Šis nuotykis prasidėjo po to, kaip vieno Kėdainių raj. Medžioklės klubo plotuose, vilkai dar šviesoje pradėjo medžioti po laukus. Prieš dieną klubo medžiotojai matė septynis vilkus devintą valandą vakaro slampinėjant ant ražienos. Gavau pakvietimą atvykti į svečius ir pabandyti jų sulaukti, tuo pačiu įsidėjau ir šautuvą nes medžiojome ir stirninus.
Žyma: Stirninas
-
Nosinio gylio lervos ir stirninų selekcija
Stirninų trofėjų vertei įtakos turi daug dalykų, tame tarpe ir parazitai. Dažnai ruošiant stirninų trofėjus randami nosiniai gyliai. Stirnino, kuris būna užsikrėtęs nosinio gylio lervomis ar kitais parazitais, ragai būna „odiški“, „derviniai“. Taip pat šie stirninai nemeta ragų laiku, tai yra iki birželio mėnesio pradžios. Apie tai ir pakalbėsime šiame reportaže.
-
Selekcinio stirnino medžioklė
Kaip žinote stirninai nėra licencijuojami, todėl medžiotojų klubai patys sprendžia kiek ir kokių stirninų sumedžioti. Stirninų medžioklės sezono pradžioje reikėtų stengtis sumedžioti selekcinius individus, kad jie nedalyvauti rujoje ir nepaliktų palikuonių su prastais genais, o rujos pabaigoje jau galima ieškoti svajonių trofėjaus.
Jei jums patinka mūsų kuriamas turinys, prisidėkite ir tapkite Miske.lt patreonais! https://www.patreon.com/medziokle
-
Važiavau stirninų, o radau šernus
Kviečiu pasižiūrėti vieno vakaro išvyką į mišką, kurios tikslas buvo surasti selekcinį stirniną ir jį sumedžioti, bet kaip dažniausiai būna medžioklėje viskas pasisuka kita linkme nei planuota.
Jei jums patinka mūsų kuriamas turinys, prisidėkite ir tapkite Miske.lt patreonais! https://www.patreon.com/medziokle
-
Kaip vilioti stirninus rujos metu?
Stirninų medžioklė kiekvienais metais vis labiau populiarėja, todėl daugelis medžiotojų su nekantrumu laukia stirninų medžioklės sezono pradžios. Stirninai nebėra licencijuojami, todėl medžiotojų klubai patys sprendžia kiek ir kokių stirninų sumedžioti. Stirninų medžioklės sezono pradžioje reikėtų stengtis sumedžioti selekcinius individus, kad jie nedalyvauti rujoje ir nepaliktų palikuonių su prastais genais, o rujos pabaigoje jau galima ieškoti svajonių trofėjaus.
Šiame straipsnyje pasidalinsiu praktiniais patarimais, kaip prisivilioti brandžius stirninus rujos metu, kaip išsirinkti tinkamiausią vilioklį, kur ir kada ieškoti stirninų.
Noriu atkreipti, kad šiame straipsnyje aš remiuosi į savo asmeninę patirtį stirninų medžioklėse. Nuo tada kaip pradėjau domėtis stirninų medžioklėmis juos viliojant su viliokliais, perskaičiau ne vieną straipsnį, peržiūrėjau daugybe video, tačiau pasigesdavau konkrečios informacijos kas veikia geriausiai. Straipsniai dažnai rašomi reklamos tikslais, norit pareklamuoti vieną ar kitą prekę, todėl objektyvumo tokiais atvejais būna ne daug.
Kada medžioti selekcinius ir trofėjinius stirninus?
Kaip ir minėjau straipsnio pradžioje, selekcinius stirninus stenkitės sumedžioti sezono pradžioje, kad jie nepaliktu prasto genofondo, o trofėjinius stirninus reikėtų medžioti pačioje rujos pabaigoje, kad jie spėtų pasidalinti savo genais ir paliktu palikuonių. Taip medžiodami „išsivalysite“ stirninų populiaciją ir ateityje padidinsite trofėjinių stirninų skaičių.
Kada pradėti vilioti stirninus?
