Šiame pasaulyje ne taip svarbu, kur esame, daug svarbiau – kuria kryptimi einame.
Oliveris Vendlis Holmsas
Medžiotojo sukurtas pagarbus požiūris į gamtos reiškinius visais laikais taurino žmogaus mąstymą ir, svarbiausia, ugdė jo paties dvasingumą. Juk tik dvasingas žmogus galėjo pastebėti ir nuolat matyti tą dvasingumo raišką, sklindančią iš kitų gamtos objektų, įžvelgti juose „sielos buveinę“. Rytų išminčius Avicena (Abu Alis ibn Sina 980-1037 m.) teigė, kad siela – dovana, Dievo skirta ne vien žmogui. Ją turi augalai ir žvėrys. Net garsusis antikinės Graikijos filosofas ir matematikas Pitagoras (VI a. pr. Kr.) nevalgė pupų – buvo įsitikinęs, jog jos taip pat turi sielą.
Įsitikinimai, deja, dažnai būna klaidingi, o klydo ne tik Pitagoras. Anglų chemikui, filosofui, dvasininkui Džozefui Prystliui (Priestley 1733-1804 m.) pakartotinai demonstravusiam savo atradimą Londono Karališkosios Mokslininkų Draugijos (kaip žalieji augalai atnaujina orą), nepasisekė. Vėliau jo nesėkmės priežastis išaiškino olandų mokslininkas Janas Ingen-Chousas, tarnavęs gydytoju Vienoje. Pasirodo, kad blankioje mirgančioje žvakių šviesoje fotosintezės efektas neveikia. Kol Tomas Aiva Edisonas (1847-1931 m.) „privertė“ šviesti elektros lemputę, atliko apie vienuolika tūkstančių klaidingų eksperimentų. Klydo ir kiti mokslininkai, o tokių klaidų pamokos buvo didžiųjų mokslo pergalių sudėtinė dalis.
Paprasti žmonės taip pat ieškojo, fantazavo, kūrė ir tai buvo savotiška jų pačių išmąstyta dvasinio tobulėjimo priemonė. Šiandien kai kam gal šypsnį kelia senojo Lietuvos kaimo tradicijos su gausybe pagoniškų prietarų, burtų arba, kaip su geraširdiška pašaipėle net patys kaimiečiai sakydavo – „zababonų“. Atidžiai klausantis etnologo prof. Liberto Klimkos nuostabių radijo laidų, nesunku čia įžvelgti tuos savitus metodus, kuriais sodiečiai su begaline meile puoselėjo šeimos tradicijas, gerbė bendruomenės papročius, palaikė namų dvasingumo aurą. Iki buvo jų kultūros rodiklis, turintis bendras sąsajas ir su medžioklės aplinka, kadangi šios žmonių veiklos sferos viena kitą visais laikais šauniai papildė.
Medžioklė – neeilinis renginys, dovanojantis mums stiprių ir malonių emocijų antplūdį. Kai kas mano, kad tai tik gamtos grožio (vaizdų, garsų, efektų) suvokimas ar žvėries sumedžiojimo faktas. Čia kur kas svarbiau žmogaus gebėjimas organiškai įsilieti į nepaprastai sudėtingą gamtos stichiją. Juk retas nenusistebi: ko gi tie medžiotojai jaukią namų aplinką, televizorių, internetą ir „šiltą tualetą“ iškeičia į žvarbų vėją, lietų, šaltį, sniegą?.. Nejaugi tik dėl mėsos gabalo? Visais atvejais tai būtų per brangu. Tarp kitko ir kaimo darbštuoliai nuostabius delikatesus pagamina nė kiek ne lengvesnėmis sąlygomis. Tik nedėkingoji veiklos pusė ir neišvengiami sunkumai žmogų ne tik užgrūdina, bet dar ir priverčia racionaliau mąstyti.
