Iki šiol tik „Baltijos vilko” atstovai didžiavosi atradę „gerą” vilkų ir lūšių apskaitos metodą, pagal kurį nustatoma, kiek šių žvėrių tikrai gyvena Lietuvoje.
Dabar Aplinkos ministro Kęstučio Navicko įsakymu medžiojamųjų gyvūnų apskaita pagal pėdsakus sniege įrašyta į Medžioklės Lietuvos Respublikos teritorijoje taisyklių 42 punktą. Pagal pėdsakus sniege medžiotojai žvėris skaičiavo visada, skaičiuoja ir dabar, tačiau taisyklėse dabar įteisinta nauja „Baltijos vilko” propaguota maršrutinė žvėrių apskaita, kai neatsižvelgiama į maršrutu apeitos teritorijos plotą, o tik į maršruto ilgį.
Teigiama, kad šį apskaitos metodą pritrūkę darbo sugalvojo ne Aplinkos ministerijos klerkai, o pasiūlė kažkokie mokslininkai, kurių pavardės kažkodėl neskelbiamos. Gerai, kad nors pripažįstama, jog absoliutaus žvėrių skaičiaus medžioklės plotų vienete pagal tokią metodiką nustatyti neįmanoma ir šios apskaitos duomenys neįtakos elninių žvėrių sumedžiojimo limitų sudarymui.
Tokios apskaitos tikslas- nustatyti ilgalaikius žvėrių gausos pokyčius. Vadinasi, dėl elninių žvėrių sumedžiojimo limitų nustatymo medžiotojai privalės atlikti dar vieną apskaitą, kaip tai daro kiekvienų metų žiemos pabaigoje, tradiciniais apskaitos metodais. Tačiau jeigu medžiotojai senaisiais apskaitos metodais vienais metais nustatys vienokį žvėrių skaičių, o kitais metais didesnį ar mažesnį, tai tą žvėrių gausos pokytį jie labai lengvai nustatys ir patys.
Teigti, kad medžiotojų vykdomos apskaitos yra labai netikslios, beprasmiška, kai niekur neskelbiama galimos maršrutinės apskaitos paklaidos. Profesoriai, privertę Aplinkos ministrą maršrutinę apskaitą įrašyti į medžioklės taisykles, galėtų paaiškinti, kaip iš atskiruose maršrutuose gautų duomenų bus nustatinėjimas tas žvėrių gausos pokytis ir kam jis bus naudojamas. Sakykim, didesniame miško masyve didžiuma briedžių, ypač gilią žiemą, apskaitos metu savaitę ar ilgiau gali apsistoti didesniame miško želdinių plote ir nepalikti pėdsakų pastoviame maršrute, o kitais metais maršrutą pereis 10 briedžių- tai gal tas pokytis bus nuo 0 iki 10 ir taip svyruos kiekvienais metais.
Visos Lietuvos mastu, apibendrinus ir sujungus į vieną visumą visus maršrutus, gal ir įmanoma nustatyti atskirų žvėrių populiacijų gausos pokyčius, bet tik ne atskiruose medžioklės plotų vienetuose.
O jeigu šios apskaitos tikslas kaip tik toks, tai kodėl šią programą turi vykdyti medžiotojai?
Tačiau Lietuvos žvėrių populiacijų gausos pokyčius Aplinkos ministerija ar kitos tuo suinteresuotos organizacijos gali vertinti ir pagal medžiotojų vykdomas apskaitas bei sumedžiojimo duomenis.
Jeigu medžiotojų apskaitomis nepasitikima, tegul žvėris skaičiuoja nepriklausomi skaičiuotojai. Ar yra kokie įtarimai, kad medžiojamieji žvėrys nyksta (šernų maras nesiskaito- jokios papildomos apskaitos jiems nepadės)?
Priešingai, jų populiacijos gausėja, tai kam medžiotojus apkrauti beprasmišku darbu. Kažkas, matyt, neturi ką veikti,tad prasimanė darbo sau ir užkrovė papildomus rūpesčius medžiotojams. Medžiotojams teks ne tik prabėgti keletą kilometrų miškais, kas nebūtų didelė tragedija, bet reikės dar tapti profesionaliais kompiuterininkais bei fotografais.
Medžiotojai ir taip savo miškus išnaršo skersai ir išilgai varymo medžioklių metu, nurinkinėdami brakonierių kilpas ar ieškodami ir rankiodami nuo AKM nugaišusius šernus – nėra taip, kaip mano kai kurie garbūs piliečiai, kad visas medžiotojų judėjimas medžioklės plotuose tėra tik maršrutu „džipas” – tykojimo bokštelis prie jaukyklos…
Skaičiuojant vilkus, maršrutą buvo galima keisti ir sudaryti ten, kur tikimasi, kad vilkai gali palikti pėdsakus. Beje, nors buvo klausiama, niekas taip ir nepaaiškino, kaip keletą metų iš maršrutų perimetruose paliktų pėdsakų būdavo nustatomas absoliutus (ne pokyčiai) vilkų ir lūšių skaičius. Gal todėl tiek mažai šių žvėrių ir būdavo suskaičiuojama.
