Miske.lt

Žyma: Varyminė medžioklė

  • Šuo kanopinių žvėrių medžioklėje varant

    Šuo kanopinių žvėrių medžioklėje varant

    Sakoma, kad geras šuo pakeičia 10 varovų. Tai rodo, kokią didelę reikšmę, kanopinių žvėrių medžioklėje varant turi šunys. Protingas medžioklinių šunų panaudojimas medžioklėje varant, pagerina medžioklės rezultatą.

    Panagrinėkime, kaip šunys turėtų būti naudojami, kokias savybes turėtų turėti, nuo ko priklauso jų darbas, kiek jų turėtų būti.

    Koks yra kanopinių žvėrių medžioklės varant tikslas? Kanopiniai žvėrys dideliame medžioklės plote sutrikdomi, suneraminami, pakeliami iš savo dienojimo ar slėpimosi vietų, kad pradėtų judėti ar būtų varomi prie stovinčių ar sėdinčių medžiotojų. Medžiotojai gi privalo teisingai žvėrys įvertinti sumedžiojimo, atrankos atžvilgių ir „teisingai“ (greitai, tiksliai) sumedžioti. Žvėrių trikdymas, pakėlimas ir varymas neturi sukelti paniško, strimgalvio bėgimo.

    Medžiokliniai šunys kanopinių medžioklėje varant gali būti naudojami keliais būdais.

    Labiausiai paplitęs Lietuvoje būdas, kai medžioklinių šunų vedliai yra kartu ir varovai. Vedlys siunčia šunį paieškai į varomą plotą. Šuo dirba nesavarankiškai, visada išlieka didesnis ar mažesnis kontaktas su vedliu, kuris vadovauja šuns paieškai, nukreipdamas į vieną ar kitą pusę. Radęs žvėrių, šuo juos pakelia, pavaro ir grįžta pas vedlį. Šuniui medžiotojų linija turėtų būti kaip „Stop“ ženklas. Pažįstantis plotus medžioklinio šuns vedlys su azartišku šunimi gali būti labai naudingas. Šuo, jausdamas vedlį netoliese, yra drąsesnis ir gali „iškrapštyti“ tankumynuose pasislėpusius šernus.

    Kitas naujas ir rezultatyvus būdas, nežinomas Lietuvoje, bet labai greitai plintantis Vidurio Europoje, yra Stöberjagd (stöbern – raustis, naršyti). Apie jį rašiau kanopinių žvėrių medžioklės varant būdų apžvalgoje. Čia medžiojama be varovų. Žvėris pakelia ir pabaido medžiokliniai šunys, kurie sekdami žvėrių pėdsakais skalija ir dirba po vieną. Šunų vedliai, kurie kartu yra ir medžiotojai, stovintys šaudymo vietose, siunčia savo šunis nurodytu laiku (pagal tvarkaraštį) į varomą plotą, kur jie savarankiškai kelia žvėris, persekioja juos sekdami pėdsakais ir skalydami. Po 20–30 minučių savarankiško „darbo“ grįžta pas vedlį.

    Taip pat kanopinių medžioklėje varant naudojami pėdsekiai ir kraujasekiai. Jie po varymo suseka ir „surenka“ sužeistus žvėris ir patikrina šūvio vietas.

    Šuo, naudojamas kanopinių žvėrių medžioklėje varant, privalo turėti šias įgimtas savybes: gerą uoslę, skalyti sekdamas pėdsaku, aršumą žvėriui, orientacijos vietovėje, pėdsakų, žvėrių radimo (Fährtenwille) ir sekimo pėdsakais (Fährtensicherheit) instinktus, būti valdomas.

    Uoslė yra šuns orientacijos aplinkoje sistema, kuri perduoda žvėrių kvapą kaip dirgiklį į centrinę nervų sistemą ir šuo pradeda instinktyviai persekioti ir varyti žvėris. Jeigu šuns uoslės receptoriai nepakankamai išsivystę, pvz., dėl gyvenimo užterštame didmiestyje arba dėl degeneracinės (neteisingos, vedančios prie pablogėjimo) atrankos veisiant, geriausiu atveju šuo galės užuosti stiprų kvapą, tačiau jis niekuomet neturės „geros uoslės“. Ar šuo gerai užuos žvėris ir jų skleidžiamą kvapą, pirmiausia priklauso nuo šuns nosies pajėgumo ir nuo to, kiek nosis treniruojama naudojant šunį medžioklėje.

    Šuo, sekdamas pėdsakais, persekiodamas ir varydamas žvėris, privalo skalyti. Tai pagrindinis reikalavimas medžiokliniams šunims, naudojamiems kanopinių medžioklėje varant. Iš skalijimo žinoma, kas vyksta varymo metu: kur yra šuo, ką jis veikia, o iš skalijimo pobūdžio galima net spręsti, ką jis varo. Skalijimas įspėja, perspėja medžiotojus, stovinčius linijoje ar stovėjimo vietose, kad jie pasiruoštų, nes artėja žvėrys. Skalijančio šuns varomas žvėris sutelkia dėmesį į jį varantį šunį, o ne į medžiotojų liniją. Ir svarbiausia – šuo skalydamas varo lėtai. Rudolfas Frysas (Rudolf Frieβ) knygoje „Medžioklės užrašai“ (1923) teigė, kad „šuo, kuris seka pėdsakais skalydamas, negali greitai persekioti žvėries, o tik lėtai varyti, nes jis pusę plaučių naudoja lojimui išgauti, o kitą pusę – nosies darbui“. Lėtas žvėrių judėjimas suteikia medžiotojams daugiau laiko teisingai įvertinti žvėrį ir paleisti taiklų šūvį. Šuns skalijimas varant taip pat labai pagyvina medžioklę, daro ją emocingesnę.

    Vokietijos medžioklinėje šunininkystėje tam skiriamas ypatingas dėmesys. Veislių, naudojamų medžioklėje varant, bandymų taisyklėse numatyta, kad šuo, negavęs teigiamo įvertinimo už Spurlaut (pėdsako sekimą skalijant), laikomas neišlaikiusiu bandymų ir veisime nedalyvauja. Taip yra su tautinėmis skalikų veislėmis, su vokiečių vachtelhundais. Vokiečių jagdterjerų ir taksų (kurie taip pat plačiai naudojami medžioklėje varant) bandymų taisyklės parengtos taip, kad už bandymų pratimą Spurlaut šuo kuris seka pėdsaku skalydamas, gauna daug daugiau balų nei tas, kuris varo tylėdamas ir pradeda skalyti tik pamatęs žvėrį (Sichtlaut). Jagdtejerui, kuris varo tylėdamas ir pradeda skalyti tik pamatęs žvėrį (Sichtlaut), negali būti suteiktas I laipsnio diplomas. Tai lyg svertai, kuriais remiasi Vokietijos šunininkai, norėdami išvesti medžioklinius šunis kanopinių medžioklei varant, kurie skalija sekdami pėdsakais. Vokietijos Demokratinės Respublikos (DDR) laikais tokie pat reikalavimai buvo taikomi dratharams ir kurtscharams.

    Apie tai, ar šuo skalija sekdamas žvėrių pėdsakais, galima spręsti iš to, kaip jis seka karštais kiškio pėdsakais. Iš kiškio pėdsako sekimo taip pat galima spręsti apie jo uoslę, žvėrių radimo (Fährtenwille) ir sekimo pėdsakais (Fährtensicherheit) instinktų stiprumą. Todėl daugelyje šalių jaunų medžioklinių šunų bandymuose yra sekimo kiškio pėdsakais pratimas.

    Vokiečių medžioklinių terjerų tinkamumo veisimui bandymų vertinimas
    Vokietijos medžioklinių taksų draugijos (Verein für Jagd-Teckel e. V.) taksų įgimtų savybių bandymų kiškio pėdsakų sekimo vertinimas

    Šuns, kuris persekioja žvėrį, seka pėdsakais, centrinę nervų sistemą sujaudina regimieji, girdimieji ir uodžiamieji dirgikliai (bėgančių žvėrių vaizdas, jų keliamas triukšmas, žvėrių ir jų pėdsakų kvapas), todėl šuo ima loti. Lojimo pobūdis priklauso nuo šuns nervų sistemos jautrumo slenksčio. Šunys su labai aukštu jautrumo slenksčiu seka pėdsakais tylėdami ir tik esant labai stipriai paskatai gali kelis kartus suloti.

    Esant žemesniam nervų sistemos jautrumo slenksčiui, persekiojant šuo gali pradėti loti tik pamatęs žvėris. Žvėrių persekiojimas tylint būdingas šunims, kurie nori grobio ir nori jį pagriebti, pavyzdžiui, kurtams. Taip persekioja žvėris vilkai ir jiems artimų veislių šunys. Persekiojant tylint daugiau šansų pagriebti grobį. Medžioklėje varant šuo turi sekti pėdsakais ir varyti žvėrys prie medžiotojų, o ne pats griebti žvėrį. Žmogus atrankos būdu medžioklei varant išvedė šunis, kurie skalija sekdami pėdsakais.

    Nauda akivaizdi: medžiotojui stovint prieš varymo kryptį ir girdint, iš kur į kur varomas žvėris, daug didesnė galimybė jį sumedžioti.

