Užpalių seniūnijos gyventojai įbauginti – naktimis siautėjantys vilkai savo grobio ieško gyventojų kiemuose. Per savaitę nuo šių plėšrūnų nukentėję ir nuostolius skaičiuojantys ūkininkai griebiasi už galvos: kruvinos skerdynės taip įsismarkavo, kad jie bijo laukti rudens pradžios, kai vilkai pradės mokyti savo jauniklius medžioklės gudrybių.
Naktimis medžioti – į miestelį
„Mūsų kraštą pradėjo skriausti vilkai“, – taip dabartinę situaciją apibūdino Užpalių seniūnijos seniūnas Eugenijus Keraminas. Pastaruoju metu plėšrūnai, turėdami kruvinų kėslų, lankosi ne tik ganyklose, kur ganosi švelniakailės avys ar veršeliai, bet ir gyventojų kiemuose.
Praėjusią savaitę nelaukti svečiai praretino avių gretas ir nusitaikė į ožką, veršelį, o birželio mėnesio pabaigoje sudorojo dar vieną ganykloje ramiai žolę rupšnojantį veršelį. „Veikiausiai netoliese gyvena vilkų šeimyna, kuri čia ir ieško grobio. Į seniūniją jau kreipėsi keli gyventojai, o Joninių išvakarėse vilkai įsisuko į ūkininko Keraičio gyvulių bandą. Vilkai įsigudrino grobio ieškotis ir Užpalių miestelio gyventojų kiemuose: štai papjovė mano aviną, nors šalia esančiuose aptvaruose buvo šunys. Nutemptą gyvulį radau netoli kapinių tvoros“, – pasakojo seniūnas. E. Keraminas prieš mėnesį taip pat prarado du avinus, kurie buvo pririšti vos už kelių šimtų metrų nuo gyvenamojo namo. „Galima sakyti, kad išsinešė iš kiemo“, – pridūrė.
Užpalių krašto gyventojai pasakojo, kad šeimininkai, atėję į ganyklą, pašiurpo: vietoj gyvulio rado kraujo klaną, o ilgokai ieškoję vilkų aukos ant kelio aptiko tik grandinę. Seniūnas žmones ragina savo gyvūnais pasirūpinti patiems ir naktimis juos suginti į tvartus ar saugius aptvarus. Nukentėjęs nuo vilkų E. Keraminas kasdien tris avis ir ponius pargina į tvartą.
Seniūno brolis ūkininkas Virginijus Keraminas, auginantis kelis šimtus švelniakailių ir bijodamas iš miško atsėlinančių nelauktų svečių, naktimis avis laiko saugiuose aptvaruose. Tačiau prieš kelis metus jis ir pats nukentėjo nuo vilkų, kurie įsisuko į naminių gyvulių bandą ir išpjovė kelias dešimtis avių.
Praėjusią savaitę vilkai darbavosi Užpaliuose, Vilučiuose, Kaniūkuose, Norvaišiuose, Lėlių kaime, kur jau išguldė kone dešimt gyvulių.
To nebuvo kelis dešimtmečius
Specialistų teigimu, dažniausiai vilkų daroma žala ne visuomet atspindi realybę: neretai gyventojai, nukentėję nuo plėšrių pilkauodegių, niekur nesikreipia ir nepildo reikiamų dokumentų žalai atlyginti. Į nepavydėtiną situaciją įkliuvusius ūkininkus supranta ir medžiotojai, tačiau šiandien jie gali tik skėsčioti rankomis. Oficialiai vilkų medžioklė prasideda tik spalio mėnesio viduryje, tad ūkininkams belieka apsišarvuoti kantrybe ir patiems saugoti savo augintinius.
„Vilkų skaičius gerokai išaugo, o praėjusiais metais vilkų medžioklės limitas buvo nedidelis. Todėl akivaizdu – jie ėmė daryti žalą gyventojams. Pasikeitus vilkų skaičiavimo planui, žiemą juos suskaičiavome ir duomenis siuntėme į ministeriją. Mes tikimės, kad po objektyvesnės vilkų apskaitos bus padidintas vilkų medžioklės limitas“, – sakė Utenos medžiotojų ir žvejų draugijos medžioklės žinovas žuvininkas Tomas Zubovas, teigdamas, kad Utenos rajone šiuo metu galėtų gyventi iki trijų vilkų šeimynų (šeimyną sudaro 5–7 vilkai). „Tokio didelio skaičiaus mūsų rajone nebuvo kelis dešimtmečius, – pridūrė T. Zubovas. – Kadangi jų yra labai daug, jie įsidrąsina ir į medžioklę traukia ne tik naktį, bet ir dieną.“
Pašnekovas nedrįsta prognozuoti, kas laukia rugpjūčio–rugsėjo mėnesiais, kai jie intensyviai mokys jauniklius medžioklės. Tuomet turėtų būti išties nemenkų nuostolių. „Šie metai – išskirtiniai, mat jie dar nėra išsivedę jauniklių medžioti į laukus ir miškus, o jau juntami didžiuliai nuostoliai“, – pabrėžė T. Zubovas.
Pasibaigus aktyviajam medžioklės sezonui vis daugiau medžiotojų traukia į lapių medžioklę, nes vasario mėnesį prasideda ir lapių ruja. Kaip medžioklės objektas lapė vertinama dėl savo kaukolės ir kailio. Tačiau vis dažniau girdime, kad sumedžiotos lapės serga niežais. Niežai yra odos liga, kurią sukelia ektoparazitai – smulkios niežinės erkės. Niežais serga ir kiti plėšrūnai – kiaunės, usūriniai ir net vilkai. Tauro rago komanda lankėsi Telšių rajone, kur užfiksavo niežais sergančius vilkus. Kas tai per liga, kaip ir kodėl ja susergama visi atsakymai šiandien Tauro rago laidoje.
