Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba (VMVT) pranešė, kad 2026 metais Vilniaus rajono savivaldybėje sumedžiotame bebre aptiktos trichinelių lervos. Tai – svarbus signalas visiems medžiotojams: trichineliozė yra ne vien šernų liga.
Šiemet jau trys atvejai 2026 metais Lietuvoje trichineliozė nustatyta trijuose gyvūnuose: dviejuose šernuose – Kretingos ir Anykščių rajonuose – ir viename bebre Vilniaus rajone. Istoriniu kontekstu tai kol kas nedidelis skaičius – 2019 metais užfiksuoti net 42 atvejai, o 2024-aisiais – 31. Tačiau ekspertai atkreipia dėmesį, kad realus paplitimas gali būti gerokai didesnis nei oficialiai fiksuojama.
Kodėl bebrai – pavojinga spraga? Lietuvoje kasmet sumedžiojama apie 17 000 bebrų, tačiau didžioji dauguma jų į laboratoriją niekada nepatenka. Medžiotojai įpratę tikrinti šernieną, tačiau bebrieną – itin retai. Būtent tai ir kelia rimtą susirūpinimą: neištirtų gyvūnų mėsa gali patekti ant stalo visiškai nežinant apie pavojų.
Ką būtina žinoti apie trichineliozę Trichinelių lervos yra mikroskopinės – plika akimi jų pamatyti neįmanoma. Mėsa gali atrodyti visiškai sveika ir šviežia, tačiau vis tiek būti užkrėsta. Ypač svarbu žinoti, kad įprasti namų ruošos būdai parazitų nesunaikina: nei rūkymas, nei sūdymas, nei džiovinimas nepadeda. Vienintelis patikimas apsaugos būdas – laboratorinis tyrimas. Užkrėsta mėsa, skerdena ir atliekos privalo būti sunaikintos. Griežtai draudžiama jas išmesti gamtoje ar naudoti augintinių šėrimui – tai vienas pagrindinių ligos plitimo kelių.
Medžiotojų atsakomybė VMVT ir medžiotojų organizacijos kviečia keisti įpročius: bebriena turi būti tikrinama lygiai taip pat kaip šerniena – be išimčių, prieš vartojimą. Vienas neištirtas laimikis gali tapti rimta grėsme ne tik medžiotojui, bet ir visai jo šeimai. Atsakingas elgesys su laimikiu – tai ne biurokratinė prievolė, o elementari pagarba sau ir aplinkiniams.
Brangūs medžiotojai, pastaraisiais metais fiksuojama vis daugiau bebrų daromos žalos ir keliamos grėsmės atvejų, kuomet dėl per gausios bebrų populiacijos ar ypatingai svarbiose vietose įsikūrusių bebraviečių kilo grėsmė Lietuvos geležinkelių infrastruktūrai.
Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugijos žiniomis, tokių atvejų yra ne vienas, o žalos ir grėsmės atvejai fiksuoti daugelyje medžiotojų būrelių plotų, per kuriuos eina mūsų šalies geležinkelių infrastruktūra: geležinkelio sankasos, užtvankos, pralaidų užtvenkimas, įrantys ir griūvantys pylimų šlaitai, pelkėjimai, nuošliaužos – tik dalis jų. Šie padariniai kelia pavojų saugiam traukinių eismui.
Atkreipiame jūsų dėmesį, kad tik mes patys esame atsakingi už medžiojamųjų laukinių žvėrių daromą žalą. Tai reiškia, kad mūsų bendruomenei tenka pareiga užtikrinti apsaugą nuo daromos žalos ne tik miškuose ar ūkininkų laukuose, saugant pasėlius ir derlių, bet ir deramai bei atsakingai prižiūrėti kitą turtą.
Būkime atsakingi.
Artimiausiomis dienomis skaičiuodami žvėrių populiaciją – būtinai atkreipkite dėmesį į bebravietes, jų populiaciją, lokacijas, padarinius ne tik gamtai, laukams, miškams bet ir kitai infrastruktūrai – bėgiams, tiltams, keliams, melioracijos ir hidrotechniniams statiniams ar kt.
Siekdami užtikrinti saugų geležinkelio infrastruktūros funkcionavimą, Lietuvos geležinkeliai prašo likviduoti pavojų keliančias bebravietes bei imtis priemonių dėl bebrų populiacijos sureguliavimo. Tokius raginimo raštus pastarosiomis dienomis gavo apie 20 medžiotojų klubų/būrelių. Visi atvejai LMŽD yra žinomi ir bendradarbiaudami su Lietuvos geležinkeliais sieksime juos išspręsti.
Susidūrus su ypatingomis situacijomis savo medžioklės plotuose dėl bebrų populiacijos daromos žalos ar keliamos grėsmės – praneškite mums, žemiau nurodytais kontaktais. Pasistengsime padėti suvaldyti tokias situacijas bei užtikrinti savalaikį žalos likvidavimą ir išvengimą.
Nuotraukose realios situacijų schemos su bebrų veiklos padariniais.
Stambiausių Lietuvos graužikų bebrų gebėjimas meistriškai ręsti vandens užtvankas ar per kelias minutes be papildomų instrumentų išversti brandų medį, vienus piktina, kitus žavi, tačiau abejingų tikrai nepalieka. Laukinės faunos žinovas, medžioklėtyros specialistas Vytauto Didžiojo universiteto Žemės ūkio akademijos (VDU ŽŪA) lektorius dr. Artūras Kibiša apie bebrus taip pat turi savo nuomonę: šie unikalūs žvėreliai yra neatsiejama Lietuvos ekosistemos dalis, o atsakomybė nustatyti bebrų išplitimo ribas ir jų gausą tenka žmogui. Dėl išskirtinio gyvenimo būdo bebrai yra ir svarbus mokslinių tyrimų objektas, atskleidžiantis šalies vandens telkinių ekologinę būklę.
