Praeitą savaitgalį teko pabuvoti stirninų medžioklėje Lenkijoje. Medžioklėje dalyvavo medžiotojai iš Danijos kuriems pavyko sumedžioti tikrai įspūdingų trofėjų. Tačiau sėkmė juos aplankė dar prieš man atvykstant. Siūlau pasigrožėti medžioklės vaizdais kuriuos man pavyko užfiksuoti paskutinėmis dienomis.
Žyma: Stirninas
-
Nori ragų? Šeimininkauk! Šerk stirnas protingai!
Aukso medaliais ir didžiuoju prizu įvertinti stirninų ragai neabejotinai būtų kiekvieno medžiotojo pasididžiavimas, bet kaip rasti gerų trofėjų? Pasirodo, galima šį tą ir nuveikti, ne tik dūsauti, kad visos stirnos išmirė. Taip pat „kol kas nemedžiojame, kad atsigautų“ ir panašių medžiotojų istorijų girdėta beveik kiekviename regione. Galbūt todėl mūsų medžioklės sistemoje reikia šiokios tokios revoliucijos, kad rastume būdą pagerinti dabartinę situaciją ir nebebūti priklausomi nuo gamtos kaprizų padarytų nuostolių.
Ar yra pagrindo teigti, kad vienas rimto pabandymo vertas sprendimas šiuo metu jau rastas? Ar įmanoma tikslingai šerti stirnas šiuolaikiniais, moksliniais tyrimais paremtais metodais?
Kaip vyksta šie dalykai, kai įprastas šieno šluoteles ir grūdus pakeičia specifinis, subalansuotas pašaras, gausus vitaminų, mineralinių medžiagų, baltymų ir kitų stirnoms reikalingų medžiagų. Šį kartą pažvelkime į kaimyninės Latvijos pusę, kur vienas medžiotojas pasirengęs pasidalyti savo patirtimi.
GIRTIS VĖJINIS jau pernai pavasarį pasakojo apie tokio pašaro poveikį stirnų vystymuisi ir šėryklose esančių gėrybių įvairovę. Latvis gali pasiūlyti specialų pašaro mišinį bet kuriam medžiotojui, besidominčiam stirnų populiacijos gausinimu ir priežiūra savo medžioklės plotuose.
Kaip nutarėte pradėti šerti stirnas šiuo specialiu pašaru?
Savo teritorijoje medžioti pradėjome prieš septynerius metus, ir faktiškai tuo metu ten nebuvo jokių gyvūnų. Šernus prisikviesti buvo lengviausia, maitinti irgi – duodi vien grūdų, ir dabar kriuksių užtenka, nors ir uoliai medžiojame. Dabar reikia medžioti dar labiau dėl afrikinio kiaulių maro. Vis dėlto reikia įvairovės. Žinoma, norėjosi stirnų, todėl dėjome šluoteles, ypač smulkų šieną. Nė iš tolo nėjo! Kartą ėjo į šernų šėryklas, ėdė grūdus, bet jie stirnoms labai kenkia. Pagal profesiją esu veterinaras ir esu įsitikinęs, kad būtent šėrimas grūdais gali būti viena priežasčių, kodėl stirnos kritiškai miršta, be to, prisidėjo dvi atšiaurios žiemos. Jei gyvūnas jau ir taip varganas, tai nuo grūdų skrandyje dar sustiprėja rūgimas, prasideda viduriavimas ir viskas baigiasi liūdnai. Vis dėlto stirnų mūsų plotuose reikia, ir viską išsprendė atsitiktinumas. Kadangi ilgai bendradarbiauju su viena Austrijos įmone, kuri tiekia mūsų ūkininkams reikiamą įrangą, pernai kolegos pakvietė į medžioklę aukštosiose Alpėse – medžioti gemzių. Pamačiau ten tokių keistų šėryklų ir išsiaiškinau, kad jos skirtos stirnoms, o pašaro galima įsigyti bet kurioje Austrijos parduotuvėje. Žodis po žodžio sužinojau, kad tų medžioklės plotų savininkas prieš septynerius metus pradėjo šiuo specialiu mišiniu šerti 7 stirninus, o dabar jų turi 80.SOTUS STIRNINAS – GYVAS STIRNINAS
Bet juk kada nors stirnos ėda ir žolę, ar visus metus vien iš šėryklos?
Austrijos patirtis pakeitė požiūrį į daugybę dalykų, kuriuos mes šiuo metu Latvijoje ir kaimyninėse šalyse išgyvename. Taip, šie šėrimo metai jiems prasidėjo rugsėjo 5 ir baigėsi gegužės 5 dieną, nes rugsėjo pradžioje jau yra sniego, o žiemą pusnys iki keturių metrų storio. Taigi mums kiltų klausimas, kaipgi stirna iš viso išgyvena, jeigu negali net ant žemės išsitiesti? To jai nereikia! Jeigu stirna padoriai užkandusi, tai nesvarbu, ar ji guli sniege, ar ant žemės. Alpių medžiotojų terminologija sotus reiškia gyvas. Ir ėda šėrykloje tiek, kiek nori. Mūsų nuomonė, kad miegui reikia liesti žemę, antraip gyvūnas suserga ir nugaišta, įsišaknijo todėl, kad niekas nenori suprasti paprasto dalyko – stirnos gaišta iš bado, o ne dėl gulto. Jeigu į gyvūnų fiziologiją pasižiūrėtume iš veterinarijos pusės, miegoti ant žemės gali būti net žalingiau nei gulėti sniege.Pirmieji šėrimo metai jūsų medžioklės plotuose praėjo. Kokios išvados?
Vizualiai stirnos, negavusios šio pašaro mišinio, yra mažesnės, sulysusios, rodos, turi mažiau jėgų. Prie šėryklų penkis mėnesius viskas buvo reguliariai fiksuojama nuotraukomis – dabar auga labai gražūs gyvūnai.Kada praktiškai pradėjote šerti?
Padarėme šėryklas. Pirmąsias dvi pastatėme 2014 metų rugsėjo vidury, kitas keturias – spalio pradžioje. Pirmąsias lankė labai gerai, o prie keturių vėlesnių nė viena stirna net nesiartino.Priežastis?
Esu 99 procentais įsitikinęs, kad tas keturias šėryklas pastatėme per vėlai. Ir į pirmąją šėryklą gyvūnai atėjo tik po mėnesio, bet kai pradėjo eiti, tai kasdien lankytojų daugėjo ir faktiškai visą žiemą maitinosi vienuolika. Antrojoje žiemos pusėje buvo pripažinta ir antroji šėrykla.Ką daryti, kad pastatytos šėryklos būtų pripažintos?
Reikia jas statyti nuo gegužės iki birželio vidurio, tik jokiu būdu ne rugpjūtį ir ne rugsėjį. Stirna prie svetimo daikto turi priprasti. Pratinamasi ilgai, atsargiai, keletą mėnesių, o kai gamtoje baigiasi maisto bazė, gyvūnai šėryklos kaip tokios nebebijo, nes supranta, kad ta dėžė nešauna, nepuola, nemuša.Žurnalas išeina birželio pradžioje, taigi norintieji pastatyti šėryklą turėtų paskubėti?
Tikrai taip, ir patariu statyti kuo anksčiau dėl minėtų priežasčių. Aišku, galima statyti ir rugsėjį, bet nėra garantijos, kad stirnų ateis.Galbūt įmanoma pripratinti stirną nebijoti šėryklos ėdžių?
Įmanoma – ten, kur naujoje vietoje statome šėryklą, už kokių šešių metrų iškasame stulpą su druskos gabalu. Stulpas matyti iš tolo, stirna kaip gyvūnas yra smalsi ir ateina patikrinti, kas tai yra. Aišku – druska. Palaižys. Vizualiai priprantama ir prie netoli esančios šėryklos, o rudenį, kai ateis laižyti druskos, šalia užuos pašarą. Pakanka kartą įkišti nosį, ir viskas, tik spėk berti naują porciją.Vasarą šis pašaras nedomina?
Nuo balandžio 15 dienos prie šėryklų neatėjo nė viena stirna. Kai gamta ima žydėti ir augti viskas, ko reikia ir kas stirnai skanu, niekas kitas nebedomina.Kaip matematiškai apskaičiuoti žiemos pašarus?