Įvairiuose šaltiniuose kalbama, kad stirninus galima pradėti vilioti nuo liepos vidurio. Viliojant liepos viduryje greičiausiai prisikviesite stirną o ne stirniną. Kaip žinote stirnos būna su jaunikliais, todėl taip pat puikiai reaguoja į vilioklį jei skleidžiate jauniklio garsą. Be abejo galite patraukti ir jaunų stirninų dėmesį, tačiau mūsų tikslas ne jie. Per pastaruosius kelerius metus, pastebėjau, kad stirninų ruja preliminariai prasidėta nuo liepos 25d. ir tęsiasi iki rugpjūčio vidurio. Rujos pradžia ir trukmė gali skirtis skirtinguose Lietuvos rajonuose, todėl reikėtų stebėti kaip elgiasi stirninai būtent pas jus.
Rujos pradžioje didžioji dalis patelių nėra apvaisintos, todėl stirninai turi daug pasirinkimo ir laikosi šalia jų. Prisivilioti tokį stirniną bei atitraukti jį nuo panelės gali būti sudėtinga, bet mūsų tikslas juk yra, kad gražūs stirninai paliktų kuo daugiau palikuonių, todėl ir skubėti jų sumedžioti nereikėtų.
Ruja vidutiniškai trunka apie dvi savaites ir medžioklės sėkmė rujai baigiantis tik didėja. Antroje rujos pusėje didžioji dalis patelių jau apvaisintos ir pasitraukia iš rujos. Tuo tarpu stirninams noro poruotis netrūksta ir jie aktyviai užsiima patelių paieškomis. Būtent šiuo metu yra daugiausiai šansų prisivilioti stirninus. Galima būtų sakyti, kad stirninus tikslingiausia vilioti nuo rugpjūčio pradžios iki vidurio.
Viliojimo vieta ir maskavimasis
Viliojimo vieta priklauso nuo to ar gerai pažįstate savo medžioklės plotus, ar padarėte namų darbus ir žinote kur laikosi jūsų norimas stirninas. Jei namų darbų nepadarėte bet kokiu atveju metai iš metų stirninai laikosi panašiai tose pačiose vietose, tad jei prieš metus tam tikroje vietoje matėte norimą laimikį yra prasmės patikrinti tą vietą.
Visais atvejais yra svarbiau gerai matyti aplinką nei gerai pasislėpti. Maskavimasis be abejo suteiks jums pranašumo, bet jei užsimaskavę turėsite prastą matomumą, geriau rinkitės vietą kur gerai ir greitai galėsite pastebėti stirniną. Jei yra galimybė pasislėpkite šešėlyje, aukštoje žolėje, krūmuose, apsirenkite maskuojama aprangą.
Medžiojant pamiškėse stirninai greičiausiai laikysis miško pakraštyje, bet būtinai atkreipkite dėmesį į melioracijos griovius – stirninai juos mėgsta. Jei medžiojate miške, rinkitės dviejų trijų metų kirtimus.
Paros laikas ir oras
Čia teorijų ir pastebėjimų kurie prieštarauja vienas kitam apstu. Rujos laikas labai priklauso nuo plotų subtilybių.
Jei jūsų plotuose didelis žmonių aktyvumas, daug dviratininkų, vaikščiotojų, bandyti vilioti dieną greičiausiai bus beprasmiška ir reikėtų rinktis vakarą arba ankstyvą rytą. Tas pats galioja ir orui. Gražiomis dienomis žmonių aktyvumas bus didelis todėl daugiau šansų turėsite prastesniu oru. Medžioklės plotuose kurie yra toliau nuo kaimų ar miestų, ruja gali vykti visa dieną ir sustoti tik vidurdienį, kaip būna labai karštą.
Slėgis taip gali būti vienas iš rodiklių. Aukštas slėgis paprastai laikosi tada, kai geros oro sąlygos, nedidelė drėgmė, vėsios naktys ir šiltos dienos, o tai puikios sąlygos rujai ir viliojimui.
Kaip žinote ruja vyksta ir naktį, bet tai priklauso nuo pačios nakties. Jei naktis tamsi ruja greičiausiai nevyks ir persikels į ankstyvą rytą. Jei naktis šviesi, stirninai per naktį nusilakstys ir ryte judesio bus nedaug. Tokiu atveju sėkmę galima bandyti vidurdienį ar vakare.
Vilioklio pasirinkimas
Išbandžiau krūvą įvairiausių vilioklių, nuo pačių paprasčiausių iki rankų darbo pagamintų iš stirnino rago. Manau bus prieštaraujančių, bet pasakysiu taip, didelio skirtumo rezultatui aš nepastebėjau. Jei pataikėte ant rujos įkarščio tai prisivilioti stirniną galite su „cypinančiais stabdžiais“.
