek pat tauriųjų elnių, 15-20 stirnų, apsilankydavo ir vienas kitas šernas. Ir ką gi, atėjo metas kulti, ir ūkininkas prikūlė lig šiol neregėtą negirdėtą derlių: maždaug po keturis centnerius iš hektaro! Gerokai atokiau nuo miško kitas ūkininkas panašiame plote irgi augino rapsus. Augino, prižiūrėjo, su žvėrimis bėdos neturėjo, tačiau prikūlė tiek pat, kiek ir pirmasis. Palaukite, – sakysite, – čia kažkas ne taip! Pirmasis visais varpais skalambijo apie žvėris, kurie niokoja jo pasėlius, pareiškimais užvertė medžioklės plotų savininkus ir… pasirodo, nenukentėjo?
Šiuo pavyzdžiu tiesiog parodžiau akivaizdų mūsų ūkininkų požiūrį, savimonę ir supratingumą. Jei rapsai buvo pasėti laiku, gerai prižiūrėti, patręšti, iki žiemos gerai suvešėjo, jei gruodas tvirtai sukaustė žemę, sniegas storai apklojo, žiemą nebuvo atodrėkių, pavasarį ir vasarą buvo šilta bei pakankamai drėgna – yra ir derlius. O ar žvėrys žiemą, prakapstę sniegą, suėdė žiemojančius lapus, ar pavasarį jie savaime sunyko – nuo to derlius nė kiek nenukentėjo. Tai, ką duoda gamta – šaltis, šiluma, drėgmė, jų kaita – visada yra lemiamas veiksnys derliui, ir nesvarbu – nuskynė žvėrys kelis lapelius ar ne. Aišku, be jokios abejonės, žvėrys padaro ir akivaizdžios žalos: ištrypia pasėlius, jei rudenį ilgai neįšąla žemė, nuniokoja nemažus kviečių plotus ir t. t. Bet ar palyginama ta žala su kiekybės ir kokybės nuostoliais, patiriamais vėjui išguldžius pasėlius ar lietui įmerkus žemę? O kiek procentų netenkama dėl sunkiosios technikos važinėjimo po laukus prižiūrint
pasėlius ir nuimant derlių? O galiausiai, kiek derliaus tiesiog išbarstoma transportuojant? Tad ar ta žala, tie dažniausiai tiesiog niekingai menki nuostoliai, kuriuos padaro žvėrys, apskritai verti tiek dejonių ir dėmesio? Ūkininkas šiandien įpratintas už viską gauti išmokas, kompensacijas už tai, kas buvo ir ko nebuvo. Neišsireikalausi juk žalos atlyginimo iš saulės, lietaus debesies, vėjo šuoro, tad visos strėlės ir lekia į žvėris…

Ar vien vilkai kalti?
Tikriausiai jokia kita gamtosaugos problema pastaraisiais metais nesusilaukė tokio žiniasklaidos ir visuomenės dėmesio, kaip vilkų klausimas. Būti ar nebūti vilkui Lietuvoje? Vienoje barikadų pusėje – medžiotojai, ūkininkai, kitoje – aplinkosaugininkai ir gamtai neabejinga visuomenės dalis. Pirmosios dvi grupės, aišku, norėtų vilkus medžioti. Ir daug jų. Medžiotojui vilkas – konkurentas kovoje dėl grobio, galiausiai žmogaus kraujyje yra noras nugalėti sau lygų priešą. Be abejo, vilkas jau nebegali konkuruoti su šiandieniniais ginklais, bet daugeliui medžiotojų juk taip reikalingas nugalėtojo palaimos jausmas! Ūkininkams vilkai – galvijų siaubas. O gal tiesiog atpirkimo ožys, ant kurio kraunamos visos būtos nebūtos nelaimės? tikrai nenorėčiau būti tuo ūkininku, kuriam vilkai papjauna gyvulį: ir nuostolis, ir šildgėla, ir pyktis. Bet ar tik vien vilkai kalti ?
Neužrakinu savo buto durų ir išeinuį darbą. Vakare gryžtu – nieko, viskas vietoje. Kitą dieną vėl tą patį padarau. Kaip manote, kiek kartų tai pakartojęs, vieną dieną rasčiau apšvarintus namus? Arba palieku naktį vidury laukų automobilį. Ir tingam prašalaičiui kelia baimę. Atrodo, kitą naktį, ir trečią. Kiek kartų turėčiau taip daryti, kol automobilis būtų nuvarytas ar išplėštas? Jei taip atsitinka, puolu skųstis policijai, kitoms struktūroms, tačiau kaip manote, kaip būtų reguojama į tokius mano poelgius? Kvailas, jei taip neatsakingai elgiuosi, ir tiek… O kai ūkininkas palieka galviją laukuose per naktį, o paskui visais varpais skambina, jog atėjo vilkai ir papjovė, kaip tokį poelgį įvertinti ? Jei taip pasielgsiu aš – pats ir kaltas, nėra ko ieškoti teisybės. Jei taip pasielgia ūkininkas – kalti staiga pasidaro ir vilkai, ir medžiotojai, ir vilkų gynėjai, ir valstybė. Žalą kompensuoti, aišku, privalo Aplinkos ministerija. O jei mano automobilį nušvilps, tikriausiai turėčiau kreiptis į Susisiekimo ministeriją?

Dar apie stumbrus
Dažniausiai žiniasklaidoje stumbrai vaizduojami kaip tikri laukų siaubūnai ar net ūkininkus tiesiog terorizuojantys pabaisos. Pasirodo, kad juos iš laukų išvyti galima tik važiuojant traktoriumi ! Kiek artimiau gyvūnus pažįstančiam ir jų elgseną išmanančiam žmogui šie pasakojimai turėtų kelti abejonių. Atviroje vietoje elnias žmogų pamatytų ir suskubtų dingti iš lauko būdamas už poros kilometrų. Stumbrui gamta nedavėžvitrių akių, todėl gerai įžiūrėti besiartinantį gyvįstumbrai išgali iš kokių 200 – 300 m. Tačiau kažką įtartino pamačiusi stumbrų banda sužiūra, išsirikiuoja puslankiu, kad užstotų savo kūnais jauniklius, ir tokiu savo elgesiu nesupratingam prašalaičiui kelia baimę. Atrodo, kad šie stambūs žvėrys tuoj puls. Tačiau stumbrai taip elgiasi tol, kol gerai įžiūri besiartinantįjį, ir jei tai žmogus – patys strimgalviais puola į kojas. Daug metų stebiu jų elgseną, laikymosi ir mitybos vietas. Vasarą stumbrai daugiausia laiko praleidžia miške ir į laukus maitintis ateina nereguliariai. Žiemą situacija keičiasi, ir stumbrus dažniau galima pastebėti atvirose vietovėse. Tai dažniausiai būna tušti runkelių, kukurūzų laukai ar žieminių rapsų pasėliai.
Mažos 10-15 žvėrių grupės didelės žalos pasėliams nedaro. Aišku, tokio stambaus žvėries sunku nepastebėti, kaip ir jo pėdsakų laukuose. Tačiau bendros visų laukuose besimaitinančių žvėrių – šernų, elnių, danielių, stirnų – daromos žalos „fone” stumbrų įtaka tesiekia tik kokius 5, na, gal iki 10 procentų. Palikim to krašto medžiotojų, aplinkosaugininkų ir ūkininkų sąžinei fatališką siekį visą kaltę suversti stumbrams (oi, kokie jiems naudingi tendencingai parašyti, dažniausiai tikrovės neatitinkantys straipsniai žiniasklaidoje!). Juk ne medžiotojai, o Aplinkos ministerija privalo kompensuoti žvėrių daromą žalą, tad kodėl čia visiems „nepasišildžius”? Kažkam – nereikia mokėti, kažkam – koks skirtumas, kas moka, o dar kažkam – geriau nematyti ir palaikyti „saviškių” pusę. O kas palaikys stumbrus? Gal apskritai jų Lietuvoje nereikia?

Medžiotojams stumbras nereikalingas, juk nemedžiojamas. Na, gal tik kaip priedanga kitų žvėrių daromai žalai. Ūkininkams ar miškininkams – juo labiau. Aplinkosaugininkams – tik galvos skausmas. O mums, Lietuvos žmonėms? Kokius jausmus kelia šis sugrąžintas istorinių laikų mohikanas? Sutinku, 50-60 galvų stumbrų banda negali nedaryti juntamos žalos žemės ūkio kultūroms; sutinku, kad be žmogaus įsikiši-mo sunku būtų suvaldyti laisvėje gyvenančią jų populiaciją. Tačiau, mano nuomone, jei stumbrai turėtų šeimininką, tai galima būtų pasiekti, kad nesiformuotų tokios didžiulės bandos, stumbrai pasklistų didžiulėje teritorijoje ir taptų praktiškai nepastebimi, būtų papildomai šeriami žiemą ir nekeltų galvos skausmo ūkininkams. Tada šiais didingais žvėrimis galėtų džiaugtis mūsų vaikai, vaikų vaikai ir dar dešimtys ateities kartų. Ir būtų dėkingi mums, kad šiandien vardan to kažką padarėme.[divide style=”2″]
Autorius: R. Barauskas
Šaltinis: Žurnalas „Medžiotojas ir medžioklė”

Užsiprenumeruokite žurnalą „Medžiotojas ir medžioklė”

Miškų urėdijose įrengta daug įvairiausių takų, kuriuose lankytojai supažindinami su Lietuvos miškuose augančių medžių ir krūmų rūšių įvairove, retaisiais žoliniais augalais, grybais, samanomis. Kai kurių takų stenduose apibūdinami Lietuvos miškų žvėrys ir paukščiai, vabzdžiai. Daugelis takų skirta gražiausiems Lietuvos vietovaizdžiams apžvelgti. (daugiau…)

Kaip nusipirkti naktinio matymo įrangą?
Pasirinkti aukštos kokybės naktinio matymo prietaisą, kuris atitiktų Jūsų poreikius ir kišenę, nėra lengva užduotis. Parduotuvės ir katalogai siūlo kelių tipų, bei skirtingų gamintojų naktinio matymo prietaisus. Paprastai skaitant produkto registracijos liudijimus ne visada galima susidaryti pakankamą supratimą apie esamą pasirinkimą, nes kartais gamintojai „išpučia“ realias prietaiso galimybes (kartais 5-100 kartų) ir agresyviai reklamuoja savo produktą be aiškaus visų techninių duomenų paaiškinimo pirkėjui.
Neatsižvelgiant į šio straipsnio išsamumą, mes tikimės, kad tai jums padės pasirinkti tinkamą naktinio matymo įrangą.
Kiekvienas naktinio matymo prietaisas (NMP) veikia pagal vaizdo ryškumo didinimo principą matomos šviesos ir infraraudonųjų spindulių diapazone. Prietaisas turi objektyvą, šviesos stiprinimo vamzdelį su aukštos įtampos maitinimo šaltiniu. Šviesa (pavyzdžiui žvaigždžių šviesa) atsispindi nuo stebimo objekto, patenka į objektyvą ir sukuria vaizdą ant šviesos stiprinimo vamzdelio foto katodo. Šviesos stiprinimo vamzdyje šviesa elektroniškai stiprinama ir matomas vaizdas yra geltonai žalias. Du svarbiausi NMP elementai yra šviesos stiprinimo vamzdis ir optika. Tarptautiniu mastu NMP klasifikuojami: I, II, III kartos (su tam tikrais tarpiniais lygiais: I+ ir II+).

NMP I karta
I kartos šviesos stiprinimo vamzdyje yra vakume patalpintas foto katodas, kurio jautrumas yra 120-250 mA/Im. Šviesos stiprinimas yra 120-900 kartų, rezoliucija centre yra 25-35 linijų milimetre.