„Tai, kas mes esame ir kas yra aplinkui, kyla iš mūsų minčių, – sakoma budistų mokyme, – savo mintimis mes sukuriame pasaulį.“ Iki reiškia, kad didžiausia žmogaus jėga slypi tik jo mąstyme. Medžiotojo pasaulis taip pat stiprus tik mūsų pačių išmąstytomis tradicijomis ir sukurtais papročiais. Jų gerbimas ir puoselėjimas išlaiko stabilią kolektyvo dvasinę būseną ne vien džiaugsmo minutėmis, bet ir stresinių krūvių atvejais. Iki gyvenimo patikrintas žmogiškųjų santykių savireguliacijos įrankis, neretai parodantis, jog dauguma kolektyvo narių nori dvasingų permainų. Tik gal ne visi imasi iniciatyvos. Svarbu tokias tradicijas išlaikyti ir kultivuoti kiekvienos medžioklės metu, o ne „retsykiais papraktikuoti“, kai atvažiuoja svečiai arba žurnalistai su filmavimo grupe.
Medžioklės diena, kaip ir bet kuris žmogaus veiklos tarpsnis, turi pradžią, savo apogėjų ir pabaigą. Kiekvienas etapas yra savotiškai įdomus, o ar jis bus įsimintinas priklauso tik nuo mūsų pačių, nuo medžioklės organizavimo lygio.
Medžioklė – tai kūrybiška gyvenimo mokykla, kurioje yra puiki galimybė susikurti visai kitokį pasaulį. Pasaulį su savita tvarka, kultūra, etiketu, kur nuostabioje gamtos terpėje galima pasijausti kitaip, negu darbe, negu gatvėje, negu namie, atsipalaiduoti, pailsėti, dvasiškai praturtėti. Bet kokioje mokykloje ypatingas tobulumas iškart nėra sukuriamas, nes pats tobulėjimo procesas – beribis. Tik kartais vis dar pasitaikantis abejingumas, tingumas, cinizmas, primityvizmas, arogancija ir kitos panašios bėdos ugdo mąstymo ribotumą, žlugdo bet kokią pažangesnę viziją. Tokios vizijos kaip tik ir kuria tą galingą postūmį papročių bei tradicijų formavimuisi, kurių tikslas – medžiotojo profesionalumo augimas, jo asmenybės tobulinimas, klubo kolektyvo konsolidavimas.
Rytinė dienos įžanga praktiškai „maitina“ visus medžioklės etapus, o pradinis nusiteikimas lemia visos dienos pakilumą. Argi nemalonu, kai rytas pradedamas nuoširdžiu pasisveikinimu, geranoriškų pašmaikštavimu, praėjusios medžioklės įspūdžiais, tą ryt girdėtos radijo laidos „Gamta – visų namai“ komentarais. Juk tai radijo laida specialiai mums, kurios informaciją kartu su „rytine koše“ įsisavina ne tik skrandis, bet ir smegenys. Tai laida, puikiai „užvedanti“ visą organizmą šeštadieninės medžioklės dienai. Ypač gerai nuteikia prisiminimai rubrikoje „Mačiau, girdėjau, papasakojau“. Malonu, kai draugišką rankos paspaudimą lydi šviežias humoras ir šventiški linkėjimai. Pavyzdžiui, „Kad Medeinė ir Šv. Hubertas šiandien tau būtų maloningi“, „Kad parakas ir vamzdžiai tavęs nenuviltų“, „Linkiu tau, kad šauniai „guldytumei“, o vakare „nurenginėtumei“ pačias gražiausias laputes“ ir pan. Juk „…gera nuotaika, – sako rytiečių išmintis, – tai dovana, kurią tu duodi savo artimui.“
Žurnale „Medžiotojas ir medžioklė“ buvo rašyta, kad lenkų medžiotojai jau turi sukūrę savo „firminį“ pasisveikinimą. Kai kuriuose mūsų klubuose taip pat puikiai prigyja specifiniai pašmaikštavimai. Tai labai graži ir dvasinga iniciatyva, tačiau nepakenks, jei kiekvienas turės savo sukurtų malonių proginių posakių. Ne paslaptis, jog vyrų kompanijoje neišvengiama ir „sodresnių išsireiškimų“. Toks jau tas gyvenimas (c’est la vie), tačiau visada verta susimąstyti: ar parinktas žodis skaudžiai įžeis, ar linksmai prajuokins? Kita vertus nesunku draugą įžeisti ir mandagiais, „akademiškai“ sukonstruotais sakiniais. Tai priklauso nuo kalbos tono, nuo minties adresavimo konkrečiam asmeniui. Geriau jau kurkime linksmus pasakymus, prasmingus „sparnuotus posakius“, sodrinkime juos pozityviu humoru. Pavyzdžiui, kad ir visiems žinomo vertinio lietuviškasis variantas – „Nei plaukų, nei taukų“ – skamba tikrai šauniau.