„Buttalo roe deer“ vilioklis stirninams Turiu kelis mėgstamus vilioklius. Pirmas jų tai guminis „Buttalo roe deer“ vilioklis, kaina apie 40€. Juo patogu vilioti ir galima išgauti jauniklio garsą, patelės grasą ir patelės streso garsą. Šio vilioklio naudojimas yra ganėtinai paprastas, nereikalaujantis daug įgūdžių.
„Nordik roe call“ vilioklis Antrasis tai „Nordik roe call“ vilioklis, kaina apie 30€. Su juo galima išgauti jauniklio garsą, jaunos patelės garsą, senos patelės garsą ir patelės streso garsą. Su šiuo viliokliu išgausite daugiau garsų nei su pirmu, tačiau jo naudojimas yra sudėtingesnis.
Vienas populiariausių vilioklių medžiotojų tarpe, yra šis medinis vilioklis su varžteliu. Su juo galima išgauti jauniklio ir patelės garsus. Garso tembras reguliuojamas varžtelio pagalba. Paprastas ir efektyvus vilioklis kurio kaina tik apie 10€. Jei jūs esate pradedantysis stirninų viliojime, rekomenduočiau rinktis šį vilioklį.
Viliojimas
Atvykus į medžioklės vietą pradėti stirnas vilioti reikia ne iš karto, o po kokių 15 minučių, kad viskas nurimtų. Pirmieji bandymai turi būti atsargūs ir tylūs. Stirninas gali būti visai netoli ir garsus viliojimas sukels jam nerimą ir gali išduoti apgaulę. Tarp viliojimų darykite 15 – 20 min. pertraukas. Jei po to laiko nematote stirnino, galite vilioti šiek tiek drąsiau ir grasiau. Vilioklio negalima naudoti tankiai ir vilioti labai garsiai, pakanka 4 – 5 signalų ir laukite rezultato.
Pradėkite vilioti jauniklio cypsėjimu, tada sekančioje serijoje pereikite ant pateles garso. Siūlyčiau daryti 3 serijas ir galite judėti į kitą vietą. Tarp cypsėjimų darykite 5 – 10 sekundžių tarpą. Stenkitės paskleisti garsą į visas puses. Ne kartą man stirninas yra atėjęs iš nugaros.
Galimas ir kitas viliojimo variantas – agresyvus viliojimas (pavyzdys). Šį būdą rekomenduočiau naudoti tik tada kaip stirniną matote bet jis neina link jūsų viliojant paprastai. Cypsite patelės garsu, ganėtinai garsiai, kas 1 – 3 sek., 5 – 6 kartus ir stebite stirnino reakciją. Jei reakcijos nėra einate „va bank“ ir pradedat skleisti patelės streso garsą.
Aktyviausiai į viliojimą reaguoja jauni ir silpni individai. Kartais jie sugadiną visą procesą, nes pamatę jus pradeda „loti“ ir praneša kitiems patinams apie pavojų. Be abejo jei tai selekcinis stirninas, niekas netrukto sumedžioti ir tokį laimikį, tuo pačiu atliksite selekciją.
Štai tokie patarimai ir pastebėjimai apie stirninų viliojimą šį kartą. Galima būtų temą pratęsti, nes tikrai dar yra apie ką pakalbėti, bet atidėkime tai kitam kartui. Gražių akimirkų medžioklėse!
Turinys sukurtas ,,Miske.lt” Patreonų lėšomis. Prisidėkite prie turinio kūrimo ir tapkite mūsų Patreonu: https://www.patreon.com/medziokle
-
Medžiojam stirniną miške
Kadangi šiuo metu stirninų medžioklė laukuose ir pamiškėse yra sudėtinga dėl aukštos žolės ir pasėlių, savo laimę nusprendžiau išbandyti miške. Kaip man sekėsi kviečiu pasižiūrėti šiame video reportaže.