    Dar žemesnis nervų sistemos jautrumo slenkstis yra šunų, kurie užuodę intensyviai kvepiančius, šviežius (apie 3–5 minučių senumo) pėdsakus sekdami jais pradeda skalyti. Tačiau šuo privalo nutilti, kai pameta pėdsakus (pavyzdžiui, perbėga per žvėries padarytą pėdsakų kampą ar šuolį į šoną) ir pradeda daryti lanką ar ratą, norėdamas rasti pamestą pėdsaką. Taip pat tylint turi sekti narpliodamas senesnius kaip 5 minučių pėdsakus. Tačiau reikia atkreipti dėmesį į tai, kad pėdsako kvapo intensyvumui turi įtakos oro ir žemės dangos sąlygos: pėdsako kvapas ilgiau išlieka esant drėgnam ir šiltam orui nei sausam ar šaltam. Lojimas sekant pėdsakais privalo būti stiprus, dažnas ir toli girdimas. Taip lojantys šunys tinkamiausi medžioklėje varant.

    Taip pat reikia paminėti, kad susekus sužeistą žvėrį, šuo siunčiamas jį persekioti, pėdsekys ar kraujasekys pavijęs sužeistą žvėrį, negali jo „nugalėti“, šuo pradeda loti aplink vietoje stovintį žvėrį.
    Šuns pranešimas lojimu apie rastą negyvą žvėrį yra ne tas pats, kaip lojimas sekant pėdsaku: šiuo atveju ima veikti gaujos kvietimo prie grobio instinktas.

    Žemiausią jautrumo slenkstį turi šunys, kurie dar neužuodę, neišgirdę ir nepamatę žvėrių jau pradeda skalyti. Kaip dirgiklis juos veikia, pavyzdžiui, medžioklės aplinka (šūviai, varovų balsai, kitų šunų lojimas ir pan.). Taip lojantys medžiokliniai šunys yra netinkami medžioklei. Bandymų metu jie diskvalifikuojami ir toliau neveisiami.

    Šuo, naudojamas medžioklėje varant, turi turėti sveiką aršumą žvėrims. Aršumas apibūdinamas kaip agresyvaus elgesio laipsnis ir yra pasirengimas koviniam susidūrimui. Priklausomai nuo kovos objekto, skiriamas aršumas laukiniams žvėrims, plėšrūnams, gentainiams, žmonėms ir naminiams gyvuliams bei paukščiams. Medžiokliniams šunims nebūdingas ir netoleruotinas kandžiojimas arba agresyvumas gentainiams, žmonėms ir naminiams gyvuliams ar paukščiams.

    Šios agresijos formos yra degeneracinės (neteisingos, vedančios prie pablogėjimo) atrankos veisiant ir socializacijos trukumo pasekmė. Medžioklinių šunų aršumas žvėrims ir plėšrūnams yra agresyvumas grobiui. Aršumas iš esmės remiasi tuo, kad visa šuns energija nukreipta į žvėries persekiojimą. Pasiekęs grobį, šuo stipriai jį sugriebia. Negyvo žvėries medžioklinis šuo neturi draskyti ar plėšyti. Varymo metu šuo, aptikęs sužeistą žvėrį, privalo nugalėti ar negalėdamas nugalėti – stabdyti. Šuns aršumas žvėriui nėra pagrindinis, o tik vienas iš šuns tinkamumo medžioklėje varant kriterijų. Per aršus šuo taip pat yra negerai, nes vos ne kiekvieną medžioklę jis sužeidžiamas, kaip ir šuo, kuris ignoruoja kontaktą su sužeistu žvėrimi, lyg nematydamas prabėga pro jį ar nuo jo traukiasi. Geriausiai yra aukso vidurys.

    Orientacijos vietovėje instinktas yra įgimtas ir mokymų ir praktinio naudojimo medžioklėje metu gali būti tik išryškintas ir išgrynintas. Tai tarsi kompasas ar GPS šuns galvoje, kurio pagalbą svetimuose plotose jis grįžta po varymo į „išeities tašką“ (prie vedlio ar vedlio pėdsakų, kuriais randa savo vedlį). Jeigu neturintis šio instinkto šuo naudojimas medžioklėje, tai gadina medžioklę, nes po varymo ar medžioklės pabaigos reikia dar ieškoti pasiklydusio šuns.

    Pėdsakų ir žvėrių radimo instinktas (Fährtenwille) yra įgimtas ir viena iš sąlygų šuniui sumedžioti grobį. Tai pagrindinis reikalavimas medžioklėje varant naudojamiems šunims. Medžioklėje varant šuo privalo nuleidęs nosį prie žemės (apatine uosle) ištvermingai, nuodugniai, su aistra tikslingai apieškoti plotą. Paieška turi būti plati, sistemiška ir savarankiška, o ne šalia vedlio kojų. Jeigu plotas neturtingas žvėrių ir šuo ilgai jų neranda, jis privalo paplatinti ir pagreitinti paiešką, nors aplink būtų tankumynai, dilgėlynai, erškėtynai ir pan.

    Sekimo pėdsakais (Fährtensicherheit) instinktas. Norintis rasti grobį šuo, radęs pėdsakus, turi susitelkti į juos, su aistra sekti ir tvirtai juos „laikyti“, išnarplioti visas žvėries pėdsakų mėtimo ir painiojimo įmantrybes (kampus, šuolius į šoną, pėdsakų sudvejinimus). Pametęs pėdsaką, šuo turi daryti didelį lanką, apskritimą, siekdamas rasti pamestus pėdsakus. Jis neturi kreipti dėmesio į kertančius jį kitų žvėrių pėdsakus, net jeigu jie būtų šviežesni. Apie šuns sekimo žvėrių pėdomis instinkto stiprumą (taip pat pėdsakų ir žvėrių radimo instinktą ir skalijimą sekant pėdsakais) galima spręsti iš to, kaip šuo seka kiškio, lapės ar sužeisto kanopinio žvėries pėdomis. Praktiškai nėra tokios savybės, kurią taip stipriai lemia veisimas ir vadovavimas šuniui. Netaisyklingai atrinkus individus veisimui, galima per kelias kartas sekimo instinktą genetiškai susilpninti, taip pat įmanoma šuniui, turinčiam stiprų sekimo instinktą, susilpninti jį neteisingu rengimu ir vadovavimu.

    Šuns valdomumą suprantame kaip paklusnumą vedliui ir pripažinimą jį gaujos vadu. Valdomas šuo medžioja su vedliu, medžioja vedliui, palaiko kontaktą su vedliu ir po nesėkmingos arba nutrukusios paieškos tuoj pat grįžta pas vedlį. Šuns valdomumas yra įgimta savybė, kuri leidžia medžiojančiai gaujai tarpusavyje sąveikauti.

    Šuns aktyvumas medžioklėje priklauso nuo išorinių ir vidinių faktorių.

    Išoriniai faktoriai:
    Žvėrių tankis medžiojamame plote. Šunį veikia daug šviežio pačių žvėrių ir jų pėdsakų kvapo, pamatyti žvėrys ir medžioklės metu girdimi garsai (šūviai, kitų šunų skalijimas, žvėrių skleidžiami garsai). Didelis žvėrių tankis plote labai padidina šuns aktyvumą. „Mėgstama“ ir „nemėgstama“ žvėrių rūšis ir „darbas“ su ja.

    Medžioklės rengimo laikas. Prasidėjus medžioklių varant sezonui šuns aktyvumui turi įtakos net ir jų kūno viršsvoris, kuri jie sukaupė „dykinėdami“ ne sezono metu. Šiltesniu oru (spalio mėn.), kai dar nenukritę lapuočių medžių ir krūmų lapai ir vegetuoja pomiškiai, šuo yra vangesnis nei šaltesniu oru (lapkričio ir gruodžio mėn.).

    Sunkios oro sąlygos (sniegas, lietus, karštis) neigiamai veikia medžioklinio šuns elgesį, o tokie faktoriai kaip palanki vėjo kryptis (kai varoma prieš vėją ir oro srautai atneša šunims žvėrių kvapą) aktyvina jų elgesį.

    Medžioklės varant sezono pradžioje šuns pasitikėjimas savimi, o atitinkamai ir jo aktyvumas taip pat mažesnis nei vėliau, po kelių sėkmingų rezultatyvių medžioklių.

    Kitų šunų lojimas, keliamas triukšmas ir aptikti pėdsakai.

    Atstumas nuo medžioklinio šuns vadovo iki žvėrių buvimo vietos. Šuo, jausdamas vedlį netoliese, jaučiasi daug drąsiau ir tai labai į naudą „iškrapštant“ šernus, pasislėpusius tankumynuose.

    Vidiniai faktoriai:
    Paveldėtos ir įgytos savybės. Tai susiję su individualiais genetiniais gabumais, patyrimu ir šuns fiziniu pajėgumu.

    Šuns ryšys (kontaktas) su vedliu: sezono pradžioje yra didesnis nei sezono gale, nes dėl intensyvaus naudojimo medžioklėje varant padidėja šuns fizinis pajėgumas, pasitikėjimas savimi ir savarankiškumas (paieška ir varymas darosi ilgesnis ir tolimesnis).

    Dalis faktorių yra susiję vieni su kitais, todėl ne visada galima tiksliai nustatyti ribas.