Kol vieni bando skaičiuoti vilkų pėdų pėdsakus, o kiti stebi ir seka vilkų veiklos padarinius, Saulius Bartminas juos stebi pro vaizdo kameros objektyvą. Jūsų dėmesiui – Viešvilės valstybinio gamtinio rezervato vilkų gyvenimas iš arčiau.
Miškininkai, Aplinkos ministerijos ir saugomų teritorijų darbuotojai, medžiotojų būreliai, visuomenininkai šiemet vėl susitiks miškuose ir bendromis jėgomis dar kartą skaičiuos vilkus. Kasmet apskaita vykdoma tuomet, kai pakanka sniego, tačiau pastarosios žiemos labai nepastovios, o ir kitos priežastys lemia, kad vilkų apskaita šalyje greitai bus vykdoma kitaip. Specialistai tikisi, kad naujovės padės įnešti kiek aiškumo į nesibaigiančią diskusiją vilkų klausimu.
Paprastai vilkų apskaita atliekama registruojant pėdsakus sniege, todėl ją galimą vykdyti tik esant tinkamoms oro sąlygoms. Apskaita kartojama du kartus, kas trys – keturios dienos. Kadangi didesnis sniego kiekis iškrito visai neseniai, šių metų apskaitos datos dar nepaskelbtos. Galiausiai viskas vis tiek priklausys nuo oro sąlygų, kurių taip lengvai nenumatysi.
Trukdė orai
„Bet kokiu atveju, apskaita bus organizuojama, nors būta metų, kuomet ji ir neįvykdavo dėl pernelyg šiltų orų, pavyzdžiui, 2017 m.“, – prisimena Aplinkos ministerijos Gamtos apsaugos ir miškų departamento, Gamtos apsaugos skyriaus vyr. specialistė Jolanta Urbelionytė. Pernai keliuose rajonuose sniego danga buvo per menka, kad apskaitos dalyviai galėtų efektyviai suskaičiuoti pėdsakus. Apskaita taip pat nebuvo įvykdyta ir 2016 m., nes sniego, pasibaigus 2015/2016 m. vilkų medžioklės sezonui, paprasčiausiai nebebuvo. Apskaitos vykdomos ne šiaip aplinkosaugininkų smalsumui patenkinti. „Jos reikalingos tam, kad būtų nustatyta vilkų medžioklės kvota ateinančiam medžioklės sezonui. Pavyzdžiui, paskutiniam medžioklės sezone ji siekė 60 gyvūnų. Šis skaičius paskirstomas po savivaldybes, daugiau leidžiama sumedžioti ten, kur vilkai ūkininkams pridaro daugiau žalos“, – teigė specialistė. Tačiau ūkininkai – ne vieninteliai suinteresuoti vilkų skaičiaus reguliavimu. Savo interesus vilkų atžvilgiu turi ir medžiotojai, aplinkosaugininkai, visuomenininkai ir galbūt visi gamtai neabejingi. Neretai skirtingi požiūriai iššaukdavo ir konfliktus tarp šių grupių, todėl pernai Aplinkos ministerijoje įkurta darbo grupė pasiryžo imtis permainų.
Darbo grupei vadovaujantis Aplinkos ministerijos Gamtos apsaugos ir miškų departamento direktoriaus pavaduotojas Algirdas Klimavičius GRYNAS.lt pasakojo, kad šiemet bus imtasi kardinalių pokyčių, kaip bus skaičiuojami vilkai ir koks bus taikomas tolimesnis jų apsaugos planas. Visgi, vilkas – ES saugoma rūšis, ir nors Lietuva turi išimtį leisti jų medžioklę, rūšies apsauga privalo būti užtikrinta.
Mokomės iš estų
Pagal 2015 m. apskaitos duomenis (naujesnių nėra, nes nei 2016, nei 2017 m. apskaitų nepavyko atlikti dėl orų), mūsų šalyje gyveno ne mažiau 292 vilkų. „Remtis vien mažiausiu numanomu vilkų skaičiumi, kai planuojamas sumedžiojimo limitas – nepasiteisinusi taktika. Iš tiesų vos kelios valstybės Europoje beskaičiuoja vilkus individais ir pagal tai nustato kvotas, daug populiaresnis ir efektyvesniu laikomas vilkų šeimų, gebančių vesti jauniklius skaičiavimas“, – pasakojo A. Klimavičius. Tačiau tai – tik mažiausia naujovė iš planuojamų. Darbo grupė išanalizavo kitų šalių patirtį ir pasirinko sekti estišku vilkų apskaitos ir apsaugos modeliu. Šioje Baltijos šalyje vilkai skaičiuojami ištisus metus.
