Redakcijos komentaras
Medžioklės su varovais, naktinė medžioklė, medžiotojų edukacija ir galimybė medžioti netoli pastatų – į šias sritis nukreiptas Lenkijos pilietinės iniciatyvos „UWAGA! Polowanie“ draudimų paketas. Mūsų vertinimu, tokie siūlymai kirstų ne tik per medžioklės praktiką, bet ir per jos kultūros perdavimą. Valstybės institucijos neturi tapti prieš medžioklę nukreiptos kampanijos tvirtinimo biuru.
2026 m. spalio 18 d. baigėsi projekto viešosios konsultacijos. Lenkijos medžiotojų sąjunga (PZŁ) spalio 20 d. pranešė, kad užpildytos 52 854 anketos. Tai dalyvavimo skaičius, o ne tiek pat balsų prieš projektą: pranešimo paskelbimo metu sąjunga dar laukė Seimo skelbsimo atsakymų pasiskirstymo. Konsultacijų pabaiga taip pat nereiškia įstatymo priėmimo – šiame straipsnyje nagrinėjami siūlymai, o ne įsigalioję draudimai.
Iniciatyvos komitete nurodomi partijos „Zieloni“, organizacijos „Pracownia na rzecz Wszystkich Istot“ ir kitų aplinkosaugos bei gyvūnų apsaugos organizacijų atstovai. Iniciatoriai pakeitimus grindžia žmonių saugumu, gyvūnų apsauga, žemės savininkų teisėmis ir didesne viešąja kontrole. Šiuos tikslus galima svarstyti. Tačiau gerai skambantis tikslas savaime nepateisina kiekvieno po juo pakišto draudimo.
Draudimai taikosi ir į medžioklės kultūrą
Iniciatorių siūlomas medžioklių su varovais ir naktinės medžioklės uždraudimas nėra kosmetinis taisyklių patikslinimas. Tai būtų konkrečių medžioklės būdų panaikinimas. Vertinti tokį sprendimą vien pagal aktyvistų simpatijas ar antipatijas nepakanka: būtina atsakyti, kokiais būdais tada būtų vykdomos populiacijų valdymo užduotys ir kokios būtų praktinės pasekmės.
Ypač iškalbingas projekto 42aaa straipsnis. PZŁ, klubams, jų nariams ir kitiems išvardytiems medžioklės subjektams viešosiose ikimokyklinio ugdymo įstaigose bei viešosiose pradinio ir pagrindinio ugdymo mokyklose (lenk. szkoły podstawowe) siūloma drausti tiesiogiai ar netiesiogiai medžioklę populiarinančią veiklą. Atskirai įvardijami užsiėmimai, kuriuose pristatomi trofėjai, negyvi ar preparuoti gyvūnai, jų dalys ir medžiokliniai ginklai.
Projektas nedraudžia viso gamtinio švietimo. Tačiau plati „netiesioginio“ populiarinimo sąvoka kelia akivaizdžią riziką: kur baigtųsi pasakojimas apie medžioklės istoriją, žvėrieną ar tradicijas ir prasidėtų draudžiama veikla? Mūsų vertinimu, tai bandymas įstatymu susiaurinti erdvę, kurioje medžiotojai gali patys pristatyti savo kultūrą. Švietimas, kuriame apie medžioklę galėtų kalbėti tik jos priešininkai, virstų vienos stovyklos propaganda.
Kitas esminis ribojimas – siūlomas draudimas medžioti arčiau kaip 700 metrų nuo pastatų. Spalio 2 d. paskelbtoje pozicijoje PZŁ pabrėžia, kad kalbama ne vien apie gyvenamuosius namus, bet ir apie ūkinius bei kitus pastatus. Projekte numatyta sutikimu grindžiama išimtis iki ne mažesnio kaip 150 metrų atstumo, tačiau ji netaikoma visuomeninės paskirties pastatams. Sąjungos vertinimu, išsklaidytai užstatytame kaime sutikimų rinkimas taptų rimta praktine kliūtimi.
Saugumas privalomas. Tačiau draudimo mastą būtina pagrįsti rizikos duomenimis ir įvertinti žemėlapyje, o ne parinkti pagal tai, kuris skaičius įspūdingiau atrodo kampanijos plakate. Medžioklės ribojimas nėra savaiminis saugumo įrodymas.
Valstybė negali nusiplauti rankų
Projektu taip pat siūloma aplinkos, gamtos ar gyvūnų apsaugos organizacijoms, veikiančioms bent 12 mėnesių iki procedūros pradžios, suteikti šalies teises tvirtinant daugiamečius medžioklės planus. Jos galėtų teikti administracinius ir teisminius skundus, tam tikromis sąlygomis net nedalyvavusios pirmosios instancijos procedūroje.
Teisė skųsti sprendimus savaime nėra sabotažas. Tačiau institucijos privalo įvertinti, ar naujos procedūros nepadidintų vilkinimo rizikos ir kaip būtų užtikrinamas planų vykdymas ginčų metu. Medžioklė negali tapti įkaitu situacijoje, kai ginčai stabdytų sprendimus, o atsakomybė už pasekmes liktų miglota.
PZŁ savo pozicijoje kritikuoja ir projekto finansinį pagrindimą: sąjunga pasigenda tinkamai įvertintų sąnaudų, finansavimo šaltinių bei pertvarkos pasekmių. Tai yra medžiotojų organizacijos vertinimas, tačiau institucijos turi į jį atsakyti skaičiais ir aiškiu veiksmų planu.
Kas valdys populiacijas apribojus medžioklę? Kas organizuos reagavimą į žalą, kas atliks darbus ir iš kokio biudžeto bus mokama? Kol nėra įtikinamų atsakymų, draudimų paketas neturėtų būti pristatomas kaip parengtas problemų sprendimas. Aktyvistų politinis laimėjimas nėra pakankamas pagrindas valstybei prisiimti neapskaičiuotas pasekmes.
Lietuvai ši istorija svarbi kaip perspėjimas. Medžiotojų bendruomenei neužtenka piktintis tarpusavyje – reikia laiku skaityti projektus, teikti pastabas ir viešai ginti savo darbą bei kultūrą. O institucijų pareiga – atskirti pagrįstą kontrolę nuo perteklinių draudimų. Kai siūloma naikinti medžioklės būdus ir riboti jos tradicijų pristatymą, tai reikia vadinti tiesiai: tai prieš medžioklę nukreipti siūlymai, kuriems būtinas argumentuotas ir tvirtas pasipriešinimas.
Parašykite komentarą