Žalą atsveria ekosistemos turtinimas
„Gyvūnus skirstyti į naudingus ar žalingus – praeities nuostata. Šiuo metu teigiame, kad gamtoje visi jos nariai yra vienodai svarbūs ir reikalingi. Ir bebrai ne išimtis, tačiau žmogaus užduotis išlaikyti optimalų jų skaičių, nesvyruojantį nei į vieną, nei į kitą pusę. Efektyviausias šios populiacijos valdymo įrankis yra atsakinga medžioklė. Bebrai iš tiesų nugraužia medžius, patvenkia miško plotus ir dėl to miškų ūkio patiriama žala per metus skaičiuojama tūkstančiais kubinių metrų prarastos medienos. Be to, jie užtvindo laukus ir gadina ūkininkų pasėlius. Tačiau tuo pačiu metu bebrų patvenktuose vandens telkiniuose daugėja augalų ir gyvūnų rūšių, pastebime vis daugiau tokiose teritorijose apsistojančių paukščių, o pačios užtvankos tarnauja kaip filtras, sulaikantis iš laukų į paviršinius vandenis patenkančius kenksmingų medžiagų likučius“, – teigia VDU ŽŪA Miškų ir ekologijos fakulteto Medžioklėtyros laboratorijos vedėjas dr. Artūras Kibiša.
Ekspertas drauge su partneriais iš Varšuvos gyvybės mokslų universiteto šiuo metu atlieka tyrimą, kurio tikslas išsiaiškinti, kokių toksinų pėdsakų yra medžiojamųjų gyvūnų, tarp jų ir bebrų, vidaus organuose – kepenyse, inkstuose, blužnyje. „Fungiciduose, kuriais purškiami pasėliai, esančios veikliosios medžiagos tetrakonazolas ir imidaklopirinas kaip atskiri komponentai nėra tokie pavojingi, kaip jų junginiai. Šios dvi veikliosios medžiagos besikaupdamos kartu yra itin toksiškos. Dažniausiai tai yra dviejų, trijų ar net kelių junginių deriniai, galintys sustiprinti neigiamą poveikį ir sukelti vaisiaus vystymosi sutrikimus, pakenkti širdžiai. Sinerginis pesticidų tetrakonazolo ir imidakloprido efektas bičių mirtingumą padidina net 20 proc., sukelia kurapkų patinų nevaisingumą. Netrukus sužinosime, kokią žalą tai daro ir bebrams“, – drauge su kolegomis lenkais atliekamų tyrimų esmę komentuoja VDU ŽŪA mokslininkas.
Puikiais statybininkais tituluojami ne veltui
Medžioklėtyros ekspertas dr. A. Kibiša prisipažįsta, kad jį patį žavi unikalus bebrų gyvenimo būdas ir jų pastatytos užtvankos, kurių viršumi tarsi tiltais aktyviai migruoja visi kiti miško žvėrys – ir vilkai, ir elninių šeimos atstovai. Tad norint sužinoti, kas gyvena viename ar kitame miško masyve, pasak pašnekovo, tereikia prie bebrų užtvankos pastatyti stebėjimo kamerą.
Ieškodami saugaus prieglobsčio bebrai arba rausia urvus stačiuose vandens telkinių šlaituose, arba iš dumblo ir šakų statosi namelius, kurie gali būti net keliaaukščiai. Vienintelis kelias patekti į bebrų būstą – įplaukti į jį vandens tuneliais, kurių atsargumo dėlei išsirausiami keli.
„Kartais klaidingai manoma, kad bebrai minta žuvimi, ir užtvankas statosi tam, kad būtų lengviau pasigauti laimikį.“ Iš tiesų bebras – išimtinai žolėdis gyvūnas, daugiausia mintantis medžių ir krūmų šakelėmis bei lapuočių medžių žieve, o užtvankos jam tarnauja vandens lygiui reguliuoti, kad į trobelės vidų vedančios angos visada būtų po vandeniu, o viršutinė kamera – virš vandens. Šie unikalūs graužikai ne veltui tituluojami puikiais statybininkais: jie priekinėmis letenėlėmis sugeba pernešti akmenis, o uodega meistriškai purvu „išsitinkuoti“ būsto sienas. Beje, bebrų trobelėse ar urvuose net ir šaltą žiemą išsilaiko teigiama oro temperatūra. Iš rudens į vandens telkinį žvėreliai būna prisivertę pakankamai medžių, kad maisto atsargų, neišlipdami į krantą, nepritrūktų iki pavasario. Žiemą, kai vanduo būna užklotas net ir storiausiu ledo sluoksniu, iš namelio bebrai neria tiesiai į vandenį ir saugiai maitinasi būdami po ledu. Vyresnieji bebrai niekada pirmi neišplaukia iš namelio ir pirmi netvarko praardytos užtvankos. Tai – jaunimo pareiga“, – su šypsena pasakoja ekspertas.
VDU ŽŪA lekt. dr. Artūras Kibiša
Bebrai gyvena šeimomis: tėvai ir jaunikliai, dažniausiai 3 pirmamečiai ir 2 antramečiai, kuriems dar nepavyko susirasti naujos teritorijos. Pastaruoju laiku jos ieškodami bebrai kuriasi net sodybų tvenkiniuose. „Tai tikrai bėda, nes nei vandens iš tokio tvenkinio išleisi, nei šautuvu įsibrovėlius sumedžiosi, nes medžioklė arčiau kaip 200 m iki gyvenamųjų namų Lietuvoje draudžiama. Kadangi bebrų racionas asketiškas ir jų kaip kanopinių žvėrių daržovėmis neprisiviliosi, belieka tik dar vienas teisėtas medžioklės būdas – gaudymas selektyviniais spąstais“, – bebrų medžioklės ypatumus komentuoja medžioklėtyros ekspertas.