„Paskutiniai keli metai rodo, kad suskaičiuoti vilkus didelėje teritorijoje vienu metu yra nebepatikima. Pernelyg didelė priklausomybė nuo oro sąlygų. Be to, skaičiai niekada nebus labai tikslūs: juk fiziškai neįmanoma apeiti kiekvieno Lietuvos kampelio ir surasti visus vilkų paliktus pėdsakus. Todėl remiantis estų patirtimi organizuosime vilkų veiklos įrodymų skaičiavimą ištisus metus, bus remiamasi ne tik pėdsakais, bet ir kitais vilkų veiklos požymiais: naminių gyvulių užpuolimų statistika, vilkų pastebėjimais, girdėto kaukimo atvejais, medžiotojų surenkama informacija iš savo medžioklės plotų, medžioklės laimikio tyrimai ir t.t. Tai leis susidaryti kur kas tikslesnį vaizdą, kiek šalyje nuolat gyvena reprodukuojančių vilkų porų, ir kokias reguliavimo ar apsaugos priemonės bus efektyviausia taikyti“, – sakė A. Klimavičius.
Nors šiuo metu dar vyksta pasirengiamieji darbai, Aplinkos ministerijos specialistai ketina iki mėnesio pabaigos juos užbaigti ir turėti pasitvirtinę naują metodiką, kurią galės taikyti nedelsiant. Pokyčių apskaitos vykdymui prireikė ne vien dėl orų. „Visos suinteresuotos pusės darbo grupės darbo pradžioje sutiko, kad esama situacija netenkina: ūkininkai skundėsi augančia vilkų daroma žala, medžiotojai – dėl kvotų kiekio, nevyriausybinės aplinkosauginės organizacijos pergyveno dėl apskaitos duomenų patikimumo ir vilkų, kaip rūšies apsaugos, permedžiojimo grėsmės ir t.t. Naujoji metodika visiems atrodo priimtinesnė ir nors ją dar reikės išbandyti praktiškai, tai bus žingsnis į priekį“, – įsitikinęs A. Klimavičius.
Žalą ūkininkams atlygina medžiotojai
Pirminiais duomenimis (pagal 55 savivaldybių pateiktą informaciją), sausa statistika sako, kad 2017 m. registruota vilkų žala sumažėjo lyginant su ankstesniais metais. 2017 m. nuo sausio 1 d. iki rugsėjo 1 d. Lietuvoje užfiksuoti 181 vilkų žalos atvejai (25 proc. mažiau nei pernai per tą patį laikotarpį), papjauti arba sužaloti 615 ūkiniai gyvūnai (10 proc. mažiau), apskaičiuota žalos atlyginimo suma 56,5 tūkst. Eur (20 proc. mažesnė) – 2016 m. buvo 245 žalos atvejai, nukentėjo 689 gyvūnai, žalos suma – 71 tūkst. Eur. Tačiau 2017 m. lyginant su 2016 m., per vieną registruotą užpuolimo atvejį padaryta daugiau žalos. Išsamią informaciją apie vilkų žalą galite rasti Aplinkos ministerijos svetainėje. Nors pernai žalos skaičiai sumažėjo, visgi aplinkosaugininkams nerimą kelia sparčiai augantis naminių gyvulių skaičius ūkiuose. Ypač vilkų mėgstamas grobis – avys, kurių Lietuvoje 2011 m. pradžioje buvo laikoma 64 tūkst., o 2016 m. – jau 183 tūkst. ir šis skaičius toliau auga. „Kuo daugiau avių – tuo didesnė tikimybė vilkui jas aptikti ir sumedžioti. Avys jiems lengvas grobis, todėl vilkai mielai jas renkasi, neretai ir savo jauniklius „treniruoja“ medžiodami būtent avis“, – pasakojo A. Klimavičius.
Vilkų daroma žala
Tačiau specialistas taip pat pridūrė, kad žala ūkiuose laikomiems gyvūnams nebūtinai taip tiesiogiai gali priklausyti nuo skaičių. „Jeigu netinkamai organizuosime vilkų medžioklę, tuomet ir žala gali išaugti. Vilkai labai protingi gyvūnai ir jeigu jie žino, kad už miško ribos jiems kyla pavojus, jie to vengia. Atsargaus elgesio turi jauniklius išmokyti tėvai, todėl per ankstyvas suaugėlių sumedžiojimas labai padidina tikimybę, kad jaunikliai išsivystys į „probleminį“ individą, t.y. tą, kuris demonstruos rūšiai nebūdingą drąsą ir puldinės gyvulius šalia žmogaus. Tai yra įrodyta mokslo tyrimais. Todėl labai svarbu tinkamai nustatyti medžioklės terminus ir paskirstyti medžioklės kvotas, kad vilkai kuo rečiau rinktųsi ūkininkų gyvulius, o tenkintųsi miško tankmėje sumedžiojamais laukiniais žvėrimis“, – įsitikinęs A. Klimavičius.
Nepaisant ir geriausių apsaugos ar reguliavimo priemonių, žalos ūkininkams visiškai išvengti turbūt niekuomet nepavyks. Todėl Lietuvoje už vilkų padarytą žalą numatytos kompensacijos, kurias netiesiogiai apmoka medžiotojai. „70 proc. iš medžiotojų surenkamų mokesčių keliauja į specialų biudžetą konkrečiai savivaldybei. Savivaldybės turi sudariusios specialias komisijos, kurios ištiria kiekvieno vilko užpuolimo atvejį ir atlygina ūkininkui žalą. Suprantama, kad ūkininkas visuomet liks nepatenkintas, bet kompensacijos užtikrina, kad būtų mažinama įtampa, nebūtų imamasi savavališkos medžioklės“, – pridūrė A. Urbelionytė.