Teoriškai stirna per vieną žiemos dieną gali suėsti pusę kilogramo pašaro mišinio, bet realiai tiek daug nesuvartoja. Ciklas toks: ateina kas 2–3 valandas ir kokias 15–30 minučių ėda, paskui nueina savo keliais į mišką ir po poros valandų vėl grįžta. Vidutiniškai per šešis mėnesius viena stirna suėda apie 60 kilogramų pašaro, o tai yra maždaug du maišai. Išlaidos – apie 20 eurų už maišą, priklausomai nuo laikotarpio ir pašaro tipo.RAGAI, MĖSA, AUGIMAS, PRODUKTYVUMAS
Ar taip šeriant siekiama gauti puikių stirnino ragų trofėjų, ar apskritai laukiama stiprios populiacijos?
Ragų nebus be puikios anatomijos ir fiziologijos, o tokia atsiranda tik gerai maitinantis. Pašarą ėda juk ne tik stirninai, bet ir patelės, o tiesiogiai nauda perduodama palikuonims – išsivysto visavertiškesnis vaisius. Tai reiškia, kad stirniukai gimę bus stipresni nei mama, kuri ištempė žiemą ir pavasarį jau visiškai nuvargusi. Žinoma, pašaras turi įtakos ragams, ir trofėjų tikrai galima tikėtis geresnių.Vadinasi, kad padaugėtų stirnų, kad jos būtų stipresnės, reikia šerti. Kodėl taip daroma Austrijoje, kur stirnų yra be galo daug, ir kitose šalyse, kur naudojamas toks pašaro mišinys?
Kiekvienas tikriausiai turi savo priežasčių. Taip, ragai tikrai svarbu, bet man kaip medžiotojui tikrai norėtųsi daug gausesnės stirnų populiacijos. Stirnas medžioti juk daug įdomiau nei šernus, ir galbūt dėl afrikinio kiaulių maro jų iš viso nebebus arba bus labai mažai.Ar būtų per garsiai pasakyta, kad stirnas pribaigia ne rūsčios žiemos, o tokio pašaro trūkumas?
Manau, kad taip, bet mes juk apie šį pašarą nieko nežinojome, todėl dabar nelogiška save dėl to plakti. Nežinojimas nėra nuodėmė, ir galva skirta tam, kad mokytumėmės ir įgytume pasaulio patirties. Taip pat mano tikslas dabar nėra kiekvieną medžiotoją įkalbėti pastatyti tokią šėryklą ir pirkti pašarą. Kiekvienas turi rinktis, kaip elgtis, ką nutarti. Jeigu bent penki procentai medžiotojų šiuo reikalu susidomės, bus labai gerai.
Stirnos dažnai paišdykauja prie atžalynų, ir tai labai nepatinka miškininkams. Jeigu joms duosite šio specialaus pašaro, ar galima garantuoti, kad stirnos nelįs prie medelių? Remiantis Austrijos patirtimi, jeigu ėdama iš šėryklos, kur gaunama visokių mineralinių medžiagų, pušaičių pumpurai tikrai mažiau domina.
Kas šio pašaro sudėtyje?
Grūdai, obuolių išspaudos, melasa, kukurūzai, sezamų sėklos, mineralinės medžiagos ir dar daug kitko. Pašaras skiriasi pagal laikotarpį: nėra taip, kad tas pats duodamas rudenį ir šeriamas iki pavasario. Pirmasis pašaro mišinys, kuriame daug baltymų, šeriamas po rujos, kad gyvūnai sukauptų jėgų. Antras mišinys, kuriame vėl atitinkami stiprinamieji produktai, skirtas gruodžio mėnesiui. Vėliau, kadangi stirnos sulėtina visas fiziologines funkcijas, duodama kitokio pašaro mišinio, kuriuo tiesiog palaikomos jėgos. Kvaila žiemą priberti šėryklas baltymingų kviečių.Šis pašaro mišinys atrodo sausas. Kur stirna žiema gali atsigerti?
Niekur, bet kad nesustiprėtų troškulys, žiemą būtina pašalinti druską. Vasarą taip, nes tada galima ir atsigerti. Bet faktiškai tas mišinys taip subalansuotas, kad gyvūnas gauna ir organizmui būtinos drėgmės.AUKSINĖS ŠĖRIMO TAISYKLĖS
• Šerti pradėtina rugsėjo viduryje, kai gamtoje sumažėja stirnoms reikalingo maisto.
• Jeigu pradėta šerti, reikia tęsti be pertraukų.
• Šėrykla turi būti gana atviroje vietoje, pageidautina ant kalvos, kad gyvūnas jaustųsi drąsiai ir matytų toli, galėtų kontroliuoti situaciją.
• Šėrimo vietą reikia įrengti laiku, geriausia jau pavasarį, kad per vasarą gyvūnai priprastų prie naujo objekto.
• Tinkamiausias yra lengvai virškinamas, subalansuotas pašaro mišinys, turintis daug skaidulų.
• Šėryklos visada turi būti švarios. Sugadintas pašaras, ypač po lietaus, pašalintinas. Bent kartą per metus šėryklą ir jos apylinkę patartina dezinfekuoti.
• Nuo rugsėjo iki gruodžio pradžios stirnos suvartoja 40 procentų bendrojo maisto medžiagų kiekio per metus. Tokios medžiagų apykaitos pagrindas yra tai, kad šiuo metu gyvūnai kaupia riebalus žiemai, todėl, kad jie sukauptų pakankamai atsargų, labai svarbu šerti regionuose, kur intensyvus žemės ūkis ir menka vegetacija.
• Naudojant specializuotą stirnų pašarą ne tik staigiai pasisavinamos maisto medžiagos ir susikaupia riebalų atsargos, bet ir kompensuojamas skurdžios rudeninės mitybos poveikis.TVORA NEPRAŠYTIEMS SVEČIAMS
Ar stirnų šėryklos domina ir kitus miško žvėris?
Briedžių nedomina, bet tauriuosius elnius tikrai. Kad pašaras atitektų tik tai rūšiai, kuriai skirtas, dabar šėryklų vietas aptversime 2,5 metro aukščio ir 15 centimetrų pločio pinučių tvora. Stirnos pripranta ir lengvai pereina, o didieji žvėrys nepralenda. Dar po šios žiemos supratome, kad šėryklas reikia statyti hermetiškai uždaras, kad į šėryklą nepatektų nei lietaus, nei sniego. Taip, šernus šėryklos irgi traukia – kvapą jaučia, bet neprieina. Užtat bandė nugraužti šėryklos kojas ir gauti gardumynų iš apačios, todėl dabar konstrukciją pagerinome – metalinė.Rūsčios žiemos, maisto trūkumas ir nekokybiškas pašaras. Jūsų nuomone, tai yra vienintelės priežastys, kodėl daugelis būrelių stirnų vis dar nemedžioja – jų tiesiog tiek mažai, kad dar vertėtų patausoti?
Priežasčių daug ir priklauso nuo to, kurios svaresnės, bet didžiausias stirnų, ypač mažų stirniukų priešas yra lapės ir šernai. Taip, taip, būtent šiedvi rūšys, o ne vilkai ir lūšys, kaip priimta manyti.
Šaltinis: Žurnalas “Medžioklė”
Tekstas: ILZĖ GALKINA
Kopijuoti ar kitaip platinti čia pateiktą turinį be mūsų sutikimo draudžiama! -
Gerai privilioti – pusė darbo
Antras kulminacijos taškas stirnų medžioklėje po stirninų medžioklės pradžios – rujos metas. Pagaliau atėjo laikas medžioti vyriausiuosius stirninus, jau turinčius garbingus ragus. Žinoma, tik jeigu mokame juos prisišaukti, antraip jie liks nepastebėti. Medžioklės viliojant ekspertai dalijasi, į ką reikėtų atkreipti dėmesį. Per savo ilgą gyvenimą visi padarome klaidų, kai kurie ne vieną kartą. Vieni teisinasi blogomis oro sąlygomis, kiti tiesiog pažaliuoja iš pykčio, treti dievagojasi, kad pasitaisys, o dar kam nors išvis niekas nesvarbu. Yra klaidų, kurios būtinos, kad tobulėtume, todėl jų neįmanoma išvengti. Taip pat yra ir daug klaidų, kurių galima išvengti, jeigu vadovaujamasi moto „Nėra to blogo, kas neišeitų į gera“. Taigi pakalbėsime apie dalykus, vedančius mus prie sėkmės ir padarančius mus laimingus, apie priemones ir būdus, būtinus medžiotojui, norinčiam privilioti senąjį stirniną išeiti priešais šautuvą, apkerint jį rujos garsais. Tai yra stebuklas – medžioklės ir moteriškos traukos stebuklas, kurį perimame ir galime sėkmingai panaudoti tik tada, jeigu suprantame, kur slypi ši paslaptis ir ko mums reikia, kad tiesiogine prasme pasislėptume už moteriško patrauklumo kaukės. Pradėsime nuo dešimt įsakymų, kuriuos kiekvienas turi žinoti mintinai, kad ši medžioklė nusisektų.