    Nemalonu, bet sužeidimai – neišvengiama medžioklės blogybė. Net medžiojant pačiais moderniausiais ginklais, kurie leidžia paleisti preciziškai tikslų šūvį, žvėris ne visada krenta vietoje, nes šūvis medžioklėje – tai ne šūvis šaudykloje. Medžioklėje kiekvieno šūvio aplinkybės unikalios: skiriasi atstumas iki žvėries, jo judėjimo greitis ir kryptis. Taikliam šūviui trukdo krūmų šakos ir aukšta žolė.

    Tačiau net ir po absoliučiai mirtino šūvio gyvūnas dažnai dar kurį laiką sugeba judėti ir krenta, suspėjęs pasislėpti nuo medžiotojo taip, kad jį rasti be šuns labai sudėtinga.

    Elnias ar kuilys net po šūvio į širdį sugeba nubėgti porą šimtų metrų. Ką kalbėti, kai po mirtino sužeidimo žvėris būna pajėgus judėti net kelias valandas ir nuo pašovimo vietos gali nueiti ne vieną kilometrą. Ypač tai aktualu ir dėsninga medžioklėje varant, kur būna tikrai daug šūvių. Visi šūviai paleidžiami į žvėris, sužeidimų procentas tikrai didelis, nors bėgantys žvėrys gali savo elgesiu ar reakcija ryškiai to neparodyti (ypač tai būdinga šernams) arba medžiotojas gali to nepastebėti. Todėl medžioklėje varant būtina ir privalu atlikti sužeistų žvėrių (ir ne tik tų, kurie akivaizdžiai sužeisti) paiešką ir surinkimą, taip pat kontrolinę šovimo vietų apžiūrą.

    Dėl daugybės žvėrių, medžiotojų, varovų, šunų pėdsakų, sužeistų žvėrių paieška medžioklėje varant yra sunkesnė ir sudėtingesnė nei medžioklėje tykojant ar sėlinant. Ją turi atlikti sužeistų kanopinių žvėrių paieškos specialistai su parengtais pėdsekiais. Žvėrių paieška ir kontrolinė šovimo vietų apžiūra privalo prasidėti pasibaigus varymui, o ne medžioklei.

    Medžiotojai, sužeidę žvėrį, privalo ryškiai ir aiškiai pažymėti sužeidimo vietą (pvz., ryškios spalvos juostomis, vienkartinėmis nosinaitėmis, nulaužtomis šakomis) ir laukti šalia, kad galėtų ją parodyti paieškos specialistui, informuoti apie žvėries elgesį po šūvio.

    Kontrolinė šovimo vietų apžiūra su pėdsekiu

    Medžioklinių šunų skaičius medžioklės plote priklauso nuo medžioklės rengimo laiko, objekto ir plotų. Spalio mėnesį, kai dar nenukritę lapai ir vegetuoja pomiškiai, reikia maždaug 1 šuns 10–15 ha varomo ploto, lapkritį ir vėliau – 1 šuns 20–25 ha ploto. Taip pat reikia atsižvelgti į medžioklės objektą: jeigu pagrindinis medžioklės objektas yra elninių patelės ir jaunikliai, reikia mažiau šunų ir medžiotojų, o medžiojant šernus – daugiau. Varant per „nesunkius“ plotus (pvz., per brandų mišką su nedideliu pomiškiu) reikės mažiau šunų, per jaunuolynus – daugiau. Medžioklėje, kurioje dalyvauja 20 medžiotojų, prireiks 1 paieškininko su parengtu šunimi.

    Kad nesukeltume aistrų ir išvengtume diskusijų, apie atskirų veislių ar veislių grupių tinkamumą kanopinių medžioklėje varant nekalbėsime. Šunų augintojai dažniausiai labai opiai reaguoja į neigiamus atsiliepimus apie jų augintinius.

    „Miske.lt“
    Vytautas Tamošiūnas

  • Kanopinių žvėrių medžioklė varant

    Kanopinių žvėrių medžioklė varant

    Taip jau istoriškai susiklostė, kad Lietuvoje populiariausias medžioklės būdas yra medžioklė varant. Tam turėjo įtakos ekologiniai, politiniai ir ūkiniai faktoriai.

    Praeito šimtmečio 7-ajame ir 8-ajame dešimtmetyje gerokai suintensyvėję žemės ir miškų ūkiai sudarė puikias mitybos ir slėpimosi sąlygas kanopiniams žvėrims. Sumažėjęs stambių plėšrūnų skaičius ir papildomas šėrimas žiemą taip pat leido gausėti kanopinių žvėrių populiacijoms.

    Kanopinių žvėrių medžioklei buvo naudojami lygiavamzdžiai ginklai, nes sovietų valdžia baiminosi duoti paprastiems medžiotojams graižtvinius ginklus. Taigi briedžiai ir elniai, kaip ir kiškiai ar antys, buvo medžiojami 12 ar 16 kalibru. Tačiau visuotinė ginklų kontrolė turėjo ir savo privalumų – buvo mažiau brakonieriaujama.

    Sovietiniais laikais buvo privaloma dalį sumedžiotų kanopinių žvėrių atiduoti valstybei. Medžioklės kolektyvas privalėjo atiduoti valstybei 50 procentų sumedžiotų šernų, 75 procentus stirnų ir 90 procentų briedžių ir tauriųjų elnių. Atiduodama valstybei žvėriena, priklausomai nuo to, kokius sužalojimus padarė kulkos ar grankulkės žvėries kūne, buvo skirstoma į I kategorijos (skirtą eksportui) ir II kategorijos (skirtą vietos rinkai). Šių dviejų kategorijų žvėrienos supirkimo kainos labai skyrėsi:

    Už taiklų šūvį, kuris mažai sužalodavo žvėrieną, buvo mokamos premijos: už sumedžiotą briedį – 25 rubliai, už elnią ir šerną – 15 rublių, už stirną – 10 rublių. Taip atsirado Lietuvoje prieštaraujanti logikai tradicija šauti į kanopinio žvėries kaklą ar galvą, o ne į krūtinės ląstą.

    Sumedžiojimo ir žvėrienos pristatymo planai buvo privalomi ir besąlygiškai vykdomi. Medžioklėje, kaip ir visoje gamyboje sovietiniais laikais, buvo skelbiamas socialistinis lenktyniavimas, kurio kriterijumi buvo ir sumedžiojimo ir žvėrienos pristatymo planų vykdymas.

    Be abejo, medžiojant kolektyvu ir valdžiai jį lengviau kontroliuoti, o medžiotojų būriui lengviau tvarkytis su sumedžiotais žvėrimis (ištraukti, doroti, krauti į transportą gabenimui į mėsos kombinatą) ir, žinoma, su didesniu kiekiu lygiavamzdžių ginklų lengviau sumedžioti stambų kanopinį žvėrį. Tai ir lėmė, kad kelios Lietuvos medžiotojų kartos pradėjo ir baigė savo medžiotojų karjerą medžiokle varant. Susidarė tradicijos, kurios perduodamos kitai kartai.

    Medžioklėtvarkos požiūriu, tai nėra racionalus medžioklės būdas. Pirmiausia dėl žvėrių trikdymo. Medžiojami, pavyzdžiui, šernai, o vaikoma ir trikdoma visa, kas gyva miške. Mokslininkų teigimu, medžioklės plotuose, kur rengiama daug medžioklių varant, sutrikdomi natūralūs žvėrių bioritmai ir dėl to žvėrys, pvz., elninių šeimos, padaro daug daugiau žalos miškų ir žemės ūkiui. Varant beveik negalima vykdyti atrankinės žvėrių medžioklės pagal lytį ir amžių. Be to, kad medžioklė varant būtų saugi, sėkminga ir vyktų sklandžiai, reikia įdėti daug laiko, darbo ir materialinių sąnaudų.

    Norime supažindinti su Vidurio Europos šalyse naudojamais medžioklės varant būdais ir jų organizavimu, kurie leis palyginti su tuo, kas daroma Lietuvoje.

    Treibjagd (treiben – grūsti, stumti) – mūsų lietuvišku supratimu tai klasikinė medžioklė varant. Medžioklėje yra varovų ir medžiotojų linijos (medžiotojų linijos gali būti su flangais), naudojami medžiokliniai šunys. Tai daugiausia trikdymo medžioklės plotuose sukeliantis medžioklės būdas. Varovai su šunimis kelia žvėris, kurie paniškai bėga (traukiasi) nuo trikdymo. Šaunant į taip bėgantį žvėrį taiklaus pataikymo procentas yra nedidelis, taip pat nebelieka laiko įvertinti žvėrių selektyvumą.

    Treibjagd

    Drückjagd (drücken – slėgti, spausti) – kanopiniams žvėrims (ypač elniniams) medžioti labiau tinkama medžioklės varant forma. Šiuo būdu medžiojant nėra varovų ir medžiotojų linijos. Maksimalus varovų skaičius – 3 arba 4. Varovai privalo puikiai žinoti medžioklės plotus, orientuotis varyme. Medžioklė vykdoma su ar be medžioklinių šunų. Jeigu naudojami šunys, jie privalo būti nerišlūs ir nepikti. Varovai ramiai ir lėtai juda varomu plotu keldami žvėris, kurie pakelti lėtai juda savo praėjimais stovinčių medžiotojų link. Lėtas žvėrių judėjimas leidžia geriau vykdyti žvėrių atranką. Šaudyti į varymą galima tik labai atsakingai įvertinus saugumą. Be kanopinių žvėrių, tokiu būdu galima medžioti lapes ir kiškius. Šis būdas efektyvus tik rengiant labai didelius varymus ir daugiausia 2 ar 3 per dieną.