NMP produktai pagaminti naudojant tokius vamzdelius yra populiarūs dėl mažos jų kainos(mažiau nei 320 dolerių). Viena iš šių prietaisų savybių yra ta, kad vaizdas aiškiausias viduryje ekrano, kai tuo tarpu tampa šiek tiek iškreiptas ir mažiau aiškus palei kraštus. Ryškios šviesos šaltiniai (gatvių apšvietimas, apšviesti langai ir t.t.) gali sugadinti vaizdą, jeigu prietaisas bus nukreiptas į šviesą.

Netgi tos pačios I kartos vamzdeliai gali būti gana skirtingų charakteristikų. Kaip kokybės kontrolės dalis, NMP vamzdeliai yra vertinami pagal kokybę ir parduodami labai skirtingomis kainomis, kurios priklauso nuo šviesos stiprinimo ir vaizdo ryškumo. Kartais šis skirtumas atsispindi kainoje NMP iš skirtingų gamintojų. „Dedal-Handy“ ir „Dedal-160“ naudoja vamzdelius, kurie yra 1,5-2 kartus brangesni, nei kiti analogiški konkurentų produktai. Vamzdelio pasirinkimas priklauso nuo foto katodo jautrumo, šviesos stiprinimo, rezoliucijos ir matomo vaizdo ryškumo. Mažos juodos dėmelės ekrane, kaip taisyklė, neiškraipo vaizdo tamsoje ir neturėtų būti pagrindas atmesti šį prietaisą. Vis dėl to, ryškios dėmelės (panašios į žvaigždes) ir šviesos taškeliai matomame lauke byloja apie prietaiso broką.

Prietaisas, kurio vaizdo kontrastas yra prastas, yra prastos kokybės. Perkant NMP, pirkėjas gali patikrinti vaizdo aiškumą ir rezoliuciją, tačiau jautrumas gali būti patikrintas profesionalų, naudojant specialią įrangą, arba reikia palyginti keletą prietaisų tamsoje.

Dėl mažo jautrumo, I kartos vamzdeliai yra labai priklausomi nuo optikos pralaidumui šviesai. Tiktai prietaisai su specialia šviesos surinkimo optika (prieartinimas ne daugiau kaip 1,5 karto) galima gauti patenkinamus rezultatus, kai stebimo vaizdo apšvietimo sąlygos yra ekvivalentės mėnulio šviesai. Kai apšvietimas mažesnis, reikalingas IR iliuminatorius. Skirtingai nei daugelio kitų produktų šioje klasėje, „Dedal“ produktų I kartos vamzdeliuose įrengta Electronic Overload Flash apsaugos sistema, ji leidžia išvengti žalos, esant laikinam ryškios šviesos poveikiui.

Daugiapakopiai I kartos naktinio matymo vamzdeliai
Siekiant didesnio šviesos stiprinimo, kai kurie gamintojai sujungia šviesos stiprinimo elementus į tandemą iš dviejų ar trijų pakopų. Tai leidžia padidinti šviesos stiprinimą iki 20000-50000 kartų, tačiau su atitinkamai mažesne rezoliucija, ypač vaizdo kraštuose. Prietaisai pagaminti su daugiapakopiais I kartos vamzdeliais yra sunkesni ir didesni. Modernūs prietaisai su I+ arba II+ kartos technologija turi panašias charakteristikas su keleta daugiapakopių stiprintuvų trūkumų ir įrodė esą labiau populiarūs.

Karta I+ (Super I+)
Tai kita modifikacija I kartos NMP vamzdelių su pluoštine optine plokšte, kuri įrengiama priekyje arba gale vamzdelio. Šis pakeitimas leidžia pagerinti vaizdo rezoliuciją ir neleidžia iškraipyti pašaliniams šviesos šaltiniams matomo vaizdo. I+ kartos vamzdeliai turi apytiksliai 1000 kartų šviesos stiprinimą, o foto katodo jautrumas padidėja iki mažiausiai 280 mA/1 m. Rezoliucija vaizdo centre yra 45-50 lp/mm

NMP prietaisai su I+ kartos vamzdeliais skiriasi nuo I kartos tuom, kad I+ kartos geresnė vaizdo kokybė, mažesni iškraipymai ir didesnis matymo atstumas aktyviame arba pasyviame režime (su IR iliuminatoriumi). Šie prietaisai veikia gerai miesto aplinkoje. Atviroje aplinkoje tokie prietaisai efektyvūs kai aplinkos apšvietimo lygis yra ¼ mėnulio šviesos. Jei apšvietimo lygis yra žemesnis, tada reikalingas IR iliuminatorius. I+ kartos vamzdelių kainos yra 4-9 kartus didesnės nei I kartos vamzdelių. Pastaba. Pirkėjas turėtų atsižvelgti į tai, kad kai kurie gamintojai naudoja pavadinimą I+ karta, kai tuo tarpu jų prietaisai yra I kartos. Tai dažnai klaidina pirkėjus, nes iš tikrųjų I kartos vamzdelių rezoliucija yra ne didesnė nei 38-40 pl/mm.

II karta
II kartos vamzdelių konstrukcija skiriasi tuom, kad naudojamas specialus elktroninis stiprintuvas- mikro kanalo plokštė (MKP).

Tokio NMP vamzdelio techninės charakteristikos: didesnis foto katodo jautrumas nuo 240 mA/lm, rezoliucija nuo 32-38 lp/mm. Veikimo trukmė tokių vamzdelių yra ne mažesnė nei 1000-3000 valandų. Yra dviejų tipų NMP vamzdeliai su mikro kanalo plokšte (MKP): 25 mm ir 18 mm. Vartotojui didesnis skersmuo yra efektyvesnis, bet taip pat reikaluja didesnio NMP.

II+ karta
Su šviesos padidėjimu 25000-35000 kartų, II+ kartos vamzdeliai turi foto katodus, kurių jautrumas 240-600 mA/lm ir yra jautrūs šviesai infraraudonųjų spindulių spektre. Rezoliucija yra 39-45 lp/mm. Vamzdelio veikimo trukmė apie 1000-3000 valandų. Kadangi II+ kartos vamzdeliai yra mažesni (jie neturi greitinimo kameros), jų šviesos stiprinimas yra šiek tiek mažesnis nei II kartos vamzdelių. Tačiau dėl ypač didelio jautrumo IR spindulių spektre, II+ kartos prietaisai turi didesnį matymo lauką atvirose erdvėse. Jei pagrindinis prietaiso uždavinys yra nuotraukų ar video įrašymas, tai II kartos prietaisus vertėtų rinktis dėl jų didesnio šviesos surinkimo. NMP prietaisuose su II+ kartos vamzdeliais įrengta automatinė šviesos surinkimo kontrolė, apsauga nuo didelės šviesos blyksnio, apsauga nuo šoninių šviesos iškraipymų ir funkcija aukštos kokybės vaizdui visame regėjimo lauke palaikyti. Prietaisus su II+ kartos vamzdeliais naudoja daugelio šalių karinės pajėgos ir šie prietaisai ekspertų laikomi profesionalios kokybės.

III karta
III karta skiriasi nuo II+ kartos tuom kad naudojamas foto katodas yra pagamintas Galio Arsenato pagrindu su dar didesniu jautrumu IR spindulių spektre. Foto katodo jautrumas yra 900-1600 mA/lm, rezoliucija yra 32-64 lp/mm ir veikimo trukmė apie 10000 valandų. Tai 3 kartus ilgiau nei su II kartos vamzdeliais. NMP turintys III kartos vamzdelius dirba labai gerai mažai apšviestose aplinkose. Vaizdas gaunamas švarus, kurio kontrastas yra puikus. Vienintelis III kartos vamzdelių trūkumas yra jų pažeidžiamumas šoninės šviesos iškraipymams, nes vamzdelio priekyje nėra sumontuota šviesolaidinė plokštė. II+ ir III kartos prietaisai iki neseniai buvo daugiausiai naudojami kariniuomenės, šie NMP tapo plačiai prieinami visai neseniai.

Optika
Naktinio matymo prietaiso optinė dalis susideda iš objektyvo ir okuliaro. Pagrindinis reikalavimas yra aukštas šviesos pralaidumas matomos ir artimo IR šviesos diapazone. Tai išreiškiama geometrine šviesos galia nuo linijos (F-skaičius) 1; 1,4; 2,0; 2,8; 4,0 ir taip toliau. Objektyvas su padidintu skaičiumi (žingsniu) praleidžia dvigubai mažiau šviesos. Didelė šviesos galia yra labai svarbi naktinio matymo prietaisams, ypač I ir I+ kartos. Sumažėjus šviesos galiai iki 2,4-2,8 , plika akimi galima matyti geriau negu su I kartos naktinio matymo prietaisu pasyviame režime. Didelės galios optikos su židinio santykiu mažesniu kaip 1,5 kūrimas ir gamyba yra sudėtinga užduotis. Ne kiekvienas gamintojas gali tai pagaminti. Žinoma šviesos galios optikos kaina turi įtaką galutinei naktinio matymo prietaiso kainai. Daug gamintojų į savo naktinio matymo prietaisus įdiegia objektyvus su didesniu fokusavimo atstumu ir maža šviesos galia, kad gautų didesnį padidinimą (3,5-5,0). Jei norite pasirinkti tarp dviejų įrenginių (iš tos pačios kartos ir išmatavimų, bet su didesniu didinimu) atstumas ir vaizdas kuri gausite bus blogesnis negu prietaisų su mažesniu didinimu ir didesne šviesos galia. Tai ypač labai svarbu medžiokliniams naktinio matymo taikikliams.

Visi “Dedal” įrenginiai komplektuojami su lengvo svorio objektyvais ir gera šviesos galia F/1,2 arba F/1,5. Kartais naktinio matymo prietaisų objektyvai yra su veidrodinėmis linzėmis. Jie garantuoja bendrą ašinį matmenį , bet turi demaskavimo efektą ir turi tomis pačiomis sąlygomis blogesnę šviesos galią. Štai kodėl atsisakoma Rusijoje ir užsienyje gaminti naktinio matymo prietaisus su objektyvais turinčiais veidrodines linzes.

IR iliuminatorius
Civiliniams naktinio matymo sistemoms IR iliuminatorius naudingas elementas, kadangi apšviečia stebimą objektą papildoma šviesa. Tai ypač vertinga, kai aplinkos apšvietimas nėra pakankamai ryškus esant pasyviam (žvaigždžių šviesa) režimui arba kai stebimas objektas yra šešėlyje. IR iliuminatoriai būna IR lazeriais arba IR diodais ir specialiomiis šviesos lempomis. Reikia nepamiršti, kad lazeriniai iliuminatoriai gali pakenkti akims. Dėl šios priežasties , jie yra uždrausti civiliniam naudojimui daugelyje technologiškai išsivysčiusiose šalyse.

Iliuminatoriai su IR diodais yra nekenksmingi, be to jie turi papildomą privalumą. Jie suteikia dar daugiau šviesos, nei lazeriniai. Šiuo metu daugelis gamintojų gamina IR iliuminatorius su diodiniais IR komponentais, kurie duoda apie 3-12 mW.

Konstrukcija
NMP išskiriami trys fiziniai veiksniai: kompaktiškumas, svoris ir stebėjimo nuotolis. Deja, kartais šios savybės prieštarauja viena kitai. Pavyzdžiui, didesnį atstumą galintis stebėti prietaisas bus su didesniu objektyvu ir jo matmenis ir svoris bus didesni. Pirkėjas turi nuspręsti kurios charakteristikos yra prioritetinės ir pirkti atitinkamai tokį prietaisą.