1. SĖKMĖS NEBUS TINKAMAI NEPASIRENGUS
Geras medžiotojas pažįsta savo medžioklės plotą kaip savo penkis pirštus, nujaučia ir net žino, kur yra stirninai praėjus teritorinėms birželio kovoms. Jis pažįsta senuosius stirnų šeimos ponus, prie kurių neseniai prisijungė koks nors jaunuolis. Medžiotojas ypač stebi jų judėjimą, kaitą ir jungimąsi. Senieji stirninai praktiškai visuomet yra nepatiklūs ir labai suirzta, kai kas nors įlenda į jų teritoriją, todėl darytina tik tai, kas būtina, ir nereikia be reikalo jų trikdyti. Pasirinkite nepriekaištingą savaitgalio popietę ir ištyrinėkite vieną ar dvi viliojimo vietas prie kokio didelio medžio, padarykite ten takelį į slėptuvę, bet tik mintimis – nepradėkite iš karto versti medžių! Kiek užtruks nutiesti šį taką, priklauso nuo jo ilgio. Iš pradžių daugiau nieko ir nereikia!2. SAIKINGI VILIOJIMO ŠŪKSNIAI
Pagaliau atėjo stirninų medžiotojų ilgai laukta paskutinė liepos savaitė, kai dalis stirnų jau aplakstytos. Šen bei ten dar koks vyresnis stirninas ieško naujų draugių, jaunesnieji juda iš vienos vietos į kitą. O mes juk norime pasišaukti tą senąjį patiną, kurį priešais šautuvą galima pastatyti beveik tik per šias dvi savaites. Taigi reikia sugalvoti ką nors, kas nebūtų taip patrauklu stirninų jaunimui: rujos pradžioje viliotina taip, kad artintųsi senas stirninas, pašonėje turintis vieną stirną, be to, vadovaujančią patelę, o taip daugiausia būna iki paskutinių liepos dienų. Stirną, o kartu su ja ir patiną turime privilioti jaudulio, baimės kupinu cypimu. Jį galima panaudoti tik labai labai taupiai. Miške nešūkaukite, nes galite taip viską sugadinti. Cyptelėkite tik kartą – iš pradžių ilgai, pilna gerkle, tada lengvai pakeltu ir galiausiai baimės ir nevilties kupinu tonu. Tada palaukite, ar miško tankmėje kas nors sujudės ar net krūptelės – tada bus aišku, ar padarėte tinkamai.3. BET KURIUO ATVEJU SVARBIAU MATYTI NEGU PASISLĖPTI
Nesvarbu, ar kas nors triukšmauja, ar ne, turite būti pasirengę, nes visų pirma pasirodys stirna, iki kailio galiukų kupina įtarimų, ir tik tada stirninas. Turite būti pasirengę per pusę sekundės. Maskavimasis yra silpnoji viliojimo dalis, kurios per daug taikyti nereikia. Svarbiau nei pasislėpti yra gerai matyti ir greitai, nesusirietus, nukreipti ginklą bet kuria kryptimi. Kiekvienas nereikalingas judesys trukdo! Todėl krūmynų danga visuomet pasirenkama kaip laikina slėptuvė, prismaigsčius į žemę medžių šakų, kurios tęsiasi iki sėdmenų, panašios į tai, kas auga netoliese, nekrinta į akis ir gali uždengti mūsų kojas ir ant kelių padėtas rankas. Kadangi šakos turi būti gana šviežios, jas galima susmaigyti tik porą dienų prieš planuojamą medžioklę, ir kartais tenka net pakeisti, norint naudoti slėptuvę kelis kartus iki rugpjūčio vidurio.4. VILIOJIMAS PER RUJOS KULMINACIJĄ
Rujos kulminacija – tai metas, kai praktiškai visos stirnos aplakstytos, o stirninai ieško vėlai rujoti pradėjusių jaunų ar neapvaisintų stirnų, kurios po trijų savaičių rujoja dar kartą. Jei oras palankus ir stirninai pernelyg nepavargę, priešais vamzdį patiną galima prisišaukti praktiškai visuomet. Tereikia elgtis tinkamai ir turi sutapti visos aplinkybės. Gana retai tai dvi ar trys dienos rugpjūčio pradžioje ir ne daugiau kaip pora valandų per dieną. Likusiu laiku medžiotojas beveik praranda tikėjimą savo jėgomis, nes išvaikščiojo visas galimas vietas ir padarė viską, ką tik galima, bet nieko, visiškai nieko nevyksta. Bet jau kitą dieną stirninai laksto nuo ryto iki vakaro, ir net nereikia stengtis. Tada pakanka sucypti net prastai ištepto dviračio ratu!
5. AUKŠTAS / ŽEMAS SLĖGIS, RAMUS / NERAMUS METAS
Kada, kuriomis dienomis ir kuriuo dienos metu šansai geriausi? Aukštas slėgis paprastai laikosi tada, kai geros oro sąlygos, nedidelė drėgmė, vėsios naktys ir šiltos dienos, net ilgesni karščio periodai. Paprastai tai būna pirmąjį rugpjūčio trečdalį. Aukšto slėgio dienomis rujojama nuo aušros iki sutemų, ir porai valandų sustojama tik tada, jei vidurdieny būna per karšta. Tačiau šis principas negalioja visur ir visada. Pavyzdžiui, neramioje apylinkėje, kurioje daug bėgikų, dviratininkų, vaikščiotojų ir ko tik nori, gražią dieną galima pamiršti apie stirnų viliojimą ir ramiai eiti namo. Tokiose apylinkėse reikia laukti lietaus, kuris nuveja žmones nuo miško. Tada stirnos išlenda iš slaptųjų pakampių, giliausių griovių ir miško tankumynų. Tokiose vietose medžioti viliojant galima tik prastomis oro sąlygomis ir esant žemam slėgiui. Miestų medžiotojai apie tai galėtų sukurti aibę liūdnų dainų. Pirmasis žingsnis į sėkmę – barometras. Ar rodyklė kyla, ar krinta, ar yra prasmės kitą dieną eiti į medžioklę, ar tiesiog nueiti pasidairyti, gal kas krūmuose juda? Medžiotojai yra optimistai, antraip jie nebūtų tapę medžiotojais.6. AR ESTI GERI, GERESNI, GERIAUSI LAIKAI?
Šį reikalą galima labai kruopščiai ištyrinėti. Padalysime rujos laiką į paras, kuriose naktį spindi mėnulis, ir į paras, kai naktys juodos kaip derva. Jeigu naktis šviesi, didelė dalis rujos procesų vyksta mėnesienoje. Ypač tada, jei dieną buvo per karšta ir stirninai greitai nualso. Po tokių naktų išaušęs rytas nėra geras metas vystyti savo viliojimo meną, nes stirninai mieliau eina nusnūsti. Jeigu, priešingai, naktis buvo tamsi ir netinkama meilės žaidimams, tai ankstus rytas kartais būna net geriausias dienos metas. Tokį rytą galime leisti pasireikšti savo viliojimo įgūdžiams, o paskui medžioklės apylinkėje vėl stoja ramybė. Ir medžiotojas tada gali porą valandų virsti ant šono, nes nieko nepraleis. Kitas seansas suplanuotas apie pusiaudienį, lyg tyčia per patį dienos karštį. Iš tiesų neproporcingai daug atvejų, lyginant jaunų medelynų dalį visame miške, pusiaudienio stirnų ruja dažniausiai vyksta kaip tik atžalynuose. Galbūt tai lemia suprantamas noras viską matyti kuo aiškiau, kaip saugumo priemonė, kad išvengtų pasalūnų vilkų, lūšių ir lapių, taip pat žmonių. Kad priviliotų stirnų pusiaudienį, medžiotojas turi nukreipti žvilgsnį į miško atžalynus. Paskui paprastai miške vėl valdo ramybė, kol vakare atsiranda pirmoji vėsa ir pajaučiami pirmieji vakarinio vėjo gūsiai. Kai stirninai vėl ieško ramioje miško apylinkėje, tada geriausias metas. Neramiose apylinkėse geriausias metas medžioti yra pusiaudienis, kai dauguma žmonių susėdę prie stalų pietauja.7. GREITAI NUSPRĘSTI, KĄ DARYTI
Per ilgą medžiotojo gyvenimą man teko praleisti daug stirninų, nes per lėtai nusitaikiau, buvau per tingus ar per daug delsiau. Arba ir todėl, kad nesugebėjau pakankamai greitai nuspręsti – šauti ar pasigailėti. Pirmoji klaida yra lemtinga, bet neapsisprendimas kartais, galbūt net dažniau nei atrodytų, gali išeiti į gera. Jeigu medžiotojui sunkiai sekasi priimti sprendimą ar to padaryti net neįmanoma, tai dvejonės yra geras dalykas, apsaugantis nuo vėlesnio gailesčio, stovint ir žiūrint į sumedžiotą patiną, kuriam verčiau būtų buvę nugyventi metus ar dvejus. Taikytis reikia palyginti greitai. Kad neprarastumėte laiko, keisdami rankoje žiūronus į ginklą, turite greitai nusitaikyti per taikiklį. Tam reikia praktikos ir įveikti patį save. Taigi kelias nuo sprendimo priėmimo iki atitinkamo piršto komandos yra trumputis, galintis nulemti sėkmę arba nesėkmę.8. STIRNINAS NEPASITIKI – KĄ DARYTI?