Tačiau, kadangi maršrutinė apskaita įrašyta į medžioklės taisykles, ko gero, medžiotojams ją teks vykdyti. Gerai nors tai, kad maršrutinės apskaitos laiką nustatyti palikta medžiotojams.
Anksčiau į mano siūlymą vilkų ir lūšių apskaitas vykdyti atskirai atskirose šalies teritorijose, atsižvelgiant į tai, kur yra sniego danga ir apskaitai tinkamos sąlygos, atsižvelgta nebuvo. Buvo laukiama, kol tą pačią dieną kovo mėnesį tinkama apskaitai sniego danga bus visoje Lietuvos teritorijoje, kas kintant klimatui Lietuvoje neįmanoma.
Dėl apskaitos metodikos medžiotojams kyla ir įvairių klausymų. Į dalį jų atsakymus gali rasti Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos svetainėje, skyrelyje „Žvėrių apskaita”. Metodikoje nurodoma, kad laukais maršrutas gali būti sudaromas, jeigu būtina numatyti perėjimą iš nesusisiekiančių tiriamų buveinių (miškų, krūmynų ir pelkių).
VSTT išaiškinime nurodoma, kad laukais maršruto ilgis nesvarbus, svarbu tik, kad tiriamoms buveinėms tektų reikalingas maršruto ilgis. Kodėl nenurodoma, ar žvėrių pėdsakus reikia skaičiuoti laukų maršruto dalyje? Jeigu laukų maršruto ilgis gali būti ir 15km, tai kiek ten( žiemkenčių javų plotuose) galėtum suskaičiuoti, sakykim, stirnų pėdsakų. Jeigu medžioklės plotų vienete miškų yra tik kiek daugiau nei 100ha ir nėra nei pelkių, nei krūmynų, tai, ar maršrutu reikia apraityti miškelį aplinkui (laukai juk neįeina į tiriamą teritoriją)?
Grįžtant prie vilkų (tas pats ir lūšių) apskaitos atsiranda nemažai klausymų, į kuriuos taip ir nepavyko gauti atsakymų.
Pirmiausia, negalima iš tiesiniuose ilgio mato vienetuose (km) aptiktų pėdsakų nustatyti žvėrių skaičiaus. Toliau, nėra žvėrių apskaitos metodų be paklaidų.
Tačiau jeigu „Baltijos vilko” veikėjai tvirtina, kad tokiose maršrutinėse apskaitose nustatomas vilkų skaičius, kuris tikrai yra Lietuvoje, vadinasi tos apskaitos paklaida gali būti tik teigiama.
Paimkime pačią minimalią galimą žvėrių apskaitose paklaidą – 20 proc. Tada prie 2015m. suskaičiuotų 292 vilkų reikia pridėti 58. Vadinasi 2015m.pavasarį šalyje turėjo būti ne 292, o 350 pilkasermėgių.
Kai visoje Lietuvoje 2016m. tą pačią nurodytą dieną sniego dangos nebuvo, vilkų apskaita neįvyko. Tačiau jau anksčiau su „Baltijos vilku” buvome išsiaiškinę, kad lietuviški vilkai yra normalios lytinės pakraipos ir vis tik dauginasi. Taip pat jie masiškai neemigruoja į kitas valstybes, kaip Lietuvos piliečiai: galima laikyti, kad vilkų, kertančių Lietuvos sieną į abi puses, skaičius apytikriai vienodas. Vilkai veda 3-7(8) jauniklius (A.Navasaitis. Miško žvėrys. „Lututė”, 2007, Kaunas.).
Lietuvoje natūralių priešų neturi. Žmonės iš irštvų jų jauniklių jau seniai nekrapšto. Maisto Lietuvoje vilkams tikrai gausu, o ir kokių tai ligų epidemijų nenustatyta. Tai kodėl vilkiukų mirtingumas gali siekti 80%, kaip kai kur skelbiama (matyt pasenę duomenys iš tų laikų, kai vilkai buvo naikinami).
Mano galva, vilkų populiacijos gausa dėl jauniklių prieauglio turėtų padidėti apie 30%, o tada 2015m. vilkų medžioklės pradžiai mūsų miškuose turėjo gyventi apie 455 (pridedama 30 proc. nuo 350) vilkų. Sumedžiota buvo 60 vilkų, tad 2016 m. pavasarį dauginimuisi turėjo likti 395 žvėrys. Pridėjus 30 proc. prieauglį, 2016- 2017m. sezonui jau buvo 513 pilkių.
