Straipsnyje aprašyta medžioklė Batarusijoje
Taip jau susiklostė, kad šiuo metu bebrai laikomi jau nebe vertingais kailiniais žvėrimis, o kenkėjais. Labai galimas daiktas, kad kai kuriuose rajonuose žala žemės ūkio pasėliams, atsiradusi dėl „melioruojamosios“ bebrų veiklos, bus gerokai didesnė negu žala, kurią gyvulininkystei padaro vilkai. Tada karštligiškai bus ieškoma būdų ir metodų, kuriais būtų galima kuo greičiau sumažinti šių vandens gyvūnų skaičių. Mano požiūriu, veiksmingiausias yra bebrų gaudymas spąstais. Prieš imantis šio būdo aprašymo reikia pažymėti kelis dalykus. Pirma, sovietmečiu bebrų medžioklė su šautuvais buvo laikoma brakonieriavimu, ir man tai atrodo teisinga. Šio gyvūno vienais šratais nušauti neįmanoma, todėl bebrų, sumedžiotų su šratiniais šautuvais, kailiai bus prastos kokybės, o šaudymas kulkomis iš graižtvinio šautuvo mūsų vandens telkiniuose, kur būna daugybė žvejų, turėtų būti tiesiog snaiperio šūviai į laisvėje gyvenančius žvėris, ir be jokios teisės suklysti. Antra, bebrų gaudymas spąstais – labai triūslus ir keblus darbas. Visą bebrų padaromą žalą lemia didelis jų skaičius. O daug jų dėl to, kad kailių niekam nebereikia. Trečia, autorius sąžiningai prisipažįsta, kad jis pats šiuo būdu bebrų negaudė, laikydamas tai pensininkams tinkamu užsiėmimu.
Bet kurio žvėries sugavimas spąstais priklauso nuo trijų pagrindinių veiksnių: pačių spąstų, jų pastatymo vietos ir laiko; beje, statymo laikas – tai medžioklės sezonas, o ne paros metas. Medžiotojas V. Tokmurzinas savo straipsnyje pasakoja, kad daugiausiai bebrų sugauna per pirmuosius du–tris mėnesius, žiemą. Čia omenyje turimi žiemos mėnesiai po to, kai užšąla vandens telkiniai. Aišku, medžiotojas nuolatos eksperimentavo ir tobulino savo spąstus. Šiam darbui skirtas visas straipsnis, tačiau redakcija labai kritiškai įvertino autoriaus racionalizacinius pasiūlymus („ne visi spąstų įtempimo mechanizmo pakeitimai yra pagrįsti“) ir kad nebūtų painiavos dėl spąstų numeracijos anais metais ir dabar visų gudrybių nenagrinėsime.
Manau, kad būtų pravarčios šios straipsnio autoriaus mintys: „Aš ryžtingai nusiteikęs prieš bet kokias vielas prie bebrų spąstų. Buvo atvejų, kai į ledą įšalusi viela išsivyniodavo ir nutrūkdavo prie apatinio ledo krašto. Reikalingas 3–4 mm lynelis, kad ir kordas iš automobilio padangos, bet jokiu būdu ne viela“. Ir toliau: „Spąstų dažymas. Dažyti būtina, kitaip spąstai greitai surūdys ir vandenyje skleis kvapą, kurį bebrai gerai užuos. Per pirmuosius trejus metus patikrinau, kokios spalvas geriausiai fiksuoja bebro regėjimas poledinės tamsos sąlygomis. Pasirodė, kad ryškias: raudoną ir baltą. Tada spąstų rėmus ir lankus nulakavau juodu asfalto bitumo laku, o spyruokles nudažiau kamufliažinėmis spalvomis, ruda ir žalia. Lynus padengiau tuo pačiu laku, nes jis atsparesnis vandeniui ir geriau apsaugo šias vertingas dalis. Nudažytus spąstus reikėtų pakabinti surištus kokioje nors pastogėje, kur yra skersvėjis. Lakas ir dažai išdžius, gerai sukibs su metalu, o kvapai išsivadės. Jokių aprūkymų ir kitų žiniuoniškų priemonių nepripažįstu. Lakas ir dažai neleidžia sklisti metalo kvapui, o jų pačių kvapas bebrams įtarimų nekelia – kad tik spąstai nestirksotų kaip kokia kaliausė jų kelyje. Todėl spąstus būtina užmaskuoti apsukant supuvusiomis viksvomis ar apdengiant pajuodavusiais nuskendusiais alksnių bei gluosnių lapais, ir dar vandens telkinio dugne padaryti duobutę spąstų rėmui“.
