Miske.lt

Kategorija: Medžiojame

  • Dryžgalvė kryklė

    Dryžgalvė kryklė

    Paplitimas. Lietuvoje įprasta, bet pastaruoju metu retėja.

    Išvaizda, matmenys. Viena mažiausia Lietuvos ančių, šiek tiek didesnė už rudagalvę kryklę. Plaukiančioji. Kūno masė 0,2-0,5 kg. Dryžgalvės kryklės veidrodėlis blankiai žalias, o plasnojamųjų plunksnų stiebai šviesūs. Tai vieninteliai požymiai atskirti šių rūšių patinus poilsio apdaru ir pateles. Kryklių skrydis labai greitas. Pabaidyta staigiai keičia kryptį.

    Buveinė. Įvairūs vandens telkiniai. Vengia miškingų vietovių. Dalis jų lieka žiemoti neužšąlančiuose vandens telkiniuose

    Maistas. Maistą paprastai renka ne iš giliau nei pasiekia ištiesusios kaklą. Mityboje vyrauja augalinis maistas. Lesa jaunus augalų daigus, pumpurus, lapus, ūglius, žiedus, sėklas, javų grūdus (rudenį vakarais, jau temstant jos skrenda į miežienas, ir kvietienas maitintis, ypač jei jose yra vandeniu apsemtų plotelių). Vasarą minta ir gyvulinės kilmės maistu.

    Veisimasis. Lizdai ant žemės. Lizdai susukti iš pernykštės sausos augalijos. Jaunikliai tipiški viščiukiniai. Jie jau pirmą ar antrą dieną apleidžia lizdą, į kurį vėliau negrįžta. Nuo pat pirmos dienos bėgioja, plaukioja, nardo. Maitinasi savarankiškai. Patelė juos tik vedžioja, šildo, perspėja apie pavojų.

    Priešai. Nemažai kiaušinių ir dar nespėjusių ūgtelėti jauniklių sulesa varniniai paukščiai, nendrių lingės, suėda mangutai, kanadinės audinės

    Medžioklė. Medžiojamos sėlinant, tykojant, iš valties. Galima naudoti ančių profilius, maketus. Privaloma medžioti su medžiokliniu (rekomenduotina su paukštiniu) šunimi. Šaunama 3-3,5 mm šratais. Naudojama mėsa. Medžioklės terminai- dryžgalvės kryklės medžiojamos nuo rugpjūčio 15 d. iki gruodžio 15 d.

  • Rudagalvė antis

    Rudagalvė antis

    Rudagalvė antis (lot. Aythya ferina, angl. Pochard, vok. Tafelente) – žąsinių (Anseriformes) būrio paukštis. Paplitusi visoje Lietuvoje.

    Suaugusio patino snapas tamsus su pilka juosta, galva ir kaklas rudi, krūtinė juoda, akys raudonos, nugara pilka. Suaugusi patelė visa ruda (galva ir kaklas tamsesnio atspalvio), juostelė ant snapo siauresnė.

    Gyvena vandens telkiniuose, gilesniuose nei 1 metras. Paplitusios vidutinio klimato Europoje ir Azijoje. Žiemoti migruoja į pietų ir vakarų Europą.

    Minta vandens augalais, moliuskais, vabzdžiais ir smulkiomis žuvytėmis

  • Didžioji antis

    Didžioji antis

    Didžiosios anties (Anas platyrhynchos) svoris svyruoja tarp 700 ir 1500 gramų. Jos ilgis siekia iki 58 cm. Skrisdama pasiekia iki 110 km/val. greitį.

    Gaigalų plunksnų spalva yra pilka, krūtinė ruda, nugara rusva su juodu apvadu. Galva žalsvai melsva su baltu žiedu ant kaklo. Patelės netiek ryškios, jos yra pilkai rudos ir tik antsparniai turi metališkai – melsva veidrodėlį kaip ir gaigalų.

    Šeriasi kartą per metus nuo birželio mėnesio. Šeriasi mėnesį laiko. Gaigalų išvaizda vasaros metu nedaug skiriasi nuo patelių. Liepos pradžioje tik pagal snapo spalvą galima atskirti. Gaigalų snapas lieka geltonas, o patelių – tamsiai rusvai-pilkas. Nuo liepos pabaigos ir patelių snapas pasidaro gelsvas. O nuo rugpjūčio vidurio naujos plunksnos pradeda augti.