Grynai teoriškai, kai nebuvo vykdomos apskaitos, šiam pavasariui Lietuvoje turi būti likę 453 vilkai. Praktiškai vilkų yra daug daugiau, tačiau nesuprantama, kodėl Aplinkos ministerija užbuksavo ties 292 skaičiumi, kodėl taip bijomasi „Baltijos vilko” rėksnių?
Vilkų populiacijos sparčiai atsistato, gausėja ir tose Europos valstybėse, kur jie buvo išnaikinti ir negyveno ilgus dešimtmečius. Jau ir ten vilkai daro ženklią žalą galvijų augintojams, dažnėja žmonių susitikimai su plėšrūnais urbanizuotose teritorijose (L.Balčiauskas. Europos Parlamente- apie vilkų skaičiaus valdymo problemą. „Mūsų girios” 2015Nr.10). Vakaruose privati nuosavybė gerbiama labiau nei pas mus, todėl ten apie vilkų gausos reguliavimą pradedama galvoti blaiviau. Visai neseniai vilkai leisti iššaudyti Norvegijoje, kur pradėjo pjauti avis, lyg tai mūsų vilkai maitintūsi kiškio kopūstais. Tačiau kodėl nedaugėja vilkų Lietuvoje? Atsakymas tik vienas – nemokame (ar nenorime) juos teisingai suskaičiuoti.
Tačiau kokie argumentai išsakomi diskusijose tarp vilkų gelbėtojų ir intensyvesnio gausos reguliavimo šalininkų?
Vilkų globėjai teigia, kad: vilkų Lietuvoje gyvena per mažai; dėl žmonių veiklos mažėja jiems gyventi tinkamų teritorijų; medžiojama per daug intensyviai ir išblaškomos vilkų šeimynos dėl ko nėra prieauglio, o pavieniai vilkai sunkiai gali susimedžioti laukinius gyvūnus, todėl daugiau daro žalos naminiams gyvūnams; žala galvijininkystei didėja dėl to, kad neproporcingai vilkų skaičiui gausėja naminių gyvulių bandos (atseit, avys pačios kaltos, kad jas vilkai ėda), o gyvulių augintojai netaiko apsaugos nuo vilkų priemonių; tik vilkai gali tinkamai sureguliuoti laukinių kanopinių žvėrių gausą, o vilkų gausą gali reguliuoti ligos; pagaliau, kad medžiotojai (kartais jie apdovanojami įspūdingais epitetais) vilkus siekia išnaikinti kaip konkurentus dėl grobio.
Intensyvesnio vilkų gausos reguliavimo šalininkai teigia, kad: taikomi netinkami vilkų apskaitos metodai, netgi nenurodant jų galimas paklaidas, ir vilkų Lietuvoje gyvena daug daugiau nei teigiama; neatsižvelgiama į vilkų prieauglį, netgi nebandoma nustatyti, koks jis galėtų būti; nustatant vilkų skaičių neatsižvelgiama į medžiotojų Aplinkos apsaugos agentūroms pateikiamuose prašymuose- pasiūlymuose dėl žvėrių sumedžiojimo limitų nustatymo nurodomą vilkų skaičių; vilkų sumedžiojimo limitas įvykdomas per trumpą laiką, kas rodo, kad pilkių yra daugiau nei nurodoma apskaitoje; ženkliai didėja vilkų daroma žala gyvulininkystei bei medžioklės ūkiui; esamomis priemonėmis neįmanoma efektyviai apsaugoti nuo vilkų gyvulių bandas ; vilkai vis daugiau prisitaiko gyventi labiau urbanizuotose teritorijose mažuose miškų masyvuose, taip plėsdami savo gyvenamąsias teritorijas (vilkų daugėja); vien vilkai negali tinkamai reguliuoti laukinių gyvūnų populiacijų gausą, nes žmogus jau per daug savo veikla įsikišo į gamtoje vykstančius procesus; medžiotojai nėra vilkų žudikai, siekiantys išnaikinti savo konkurentus, o nori tik vilkus medžioti kultūringose medžioklėse medžioklės taisyklių nustatytais medžiojimo būdais ir terminais ir laikyti miškuose tiek vilkų, kad „ir avis būtų sveika, ir vilkas sotus”; visiškai nepriimtina, kad plėšriųjų žvėrių gausą reguliuotų infekcinės ligos.