    Drückjagd

    Riegeljagd (Riegel – skląstis, verriegelt – užsklęsti) – medžioklės varant forma, skirta kalnuotoms vietovėms. Tokios medžioklės metu, išnaudojant reljefo nelygumus, ties žvėrių praėjimais sustatomi medžiotojai, kurių būna labai nedaug. Varovų taip pat ne daugiau kaip du. Medžiokliniai šunys nenaudojami. Varovai privalo judėti tyliai ir lėtai. Varomi plotai nedideli.

    Riegeljagd

    Stöberjagd (stöbern – raustis, naršyti). Šis medžioklės būdas yra palyginti naujas, atsiradęs Šiaurės Vokietijoje maždaug prieš 20 metų ir išplitęs (ir beplintantis) po Vokietiją, Austriją, Šveicariją, Čekiją ir Vengriją. Jį sumanė ir biologiškai pagrindė daktaras Helmutas Volfelis (Helmuth Wölfel) su bendradarbiais iš Getingeno medžiojamų gyvūnų biologijos ir medžioklės instituto (Institut für Wildbiologie und Jagdkunde Göttingen).

    Šio medžioklės būdo pranašumas – aukštas efektyvumas, tai yra didelis sumedžiotų žvėrių skaičius. Jam pasirengti ir realizuoti reikia daug laiko ir darbo, žinoma, laikantis pagrindinio medžioklės principo – visų dalyvių saugumo. Tikslas – per vieną medžioklės dieną sumedžioti kuo didesnę dalį elninių žvėrių patelių, jauniklių ir šernų, numatytų sumedžioti pagal sezono planą (limitus), kad būtų sumažintas medžioklės spaudimas (medžiojimų skaičius) ir kuo mažiau trikdomi žvėrys per likusį medžioklės sezono laiką. Ramybė teigiamai veikia žvėrių maitinimosi ritmus ir šie nedaro žalos miškų ir žemės ūkiui. Rudenį sumedžiojus leistiną žvėrių limitą likusiems medžioklės plotuose žvėrims tenka daugiau pašaro per žiemą. Žinoma, medžiojama laikantis medžioklės taisyklių: vedanti kiaulė nemedžiojama, o elninių jaunikliai sumedžiojami pirmiau nei patelės.

    Tai medžioklė be varovų. Žvėris pakelia ir pabaido medžiokliniai šunys, kurie sekdami pakeltų žvėrių pėdsakais skalija ir dirba po vieną. Šunų vedliai, kurie kartu yra ir medžiotojai, stovintys šaudymo vietose, paeiliui nurodytu laiku (pagal tvarkaraštį) siunčia savo šunis į varomą plotą, kuriame jie savarankiškai pakelia žvėris, persekioja juos sekdami pėdsakais ir skalydami. Šunų skalijimas leidžia medžiotojams pasirengti šūviui, o lėtas šunų „pajudintų“ žvėrių judėjimas leidžia įvertinti žvėrių selektyvumą. Po 20–30 minučių „darbo“ šuo grįžta pas šeimininką. Paskui leidžiamas kitas šuo ir t. t. Tai labiausiai kanopiniams žvėrims medžioti tinkamas medžioklės varant būdas. Jis labai rezultatyvus, bet reikalauja daug laiko ir darbo sąnaudų pasirengiant. Užsienio žurnaluose apie medžioklę mėgstamos šiuo būdu sumedžiotų ir dešimtimis suguldytų žvėrių (šernų, elnių) nuotraukos.

    Stöberjagd

    Kelis pastaruosius dešimtmečius medžiojant pirmiau išvardytais būdais medžiotojų stovėjimo vietose (esant galimybei) pastatomi kilnojamieji bokšteliai, kurie leidžia iš tolo pamatyti žvėrį, jį įvertinti, na, ir gerokai padidina šūvio saugumą.

    Kolektyvinė tykojimo medžioklė (Gemainschaftsansitz – kolektyvinis tykojimas), nors ir keista, bet priskiriama prie medžioklės varant. Medžiojant tokiu būdu privaloma laikytis kelių sąlygų. Medžioklės plotas, kuriame vykdoma tokia medžioklė, turi turėti puikiai įrengtą medžioklės statinių infrastruktūrą – stacionarių ir kilnojamųjų bokšteliu, kopėčių ir širmų sistemą. Tokioje medžioklėje privalo dalyvauti daug medžiotojų, pavyzdžiui 400–500 ha apie 30–40. Visi jie ,,susodinami‘‘ labai atsakingai įvertinus šūvių saugumą. Kad medžioklė būtų rezultatyvi, plote turi būti gausu žvėrių. Vienas varovas, puikia pažįstantis plotą, lėtai ir tyliai juda nuo vieno tankumyno prie kito ir kelia žvėris, kurie taip pat lėtai juda po medžiokles plotą. Šunys tokioje medžioklėje nedalyvauja. Medžiotojai turi daug laiko įvertinti ir atrinkti žvėris, pakankamai laiko nusitaikyti ir įvertinti šūvio saugumą.

    „Miske.lt”
    Vytautas Tamošiūnas

  • Monteria – tradicinė ispanų medžioklė

    Monteria – tradicinė ispanų medžioklė

    Monterija – ispaniška karališkoji medžioklė, kuri nusipelnė ypatingos medžioklės tradicijų gerbėjų pagarbos. Tai viena seniausių medžioklės sistemų, kurios tradicijos ir taisyklės susiformavo dar XIII amžiuje. Pagrindinis mūsų dienų Monterijos skirtumas, kad šios medžioklės metu naudojami šiuolaikiniai ginklai, prie senųjų medžioklės tradicijų yra galimybė prisiliesti ne tik aristokratams.

    Tai elnių, šernų ir kai kurių kitų žvėrių varyminė medžioklė, kurioje žvėris varo daugybė – keli šimtai – šunų. Prieš prasidedant medžioklei medžiotojai traukia numeriukus, kurie nurodo medžiotojo vietą linijoje. Po burtų traukimo medžiotojai užima savo pozicijas, apsupdami kelių šimtų hektarų teritoriją. Medžioklė trunka 3–4 valandas per dieną.

    Apie ispanišką Monteria buvau girdėjęs seniai. Prieš keletą metų bandžiau užsiminti savo medžioklių bendražygiams apie Monteria, o subūrus apie 20 norinčių, užsisakyti tokią medžioklę savai kompanijai. Norinčių neatsirado, bet mano noras išbandyti kas tai yra – liko.

    Vieną gražią dieną, per europiečių medžiotojų internetinį portalą „Yeswehunt”, atėjo kvietimas : renkam norinčius į Monteria iš visos Europos, pirmi 20 bus pakviesti. Aš pakliuvau į tą dvidešimtuką ir paskirtą sausio savaitgalį atskridau į Madridą. Oro uosto policijos nuovadoje (Ispanijoje savotiška ginklų įvežimo tvarka) supratau, kad Monteria populiari medžioklė – ginkluoti žmonės plūdo iš įvairių šalių, iš  visų atvykstančių lėktuvų.

    Medžioklė užsakyta prie Toledo – senosios Ispanijos sostinės. Apsigyvenom viešbutyje miesto pakraštyje ant kalno, nuo kurio atsiveria puikus vaizdas į Toledo senamiestį. Renkamės vakarieniauti ir išklausyti pirmojo medžioklės instruktažo. Be tradicinių saugos medžioklėje taisyklių priminimo, dar sužinome – esam susirinkę 26 medžiotojai iš 9 Europos valstybių. Ryte renkamės prie viešbučio, be pusryčių, autobusas išvyksta pusę devynių. Pas mus tokiu laiku jau reiktų stovėti linijoje, pagalvojau

    Atvykę į medžioklės vietą randame didelę palapinę, viduje stalai dengti baltom staltiesėm, vaikšto padavėjai – pusryčiausim. Po pusryčių prasideda instruktažas ir numerių traukimas. Medžiosim tauriuosius elnius ir šernus, jei pasitaikys lapės ir jas. Kiekvienas medžiotojas gali sumedžiot keturis raguotus elnius per abi medžioklės dienas ir neribotą skaičių jauniklių ir patelių bei šernų. Numerio kortelėje atvaizduota medžioklės plotu schema, nubrėžta medžiotojų linijos vieta, pažymėta medžiotojo vieta toje linijoje ir automobilio numeris, kuriuo jis bus nuvežtas į savo medžioklės vietą. Susėdam į skirtus automobilius ir vykstam medžiot. Į numerį atvažiavau apie vienuoliktą valandą.  Man teko visai gera vieta – pirmos linijos pirmas numeris. Aš pirmas atsidūriau šaudymo pozicijoje, ir kol išvežiojo likusius medžiotojus žvėrys pradėjo judėti. Po kelių minučių sumedžiojau savo pirmą elnią.