-
Tauriųjų elnių ir stirninų požymių pasiskirstymas Lietuvoje
Eiliniam medžiotojui skaitančiam literatūrą apie reaklimatizuotų tauriųjų elnių kilmę, dažnai kyla klausimas ar vis dar yra išlikę teritorinių grupuočių trofėjų skirtumai. O gal skiriasi taurieji elniai pagal kokius nors kitus trofėjų požymius? Į kurį Lietuvos regioną verta važiuoti medžioti tauriųjų elnių ar stirninų tikintis pačių geriausių trofėjų. Į šiuos ir kitus klausimus, susijusius su trofėjų kokybės pasiskirstymu Lietuvoje, atsakymui buvo atliktas šis tyrimas.
Subfosilinės liekanos rodo, kad taurieji elniai ir stirnos Rytų Pabaltijyje gyveno jau ankstyvajame holocene ir čia buvo itin išplitę viduriniame holocene. Lietuvoje jų buvo gausu iki antrojo tūkstantmečio vidurio. Manoma, kad šie žvėrys išnyko XIX a. pradžioje, nes Lenkijos ir Lietuvos žvėrių sąrašuose ir aprašymuose, pateiktuose S. Ladovskio 1783 metais, minima, kad taurieji elniai yra įprasti žvėrys, o jau 1830 metais E. Eichvaldas nurodo, kad šių žvėrių Lietuvoje neaptinkama (Baleišis, Bluzma, 2003) .
Kad atkurti išnykusių žvėrių populiaciją, Žagarės miškuose buvo pradėta reaklimatizacija. Manoma, kad čia pirminė laisvėje gyvenančių elnių banda susiformavo iš grafo Naryškino aptvarų kita versija, kad taurieji elniai atkeliavo iš Latvijos pasienio. Į Lietuvą tauriųjų elnių atvežta ir iš Rusijos Voronežo srities Usmanės rezervato ir į pietų Lietuvos miškus elniai atkeliavo iš Lenkijos ir Kaliningrado srities (1 pav.).
1 Pav. Introdukuotų ir atklydusių tauriųjų elnių paplitimas Lietuvoje 1951-1982 m.: 1 – rajonų ribos; 2 – pirminis elnių reaklimatizavimo židinys (Žagarės); 3 – susiformavusių iš žvėrių imigrantų bandų lokalizacija (pietryčių Lietuvos); 4 – atvežtų iš Voronežo rezervato elnių išleidimo vieta ir paplitimas; 5 – pavienių elnių arba nedidelių jų grupių pastebėjimo vieta (Baleišis ir kt., 1998). J. Prūsaitės knygoje „Lietuvos fauna“ teigiama, kad Lietuvoje yra keletas teritorinių grupuočių tauriųjų elnių, kurių ragai nevienodi. Iš Voronežo Rezervato kilusių žvėrių ragams būdingos palyginti trumpos pokarūninės šakos, stori ragų kamienai, plačios ,,rožės“, aštrūs šviesūs šakų galai. Pietryčių Lietuvos elnių ragų ilgos pokarūninės šakos, ploni kotai ir siauros rožės, gerai išsivysčiusios tarpinės šakos aštrūs ir šviesūs šakų galai. Iš Žagarės miškų paplitusių elnių ragų akinės šakos beveik vienodo ilgio, daugelis ragų be tarpinių šakų, visų šakų galai bukoki ir blankūs (Prūsaitė 1988).
Lietuvoje tauriųjų elnių ir stirninų medžioklė vykdoma atrankinės medžioklės nuostatais, siekiant pagerinti šių žvėrių bandos kokybę ir jų išauginamus ragus. Norint palaikyti kanopinių žvėrių kokybę, būtina daryti dirbtinę jų atranką (selekciją), organizuoti atrankinę medžioklę.
Kvalifikuota atranka galima ne tik palaikyti, bet ir pagerinti kanopinių žvėrių kokybę, išauginti įspūdingų medžioklės trofėjų. Intensyviausiai medžiojami jaunikliai ir jauni žvėrys, nes jų lengviausia nustatyti atrankos požymius. Svarbu silpnai fiziškai išsivysčiusius jaunus žvėris sumedžioti kuo anksčiau, kol jie dar lytiškai nesubrendę. Atrankinius patinus pageidautina sumedžioti prieš rują, o elitinius žvėris — po rujos arba jai baigiantis.
Medžiotojai kasmet privalo medžioklės trofėjų apžiūroms pateikti elninių žvėrių trofėjus kurie apžiūroje yra suskirstomi į atrankos grupes (selekcinis, perspektyvus, labai perspektyvus, brandus), nustatomas jų amžius, geriausių trofėjų nustatomas tinkamumas pristatyti į parodą. Parodoje pristatyti trofėjai pamatuojami ir įvertinami balais pagal (CIC) vertinimo sistemą.
