Ne, apie vilką nebus, tai dalis pamąstymų susijusių atrankinės medžioklės nuostatomis. Na, visų pirmą reiktų pažymėti, jog plano panaikinti atrankinės medžioklės principus medžioklėje buvo atsisakyta (autoriai žinomi), dėl kilusio pasipriešinimo medžiotojų tarpe ir ne tik, o ji palikta iki kitos galimybės ją atšaukti, tai pabandykime apžvelgti, kaip gi tas vilkas gano tas ožkas, kitaip tariant kas tai ir kam.
Oficialioji tokios medžioklės taisyklių nuostata byloja jog tai – medžiojamųjų gyvūnų medžiojimas pagal tam tikrą eiliškumą, siekiant užtikrinti, kad, nesant natūralios atrankos ar jai susilpnėjus, būtų atrenkami ir laiku sumedžiojami silpni individai, o gerai besivystantys, perspektyvūs žvėrys – saugomi.
Aišku būtų galima ginčytis dėl apibrėžimo tobulumo, bet esmė turbūt vis vien liks tokia pati. Pažymėtina, kad atrankinė medžioklė Lietuvoje taikoma tik suaugusių elninių žvėrių patinams, kurios tvarką nustatė Aplinkos Ministerija dar gūdžiais 2002 metais, tačiau ji neapibrėžė kas ją vykdo, t.y. atrankinę medžioklę gali vykdyti visi medžiotojai. Bet čia įsijungia Medžioklės taisyklės, kurių 14 punktas byloja – „gali medžioti tik medžiotojo selekcininko kvalifikaciją turintis medžiotojas”. Tad esmė paprasta – elninių žvėrių suaugusius patinus gali medžioti tik medžiotojo selekcininko kvalifikaciją turintis medžiotojas.
Tad apie viską iš eilės, ar reikalingas toks medžioklės principas? Mano manymu, jis privalomas turėtų būti be galimybės mąstyti kitaip, dėl labai paprastų priežasčių, tačiau su daugybę vidinių medžiotojo sielos prieštaravimų.
Aš kaip ir kiekvienas medžiotojas, taip pat, noriu sumedžioti trofėjinį laimikį, kuris papuoštų mano svetainę ar darbo kambarį. Bet norint sumedžioti tokį neužtenka sugebėjimų ar užsispyrimo, tokių gyvūnų dar turi ir būti, o čia jau retenybė. Aišku galima būtų sakyti, kad kalta gamta – vaikšto visokie nesubrendėliai, kreivaragiai ar su per mažai šakų, bet kodėl taip yra iš tiesų.
Visų pirma gamta nekalta arba kalta tik tiek, kad natūralūs atrankos principai neveikia, nes dėl žmogaus įsikišimo balansas tiek pažeistas, jog tiesiog jis negali veikti ir jam atsistatyti sąlygų bei laiko trūksta. Tad belieka atranką vykdyti medžiotojo veikla. Bet čia taip pat problema, visi medžiotojai (ir aš) nori „gražių” ragų, o tie kreivaragiai ir nesubrendėliai nedomina arba domina tik tiek kiek jie gali būti tinkami maistui. Ir čia prasideda užburtas ratas dėl medžioklės taisyklių ir atrankinės medžioklės nuostatų netobulumo, o gal jų sąveikos netobulumo, o gal politikos medžioklės ūkyje, na, kažkas vis tiek turi būti kaltas, tik ne aš.
Stengdamiesi sumedžioti trofėjinį laimikį ir palikdami tuos kreivaragius ir pan. mes gamtoje programuojame, kad ir toliau tų kreivaragių ir pan. bus tik daugiau. Nes sumedžiodami ypatingai vertingų genų individus, mes paliekame tuos, kurių vertė abejotina, o jie tuoj užima vietą prie patelės uodegos. Dėl to „gražių ragų reikalavimai” kasmet vis smunka žemyn, nes tų tikrai vertingų ragų nešiotojų tiesiog nėra arba yra labai labai mažai. O tai kartais lemia per ankstyvą vertingo individo sumedžiojimą, nes jo „gražūs ragai” – nors kitąmet ar už dviejų jie turbūt būtų buvę trofėjiniai. Ir viskas sukasi užburtu ratu – kreivaragis, jaunas, nesubrendėlis.