    Medžioklės vieta – aptvaras, apie 1000 ha, pirtinis nedidelio kalno šlaitas, gana tankiai prižėlęs neaukštų medžių, gruntas akmenuotas. Savo numeryje stovi visą medžioklės dieną. Maždaug po valandos nuo medžiotojų išstatymo pasigirsta šunų lojimas. Medžioklėje dalyvauja 15 šunų šeimininkų, kiekvienas jų atsivežęs po 20 savo augintinių. Tai stambūs šviesūs šunys, dažnai ant šonų dažais užrašytais šeimininko inicialais ar ženklais.

    Visą dieną aidi šūviai, aplinkui laksto šunys, retkarčiais pralekia elniai. Iki 15 valandos esu sumedžiojęs du raguotus elnius ir keturias pateles, šernų nemačiau. Pusę keturių šūviai prityla, pasirodo džipai su priekabom ir vaikinai su mulais – tai sumedžiotų žvėrių surinkimo komandos. Medžiotojai rodo jiems kur krito sumedžioti žvėrys, jaunuoliai juos renka į priekabas, kur sunku ištraukti į pagalbą pasitelkiami mulai. Vykstam atgal į stovyklą.

    Didžiojoj palapinėj bus vakarienė, o kol kas, prie lauko staliukų ragaujam ispanišką vyną, sumuštinius, laukiam susirenkant visų medžiotojų. Tuo tarpu atvyksta pirmieji medžioklės trofėjų vežėjai. Visi sumedžioti žvėrys guldomi fermos pakraštyje. Kol pavakarieniaujam dienos laimikis jau išguldytas, medžiotojai skaičiuoja sumedžiotus žvėris, fotografuojasi. Medžioklės rezultatas įspūdingas – 50 tauriųjų elnių patinų, 85 patelės ir jaunikliai, 5 šernai ir 2 lapės, viso 142 žvėrys.                    

    Kitos dienos scenarijus labai panašus, medžioklės vieta kita, čia turėtų būti daugiau šernų. Aš antrą dieną praleidau padaręs tik vieną šūvį, ir tą pro šalį. Fotografavau ir filmavau. Rezultatu likau patenkintas. Šios dienos bendras laimikis šiek tiek mažesnis negu pirmą dieną –  26 elniai, 65 patelės ir jaunikliai, 21 šernas, viso 112 žvėrių.                   

    Iš pradžių ispanų neskubotumas krito į akis, netgi šiek tiek erzino, tik viskam pasibaigus supranti – Monteria tai šventė, niekur tu nenuskubėsi, o ir nėra reikalo….

    „Miske.lt“
    Gediminas Vaitiekūnas

  • Šovei – privalai gerai paieškoti

    Šovei – privalai gerai paieškoti

    Susirinkome į varyminių medžioklių atidarymą spalio paskutinį šeštadienį. Visi pakilios nuotaikos, pasiilgę vieni kitų, nes tekdavo matytis rečiau dėl šernų stygiaus.

    Užpildom medžioklės lapą, iškeliam klubo vėliavą skambant medžioklės ragui, išklausom instruktažo ir pasileidžiam į medžioklės plotus. Kadangi visi nori pašnekėti, nors kai kam reikėtų dažniau paklausyti, tai jau atvykdami į pirmo varymo vietą kai kurie ekipažai pasiklysta, bet mobilaus ryšio dėka visi susirenka į reikiamą vietą. Palikę varovus judam toliau. Man su vienu kolega vadovas liepia važiuoti iš kitos pusės ir „užflanguoti“ ant lauko.

    Kolega lieka prie keliuko, o aš važiuoju toliau ir įlipu į bokštelį. Šautuvas kombinuotas, paprastai imu kelius šovinius, o likę būna mašinoj, ar kuprinėje.

    Išgirstu kaip varovai trimituoja varymo pradžią ir pradeda varyt. Viskas ramu, varovai jau praėję. Varymas artėja link pabaigos ir aš jau galvoju, kad reikės lipt žemyn, bet išgirstu garsiai lūžtančias šakas: šokteli pulsas ir lauke pasirodo elnio patinas. Jo dešinys ragas su 5 – 6 atšakom, o kairio rago nėra. Jis stabteli. Atstumas apie 100m – elnias medžiojamas, bet taisyklės…

    Girdžiu, kad miške dar kažkas yra. Galvojau, pasipils dar keli raguočiai, bet patinui pradėjus bėgt iš miško išneria patelė, jauniklis ir dar viena patelė. Taikausi į jauniklį – šūvis – reakcijos jokios! Pertaisau – antras šūvis! Matau žemių stulpą. Paaukštinau… Trečias šūvis – jau tolokai, apie 220m, bet jau nesu tikras, kad šoviau į jauniklį, nes po antro šūvių jie susimėtė į krūvą, tik raguotas buvo labiau šone. Reakcijos jokios, šovinių irgi nėra, atstumas jau irgi beveik 300m, tegul bėga. Tik kažkodėl prieš įlįsdami į mišką elniai stabtelėjo. Tada įsidėmėjau įlindimo vietą ,kad pažiūrėti ar tikrai nesužeidžiau…

    Varymas baigtas. Atvažiuoju lauku prie tos vietos kur elniai subėgo ir randu kraujo, geriau jau nebūtų…

    Informuoju vadovą, o jis liepia palikt ramybėje kol kas, sekti skubėti nereikia, tegul nurimsta. Medžioklę tęsiam, bet man ne tas galvoje. Padarome dar porą varymų ir stojame pietauti.

    Skubiai užkandęs ir gavęs leidimą paimu du kolegas, iš kurių vienas su bavarų kraujasekių. Vykstame ieškoti. Kraujo nelabai daug, panašiai kaip pirštą smarkiai įsipjovus. Šuo seka, bet kraujas greitai mažėja. Paleidžiam šunį nuo pavadėlio: jis laksto, bet …. Patys ieškome kraujo, apeiname miškelį, kanalą – nieko. Ant paskutinio kraujo lašo uždedu medžio nuopjova. Galiausiai nusprendžiame, kad tik menkas nubrozdinimas buvo. Sezono atidarymas man lyg ir sugadintas, bet dažnai medžiojančiam pasitaiko sužeisti žvėrį. Taip jau būna, nors niekas to nenori…

    Vykstame prie medžiotojų būrio. Dar pora varymų padarome. Iš viso sumedžiotos pora stirnų ir lapė.

    Medžioklės pabaiga. Apdovanojamas medžioklės karalius ir „mazyla“ – aš: gaunu pilną šovininę senų šovinių, kad dar pasitreniruočiau. Nuryju tą mazylos piliulę…

    Visi su gera nuotaika ruošiasi virti stirnieną ant laužo, pasėdėt, pašnekėt, bet ne aš…

    Informavęs vadovą šoku mašinon ir lekiu namo. Ten griebiu savo šiurkščiaplaukę taksę Kolą. Ji pas mane jau nemažai radusi žeistų žvėrelių…

    Prieš tai ieškojęs bavaras kraujasekys, didelių pasiekimų dar neturėjo. Nuvažiavęs einu tiesiai prie medžio nuopjovos, kuri dengė paskutinį mūsų rastą kraujo lašą ir duodu pauostyt šuniui. Tada atsegu pavadį. Nors vilties neturiu, bet bent jau pabandysim. Miškas retas. Stebiu kaip šuo iškart metasi kairėn į apdžiūvusius paparčius. Einu ten ir aš ir randu kraujo, bet mano dairymasi į žemę nutraukia aršus Kolos balsas.

    Žinau, kad ant negyvo žvėries ji neloja. Na ką, reikia bėgt šautuvo ir bėgdamas skambinu vadovui, kad reiks pagalbos. Planavau šautuvą palikt namie kai buvau užsukęs šuns, bet ne patingėjau ir pasiėmiau.

    Tankiame eglių ir šaltekšnių gojelyje stovi nusisukusi nuo manęs elnė ir stebi lojantį mažą padarą. Taikausi į žvėrį, bet kulka per tankius krūmus nepasiekia tikslo. Elnė pasipusto padus o aš iš apmaudo nežinau nė ką daryt. Einu į tą pusę ir girdžiu, kad vėl loja šuo, bet toli nuo manęs. Bėgu ir skambinu dar kartą vadovui, kad atvažiuotų pagalbon daugiau medžiotojų. Paaiškinau, kur sustoti. O girdžiu, kad lojimas netoli mūsų medžioklės plotų ribos. Bandau sėlinti ir matau: elnė stovi šonu ir stebi priekyje lojantį padarą apie 60-70 m atstumu. O pro medžius matau tik sprindžio pločio krūtinės lopelį.

    Šovinys paskutinis. Šaunu! Elnias šokteli ir nubėga. Einu priekin ir išgirstu, kaip barška šuns antkaklis, atsidūstu. Aišku, kad Kola peša kailį. Skambinu draugams, aiškinu kur atvažiuoti, nes reikės padėti vilkti. Deja, nemažai medžiotojų sunkiai patikėjo mano sėkme, kol neparvežėme laimikio.

    Aišku, man jau tą vakarą virta stirniena buvo nebesprangi… O Kola gavo savo dalį – inkstus.