Pažymėtinas ir toks dalykas: „sukutį patikimiau tvirtinti tiesiai prie rėmo (nes spyruoklės vandenyje nutrūksta) arba prie vielinių lankų, kad būtų kuo mažiau nutrinama į spąstus papuolusio bebro pirštų oda ir sausgyslės. Prie sukučio tvirtinama spyruoklė su apsauginiu lyneliu, ant kurio ir užkabinama pirmoji pusmetrinės plonos grandinėlės grandis, o už jos – lynelis, ne trumpesnis kaip vieno metro, su kilpa ant galo“.
Medžiotojas – bebrų gaudytojas – privalo turėti šiuos reikmenis: slides, gerą kirvį ir peikeną, krepšį su įrankiais; valiklis ir liestukas – tai slidžių lazda: „Šliuožiant tai bus slidžių lazda, tikrinant vandens telkinio dugną ar urvus – liestukas, o įrengiant spąstus – laikiklis“. Ypač svarbus dalykas – batai ir drabužiai. „Geriausias apavas, be abejo, yra pelkiniai guminiai batai, tokio dydžio, kad tilptų koja su plona kojine ir vilnoniu autkoju. Į batus reikia įtiesti vidpadžius iš minkšto veltinio. Patogiausi drabužiai – brezentinė striukė su gobtuvu, ją reikia vilktis ant kailinės liemenės. Ant užsimauti kailines pirštines su brezentiniu viršumi. Ausinė kepurė visai nereikalinga: darbas sunkus, tad galva tiktai prakaituos. Geriausiai tiks megzta sportinė arba medžiaginė kepuraitė“.
Dabar, aišku, pats svarbiausias veiksnys, lemiantis šios medžioklės sėkmę spąstų statymo vieta. V. Tokmurzinas pataria: „…rugsėjį reikia nuodugniai apžiūrėti plotus, kuriuose gyvena planuojamų gaudyti bebrų šeimos ir bebrai vienišiai. Rasti išėjimus ir gyvenamųjų urvų pagal išmesto smėlio krūveles (atsistojus nugara į saulę jos, kaip ir povandeniniai takai, matomos iki 3 metrų gylyje), nuolatinius maršrutus, kuriais bebrai plaukia prie užtvankos, laikinus jų urvus prie užtvankų sparnų. Reikia įsidėmėti ir labiausiai išmintus takus link dar nenuplukdytų nugraužtų epušių. Atrodo, bebrai įsimena šiuos takus ir naudojasi jais ne tik ropšdamiesi į krantą per atlydžius, bet ir nerdami po ledu. Viską reikia susirašyti į tam tikslui skirtą sąsiuvinį ir pažymėti smulkaus mastelio vandens telkinio plane.
Netgi nedaug spąstų statantis bebrų gaudytojas gali neberasti jų pastatymo vietos, ypač tamsiame vandenyje ar esant stipriam snygiui. Deja, ne visur spąstų vietą galima atvirai pažymėti baltomis gairelėmis. Tas vietas dažnai tenka maskuoti, todėl be plano paskui jas rasti sunku. Jokiu būdu negalima trukdyti bebrams, tūnantiems savo būstuose, netgi eiti artyn, nes jie labai gerai girdi žingsnių garsus, aidinčius virš galvų. Pradėti bebrų medžioklę su spąstais reikia kuo toliau nuo jų būstų: išlandose prie tų vietų, kuriose doroja maistą, kanaluose, užtvankos perėjose, urvuose ir prie jų, ant takų, vedančių į kitus vandens telkinius, perplaukose į aukštupius arba prasravas, maitinimosi aikštelėse.
Reikia stengtis užmaskuoti spąstus statant juos į liestuku padarytas duobutes vandens telkinio dugne, apsukant senomis pajuodusiomis viksvomis arba užklojant nuskendusiais ir pajuodusiais lapais. Šalia spąstų neturi būti lynų ir juo labiau vielos. Spąstų grandinėlė turi būti nutiesta dugnu į šoną nuo tos pusės, iš kurios priplauks bebras, o jos tąsa – lynelis – nuvestas dar toliau ir prispaustas virbgaliais prie dugno taip, kad praplaukiantys bebrai jo apskritai nepastebėtų. Šie gyvūnai yra atidūs ir pastebi naujus daiktus, atsiradusius įprastiniuose jų keliuose. Vandens telkiniui užšalus spąstus reikia statyti į urvus prie užtvankų (taisydami jas bebrai užsuka čia įkvėpti oro), upeliukų prasravose (ant dugno, jeigu vandens gylis – ne daugiau kaip 40–50 cm) ir išlandose, kurios buvo dar neužšalus vandeniui. Ir tik po to spąstai statomi į visus bebrų gyvenamus urvus. Jeigu vanduo atviras, reikia kasdien tikrinti spąstų liniją, sukeliant kiek įmanoma mažiau triukšmo“.