    Didžiosios antys turi apie 10.000 pūkinių ir dengiamųjų plunksnų, kurios jas saugo nuo drėgmės ir šalčio. Jos nuolat jas prižiūri, snapu sutepdamos riebalais, paimtais iš specialios liaukos virš uodegos.

  • Baltakaktė žąsis

    Baltakaktė žąsis

    Baltakaktė žąsis (lot. Anser albifrons, angl. White-fronted Goose, vok. Blässgans) – žąsinių (Anseriformes) būrio paukštis.

    Kūnas 65-70 cm ilgio, sveria apie 2-3 kg. Viršutinė kūno dalis rusvai pilka. Kakta balta. Plasnojamosios plunksnos juodai rudos su baltais stiebais. Juodai rudų vairuojamųjų plunksnų viršūnės baltos. Krūtinė ir pilvas šviesiai pilki su netaisyklingos formos juodomis dėmėmis. Pauodegys baltas. Snapas rausvai geltonos spalvos su baltu nagu. Kojos raudonai geltonos. Jaunų paukščių kakta pilka, apatinė kūno pusė be juodų dėmių. Snapas pilkšvas.

    Lietuvoje aptinkama per migraciją pajūryje ir vidaus vandenyse. Gyvena tundroje. Maitinasi sausumoje įvairiomis žolėmis.

  • Želmeninė žąsis

    Želmeninė žąsis

    Paplitimas. Tai šiauresnių kraštų paukščiai. Lietuvoje sutinkamos tik migracijos metu. Migruoja labai plačiu frontu tad tuo metu jas galima sutikti visoje Lietuvos teritorijoje. Rudenį Lietuvoje daugiausiai jų būna nuo rugsėjo vidurio iki spalio pabaigos, nors nedidelius būrelius galima matyti ir gruodžio mėn. Pavasarinės migracijos metu gausūs būriai sutinkami Nemuno Deltos apsemtuose plotuose ir Žuvinto rezervato apylinkėse.

    Išvaizda, matmenys. Gana stambūs (kūno masė 1,5-4 kg) paukščiai. Naminių žąsų dydžio. Iš toliau apžiūrint pirmas įspūdis, kad paukštis tamsus. rudai pilka spalva. Galva ir kaklas tamsesni, rudo atspalvio. Tamsūs ir sparnai (gerai matosi paukščiui skrendant). Pauodegys baltas. Snapas juodas su geltona ar oranžine plačia skersine juostele. Kojos dažniausiai oranžiškai geltonos (skiriasi nuo panašių pilkosios ir trumpasnapės žąsies). Ilgas kaklas, tvirtas, kiek plokščias snapas. Visi trys į priekį nukreipti kojų pirštai sujungti plaukiojamąja plėve. Plunksnos labai tankios, po jomis daug pūkų. Labai gerai išsivysčiusi riebalinė (pasturgalio) liauka, kurios sekretu dažnai tepamos plunksnos nešlampa. Patinai ir patelės išvaizda nesiskiria.

    Buveinė. Gyvena prie vandens: ežerų, upių pakraščiuose, užpelkėjusiose pievose, pelkėse -kur dideli vandens augalų sąžalynai.

    Maistas. Minta beveik vien augaliniu maistu. Tai įvairios žolės ir jų sėklos. Labai mėgsta javų želmenis, tuo padarydamos nemažai žalos žemės ūkiui. Rudenį ražienose renka grūdus

    Veisimasis. Lizdus krauna ant žemės iš pernykščių sudžiūvusių augalų dalių. Juose visada daug pūkų, kuriuos patelė išpeša sau iš krūtinės ir papilvės. Deda dažniausiai 4-6 (iki 8 ) vienspalvius šviesius kiaušinius. Jaunikliai viščiukiniai (vedžiojamieji). Lietuvoje neperi.

    Priešai. Audinės, lapės, mangutai ir kiti iki lizdo sugebantys prieiti plėšrūnai.

  • Briedis

    Briedis

    Briedis (lot. Alces alces) – stambus elninių (Cervidae) šeimos žinduolis.

    Išvaizda
    Nugara, šonai ir krūtinė vasarą durpių spalvos, papilvė, apatinė ir vidinė kojų dalys baltos. Žiemą kailis truputį šviesesnis, pilkšvesnis. Snukis kuprotas. Pasmakrėje kabo 20–30 cm ilgio, apaugusi ilgais plaukais odos raukšlė – „barzda“, kuri briedžiui senstant mažėja.