Miško pakraštyje kyšo raudona dėmė, trumpam galima matyti, kad tai tas stirninas, kurį medžiotojas viliojo. Bet dabar jis stovi kaip stulpas ir nejuda arba pradeda lėtai sukti ratu, kad vėjyje pagautų kvapą. Ką tokiu metu daro medžiotojas? Reikia eiti va bank – arba pasiseks, arba stirninas pražiopsotas. Nulaužkite vieną šakelę, švelniai sucypkite, tada nulaužkite kitą. Jeigu tai nieko neduoda, teks imtis sunkiosios artilerijos – pradėti trypti žemę, kaip daro patinai. Nulaužkite dar vieną šakelę, sucypkite, o tada paleiskite iš vilbynės vieną šūksnį. Jeigu galite, pagąsdinkite kaip senas stirninas. Jeigu ir visa tai negelbsti, tada beprasmiška ko nors siekti. Nuleiskite kepurę – stirninas per gudrus.
9. KAS PER GREITAI IŠEINA IŠ MEDŽIOKLĖS LAUKO
Kaip minėjau, yra gerų ir blogų medžioklės dienų. Gerosiomis dienomis stirninas garantuotai iššoks iš pirmosios medžiotojo paryčiais ištyrinėtos proskynos. Blogosiomis dienomis gali kad ir visus plaučius išpūsti, bet nieko neįvyks. Vakare gali pasirodyti koks keistuolis ar net šernas, o tai itin baisu, nes po ranka – tik .222 Rem kalibro ginklas. Bloga medžioklės diena priverčia medžiotoją per dažnai keisti medžioklės vietas, taip atimant iš savęs jau ir taip menkus sėkmės šansus. Blogomis medžioklės dienomis stirninai neskuba, lėtai prisėlina, savo smalsumui per daug nepasiduoda. Net jei tampa beviltiškai nuobodu, tikrai verta pabūti dar bent ketvirtį valandos po paskutinio cyptelėjimo. Savo geriausią patiną nušoviau po to, kai daugiau kaip 20 minučių po paskutinio cyptelėjimo dar palaukiau, turbūt instinkto vedamas, kaip akmens amžiaus žmogus, kuriuo ilgainiui tampama!10. PERNELYG GERI KETINIMAI
Kartą turėjau gerokai vyresnį dėdę, kuris kadaise buvo generolas. Kadangi generolai įpratę duoti įsakymus, jis manė, kad ir stirninai turi paklūsti jo norams, ir švilpė kiek įstengė. Tokios pastangos davė menkų arba jokių rezultatų, perdėtas cypimas stirninus labiau baidė nei viliojo. Sakau jau dabar – stirnos labai panašios į žmones! Kas tikisi sėkmės, turėtų lėtai nueiti į savo vietą, patogiai įsikurti, palaukti bent penkias minutes, paskui švelniai ir atsargiai išleisti vieną švilpesį ir laukti. Jeigu nieko neįvyksta, o taip dažniausiai, deja, ir yra, išleiskite du švilpesius, taip pat švelniai ir saldžiai. Jeigu ir jie nepriverčia stirnino atbėgti, galima švilpti kiek garsiau, bailiau ar reikliau, kaip pačiam norisi. Dukart, ne daugiau nei triskart, galima išleisti šaižų švilpesį, pabaigoje sustiprinant jį iki baimės šūksnio. Tada lieka laukti, laukti ir dar kartą laukti. Judėti gali tik akys, rankos turi gulėti ramiai apačioje, kad akliai kąstų, kiek nori. Jeigu praėjus ketvirčiui valandos nieko neįvyksta, tyliai eikite šalin, tikėdamiesi, kad kitoje slėptuvėje seksis geriau.GERAS PATARIMAS PABAIGAI
Iš tiesų turėčiau šį patarimą patausoti, bet duosiu jį iš geros valios. Priimkite ir mėgaukitės rujos dienomis kaip ypatinga dovana. Džiaukitės mažais pasiekimais, nesisielokite, jei negaunate didelių. Ir be mirtino šūvio kiekviena valanda yra kupina gražių atsiminimų, net jeigu tai tik ulduko giesmė ar lapų čežėjimas medžių karūnose – tai irgi medžioklės dalis!Šaltinis: Žurnalas “Medžioklė”
Tekstas: Andrejis Belickis
Pagrinindė nuotrauka: Deividas Staponkus
Kopijuoti ar kitaip platinti čia pateiktą turinį be mūsų sutikimo draudžiama! -
Stirninų medžioklė (žvalgyba)
Stirninų medžioklė yra viena mano mėgstamiausių, todėl kiekvienais metais aš laukiu sezono pradžios su nekantrumu.
Šiais metais kilo mintis, parodyti kaip aš medžioju stirninus pradedant nuo žvalgybos, įrangos pasirinkimo, pačios medžioklės ir viliojimo. Manau idėja nebloga ir tikiuosi jums bus įdomu.
Taigi pradėkime nuo pradžių. Pirmas stirninų medžioklės etapas pas mane yra žvalgyba. Todėl nuo balandžio pirmos aš imu kamerą ir žiūronus į rankas, ir važiuoju į medžioklės plotus ieškoti trofėjinio stirnino.
Paprasčiausias stirninų žvalgybos būdas yra apvažiuoti visas pamiškes, o geriausias būdas, jei yra galimybė, įsitaisyti tokioje vietoje kur matysite didelį plotą ir nereikės lakstyti. Stebėjimui iš vienos pozicijos nepakeičiamas daiktas yra stebėjimo vamzdis. Nuoroda į stebėjimo vamzdį štai čia, kad žinotumėte apie ką aš kalbu.
Mano naudojama kamera, taip pat tinka stebėjimui, tačiau tai kaip ir atsarginis variantas jei neturite geresnės įrangos ir kamera turi vieną didelį minusą – prieblandoje sunkiai ką su ja pamatysite. Nuoroda į kamera štai čia…
Manau, prieš sezoną pasipraktikuoti bus visiems ne pro šalį, todėl šiame video sunumeravau aptiktus stirninus, o jūs išsakykite savo nuomonę šio straipsnio komentaruose pagal stirnino numerį: amžių, ar turi selekcijos požymių, kurį stirniną rinktumėtės medžioklei.
Tai ką, žiūrim video ir laukiu Jūsų komentarų! 🙂
Autorius: Deividas Staponkus
Nuotrauka: Danas Butkus
Kopijuoti ar kitaip platinti čia pateiktą turinį be mūsų sutikimo draudžiama! -
Stirninų medžioklė ir stirnino amžiaus nustatymas
Atrankinius stirninus (ypač labai prastus) rekomenduojama sumedžioti iki rujos pradžios (liepos pradžios).
Kiekvieną pavasarį medžiotojų gretas pagausina jauni (žinoma, ne tik amžiumi) medžiotojai. Pavasarį ir vasaros pradžioje šernų (pagrindinio mūsų medžiotojų laimikio) medžiojimas apsilpęs, nerezultatyvus, geresnis nebent intensyviose viliojimo vietose. Tačiau nuo gegužės 15 d. prasideda stirninų medžioklė. Žinoma stirninus, kaip ir kitus elninių žvėrių patinus, turi teisę medžioti tik medžiotojai selekcininkai. Bet dabar pradedantiesiems medžiotojams tai ne problema. Labai supaprastinus medžiotojo selekcininko kvalifikacinius reikalavimus, dabar’ medžiotojo selekcininko kvalifikacija įgyjama labai greitai, o kai kur gaunama kartu su medžiotojo bilietu (mano manymu tai labai ydinga praktika). Taigi stirninus gali medžioti ir pradedantieji medžiotojai. Visgi stirninai yra medžiojami pagal „Elninių žvėrių atrankinės medžioklės nuostatų” reikalavimus, o pagal juos galima medžioti tik medžiotinus žvėris.