Tauriųjų elnių ir stirninų trofėjų kokybę lemia įvairūs veiksniai – amžius, gyvenamoji aplinka, genetinis fondas. Šiuo tyrimu norima išsiaiškinti ar vis dar egzistuoja minėtoje knygoje aprašyta grupuočių teorija.
Tyrimui atlikti duomenys buvo surinkti iš 14 rajonų (10 metų laikotarpio). Bendrai išanalizuota virš 6000 sumedžiotų žvėrių trofėjų. Iš jų, išrinkti tie, kurie dalyvavo parodose. Išanalizuoti trofėjų požymiai (akinė, pokarūninė, jų skirtumas, apimtis apačioje ir viršuje, šakų galai), pagal kuriuos žvėrys turėtų išsiskirti į skirtingas grupuotes. Žvėrių grupių (teritorinių grupuočių) su skirtingais trofėjų požymiais išskyrimui buvo naudojama ArcGIS programos paketo erdvinės autokoreliacijos įrankis. Jo pagalba galima įvertinti ar analizuojamų žvėrių trofėjai pagal kokį nors požymį (-ius) skiriasi skirtingose Lietuvos vietovėse.
Išanalizavus tauriųjų elnių trofėjų duomenis ir atlikus erdvinę – klasterinę analizę nustatyta, jog statistiškai patikimai į klasterius (grupuotes) jie neišsiskyrė nei pagal vieną požymį. Su pakankamu statistiniu patikimumu klasterių nesudarė nei vienas iš J. Prūsaitės knygoje “Lietuvos fauna” nurodytų požymių (akinė, pokarūninė šakos, jų skirtumas, apimtis rago apačioje ir viršuje, šakų galai). Šiek tiek tendencijas formuotis į klasterius rodo rožės apimtis (p=0.13) ir ragų svoris su kaukole (p=0.14) tačiau rezultato statistiškai patikimu vadinti negalime.
Išanalizavus tauriųjų elnių paplitimą pagal požymius gavome, jog rožių apimtis ir kaukolės svoris vidurio Lietuvoje yra didžiausias (2 Pav.; 3 Pav.).
2 pav. Tauriųjų elnių trofėjų ragų svoris su kaukole – paplitimas. 
3 pav. Tauriųjų elnių trofėjų rožių apimtis – paplitimas. Išanalizavus stirninų trofėjų duomenis ir atlikus klasterinę analizę nustatyta, jog statistiškai patikimai į klasterius (grupuotes) išsiskyrė tik pagal vieną požymį – rožių apimtį (p=0.01). Todėl, su 99 proc. tikimybe, galime teigti, jog vienose Lietuvos teritorijose formuojasi stirninų rožės su mažesnėmis apimtimis, kitose teritorijose – su didesnėmis (4 Pav.).
4Pav. Stirninų trofėjų rožių apimtis. Erdvinė analizė parodė statistiškai patikimą išsiskyrimą pagal rožių apimtį vidurio ir šiaurės Lietuvoje. Žemėlapyje matyti, jog stirninų rožės mažesnės prie autostrados Vilnius – Kaunas – Klaipėda, o didesnės šiaurinėje Lietuvos teritorijoje (5 pav.).
5Pav. Stirninų trofėjų pasiskirstymas pagal rožių apimtį. Apibendrinant tyrimo rezultatus galime teigti, jog tauriųjų elnių teritorinės grupuotės, kuriose turėtų atsiskleisti klasteriai pagal šakos ilgį, pagal pokarūninės šakos ilgį, pagal kotų apimtis ir pagal akinės ir pokarūninės šakos skirtumą – tokių grupuočių statistiškai patikimai neišskirta. Iš to galima daryti išvadą, kad jei ir buvo tauriųjų elnių teritorinės grupuotės su skirtingais trofėjų požymiais, dėl skirtingi populiacijų individų kryžminimosi jie jau yra išnykę.