    Briedis neblogai plaukia. Patinai sveria virš 550 kg, patelės apie 400 kg. Patino kūno ilgis 210–273 cm, patelės 206–250 cm, aukštis ties gogu: patino – 160–206 cm, patelės – 159–192 cm.

    Ragai
    Būna dviejų tipų: mentėti ir šakoti. Auga pakrypę į galvos šonus (elnių ir stirnų ragai auga statmenai kaktikauliui).

    Jaunikliui patinui ketvirtą ar penktą mėnesį pradeda augti ragų kelmeliai, o pirmieji ragai – kitų metų balandžio-gegužės mėnesiais. Suaugę patinai ragus meta spalio, lapkričio ar gruodžio mėnesiais. Kitų metų ragai pradeda augti vasario-kovo pabaigoje-balandžio mėnesį, o nusitrina rugpjūčio mėnesį. Jaunesni, seni ir sergantys briedžiai ragus meta gruodžio-sausio, o kartais tik vasario mėnesį. Gražiausius, geriausiai išsivysčiusius ragus turi 8-10 metų patinai. Briedžių ragai būna mentėti, siauramenčiai ir šakoti. Jų svoris – iki 15 kg.

    Biologija
    Vasarą gyvena lapuočių ir mišriuose miškuose, žiemą dažniausiai pušynuose. Veiklus ištisus metus. Briedis remiasi dviem pirštais, antros poros pirštų atspaudus galima rasti tik sniege, purioje, klampioje durpinėje dirvoje arba briedžiams šuoliuojant. Nors briedis stambus, tačiau labai judrus žvėris ir labai pasitikintis aplinkiniais, dėl to lengvai nušaunamas, ypač dabartinių gerai ginkluotų brakonierių. Žiemą briedžiai gyvena mišriais pulkais.

    Poruojasi rugpjūčio pabaigoje-spalio pradžioje. Nėštumas – 7,5-8 mėnesiai. Jauniklius (1-2, kartais 3) atsiveda gegužės-balandžio mėnesiais. Jaunikliai oranžiškai rudos spalvos, labai ilgomis kojomis, pirmomis dienomis silpnokai vaikšto. Pienu maitinami apie 3,5-4 mėnesius, žolę pradeda ėsti jau kelių dienų amžiaus.

    Mityba
    Minta augaliniu maistu: medžių šakomis, lapais, žieve, pumpurais bei žolėmis. Taip pat grybais. Žiemą, susitelkę pušų jaunuolynuose, nukandžioja ištisus pušelių plotus. Per parą suėda iki 13 kg pašarų.

    Amžius
    Gyvena apie 20-25 metus.
    Priešai, nykimo priežastys

    Gamtoje priešų beveik neturi, tačiau labai dažnai nukenčia nuo brakonierių.

    Veiklos žymės
    Nulaužytos pušelės, nukandžiotos karklų krūmų šakos;
    Nulaupyti uosių, ąžuolų, drebulių, guobinių, eglių, šermukšnių kamienai;
    Ragais nutrinti kamienai;
    Guoliai;
    Pėdos sniege, purioje žemėje;
    Išmatų krūvelės.

    Vertė
    Puošnus ir įdomus gyvūnas, daugeliui asocijuojasi su didelėmis gūdžiomis giriomis, plačiomis pelkėmis. Numesti ragai tinka papuošalams, sagoms, įrankių kotams, baldams gaminti.
    Lietuvoje

    Lietuvoje paplitęs europinis briedis (Alces alces alces). Apyretis. Oficialiai 2006 m. jų buvo apie 4200. Gyvena lapuočių ir mišriuose miškuose, pelkėse, žiemą – pušų jaunuolynuose. Vasarą maitinasi žole, žiemą – krūmų, medžių žieve. [1]

    Medžioklė
    Medžiojamasis gyvūnas. Lietuvoje per 2005–2006 m. medžioklės sezoną sumedžiota 112 briedžių. Patinus leidžiama medžioti nuo rugsėjo 1 d. iki gruodžio 15 d., pateles nuo spalio 1 d. iki lapkričio 15 d. ir jauniklius nuo spalio 1 d. iki gruodžio 15 d.