Vienas veiksnys, kuris yra ypač svarbus, tai snaiperinio naktinio matymo taikiklio konstrukcija- jis turi būti labai tvirtas, kad atlaikytų atatrankos smūgius iki 500 Gs išilgai optinės ašies. Tokioje atšiaurioje aplinkoje the cross hairs, stebėjimo postai ir taikymosi koregavimai turi išlikti nepajudinti ir turi būti matoma bet kokiomis stebėjimo sąlygomis. Daugelis naktinio matymo šautuvų taikiklių, šiuo metu siūlomų rinkoje, nėra suprojektuoti tokioms stresinėms sąlygoms ir gali turėti silpną tvirtinimo ir prišaudymo sistemą. Tai reikalauja pakartotinai koreguoti siekiant išlaikyti tikslumą. Tai sudėtinga tema, kuri negali būti tinkamai išnagrinėta trumpame straipsnyje.

Stebėjimo atstumas ir atpažinimas
Pirkėjas turėtų atsižvelgti į tai, kad stebėjimo atstumas ir atpažinimas, kuriuos NMP duoda, priklauso nuo naktinio apšvietimo lygio, oro švaros, ir kontrasto tarp stebimo objekto ir fono. Kai apšvietimas padidėja, atpažinimo atstumas tampa didesnis. Kai apšvietimas sumažėja, atpažinimo atstumas sutrumpėja.

Toliau pateikiama lentelė, kurioje nurodomi naktinio stebėjimo ir atpažinimo atstumai.

Apibendrinimas
Apibendrinant, mes rekomenduojame naudoti šiuos paprastus nurodymus renkantis NMP

• Jeigu vaizdo kokybė ir atstumas iki taikinio nėra gyvybiškai svarbūs, rekomenduojame Jums rinktis NMP pagal kainą, dydį bei komfortą.
• Jei jūsų reikalavimai vaizdui yra didesni- pasirinkite NMP (ypač I kartos) su optine sistema, kurios šviesos pralaidumo koeficientas ne mažesnis kaip 1,5.
• Kai renkatės NMP, pasirinkite gamintoją, kuris buvo įsteigtas NMP versle ir turi tai patvirtinančius dokumentus. Įsitikinkite, kad perkate iš įmonės, kuri prekiauja konkurencingose tarptautinėse rinkose ir yra sukūrusi klientų aptarnavimo,bei gaminių garantinio aptarnavimo sistemą. Negalima pirkti produkto be garantijos.
• Pabandykite palyginti kelių prietaisų technines specifikacijas ir žinynus, kadangi daugelio įmonių skelbiami duomenys gali būti netikri arba „išpūsti“.
• Įsitikinkite, kad prietaisas veikia ir viskas gerai funkcionuoja.[divide style=”2″]

Kopijuoti ar kitaip platinti čia pateikta turinį be mūsų sutikimo draudžiama!

Pagaliau išsipildė ilgai laukta svajonė: medžiotojo rankose – graižtvavamzdis medžioklinis šautuvas. Mintyse: visi žvėrys aplinkui pusės kilometro spinduliu – mano. Štai ir norėčiau skeptiškai nusišypsoti – taip tikrai nebus. Taikliai šaudyti graižtvava-mzdžiu šautuvu daug sudėtingiau, nei daugelis mano. Visų pirma tai sąlygoja šūvio atstumas. Daug tenka girdėti pasakojimų apie ypač tolimus (500-600 m) šūvius. Tačiau per nemenką medžiotojo praktiką sutikti tokio šaulio neteko. Galėčiau tvirtai pasakyti, kad iš esmės maksimalus taiklaus šūvio atstumas – apie 300 m. Beveik visuose kataloguose, kuriuose nurodomos graižtva-vamzdžių šautuvų šovinių balistinės savybės, taip pat nurodomas maksimalus 300 m atstumas, o optimalus šūvio atstumas nurodomas daug mažesnis. Vokiečių kalba optimalus šūvio atstumas žymimas raidėmis GEE. Ir šis atstumas įvairaus kalibro ir galingumo šovinių yra apie 140-190 m. Apžvelgęs pirmojo po ranka pasitaikiusio katalogo „Eduard Kettner 200/2001″ graižt-vavamzdžių šautuvų šovinių parametrų lenteles, pastebėjau, kad visų ten apibūdintų šovinių – nuo 22 Hornet iki .375 Holand-Holand Magnum – mažiausias GEE buvo šovinio .22 Hornet – 134 m, o didžiausias -šovinio 6,5×68 – 222 metrai. Reikėtų tikėti šiais skaičiais, nes jie gauti išbandant šimtus šovinių, o ne išlaužti iš piršto. Svarbu dar ir tai, kad. prišaudžius šautuvą optimaliam atstumui, praktiškai iki 200 m. šaudant įvairaus svorio kulkomis beveik nereikalingos jokios taikymo korekcijos.

Norint taikliai šaudyti, reikia daug ir kantriai mokytis. Šaulio rankos turi priprasti prie šautuvo, šaulys turi įgusti tiksliai prisidėti šautuvą prie peties, „pagauti” taikiklyje taikinį ir švelniai nuspausti nuleistuką. O tai reikia atlikti greitai ir tiksliai.
Visų pirma prieš vykstant medžioti reikia žinoti, kaip tas mūsų išsvajotas šautuvas šauna. O konkrečiai – šautuvą reikia prišau-dyti. Tai reikštų, kad šautuvo šauta kulka turi pataikyti į tą tašką, į kurį taikėme. Pirmiausia reikia prišaudyti šautuvą, naudojantis mechaniniais taikikliais. Paprastai tai taikiklis (taikiklio plokštelė), esantis arčiau šaulio akies, ir kryptukas, esantis ant vamzdžio galo. Naudodamiesi šiais taikymo mechanizmais, prišaudome šautuvą 100 m atstumu, [vairių konstrukcijų ir tipų šautuvų galimi įvairūs taikiklių ir kryptukų reguliavimo būdai, atsižvelgiant į tai, kaip sukonstruoti tie mechanizmai. Galimi variantai: taikiklis nejudantis – kryptuką galima aukštinti ar žeminti, taip pat pastumtį į dešinę ar kairę pusę; taikiklį galima pastumti į dešinę ar kairę – kryptuką aukštinti ar žeminti; taikiklį aukštinti ar žeminti, kryptuką pastumti į dešinę ar kairę; taikiklį aukštinti ar žeminti, taip pat pastumti į dešinę ar kairę pusę -kryptukas nejudantis. Naudojantis skirtingomis sistemomis, pirmiausiai reikia suprasti, kaip pasikeis pataikymo vieta taikinyje, keičiant taikiklio ar kryptuko vietą vamzdžio atžvilgiu:
• taikiklis aukštyn – pataikymo taškas pakils aukštyn;
• taikiklis žemyn – pataikymo taškas nusileis žemyn;
• taikiklį pastumsime į kairę – pataikymo taškas pasislinks į kairę;
• taikiklį pastumsime į dešinę – pataikymo taškas pasislinks į dešinę.

Taigi taikiklio pastūmimo kryptis yra tiesiogiai susijusi su pataikymo tašku: kur slenkame taikiklį – ten slenkasi pataikymo taškas.

Keisdami kryptuko padėtį vamzdžio atžvilgiu, viską gausime atvirkščiai:
• kryptuką leidžiame žemyn – pataikymo taškas kyla aukštyn;
• kryptuką keliame aukštyn – pataikymo taškas leidžiasi žemyn;
• kryptuką stumiame į kairę – pataikymo taškas slenka į dešinę:
• kryptuką stumiame į dešinę – pataikymo taškas slenka į kairę;

Tai reikia labai gerai įsisąmoninti – sutaupysite šovinių, laiko ir nervų.
Šautuvą prišaudome šaudykloje ir būtinai įtvirtindami jį specialiame stove. Naudodami gerą stovą taip pat sutaupysime daug minėtų dalykų. Reikia labai skeptiškai vertinti kai kurių „specialistų” posakį „O kam to reikia? Geriausiai nuo automobilio stogo arba „iš rankos”. Ir baigta”. Deja. toli gražu ne taip. Kaip minėjau, prišaudome iš 100 m atstumo. Taikinys – balto popieriaus lapas su centre nupieštu 5 cm skersmens juodu apskritimu.
Prišaudoma turėtų būti taip: stove tvirtai įtvirtinamas šautuvas. Žiūrint per patį vamzdžio kanalą, nutaikoma į juodą apskritimą. Vėliau žiūrime per taikiklį. Jei taikymo ašys daugmaž sutampa – galima šauti. Jeigu žiūrint per vamzdžio kanalą ir per taikiklį skirtumai dideli – reikia, keičiant taikiklio ir kryptuko padėtis, abi taikymo ašis. kiek vizualiai įmanoma, suvesti į vieną tašką. Jei tai atliksite kruopščiai – kulkos pataikymo taškas turėtų būti maždaug ten. kur ir laikėtės. Jei rezultatas jūsų netenkina – toliau koreguokite, keisdami taikiklio ir kryptuko padėtis. Šaudant su mechaniniais taikikliais, normaliu laikytinas pataikymo tikslumas, jei į 8-10 cm diametro juodą apskritimą pataikome 5 šūvius iš eilės.
Daugelis, tik įsigiję graižtvavamzdį šautuvą, jį tuojau „apginkluoja” optiniu taikikliu. Tai labai gerai. Optinis taikiklis labai padės taikliai šaudyti. Tačiau reikia žinoti, kad optinis taikiklis – tai sudėtingas prietaisas, reikalaujantis tinkamai elgtis su juo.
Visų pirma (ir bene svarbiausia) reikia tinkamai pritvirtinti taikiklį prie šautuvo. Geriausia naudoti originalius tvirtinimo stovus, skirtus tos konstrukcijos ir to tipo šautuvui. Juos gamina firmos, gaminančios šautuvus, firmos, gaminančios optinius taikiklius, arba firmos, gaminančios tik įvairius tvirtinimo stovus. Visi šie tvirtinimo stovai konkrečiam šautuvo tipui yra tiksliai apskaičiuoti, pritaikyti ir, montuojant optinį taikiklį, dėl tokio stovo paprastai jokių problemų nekyla. Naudojant savadarbius ar neoriginalius stovus reikia laikytis tokio principo: šautuvo vamzdžio kanalo ašis ir optinio taikiklio optinė ašis turi būti visiškai lygiagrečios. Tuojau pasigirs „specialistų” priekaištų, jog visuose leidiniuose vaizduojama, kad optinis taikiklis montuojamas kampu pakrypęs į vamzdį. Taip vaizduojama, tačiau tikrai taip nėra. Norint tai įrodyti, reikia panagrinėti optinio taikiklio sandarą. Optinis taikiklis – tai vamzdis, kuriame yra keli ar keliolika lęšių, tiksliau žiūronas, ir būtinai nubrėžtos taikymosi linijos, liaudiškai „kryžius”. Tos linijos būna įvairių konfigūracijų, tačiau visos jos rodo tašką. į kurį taikomasi. Išorėje prie šio žiūrono tvirtinami taikymosi linijų reguliavimo būgneliai. Juos sukiojant taikymosi linijas galima slankioti aukštyn-žemyn arba į kairę-dešinę. Dabar vis daugiau naudojama optinių taikiklių, kurių taikymo linijos paprastai yra centre, o sukinėjant būgnelius taikiklio okuliare, perkeliamas vaizdas. Tačiau tai nekeičia esmės. Mums rūpi, kiek galima perkelti taikymo tašką, sukant būgnelį. Atsukę optinio taikiklio būgnelio apsauginį dangtelį, matome būgnelio galvutę su danteliais. Sukamas būgnelis fiksuojamas terkšle. Taip sukdami būgnelio galvutę, per vieną apsisukimą suskaičiuosime 60 trakštelėjimų. Ir kiek gi pasislenka taikymo linijos, pasukus būgnelį per vieną trakštelėjimą? Taikymo linijų mechanizmo sriegio žingsnis 0,5 mm. Apsukus būgnelį vieną kartą, taikymo linijos pasislenka 0.5 mm. Apskaičiuojame vieno trakštelėjimo eigą: 0.5:60=0.008 mm. Tai labai mažai. Kartu perskaitome užrašą ant būgnelio galvutės. Ant mano turimo japonų firmos „Sako” 4-12X56 optinio taikiklio užrašas toks: „1 eliek 0’A” 100 yd”. O ir ant daugumos optinių taikiklių rasite tokį užrašą. Išvertus į suprantamą kalbą reikštų – pasukus būgnelį per vieną trakštelėjimą, pataikymo taškas šimto jardų (91 m) atstumu pasislinks 6.3 mm. Tai nemažai, palyginti su tuo. kiek pasislenka taikymo linijos optinio taikiklio viduje. Šiek tiek padauginę, kad ir dešimt kartų, gautume: pasukus būgnelį dešimt trakštelėjimų, paslinkus taikymo linijas optinio prietaiso viduje 0.008 mm. kulkos pataikymo taškas už 100 jardų pasislinks 6,3 cm. Manau, tai turėtų paaiškinti, kodėl montuojant optinį taikiklį su stovu prie ginklo būtina griežtai laikytis minėtos taisyklės – optinio taikiklio optinė ašis ir vamzdžio kanalo ašis turi būti griežtai lygiagrečios. O kad taikymo linija sutaptų su kulkos trajektorija, kaip matote, būgneliais labai preciziškai reikia sureguliuoti taikymo linijas. O būgneliai paprastai apsisuka du ar du su puse apsisukimo. Tai reikštų, kad už 100 jardų jūs galite kulkos pataikymo tašką visomis kryptimis paslinkti maždaug po 45 cm. Tereikia, kad, tvirtinant stovą, optinio taikiklio ašis pasislinktų nors 0.5 mm – ir jums jau nebepadės joks būgnelių sukiojimas. Ir tenka, paprastai lauko sąlygomis, neturint įrankių, naudojant folgą ar kitokias po ranka patekusias priemones bandyti suderinti tą optinio taikiklio ašies ir vamzdžio kanalo ašies lygiagretumą. Tai retai pavyksta. Teks grįžti ir ieškoti specialisto, kad suderintų tas prakeiktas ašis.