Siekti sugyvenimo
Be ministerijos specialistų, medžiotojų ir ūkininkų atstovų bei mokslininkų, minėtoje darbo grupėje darbuojasi ir nevyriausybinė Gamtos apsaugos asociacija „Baltijos vilkas“, kurios narių pagrindinis tikslas – užtikrinti vilkų, kaip rūšies, apsaugą. „Sutinkame, kad medžioklė, kaip gamtosauginė priemonė yra priimtina, tačiau svarbu, kad ji būtų organizuojama protingai. Kalbėti šiuo klausimu turi skaičiai, statistika ir moksliniai duomenys, o ne emocijos“, – GRYNAS.lt teigė „Baltijos vilko“ Tarybos pirmininkas Andrius Laurinavičius.
Asociacijos atstovas sutiko, kad ankstesnė, kartą per metus vykdoma vilkų apskaita, skaičiuojant tik individus, o ne šeimas buvo nepakankama. „Visoje Europoje, bent jau tose šalyse į kurias norėtume lygiuotis aplinkos apsaugos srityje, seniai skaičiuojamos šeimos, o ne paskiri vilkų individai. Gal tai iš šono ir neatrodo, kaip svarbus rodiklis, bet kai pradedama apie vilkus mąstyti šeimų kategorijomis – keičiasi ir požiūris į juos, taikomos kitos apsaugos priemonės. Juk galutinis tikslas turi būti rūšies išsaugojimas, žmonių ir gamtos interesų suderinimas, apie tai kalba tvarumo principas. Vilkas, kaip individas, yra mažiau svarbus nei sveika vilkų šeima, kuri gali vesti jauniklius. Taip užtikrinama rūšies ateitis“, – pasakojo A. Laurinavičius. Nevyriausybinės organizacijos narys taip pat deda dideles viltis į naujai rengiamą Vilkų apsaugos planą, nors pažymėjo, kad svarbu yra išsaugoti viešumą ir skaidrumą: stebėjimo duomenys turi būti visiems prieinami, turi būti sudarytos galimybės juos patikrinti, kad būtų kuo mažiau galimybių jais manipuliuoti. Asociacija taip pat tikisi, kad didesnis dėmesys bus skiriamas švietimui.
„Europoje požiūris į vilkus jau keičiasi, suprantama, kad tai gamtos įvairovės dalis, kuri privalo būti išsaugota, o ne išnaikinta, kaip galbūt buvo kadaise. Jeigu tikrai norime būti modernia valstybe, su modernia gamtos apsauga, turim keisti ir požiūrį į ją. Suprantame ūkininkus, suprantame medžiotojus, palaikome tą poziciją, kad reikia ieškoti kompromiso, nesileisti į konfliktus – iš jų niekas nelaimi“, – svarstė A. Laurinavičius.
Apie vilkus
Vilkai – bendruomeniniai gyvūnai ir yra labiausiai prisitaikę gyventi grupėmis. Vieną šeimyninę gaują dažniausiai sudaro suaugusių vilkų pora, jų jaunikliai ir jauni vilkai iš ankstesniųjų vadų. Kiekvienoje gaujoje būna vadas ir jo pora, dominuojanti vilkė. Tik dominuojanti vilkė gaujoje gali susilaukti jauniklių. Medžiodami ir augindami jauniklius suaugę vilkai vienas kitam padeda. Kaukdami vilkai pažymi savo buvimą kitoms gaujoms. Taip jie stengiasi išvengti nereikalingų susidūrimų. Žemesnieji gaujos nariai paklūsta dominuojantiems vilkui ir vilkei, demonstruodami savo pavaldumą guldamiesi ant nugaros ar glausdamiesi prie žemės. Kiekvienas vilkas žino savo vietą dominavimo skalėje ir stengiasi ją išlaikyti. Per daug pretenduojantis vilkas gali būti vado išvytas iš gaujos. Susirėmimų pasitaiko dažnai, bet per juos vilkas retai žūva, bet kartais sunkiai sužeidžiamas. Maistu negalinčiam pasirūpinti vilkui, kol jis pagyja, išgyventi padeda kiti nariai. Vilkų pora yra ištikimi vienas kitam, nebent vienas iš jų žūtų. Jauniklius motina žindo maždaug 10 savaičių, po to jaunesni vilkai ir motina pradeda juos maitinti atryta mėsa. Motina atsiveda nuo 3 iki 9 jauniklių. Vilkiukai pradeda medžioti vienerių metų – kai jiems išdygsta visi dantys. Vilkai vadinami miško sanitarais, nes daugiausiai medžioja nukaršusius, ligotus gyvūnus, jauniklius.
Lietuvoje – rugsėjo vidurys. Šiemet tai metas, kurį jau galime vadinti rudens pradžia. Ko gero, atsargia rudens pradžia, nes gamtoje dar vyrauja žalia spalva. Tik ne spalvos lemia fenologinius ciklus. O jie paklūsta ypatingoms gamtos jėgoms, kurias ne visada galime įvardyti.