  • Taurusis elnias

    Taurusis elnias

    Taurusis elnias (lot. Cervus elaphus, angl. Red deer, vok. Rothirsch) – elninių (Cervidae) šeimos žinduolis. Nuo seno populiarus V. Europos literatūroje ir heraldikoje (skaityti Elnias (simbolis)).

    Kilmė, paplitimas, sistematinė padėtis, gausumas
    Elninių gentis (Cervus) pradėjo formuotis Centrinėje Azijoje prieš 1 mln. metų. Dabar taurieji elniai paplitę Eurazijoje ir Šiaurės Afrikoje ir dalyje Š. Amerikos žemyno. Aptinkami miškuose, stepėse, miškastepėse, kalnuose ir net dykumose. Taurieji elniai sėkmingai aklimatizuoti N. Zelandijoje, Argentinoje, Australijoje ir Čilėje.

    Iš viso sistematiškai žinoma 20 tauriojo elnio porūšių. Lietuvoje aptinkamas taurusis elnias priklauso hippelaphus porūšiui. Visoje Europoje priskaičiuojama apie 1 milijonas taurųjų elnių. Bene daugiausiai šių žvėrių yra Didžiojoje Britanijoje – per 270 tūkst. individų. Bendrai Lietuvoje, Latvijoje, Estijoje gyvena per 20 tūkstančių tauriųjų elnių.

    Subfosilinės liekanos rodo, kad taurieji elniai Rytų Pabaltijyje gyveno jau ankstyvajame holocene ir čia buvo itin išplitę viduriniame holocene. Vėliau čia elniai išnyko. Taurieji elniai pradėti reaklimatizuoti Žagarės miškuose. Manoma, kad čia pirminė laisvėje gyvenančių elnių banda susiformavo iš grafo Naryškino aptvarų per Pirmąjį pasaulinį karą pabėgusių ar valstiečių išleistų žvėrių.

    Pirmosios Lietuvoje žvėrių apskaitos metais (1934 m.) Žagarės miške priskaičiuota 18 tauriųjų elnių. Į pietų Lietuvos miškus elniai atkeliavo iš Lenkijos ir Kaliningrado srities, kurioje, remiantis V. Beliakovo ir kt. (1978 m.) duomenimis, 1946–1947 m. gyveno apie 1500 šių žvėrių.

    Norint pagreitinti tauriųjų elnių plitimą, nuo 1969 m. Lietuvoje pradėti vykdyti jų gaudymo ir perkėlimo į naujas gyvenamąsias vietas darbai.

    Pagal medžiojamųjų gyvūnų išteklių naudotojų pateiktus duomenis, šiuo metu Lietuvos elnių populiaciją sudaro apie 25672 individai[1].

    Hibridizacija su kitomis rūšimis
    Kai kuriose Europos šalyse yra pastebimas introdukuotų dėmėtųjų elnių poravimasis su vietinais tauriaisiais elniais, gimsta hibridiniai palikuonys ir nuo to kenčia tauriųjų elnių genofondas. Saugant tauriųjų elnių kaip vietinės rūšies genofondą nuo šio pavojaus, būtina dėmėtuosius elnius laikyti tik aptvaruose ir iki minimumo riboti jų populiaciją Lietuvoje, ypač vengiant abiejų populiacijų kontaktų gamtoje. Galbūt vertėtų visai eliminuoti dėmėtuosius elnius iš Lietuvos faunos, nes tai yra įvežtinė rūšis (introdukuota) iš Tolimųjų Rytų regiono, neturinti pranašumų prieš vietinius tauriuosius elnius.

    Taip pat poruotis tarpusavyje gali visos tikrųjų elnių genties rūšys.
    Tauriojo elnio morfologinis ir morfometrinis apibūdinimas

    Tauriojo elnio kūnas proporcingas, tvirtas. Kojos santykiškai plonos, bet tvirtos. Kaklas iš šonų plokščias. Vyresnių patinų jis storesnis, todėl atrodo vizualiai trumpesnis. Uodega trumpa. Ausys didelės, judrios. Akių lėliukės juodos, rainelė gelsvai ruda. Prie akių kampučių yra ryški duobutė, į kurią atsiveria priešakinė kvapioji liauka.