Mechaniškai tvirtinant optinio taikiklio laikiklį prie ginklo ir patį optinį taikiklį prie laikiklio, kontroliuoti ašių lygiagretumą galima gana grubiai, žiūrint per vamzdžio kanalą. Tiksliau tai daroma lazeriniu prietaisu, tarsi pratęsiančiu vamzdžio kanalo ašį, arba specialiu optiniu prietaisu, atliekančiu tą pačią funkciją. Šie prietaisai įstatomi į vamzdžio kanalą. Įsitikinus, kad ašys lygiagrečios, arba jei jūsų šautuvo mechaninis taikiklis buvo sureguliuotas anksčiau, ir, žiūrint per optinio taikiklio okuliarą ir per mechaninį taikiklį, nusitaikymo taškas sutampa -teks imtis prišaudymo.

Prišaudymui naudojami įvairūs taikiniai. Paprasčiausias – baltas bet kokio dydžio popieriaus lapas su viduryje nupieštu 5 cm skersmens juodu centru. Tvirtai prispaudus šautuvo buožę prie peties, nepaisant to. kad jis yra įtvirtintas stove, stovo reguliavimo elementais optinį taikiklį nutaikome į juodo apskritimo vidurį. Šauname šūvį. Žiūrime, kur pataikė kulka. Nieko baisaus, jeigu kulkos pramušta skylutė yra per gerą sprindį į bet kurią pusę nuo juodo apskritimo centro. Jeigu atstumas nuo centro iki kulkos pramuštos skylutės yra daug didesnis (apie 50 cm) jau gali kilti problemų, nes gali nebeužtekti būgneliais daromų pataisų. Sakykime, kad kulkos pramušta skylutė yra apie 10 cm į dešinę ir šiek tiek žemiau centro.
Aišku, žiūrint per optinio taikiklio okuliarą, jūsų šautuvas jau taikys išvis nežinia kur, nes atatrankos jėga jį stipriai sukrėtė. Tad toliau darome taip: per optinį taikiklį šautuvą vėl nutaikome į juodo apskritimo centrą. Sukdami horizontalių prietaisų būgnelį, taikymo liniją vedame ant kulkos pramuštos skylutės. Ir sukdami vertikalių prietaisų būgnelį nuleidžiame horizontalias taikymosi linijas taip pat iki kulkos pramuštos skylutės. Tai atliekame labai atsargiai, trumpu atsuktuvėliu. jokiu būdu mechaniškai nesujudinę šautuvo. Kad kulkos pramušta skylutė būtų geriau matoma per optinį taikiklį, jos konturus galima apvesti juodu flamasteriu. Tai atlikus, galima labai paprastai pasamprotauti: taikant į taikinį pirmą kartą, optinis taikiklis taikė į taikinio centrą, o šautuvo vamzdis taikė šiek tiek žemiau ir dešiniau, kur ir pasiuntė kulką. Antrame etape optinį taikiklį taikome į taikinio centrą, o ir vamzdis turėtų pataikyti į kulkos pramuštą skylutę. Dar vienas šūvis. Rezultatas – kulka pataikė į taikinio centrą! Reikėtų iššauti dar vieną kartą, kad įsitikintumėte. Kaip matote, viską darant kruopščiai, pakanka trijų šovinių.

Gali atsitikti, kaip minėjau, jeigu pirmą kartą kulka labai toli nukryps nuo taikinio centro, sukant reguliavimo būgnelius gali nebeužtekti jų eigos. Tada. kaip jau sakyta, teks peržiūrėti, kaip mechaniškai pritvirtintas optinis taikiklis, ir vėl viską pradėti iš pradžių. Tam nereikia gailėti laiko ir kantrybės – vėliau būsite garantuoti savo šautuvo taiklumu. Jeigu laimikis nuo jūsų paspruko sveikas kažką pats blogai padarėte, nekaltinkite šautuvo.

Dai norėčiau priminti, kad retkarčiais reikia iššauti vieną kitą šūvį į taikinius, norint įsitikinti, ar viskas gerai, nes galimi atvejai, kad šautuvas nugriuvo paremtas į medį ar kas nors neatsargiai į jį gulintį ant automobilio sėdynės, atsirėmė.
Jeigu šautuvo savininkas abejoja savo sugebėjimais ar neturi reikiamų prietaisų, šautuvą prišaudyti galima patikėti specialistui. Paprastai tokį specialistą jums nurodys ginklų parduotuvėse ar medžiotojai, kurie jau buvo su šia problema susidūrę.

Dar norėčiau patarti, kad ta visuma -šautuvas, optinis taikiklis ir optinio taikiklio laikiklis turi būti geros kokybės. Dažnai būna. kad įsigijus tikrai gerą šautuvą ir taip pat gana gerą optinį taikiklį, jo tvirtinimo stovas pasitaiko prastas, ir šis komplektas gerų rezultatų neduos. Tai būtina prisiminti, nes kartais mūsų medžiotojai net už galvos griebiasi, sužinoję, kad gero optinio taikiklio ir jo tvirtinimo stovo kaina beveik prilygsta gero šautuvo kainai.
Štai tokiomis savo mintimis norėjau pasidalinti su kolegomis medžiotojais. Būtų labai malonu išgirsti ar perskaityti ir jūsų mintis šia tema.[divide style=”2″]
Autorius: Gedvydas Petelis
Šaltinis: Žurnalas „Medžiotojas ir medžioklė”
Kopijuoti ar kitaip platinti čia pateikta turinį be mūsų sutikimo draudžiama!

Užsiprenumeruokite žurnalą „Medžiotojas ir medžioklė”

Didžioji dauguma šaulių, kuriuos stebėjau „badant” taikinius varžybose ar pasirengus atlikti lemtingą šūvį į žvėrį, o tokių žmonių buvo tikrai nemažai – užmerkia antrą (neaktyvią) akį. Galite pagalvoti, kad tai visiškai normalu. Galiu pasakyti, natūraliau – akies neužmerkti. Taip turėtų būti netgi šaudant atvirais taikikliais, bet šį kartą ne apie tai, nes čia ilgesnė praktika bei teorija apie vedančią akį, kurią mes jau visi ir taip daugmaž žinome.

Šaudo abejomis atmerktomis akimis
Taigi, klausiate, kodėl atmerkti neaktyvią akį yra natūralu, o užmerkti vieną – ne?
Klausiate savęs, kodėl gi didžioji dauguma šaudančiųjų daro priešingai? O gi todėl, kad žiūrėdami per optinį taikiklį atmerkę antrą akį šauliai mato besidubliuojanti vaizdą, be to, antra akis rodo visiškai kito mastelio vaizdą. Tai sukelia sumaištį, o vieną akį užmerkus smegenys paprasčiausiai „išsprendžia” šią problemą.

Pasiteiravau savo draugo medžiotojo Augtumo Adeikio, buvusio Lietuvos šaudymo sporto sąjungos nario, sporto meistro, apie atmerktų akių koncepciją. Jis paliudijo, kad šį metodą naudoja iki šiol, netgi medžioklės metu ar mūsiškėse šaudymo varžybose, kuriose rodo labai gerus rezultatus. Neaktyvios akies užmerkimas priveda prie antros akies spartesnio nuovargio bei papildomai apkrauna veido raumenis, kurie apsunkina stebėjimo bei taikymosi sąlygas, kai reikia visiškos ramybės.

Akys mato skirtingai
Nesigilinkime, kaip reikėtų prie to priprasti ar išmokti, tai tik laiko ir praktikos klausimas. Paanalizuokime akies-smegenų-įeinančios šviesos santykį.
Smegenys yra užprogramuotos dirbti su dvejomis atmerktomis akimis, akys yra skirtos tam, kad nustatytų vaizdo „gylį“, t.y. sukurtų trimatį vaizdą.

Užmerkiant vieną akį išjungiamas sugebėjimas tai padaryti ir vaizdas atrodo plokščias. Trimatis vaizdas yra labai svarbus veiksnys, nulemiantis žmogaus suvokimą apie taikinio atstumą, veiksmus ir aktyvumą.

Akys prisitaiko prie įeinančios šviesos šaltinio padedant vyzdžiui – jis nuo šviesos srauto intensyvumo plečiasi arba siaurėja kaip fotokameros objektyvo diafragma. Kai antra akis užmerkta, o keliaujantis šviesos srautas per optikos prietaisą sąlyginai didelis, akių vyzdžiai dirba netolygiai – atitinkama neaktyvios akies vyzdys išsiplėtęs, o aktyvios – susitraukęs.

Tuo metu, kai atliekate šūvį į žvėrį (mano nuomone, ta , svarbiau kalbant apie gyvą sutvėrimą nei popieriaus lapą), jūs staigiai patraukiate galvą nuo optinio taikiklio ir tuo pačiu atmerkiate neaktyvią akį. Kas tuomet vyksta? Šaulio akys dirba visiškai skirtingai, smegenys bando jas sugražinti į normalią būseną (vyresniems žmonėms tai trunka ilgiau)… Būtent tuomet, kai po šūvio reikia išanalizuoti ir įvertinti aplinką bei šūvio objektą, informacija smegenims pateikiama gana kebliai, kadangi vyzdžių ir lęšiuko susitraukimas ir atsistatymas yra fizinis pasikeitimas, smegenys nesugeba greitai peršokti šio barjero.