Kur ieškoti stirnino?
Stirninai yra gan konservatyvūs žvėrys ir metai iš metų gyvena toje pačioje teritorijoje. Tas ypač būdinga subrendusiems stirninams. Jauni stirninai dažnai klajoja po teritoriją, ieškodami neužimtų vietų. Žinių apie stirninus galima gauti iš seniau medžiojančių medžiotojų, ypač jei jų gyvenamoji vieta sutampa su šernų viliojimo vieta. O kartais stirninai patys lanko viliojimo vietas.
Stirna pavasario pabaigoje ir vasarą nėra tipinis miško gyventojas. Tinkamiausios teritorijos stirninams yra pamiškės (1 pav.), miško pievelės, pradedančios atželti kirtavietės. Medžioklės priklauso ir nuo stirnų gausos. Kad toje teritorijoje gyvena stirninai, galima nustatyti pagal jų veiklos žymes. Stirninai žymi savo užimtą teritoriją ragais mitrindami žievę nuo medelių, krūmų. Medžiotojai tokius medelius ar krūmus vadina „pasienio stulpais” (2 pav). Mėgsta trinti berželius? alksnius, karklus, o kur yra – pušaitės, maumedžius. Prie aptrinto medžio kanopomis iškapsto žemę (2 pav.). Prieš rują birželio – liepos pradžioje stirninų tykojama vakarais jų maitinimosi vietose.Suradus vietą, kur gyvena stirninas reikia pasiruošti medžioklei. Stirninus Lietuvoje leidžiama medžioti tykojant, sėlinant bei šiuos būdus papildant viliojimu. Kadangi medžiojimas viliojant galimas tik per rują, kuri vyksta liepos antroje pusėje, rugpjūtį, mes apie šį medžioklės būdą nekalbėsime. Medžiojimas sėlinant yra labai įdomus, pilnas emocijų, bet reikia gerai žinoti medžioklės plotus bei greitai įvertinti stirnino būklę. Todėl pradedančiajam medžiotojui tinkamiausias stirninų medžiojimo būdas yra tykojimas.
Paprastai stirninai tykojami iš įvairių bokštelių, nors galima tykoti ir esant ant žemės (Medžioklės taisyklės Lietuvos Respublikos teritorijoje leidžia medžioti tykojant tiek iš bokštelių, tiek esant ant žemės).
Tykojant stirninų, kai medžiotojas yra ant žemės, naudojamos įvairios priedangos, slėptuvės, širmos. Priedanga gali būti ir natūralūs gamtos objektai: krūmai, medžiai (tiek augantys, tiek išvirtę), šakų krūvos, akmenys, žemės nelygumai ir pan. Dirbtinės priedangos daromos iš karčių, šakų ar kitų natūralių miške randamų medžiagų. Priedangoje reikia įrengti vietą medžiotojui atsisėti, nes sėdėdamas medžiotojas mažiau juda. Tykojant gali būti naudojamos ir Šurnos. Širma – tai priedanga padaryta iš sudedamų kilnojamų skydų, pagamintų iš lengvų maskuojančios spalvos medžiagų. Tačiau geriausiai tykoti iš bokštelių.
Tykojimo bokštelis – tai specialiai, medžioklei įrengtas statinys, leidžiantis medžiotojui, tykojančiam medžiojamųjų gyvūnų, būti virš žemės paviršiaus. Bokštelių aukštis neribojamas. Pagal konstrukciją jie yra skirstomi į nešiojamuosius (portatyvinius), kilnojamuosius ir stacionariuosius. Visų konstrukcijų bokštelių pagrindinės dalys yra atramos, aikštelė, kopėčios, atrama šautuvui. Medžioti iš bokštelių galima tik tada, kai jie bei jų kopėčios yra tvirti.
Nešiojamieji (portatyvinio^ tykojimo bokšteliai medžioklės vietoje įrengiami vienai medžioklei. Paprastai medžioklės pradžioje medžiotojas tokį bokštelį pasistato pats, o pasibaigus medžioklei išardo ir nusineša. Bokšteliai statomi ant žemės paviršiaus arba tvirtinami prie medžio kamieno. Gaminami iš lengvo, bet tvirto metalo. Jie gaminami ir pramoniniu būdu. Šie bokšteliai greitai įrengiami, taigi medžiotojas greitai gali pakeisti tykojimo vietą. Tačiau jie nepatogūs ilgiau tykoti, šaudyti, sudėtingos konstrukcijos; juos įsirengiant gali būti nubaidomi žvėrys.
Kilnojamieji bokšteliai yra statomi vienai ar kelioms medžioklėms arba visam tykojimo sezonui. Jie gali būti atremiami į medį arba pastatomi ant žemės. Kilnojamieji bokšteliai gaminami iš medžio, metalo ar kitų medžiagų. Jie yra sunkesni, todėl medžioklės plotuose jų perkelti į kitą vietą vienas medžiotojas paprastai negali. Bokštelių esti labai įvairių konstrukcijų, nuo paprastų, prie medžio pristatomų kopėčių iki labai sudėtingų. Kilnojamųjų bokštelių privalumai: operatyviau galimą keisti jų pastatymo vietą; kai stovi ilgesnį laiką, žvėrys pripranta prie jų; po medžioklės sezono galima surinkti iš medžioklės plotų; įrengimas nėra brangus. Trūkumai: neapsaugo nuo kritulių; nepatogūs ilgiau tykoti, šaudyti įvairiomis kryptimis, nes medžiotojas gali tik sėdėti; perkeliant į kitą vietą reikia iš naujo įruošti jų stovėjimo vietą; perkeliant kartais tenka toli nešti.
Stacionarieji bokšteliai yra statomi ilgam laikui. Jų yra labai įvairių konstrukcijų: atviri, atviri su stogu, uždari, apšiltinti, net su medžiokliniu nameliu. Bokštelių privalumai: labai patogūs ilgai tykoti, šaudyti įvairiomis kryptimis , nes medžiotojas gali ir stovėti; kadangi stovi ilgą laiką, žvėrys prie jų pripranta; gali būti statomi ir kur kas aukštesni negu anksčiau minėti, todėl padidėja apžvalgos plotas; atsižvelgiant į pakitusias sąlygas (ypač vėją), prieš pat medžioklę galima greitai pakeisti medžioklės vietą, nueiti į kitą bokštelį. Trūkumai: brangesnis įrengimas; ne kiekvieną sezoną gali būti panaudoti, nes ne kasmet prie jų būna žvėris dominančių pašarų.
Tą pačią funkciją, kaip ir stacionarūs bokšteliai, atlieka medžiuose įrengtos slėptuvės. Pagrindinis trūkumas – jas sunku įrengti taip, kad būtų galima gerai matyti aplinką.
Bokšteliai statomi pamiškėse, biržėse, laukymėse, prie pašarinių laukelių, žvėrių takų, kvartalinių linijų ar kitų žvėrių lankomų vietų. Jie gali būti maskuojami medžių šakomis, specialiais maskuojamaisiais tinklais bei kitomis medžiagomis. Pagrindinis reikalavimas – kad iš bokštelio būtų galimai gerai matyti aplinką. Todėl prie bokštelių miške, pamiškėse reikia iškirsti spindžius. Nuo kelių į bokštelius reikia įrengti takus, kuriais būtų galima laisvai ir kartu kuo nepastebimiau patekti į bokštelį, kad einant į jį nepabaidytume stirnino ar kito žvėries, kuris gali pabaidyti stirniną. Bokštelių negalima viela rišti bei kalti prie medžių (Kai kuriose Šalyse kalti prie medžių leidžiama).
Labai patogu, kai stirnino gyvenamoji vieta yra prie stacionariojo bokštelio (3 pav.). Tada jokio pasiruošimo nereikia – tik įlipti į bokštelį ir kantriai, ginantis nuo uodų, laukti. Be to, stirninas prie jų būna jau įpratęs. Jei stacionariojo bokštelio nėrą – reikia įsirengti kilnojamąjį. Jų yra labai įvairių konstrukcijų – svarbu, kad būtų patogu sėdėti bei šauti (4 pav.). Kilnojamąja bokštelį reikia įrengti kelios dienos priš medžioklę, kad stirninas prie jo įprastų. Dar labai retai mūsų medžiotojai naudoja nešiojamus (portatyvinius) bokštelius.
Viena svarbiausių ir sunkiausių užduočių atrankinėje medžioklėje yra gyvo stirnino amžiaus bei jo vertės nustatymas.