„Miske.lt“
Tadas Godvaišas -
Juodasis stirninas ir jo medžioklė
Prieš kelis metus susigalvojau asmeninį projektą – sumedžioti europinį stirniną kiekvienoje Europos šalyje, kur tik yra jų medžiojama populiacija. Pradėjau rinkti informaciją apie stirnas Europoje ir jų medžioklių organizatorius. Pasirodo nėra taip paprasta, kaip iš pradžių atrodė. Ten kur jų daug ir gerų – Lenkijoje, Vengrijoje, Anglijoje ar Švedijoje – rasti medžioklės organizatorių nėra sudėtinga. Kitose šalyse nustemba – pas mus važiuoja medžiot elnių, danielių ar muflonų, bet stirninų ne. O jūs jų turit? Aišku turim. Tai padarykit medžioklę! Tada prasideda galvosūkiai kaip padaryt tokio prasto žvėriuko medžioklę užsieniečiui – normalių pinigų už stirniuką nepadoru plėšti, pigiai ir dar nepagrindinio sezono metu nelabai kas nori dirbti. Pasiseka kai randi tokį pat stirninų pamišėlį, kaip pats esi.
Berinkdamas informaciją apie europines stirnas (beje už geografinių Europos ribų jos dar medžiojamos tik Kaukaze ir Turkijoje), vokiškuose medžioklės žurnaluose aptikdavau visiškai juodo kailio stirninų nuotraukų. Pradėjau kalbinti vokiečių medžiotojus ir medžioklių organizatorius – tap, daug kas yra apie tokius girdėję, bet organizuoti tokią medžioklę nežino nei kur nei kaip. Prieš du metus Dortmundo medžioklės mugėje, viename vokiečių stende matau juodo stirnino iškamšą – štai! Radau! Pasirodo nieko panašaus – stendo šeimininkas ilgai mykia: medžioklė labai brangi, juodų stirninų labai mažai, laukti gali tekti kelis metus… Gerai, lauksiu, rašyk į eilę. Po kiek laiko nustojo atsakinėti į elektroninius laiškus – kontaktas prapuolė. Ką gi, nieko nepadarysi, reik ieškot toliau. Temą atnaujinu su kiekvienu Europoje medžiojančiu medžiotoju.
Šv. Huberto dienai, rengėme medžioklės tematikos paveikslų parodą Bernardinų bažnyčios socialiniame centre, susipažinau su įdomia medžiotojų pora – lietuvaitė ir ispanas, abu medžiotojai, medžioja Lietuvoje ir Ispanijoje, jis ir parodos autorius. Pašnekėjom apie stirninus, kurapkas ir kiškius, ispaniškas monterias, o tada jie ir klausia: o tu esi „yeswehunt“ narys? Čia dabar kas? Atrodo nemažai žinau apie tarptautines medžiotojų organizacijas, bet tokios negirdėjau. Tai internetinė Europos medžiotojų informacijos pasidalinimo ir medžioklių mainų sistema. Užsiregistravau, surašiau savo medžioklinius norus. Po dviejų savaičių gavau du pasiūlymus sumedžioti juodąjį stirniną! Beje nė vienas siūlytojas nėra vokietis – vienas prancūzas, kitas danas. Pasirinkau pastarąjį, ir šių metų liepos pabaigoje įgyvendinau vieną iš savo svajonių.
Juodųjų stirnų gausu nedideliame šiaurės vakarų Vokietijos areale, tai trikampis tarp Hanoverio, Brėmeno ir Hamburgo. Netgi tame trikampyje jie sutinkami nevienodai visame plote, o mikro populiacijose, užimančiose tik apie 1000 ha. Areale stirnos smulkios, ypatingai juodos, jokių tarpinių atspalvių ar margų stirnų nėra sumedžiota. Teigiama, kad mikropopuliacijoje turinčioje juodų stirnų, jų būna apie 50%. Juodi stirninai nebūna geri raguočiai, ragai būna labai šviesūs, netgi visai balti. Vietiniai medžiotojai juos netgi vadina ne ragais o iltimis. Juodas stirninas gerais trofėjiniais ragais – didelė retenybė. Aš medžiojau apie 30 km į šiaurę nuo Hanoverio, viską organizavo stirninų medžioklės entuziastas danas Bjarne Ravn iš firmos „Deer-zone“, turintis licencijas savarankiškai organizuoti medžiokles užsieniečiams beveik visoje šiaurės vakarų Europoje. Per keturis išėjimus medžiot mačiau 10 patinų – iš jų 8 juodus, 5 pateles – iš jų 3 juodas. Savo juodąjį stirniną sumedžiojau pirmąjį rytą, vieną iš trijų tuo metu matomų ir esantį arčiausiai bokštelio, patį menkiausią, kaip paaiškėjo per kitas dienas. Beieškodamas vis geresnio trofėjaus, kelis kartus esu parvažiavęs namo iš tolimos kelionės be nieko. Todėl dabar medžiodamas retos rūšies žvėrį laikausi tokio principo: reikia šauti pirmą, atitinkantį minimalius trofėjinius reikalavimus, o paskui visą likusį gyvenimą gali ieškoti monstro.