    Elnių odoje yra daug prakaito ir riebalų liaukų. Specifinės kvapiosios liaukos atsiveria prie akių ir užpakalinės pėdos apatinės dalies išorinėje pusėje. Elniai šeriasi du kartus per metus. Pavasarinis šėrimasis prasideda balandžio antroje pusėje ir tęsiasis iki birželio. Rudens šėrimasis prasideda rugsėjo mėn. ir tęsiasi iki spalio pabaigos.

    Lietuvoje gyvenančių suaugusių patinų kūno masė (be vidaus organų, kojų apatinės dalies ir galvos) siekia 142,8 kg, patelių vidutiniškai – 69 kg. 14,5 metų amžiaus patino kūno ilgis siekia 215 cm, o aukštis – 133 cm.

    Elnių ragai – tai antrinis lyties požymis, turnyrinis ginklas, imponuojantis bei teritorijos žymėjimo organas. Ragų didumas yra svarbus lytinės atrankos ir ranginės žvėrių kaimenės struktūros veiksnys. Ragų paviršiuje esantys įvairūs kauburėliai vadinami perlais. Suaugę elniai ragus pradeda mesti vasario pabaigoje. Pirmieji ragus numeta vyresni patinai, o jauni žvėrys juos nešioja iki balandžio mėn. Numetus ragus, po savaitės ima augti nauji. Stiprių patinų ragai per parą priauga iki 150 g masės ir pailgėja 10–15 mm.

    Bioekologinės ypatybės
    Tauriesiams elniams tinkamiausias biotopas – plačialapiai miškai. Tačiau šie žvėrys gali prisitaikyti gyventi ir blogesnėmis sąlygomis. Taurieji elniai minta labai įvairiu augaliniu maistu: medžių ir krūmų lapais, ūgliais, žieve, vaisiais, puskrūmiais, žoline augalija, kerpėmis, grybais ir kultūriniais augalais.

    Nustatyta, kad suaugęs patinas per parą suėda apie 15 kg pašaro (patelė – 11). Elniai noriai ėda sumedėjusių augalų – uosių, ąžuolų, drebulių, karklų, šaltekšnių, šermukšnių, pušų lapus bei spyglius, ūglius. Žievę dažniausiai laupo nuo uosių, drebulių, eglių. Mėgstamiausias elnių maistas: viržiai, mėlynės, bruknės. Labai svarbus elnių maisto komponentas – gilės ir žoliniai augalai.

    Taurieji elniai lytiškai subręsta antraisias gyvenimo metais, bet dauguma patelių rujoti pradeda tik trečiaisiais metais. Ruja prasideda paskutinę rugpjūčio dekadą ir tęsiasi iki spalio pradžios. Jos kulminacija – rugsėjo antroji dekada. Nėštumas trunka 8 mėnesius. Jaunikliai gimsta gegužės pabaigoje – birželio pabaigoje. Tik ką gimęs elniukas sveria apie 8 kg. Keturių savaičių jauniklis pradeda maitintis žoline augalija, sekti paskui motiną.

    Taurieji elniai visai metų laikais laikosi būriais. Būna patelių, patinų ir rujojančių žvėrių būriai. Patelių būriui vadovauja viena iš vyresnių, turinti jauniklį patelė. Taurieji elniai gana sėslūs gyvūnai. Jie retai nuklysta daugiau kaip 20 km nuo savo įprastinių buveinių.

    Medžioklė ir jos produkcija
    Taurusis elnias yra svarbus medžiojamasis žvėris. Septintąjame dešimtmetyje Europoje kasmet buvo sumedžiojama 250 00 elnių, daugiausiai Austrijoje, Škotijoje ir Vokietijoje. Lietuvoje elnius medžioti buvo leista nuo 1938 m. Po Antrojo pasaulinio karo elniai Lietuvoje pradėti medžioti nuo 1971 m. Iš vieno sumedžioto tauriojo elnio vidutiniškai gaunama 68 kg skerdienos. Nemaža dalis elnienos yra eksportuojama, kailiai yra žaliava odos pramonei. Iš numestų arba menkos trofėjinės vertės ragų gaminami įvairūs dekoratyviniai dirbiniai bei papuošalai. Labiausiai vertinami trofėjiniai elnių ragai. Elnių viršutiniai iltiniai („perliniai“) dantys tinka juvelyriniams dirbiniams.
    Medžioklės būdai, terminai, taisyklės, teisiniai aktai

    Medžioklės būdai
    Taurieji elniai medžiojami naudojant šiuos medžioklės būdus:
    medžioklė su varovais, pasitelkus medžioklinius šunis arba be jų;
    sėlinant;
    tykojant bokšteliuose;

    Norint prisivilioti šių žvėrių patinus rujos metu, galima naudoti įvairiausių konstrukcijų švilpynes, mėgdžiojančias patinų riaumojimą.