Apibūdinant stirnino amžių įvardijamas ne amžius metais, bet kelintus ragus žvėris nešioja. Stirninai skirstomi į šešias amžiaus klases: 0 jaunikliai, I – metiniai, II – jauni, III – viduramžiai, IV -brandūs ir V – seni.Stirnos jaunikliais laikomi medžioklės sezono (nuo vienų metų balandžio 1 d. iki kitų metų kovo 31d.) metu gimę žvėreliai iki kito medžioklės sezono pradžios. Jie veisimesi nedalyvauja. Kitus 12 mėnesių stirninas yra vadinamas metiniu. Jis nešioja pirmuosius ragus. Prie jaunų stirninų priskiriami 2 metų žvėrys, kurie nešioja antruosius ragus. Viduramžiais laikomi 3-4 metų stirninai, nešiojantys trečiuosius bei ketvirtuosius ragus. Prie brandžių stirninų priskiriami 5-6 metų žvėrys, kurie nešioja penktuosius bei šeštuosius ragus. 7 metų ir vyresni, nešiojantys septintuosius bei vėlesnius ragus, laikomi senais. Stirninų, kaip ir daugumos elninių žvėrių patinų, ragai tai antrinis lytinis požymis. Tai turnyrams ginklas kovose dėl patelių rujos metu bei ginant savo teritoriją.
Per rują ragais yra ženklinama individuali stirnino rujos teritorija. Stirninai ragus keičia kasmet. Ragų masė, dydis ir kiti juos charakterizuojantys rodikliai pirmiausia priklauso nuo stirnino amžiaus. Iki brandaus amžiaus (žvėrys 5-6 ragais) ragai stambėja. Vėliau jie pradeda degraduoti. Ragų kokybė taip pat priklauso nuo patinų fizinės būklės bei paveldimumo. Po sunkios žiemos ir gerų stirninų ragai gali būti prastesni, bet kitais metais jis vėl išaugins gerus ragus.
Ragai (žr. stirnino ragų dalys, š. pav.) auga ant kaukolės išaugos, vadinamos rago kelmeliu. Ragas su kelmeliu jungiasi parage. Ragą sudaro kamienas, kuris rago pamate yra sustorėjęs, o šis sustorėjimas vadinamas rože. Normalus suaugęs stirninas ant kiekvieno rago turį po tris-ašakas: priekinę, užpakalinę ir viršūninę. Kamieno paviršius nelygus: su išilginiais grioveliais bei įvairaus dydžio gumbeliais, kurie vadinami perlais.
Ragus stirninai meta spalio-lapkričio mėnesiais. Pirmiausia meta seni, o vėliau -jauni bei ligoti stirninai.
Ragams nukritus ir rago vietoje atsiradusiai žaizdai užgijus pradeda augti nauji ragai. Augantys ragai vadinami pantais (6 pav.). Intensyviausiai ragai auga sausį-vasarį.
Ragus dauguma žvėrių Vado balandį. Seni žvėrys valo anksčiau negu jauni- Pirmieji ragai dažnai nuvalomi iki birželio vidurio ar net galo. Stirninų ragų nusivalymo laikas yra susijęs su žiemojimo sąlygomis: po sunkios žiemos stirninai ragus valo vėliau. Vėlai ragus valo ligoti bei traumuoti žvėrys.
Vienas iš pagrindinių elninių žvėrių, taip pat ir stirninų, ragų požymių yra ragų forma ir jų šakotumas, kuris kinta priklausomai nuo: žvėries amžiaus bei būklės. Stirninai, kurių ragai yra gumbo, gumbelio, formos yra vadinami gumbaragiais (7 pav). Stirninai pagal ragų šakų skaičių yra vadinami ylaragiais (8 pav.), vienpusiais šakaragiais (9 pav.), šakaragiais (10 pav.), vienpusiais šešiašakiais (11 pav.) bei šešiašakiai (12 pav.) (1 lentelė).
Gyvo stirnino amžių tiksliai nustatyti gan sunku. Jį galima nustatyti pagal ragus, bendrą kūno išvaizdą (13 pav.), galvos (snukio ir kaktos) spalvą (14 pav.), elgesį.
Metinio stirnino (pirmaisiais ragais) galva siaura, trumpa, apvaloka. Viršutinė snukio dalis ir kakta vienodai tamsi, bronzinio atspalvio. Gerai išsivysčiusių stirninų virš juodų šnervių gali būti šviesus ruoželis. Kaklas santykinai pagal kūną yra ilgas, laikomas beveik stačiai. kojos irgi santykinai ilgos. Tokie stirninai yrą sąlyginai nebaikštūs, net smalsūs.
Jauno stirnino (antrais ragais) galva platoka ir pailgesnė. Kakta tamsi, virš juodų šnervių yra pusmėnulio formos šviesi dėmė. Kaklas storesnis, laikomas beveik stačiai. Kūnas tvirtesnis, bet dar grakštus. Tokie stirninai irgi dar nebaikštūs.
Seno stirnino (septintais bei „vėlesniais ragais”) galva plati, kampuota, virš juodų šnervių šviesi dėmė yra ir virš akių – supa akis (l4 c pav.). Kaklas storas, laikomas beveik horizontaliai. Kūnas kresnas, kojos atrodo trumpos.Galvos žilimas ne visuomet atspindį amžių. Stirninai skirstomi į atrankos grupes. Atrankos grupė- tai sąlyginė žvėrių grupė, j kurią žvėrys skiriami pagal jų morfologinių požymių panašumą, sveikatos būklę ir ragų išsivystymą.
Viduramžio stirnino (trečiais-ketvirtais ragais) galva plati, virš juodų šnervių šviesi dėmė beveik siekia akis (14 b pav.). Kaklas tvirtas, storokas, laikomas ne stačiai. Stirninas baikštus, išgąsdintas tos vietos vengia.Brandaus stirnino (penktais – šeštais ragais) galva plati, kampuota, virš juodų šnervių šviesi dėmė siekia akis. Kaklas storokas, todėl atrodo trumpokas, laikomas horizontaliau. Stirninas labai baikštus, išgąsdintas tos vietos vengia.
Pagal ragų išsivystymą. stirninai yra skirstomi į perspektyvius, ir medžiotinus. Perspektyviems priskiriame perspektyvius ir labai perspektyvius. Perspektyvūs stirninai – tai žvėrys, nepasiekę trofėjinės brandos, kurie savo amžiaus klasėje yra vidutinio bei didesnio nei vidutinio svorio, ir turi vidutinius bei stambesnius nei vidutiniai ragus, išskyrus žvėris, priskirtus labai perspektyvių grupei. Labai perspektyvūs žvėrys – tai žvėrys, žymiai pranokstantys vidutinius savo amžiaus klasės rodiklius.
Medžiotini žvėrys – tai žvėrys, kurie dėl jų reikšmės populiacijai (ligoti, traumuoti, silpnai, nenormaliai besivystantys, pasiekę trofėjinę brandą arba nusenę) turi būti arba gali būti sumedžioti. Medžiotini žvėrys skirstomi į atrankinius, brandžius ir elitinius brandžius. Atrankiniai (selekciniai) žvėrys – tai žvėrys nepasiekę trofėjinės brandos, kurie savo amžiaus klasėje yra mažesnio nei vidutinio svorio arba turi smulkesnius už vidutinius atitinkamoje amžiaus klasėje ragus. Į šią grupę skiriami ligoti ar traumuoti žvėrys. Atrankinius stirninus rekomenduojama sumedžioti iki rujos pradžios (liepos pradžios). Brandūs žvėrys – tai trofėjinę brandą pasiekę žvėrys.
Elitiniai brandūs žvėrys – tai brandūs labai gerai išsivystę stirninai, kurių ragų masė yra ne mažesnė kaip: Pietvakarių Lietuvoje – 320 g, likusioje Lietuvos teritorijoje – 300 g. Elitiniai brandūs žvėrys tūri būti sumedžioti pasiekę tikslinį amžių.
Atrankos požymiai gali būti keičiami po sunkių žiemų, kai žvėrys būna nusilpę, vėliau šeriasi ir nuvalo ragus arba augina menkesnius.