Medžioklėje nevertėtų šventiškos nuotaikos gadinti kalbomis apie verslo problemas, mokesčių naštas, konkurentų klastas, valstybinių institucijų priekabumą ir kitus asmeninius reikalus. Šventinio rytmečio nebūtina „drumsti“ ir vakarykščio gamybinio pasitarimo nuotaikomis. Pasakojama, kad Sokratas (VI a. pr. Kr.), kažkam skundžiantis, jog kelionės jam niekuo nepadėjo, paaiškino: „Taip ir turėjo būti, juk tu keliavai su savimi.“ Gerai būtų ir mums atsiskirti nuo savęs arba, anot Liucijaus Anėjaus Senekos (4 pr. Kr.-80 po Kr.), „…ne keliauti su savo aistromis, kad įprastos blogybės nesivilktų iš paskos.“ Kartais šventiniame medžioklės renginyje dažnas iš mūsiškių savo ambicijas ne tik „vedasi“ su savimi, bet dar „nešasi pasikabinęs jas ant kaklo“. Ne paslaptis, kad asmeninės nesėkmės ir įsisenėjusios nuoskaudos bandomos „skiesti“ perdėtomis emocijomis, medžioklės kolegos pasijunta atliekantys „žaibolaidžių“ vaidmenis, asmeniškumai reiškiami įkyriai ir netaktiškai primenant keleto metų senumo medžioklės nesėkmes.
Šventiškumas turėtų atsispindėti ir medžiotojų aprangoje. Juk teisėjai vilki togas, dvasininkai – sutanas, net parduotuvėse dirbantys žmonės būna pasipuošę skoningai, patraukliai. Rimtų firmų tarnybiniai automobiliai būna vienos spalvos, puošiami įstabiais reklaminiais užrašais. Dabar kiekvienas medžiotojas gali išsirinkti aprangą pagal sudėjimą, veido bruožus, individualybę ir, žinoma, piniginės turinį. „Šimtasiūlės“ išnyko tik todėl, kad net „artimasis užsienis“ jų nebegamina. Kai kurių medžiotojų įvaizdyje jau pradeda ryškėti „second hand“ parduotuvių produkcijos detalės. Svetima medžiotojo įvaizdžiui ir kariško modelio uniforma, nes ją dizaineriai pritaikė visai kitokiems „aksesuarams“ (granatoms, automatui), o ne dvivamzdžiui su tradiciniu dvylikto kalibro šovinynu. Panašios mados „eklektika“ gal buvo pateisinama partizanų aprangoje, bet dabar toks sujaukto įvaizdžio „egzempliorius“, labiau primenantis profesionalų brakonierių, niekada nekels gyventojų pasigėrėjimo, juolab pagarbos. Tokių „aprėdų“ aštrumą kai kur bandoma bent šiek tiek sušvelninti meniškomis medžiotojų klubo emblemomis.
Manytume, kad aukščiausia kolektyvinio dvasingumo išraiška yra medžioklės klubo vėliava. Daugelis klubų jau turi susikūrę, net bažnyčiose pašventinę, puikias vėliavas, įprasminančias kolektyvo siekius bei vizijas, rodančias pasiektą kultūros lygį. Juk rytinė rikiuotė visai kitaip atrodo, kai tokia vėliava pagarbiai pasveikinama rago garsais, entuziastingais medžioklės dalyvių plojimais. Be vėliavos netenka prasmės ir medžiotojų prisaikdinimo ceremonija. Ten kur deramai rodoma pagarba tradicijoms, šalia klubo vėliavos gimsta ir kita heraldika – herbai, emblemos, netgi himnai, kurių žodžiai ir melodijos būtų geras šaltinis Lietuvos ( medžiotojų organizacijos vieningo himno atrankai. Tikrai būtų įdomu medžioklės žurnale pamatyti, pavyzdžiui, Sūduvos medžiotojų maršo natas ir tekstą arba dažniau išgirsti jo atlikimą „Tauro rago“ laidoje. Kiekvieno himno arba maršo pagrindinius motyvus būtų galima atrinkti ir panaudoti medžioklės rago „ta, la, la“ improvizacinėje melodijoje kuria, atvykę į medžioklę, iškilmingai sveikiname bundantį mišką.