    Medžioklės terminai
    Elnių patinų medžioklė prasideda nuo rugpjūčio mėnesio 15 dienos (medžioti gali tik selekcininkai). Antramečiai patinai medžiojami iki gruodžio 31 d., vyresnius – iki lapkričio 15 d.

    Rugsėjo 1 dieną prasideda tauriųjų elnių jauniklių patelių, antramečių bei bergždžių patelių medžioklė. Patelės medžiojamos iki gruodžio 31 d., jaunikliai – iki vasario 1 d[2].

  • Danielius

    Danielius

    Danielius (lot. Dama dama, angl. Fallow Deer, vok. Damhirsch) – elninių (Cervidae) šeimos žinduolis.

    Paplitimas
    Paplitęs Pietų Europoje, Šiaurės Afrikoje ir Mažoje Azijoje.

    Lietuvoje
    Lietuvoje danieliai gyveno iki XVI a., bet vėliau išnyko. XVII a.-XIX a. buvo auginami kai kurių dvarų parkuose. Tarybiniais metais atvežta danielių iš VDR, Čekoslovakijos, Vengrijos[1]. 1976-1977 m. į Lietuvą atvežta apie 90 danielių, kurie iš pradžių laikyti voljeruose, vėliau dalis paleista į laisvę, į miškus. Lietuvoje retas, negausiai aptinkamas tik ten, kur buvo paleistas į laisvę. Vis dažniau auginamas aptvaruose. 2006 m. gyveno apie 580 danielių.

    Išvaizda
    70-125 kg svorio, lieknas, panašus į taurųjį elnią, tik mažesnis ir su baltomis apvaliomis dėmėmis kūno šonuose. Išilgai nugaros – ryški juosva juosta, nusitęsianti per uodegą. Veidrodėlis (beformė balta dėmė, esanti ant užpakalio) ryškesnis nei tauriųjų elnių, su juosvų ar juosvai rudų plaukų juosta pakraščiuose. Uodega ilgesnė nei tauriųjų elnių, su išilgine juoda juosta. Kailio spalva vasarą – rusva ar gelsvai rusva, žiemą – pilkai rusva. Yra baltų ir juosvų danielių. Patinai truputį stambesni. Jų ragai – su mentėmis viršutinėje dalyje.

    Ragai
    Jaunikliai danieliai pirmuosius ragus užaugina kitų metų gegužės-birželio mėnesiais, liepą-rugpjūtį nuo jų nusitrina odelė. Pirmieji ragai yra kriaušės formos, storu pamatu, staigiai smailėjančia viršūne. Storas, kriaušės formos rago pamatas skiriasi nuo tauriojo elnio pirmųjų ragų, kurie yra ploni, pieštuko formos. Suaugę patinai ragus meta balandžio-gegužės mėnesiais, birželio mėnesį pradeda augti nauji ragai, kuriuos danieliai nusivalo rugpjūtį-rugsėjo pradžioje.

    Ekologija
    Gyvena mišriuose eglės ir lapuočių miškuose su tankiu krūmų traku ir gausia žoline augalija. Danieliai, kaip ir taurieji elniai, skirtingais metų laikais sudaro įvairius būrius. Žiemą patinai gyvena atskirai, patelės ir jaunikliai- dažniausiai mišriuose būriuose. Veiklūs ištisus metus.

    Mityba
    Minta augaliniu maistu: medžių ir krūmų šakelėmis, ūgliais, žieve (išskyrus alksnius ir beržus), žolėmis ir lauko kultūromis. Taip pat grybais.

    Priešai
    Vilkai, lūšys, valkataujantys šunys.
    Veisimasis

    Poruojasi rugsėjo-spalio mėnesiais. Nėštumas- 7,5-8 mėnesiai. Jaunikliai (1, rečiau 2) atsivedami gegužės-birželio mėnesiais. Gyvena maždaug iki 15 metų.
    Veiklos žymės

    Ragais nutrinti medžiai;
    Nugraužti medelių kamienai, nukandžiotos šakelės;
    Išminti takai;
    Iškapstyti ar išgulėti žolėje guoliai;
    Krūvelės išmatų;
    Pėdos sniege, minkštoje žemėje.