Metiniai stirninai nešioja pirmuosius ragus. Jie būna labai nevienodi. Blogo augumo stirninai gali būti gumbaragiai, dažniausiai – ylaragiai (15a pav.). Ylų ilgis labai svyruoja nuo 1 iki 20 cm. Stirnino atrankinę grupę (išskyrus Pietvakarių Lietuvos lauko-krūmynų ekotipo stirninų) lemia ylų ilgis. Atrankiniais laikomi ylaragiai stirninai, kurių ragai ploni ir trumpesni nei 10 cm (14a pav.) (Plonumo sąvoka gan neapibrėžta, bet nustatyta, jei ragas yra storas, tai jis dažniausiai šakojasi). Stirninai su ilgesnėmis ylomis laikomi perspektyvūs. Taip pat atrankiniams priskiriami ylaragiai, kurių ragai labai nevienodo ilgio (15a pav.) (reikėtų atkreipti dėmesį, kad ragais nebūtų mechaniškai nulaužtas). Visi ylaragiai Pietvakarių Lietuvos lauko-krūmynų ekotipo stirninai yra atrankiniai.Stirninai pirmaisiais ragais gali būti vienpusiai šakiaragiai ir šakiaragiai (15b pav.), net vienpusiai šešiašakiai ir šešiašakiai (15c pav.). Vienpusiai šakiaragiai stirninai yra perspektyvūs, o šakiaragiai ir šakotesniais ragais yra labai perspektyvūs.
Pirmuosius ylaragius ragus nuo vėlesnių galima atskirti ir pagal rožes, nes pirmųjų ragų jos dažniausiai nesusiformavusios, o jų vietoje – tik keli stambūs perlai. Be to, pirmieji ragai būna mažai perluoti ir šviesūs.
Jauni stirninai (sutartinis amžius: dveji su puse metų) nešioja antruosius ragus. Ragai ilgiu, mase, tūriu yra beveik dvigubai stambesni už pirmuosius ragus. Ragai jau turi rožę, bet ji dažnai yra dar siaura ir plona. Ragų kamienai yra perluotesni.
Antrieji ragai būna labai nevienodi. Atrankiniais stirninais yra visi gumbaragiai, ylaragiai bei vienpusiai šakiaragiai stirninai (16a pav.). Normalaus augumo stirninai yra šakiaragiai. Tokių žvėrių atrankinę grupę lemia šakų ilgis (visų šakų ilgių vidurkis). Atrankiniais laikomi stirninai, kurių šakos trumpesnės kaip 3 cm (Pietvakarių Lietuvos lauko-krūmynų ekotipo stirninų – 4 cm) (16b pav., 15d pav.). Kai ragų šakos ilgesnės, nei paminėta anksčiau, tokie stirninai yra perspektyvūs (16e pav.) Stirninai antraisiais ragais gali būti ir vienpusiai šešiašakiai ir šešiašakiai (16c pav.). Tokie stirninai yra labai perspektyvūs.Viduramžiai stirninai (sutartinis amžius – nuo trejų su puse iki ketverių šu puse metų) nešioja trečiuosius-ketvirtuosius ragus. Šio amžiaus stirninų ragai jau yra visiškai susiformavę ir dažniausiai yra šešiašakiai. Jie jau turi gerai išsivysčiusią rožę bei visi ragų rodikliai, ypač masė, yra daug didesni. Šioje amžiaus klasėje ragų vertę t.y. ir žvėrių priklausomybę atitinkamai atrankinei grupei daugiausia lemia ne tik šakų skaičius bei ilgis (visų šakų ilgių vidurkis), bet ir ragų masė.
Atrankiniais laikomi šešiašakiai stirninai, kurių ragų šakos trumpesnės kaip 4 cm, (Pietvakarių Lietuvos lauko-krūmynų ekotipo stirninų — 5 cm), o jų masė sukoncentruota apačioje (17a pav.). Bet šioje amžiaus klasėje nepakanka suskaičiuoti ragų šakas bei nustatyti jų ilgį – tai tinka tik tuomet, kai stirninas yra šešiašakis. Perspektyviais laikomi taip pat visi šešiaragiai ir vienpusiai šešiašakiai (17c pav.), kurių ragai yra labai masyvūs, stori (t. y. sveria daugiau kaip 230 gramų, o Pietvakarių Lietuvos lauko-krūmynų ekotipo stirninų – 250 gramų). Kadangi nustatyti ragų svorį ant gyvo stirnino galvos nėra lengva (tam reikia-nemažai patyrimo), labiausiai reikia kreipti dėmesį į ragų masės pasiskirstymą. Perspektyvių stirninų ragų masė dažniausiai būna sukoncentruota viršuje. Labai perspektyviais laikomi šešiašakiai, kurių masė sukoncentruota viršuje, o šakos ilgesnės kaip 4 cm (Pietvakarių Lietuvos lauko-krūmynų ekotipo stirninų – 5 cm) (17b pav.).
Brandūs stirninai (sutartinis amžius – nuo penkerių su puse ir šešerių su puse metų) nešioja penktuosius-šeštuosius ragus. Tai trofėjinės brandos amžius, kuris stirninams trunka dvejus metus. Trofėjinės brandos amžius – tai laikotarpis, kai žvėrys turi vertingiausius ragus. Jis baigiasi sulaukus tikslinio amžiaus. Tikslinis amžius – tai rekomenduojamas amžius, kurį turi pasiekti perspektyvūs ir gerai besivysiantys žvėrys, kad būtų išauginti vertingiausi ragai, o šių žvėrių teigiama įtaka žvėrių bandai truktų kuo ilgiau. Stirninų tikslinis amžius yra, kai jie nešioja šeštuosius ragus (sutartinis amžius: šešerių su puse metų).
Brandžių stirninų ragai, kaip ir daugumos viduramžių stirninų ragai, dažniausiai yra šešiašakiai, bet pasitaiko ir nepilnų šešiašakių bei šakiaragių. Šioje amžiaus Masėje šakų skaičius ragų vertei įtakos neturi. Ją lemia ragų masė. Pagal ragų masę šioje amžiaus Masėje, stirninai yra skirstomi į brandžius (18a pav.) ir elitinius brandžius (18b pav.). Prie elitinių brandžių stirninų priskiriami žvėrys, kurių ragai sveria: Pietvakarių Lietuvos (lauko – krūmynų ekotipo) stirninų daugiau nei 320 gramų, likusios Lietuvos teritorijos stirninų – daugiau nei 300 gramų.
Pagal Lietuvoje galiojančius „Elninių žvėrių atrankinės medžioklės nuostatus” visi brandūs stirninai (nešiojantys penktuosius – šeštuosius ragus) priskiriami medžiotinų žvėrių grupei. Todėl sumedžiojęs tokio amžiaus žvėrį, medžiotojas yra lyg ir teisus. Bet kultūringai, moksliškai tvarkant stirnų bandą, elitiniai brandūs stirninai turi būti sumedžioti pasiekę tikslinį amžių t. y. kai nešioja šeštuosius ragus. To reikalauja ir anksčiau paminėti nuostatai.Seni stirninai (sutartinis amžius: septynerių su puse metų ir vyresni) nešioja septintuosius ir vėlesnius ragus. Šioje amžiaus klasėje ragai pradeda degraduoti. Ragų kamieno viršutinė dalis suplonėja, šakos sutrumpėja, o jų viršūnės yra bukos ir tamsios (19a pav.). Apnyksta perlai. Rožės suplonėja, jų kraštai nusklembti žemyn, lyg stogeliu dengia ragų kelmelius (19b pav.). Toliau degraduojant ragams, mažėja šakų skaičius ir jie gali būti net ylaragiai (19b pav.). Senų stirninų ragai dažnai būna netaisyklingi.
Stirnino ragų vystymąsi gerai pavaizduoja jų rinkiniai pagal amžių ir išsivystymą (20pav.) Vykdant stirninų atrankinę medžioklę, vienas iš svarbiausių atrankos požymių yra jų ragų išsivystymas. Tiesa, ne visuomet ragų išsivystymas, šakotumas, forma leidžia teisingai nustatyti atrankinę grupę. Netipinė ragų forma, šakotumas gali atsirasti dėl labai įvairių priežasčių: medžiagų apykaitos sutrikimų, ligų, parazitų, oro sąlygų, kūno bei ragų sužeidimų. Labiausiai medžiotojus, nustatant atrankinę grupę, klaidina mechaniškai pažeisti stirninų ragai.
Išskiriamos trys stirninų ragų mechaninių pažeidimų grupės: augančio rago (panto), sukaulėjusio rago, ragų kelmelio bei kaktikaulio. Mūsų medžiotojai per trofėjų apžiūras labai dažnai teigia: „Prastas šitas stirninas, nes ragai aplaužyti”. Kai nulaužtos atskiros šakos ar jų galai, didelių problemų nustatant stirnino atrankinę grupę nebūna.