Vertingi kailis ir uodega Europos bebrų vos nepražudė
Gamtoje bebrų priešai yra vilkai, lūšys, plėšrieji paukščiai ir ypač lapės. Todėl sausringomis vasaromis, kuomet į bebrų buveines vedančios angos išdžiūsta, lapės išmedžioja nemažai jauniklių. Tačiau istoriškai Europos bebrų populiacija labiausiai yra nukentėjusi dėl nereglamentuotos medžioklės. Bebrai buvo beatodairiškai medžiojami dėl vertingo kailio, taip pat pauodegyje esančių muskusinių liaukų sruoglių, naudotų (ir tebenaudojamų) kosmetikos pramonėje.
Dr. A. Kibišos pastebėjimu, Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė buvo vienintelė valstybė Europoje, kurioje bendrų medžioklė buvo reglamentuota. 1529 m. Pirmasis Lietuvos statutas nurodė, kad bebravietėse uždrausta lankytis pašaliniams asmenims, o laukų darbus valstiečiams leista dirbti tik tokiu atstumu, kad stiprus vyras iki bebro negalėtų nusviesti pagalio. Už bebrų priežiūrą buvo atsakingi specialūs dvarų darbuotojai – bebrininkai.
Tačiau, pasak pašnekovo, tai bebrų neišgelbėjo – per kelis vėlesnius šimtmečius užklupę karai, sunkmečiai, okupacijos Lietuvos gyventojus vertė aktyviai užsiimti bebrų medžioke. Po Antrojo pasaulinio karo šių žvėrelių, veikiausiai Nemunu atplaukiančių iš Baltarusijos, tebuvo pastebima vienetai.
Prof. Tado Ivanausko iniciatyva 1947 m. iš Rusijos, Voronežo rezervato, bebrų į Lietuvą buvo įvežta ir išleista Žuvinte. 1948 m. ir 1958 m. reaklimatizacijai šių žvėrelių atvežta iš Gomelio srities, o 1967 m. pradėtas vietinių bebrų perkėlimas iš Dzūkijos regiono į Aukštaitiją.
„1970 m. Lietuvoje jau gyveno apie 6 tūkst. bebrų. Pastaraisiais metais jų turime apie 46 tūkstančius. Ir tai optimalus skaičius, kurį šalies medžiotojai yra pajėgūs išlaikyti ir kuriam esant neigiamas bebrų poveikis žmogaus ūkinei veiklai nėra žymus. Medžiotojų šiuo metu Lietuvoje yra 23 tūkst. Turint omenyje, kad bebrieną ruošti esame išmokę, o vienintelių bebrų medžioklės sezonas pavasarį tęsiasi ilgiausiai, net iki balandžio 15 d., medžiotojai savo užduotį tikrai atliks. Jų gretose neabejotinai bus ir VDU ŽŪA Miškų ir ekologijos fakulteto studentų. Štai visiškai neseniai Raudonės seniūnijos seniūno prašymu medžiojome bebrus Jurbarko rajone, prie Raudonės VDU ŽŪA Medžioklėtyros laboratorijai priskirtame medžioklės plote, kuriame praktiką atlieka mūsų studentai bei asmenys, siekiantys įgyti medžiojimo teisę. Ten bebrai buvo užsandarinę pralaidas ir kėlė pavojų virš jų esantiems keliams. Trumpai tariant, dirba bebrai, dirba ir medžiotojai, bet ten, kur reikia, ir kiek reikia”, – reziumuoja VDU ŽŪA mokslininkas dr. Artūras Kibiša.
Gegužės 18 d., praėjusį pirmadienį, Lazdijų r., Seirijuose, vykdydami reidą Alytaus gyvosios gamtos apsaugos inspekcijos pareigūnai sulaikė brakonierių, neteisėtai sumedžiojusį bebrą, be to, jo sodyboje rasti ir nelegalūs žvejybos įrankiai.
Brakonierius neteisėtai medžiojo spąstais be medžioklės leidimo. Pažeidėjas nelegaliu medžioklės įrankiu – spąstais, sugavo draudžiamą šiuo metu medžioti gyvūną – bebrą.
Aplinkosaugos pareigūnai apieškojo asmeniui priklausančios sodybos teritoriją, kurioje rasti draudžiami ne mėgėjų žvejybos įrankiai. Pažeidėjas neteko statomojo ir traukiamojo tinklo, o už neteisėtai sumedžiotą bebrą jam gresia bauda nuo 800 iki 1800 eurų. Taip pat teks atlyginti gamtai padarytą žalą, kuri siekia 348 eurus.
Lietuvoje bebrai gyvena, nuo senų senovės, tačiau nemaža dalis žmonių įsivaizduoja bebrą, kaip kenkėją, o ne kaip naudą darantį gyvūną. Dauguma sutiksime su tuo, kad neperspektyvios bebravietės tikrai teigiamos naudos nedaro, kaip tik priešingai: dėl jų veiklos atsiranda didelė grėsmė automobilių keliams, geležinkeliams, pastatams ar melioracijos statiniams, dėl bebrų pastatytų užtvankų yra užliejami pasėliai, miškai. Tačiau bebrų užtvankos miškuose puikiai ,,veikia“ kaip tiltai gyvūnams pereinant iš vienos vietos į kitą. Bebrų užtvankos padidina žvėrių migracijos galimybes, kurios leidžia sumažinti tikimybę didesniam giminingų individų kryžminimuisi. Bebrų užtvankomis naudojasi visi medžiojamieji gyvūnai įskaitant smulkiąją ir stambiąją fauną. Užtvankos ypač didelį vaidmenį medžiojamųjų gyvūnų judėjimui atlieka žiemą, kai oro temperatūra lauke būna minusinė, tada vandens paviršiuje susidaro plonas ledas, kuris yra labai pavojingas gyvūnams.