    Svarba žmogui
    Medžiojamas gyvūnas. Medžioklės sezono Lietuvoje metu patinai medžiojami nuo rugsėjo 1 d. iki gruodžio 31 d., patelės ir jaunikliai nuo spalio 1 d. iki gruodžio 31 d. 2005-2006 m. sumedžioti 7 danieliai, 2009-2010 m. – 49[2].

    Kadangi Lietuvoje laisvėje gyvena negausiai, ši rūšis didesnės įtakos miško ir laukų ekosistemoms nedaro.

    Iš numestų ragų gaminami papuošalai, sagės, peilių kotai, dekoratyviniai baldai.

  • Stirna

    Stirna

    Stirna (lot. Capreolus capreolus, angl. Roe Deer, vok. Reh) – grakštus elninių (Cervidae) šeimos žinduolis.

    Paplitus visoje Europoje, išskyrus šiaurinę dalį ir Airijos salą. Plačiai paplitusi visoje Lietuvoje, labai dažna. 2006 m. Lietuvoje gyveno daugiau kaip 86 tūkst. stirnų. Gyvena miškuose, laukuose.

    Biologija
    Kūno ilgis iki 150 cm, aukštis ties pečiais iki 100 cm, patino masė iki 55 kg, patelė mažesnė. Galva maža. Patinai turi trišakius, rečiau keturšakius iki 25 cm ragus. Kojos ilgos, lieknos. Uodega trumpa. Pasturgalyje ryški balta dėmė, vadinamasis „veidrodėlis“. Kailis vasarą šviesiai (kaštoniškai) rudas, žiemą pilkas.

    Tik patinai turi ragus, kurie pradeda augti pirmaisiais metais. Pirmieji ragai išauga maži ir nešakoti. Juos meta dažniausiai lapkričio mėnesį, nauji užauga ir nusivalo (iš pradžių būna apsitraukę oda) iki birželio. Antraisiais metais ragai dvišakiai, o dar po metų ragai jau būna trišakiai. Toliau šakų skaičius nedidėja.[1]

    Veisimasis
    Poruojasi liepos-rugpjūčio mėnesiais. Nėštumas trunka apie 9,5 mėnesio. Jaunikliai (1-2, kartais 3) atsivedami gegužės-birželio mėnesiais. Stirniukai būna rudi su baltomis apvaliomis dėmėmis kūno šonuose. Pirmuosius metus gyvena kartu su patele. Žiemą stirnos laikosi mišriais pulkais su stirninais ir jaunikliais.

    Mityba
    Minta augaliniu maistu, įvairiomis miško ir lauko žolėmis, lapuočių medžių ir krūmų šakelėmis, žieve (išskyrus alksnio). Taip pat grybais. Žiemą iš po sniego išsikasa uogienojų, viržių, samanų, kerpių.

    Priešai, nykimo priežastys
    Vilkai, lūšys, lapės, valkataujantys šunys.

    Veiklos žymės
    Ragais nutrinti jaunų medelių ir krūmų stiebai, šakelės;
    Nukandžioti ūgliai, šakelės;
    Iškapstytos ovalios, apie 0,5 m skersmens duobutės – guoliai;
    Krūvelės išmatų;
    Pėdos sniege, purioje žemėje.

    Vertė
    Vienas dažniausiai žmonių matomų stambesnių žinduolių, visų gerai pažįstamas ir mėgstamas. Stirnos neretai apkandžioja jaunų eglaičių, ąžuoliukų, uosiukų viršūnėles, aplaupo ir apskabo medžius, o valydami arba mesdami ragus stirninai nutrina jaunų medelių stiebelius. Iš numestų ragų gaminami vertingi papuošalai.

  • Šernas

    Šernas

    Šernas (lot. Sus scrofa, angl. Wild boar, vok. Wildschwein) – kiaulinių (Suidae) šeimos žinduolis, priklausantis porakanopių (Artiodactyla) būriui. Iš pradžių gyveno Europoje, Azijoje ir Šiaurės Afrikoje, vėliau introdukuotas Australijoje, Amerikoje ir pietų Afrikoje. Gyvena miškuose.