Po savaitės sulauksime rudens lygiadienio. Kai kurios Europos tautos rudens pradžia laiko būtent lygiadienį ir ženklą tam duoda būtent dangaus kūnai. Astronominė atžyma – pati tiksliausia… Kodėl mes to nedarome? Na, pas mus rugsėjo trečioji dekada rudenio pradžiai lyg ir per vėlus metas. Tradiciškai mes gyvename kitose gamtinėse sąlygose ir keisti ką nors net gerais metais nepavyktų. Žinoma, to niekam ir nereikia. Geriau jau tas ruduo, kokį turime. Jei ne tas vanduo, o jo kai kuriuose regionuose nematyta neregėta, viskas būtų tiesiog puiku. Iš tikro, kai kur vandens yra daugiau nei reikia. Ypač dabar, kai ūkininkai nespėjo nuimti viso savo derliaus. Kai kur javai stovi vandenyje, ir net nežinia, ar juos pavyks kaip nors iš ten ištraukti. Jūs tikriausiai dar nepamiršote, kad pernai visi kartu dūsavome, išgyvenome, nes sausra buvo nusigavusi taip giliai, grėsė kone visuotinis išdžiūvimas. O dabar prašau – viskas sutvarkyta. Bet mes ir vėl nepatenkinti…
Kodėl nepatenkinti? Kai kas tuo labai džiaugiasi – antai laukuose į javus paplaukioti ir maitintis leidžiasi antys. Arba gervės – braido sau, kapsi išmirkusias ir jau dygti pradedančias javų varpas. Paukščiai skuba sulesti tai, kas, matyt, jau nebus išgelbėta. Iš pelkės glūdumos visą naktį skardėjo gervės. Jų balsai atgijo paryčiais, prieš švintant. Paukščiai visada pirmieji pajaučia ir pamato rytą ir švintantį dangų. Dabar jau susirinko gervės iš plačių apylinkių, iš visos Lietuvos ir apsistojo ten, kur saugiausia. Žinoma, tai yra saugomos teritorijos, pelkės, kurių viduryje arba sekliame retame nendryne per vandenį prie miegančių paukščių neprieis, nepribris joks žvėris. Tiesa, o kodėl žvėris? Argi gerves kas nors gaudo, medžioja? Taip – net ir gervės gamtoje nėra saugios. Tuo lyg ir nereikėtų stebėtis – juk gamtoje santykiai šiek tiek sudėtingesni, nei mes manome.
Pavasarį gervių kiaušinių tyko krankliai, prie lizdo taikosi prislinkti ir kiaušinius pagrobti lapė arba mangutas. Jauniklius gali nutverti bet kuris plėšrūnas. Ne paslaptis – ir suaugusius paukščius be vargo nutveria jūrinis erelis, Lietuvoje žinoma tokių atvejų. Naktį gervės gali tapti vilko grobiu – tai įvyksta ne taip jau dažnai, bet tą žinoti mums būtina. Iš tikro, gervės Lietuvoje dar gyvens visą mėnesį, kai kurie jų pulkeliai net dar ilgiau. Tačiau mes priminėme vilkus – taip, jie yra medžiotojai, jie minta sumedžiotu grobiu. Ir ne tik gervėmis, laukiniais stambesniais ar smulkesniais gyvūnais. Vasaros gale ar rudenį mėgstamiausias vilkų grobis – naminiai gyvuliai, kai kada – paukščiai: žąsys, kalakutai. Ar galima išvengti vilkų daromos žalos? Kokie jos mastai Lietuvoje? Vilkų tema sena. Su jais nesitaikstė, nuo jų kentėjo mūsų protėviai, jie visada buvo medžiojami, kai kada net naikinami. Dabar vilkų gausa reguliuojama, kiekvienam medžioklės sezonui nustatant sumedžiojimo limitą. O jis koks? Žinome, kad Lietuvoje gyvena apie 300 vilkų. Vilkas – judrus žvėris, jis, kaip ir kiti gyvūnai, nežino valstybių sienų, gali keliauti pas mus iš Baltarusijos, Lenkijos ar Latvijos. Žinoma, mūsiškiai žvėrys laisvai pasiekia ir šių valstybių miškus. O apie jų medžiojimą… Štai 2010–2011 m. per medžioklės sezoną nušauta 40 vilkų, 2011–2012 m. – 12. Vėliau šis skaičius didėjo: 2012–2013 m. sumedžioti 48, 2015–2016 m. – 60, o 2016–2017 m. – 62 vilkai. Tai nei daug, nei mažai. Tokie limitai yra kasmet nustatomi ir patvirtinami.
Taigi, juos turėtume laikyti optimaliais. Vilkų daroma žala naminiams gyvūnams nemažėja, vilkai keičia savo būdą – jie tampa vis „civilizuotesni“, nebijo garsinių, optinių baidymo priemonių. Dar ne taip seniai vilkui bet koks aptvaras, tvora buvo įtartini, jie to vengė. Dabar net ir aptvare esantys gyvuliai ne visada saugūs. Kaip elgtis gyvulių augintojui šiuo metu, kai vilkai klajoja po Lietuvą? Beje, ar grybautojai, užplūdę miškus, neprisideda ir prie vilkų blaškymosi? Kur dabar dėtis žvėrims? Tai tiesa – vilkai išbaidomi, blaškomi, todėl dažnai apsistoja vidury laukų esančiuose miškeliuose, pelkutėse. Kartais mes net neįtariame, kad jie yra kažkur čia pat, greta mūsų. Iš tokių vietų vilkams lengviau medžioti naminius gyvulius. Todėl visi turi tą žinoti ir nerizikuoti, nepalikti jų nakčiai be priežiūros.