Tyrimas buvo atliekamas įrenginėjant autonomines gyvūnų stebėjimo kameras prie bebrų užtvankų. Žvėrių stebėjimo kameros buvo įrengiamos prie skirtingų užtvankų miško pakraščių ir miško vidaus buveinėse. Kameros buvo tvirtinamos ant šalia užtvankų augančių medžių. Fiksuojant žvėrių judėjimą per bebrų užtvankas buvo vertinami tokie parametrai: data, laikas, temperatūra, slėgis, mėnulio fazė. Foto kameros nuotrauka fiksuojant žvėris parodyta 1 paveiksle.
1 pav. Užfiksuota tauriojo elnio patelė
Medžiojamųjų gyvūnų rūšys naudojančios bebrų užtvankas perėjimams
Praviršulio tyrelio botaniniame – zoologiniame draustinyje, analizuojant tyrimo rezultatus paaiškėjo, kad žvėrys bebrų užtvankas per tyrimo laikotarpį išviso perėjo 281 kartą. Medžiojamųjų gyvūnų rūšis pateikiamos 2 paveiksle.
2 pav. Medžiojamųjų gyvūnų rūšių, pasiskirstymas, naudojant bebrų užtvankas perėjimams
Daugiausiai ir dažniausiai bebrų užtvankomis naudojosi šernai ir stirnos. Šernų perėjimų skaičius 96, o stirnų 73. Pagal maršrutines žvėrių apskaitos duomenimis, kurie buvo atlikti nustatant žvėrių skaičių teritorijoje pagal pėdsakus 2015 metais stirnų teritorijoje buvo 99 vnt., o šernų 199 vnt. Galima teigti, jog gauti duomenys paveiksle yra realūs, nes šernų skaičius teritorijoje gerokai (dvigubai) didesnis už stirnų. Briedžių skaičius teritorijoje pagal pėdsakų apskaitą 2015m. buvo 18 vnt., o elnių tais pačiais metais toje teritorijoje buvo 105 vienetai, tačiau diagramoje matome, jog bebrų užtvankas dažniau perėjo briedžiai, nei elniai, neatsižvelgiant į jų skaičiaus skirtumą pagal pėdsakus esamoje teritorijoje. Tai galėjo įtakoti esami augalai šalia bebraviečių, kurie sudaro didelę dalį briedžių maisto raciono, bei tipinės buveinių sąlygos, kurios buvo palankesnės briedžiams.
3 pav. Žvėrių perėjimo dažnumas bebrų užtvankomis
Siekiant išsiaiškinti, kurie žvėrys teikia didžiausia prioritetą perėjimui per užtvankas ir eliminuoti gausos įtaką, kad plotuose visų žvėrių yra po 100 vnt. Paveiksle matome, jog skirtingos gyvūnų rūšys užtvankas pereina skirtingu dažnumu (3pav). Atlikto tyrimo metu nustatyta, kad perėjimams per vandens telkinius bebrų užtvankas dažniausiai naudoja šernai, vilkai ir briedžiai. Lyginant su kitais gyvūnais jie užtvankas perėjo gana dažnai. Tai galėjo būti susiję su jų įveikiamais labai dideliais atstumais. Vilkams kaip ir lapėms bebrai gali sudaryti nemažą dalį maitinimosi raciono.
Atlikto tyrimo metu, taip pat buvo įvertintas žvėrių perėjimų dažnumas per bebrų užtvankas, miško pakraščio ir miško vidaus buveinėse. Tyrimo metu nustatyta, kad miško pakraščio buveinėse žvėrių perėjimų per bebrų užtvankas skaičius buvo 209 kartai, t. y. vidutiniškai 2,1 karto per parą. Miško vidaus buveinėse perėjimų skaičius per tyrimo laikotarpį siekė tik 72 kartus arba vidutiniškai 1,55 karto per parą. Vidutinis žvėrių perėjimų skaičius per parą, priklausomai nuo buveinės tipo pavaizduotas (4 pav.). Taigi medžiojamieji žvėrys tyrimo metu dažniau buvo užfiksuoti foto kameromis miško pakraščio buveinėse, nei miško vidaus. Tokį rezultatą galėjo nulemti tai, kad kai kurių žvėrių dienojimo ir mitybos vietos yra skirtingose buveinėse. Gyvūnai, kurie nėra trikdomi dienoja miško pakraštyje. Šalia miško pakraščio buveinės, buvo daugiau žemės ūkio kultūrų į jas didžioji dalis žvėrių traukia maitintis, todėl tai galėjo daryti įtaka tyrimo rezultatams.
4 pav. Žvėrių vidutinis perėjimų skaičiaus priklausomybė nuo buveinės tipo
Tyrimo pradžioje buvo iškelta hipotezė, kad miško vidaus buveinėse esančiomis bebrų užtvankomis daugiau naudosis miško vidaus rūšys, o pakraščiuose – pakraščių ir žemės ūkio naudmenose besimaitinančios rūšys.