„Miske.lt”
Gediminas Vaitiekūnas -
Medžiotojų pokalbiai – Stirninų selekcija ir amžiaus nustatymas
Tiesioginės transliacijos metu kalbinome medžioklės trofėjų ekspertą Irmantą Vaickelionį. Tiesioginės transliacijos metu kalbėjome apie stirninų amžiaus nustatymą, selekcijos požymius ir medžioklės ypatumus.
-
Anksti kėlęs nesigailėsi – patikrinta
Medžioklės patirtis pas mane labai didelė. Pernai gavau medžiotojo bilietą, pirmą kartą gyvenime dalyvavau varyminėje medžioklėje, ne tik kaip varovas, bet ir kaip medžiotojas, ir turbūt per metus pamačiau tiek gyvūnų laukinėje gamtoje, kaip niekada gyvenime. Turėjau lengvo nerimo, kad gal „neužkabins“, bet klydau. Ir „užkabino“ ne tiek noras sumedžioti, kaip galimybė pažinti, pamatyti, pabūti arti gamtos, taip kaip statistinis pilietis nebūna.
Man pasisekė ir dėl to, kad turiu labai gerą mentorių, sakyčiau čia yra pusė medžioklės sėkmės. Jis medžioja nei daug nei mažai, kokių šešiasdešimt metų.
Atvažiuoju į Utenos kraštą vėlų antradienio vakarą – juk rytoj Žolinės. Dar viena galimybė pabūti miške. Šį kartą noriu tai daryti anksti rytą, juk sakė, kad tada galima pamatyti daugiau žvėrių, nei vakarėjant. Nesmagu tai, kad žmogus jau miega, o medžioklės lapas neužpildytas. Pažadinu (patys žinote koks jausmas žadinti miegantį žmogų), atsiprašau, sutvarkomas formalumas ir gaunu rekomendacijas kur geriau važiuoti. Tai sakau „Gal aš į tą pievą, kur aną kartą buvom?“. Mentorius jungia žalią šviesą ir atsibundu nuo žadintuvo skambučio. Be penkiolikos penkios. Gal kiek neramu, nes tikėjausi dar nakties, o jau šviesėja. Ginklas paruoštas, žiūronai mašinoje, apranga sudėta, pusryčiai bus paskui – galima judėti.Pravažiuoju pro „kvartalinę“, palieku mašiną šabakštyne. Geras jausmas – miškas šlapias, uodų dar, arba jau nebėra, lieka keli šimtai metrų iki potencialios pievos. Ten gera vieta medžioti dviese. Vienas gali būti pamiškėje iš vienos pusės – ožys gali ateiti iš kairės, arba dešinės. Taip pat matoma ir už griovelio esanti kita pamiškė – deja, atstumas apie 300 metrų, todėl kitas gali sėstis arčiau griovio ir tikėtis žvėries ten.
Praėjusi kartą būtent tolėliau ir buvau, stirnos ėjo arčiau. Dabar nusprendžiau būti čia, arčiau, bet čia kaip su ežeru, kai atvažiuoji ir plauki į kitą krantą, tikėdamasis, kad ten daugiau žuvies. Įsitaisau kėdutėje, lazda, šautuvas, žiūronai ant žolės padėti. Laukiu.
Nežinau kaip jums, bet tokiems patyrusiems medžiotojams kaip aš nuolat kyla mintis palaikyti telefoną ryte – ar ko nepraleidau ko svarbaus šį Žolinių rytą. Jau po penkių keliolika. Pradedu filmuoti tolumoje bundančias gerves. Ten bala už gero kilometro. Nuostabūs garsai – pagalvoju. Vėjas nuo pievos į mano pusę – suprantu, kad viskas gerai. Ir čia įvyksta tai, kas kaip sako mano mentorius „šitą tai gali ir internetą įdėti“. 50 metrų nuo manęs, palei pat griovį, eina du šunys. Pirma mintis – „O, kokie nematyti haskiai“. Antra mintis – iš kur čia šunys, o dar einantys taip atsargiai, kažkaip panašiai į lapes, bet ne lapės tikrai. Imu žiūronus – ir klausiu ar tikrai gali būti taip, kad čia yra vilkai? Priešais mane? Dabar?