Atrankinės medžioklės nuostatos lyg ir turėtų užtikrinti, kad to nebūtų tačiau jos turi keletą esminių trūkumų, nekalbant apie medžiotojų klaidas ar jų nesilaikymą. Taip, jos parašytos labai gerai, kas liečia reikalavimus, tačiau jose nėra mechanizmų užtikrinančių, kad jos veiktų. Ne, tai ne apie baudas, tik supratimas ir savimonė gali tai užtikrinti, o kartais suklysta juk visi.
Visų pirma visi medžiotojai žino, kad lengviausia ir naudingiausia atranką vykdyti jauniems individams, kurių atrankos požymiai geriausiai matomi, bei jie patys lengviau sumedžiojami, nors ragų svetainėje jau nepasikabinsi. Tad kaip tai turėtų veikti ir kokie mechanizmai turėtų užtikrinti, kad būtų teigiamas poveikis? Mano manymu yra ydinga kvotų (limitų) skirstymo tvarka, kuri gyvūnų rūšį apibrėžia tiesiog lytimi, tiesa dar išskiria jauniklį, kas automatiškai užprogramuoja paieškas ko – „gražių ragų”. Vis tik norint turėti trofėjinių individų reiktų juos ir „užsiauginti”, o tai prie to tikrai neveda. Galvočiau, jog limitai elninių žvėrių patinams turėtų būti diferencijuojami ne tik pagal lytį, bet ir pagal amžiaus grupes. Aišku, kokios proporcijos turėtų būti privalu gerai išdiskutuoti pasitelkiant ir gamtos mokslų įstaigų atstovus, ir žinovus, ir medžiotojus. Tačiau mano manymu, didžioji kvotų (limitų) dalis turėtų atitekti antramečiams dėl aukščiau išvardintų priežasčių, bei padarius medžiotojui klaidą galimos mažesnės neigiamos įtakos populiacijai. Likusi dalis turėtų atitekti trofėjiniams laimikiams ir neperspektyviems. Sakyčiau taip – 70 prie 30 santykis, o pasikeitus situacijai, juk galima keisti ir santykį, aišku tai turėtų būti ne vienerių metų programa, kuri pasikeitus valdžiai tuoj pat pasikeistų.
Ką tai duotų, ogi keistų populiacijų sudėtį, t.y. populiacijose padaugėtų subrendusių individų, tarp subrendusių individų keistus perspektyvių ir vidutiniokų santykis, tada padidės ir natūrali atranka. Be to sumedžiojus perspektyvų antrametį realiai prarandami tik metai, kol užaugs kitas antrametis, o klaidingai sumedžiojus perspektyvų šešerių metų individą mes prarandame 5m. ir pan. Manau tada ateitų ta diena, kai miškuose bus daugiau trofėjinių, nei vidutiniokų ar „selekcinių”, bus ir gražu pažiūrėti, ir malonu sumedžioti.
Dar vienas dalykas selekcininko kvalifikacija, va čia reikalas dviprasmis. Ir už, ir prieš, viskas priklauso nuo aplinkybių. Jei selekcininko kvalifikacijai gauti tikrai reiktų išmokti visko kas ten parašyta ir daugiau, suvokti, sugebėti tai pritaikyti, bei būtų užtikrinta reali mokslų kontrolė, tai visomis keturiomis – už. Tačiau jei tai ir toliau vyks kaip dabar, ar bus supaprastinta, tada kam ji išvis reikalinga. Taisyklėse išbraukiam tą reikalavimą, o mokymo bilietuose įtraukiam kelis punktus, kad bent girdėję būtume apie tai ir pirmyn į bokštelį.
Tad, kad ir kaip, ir iš kurios pusės bežiūrėtum, viskas susiveda į politiką medžioklės ūkyje. Valstybė pati turi apsispręsti kokią medžioklę ji nori turėti, kokie žvėrys turi vaikščioti po mūsų miškus ir laukus, bei kokią naudą ji nori gauti iš to. Mes galime apeliuoti į laisvę, supratimą ar galimybę pačiam nuspręsti, tačiau praktika rodo jog tai neveikia. Nors ir turime įrankius šiems tikslams siekti, tačiau nesant mechanizmų arba jiems neveikiant rezultatas akivaizdus. Tad, kartais užmušk bebrą ir išgelbėsi medį yra ir tinkamas variantas spręsti problemas.
„Miske.lt“
Medžiotojas
Parašykite komentarą