    Visada reikia paieškot, jei šovei. Nors ir atrodo, kad tikrai nepataikei.

    “Miske.lt”
    Viktoras

  • Medžiotojas peršovė kolegai koją

    Medžiotojas peršovė kolegai koją

    Šeštadienį Raseinių raj. medžioklės klube „Balčia”, varyminių medžioklių metų įvyko nelaimingas atsitikims. Pirminiais duomenimis garbingo amžiaus medžiotojas taikydamasis į bėgančias stirnas neišlaikė saugaus kampo ir peršovė kitam medžiotojui koją.

    Policija ir Kauno gyvosios gamtos apsaugos pareigūnai tiria šio įvykio aplinkybes. Po pirminės medikų pagalbos nukentėjęs medžiotojas išleistas gyditis ambulatoriškai.

    „Miske.lt”

  • Medžiojame „Žemaitkiemio“ medžiotojų klube

    Medžiojame „Žemaitkiemio“ medžiotojų klube

    Praeitą savaitgalį buvau pakviestas į medžioklę Ukmergės raj. „Žemaitkiemio“ medžiotojų klube. Šis klubas valdo apie 12 tūkstančių hektarų plotus ir jame medžioja 42 medžiotojai. Nepaisant smarkaus vėjo į medžioklę susirinko gausus būrys medžiotojų. Kviečiu pasižiūrėti kaip mums tą dieną sekėsi ir ką pavyko sumedžioti.

  • Varyminė medžioklė MK „Šališkės“

    Varyminė medžioklė MK „Šališkės“

    Kviečiu pasižiūrėti video iš varyminės medžioklės kuri vyko „Šališkės“ medžiotojų klube. Antrame varyme man pavyko sumedžioti elnio patelę. Bendras medžioklės rezultatas taip pat buvo puikus o karšta šiurpa vainykavo puikią medžioklę.

    Mano naudojama įranga: Mauser M12 Max. 8x57IS, šovinys Lapua naturalis 11,7g., optika Kahles Helia 5 1.6-8×42.

    „Miske.lt”
    Deividas Staponkus

  • Tradicijas puoselėjanti medžioklė „Verybės“ klube

    Tradicijas puoselėjanti medžioklė „Verybės“ klube

    Praeitą savaitgalį Raseinių raj., medžiotojų klube „Verybės“, vyko penkioliktoji tradicijas puoselėjanti varyminė medžioklė. Tokias medžiokles „Raseinių MŽD“ organizuoja jau 15 metų. Šiomis medžioklėmis siekiama puoselėti medžioklės tradicijas ir jas perduoti ateinančioms kartoms.

    „Miske.lt”
    Deividas Staponkus

  • Palenkės safaris, arba medžioklė Lenkijoje

    Palenkės safaris, arba medžioklė Lenkijoje

    Svajoti apie egzotiškus kraštus – puiku, bet nereikia skubėti medžioklės karjeros pradžioje, kai dar iš tiesų nieko nežinai ir esi nepatyręs, keliauti tiesiai į savaitės žygį kalnuose ar į briedžių medžioklę Kanadoje. Yra artimesnių kraštų ir realesnių galimybių pamedžioti užsienyje, pažinti vietines tradicijas, užmegzti naujų pažinčių.

    Vienas mano svajonių gyvūnų – danielius. Kai gavau kvietimą dalyvauti medžioklėje su varovais Lenkijoje, negalvodama sutikau, nes ten šie gražūs elniai yra medžiojami. Tiesa, vėliau paaiškėjo, kad Rudkos apylinkėje, kur mums teko apsilankyti, danielių nėra, bet tai nesumenkino džiaugsmo dėl gauto medalio ir visų kitų nuotykių. Vis dėlto prieš medžioklę reikėjo padirbėti – dalyvauti konferencijoje.

    Pernai gruodžio 7 dienos naktį ore tvyrojo drėgmė ir smogas – su žurnalo redaktore Linda išvykome iš Rygos centro. Buvo vienas tų kartų, kai tyliai sau murmi, kad dar ne visi grįžę namo, o tu jau kažkur ruošiesi trečią ryto. Tačiau medžioklės instinktas kviečia, ir tada niekas nesunku. Susikrovėme į automobilį daiktus, ginklus, šunų dėžę, išeiginius batus ir dovanas. Kol krovėme mantą, galvojau, kad vasarą tokiu laiku jau paukščiai gieda, o gruodžio pradžioje – gūdi naktis. Vilko valanda – taip vadinasi laikas tarp trijų ir penkių ryto. Tad mes, kaip pilkieji kolegos, nevalgiusios ir negėrusios leidomės į kelią.

    Rygą ir Cechanuvą, esantį šiek tiek į vakarus nuo Balstogės, skiria apie 570 kilometrų. Tai aštuonios valandos kelio, jeigu nedarai per daug pitstopų. Išvažiavome, Ryga dar pustuštė. Tolyn nuo sostinės, į pietus. Byrėjo sniegelis ir atrodė, kad priešais laukia „smagi“ diena. Taip ir buvo.

    Pūga prasidėjo Lietuvoje. Artėdamos prie Lenkijos, Lietuvoje įsipylėme degalų, kurie čia atrodė pigesni nei Rygoje. Kelkraščiuose ir ant vidurinės juostosjau pradėjo šlapti, pamažu kaupėsi šąlančio nešvaraus sniego kupetos. Lenkti jau net per dvi juostas darėsi vis sudėtingiau ir pavojingiau. Vairuoti reikėjo tolygiai, lenkti – du ar net tris kartus ilgiau nei paprastai. Vienas neatidus judesys ir visureigis, arba, kaip sako lenkai – samochodas, ant slidaus kelio ima šokti. Lenkijoje situacija jau visai liūdna. Kirtusios sieną nenuvažiavome nė dešimties kilometrų, kai mūsų mintys ir nuojautos materializavosi – priešais stabdantis vilkikas… Ne, viskas ramu, išskyrus tai, kad stovėjome 40 minučių. Waze (navigacijos programėlė) rodė, kad spūstis driekiasi kelis kilometrus, neaišku, koks iš tiesų jos ilgis. Iš pradžių optimizmas ir gera nuotaika šnibždėjo, kad viskas tuoj išsispręs ir kolona pradės judėti. Nuobodžiaudama Linda parsisiuntė nemokamą lenkų kalbos mokymosi programėlę. Diktorius supažindino su mokymo sistema – ji unikali ir leidžia išmokti kalbą labai greitai. Po poros savaičių neva laisvai kalbėsime šnekamąja kalba. Na, na! „Czy pani rozumie po angielsku? Nie, nie rozumiem. Czy pan jest Amerykaninem? Czy pan rozumie po polsku? Trochę rozumiem.“ Šį dialogą prisimenu puikiai, bet netrukus begalinis skiemenų kartojimas, be to, visada su kirčiu ant priešpaskutinio skiemens, mums atsibodo, o nerimas vis augo. Pravažiavo policijos automobilis su švyturėliais, tad pagaliau nusprendėme išvažiuoti į priešingą juostą ir ieškoti aplinkkelio. Vieną blogybę pakeitė kita. Aplinkkelis į Augustavą – nei valytas, nei barstytas. Ir tai klasikinis Lenkijos keliukas – siauras, nuožulniais kraštais, išmuštomis didelėmis duobėmis. Be to, tokiame kelyje reguliariai sutinki vilkikų ir traktorių, lėtai riedančių priekyje. Porą kartų automobilis ant slidaus kelio taip pasisukiojo, kad man užgniaužė kvapą ir išleidau moterišką „A!“ „Ša! Tu man širdies smūgį įvarysi!“ – sušuko Linda, kuri iš tiesų yra labai gera vairuotoja. Beje, mane gąsdino ne jos vairavimo įgūdžiai, o priešais važiuojantys pavojingi elementai ir mūsų automobilio masė. „Jeigu ta karvė pradės slysti…“ – juokėsi Linda iš savo stabilaus 4×4. Bet viskas baigėsi gerai.

    Laikas bėgo greičiau, nei planavome, ir jau pradėjome tyliai puoselėti viltis, kad pavėluosime į lenkų kolegų suplanuotą vietinio žemės ūkio muziejaus ir dvaro komplekso vizitą, bet atvykus į viešbutį paaiškėjo, kad Lenkijoje laikas viena valanda ankstesnis, tad nepavėlavome. Susinešėme daiktus į viešbučio Nowodvory kambarėlį. Tarp kitko, tai buvo labai jaukus, nebrangus ir dailus senovinio stiliaus viešbutis su mediniais baldais, ryškiai balta patalyne ir televizija lenkų kalba. Vis dėlto planas palįsti po dušu neišdegė – viešbutyje dėl remonto dingo vanduo ir dar reikės kelias valandas palaukti. Susiruošėme ir kartu su Lenkijos bei Lietuvos medžiotojomis iškeliavome į ekskursiją Cechanovo žemės ūkio muziejuje, kuris, laimė, tik už 500 metrų. Prastą orą ir vertimo trūkumą atsvėrė mūsų gido, sakykime, patraukli išorė damų akimis. Viena lietuvė jį pamačiusi sušuko: „O, Jezu, jaki piękny pan!“ („O, Jėzau, koks gražus ponas!“).