Periferinio matymo problema
Taip pat nepamirškime paanalizuoti periferinio matymo zonos.
Periferinis matymas taip pat stipriai sumažėja, kai neaktyvi akis yra užmerkiama, nosis užstoja šauliui vaizdą iš kairės pusės (jei ginklas atremtas į dešinį petį) – tuomet dalis matymo lauko yra užblokuota.

Be matymo lauko svarbus šviesos faktorius prieblandoje. Jei užmerkiate neaktyvią akį, automatiškai jūsų aktyvioji akis nepajėgia paimti nors ir nedidelio šviesos srauto taip, kaip sugeba abi atmerktos akys-tai yra labai svarbu medžiojant vakare. Dėl to smegenys gauna mažiau reikiamos informacijos ir vaizdas aplinkui tampa tamsesnis, labiau ribotas.

Vienos akies užmerkimas trumpam laiko tarpui neturi labai didelės įtakos jūsų šūviui bei aplinkos stebėjimui, tačiau stebint ar besitaikant į žvėrį ir laukiant tinkamo momento ilgiau kaip 15-20 s, veido raumenys pavargsta, užmerkta akis yra spaudžiama, kyla veikliosios akies akispūdis-tai priveda prie to, kad po šūvio jums neįmanoma stebėti aplinkos abejomis atmerktomis akimis adekvačiai.

Aplinkos analizė
Abejomis atmerktomis akimis naudojasi šaudymo nuo atramos (angl. benchrest) šauliai, kad galėtų matyti taikinį ir tuo pat metu stebėtų aplinkinį vaizdą: matytų, kaip juda vėjo kryptį ir greitį rodančios vėliavėlės. Biatlonininkai bei kulkinio šaudymo sportininkai turi akies skydelius, kad nereikėtų užmerkti neaktyvios akies. Medžiotojai antra akimi analizuoja aplinkinę informaciją-geriau mato, kuria kryptimi juda žvėrys ar tiesiog „surenka” daugiau šviesos. Snaiperiai stebėdami savo taikinį per optinį taikiklį neužmerkia antros akies tam, kad nevargintų veido bei akies raumenų ir galėtų taikinį sekti ilgą laiką.

Esminis faktas – žmogaus smegenys užprogramuotos veikti abejomis atmerktomis akimis ir informaciją, kurią gauname iš dviejų šaltinių, smegenims išeina greičiau ir lengviau apdoroti: suprasti vėjo kryptį, tiksliau nustatyti taikinio atstumą, suvokti ir apibendrinti aplinkos sąlygas ir sudaryti pilnavertį trimatį atvaizdą.

Trikdžiai, kylantys užmerkus neaktyvią akį:
1. Kyla akispūdis
2. Aktyvi akis automatiškai prisimerkia
3. Pavargsta veido raumenys
4. Sutrumpėja taikinio stebėjimo laikas
5. Sunkiau analizuoti aplinkinę informaciją
6. Dingsta periferinis vaizdas
7. Ilgesnis akies atsistatymas po šūvio
[divide style=”2″]
Autorius: Alfonsas Labuckas, UAB „Vollit” konsultantas
Kopijuoti ar kitaip platinti čia pateikta turinį be mūsų sutikimo draudžiama!

Fazanus Lietuvoje leidžiama medžioti gana ilgai: nuo rugsėjo 1 d. iki gegužės 1 d. Jų medžioklės Lietuvoje vis labiau populiarėja, bet tik pavasarį. Rudenį ir žiemą fazanų dažniausiai sumedžiojama atsitiktinai – medžiojant kitus žvėris bei paukščius. Vasarį, pasibaigus šernų, pagrindinio Lietuvoje medžioklės objekto, medžioklėms, lieka medžioklinė „tuštuma“. Vandens telkiniai dažniausiai dar būna sukaustyti ledo – bebrauti dar per anksti, slankų pavasarinė medžioklė uždrausta, lapiauti ne visi nori ar gali, o ir laimikiai šioje medžioklėje nebūna labai gausūs. Todėl norint sukviesti draugus į medžioklę ar šiaip pažymėti kokį nors įvykį, organizuojamos fazanų medžioklės. Fazanai dažniausiai būna perkami Lenkijoje ar kitoje šalyje ir į medžioklės plotus paleidžiami prieš pat medžioklę.

Iš „Medžioklės Lietuvos Respublikos teritorijoje taisyklėse“ išvardytų leidžiamų devynių medžiojimo būdų fazanus teoriškai galima medžioti šešiais būdais: varant, sėlinant, „grandine“, „katilu“, su plėšriaisiais paukščiais bei tykojant. Vienais medžiojimo būdais fazanai sumedžiojami atsitiktinai, kitais būdais – jie specialiai medžiojami. Vieni fazanų medžiojimo būdai yra kolektyviniai, kiti – individualūs.

Pagal medžioklės taisykles fazanus, kaip ir kitus paukščius (išskyrus varninius), draudžiama medžioti be medžioklinių šunų. Ir tai nepriklauso nuo medžioklės būdo. JEI MEDŽIOJI PAUKŠČIUS – TURĖK ŠUNĮ. Su kokios veislės šunimi medžioti fazanus, priklauso nuo medžiojimo būdo. Tačiau apie tai vėliau.

Medžiojant sėlinant (tai ir turėtų būti pagrindinis individualus fazanų medžioklės būdas) šuo turi mokėti ieškoti fazano.
Suradęs jį pakelti (su tilktimi ar be jos -priklausomai nuo šuns veislės) ir po sėkmingo šūvio surasti ir atnešti sumedžiotą fazaną, taip pat ieškoti sužeistų fazanų. Čia labiausiai tinka paukštiniai šunys (vižlai), dirbantys su tilktimi. Tinkamiausi salyno (anglų) paukštiniai šunys. Iš jų Lietuvoje dažniausiai laikomi anglų seteriai, škotų seteriai (gordonai), airių seteriai. Yra vienas kitas pointeris. Iš esmės, Lietuvoje retai laikomi medžiokliniai šunys. Labai tinka ir kontinentiniai paukštiniai šunys. Iš jų Lietuvoje labiausiai paplitę dratharai (vokiečių šiurkščiap-laukiai paukštiniai šunys), kurtsharai (vokiečių trumpaplaukiai paukštiniai šunys), dar yra vienas kitas didysis bei mažasis musterlenderis, vaimairaineris, italų brakas. Dratharai ir kurtsharai Lietuvoje sudaro didžiąją daugumą paukštinių šunų.

Medžiojant su šios grupės šunimis idealiausia, kai kiekvienas medžiotojas turi savo šunį (bet tai būna labai retai) ir medžioja individualiai. Tačiau dažniausiai medžioklėje medžiotojų būna daugiau negu šunų. Tokiu atveju vienam šuniui turi tekti ne daugiau kaip 3 medžiotojai. Ir tokios grupelės turi medžioti atskirai, nes ne visi šunys moka dirbti sutartinai. Fazanų ieškoma (jeigu jie išleisti seniai ar išsiperėję laisvėje) krūmais apaugusių ežerų, upelių, tvenkinių pakrantėse, laukų želdiniuose, aukšta žoline augmenija apaugusiose vietose bei kitose tankmėse. Jei išleisti neseniai, tai ir medžiojama išleidimo vietoje ir apie ją. Pradėti medžioti patariama ne anksčiau kaip 9 valandą ir baigti ne vėliau kaip 14-15 valandą, t. y. pasinaudoti laiku tarp fazanų rytinio ir vakarinio maitinimosi. Medžiotojai eina viena linija. Medžiojant nereikėtų vaikščioti greitai, nors judėjimo tempą diktuoja šuo, ir kuo daugiau medžiotojų medžioja su vienu šunimi, tuo tempas mažesnis. Šuo turi kruopščiai apieškoti visą šuns vedlio norimą plotą. Suradęs fazaną turi nutilkti. Jei fazanas neišlaiko tilkties ir bėga, šuo neturi jo persekioti. Persekioti galima leisti tik labai patyrusį, gerai dresuotą šunį. Prie nutilkusio šuns paprastai eina šuns šeimininkas. Žinoma, galimi ir kitokie susitarimai -kai prie nutilkusio šuns eina artimiausias medžiotojas arba prieina visi medžiotojai ir į pakilusį fazaną šauna pagal susitarimo eiliškumą. Fazanai ne visada ilgai išlaiko tilktį, todėl einant link nutilkusio šuns reikia būti pasiruošus šūviui. Į pakilusį, pabaidytą be tilkties fazaną šauna artimiausias medžiotojas. Fazanas, ypač patinas, kildamas dažniausiai su-kvaksi ir tai atkreipia medžiotojo dėmesį. Kai fazanas pakyla iš labai arti, nereikia skubėti šauti – paukščiui reikia leisti nuskristi 30-40 metrų.

Medžiojant sėlinant taip pat gali būti naudojami tilkties nedarantys šunys: įvairūs spanieliai (rusų, kokerspanieliai ir kt.), vokiečių vachtelhundai (vokiečių putpeliniai šunys), auksasplviai bei labradoro retriveriai. Taip pat laikos bei jagtejerai. Medžiojama panašiai kaip ir anksčiau aprašytu būdu. Medžiotojas ar medžiotojai eina per fazanų laikymosi vietas ir šauna į šunų pakeltus paukščius.
Pagrindinis fazanų kolektyvinis medžiojimo būdas yra varant. Tačiau norint, kad tokia medžioklė būtų sėkminga, reikia, kad varyme būtų gana nemažai fazanų. Medžiojimo technologija priklauso nuo aplinkos, kurioje vyksta medžioklė. O varant fazanai medžiojami ir miške, ir krūmuose, ir laukuose, bet dažniausiai tokios medžioklės apima visus anksčiau paminėtus biotopus. Varant dažniausiai fazanai medžiojami dviem būdais. Pirmasis – kai medžiotojai stovi plačioje miško, krūmų proskynoje ir šaudomi virš medžių lajų skrendantys fazanai. Tokiuose medžioklės plotuose miškas yra išretinamas – iškertami krūmai, trakas, pomiškis, kad susiformuotų vešli, aukšta žolinė danga. Antrasis būdas – kai fazanai iš krūmų ir sąžalynų genami į atviresnę vietą.

Varant fazanams pakelti galima naudoti medžioklinius šunis. Tačiau čia netinka tilktį darantys šunys. Varovai turi judėti lėtai, patikrindami visas įtartinas (kur gali slėptis fazanas) vietas. Kai medžiojama gana atvirose vietose, gerai, kai flanginiai varovai turi ilgas kartis su vėliavėlėmis, kuriomis mosuodami neleidžia fazanams išskristi per flangus.
Taip dažniausiai medžiojama prie fazanų veislynų, taip pat, kai fazanai į medžioklės plotus paleidžiami prieš medžioklę.

Prie fazanų veislynų, aklimatizatorių medžioklės plotai gali būti specialiai paruošiami fazanų medžiojimui varant (1 pav.) Kad būtų užtikrinamas varovų ir šunų saugumas bei būtų galima priversti fazanus skristi tarp medžiotojų linijos ir varymo ploto, iškasamas kanalas (b) ir supilamas pylimas (c). Ant jo iš tinklo ir žabų įrengiamos išilginės bei skersinės neaukštos (maždaug pusės metro) tvorelės, priverčiančios fazanus skristi, nes į bėgantį žeme fazaną nešauname. Medžiotojų linijoje yra paruošiamos medžiotojų stovėjimo vietos. Jos išdėstomos kas 20 metrų. Galimi keli jų paruošimo būdai: gali būti įrengiamos stacionarios priedangos iš šakų, nendrių, tinklo, medžio ar pan., gali būti pastatomos kilnojamos širmos, gali būti apželdinamos eglių gyvatvore. Varymo plote (e), kuriame turi būti krūmų, aukštos žolės bei kitų tankmių, iššienaujami takai. Čia statomas ir fazanų perlaikymo voljeras (aklimatizatorius). Taip buvo įrengtas plotas fazanų medžioklei Šunskų valstybiniame medžioklės ūkyje, bet šiuo metu jis jau sunaikintas, kaip ir sunaikinti abu stambūs fazanų veislynai.