Įdomi ir medžiaga, pateikta komentuojant medžiotojo V. Tokmurzino straipsnius. Ją pateikė B. Borisovas, tuometis Miškų ir medžioklės ūkio mokslinio tyrimo instituto vyresnysis mokslinis bendradarbis. Štai kelios pravarčios ištraukos: „…analizuodami savo medžiagą, parengtą sugavus daugiau kaip 600 bebrų, daugiausia – atviro vandens laikotarpiu, priėjome prie išvados, kad bebrai nelabai kreipia dėmesio į vandenyje esančius daiktus, tad sugauti juos su spąstais labai lengva. Paskutiniais metais, kai buvo gauti geresni rezultatai gaudant bebrus įprastiniais spąstais Nr. 3, lėkšteliniais, su kryžme, mes nuolatos naudojome kvepiantį jauką iš „bebro čiurkšlės“. Įvairias bebrų išlandas stipriai suardydavome, apmindžiodavome padarydami patogias vietas spąstams statyti. Dažnai neryškioje bebrų išlandoje, perėjime naudojome įvairius nukreipiklius, kad sumažėtų prieiga ir padidėtų tikimybė, jog bebras tiksliai atsidurs spąstuose.
Nepastebėjome, kad bebrai būtų atsargūs naudodamiesi tokiomis „pagerintomis“ išlandomis. Daugiausiai bebrų pakliūdavo į spąstus per pirmąsias 1–3 dienas (60–95 proc.). Kartu visai įmanomas dalykas, kad bebrai gali apiplaukti tą vietą, pasukti atgal, susidūrę su dideliais griozdais, atsiradusiais povandeniniame jų kelyje, kuris paprastai būdavo laisvas. Iš tiesų, būna taip, kad neatsargus vaikščiojimas krantu, didelis triukšmas statant spąstus prie bebrų būstų ir urvų, ypač tada, kai tai daroma sistemingai, daug dienų iš eilės, išgąsdina bebrus. Jie gali visiškai nutraukti savo veiklą, tūnoti pasislėpę ar persikelti į kitą būstą. Spąstų maskavimas reikalingas siekiant sumažinti tikimybę, kad žmonės juos pavogs“.
Atkreiptinas dėmesys į tokį dalyką: „… iki užšąlant vandens telkiniui bebrus sugauti keliskart lengviau negu vėlyvą žiemą. Darbo našumas šiuo atveju gali būti labai didelis. Pavyzdžiui, Latvijoje 1980 m. organizavome 105 bebrų sugavimą. Darbas buvo atliekamas naudojantis motorine valtimi antroje lapkričio pusėje, su spąstais Nr. 3. Vidutiniškai vienam bebrui pagauti sugaišta 2,5 „spąstų paros“ ir tenka apie 0,9 nesėkmingo atvejo. Per dieną su 20–30 spąstų brigada ne kartą sugaudavo 10–15 bebrų“. Be abejo, šie stebėtini rezultatai yra visiškai dėsningas dalykas, nes bebrų gaudymo, kurį organizuoja ir vykdo pavieniai medžiotojai, naudodamiesi kirviais ir peikenomis, negalima nė lyginti su brigados, turinčios motorinę valtį ir vadovaujamos tarnautojo iš medžioklės žinybos, veikla. Be to, medžiotojas visiškai nenaudojo jaukų. Labai įdomios B. Borisovo mintys: „Nuo 1893 m., kai buvo įvestas naujas kainynas, bebrenų kainos išaugo pustrečio karto. Padidinus ruošinių kainas ėmė gana stipriai didėti ir RTFSR paruošiamų bebrenų skaičius. Per dvejus metus jis išaugo daugiau kaip 43 proc. Didėjančios kainos lėmė iš pagrindų pasikeitusį šios rūšies verslinės medžioklės organizavimą. Anksčiau medžiotojai nenorėdavo imtis bebrų gaudymo verslo, tuo užsiimdavo pavieniai darbštūs bebrų gaudymo spąstais entuziastai, o dabar atsirado gerokai per daug žmonių, norinčių gaudyti bebrus“. Baigdamas autorius norėtų pažymėti, kad dėl straipsnio apimties nebuvo galimybių aptarti labai svarbų dalyką – taisyklingą trofėjaus apdorojimą.
Tekstas: Sergej Pšeničnikov, nuotraukos: Viktor Kozlovskij
Šaltinis: Žurnalas „Medžioklė ir Žvejyba Baltijoje”
Kopijuoti ar kitaip platinti čia pateikta turinį be mūsų sutikimo draudžiama!