Rudens dienos trumpėja, mums nelengva suspėti nudirbti visus darbus, viską pamatyti. Taigi, ar yra kas naujo? O taip – viena naujiena nelabai kokia. Kasmet vasaros gale Lietuvą užplūsdavo iš Europos Pietų atskridę raudonkojai sakalai. Šie nedideli sakaliukai Vengrijoje, Rumunijoje, Ukrainos pietuose peri kolonijose, jų svarbiausias grobis – stambūs vabzdžiai, ypač žiogai, taip pat driežai. O pas mus karštomis vasaromis viso to buvo iki valios. Tuo labiau kad ir orai nelabai skirdavosi. Tačiau šiemet šių mielų sakaliukų nedaug. Gal per šalta? O geresnė šios naujienos dalis – Kuršių nerijoje, prie jūros stovinčiame didžiajame žieduotojų tinkle, sugautas ir sužieduotas Lietuvoje pirmasis raudonkojis sakalas. Apie tai pranešė Juodkrantės gamtos tyrimo laboratorijos vedėja Ligita Pareigienė. Kuo daugiau žmonių, dirbančių gamtoje, pagaliau – žingeidžių, mėgstančių ją stebėti ir pranešančių apie savo atradimus, tuo daugiau žinome mes visi. Beje, turime dar vieną labai svarbią žinią. O gal – net ne žinią: trumpėjant dienoms, vis didėja grėsmė, kad į kelią prieš jūsų automobilį iš tamsos išnirs briedis, šernas ar stirna. Jei važiuosite per greitai… S. Taip, svarbiausias visų vairuotojų priešas – greitis, be to, kelio ženklų, perspėjančių apie gyvūnus keliuose, nepaisymas. Būkite dėmesingi, saugokite save ir žvėris.
Biržų r. Mikalių kaime ūkininkaujanti Elma Kirkliauskienė, net ir savaitei praėjus po įvykio, ramiai ir nesigraudindama kalbėti negali. Moterį sukrėtė naktinis vilkų vizitas ganykloje – paskersta ir žiauriai sužalota net 10 veršelių.
„Laikome pieninių galvijų bandą, ūkininkaujame ekologiškai, todėl pagal visus griežčiausius reikalavimus gyvulių nerišame, jie ganosi laisvi aptvaruose. Visa maždaug hektaro, dalimis suskirstyta ganykla aptverta medine 1,2–1,5 metro aukščio lentų tvora, kurios viršumi ištiestas dar ir elektrinis piemuo, – pasakojo ūkininkė. – Tą nelemtą rytą vyras, nuėjęs apžiūrėti gyvulių, išvydo siaubingą vaizdą. Kai kurių veršių buvo išėsti užpakaliniai kumpiai, o jie vis dar vaikščiojo. Įvykio konstatuoti atvykęs mūsų veterinarijos gydytojas ragino kuo greičiau juos skersti ir išvaduoti nuo žiauriausių kančių. Kiti gyvuliukai buvo tiesiog uždusinti, niekur nepradėti ėsti, regis, vilkai tiesiog mėgavosi pačia medžiokle.“
Pasak pašnekovės, iš viso neteko dešimties maždaug pusmečio amžiaus jauniklių. „Devyni jų mano pačios, o vieną buliuką buvo atvedęs už pusės kilometro gyvenantis sūnus, pasigirdus kalboms, kad apylinkėse siautėja vilkai. Tą buliuką laikėme viename laisvame aptvare atskirai, nes kartu su mūsiškiais ekologiškais gyvuliukais kartu laikyti negalėjome. Tačiau visus vilkų papjautus ir sužalotus veršiukus radome suvarytus į vieną vietą.
Materialių nuostolių patyrėme didelių, nes prieauglis nedraustas, o ką kalbėti apie emocinį sukrėtimą, – jaudulio neslėpė pašnekovė. – Maža to, dar turime susimokėti „Rietavo veterinarinei sanitarijai“ už pusantros tonos gaišenų išvežimą ir utilizavimą. Žinoma, skambinome medžiotojams, tačiau iš jų sulaukėme tik užuojautos, nes iki spalio 15 d. vilkų medžioti negalima. Biržų r. gamtosaugininkai taip pat pabrėžė, kad tik jokiu būdu nesumanytume kaip nors tų vilkų skriausti. Susidarė toks įspūdis, kad gal ganyklose pasirodžiusius vilkus dar turėčiau ir kuo nors pašerti, – apmaudžiai konstatavo
E. Kirkliauskienė. – O pastaruoju metu mums – nemigo naktys. Tik sutemus sėdame į automobilius, įsimetame petardų triukšmui sukelti ir iki ketvirtos valandos ryto sukame ratus aplink ganyklą saugodami bandą.“
Lazdijų rajone vyksta neregėtas vilkų siautėjimas – į savivaldybės Žemės ūkio ir melioracijos skyrių kreipėsi keturi gyventojai, kuriems šie žvėrys padarė nemenkų nuostolių. Plėšrūnai pjauna ir avis, ir veršelius, ir naminius paukščius. Šio skyriaus vedėjo pavaduotojas Algis Balčius teigia, kad nuostabą kelia tai, jog vilkai arčiau gyventojų sodybų patraukė gegužės pabaigoje.
„Paprastai žvėrys būdavo aktyvūs baigiantis liepai ar rugpjūčio pradžioje, – sako A. Balčius. – Dabar belieka tik spėlioti, kas paskatino plėšrūnus šiemet taip anksti pulti ir pjauti naminius gyvulius.“
Avis ir naminius paukščius laikantys gyventojai netveria pykčiu ir lieja apmaudą dėl nenumatytų nuostolių. Vilkai įveikė net pusantro metro aukščio Žemaitkiemio gyventojo Mariaus Bernatonio avių aptvaro tvorą, papjautos septynios avys, kelios dingusios be pėdsakų. Panašius nuostolius patyrė Rudaminos gyventojo Juozo Beigio šeimos ūkis, poros avių neteko Robertas Vaškevičius, irgi iš Rudaminos.