Sakoma, kad „medžioklėje, kaip medžioklėje“, todėl būtume nenuoširdūs teigdami, jog medžioklėje rezultatas neturi reikšmės. Gal laimikis ir nėra pagrindinis tikslas, tačiau neabejotinai svarbus. Be jo netektų prasmės ir pati medžioklė. Bet būna ir dar svarbesnių akimirkų. Vargu ar įmanoma objektyviai įvertinti tą medžiotojo jausmų spektrą, kurį jam dovanoja neįtikėtinų rudens spalvų, nuostabių miško garsų fonas.
Ypač, kai tokią „miško simfoniją“ papildo polifoninis skalikų „choras“, pakaitomis su skardžiais, entuziazmo sklidinais, varovų šūksniais, jų sodraus rago pratisais signalais ir, žinoma, ugnies linijoje aidinčiais medžiotojų šūviais. Visa tai sukelia mums stiprias emocijas.
Ne veltui gamtos aruode kūrybinio įkvėpimo sėmėsi dailininkas ir kompozitorius Mikalojus Konstantinas Čiurlionis (1875-1911 m.), rusų muzikinių emocijų dinamikos meistras Piotras Čaikovskis (1840-1894 m.). Visa tai jie nuostabiai adaptavo profesionaliame muzikos garsų pasaulyje. Vokiečių kompozitoriaus Karlo von Veberio (1786-1826 m.) operoje „Laisvasis šaulys“ ypač poetiškai perteikiami gamtos, valstiečių buities paveikslai, o populiariajame „Medžiotojų chore“ tiesiog fantastiškai išreiškiamas visas medžioklės šventiškumas ir iškilmingumas.
Nuo taiklių šūvių aidi miškas, liejasi azartas, trykšta aistros. Dažnai tokios aistros lieka nenugalimos, liepsningos, nežabotos. Jos gali tapti ir žalingomis, o kai kam netgi pražūtingomis. Kasmet Lietuvoje matyti sukrečianti statistika, o jų aplinkybės – standartinės: nenumaldomas noras bet kokia kaina tapti rezultatyvaus šūvio autoriumi. Visa tai neretai susiję su lengvabūdišku medžioklės bei etikos reikalavimų nesilaikymu, demonstratyviu abejingumu ir pagarbossavo kolegoms ne-jautimu. Nesveika tolerancija pažeidėjams, neteisinga gėrio arba dvasingumo samprata sukuria ir atitinkamo lygio papročius bei tradicijas. Pavyzdžiui, jeigu po pavojingo incidento pasekmių nėra, priežastys, kaip pagirių kančios arba gimdymo skausmai, labai greitai pamirštami, net nesusimąstant, kuo tai galėjo baigtis.
Iš istorijos pamokų prisimename, kai netinkamų tradicijų pagrindu, o dažnai ir dėl žmonių abejingumo, pasaulyje ilgai buvo praktikuojamas beprasmis gyvulių, netgi žmonių aukojimas, kanibalizmas, šiurpios viduramžių „raganų medžioklės“, inkvizicija. Dar iki šiol žmonija nepajėgia išgyvendinti rasizmo, terorizmo, religinės bei politinės netolerancijos. Juk tai irgi savotiškos tradicijos, kurių humaniškomis, juolab dvasingomis, tikrai nepavadinsi.