5 pav. Gyvūnų naudojimasis užtvankomis dažnumas skirtingose buveinėse
Miško pakraščio buveinėse perėjimų per bebrų užtvankas skaičius sudarė 74 %, nuo bendro perėjimų skaičiaus. Miško vidaus buveinėse perėjimu per bebrų užtvankas skaičius sudarė 26 % nuo bendro perėjimų skaičiaus. Skirtingų žvėrių rūšių perėjimų skaičius skirtingose buveinėse buvo nevienodas(5 pav.).
Metų laiko įtaka perėjimų per bebrų užtvankas dažnumui
Tyrimo metu žvėrių perėjimų dažnumas naudojantis bebrų užtvankas, buvo tiriamas taip pat ir pagal metų laiką. Kiekvienais metų laikais žvėrių judėjimo dažnumas yra skirtingas (6 pav.). Matome, kad žvėrių vidutinis paros perėjimo dažnumas didžiausias rudenį t.y. apie 2,8 karto, o mažiausias vasarą 1,5 karto. Didžioji dalis gyvūnų traukia maitintis į laukus, o rudenį laukuose gausu žemės ūkio kultūrų (žieminių rapsų, pasėlių, ražienų), todėl žvėrių judėjimo dažnumas rudenį galėjo pasireikšti dėl tokios priežasties.
Metų laiko įtaka perėjimų per bebrų užtvankas dažnumui
Tyrimo metu žvėrių perėjimų dažnumas naudojantis bebrų užtvankas, buvo tiriamas taip pat ir pagal metų laiką. Kiekvienais metų laikais žvėrių judėjimo dažnumas yra skirtingas (6 pav.). Matome, kad žvėrių vidutinis paros perėjimo dažnumas didžiausias rudenį t.y. apie 2,8 karto, o mažiausias vasarą 1,5 karto. Didžioji dalis gyvūnų traukia maitintis į laukus, o rudenį laukuose gausu žemės ūkio kultūrų (žieminių rapsų, pasėlių, ražienų), todėl žvėrių judėjimo dažnumas rudenį galėjo pasireikšti dėl tokios priežasties.
6 pav. Vidutinis paros žvėrių perėjimų skaičius per bebrų užtvankas priklausomai nuo metų laiko
Dar viena priežastis galėjusi lemti tokius tyrimo rezultatus, galėjo būti, tai, kad rudenį, kai kurių medžiojamųjų žvėrių (šernų, elnių, briedžių) prasideda ruja, per šį laikotarpį patinai būna labiau aktyvesni, todėl įveikia didesnius atstumus ir dažniau keičia vietą ieškant patelių. Vasaros metu žvėrių aktyvumas, pereinant bebrų užtvankas buvo mažiausias, tai galėjo įtakoti vasaros metu esantis karščiai, kurių metu sumažėja vandens lygis melioracijos kanaluose ir žvėrys randa seklių vietų, kuriomis gali pereiti nenaudojant bebrų užtvankų. Vasaros pradžioje elniai, briedžiai, stirnos atsiveda jauniklius, esant neseniai atvestiems jaunikliams patelės jų nepalieka ir toli nuo jų nenutolsta, judėjimo atstumas tampa mažesnis, nei kitais metų laikais, tai irgi galėjo lemti mažesnį judėjimo dažnumą vasaros metu. Žiemą žvėrių fiksuotų pereinant bebrų užtvankas fiksuota žymiai mažiau dėl laikotarpio su tvirta ledo danga. Atsiradus tvirtam ledui bebrų užtvankomis žvėrys nebesinaudoja.
Paros laiko įtaka bebrų užtvankų perėjimo dažnumui
Tyrimo metu gyvūnai buvo skirstomi į užfiksuotus einančius per užtvankas šviesiu ir tamsiu paros metu. Iš užfiksuoto 281 stebėjimo, didesnė dalis gyvūnų buvo užfiksuoti naktį, t. y. fiksuoti einantys užtvankomis 168 kartus ir tai sudarė 60 % visų perėjimų. Dieną einantys per bebrų užtvankas žvėrys buvo gerokai retesni ir fiksuoti 113 kartų (40 %).
Priklausomai nuo gyvūnų rūšies jų aktyvumas skirtingas, o tai priklauso nuo paros laiko, vienų gyvūnų aktyvumas didesnis šviesiuoju paros metu (dienos), o kitų aktyvumas didesnis tamsiuoju paros metu, dėl to šis vertinimas pateikiamas skirtingoms gyvūnų rūšims (8 pav.).
8 pav. Gyvūnų fiksavimas einant bebrų užtvankomis šviesiu ir tamsiu paros metu
Elninių žvėrių judėjimo per bebrų užtvankas pasiskirstymas tamsiuoju ir šviesiuoju paros metu buvo beveik vienodas, tačiau elniai ir briedžiai šviesaus paros meto valandomis daugiau fiksuoti ryte arba vakare, tai lėmė jų didžiausias aktyvumas tokiu metu. Stirnos yra polifaziniai gyvūnai, todėl fiksuotos pereinančios bebrų užtvankomis įvairiomis šviesaus paros meto valandomis. Tik vidurdienį nebuvo aptinkamos, kadangi vidurdienį šių gyvūnų aktyvumas yra mažiausias. Šernai dažniausiai išeina į laukus jau sutemus, į jų maitinimosi racioną įeina žemės ūkio kultūros, todėl laukuose daugiausiai jie maitinasi, ir einantys per užtvankas dažniau stebėti tamsiuoju paros metu. Lapių didesnį aktyvumą šviesiuoju paros metu gali nulemti dažni pavasariniai šių gyvūnų fiksavimai, kai jau yra atvesti lapų jaunikliai. Aktyvesnės maisto paieškos prieaugliui nulemia ir didesnį šių gyvūnų aktyvumą ir šviesiu paros metu. Mangutai ir barsukai iš urvų dažniausiai išlenda vakare, todėl ir stebėti dažniau rytinėmis valandomis. Fiksavimai šviesiu paros dažniausiai buvo rytinėmis ir vakarinėmis valandomis.