    Tarptautinė moterų
    medžiotojų konferencija Lenkijoje Pirmos dienos popietė Nowodvory konferencijų salėje… Kvepia kava, ant lėkštučių puikuojasi pyragaičiai, sumuštinukai ir įvairūs užkandžiai – kaip ir dera damoms. Vis dėlto tai tik nedidelė pauzė prieš rimtąją dalį.

    Pradžią paskelbė medžiokliniai miško rago signalai, o Podlaski klub Dian vadovė Alicja Milewska ir Lenkijos medžiotojų asociacijos vietinio skyriaus atstovas Szymonas Depta atidarė konferenciją ir pasveikino jos dalyvius.

    Lenkijos atstovai papasakojo apie įvairias naujienas, įskaitant afrikinio kiaulių maro situaciją, kiek galima suprasti iš nuotraukų, nes kalbėta lenkiškai. Vėliau medžiotojos iš Lietuvos lekt. dr. Rasa Vaitkevičiūtė ir Ugnė Kustaitė iš Aleksandro Stulginskio universiteto pasakojo apie briedžius, rūšies ypatumus, selekciją ir šio gyvūno medžioklės taisykles Lietuvoje. Paskui buvo mūsų, latvių, paskaita apie asmeninę patirtį su stirninų selekcija, iliustruota metų metais kaupta foto medžiaga.

    Kadangi dauguma svečių nukako ilgą kelią, visi šiek tiek pavargę, vakarinis banketas netruko labai ilgai. Geriausia dalis – dovanos. Labiausiai nudžiugino naujas skrybėlės ženkliukas ir visų kolegų šiluma – išėjo nuoširdi it šeimos vakaronė. Tarp kitko, dovanos kalėdiniuose maišeliuose. Iš tiesų smagu!

    Į medžioklę!
    Kitą rytą nuo septynių iki pusės aštuonių pusryčiai, ir ruošėmės į medžioklę. Kolektyvo Rogacz vyrai suvažiavo parodyti kelią į medžioklės klubo plotus. Medžiotojų namelyje – kava, pasikalbėjimas, užsirašymas medžioklės lape. Viskas praktiškai kaip pas mus. Įdomu, kad dokumentų parodyti neprašė, nes medžioklės organizatoriams jau iš anksto atsiuntėme savo popierių kopijas.

    Pasiklausėme miško rago signalų, išklausėme instruktažą, išvardyti medžiojamieji gyvūnai. Lenkijoje, kaip ir Lietuvoje, yra dvi medžiotojų kategorijos – medžiotojas vulgaris ir medžiotojas selekcininkas. Latvijoje tokių kategorijų nėra. Kad įgytum antrąją, aukštesnę kategoriją, reikia mokytis papildomai. Privalumai labai aiškūs – selekcininkas gali medžioti kanopinius su ragais, patinus. Paprastam medžiotojui leidžiama medžioti lapes, šernus ir kiaunes. Aišku, čia kyla klausimas, prie ko priskirti Latvijos medžiotojas, nes jų sistemoje nėra selekcininkų kategorijos. Labai paprastai – jeigu turi karabiną, gali medžioti patiną, jeigu neturi, gali medžioti šernus ir lapes. Lenkijoje plėšrūnus leidžiama medžioti šratais, visus kitus gyvūnus – tik kulkomis. Tauriojo elnio ir danieliaus patinai medžiojami tik graižtviniais ginklais. Visko pagrindas – tausojantis požiūris į medžiojamąją fauną ir senos populiacijų tvarkymo tradicijos. Graižtvinio ginklo stabdomoji galia didesnė, tad labiau įmanoma, kad sužeidimas bus mirtinas ar bent neleis gyvūnui toliau judėti, tad bus mažiau su krauju pabėgusių ir nerastų gyvūnų. Lenkų manymu, tai turi įtakos ir smulkiųjų plėšrūnų skaičiui – mažiau kritusių, mažiau lengvo maisto.

    Medžiotojų klubas Rogacz mums skyrė vieną tauriojo elnio patiną, pateles ir jauniklius, šernus, lapes ir kiaunes. Stirnų vadovas prašė nemedžioti, kad negadintume šunų – mat lenkai mano, kad šuns varyta sumedžiota stirna, kurią jis paskui, aišku, suranda, perša šuniui mintį, kad tai pageidaujamas laimikis. O stirna yra lengvas grobis beveik visiems šunims. Jie pradeda jas aktyviau gainioti ir praranda susidomėjimą kitais gyvūnais. Jeigu šuo bent kartą savarankiškai pagauna stirną, pašalinti tokią užgaidą labai sunku. Panašiai mano ir daugelis mūsų medžiotojų.

    Lenkai turi įdomią loterijos sistemą, kaip ir kai kur Lietuvoje. Kiekvienas ištraukia kortelę su savo numeriu ir pasižiūri, kokią vietą konkrečiame kvartale gavo. Vertikalioji koordinačių ašis rodo, kiek medžiotojų dalyvauja, šį kartą šešiolika. Horizontalioji ašis rodo kvartalo eilės numerį. Taip kiekvienas medžiotojas randa savo vietą kvartale. Kiekvienoje kortelėje skaičiai skiriasi, tad kiekviename kvartale turėsi kitą eilės numerį.

    Pagaliau nuskambėjo komanda ir visi susėdo į automobilius. Viena medžiotoja paklausė, ar keliai bus geri ir bus galima išvažiuoti savo automobiliu. Taip, keliai „normalūs“, tad ir išvažiavo visos savo automobiliais. Kadangi Rogacz plotai labai dideli, teko važiuoti per kaimus ir vietinius keliukus, kurie nebuvo prasti, tik skylėti. Miško keliai ir proskynos – labai geri. Niekur nematyti paliktų miško technikos pėdsakų, važiuoti vienas malonumas.

    Pirmasis varymas. 0:1 latvių naudai
    Sustojome ant siauro miško kelio, beveik proskynos. Šešiolika moterų medžiotojų iš trijų šalių – Lietuvos, Latvijos ir Lenkijos, plius keli vietinio klubo medžiotojai- varovai. Iš viso jie turi 24 000 hektarų ir 50 vyrų, bet į medžioklę, kaip ir pas mus, atvyksta tik dalis. Šį kartą apskritai atvažiavo tik patys drąsiausi. Kaip visur, medžiotojus kažkodėl apima mirtinas nerimas, jeigu svečiuojasi medžiotojos, o paskui jie patiria tokį pat stiprų… kultūrinį šoką. Pasirodo, damos yra disciplinuotos, ištvermingos ir nepradeda lygioje vietoje isterikuoti, jeigu lyja ar pasitaiko kokia klaida. Aišku, neapsieita be keistenybių. Pavyzdžiui, netradicinis vienos lenkės požiūris į saugą. Lenkijoje medžiotojai neprivalo dėvėti liemenių – svarniuose elementas, tad štai ta medžiotoja kaip saugos garantą naudoja… rankinę.

    Juokai juokais, rengėmės į pirmąjį kvartalą. Buvome suskirstyti į dvi grupes ir sutarta, kad medžiotojos bus sustatytos pradedant nuo paskutinės eilėje. Visi jau sparčiu žingsniu žygiavo į mišką, ir čia staiga kažkas (Linda) aiškia latvių kalba tarė: „Šuo kakoja!“ Tiems, kas nežino: tai labai svarbus latvių prietaras, kurį reikia gerbti! Jeigu medžioklinis šuo kakoja medžioklės plotuose, reikia pakelti kepurę, šį aktą pagerbiant. Tada lauks sėkmė! Aš dar visa tai pasakau į kamerą, vėl užsidedu skrybėlę ir einu paskui medžioklės vadovą. Garsiai apie tokias pranašystes nevalia nei kalbėti, nei galvoti…

    Pirmajam mūsų varymui skirtoje vietoje miškas buvo toks, kad galima šaudyti karabinu. Mano – antras numeris, Lindos – pirmas, todėl ėjome iki paties kvartalo galo. Žingsniuodamos už medžioklės vadovo ir kaskart palikdamos už nugaros po medžiotoją, palinkime jai „Darz bór!“ Tai tradicinis šūkis, tariamas ir pakeliant taurę, ir šventi svarniuose renginiuose, ir medžioklėje, linkint medžiotojui sėkmės.