Prie sodybų sudraskomi ir naminiai paukščiai, užgraužtas kalakutas, vištų. Tai, žinoma, ne vilkų darbas. Gyventojų nuomone, paukščiais smaguriauja lapės, nes jų pastebima gerokai daugiau nei ankstesniais metais. Būta kalbų apie taip grobio ieškančius valkataujančius šunis, tačiau specialistai tai neigia.
„Avis pjauna vilkai, – tvirtina Lazdijų maisto ir veterinarijos tarnybos viršininkas-valstybinis inspektorius Auridas Marcinkus. – Įvertinti gyventojų nuostolius yra ne mūsų tarnybos reikalas, tačiau šiuo atveju turiu savo, ilgamečio medžiotojo, nuomonę. Pastebimas vilkų pagausėjimas jiems nebūdingose vietovėse. Kapčiamiesčio apylinkėse gausu didelių miškų masyvų ir ten nieko nestebina vilkai, tačiau Krosnos ar Rudaminos kraštai yra bemiškiai, tačiau šių žvėrių migracija šiose apylinkėse padidėjusi.“
Specialisto nuomone, tai lemia pagausėjusi vilkų populiacija, kurią reguliuoti derėtų kur kas ryžtingiau.
Praėjusios penktadienio naktį Rūgalių kaimo ūkininkų ganykloje siautėjo vilkų banda. Išpjautos šešios avys, dar vienos pasigesta prieš tris paras. Kol ūkininkas skaičiuoja tūkstantinius nuostolius, specialistai vienbalsiai tvirtina – dėl patirtos žalos kompensacijos iš valstybės tikėtis vargu ar galima.
Vilkai puolė ne kartą
– Padėkite pasiekti teisybę: argi gali būti, kad nelaimės atveju ūkininkas dėl visko yra pats kaltas ir nuostolius, kuriuos patyrė, turi padengti savo lėšomis. Mums taip visi aiškina. Kam tuomet mes mokame mokesčius, jeigu negalime tikėtis paramos net tokiu atveju, – rodydama į tai, kas liko po vilkų puotos, klausė Loreta.
Jauna moteris, perėmusi avininkystės ūkį iš tėvų, sakė, kad iš viso laikė 30 avių. Penktadienio rytą jų liko 23: per vieną naktį išpjautos 6. Dar vienos avies šeima pasigedo prieš tris paras. Tąsyk iš avies likučių ūkininkai nustatė, kad avį papjovė vilkė ir jos mažyliai.
– Greičiausiai atėjo metas, kai vilkai moko savo mažylius medžioti. Nors mūsų avis ir buvo papjauta, bet mėsos buvo nuėsta visai nedaug. Todėl ir padarėme tokią išvadą. O dabar vilkų puota buvo kaip reikiant: iš išskerstų gyvulių mažai kas beliko. Keisčiausia, kad tą naktį niekas iš namiškių nė negirdėjome lojančių šunų, – prisiminė jaunoji ūkininkė.
Loreta ir jos tėvas Alvydas pasakojo, kad dalį gyvulių jie rado nutemptus į mišką, dalies likučiai mėtėsi tiesiog ganykloje.
Ūkininkai skaičiuoja patyrę 2500–3000 litų žalą. Viena avis, priklausomai nuo svorio, kainuojanti apie 450 Lt.
Bandą reikėtų apdrausti
Tauragės rajono savivaldybės administracijos Kaimo reikalų skyriaus vyresnioji specialistė Daiva Jacikevičienė, į kurią ūkininkai pirmiausia kreipėsi, nei penktadienį, nei vakar nieko paguodžiančio pasakyti negalėjo.
– Penktadienį vyras aiškino laikęs 29 avis, bet kiek jų buvo papjauta, kiek vilkai nuvilko į mišką, įvardinti negalėjo. Todėl sutarėme, kad jis suskaičiuos žalą ir kreipsis į Savivaldybę su prašymu kompensuoti patirtą žalą. Tačiau bėda ta, kad tokios kompensavimo tvarkos iš tiesų nėra. Belieka tikėtis tik geranoriškos paramos, kuri galėtų būti skirta iš Savivaldybės administracijos direktoriaus fondo. Šiaip ūkininkams, laikantiems gyvulius miško pašonėje, siūlyčiau savo gyvulius apdrausti, kaip ir bet kokį kitą savo turtą. Stambieji ūkininkai savo gyvulių bandas yra apdraudę, o smulkieji – dažniausiai ne. Todėl ir būna, kad ištikus nelaimei, dairomasi, kas galėtų pagelbėti, – paaiškino specialistė.
D.Jacikevičienė pastebėjo, kad pamiškėse įsikūrusieji turėtų žinoti – vilkai niekuomet nemedžioja atsitiktinai: po pirmojo nežymaus vilkų apsilankymo visada seks kitas žingsnis – stipresnė ataka. Deja, avis pamiškėje auginantys ūkininkai šįkart nesureagavo: paliko savo avių bandą neapsaugotą.
Avys – paklusnūs gyvuliai
Kad tokiu atveju būtina avis suvaryti į tvartus arba aptvarus, sakė ir Tauragės valstybinės maisto ir veterinarijos vyriausiasis veterinarijos gydytojas-inspektorius Mindaugas Davidonis.