Oro temperatūros įtaka žvėrių perėjimams per bebrų užtvankas
Vertinant oro temperatūros įtaką, melioracijos kanalų perėjimo dažnumui naudojant bebrų užtvankas, nustatytas stiprus atvirkštinis koreliacinis ryšys (0,71). Kuo paros temperatūra buvo žemesnė (iki -10 °C), tuo žvėrys dažniau buvo fiksuojami pereinantys kanalus bebrų užtvankomis. Savaime suprantama, kad šaltuoju metų laiku plaukimas per vandenį susijęs su dideliais kūno energijos nuostoliais, todėl žvėris dažnai naudojasi perėjomis (9pav).
9 pav. Oro temperatūros įtaka žvėrių perėjimo per bebrų užtvankas dažnumui
Be to, esant oro temperatūrai nuo 0 iki -10 °C, ant vandens paviršiaus susidaro plonas ledo sluoksnis, kuris įlūžimo atveju žvėrims yra labai pavojingas. Būtent iki šios temperatūros, žvėrys dažniau fiksuojami pereinantys kanalus užtvankomis. Esant -10 °C ir žemesnei oro temperatūrai, ant vandens telkinių jau būna užsidėjęs storas ledo sluoksnis ir žvėrys pereinantys per užtvankas stebimi žymiai rečiau t. y. įveikia melioracijos griovius susidariusiu ledu. Dalis žvėrių stebimi einantys per užtvankas esant ir storam ledo sluoksniui dėl susidariusio perėjimo įpročio ir jų judėjimo takų. Tai buvo būdinga briedžiams, šernams, stirnoms, elniams.
Išvados
Atlikto tyrimo metu, nustatyta, kad bebrų užtvankomis, kaip perėjomis naudojasi stambieji medžiojamieji gyvūnai: šernai, taurieji elniai, europinės stirnos, briedžiai, vilkai ir smulkieji medžiojamieji gyvūnai: usūriniai šunys, rudosios lapės, pilkieji kiškiai, barsukai
Dažniau medžiojamieji gyvūnai bebrų užtvankomis, kaip perėjimams naudojosi miško pakraščio buveinėse .Miško vidaus buveinėse perėjimų skaičius buvo beveik 4 kartus mažesnis
Žvėrys bebrų užtvankomis dažniau naudojosi ankstyvą pavasarį ir vėlyvą rudenį, o mažiausiai – karštų vasarų ir šaltų žiemų metu.
Didžiausias perėjimų skaičius per bebrų užtvankas buvo, kai temperatūra siekė nuo 0 °C iki -10 °C laipsnių.
VDU ŽŪA Miškų ir ekologijos fakulteto magistrantas Domantas Marcinkevičius
Šių metų kovo 12d. kviečiame medžiotojus į nemokamą seminarą. Seminaro metu kalbėsime apie bebro kailio paruošimą išdirbimui, kailio sūdymą, kokybės nustatymą, išdirbto kailio panaudojimą siuviniams ir kitokiems gaminiams.
Seminaro metu turėsime pavydžių, kad būtų galima geriau suprati teorinę medžiagą. Taip pat galite atsinešti savo išdirbtų kailių.
Seminaro vyks nuo 14val. iki 18val. Adresas Žemaitės g. 21, baldų salone „Royal Baldai“ Vilniuje. Būtina išankstinė registracija el.paštu sauliuskmit@gmail.com arba telefonu +370 6983 9336.
Vilniuje būname kiekvieną antrą mėnesio ketvirtadienį.
Nors šiandien bebrai yra įprasti medžiojamieji gyvūnai, tačiau XX a. pirmoje pusėje jie šalies teritorijoje buvo beveik išnykę. Pokario metais bebrai buvo reaklimatizuoti, juos įvežant iš Rusijos Voronežo srities, dalis jų Nemuno baseino upėmis plito iš populiacijos židinių, išlikusių Baltarusijoje ir Lenkijoje.
Bebrų Lietuvoje per paskutiniuosius keletą dešimtmečių smarkai pagausėjo. Spartus šių žvėrelių skaičiaus augimas tęsiasi nuo tada, kai sumažėjo jų kailių paklausa. Daugėjant bebrų auga ir jų daroma žala žemės ir miškų ūkui.
Miškų ir žemės sklypų savininkai skundžiasi, kad dėl jų veiklos užtvindomi pasėliai, šienaujamos pievos bei ganyklos, pakeliamas vandens lygis melioracijos grioviuose, apgraužiami vertingi medžiai, užtvindomi ūkiniai miškai, kai kuriuose mažuose upeliuose dėl pastatytų užtvankų susilpnėja srovės ir uždumblėja dugnas, todėl nyksta lašišinės žuvys.
Kviečiame kovo 18 d. 19 val. Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugijoje (M. Sleževičiaus g. 15, Vilniuje) į čia rengiamą seminarą ,,Bebrai mūsų plotuose. Šių dienų aktualijos‘‘.
Vilniaus universiteto Gyvybės mokslų centro docentas Egidijus Bukelskis supažindins su bebrų gausos kaitos tendencijomis ir jų daromo poveikio aplinkai vertinimu.
Savo patirtimi medžiojant bebrus spąstais dalinsis Šarūnas Maigis, o Tomas Zabulėnas pasakos apie bebrų medžioklę naudojant urvinius šunis.