Nebūtina, kad kiekvienas pažeidėjas būtų teisiamas arba baudžiamas pačia griežčiausia bausme. Juk retas esame išvengęs panašių nuodėmių. Svarbu, kad neliktų nei vieno tinkamai neįvertinto ar atsainiai užmiršto šūvio, o juos galima aptarti ir draugiškai, ir pakankamai principingai. Juk ugnies linijoje stovintis medžiotojas yra tikrasis padėties šeimininkas ir tik nuo jo priklauso šūvio kryptis, rezultatas, atsakomybė. Manytume, kad ateityje neturėtų būti toleruojamos medžioklės be griežtai tikslios šūvių apskaitos, o už tai turėtų būti atsakinga klubo vadovybė ir, asmeniškai, tos dienos medžioklės vadovas.
Liko prisiminimuose toks faktas, kai prieš ketvirtį amžiaus tokią tuometinio klubo sekretoriaus Vytauto Juodišiaus. parodytą geranorišką iniciatyvą „užslopino“ (kaip nekeista) taikliausi ir rezultatyviausi medžiotojai, prieš tai dar ilgai pravardžiavę jį „antstoliu“. Suprantama kodėl, nes už tikslios statistikos nėra galimybės „pasislėpti“ tiems, kurie visų „nuodėmes“ greit pastebi, o apie savąsias kalba nenoriai. Matyt, kad pribrendo būtinybė papildyti Medžioklės Lietuvos Respublikos teritorijoje taisykles, atitinkamai pakeisti medžioklės lapo struktūrą, sugriežtinti medžioklės klubo prezidento asmeninę atsakomybę už visi}, neaiškumus sukėlusių, šūvių principingą įvertinimą.
Vakarop, kai rago melodija iškilmingai skelbia medžioklės pabaigą, pradedamas paskutinis, įdomiausias, šventės etapas. Kaip ir visų renginių paskutiniai numeriai būna patys įdomiausi, taip ir medžioklės pabaiga turėtų būti kiekvienam iš mūsų labiausiai įsimintina. Smagiai traška malkos laužuose, nukauti žvėrys, „surikiuoti“ aikštelėje pagal visų pripažintą hierarchinę tvarką, puošiami miško žalumynais, tradicinėmis eglės šakelėmis papuoštos ir rezultatyvių šūvių autorių skrybėlės bei kepurės. Kylant laužo dūmams, tiktų iškilmingai perskaityti atsiprašymo tekstą už tą tik netoleruokime vis dar tarp medžiotojų pasitaikančios „buitinio abejingumo infekcijos“, nes netrukus ir kiti pradeda kompleksuoti. Atseit, „nekorektiška“ būti aktyvesniu ar supratingesniu už vyresniuosius, o ką nors naujo kurdamas, gali likti nesuprastas. Nieko nedarant pirmiausia iš atminties išblėsta visos detalės, o vėliau pamirštamos ir pačios tradicijos. Pavyzdžiui, liaudiškų dainų pirmą posmelį kompanijoje dar šiaip taip „surezgame“, o toliau… Žodžių nebemokame! Žmonės progresuoja tik nuolat veikdami, o ne abejingumą demonstruodami. Apie medžiotojų panašaus abejingumo simptomus dar 1927 metais su nerimu rašė pirmasis mūsų žurnalo redaktorius, šviesios atminties asmenybė prof. Tadas Ivanauskas, apgailestaudamas dėl be pėdsakų nykstančio medžioklės folkloro, liaudiškų pasakojimų, prietarų ir kitų dvasinių vertybių. Anot jo, „.. .kiekvienas specialus medžioklės terminas, vartojamas bet kuriame Lietuvos užkampyje, yra brangus kultūros turtas ir mums medžiotojams ir mūsų bendrai tautiškai kultūrai.“ Juk tokiomis dvasingomis, tautos sąmonėje gimusiomis, magijos formomis pasiekiamas visas medžioklės šventiškumas, dovanojantis tą nuostabų romantikos pojūtį, kuriuo dar ir patys pasimėgausime, ir su meile bei pagarba perduosime ateities kartoms.
[divide style=”2″]
Autorius: Donatas Žuolys
Šaltinis: Žurnalas „Medžiotojas ir medžioklė”
Kopijuoti ar kitaip platinti čia pateikta turinį be mūsų sutikimo draudžiama!
Užsiprenumeruokite žurnalą „Medžiotojas ir medžioklė”