Vidurio Europoje geriausiai fazanų medžioklei įrengti plotai yra Čekijoje, Židlochovice, kur yra išlikusi viena seniausių medžioklinių pilių Europoje. Čia fazanai veisiami ir medžiojami nuo XVII a. Per medžioklės dieną čia sumedžiojama 1 000-1 500 fazanų.
Medžiojant „grandine“, „katilu“, kaip dažniausiai medžiojami kiškiai bei lapės laukuose, fazanų taip pat būtų galima sumedžioti. Bet turi būti medžioklinių šunų.

Specialiai prie masalo ar be jo fazanų niekas netyko, nors toks būdas taip pat galimas. Šiuo būdu jų galima sumedžioti, kai tykojama kitų paukščių, pavyzdžiui, ančių, karvelių. Fazanai gali ateiti ir į šernų viliojimo vietas, ypač, jei šeriama grūdais, bet vargu ar mūsų medžiotojas jį šaus, nes laukia „rimto“ žvėries, dažniausiai šerno. Be to, ir šuns toje medžioklėje gali nebūti.

Medžiojant su plėšriaisiais paukščiais, o ypač su ereliais ar vištvanagiais, fazanas yra vienas pagrindinių laimikių. Medžioklės etika reikalauja šauti tik į skrendantį fazaną. To reikalauja ir saugus elgesys medžiojant. Be to, draudžiama šauti žmogaus aukštyje skrendantį fazaną, o jie taip skrenda dažnokai.

Anglas ir lietuvis medžioja fazanus Anglijoje. Anglas sako: „Sere, pas mus į bėgantį fazaną nešaunama“. „O, taip“, – atsako lietuvis. „Aš palauksiu, kol jis sustos.“ Daugelyje medžioklės plotų yra netikslinga veisti fazanus arba medžioklės plotų naudotojai neturi tikslo fazanus veisti laisvėje, tada reikia stengtis išmedžioti kuo daugiau išleistų fazanų.
Paprastai patelės yra nemedžiojamos, bet jei, kaip minėta anksčiau, fazanai laisvėje nebus veisiami, galima ir net reikia medžioti ir pateles. Paprastai patelės yra nemedžiojamos, bet jei, kaip minėta anksčiau, fazanai laisvėje nebus veisiami, galima ir net reikia medžioti ir pateles.

2 pav. Fazano reakcija į šūvį: a) pataikius į galvą bei kaklą; b) pataikius į pilvą: c) pataikius į sparną; d) pataikius į akį: e) pataikius į nugarą; f) pataikius į koją
Fazanai šūviui yra gana atsparūs. Skrenda gana greitai. Rekomenduojama fazanus medžioti 3,20-2,75 mm šratais. Nors patyrimas parodė, kad mūsų medžiotojai fazanus medžioja daug stambesniais, iki 4,25 mm, šratais (kaip ir daugelį smulkių gyvūnų). Kur pataikyta fazanui, galima nustatyti pagal pašauto fazano reakciją (2 pav.).

Kai medžiojama šiltuoju metų laiku, sumedžiotiems fazanams pravartu išimti vidurius. Sumedžioto fazano patino amžių galima apytikriai nustatyti pagal kojos pentino ilgį ir formą (3 pav.).

Autorius: Kęstutis Pėtelis
Šaltinis: Žurnalas „Medžiotojas ir medžioklė”
Kopijuoti ar kitaip platinti čia pateikta turinį be mūsų sutikimo draudžiama!

Jei­gu šian­dien iš­gir­si­te gau­džiant me­džiok­lės ra­gą – ne­nu­steb­ki­te, tai žen­klas, kad me­džio­to­jai šven­čia Šv. Hu­ber­to – me­džio­to­jų glo­bė­jo – die­ną. Lie­tu­vo­je Hu­ber­ti­nių me­džiok­lių ir mi­nė­ji­mų tra­di­ci­ja pa­ly­gin­ti jau­na, ji sie­kia tik XVI­II am­žių. Į mū­sų kraš­tą ją at­ve­žė sve­tim­ša­liai ka­ra­liai iš Sak­so­ni­jos, o šian­dien šios tra­di­ci­jos puo­se­lė­ji­mas – me­džio­to­jų die­nos mi­nė­ji­mas – Aly­taus me­džio­to­jų ir žve­jų drau­gi­jos pri­ori­te­tas. Apie tra­di­ci­jas, ri­tu­a­lus, Hu­ber­ti­nes ir me­džiok­lės ste­re­o­ti­pus kal­ba­me su drau­gi­jos pir­mi­nin­ku, me­džiok­lės tro­fė­jų eks­per­tu, il­ga­me­čiu me­džio­to­ju Eval­du Dai­naus­ku.
Evaldas Dainauskas teigia, kad kiekvienam klubui pagal jų medžioklės ploto dydį ir esančių gyvūnų skaičių paskiriama, kiek jis gali sumedžioti, ir daugiau neleidžiama: „Juk ir ūkininkas paskutinės karvės nepapjauna, nes ji pieną duoda. Taip ir mes paskutinio briedžio, elnio ar šerno nenušauname. Išlaikome sveiką struktūrą, sveiką gyvūnų santykį. Mes reguliuojame jų skaičių.“ Zitos STANKEVIČIENĖS nuotr.Apie Hu­ber­ti­nes: is­to­ri­ja ir tra­di­ci­ja
Dau­ge­ly­je Eu­ro­pos ša­lių lap­kri­čio 3-iąją pra­si­de­da di­dy­sis me­džiok­lės se­zo­nas. Tą die­ną (ar­ba ar­ti­miau­sią sa­vait­ga­lį) pa­gal tra­di­ci­ją au­ko­ja­mos šven­tos mi­šios, ren­gia­mos ir iš­kil­min­gos šven­tiš­kos me­džiok­lės, me­džio­to­jų su­si­ti­ki­mai. Is­to­ri­niai šal­ti­niai liu­di­ja, kad il­gą lai­ką mi­šių me­tu bu­vo lei­džia­ma bū­ti ir me­džiok­lė­je da­ly­vau­jan­tiems gy­vū­nams: šu­nims, sa­ka­lams, net žir­gams. Ta­čiau vė­liau po­pie­žiaus va­lia tai už­draus­ta.
Dau­giau ne­gu ke­tu­rias­de­šimt me­tų me­džio­jan­tis E.Dai­naus­kas pa­sa­ko­ja, kad jau pir­ma­ja­me Lie­tu­vos Sta­tu­te bu­vo mi­ni­mos tam tik­ros me­džiok­lės tra­di­ci­jos, ku­rios pro­pa­ga­vo tai­syk­lin­gą me­džiok­lę. Lie­tu­viai gar­bi­no Me­dei­nę – jai au­ko­da­vo me­džiok­lės gro­bį, to­dėl Lie­tu­vo­je yra ne vie­nas šiai dei­vei skir­tas pa­min­klas. Ji tu­ri ati­tik­me­nų su grai­kų Ar­te­mi­de ir ro­mė­nų me­džio­to­jų glo­bė­ja Dia­na, ku­ri taip pat pra­dė­ta gar­bin­ti me­džiok­lės ūkio są­ly­go­mis. Žvo­rū­nos var­du ji bu­vo va­di­na­ma Če­ki­jo­je, Len­ki­jo­je.
„Kuo­met mes ta­po­me ne­pri­klau­so­ma ša­li­mi, mū­sų san­ty­kiai la­bai su­ar­tė­jo su Va­ka­rų me­džio­to­jais. Nuo ta­da pa­ma­žu pra­dė­jo­me puo­se­lė­ti Šv. Hu­ber­to die­nos mi­nė­ji­mą. Tai se­no­ji Va­ka­rų tra­di­ci­ja, ku­rią mes pri­si­ė­mė­me. Šven­čia­me sa­vo pa­tro­no gi­mi­mo die­ną, tai mū­sų tra­di­ci­ja ša­lia ki­tų– me­džio­to­jų šven­tės, me­džio­to­jų šau­dy­mo var­žy­bų, žvė­ries pa­ger­bi­mo ce­re­mo­nia­lų, jau­no me­džio­to­jo krikš­ti­ji­mo. Šv. Hu­ber­to die­ną vi­suo­met au­ko­ja­mos šven­tos mi­šios, šį­syk Rum­bo­nių baž­ny­tė­lė­je“, – pa­sa­ko­jo me­džio­to­jų va­das.
Nuo 1995 me­tų Aly­taus me­džio­to­jams va­do­vau­jan­tis E.Dai­naus­kas pa­ti­ki­na, kad šios šven­tės mi­nė­ji­mą pa­ska­ti­no Res­pub­li­ki­nė me­džio­to­jų ir žve­jų ta­ry­ba, bū­tent tuo me­tu E.Dai­naus­kas dir­bo Lie­tu­vos vyr. me­džiok­lės ži­no­vu.

Fut­bo­lą pa­kei­tė me­džiok­lė
Pra­ei­ty­je E.Dai­naus­kas ak­ty­viai spor­ta­vo, at­sto­va­vo Lie­tu­vos fut­bo­lo rink­ti­nei, žai­dė Ry­go­je, kaip pats sa­ko, net ir ka­riuo­me­nė­je žai­dė fut­bo­lą, o ne tar­na­vo: „Ma­no li­ki­mas su­si­klos­tė la­bai įdo­miai. Kai spor­ta­vau, me­džiok­lei tie­siog ne­bu­vo lai­ko, bet ma­no gi­mi­nės, drau­gai me­džio­jo. Vie­ną kar­tą jie ma­ne nu­si­ve­dė į me­džiok­lę, o ten žai­dė­me me­džio­to­jų žai­di­mą, da­vė man šau­tu­vą ir lie­pė šau­dy­ti. Aš su­šau­džiau daug ge­riau ne­gu ki­ti. To­dėl vie­nas me­džio­to­jas ir pa­sa­kė: „Tai štai kam rei­kia bū­ti me­džio­to­ju“. Tie žo­džiai tuo me­tu lyg ir nu­sly­do nuo ma­nęs. Ta­čiau at­ei­tis pa­ro­dė, kad žo­džiai bu­vo lem­tin­gi.“
Dėl svei­ka­tos bė­dų E.Dai­naus­kui te­ko nu­trauk­ti pro­fe­sio­na­laus fut­bo­li­nin­ko kar­je­rą, nes ope­ruo­tis ne­no­rė­jo, kaip tei­gia, iš­ėjo į miš­ką. „Ir iš­ėjau kie­tai, ta­pau pro­fe­sio­na­liu me­džio­to­ju. Dau­giau ne­gu ke­tu­rias­de­šimt me­tų me­džio­ju“, – su džiaugs­mu pa­sa­ko­ja pa­ty­ręs me­džio­to­jas.