Seminaras nemokamas. Registracija išankstinė. Norinčius dalyvauti seminare, prašome registruotis el. p. lmzdkinologija@gmail.com. Registruojantis prašome nurodyti vardą, pavardę, telefoną ir el. paštą. Registracija iki 2020 m. kovo 13 d. Iki susitikimo seminare. Seminaras vyks M. Sleževičiaus g. 15, Vilnius.
Balandžio 4 d. policijos pareigūnai kelyje Petrašiūnai – Meiliūnai prie geležinkelio pervažos sustabdė automobilį, kuriame rastas sumedžiotas bebras ir medžiokliniai spąstai.
Į įvykio vietą iškviesti aplinkos apsaugos specialistai nustatė, kad vienas iš automobiliu važiavusių piliečių Preičiūnų medžiotojų būrelio medžioklės plote melioracijos kanale prie kelio Petrašiūnai – Meiliūnai, neturėdamas teisės medžioti, spąstais pagavo bebrą.
Už medžioklę neturint teisės medžioti asmeniui gresia bauda nuo 800 iki 1800 eurų kartu su pažeidimo įrankių konfiskavimu. Sprendimą dėl baudos dydžio priims teismas. Taip pat pažeidėjui reikės atlyginti 342,78 eurų žalą laukinei gyvūnijai.
Automobilis, kuriuo buvo gabenamas neteisėtai sumedžiotas gyvūnas ir medžioklės įrankiai, priklauso kitam asmeniui, kuris automobilį buvo paskolinęs ir apie šį įvykį nieko nežinojo. Todėl automobilis konfiskuojamas nebus.
Praėjusį penktadienį iš Valstybės sienos apsaugos tarnybos Pagėgių rinktinės Plaškių pasienio užkardos pareigūnų buvo gautas pranešimas apie 2 sulaikytus asmenis, kurie rogutėse gabeno 2 negyvus bebrus.
Nuvykus į Plaškių pasienio užkardą, sulaikyti asmenys paaiškino, kad vaikščiodami po pievas prie kanalo rado 2 negyvus bebrus. Aplinkosaugininkams apžiūrėjus negyvus bebrus, nustatyta, kad jie buvo sužaloti, nes galvose buvo matyti gilios kruvinos žaizdos, o bebrų kūnai nebuvo sustingę. Nuvykus į minėtą vietą, kur buvo rasti negyvi bebrai, prie kanalo buvo matyti 2 neužšalusios eketės (lauko temperatūrai esant žemiau nulio) ir kraujo žymės ant sniego.
Sulaikytiems asmenims už neteisėtai sumedžiotų gyvūnų gabenimą buvo surašyti administracinio nusižengimo protokolai, už tai gresia baudos nuo 800 iki 1000 eurų. Tačiau sulaikyti pažeidėjai padaryto pažeidimo nepripažino. Šioje byloje sprendimą priims teismas.
Praėjusiais metais bebras buvo pirmas laukinis gyvūnas, kurį man pavyko sumedžioti. Iki to laiko teko bent dešimt kartų „tuščiai“ važinėti į potencialias vietas, ieškoti jų, tačiau viską dariau „ne taip“, kol galų gale patyręs bičiulis, kurį irgi galiu vadinti mentoriumi, sako „gana, važiuojame kartu“.
Bet ne apie tą kartą dabar noriu papasakoti. Pradėjau šiais žodžiais todėl, kad šiandien jau turiu mažytę „nuojautą“ ir galiu savarankiškai nuspręsti kur verta laukti bebro, o kur ne.
Tam yra begalės signalų: aiškiausi – tai žinoma šviežiai pastatyta arba statoma užtvanka, šviežiai apgraužti medžių gabaliukai, kartais tiesiog ramus ėjimas plotais ir atidus klausymas – kur graužia, ir tikrai galima puikiai girdėti bei sumedžioti.
Šį kartą atvažiavau į vietą, kur užtvanka pastatyta visai neseniai, vėliau buvo žmonių išardyta, tačiau kas žino, tas supranta, jog geresnio statybininko už bebrą gamtoje turbūt nėra. Duok žmogui užduotį užtvenkti upelį – suks galvą, kaip tai padaro bebrai – ko gero padėtų tik kameros ir ilgalaikis jų stebėjimas.
Iki šios medžioklės į šią vietą važiavau bebro tykoti bent keturis kartus. Visi jie buvo arba nekantrūs, arba žiopli – mačiau bebrą virš vandens, nešoviau, nes „laukiau geresnio momento“ ir paskui jis arba mane užuodė arba pasirodė vėliau, jau po to kai manęs nebuvo.
Tik šį kartą jutau, kad viskas bus kitaip – ir viduje tikėjau, kad medžioklė bus sėkminga. Kad „tiek“ sėkminga – ne. Iš Vilniaus išvažiavau darbo pabaigoje, važiuoti kiek daugiau nei pusšimtį kilometrų, tad apie septintą jau buvau prie vandens. Pats sėdau šioje vietoje, kuri matoma nuotraukose, kitas kolega – kitoje.
Prieš tai buvusius kartus tykojimą vietą rinkausi taip, kad kanalas būtų prieš mane. Reiškia, kad matau užtvanką, matau kas už jos, ir iš tiesų – vieną kartą bebras „išėjo“ ant manęs, bet šauti nespėjau, pramiegojau.
Šį kartą gavau rekomendaciją sėsti kitur, prieš tai tinkamai pasiruošti – iškirsti meldus, pasidaryti „švarios vietos šūviui“. Kiek dešiniau užtvanka, kairiau ganėtinai gerai matomas plotas, kur tikiuosi bebro pasirodymo.