Nepaminėjau, kad nuo mano pozicijos, dešinėje už 1,5-2 kilometrų yra kelios sodybos, ir jau man atėjus girdėjau avelių mekenimą. Širdis lengvai spurda ir suvokiu, kad kone gudriausias miško gyventojas (o tiksliau du), eina praktiškai pro pat mane, per greičiausiai taiklaus šūvio atstumą, ir kadangi vėjas į mane – nejaučia. Paimu žiūronus, pridedu telefoną (jeigu kas mokat gudriau filmuoti, pasakykite) ir bandau įamžinti šitą vaizdą. „Haskiai“ neskuba, pauosto taką, toliau eina, bet tarsi su tikslu. Nuotrauka, vaizdo įrašas, dar vienas, trečias, suprantu, kad reikia tiesiog mėgautis akimirka. Ir tai medžioklės dalis.
Dar tada nedrįsau galvoti, kad tai vilkai, kol nenusiunčiau įrašo keliems bičiuliams, kurie patvirtino, kad mačiau vilkus. Vargšai, šeštą ryto turėjo atrašinėti man. Ramu, juk laukiu pasirodančių ožių.
Ir kaip tik toje pusėje, kur esu tykojęs praėjusį kartą – pamatau rudą dėmę tolumoje. Žiūronai rankose, stirna, šalia jos stirniukas. Ožio nematau. Kažkaip natūraliai kylanti mintis – „pala, jeigu yra tiedu, turi būti ir trečias kažkur“. Pasuku žiūronus kairiau – ir matau ožiuką. Ragus sunku įžiūrėti, atstumas tai ne mažas, bet mėginu pafilmuoti, padaryti kelias nuotraukas. Suprantu, kad pataikyti iš tokio atstumo, su mano pasiruošimu ir patirtimi – nerealu. Bet suprantu, kad laukiant tiesiog pamatysiu, kaip jie pamiške eina ir nueina.
Kadangi priešais mane yra keli krūmai, griovys, ir lengvas landšafto žemėjimas, suvokiu, kad galiu prisėlinti arčiau ir mėginti šauti. Reikia bandyti, žolė nupjauta, šlapia, turėčiau neišsiduoti. Prisėlinau taip, kad ožio nematyčiau nei aš, nei jis manęs. Bet pamirštu apie stirną su stirniuku. Jau matau jos „neramų“ žvilgsnį į mane ir „labanaktis“ – aukštais šuoliais pasislepia miške. Atsiradus ten, kur turėčiau pamatyti ožį – jo neberandu taip pat. Gal kiek apmaudu, bet suprantu, kad viskas gerai, taip turi būti. Bandau suprasti ką ne taip dariau – ko gero per greitai judėjau, reikėjo kiek daugiau susilenkti.
Rašau žinutę dar vienam specialistui, paaiškinu situaciją – sako mėgink sėlinti pamiške. O kas belieka, praėjo laiko nebemažai, tuoj aštuonios ryto, panašu, kad nebeilgai liko tykoti. Praėjau lengvai pamiške iki tos pusės, kur stirnos dingo iš vaizdo, pamačiau ten lengvą kirtimą ir už jo kitą pievą. Supratau, kad šiandien medžioklė baigėsi. Grįžtu, pasiimu kėdutę, ir atgal iki mašinos.
Suprantu, kad „norint išmokti plaukti, reikia plaukti“. Su medžiokle taip pat. Kuo daugiau laiko praleisiu miške, tuo mažiau klaidų darysiu. Žiemą turėjau galimybę pamatyti lūšį, kuri nuo bokštelio praėjo per keliolika metrų, tądien – du vilkus, praėjusius pro mane – tikiuosi tai ne paskutinis kartais, kai juos sutikau. Medžioklei valio!
MISKE.LT
Autoriai: Artūras
Kopijuoti ar kitaip platinti čia pateiktą turinį be mūsų sutikimo draudžiama!