Nebent priekabus medžioklės trofėjų ekspertas gali prikibti prie šakų ilgio irai to išplaukiančių pasekmių.Kad suprastume ragų mechaninių pažeidimų prielaidas, prisiminkime stirnino ragų augimą. Lietuvoje stirninai ragus meta spalį-lapkritį. Pirmiausia ragus numeta seni, o vėliau jauni ar ligoti stirninai.
Nauji ragai pradeda augti netrukus po senųjų numetimo. Dauguma stirninų ragus valo balandžio mėnesį. Taigi stirninai gan ilgai – apie šešis mėnesius – augina ragus. O augantys ragai (vadinami pantais) yra labai jautrus įvairiam poveikiui, todėl neretai jie gali būti pažeidžiami ir mechaniškai. Tuomet jie išauga labai įvairių formų: daugiakamieniai (21 pav.) daugiašakiai (22 pav.), kreivi (23 pav.), netipinės formos. Taip mechaniškai gali būti pažeidžiami ir sukaulėję, nuvalyti ragai. Gali būti nulaužtas visas ragas (24 pav.) ar jo atskira šaka (25 pav.), šakos galas. Tokie ragai nėra atrankinių stirninų požymis, nes tokie stirninai šiuos ragus numetę, kitais metais užaugins normalius ragus.
Bet ragų daugiakamieniškumas, netipinis šakotumas bei forma gali būti ir dėl kaktikaulio ar rago kelmelio mechaninio pažeidimo (26 pav.). Šių pažeidimų pasekmės išlieka visam stirnino gyvenimui. Todėl stirninai, kurių rago kelmelis ar kaktikaulis yra mechaniškai pažeistas, yra atrankiniai, neatsižvelgiant į žvėries amžių. Be to, šiai grupei reikia priskirti stirninus, kurie turi tris ir daugiau rago kelmelius, nes dažniausiai trečias kelmelis susidaro dėl kaktikaulio mechaninio pažeidimo.
Bet nelengva atskirti, ar tai kelmelio, kaktikaulio pažeidimas, o ar tai tik rago pažeidimas, norėtai kardinaliai keičia stirnino statusą (o tuo pačiu ir medžiotojo būseną per medžioklės trofėjų apžiūrą), Tokį stirniną reikėtų ilgai ir kantriai apžiūrinėti. Tai padaryti daug lengviau, jei stirniną „pražystame” kurį laiką, ypač kai jis ragus tik augina, nes staigiai pasikeitusi ragų forma gali reikšti, kad pantai pažeisti mechaniškai.
Kai būna nulaužtas visas ragas arba likęs neilgas jo strampas, labai sunku nustatyti, ar tai mechaninis rago pažeidimas, ar ragas neišaugęs dėl kelmelio pažeidimo.Netipinę ragų formą, šakotumą stirninai gali turėti ne tik dėl mechaninio ragų pažeidimo, bet ir dėl hormoninės sistemos reguliavimo bei medžiagų apykaitos sutrikimų. Stirninai ragus keičia kasmet. Ragų vystymosi metinį ciklą reguliuoja vidaus sekrecijas liaukų hormonai. Todėl bet koks jų sutrikimas paveikia ragų augimą. Labai svarbus yra sėklidžių hormonas – testosteronas.
Sutrikus hormonų veiklai stirninams ragai gali išvis neišaugti, o jei ragus jau buvo pradėjęs auginti, tai toks žvėris užaugina perukinius ragus. Perukiniai ragai gali būti labai įvairaus dydžio bei formos: didelė, nesukaulėjusi, pantiška „kepurė” (27 pav.), iš dalies sukaulėję ragai, kurių viršūnės nutrintos. Perukinių ragų stirninas nenumeta. Taip pat sutrikus hormonų veiklai ragai gali būti nuvalomi, bet jie visiškai nesukaulėja.
Stirninai su tokiais ragais yra atrankiniai, neatsižvelgiant į žvėries amžių. Ragai laiku, t. y. iki birželio pradžios, gali būti nenuvalomi ir dėl stirninų apsikrėtimo nosinio gylio lervomis (28 pav.) bei kitų priežasčių (vadinamieji „odiški”, „derviniai” ragai). Stirninai, laiku nenuvalę ragų, yra atrankiniai. Tačiau tokių stirninų nereikia painioti su jaunais stirninas pirmaisiais ragais, kurie ragus dažnai valo vėliau, net iki birželio vidurio.
Ragai yra kūno dalis ir bet kokie medžiagų apykaitos sutrikimai kūne atsispindi raguose kaip veidrodyje. Sutrikus kalcio bei fosforo apykaitai (sergant rachitu) stirninų ragai užauga sraigto formos (29 pav.). Tokios formos ragai gali būti ir dėl apsikrėtimo parazitais. Nenormaliais laikomi ir tulpės formos ragai (30 pav.). Tikslios priežastys, dėl ko užauga tokie ragai, nežinomos. Manoma, kad dėl kepenų pažeidimų. Dėl medžiagų apykaitos sutrikimų stirninai gali turėti ir „guminius” ragus. Nors Stirninai tokius ragus numeta, bet mažai tikimybės, kad kitais metais jie užaugins normalius ragus. Todėl tokie stirninai yra atrankiniai, neatsižvelgiant į žvėries amžių, ar skersmens (33 pav.) ragų kelmelius. Tokie stirninai yra atrankiniai, bet šią ydą yra sunku nustatyti, jeigu ji neišryškėja iš ragų formos, augumo.Kaip anksčiau buvo rašyta, daugiašakiai ragai gali išaugti dėl pantų pažeidimo, bet kartais stirninas turi daugiašakius ragus, kurių pantai nebuvo pažeisti. Dažniausiai jie turi papildomas užpakalines šakas, kartais lyg akines (34 pav.). Tokio daugiašakiškumo priežastys neaiškios. Tokius stirninus atitinkamai atrankos grupei reikia priskirti atsižvelgiant į reikalavimus, keliamus normaliems ragams (šakų ilgį, ragų mase Mis išsidėstymą). Stirninų ragų nusivalymo laikas taip pat yra susijęs su žiemojimo sąlygomis – po sunkios žiemos stirninai ragus valo vėliau. Vėlai ragus valo ligoti bei traumuoti žvėrys. Medžiojant stirninus į tai irgi reikia atsižvelgti.
Medžioklės taisyklės reikalauja, kad medžiotojas, sumedžiojęs stirniną, privalo jo ragus tinkamai paruošti ir pateikti apžiūrai. Ragai turi būti su visa kaukole: tiek viršutine dalimi, tiek apatiniu žandikauliu.
Trofėjų paraušimas yra kruopštus, atsakingas darbas. Nuo paruošimo kokybės priklauso trofėjaus ilgaamžiškumas bei estetinė vertė. Pirminis medžioklės trofėjų paruošimas priklauso nuo žvėries rūšies bei medžioklės trofėjui keliamų reikalavimų. Per trofėjų apžiūras tenka matyti daug blogai paruoštų ar net sugadintų ragų. Neturint šiame darbe patyrimo jau geriau ragų paruošimą patikėti specialistams, kurių Lietuvoje yra pakankamai.
Netipinės formos, šakotumo ragus stirninai gali turėti ne tik dėl mechaninio ragų pažeidimo ir dėl hormoninės sistemos reguliavimo bei medžiagų apykaitos sutrikimų, bet ir dėl įvairių kitų priežasčių: oro sąlygų, sveikatos būklės ir kt.
Esant labai šaltoms žiemoms stirninų ragai gali nušalti. Kartais nušalusių ragų lieka tik kamieno dalis, bet dažniausiai apšąla tik šakos, todėl jos būna bukos, nenublizgintos, ragai būna beveik be perlų, tamsūs, lyg „apanglėję” (31 pav.). Tačiau tokie ragai nėra atrankinių (selekcinių) stirninų požymis, nes tokie stirninai, šiuos ragus numetę, kitais metais užaugins normalius.
Stirninai ragus keičia kasmet. Ragams užaugti reikia daug „statybinės” medžiagos, kuri gaunama iš kojų kaulų. Nuo kojų kaulų (ypač priekinių) pažeidimo priklauso diametraliai priešingoje pusėje esančio rago kokybė, todėl tokie stirninai yra atrankiniai, neatsižvelgiant į žvėries amžių.
Kartais stirninai turi įgimtų kaukolės trukumų, pvz., skirtingo aukščio (32 pav.)
Šaltinis: Žurnalas „Medžiotojas ir medžioklė” Nr. 2 (174)/2015
Autorius: Kęstutis Pėtelis
Nuotraukos: Kęstutis PėtelisKopijuoti ar kitaip platinti čia pateiktą turinį be mūsų su tikimo DRAUDŽIAMA!