    Šernai serga erkiniu encefalitu, trichinelioze. Labai pavojingas maras bei snukio ir nagų liga. Ši liga pavojinga ir žmogui, todėl šernų skerdiena turi būti tikrinama veterinarijos laboratorijoje. Šernas yra vertingas medžioklės objektas, iltys turi trofėjinę vertę.

    Iš šerno kilo nemažai naminių kiaulių veislių.

    Išvaizda
    Šerno kūnas iš šonų plokščias, priekinė dalis masyvi. Kaklas trumpas, raumeningas. Galva didelė, priekyje baigiasi nusmailėjusia knysle. Akys mažos ir giliai įdubusios. Uodega vidutinio ilgumo. Sveria iki 350 kg.

    Kūnas apaugęs juosvais šeriais, po jais yra vilnaplaukiai, kurie būna ypač tankūs žiemą. Jauniklių kailiukas išilgai dryžuotas, bet po to dryžiai išnyksta ir kailis tampa rausvai rudas. Suaugę šernai šeriasi nuo kovo pabaigos iki birželio vidurio.

    Įpročiai, maitinimasis
    Šernai mėgsta spygliuočių medynus, ypač eglynus. Čia dažniausiai įsitaiso ir savo guolius. Aktyvūs prietemoje ir naktį. Gyvena bandomis, tik vyresni patinai laikosi pavieniui ir prie bandos prisijungia poravimosi periodu.

    Labai mėgsta maudytis, tiek vandenyje, tiek dumble. Po purvo vonių nuvalo savo kailį į šiurkštų medžio kamieną.

    Į maisto racioną įeina žemės ūkio kultūros, todėl išknisa daug bulvių, grūdinių kultūrų. Rudenį po oda kaupia daug riebalų. Žemės ūkiui padaro nemažai žalos, bet miškuose jie supurena dirvą, suėda labai daug vabzdžių, tarp jų daug kenkėjų, ypač karkvabalių lervų.

    Dauginimasis
    Rujoja vėlyvą rudenį ir žiemos pradžioje. Pietų Europoje ruja trunka iki sausio pabaigos. Rujos periodu patinai kartais kovoja. Silpnesnius patinus nuveja stiprūs, kurie turi haremus po 2-4 pateles.

    Artėjant paršiavimuisi patelė ima ruošti guolį. Jis būna maždaug 1 m skersmens, 30-40 cm aukščio, suknistas iš šakučių, sausų žolių, medžio žievės. Nėštumas trunka apie 4 mėn. Veda vidutiniškai 4-6 jauniklius. Tik gimę šerniukai turi 10 dantų, iš jų 4 iltinius, mato ir netrukus jau bėgioja, bet pirmomis dienomis guolio nepalieka, didesnę paros dalį miega. Šerniukai žinda apie 10 savaičių, bet maisto patys ieško jau dviejų savaičių. Dvejų metų amžiaus šerniukai palieka šeimynines bandas ir susijungia į bendraamžių būrius. Ketverių metų patinai jau vaikšto vieniši.

    Kol jaunikliai maži, patelės būna labai agresyvios ir artyn prisileidžia tik tokias pat pateles su paršiukais. Paršavedės sudaro nemažus būrius, kuriems priklauso ir prieš tai buvusios vados šerniukai.

    Amžius
    Gyvena 10-12 metų.

    Priešai, nykimo priežastys
    Vilkai, ligos (ypač maras).

    Veiklos žymės
    Suardytas ir išknistas dirvos paviršius, miško paklotė;
    Miške praminti ryškūs takai;
    Gulyklos-guoliai ir maudyklės;
    Gyvenamoje teritorijoje dantimis suraižyti eglių kamienai;
    Nutrintos eglių šaknys ir kamienai(dėl to nudžiuvę medžiai);
    Pamiškėse išminti, išvartyti javai, nukandžiotos jų viršūnės, pribarstyta nesukramtytų grūdų ir praminti takai;
    Purioje žemėje ir sniege- takai, pėdos(greta įspausti visi keturi pirštai);
    Stambokos juosvos išmatos.

    Vertė
    Vietovėse, kur šernų gausu, nuo jų dažnai nukenčia ant žemės perintys miško paukščiai, ypač tetervinai, jerubės, slankos. Pridaro žalos ir žemės ūkio kultūroms.