– Žinau iš patirties, kad po pirmojo vilkų apsilankymo būtina gyvulius pradėti ginti į aptvarus. Jeigu jiems pavyko papjauti vieną gyvulį, galima tikėtis, kad kitą kartą nuostoliai bus nepalyginamai didesni. Avys yra paklusnūs gyvuliai: jeigu įpratini, jie patys kas vakarą iš ganyklos sugrįžta ir sueina į aptvarus nė nevaromi, – patikino veterinaras.
Kompensuos tik nuo spalio patirtą žalą
Tauragės aplinkos apsaugos inspektorius gyvajai gamtai Petras Survilas patvirtino – šiuo metu nuo vilkų nukentėjusiems asmenims kompensacijas numatančios patvirtintos tvarkos dar nėra.
– Ji įsigalios tik nuo spalio 1 dienos. Jau yra parengta Medžioklės įstatymo 18 straipsnio pataisa. Ji būtent tokiems atvejams ir yra skirta, joje netgi įrašyti tokie žodžiai: „kai žalą padaro vilkai“. Taigi, nuo vilkų nukentėjusieji po spalio jau galės tikėtis žalos atlyginimo iš Savivaldybės. Pinigai bus skirti iš Aplinkos apsaugos rėmimo programos. Tačiau šiuo atveju nukentėjusiems žmonėms nieko gero pažadėti negalima – tik Savivaldybės malonės, – vakar sakė aplinkosaugininkas.
Tiesa, penktadienį, avių ganykloje, prie išskerstų gyvulių sutiktas P.Survilas buvo užsiminęs, jog būtų galima tikėtis ir medžiotojų pagalbos.
Problema – nereguliuojama vilkų populiacija
Medžiotojų klubo „Juodežeris“, prižiūrinčio Šilinės mišką, pirmininkas Remigijus Balašaitis apgailestavo, kad negali padėti nelaimės ištiktiems žmonėms.
– Esame medžiotojai, ne brakonieriai, ir privalome laikytis įstatymo nustatytos tvarkos. Jau esame savame rate kalbėję, kad vilkų populiacija mūsų miškuose didėja, kad vilkų pėdsakų, jų papjautų miško žvėrių daugėja, bet… viskas atsimuša lyg į sieną. Regis, mokame mokesčius, perkame paslaugą, o didžiausio miško brakonieriaus veiksmų kontroliuoti negalime. Čia lygiai kaip išsinuomotume mašiną, o ja važiuoti negalėtume. Manau, kad vilkų mylėtojai klastoja dokumentus – nenurodo tikrojo vilkų skaičiaus sąmoningai. Belieka tik spėlioti, kiek vilkų mūsų miškuose gyvena iš tikrųjų. Matome tik tuos atvejus, kai vilkai sudrasko, kaip aš sakau, prie būdos pririštus gyvulius. O kiek miško žvėrių vilkai papjauna laukinėje gamtoje? Natūralu, kad jų kiekiai – nepalyginamai didesni. Ir tikrai vilkai nemedžioja tam, jog išsimaitintų. Kartais randame tiesiog šiaip papjautą stirną. Todėl drąsiai sakau ir sakysiu: vilkų problema jau egzistuoja. Belieka tikėtis, kad ateis laikas, ir ją pradėsime spręsti. Siūlau, jeigu jau lendame į natūralią gyvūnijos atranką, tai lįskim iki galo, o ne taip, kad vienus medžiojam, kitų – neliečiam, –vilkų populiacijos klausimą Tauragės rajone komentavo medžiotojas R.Balašaitis.
Kupiškio apylinkių gyventojai sunerimę – suįžūlėjo vilkai, kurie braunasi prie žmonių namų. Neseniai vilkų gauja sudraskė veršelį Aukštupėnuose. Medžiotojai sako, kad įstatymu saugomų vilkų miškuose jau priviso per daug.
„Lietuvos ryto“ televizijos naujienų laida pranešė apie vietinių gyventojų bėdas. Rita Grigaliūnaitė pasakojo, kad sutemus jos brolis išgirdo keistą triukšmą. Išėjęs čia pat sode pamatė, kaip gauja plėšrūnų drasko jų veršiuką. Vilkai žmonių išsigando ir išsilakstė, bet veršiuko išgelbėti nepavyko. Gyvuliukas buvo per daug sužeistas, teko jį skersti. Žmonės patyrė kelių tūkstančių žalą.
Moteris piktinosi, kad vilkų išpuoliai vyksta jau ne pirmus metus, bet kovoti su jais neleidžiama, niekas ir nepadeda. „Paskambinau gamtos apsaugai. Sakau: atsiprašau, darykit ką nors, į namus eina”, – tačiau ji tik išgirdo, kad įstatymai saugo vilkus ir nieko negalima padaryti, šaudyti negalima.
Vilkų išpuolių bijo ir kiti kaimynai – vedasi gyvulius iš ganyklų arba budi greta jų per naktis. Kiti netgi bijo palikti savo šunis, nes prieš kelis metus išpjovė šunis. Žmonės baiminasi, kad vilkai gali užpulti ir juos.
Medžioklės žinovas, kupiškėnas Bronislovas Juodviršis „Lietuvos ryto“ televizijai sakė, kad vilkų atėjimas taip arti miesto rodo, jog jų populiacija jau stipriai padidėjo, jis absurdiškais vadina gamtininkų draudimus šaudyti vilkus. Pasak jo, niekas nerengs tokių medžioklių, bet reikalui esant reikia turėti galimybę apsiginti.