Vie­toj kon­cer­to – į miš­ką
„Kaip šį Jū­sų po­mė­gį ir aist­rą me­džiok­lei ver­ti­na šei­ma?” – pa­klau­sė­me E.Dai­naus­ko. – „Ži­not, kaip mo­te­rys ver­ti­na: „Pra­šau, neik me­džiot, ei­nam į kon­cer­tą, į te­at­rą.“ Vė­liau žmo­na sa­kė: „Pa­lauk, at­eis toks lai­kas, kai ga­lė­si pa­siust, aš tau jau nie­ko ne­sa­ky­siu.“ O da­bar šį ma­no lais­va­lai­kio pra­lei­di­mo bū­dą pri­ima vi­siš­kai nor­ma­liai – tai jau įpras­ta. Da­bar, kai iš­ei­nu į miš­ką, dar pa­klau­sia: „Gal ka­vos pa­da­ry­ti?“ Pa­sak E.Dai­naus­ko, žmo­na šven­tai su­si­tai­kiu­si su šiuo po­mė­giu, o ir mu­zie­jų – tro­fė­jų kam­pe­lį – na­mie me­džio­to­jas tu­ri.
Me­džio­to­jas asas ap­gai­les­tau­ja tik dėl to, kad žen­tas ne­me­džio­ja, nors taip sten­gė­si, kad jis tap­tų me­džio­to­ju. „Žūk­lau­ti la­bai mėgs­ta, gal­vą pa­me­tęs, bet me­džio­ti nie­kaip ne­no­ri. Ke­lis kar­tus iš­ėjo, ir vis­kas. „Ai, lai­ko daug ne­tu­riu“, – tei­si­na­si jis, ma­no žen­tas mie­liau mo­to­cik­lu va­ži­nė­jas. Tai aš kaž­ka­da jam pra­dė­jau prie­kaiš­tau­ti, o jis man: „Tė­te, o kaip tu to­kiam am­žiuj į me­dį ka­rie­si ir per nak­tį sė­di? Aš tau tai nie­ko ne­sa­kau.“ Iš tik­rų­jų tei­sin­gai jis sa­kė, juk kiek­vie­nam sa­vi po­mė­giai, to­dėl ir aš jam dau­giau nie­ko ne­sa­kau.“

Me­džio­to­jų ste­re­o­ti­pas Nr. 1 – me­džio­to­jai žu­di­kai
Eu­ro­po­je me­džiok­lės tra­di­ci­jos ir kul­tū­ra for­ma­vo­si vė­ly­vai­siais vi­du­ram­žiais tarp aukš­tuo­me­nės. Iš pra­džių me­džiok­lė bu­vo kil­min­gų­jų už­si­ė­mi­mas, vė­liau – so­viet­me­čiu – me­džio­ta tik dėl mė­sos ar dėl to, kad bu­vo ma­din­ga. Šian­dien me­džiok­lės kul­tū­ra dar la­biau pa­ki­tu­si. E.Dai­naus­ko nuo­mo­ne, anks­čiau va­žiuo­jant į me­džiok­lę pa­grin­di­nis tiks­las bu­vo mė­sa, da­bar – ir tro­fė­jai, ir pro­duk­ty­vus lais­va­lai­kis.
Vi­suo­me­nė­je eg­zis­tuo­ja be­ga­lė ste­re­o­ti­pų, su­si­ju­sių su me­džio­to­jais ir jų veik­la, es­ti žmo­nių, įsi­ti­ki­nu­sių, kad me­džio­to­jai – tik gy­vū­nų žu­di­kai, nuo­la­tos gir­ti, ne­etiš­kai be­si­fo­tog­ra­fuo­jan­tys su gro­biu ir tik trokš­tan­tys pa­ten­kin­ti sa­vo lau­ki­nius ins­tink­tus.
„Ti­kė­jau­si šio klau­si­mo. Vi­sų pir­ma yra ža­lių­jų ju­dė­ji­mas. Pa­gal tam tik­rą me­to­do­lo­gi­ją bu­vo nu­spręs­ta, kad mes šie­met tu­ri­me su­me­džio­ti 50 vil­kų, nes Lie­tu­vo­je jų yra nuo 200 iki 300. Tai sta­bi­li gau­sa, ku­ri nuo mū­sų su­me­džio­tų gy­vū­nų ne­pa­kei­čia po­pu­lia­ci­jos dy­džio, struk­tū­ros. Bet ža­lie­ji per teis­mą iš­ko­vo­jo ir tą me­džiok­lę su­stab­dė, ta­čiau jie ne­pa­si­do­mė­jo vie­nu da­ly­ku. Per­nai Aly­taus rajone bu­vo pa­pjau­tos 56 avys, už vil­kų pa­da­ry­tą ža­lą nie­kas ne­kom­pen­suo­ja, o jų me­džiok­lė su­stab­dy­ta. Vil­kams es­mi­nės ža­los mes ne­da­ro­me, nes pro­pa­guo­ja­me tai­syk­lin­gą, tau­so­jan­čią me­džiok­lę. Ne­iš­me­džio­ja­me tiek, kad pra­dė­tų nyk­ti po­pu­lia­ci­ja Lie­tu­vo­je. Ir tai, ką pa­da­rė ža­lie­ji, yra di­de­lė klai­da.“
E.Dai­naus­kas siū­lo pa­skai­čiuo­ti: „Mes tu­ri­me 250 vil­kų, iš jų 125 pa­te­les. Jei­gu vil­kė ve­da vi­du­ti­niš­kai ke­tu­ris vil­kiu­kus, tai ko­kia bus pro­gre­si­ja? Taip, da­lis žū­va gam­to­je, vi­si nie­ka­da ne­iš­gy­ve­na. Ta­čiau kaip smar­kiai pra­dės aug­ti struk­tū­rų po­pu­lia­ci­ja, ar ne­bus taip, kaip bu­vo po­ka­rio me­tais, kai žmo­nės bi­jo­jo į lau­ką iš­ei­ti?“
Il­ga­me­čio me­džio­to­jo pa­tir­tį tu­rin­čio vy­ro klau­sia­me, o kaip dėl ki­tų gy­vū­nų – stir­nų, brie­džių šau­dy­mo – ar tai nor­ma­lu, ar tai nė­ra žvė­rių nai­ki­ni­mas? Po­nas Eval­das at­sa­ko klau­si­mu: „Kiau­lę pjau­nam? Viš­tą ker­tam? Jau­tį au­gi­nam mė­sai? Ko­dėl čia ža­lie­ji ne­sa­ko, kad žu­do­me? Gy­vū­nų skai­čius 1000 hek­ta­rų reg­la­men­tuo­ja­mas, tai yra ūkiš­kai lei­džia­mas gy­vū­nų skai­čius. Jei­gu mes 1000 hek­ta­rų tu­ri­me ke­tu­ris brie­džius, tai yra mak­si­mu­mas, ką ga­li­me miš­ke lai­ky­ti, dau­giau ne­ga­li­me. Brie­dis, da­nie­lius ir stir­na pa­gal mi­ty­bi­nę ba­zę yra var­žo­vai, ėda tą pa­tį mais­tą. Tad, jei­gu yra ke­tu­ri brie­džiai, ne­ga­li bū­ti stir­nos, ne­ga­li bū­ti el­nio, jei­gu no­ri­me ten lai­ky­ti tau­rų­jį el­nią, tai vie­nas brie­dis – trys el­niai, vie­nas el­nias – ke­tu­rios stir­nos, adek­va­čiai tu­ri­me tą skai­čių iš­lai­ky­ti. Jei bus di­des­nis skai­čius, bus di­de­li nuos­to­liai že­mės ūkio kul­tū­roms – šer­nai da­ro di­de­lę ža­lą, el­niai miš­ką ap­grau­žia, stir­nos nu­kan­džio­ja jau­nuo­ly­nų vir­šū­nė­les, me­dis tam­pa ne me­dy­nu, o krū­my­nu. Jei­gu mes ne­re­gu­liuo­tu­me gy­vū­nų skai­čiaus pa­gal tuos nor­ma­ty­vus, tuo­met bū­tų di­de­lė bė­da, gy­vū­nai pra­dė­tų sirg­ti, per di­de­lis tan­kis at­ne­ša li­gas, la­pės pa­siun­ta, net na­mi­nius gy­vu­lius už­kre­čia pa­siut­li­ge. Tai nu­sta­ty­ta moks­li­nin­kų.“
E.Dai­naus­kas tei­gia, kad kiek­vie­nam klu­bui pa­gal jo me­džiok­lės plo­to dy­dį ir esan­čių gy­vū­nų skai­čių pa­ski­ria­ma, kiek jis ga­li su­me­džio­ti, ir dau­giau ne­lei­džia­ma: „Juk ir ūki­nin­kas pas­ku­ti­nės kar­vės ne­pa­pjau­na, nes ji pie­ną duo­da. Taip ir mes pas­ku­ti­nio brie­džio, el­nio ar šer­no ne­nu­šau­na­me. Iš­lai­ko­me svei­ką struk­tū­rą, svei­ką gy­vū­nų san­ty­kį. Mes re­gu­liuo­ja­me jų skai­čių.“
Me­džio­to­jas mėgs­ta kar­to­ti vo­kie­čių moks­li­nin­ko, ke­liau­to­jo Bern­har­do Gži­me­ko žo­džius:
„Jei­gu mes Eu­ro­po­je ne­me­džio­tu­me tau­rių­jų el­nių, gem­zių, brie­džių, stir­nų, šer­nų, ta­da be­veik ne­tu­rė­tu­me gy­vū­nų, nes jie už­si­krės­tų įvai­rio­mis li­go­mis ir bū­tų per di­de­lė in­va­zi­ja. Pa­tys gy­vū­nai iš­nyk­tų, nes ne­iš­si­lai­ky­tų.“ Pa­šne­ko­vas sa­ko, kad į me­džiok­lę rei­kia žiū­rė­ti svei­kai, nes me­džio­to­jai ne už gy­vū­nų nai­ki­ni­mą, o už ra­cio­na­lų jų pa­nau­do­ji­mą gam­to­je.

Me­džio­to­jų ste­re­o­ti­pas Nr. 2 – me­džio­to­jai ge­ria
Dar vie­nas ste­re­o­ti­pas apie me­džio­to­jus – be al­ko­ho­li­nių gė­ri­mų į me­džiok­lę vy­rai ne­ina. E.Dai­naus­kas su­tin­ka, jog anks­čiau, kai dar ne­bū­da­vo Me­džiok­lės įsta­ty­mo, kai ku­rie me­džio­to­jai tik­rai per­ženg­da­vo ri­bą, ta­čiau šiuo me­tu taip tik­rai nė­ra, nes tai reg­la­men­tuo­ja įsta­ty­mas: „Mū­sų įsta­ty­mai lei­džia vi­siems, ir vai­ruo­to­jams, įpūs­ti 0,4 pro­mi­lės, ne iš­im­tis ir me­džio­to­jai. Ta­čiau jei­gu pa­ma­ty­čiau ne­blai­vų me­džio­to­ją – me­džiok­lė jam baig­ta. Tie lai­kai, kai me­džio­to­jai bū­da­vo ne­blai­vūs, jau pra­ėjo. Tik­rai po me­džiok­lės ke­pa­mos ke­pe­nė­lės, bet Gin­klų įsta­ty­me aiš­kiai pa­ra­šy­ta, kad bai­gus me­džiok­lę gin­klai iš­nars­to­mi, su­de­da­mi į dėk­lą, šaud­me­nys iš­ima­mi, ir, jei­gu vai­ruo­to­jas tu­ri to­kiam gin­klui ana­lo­gui lei­di­mą, vi­si ke­tu­ri ga­li bū­ti gir­ti, o vai­ruo­to­jas blai­vus ir ga­li vež­ti gin­klus.“