O arbitras šioje diskusijoje turėtų būti visus medžioklės reikalus tvarkanti Aplinkos ministerija. Nepataikaujant nei vieniems, nei kitiems turi būti nustatomi vilkų sumedžiojimo limitai ar apsiribojama tik vilkų medžioklės sezono trukmės reguliavimu. Kad nustatyti pilkių sumedžiojimo limitus, pirmiausiai, pasitelkus mokslo įstaigas, tobulinti apskaitų metodus, taikyti jų ne vieną, o kelis, paskaičiuoti galimas apskaitų paklaidas, nustatyti vilkų prieauglio dydį, migracijų pobūdį. Svarbu atsižvelgti ir į gyvulininkystei bei medžioklės ūkiui daromą žalą, piliečių pranešimus apie stebėtus vilkus ar jų veiklos pėdsakus ( Gamtos tyrimo centro ir Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugijos neprofesionaliojo mokslo projektas stambiųjų plėšrūnų apskaitai).
Keistos procedūros priimtos ir vilką sumedžiojus. Aplinkos ministerijos 2015.11.11 rašte Nr.(12-1)-D8-8328, pasirašytame viceministro L.Jonausko, skelbiama, kad: „Medžioklės plotų naudotojai, sumedžioję vilką, prieš pradedant sumedžioto gyvūno dorojimą arba prieš išvykstant iš medžioklės plotų vieneto, kuriame buvo medžiojama, turi apie vilko sumedžiojimą telefonu 8(5) 273 2995 informuoti Valstybinės aplinkos apsaugos tarnybos Informacijos priėmimo ir valdymo centrą, ir ne vėliau kaip per 12 valandų pateikti atitinkamo Aplinkos ministerijos regiono aplinkos apsaugos departamento rajono (savivaldybės) agentūrai nustatytos formos (3 priedas) pranešimą , o ši gautą pranešimą turi tą pačią darbo dieną pateikti Aplinkos ministerijai el. paštu.” Mobilusis telefonas nėra privalomas medžioklės atributas, gali išsikrauti jo batarėja, iš daugelio miško vietų nėra ryšio, tai ką tada daryti su sumedžiotu vilku, jeigu jis nušautas vidurį miškų už 100 km. nuo namų, medžiojant individualiai?
Kaip Aplinkos apsaugos agentūrai pateikti 3 priedą per 12 val., jeigu pilkis sumedžiotas savaitgalį (nuo penktadienio pavakarės iki sekmadienio vakaro)? Gal vežti agentūros vedėjui į namus ar jo ieškoti kur nors turguje ar bažnyčioje?
Agentūros darbuotojai ministerijai apie vilko sumedžiojimą jau gali pranešti darbo dieną, tai kodėl ir medžiotojas agentūrai negali tai padaryti pirmą darbo dieną po vilko sumedžiojimo? Kodėl taip drebama dėl kiekvieno sumedžioto žvėries?
Sumedžiojimo limitai (žvėrims, kurių medžioklė limituota) nustatomi vadovaujantis apskaitų duomenimis, kurių tikslumas yra ±20-25%, o sumedžioti žvėrys griežtai skaičiuojami vienetais.
Ar sunyks žvėrių populiacijos, jeigu sezono metu bus sumedžiota vienu ar keliais žvėrimis daugiau ar mažiau?
Tikrai nesunyks, tik reikia visus žvėris įrašyti į sumedžiotų žvėrių ataskaitas. Manau, kad tokia tvarka įvesta tik tam, kad medžiotojus dažniau galėtų bausti aplinkosaugos inspektoriai, ką daryti jie labai mėgsta. O vilkai iš viso paversti kažkokiais šventais žvėrimis.
Nejaugi Aplinkos ministerija taip bijo triukšmingų vilkų gynėjų ir mylėtojų. O kaip jie labai „myli” pilkius, galima spręsti iš G.Žalkauskaitės raginimo vilkų gausos reguliavimą palikti ligoms: „Niežai reguliuoja plėšrūnų populiacijas: kai lapės ar vilkai ima gyventi tankiau, liga išplinta ir šių gyvūnų vėl sumažėja. Kodėl tai nepatinka medžiotojui?”
Medžiotojui į tokį teiginį sunku ką ir beatsakyti. Pasiūlyčiau nebent tik tokį reguliavimą siūlantiems įlįsti į tokio žiemos speige sniegynuose gaištančio žvėrelio kailį (koks ten kailis, kai nėra nė vieno plauko). Kadangi žmogus kailio neturi, tektų nusimesti visus rūbus, apsikrėsti niežų erkutėmis, kad besikasant būtų linksmiau laukti galo, ir žiemos šaltyje voliotis po sniego pusnis. Manau, gera būtų…
Matyt, kad straipsnio autorė nėra mačiusi tokių nuo niežų nuplikusių ir sau vietos nerandančių žvėrelių, jeigu gali siūlyti taip reguliuoti jų gausą.
O man teko matyti ir lapių, ir mangutų, kurie dar turėjo po kelis plaukus ant uodegų, galvų ir kojų, ir visiškai plikų, gyvų ir nugaišusių žiemą ir vasarą. Vaizdai kraupūs…