Susinešu įrangą: kėdė, graižtvas, lazda, savadarbis „kablys – teleskopinė meškere“, vanduo ir termovizorius. Pastarasis puikiai padeda tuo metu, kai prieblanda arba sutemsta ir nesi tikras ar matai „tikrą“ judėjimą, ar kažkas kitas kelia bangą, panašią į tą, kuomet bebras artėja.
Apeinu upelį iš kitos pusės, reikia praardyti užtvanką. Atsiradęs čiurlenimas, po truputį krentantis vandens lygis signalizuos užtvankos gyventojams, kad reikia užsiimti remonto darbais. Jeigu bus taip, kad bebras išners šalia jos ir ims ją taisyti – turėtų būti puikus šūvis iš priešingos pusės, kur aš ir tykosiu.
Vandens čiurlenimas sustiprėjo, aš įsitaisiau, laukiu. Valandą laiko stebėjau įvairius burbulus, tačiau nei vienas jų neprilygo tam tikrajam, kuomet dedi viską į šalį, o širdis pradeda plakti stipriau.
Draugas, apie kurį rašiau aukščiau tai vadina kaip garsą, lyg akmuo įriedėtų į vandenį ir būtų toks duslus „bulkt“. Viduje suprantu, kad tuoj tuoj bus tas momentas, kai kažkas atplauks.
Išgirdau „bulktelėjimą“, atsirado banga. Atsistojau į poziciją, ir po kelių sekundžių matau kaip povandeninį laivą iškilusi bebrą. Dydį nustatyti sunku, nes matai tik jo nosies pradžią, šiek tiek galvos. Ten ir nusitaikau, bei spaudžiu nuleistuką. Šūvis taiklus.
Čiumpu „meškerę“ ir skubu į priešingą pusę – nežinia ar nuskęs, reikia kuo greičiau paimti. Bebras buvo šių metų, pataikymas ne iš geriausiųjų – pataikyta įstrižai, šiuo atveju kalibro galia perteklinė, ta nesunku suprasti apžiūrėjus sumedžiotą žvėrį. Tuo pačiu suvokiu, kad tikrai čia yra dar didesnis, kuris ir stato bei prižiūri užtvanką.
Kolegai nusiunčiu žinutę telefonu, po kelių minučių jis ateina. Galvojame ką daryti – dar šviesu, danguje matau mėnulį, vadinasi dar iki geros prieblandos galima laukti. Nusprendžiame pabūti.
Iki vakar to nežinojau, bet pasirodo bebrai nėra tokie baikštūs – vieną sumedžiojus gali ramiai tykoti, atsiras ir antras, jeigu ten yra. Taip ir buvo.
Kolega liko laukti kartu. Momentais persimetame keliais žodžiais, bet sėdime ramiai. Jau darosi prieblanda – nei bangos, nieko nematyti, gerai tai, kad mėnulio atspindys krenta į vandenį. Vis pridedu termovizorių prie akies – ramu, nieko nematyti. Po truputi temsta ir suprantu, kad šansai mažėja.
Pridedu vėl akį prie termovizoriaus – yra šilumos objektas. Maža balta dėmelė šviečia, labai labai atsargiai judėdama. Duodu termovizorių kolegai, jis patvirtina, kad tikrai abu matome vienodai teisingai.
Daugiau termovizoriaus nebeimu, kad akis priprastų maksimaliai prie tamsos, nutaikau šautuvą į tą vietą, kurią apšviečia mėnulis, ir nusitaikęs laukiu. Kolega šnabžda, kad jau artėja. Ir po kelių sekundžių matau bangą – tai reiškia, kad bebras jau mano šūvio trajektorijoje, juoda dėmė vos juda ir čia galvoju, kad laukti nebėra kada, reikia šauti. Tik iššovus girdim, kad bebras „irkluoja“ ir po akimirkos viskas nutyla.
O čia įdomiau – daugmaž įsidėmėję šūvio vietą apeiname upelį ir drumzliname vandenyje pradedame ieškoti. Nei kraujo, nieko. Pabėgti negalėjo. Aukšti meldai trukdo eiti pakrante, jeigu taip ją galima įvardinti, apeiname, vėl grįžtame. Kolega sako – turi būti čia. Pradėjome su kabliu ieškoti – gylis ten nedidelis, ir sako – „kažką užkabinau“. Bingo. Akimirką pagalvoju, jeigu būtų žiema ir kraštai būtų apšalę bei padengti tvirtu ledu – rasti šansų būtų dar mažiau.
Užkabinus bebrą iškart supratau, kad čia trofėjus. Imu už uodegos – uodega ne vaikiška. Kolega antrina, kad bebras tikrai didelis. Žiūrim kur pataikyta – tiesiai į galvą, dėl to iš karto smigo kaip akmuo. Ištempiu šlaitu į viršų, atidžiai apžiūrime ir suprantame – „Medžioklei valio!”.
Kol susitvarkėme ir atitempėme – jau sutema, dešimta valanda, o gal ir po jos. Paprašau užvesti mašiną, kad būtų daugiau šviesos ir galima būtų pasidaryti kelias nuotraukas. Viduje adrenalinas, širdis spurda.
Lupykloje buvo svarstyklės, kurios rodė 22 kilogramų svorį.
Reziumuojant noriu pasakyti, kad ši medžioklė leido suprasti, jog bebrai nėra labai bailūs, tai reiškia sumedžiojus vieną ir žinant, kad ten dar gali būti kiti – verta laukti.
Kaip ir visur gyvenime – kantrybė duoda vaisius. Pabuvimas už miesto ribų su šautuvų rankose atnešė puikų rezultatą, šitas nuotraukas galima įsirėminti.
MISKE.LT
Autoriai: Artūras Kopijuoti ar kitaip platinti čia pateiktą turinį be mūsų sutikimo draudžiama!