Me­džio­to­jų ste­re­o­ti­pas Nr. 3 – ne­etiš­kos nuo­trau­kos ro­do me­džio­to­jų pui­ky­bę
Nu­šau­tas žvė­ris krau­jo kla­ne, me­džio­to­jo ko­ja ant gy­vū­no, o gin­klas at­rem­tas į že­mę – to­kios kom­po­zi­ci­jos fo­to­gra­fi­jas dau­ge­liui yra te­kę ma­ty­ti spau­do­je. Kai ku­rie me­džio­to­jai pui­kuo­ja­si sa­vo gro­biu. E.Dai­naus­kas įsi­ti­ki­nęs – to­kio da­ly­ko tik­rai ne­ga­li­ma pro­pa­guo­ti, nes tai ne­etiš­ka ir ne­es­te­tiš­ka: „Tai yra ne­pa­gar­ba. Pa­gal mū­sų tra­di­ci­ją tu­ri bū­ti ir yra pa­gar­ba gy­vū­nui – jam įde­da­ma pas­ku­ti­nio kąs­nio ša­ke­lė, me­džio­to­jui taip pat duo­da­ma ša­ke­lė. Jas įtei­kia vy­riau­sias me­džiok­lė­je da­ly­vau­jan­tis me­džio­to­jas ar­ba me­džiok­lės va­do­vas. Pa­gar­ba vi­sa­da iš­reiš­kia­ma sim­bo­liš­kai – vi­si su­me­džio­ti gy­vū­nai pa­gal hie­rar­chi­ją su­gul­do­mi ant de­ši­nio šo­no, aikš­te­lė ap­tve­ria­ma eg­li­ša­kiais, už­de­ga­mas lau­že­lis ir su­gro­ja­ma „ha­na­lai“ – tai yra kiek­vie­no gy­vū­no pa­ger­bi­mas, me­džio­to­jai nu­si­i­ma ke­pu­res, pri­de­da prie šir­dies ir pa­ger­bia gy­vū­ną.“
Me­džio­to­jas įsi­ti­ki­nęs, kad me­džio­to­jų ir žvė­ries ga­li­my­bės pa­na­šios: „Mes tu­ri­me ma­žes­nę jaut­rą, di­des­nį pro­tą, tu­ri­me gin­klą, ku­ris lei­džia pa­siek­ti žvė­rį iš to­liau. Žvė­rys tu­ri nuo­sta­bią uos­lę, re­gą ir klau­są, ko žmo­gus ne­tu­ri. Iš prin­ci­po gam­ta pa­na­šiai ap­do­va­no­jo tiek žmo­gų, tiek gy­vū­ną.“

Pa­gal­ba žmo­nėms
Ne vie­nas ūki­nin­kas yra nu­ken­tė­jęs nuo lau­ki­nių gy­vū­nų – ža­la daž­nai bū­na itin di­de­lė. To­dėl žmo­nės ne­re­tai krei­pia­si į me­džio­to­jus pra­šy­da­mi pa­dė­ti, ypač daž­nai dėl la­pių.
„La­pė yra toks gy­vū­nas, ku­ris at­ei­na nak­tį ir pa­da­ro ža­lą. Kuo­met žmo­nės pa­skam­bi­na, re­a­guo­ja­me. Bet to­kia jau iro­ni­ja. Mo­te­ris lau­kuo­se mel­žia kar­vę, šer­nai at­ei­na ir žiū­ri, o kai tu sa­vai­tę sė­di bokš­te­ly, tų šer­nų ne­ma­tai.
Mes iš­klau­so­me žmo­nių skun­dus ir tuoj pat mo­bi­li­zuo­ja­me me­džiok­lę, ta­čiau ne­ga­li­ma skir­ti tiek daug dė­me­sio vie­nai la­pei, kad tik jos lauk­tu­me. Į vi­sus me­džio­ja­mus gy­vū­nus žiū­ri­me vie­no­dai. Štai pra­ei­tos sa­vai­tės me­džiok­lės re­zul­ta­tai: 2 stir­nos, 1 šer­nas ir 8 la­pės (Ūd­ri­jos klu­bas), 2 stir­nos, 6 la­pės ir man­gu­tas (Žu­vin­to klu­bas)“, – pa­sa­ko­ja E.Dai­naus­kas, įsi­ti­ki­nęs, kad me­džio­to­jų pa­gal­ba bū­ti­na.

Istorija: šventas Hu­ber­tas – me­džio­to­jų glo­bė­jas
Šiuo me­tu Eu­ro­po­je be­ne pats įta­kin­giau­sias ir svar­biau­sias me­džio­to­jų glo­bė­jas yra šven­ta­sis Hu­ber­tas (šis var­das reiš­kia „gar­sė­jąs iš­min­ti­mi“, ki­lęs iš se­no­vės ger­ma­nų Hu­gu­bert: hu­gu – dva­sia, be­raht – gar­sus, žy­mus).
Hu­ber­tas yra is­to­ri­nė as­me­ny­bė. Ži­no­mos sep­ty­nios jo biog­ra­fi­jos, ra­šy­tos tarp VII ir XVI am­žių. Jo­mis re­mian­tis ga­li­ma teig­ti, kad Hu­ber­tas gi­mė 655 (o gal 658) m. Fran­kų vals­ty­bė­je, da­bar­ti­nės Bel­gi­jos te­ri­to­ri­jo­je. Jis bu­vo ka­ra­liš­ko­sios gi­mi­nės Me­ro­vin­gų pa­li­kuo­nis. Po­mė­gį me­džio­ti pa­vel­dė­jo iš sa­vo tė­vo Ber­tran­do – Ak­vi­ta­ni­jos her­co­go. Su tė­vu daž­nai kar­tu me­džio­jo, o bū­da­mas 14 me­tų ber­niu­kas per meš­kos me­džiok­lę Pi­rė­nuo­se iš­gel­bė­jo jam gy­vy­bę. Aš­tuo­nio­lik­me­tis Hu­ber­tas pa­li­ko tė­vų na­mus ir at­vy­ko į fran­kų di­di­ko Pi­pi­no He­ris­ta­lie­čio dva­rą. Jis tar­na­vo dva­ro tvar­ky­to­ju (ar pa­žu), ve­dė vie­no gar­siau­sių ir kil­min­giau­sių ka­ra­lys­tės gra­fų Lou­vain (Liū­to) duk­te­rį Flo­ri­ban­dą, su ja su­si­lau­kė sū­naus Flo­ri­ber­to, vė­liau taip pat ta­pu­sio vys­ku­pu.
Ma­no­ma, kad tuo me­tu Hu­ber­tas bu­vo die­vo­bai­min­gas, gy­ve­no ti­piš­ką aris­tok­ra­to gy­ve­ni­mą. Per­si­lau­ži­mas įvy­ko po še­še­rių ve­dy­bi­nio gy­ve­ni­mo me­tų, Hu­ber­to žmo­nai iš­va­žia­vus pas ser­gan­čią mo­ti­ną ka­ra­lie­nę Bat­hil­dą. Tai­gi Hu­ber­tas li­ko, kaip da­bar jį va­din­tu­me, „lai­ki­nu naš­liu“ ir pra­dė­jo ta lais­ve mė­gau­tis. Iš­si­lais­vi­nęs iš glo­bos žmo­nos, ku­ri ne­tru­kus mi­rė, pa­te­ko į „blo­gą“ sa­vo drau­gų ri­te­rių drau­gi­ją. Nak­tis Hu­ber­tas leis­da­vo triukš­min­go­se puo­to­se, die­nas – di­de­lė­se ka­ra­liš­ko­se me­džiok­lė­se. Juo­lab kad ir jo siu­ze­renas Pi­pi­nas He­ris­ta­lie­tis bu­vo aist­rin­gas me­džio­to­jas. Ne­be­bu­vo pai­so­ma tuo­met griež­tos tai­syk­lės šven­tą die­ną švęs­ti. Ki­to­je biog­ra­fi­jo­je apie lė­ba­vi­mą nu­ty­li­ma. Čia ra­šo­ma, kad žmo­nos mir­tis Hu­ber­tui bu­vo skau­di ne­tek­tis ir jis pra­dė­jo ieš­ko­ti už­si­mir­ši­mo vie­nat­vė­je, kla­jo­nė­se po apy­lin­kes, me­džiok­lė­je.
Taip bu­vo iki 695 m. (ki­ta ver­si­ja – iki 683 m.). Ta­da, pa­sak le­gen­dos, per Ka­lė­das (vė­les­ni biog­ra­fai ra­šo, kad Di­dį­jį penk­ta­die­nį, dar ki­ti, jog tie­siog sek­ma­die­nį) Hu­ber­tas kar­tu su drau­gais iš­jo­jo į Ar­dė­nus – kal­nuo­tą miš­kų ir pie­vų kraš­tą – me­džio­ti el­nių. Ri­te­rių ka­val­ka­dai aki­mir­ką pa­si­ro­dė di­džiu­lis bal­ta­sis el­nias. Hu­ber­tas nu­jo­jo pas­kui žvė­rį. Per­se­kio­ji­mas tę­sė­si daug va­lan­dų, bet el­nias ne­ro­dė jo­kių nuo­var­gio žen­klų. Stai­ga žvė­ris pats su­sto­jo. Hu­ber­tui pri­jo­jus prie el­nio „per ak­mens svie­di­mo at­stu­mą“, it įbes­tas su­sto­jo ir jo žir­gas, tar­si su­ak­me­nė­jo jį ly­din­tys šu­nys. Me­džio­to­jas pa­ma­tė, kad tarp de­šimt­ša­kių el­nio ra­gų vai­ni­ko žė­ri švy­tin­tis kry­žius. El­nias pra­kal­bo žmo­gaus bal­su: „Hu­ber­tai! Hu­ber­tai! Ko­dėl drums­ti žvė­rių ra­my­bę šven­tą die­ną? Ko­dėl ne­si­rū­pi­ni sa­vo sie­los iš­ga­ny­mu?“ Hu­ber­tas nu­li­po nuo žir­go, at­si­klau­pė ir pa­klau­sė: „Po­ne, ką man da­ry­ti?“ El­nias at­sa­kė: „Va­žiuok į Mast­rich­tą pas ma­no tar­ną Lam­ber­tą. Jis pa­sa­kys, kaip tau to­liau elg­tis.“
Ki­to­je le­gen­dos ver­si­jo­je pa­sa­ko­ja­ma, kad me­džio­da­mas Ar­dė­nuo­se Hu­ber­tas pa­si­kly­do, pa­ma­tė nuo­sta­bų el­nią, tarp ku­rio pla­čių ša­ko­tų ra­gų sto­vė­jo kry­žius su nu­kry­žiuo­tuo­ju. El­nio vaiz­das ir iš­girs­tas bal­sas, ra­gi­nan­tis rū­pin­tis sa­vo sie­la, užuot me­džio­jus, taip pa­vei­kė kil­min­gą­jį jau­nuo­lį, jog jis at­si­sa­kė tar­ny­bos rū­muo­se ir įsto­jo į vie­nuo­ly­ną ne­to­li Mast­rich­to.
Be­je, ste­buk­las su el­niu ir auk­si­niu kry­žiu­mi pir­mą kar­tą ap­ra­šy­tas tik 1621 m. Tai pa­da­rė jė­zui­tas tė­vas Ro­ber­tas „His­to­rie St. Hu­ber­ti” („Šven­to­jo Hu­ber­to is­to­ri­ja“). Šio­je kny­go­je tas at­si­ti­ki­mas ap­ra­šo­mas taip: „At­ėjęs į miš­ką me­džio­ti, jis pa­ma­tė daug el­nių. Tarp jų bu­vo vie­nas ypač gra­žus, vi­sas spin­din­tis. Tas el­nias at­sig­rę­žė i Hu­ber­tą ir pa­klau­sė: „Hu­ber­tai, ko­dėl tu ma­ne me­džio­ji?“[divide style=”2″]
Autorė: Indrė Mikelionytė