    Pirmajame kvartale man pasitaikė puiki vieta, iš kurios aiškiai matyti, o prieš ją – kokių 6 metrų pločio proskyna. Aišku, šauti galima tik iš arti, nes iš ten ateina varovai. Dar nespėjome sustoti, kai išgirdome šunų lojimą ir varovų balsus. Tyliai stovėjau, rankose – fotoaparatas. Mano patikimas 54-asis ižas užtaisytas, bet jis ant peties. Nieko negalėjau daryti, nes karabino su europasu dar neturiu. Jau ruošiausi padėti kamerą, kai pamačiau šernų kaimenę, išbėgančią iš krūmų maždaug už 50 metrų, tiesiai priešais mane. Stovėjau nejudėdama ir galvojau, kad jeigu jau vis tiek turiu kamerą, reikia nufilmuoti, antraip nespėsiu nė kameros padėti, kai šernai apsisuks ir pabėgs. Deja, kadras neišėjo, o šernai atsitokėjo, kad kažkas čia negerai ir įtartinai kvepia, tad puolė pirmyn. „O Dieve!“ – beveik balsu sušukau. Būryje penki juodi, raibi metinukai – stebuklas, ar ne? Jie buvo tokie pat pūkuoti ir šeriuoti kaip paprasti šernai, bet margi! Na, tiesiog negalėjau į juos nukreipti ginklo. Turėjau atsargiai padėti kamerą, nuimti nuo peties šautuvą ir nusitaikyti tarp medžių. Paleidau šūvį. Mačiau, kad vienas didelis šernas atsilieka ir blaškosi pamiške kriuksėdamas. Netrukus pasigirdo dar vienas šūvis – iššovė kolegė iš Lietuvos, bet jai kampas nebuvo palankus, todėl nepataikė. Iškart prilėkė šunys. Tai atskira istorija, bet ji – kiek vėliau. Šunys aplojo šerną, šoko aplink jį ir neleido niekur pabėgti. Pastebėjau tarp medžių kažką oranžinės spalvos – ateina varovai. Vienam ant peties lygiavamzdis, bet kadangi šunys prie gyvūno, ateina kitas ir įgudusiais judesiais sugriebęs šerną už ausies paguldo ir paleidžia į kitus kukurūzų laukus. Kai varovas prisilietė prie šerno, šunys prarado bet kokį susidomėjimą – tiesiog nuėjo šalin. Vienas pasižymėjo teritoriją, kitas pritūpė, o trečias atsigulė samanose ant pilvo ir ištiesė kojas – vėsinosi. Priėjusi prie laimikio gavau nuoširdžius varovų sveikinimus, aišku, lenkiškai, ir išėjome iš kvartalo.

    Apie šunis
    Medžiotojų namelyje, ruošdamasi medžioklei, pastebėjau vieno pikapo krovinio skyriuje iš lentų sukaltą dėžę. Per plyšį tarp lentų į mane žiūrėjo juodos akys virš juodo nosies mygtuko. Laika, pagalvojau. Kai medžiotojai išleido visus keturis padėjėjus, nustebusios nuščiuvome. Išpūtusios akis susižvalgėme ir pradėjome pusbalsiu aptarinėti tuos gyvūnus. Iš šalies tikrai atrodė taip, tarsi baliuje senmergės aptarinėtų kokią jauną merginą, ką tik išėjusią į plačiąją visuomenę. Įsivaizduokite biglio, foksterjero ir Stafordšyro terjero mišinį… Vienas šuo – juodas. Beveik laika, jeigu būtų didesnis ir pūkuotesnis, taisyklingesnių ausų. Buvome gana šokiruotos, bet kiekvienoje šalyje savos taisyklės. Iškart prisimenu, kad Lietuvoje priimtos įstatymų pataisos, leidžiančios mišrūnus ir bet kokius kitus šunis naudoti medžioklėje, jeigu jie gali išlaikyti atitinkamo profilio darbo bandymus. Turbūt Lenkijoje tas pats. Pasirodo, šie šunys dirba tobulai! Viską išgena, eina balsu, sulaiko gyvūną ir jį palieka vos atėjus šeimininkui. Be to, jie gana paklusnūs ir ramiai tarpusavyje sutaria. Nieko blogo apie jų profesinį tinkamumą nepasakysi.

    Antrasis ir trečiasis kvartalas
    Po pirmojo varymo neskubėdami persikėlėme į poilsiavietę miške, kur medžiotojai labai operatyviai užkūrė laužą. Akmenų apsuptoje laužavietėje degė šakaliai, maloniai šildydami rankas ir sielą. Arbata iš didelio indo ir guliašas lepino skonio receptorius ir užpildė kūną malonia šiluma, nors kartu ir miegas apėmė. Po sriubos buvome pasirengusios eiti toliau. Laukėme, tada palaukėme dar… Pauzė itin užtruko. Pagaliau susiėmiau, atsikračiau kuklumo ir priėjau prie šeimininkės paklausti, koks planas.

    Pasirodo, medžiotojai išvažiavo apžiūrėti takų, kad rastų kvartalą, kur šernų kaimenė galėjo būti užėjusi pasnausti. Dar po kurio laiko medžiotojai grįžo, ir pasirodo, kad šernai visai netoliese. Į antrąjį kvartalą nuėjome pėsčiomis. Medžiotojai mūsų pusėje dar nebuvo pasiekę linijos pabaigos, kai nuskambėjo šuns lojimas. Širdis pradėjo plakti greičiau, ir atrodė, kad ausys tuoj atsistos ant galvos – kaip vilko, kad geriau girdėtų, kaip šunys juda miške. Artyn, artyn… Ne, vis dėlto apsisuko ir nuėjo į tolimą galą. Mačiau, kad kaimynė vėl pasidėjo ginklą ant peties ir galvos nepasukusi žiūrėjo į tą pusę. Vadinasi, klausosi. Aišku. Dar kurį laiką girdėjosi, kaip šunys eina per mišką, bet mūsų kvartale visiškai tylu. Varovai lyg ir praėjo, bet aš negirdėjau. Tik kvartalo pabaigoje pamačiau, kad vienas išlenda iš vidurio. Keistas būdas. Buvo kokie trys šūviai, o paskui paaiškėjo, kad vienas ponas sumedžiojo šiųmetį šerniuką. 1:1, lygiosios. Merginoms pasirodė lapė. Kvartale buvo ir šernų kaimenė, kuri kažkaip išsisklaidė ir neišėjo, o šunys gainiojo stirnas.

    Po trumpo pasitarimo pradėjome trečiąjį varymą – visai netoli medžiotojų namelio. Kvartale tik stirnos ir keturi briedžiai. Du jauni patinai ir du su didelėmis mentėmis. Ką lenkams reiškia didelės mentės, iš tiesų sunku pasakyti, bet rankomis varovai skėsčiojo taip plačiai, tarsi būtų pamatę Kanados briedį. Briedžių medžioti negalima, bet lenkų medžiotojai labai norėtų. Jie klausia apie mūsų patirtį, nes patys pernelyg daug neturi.

    Taip pasibaigė medžioklės diena. Grįžome į namelį, susidėjome ginklus ir buvome pasirengusios pabaigai. Abu sumedžioti šerniukai gražiai paguldyti ant eglišakių kilimo kieme. Garbės vietoje jau stovėjo miško rago maestro. Aišku, kad atėjo laikas pagerbti. Tai labai graži ir gera tradicija – pagerbti sumedžiotus gyvūnus. Medžiotojai sustojo į eilę, nusiėmė kepures ir laikė prispaustas prie krūtinės. Damos gali daryti kaip nori: jeigu abejoja šukuosenos kokybe, kepurę gali pasilaikyti ant galvos, tačiau nusiimti kepurę reiškia parodyti pagarbą gyvūnams ir kitiems medžiotojams. „Dzik na rozkładzie!“ – garsiai sušuko medžioklės vadovas ir iškilminga veido išraiška klausėsi miško rago signalo, kuris sukurtas ir pučiamas būtent šernų garbei. Šernai sumedžioti! Tarp kitko, dzik lenkiškai reiškia šerną, o sarna – stirną. Galva visiškai susipainiojo, bet kai sužinai, kad dziki lenkiškai reiškia „laukinis“, viskas susistato į savo vietas.

    Suskambėjo trimito signalas. Vadovas padėkojo visiems už medžioklę ir pakvietė mane į priekį. Jis paskelbė, kad tapau Królowa polowanja – medžioklės karaliene, bet tokio medalio jie neturi, todėl būsiu Krol polowanja – medžioklės karalius. Kitas laimingasis irgi gavo tokį patį medalį, o Rasa, kuri šovė du kartus ir abu nepataikė (į šernus ir į lapę), gavo medalį su užrašu Krol pudlarzu. Vertimo nė nereikia – pudelis ir Lenkijoje pudelis! Na, ką padarysi, pasitaiko nesėkmingų dienų.

    Po medžioklės trumpai ir jaukiai pasisėdėjome medžiotojų namelyje. Buvome pagerbtos orkaitėje kepta šerniukiena. Virėjas papasakojo, kad šerniuką marinavo dvi dienas, paskui rūkė ir tada dar keturias valandas kepė orkaitėje, 120 laipsnių temperatūroje. Buvo labai skanus! Sušukome „Darz bor!“, padėkojome už medžioklę bei gardų patiekalą ir grįžome į viešbutį, kur kukliau – liko tik lietuvės, latvės ir pora lenkų atstovų – pavakarieniavome su keliais tostais „Darz bor!“ ir planavome iš ryto važiuoti namo. Kelias atgal – ramus, asfaltas sausas, ir namo grįžome anksčiau, nei tikėjomės. Ačiū, Lenkija, ir iki kitų susitikimų!

    Šaltinis žurnalas „Medžioklė”
    Parengė: Linda Dambrovska
    Kopijuoti čia pateiktą turinį be mūsų sutikimo draudžiama!

  • Varyminė medžioklė Kauno medžiotojų klube „Lėdas“

    Varyminė medžioklė Kauno medžiotojų klube „Lėdas“

    Šv. Huberto dienos proga atidarėme varyminių medžioklių sezoną Kauno medžiotojų klube „Lėdas“ plotuose. Į medžioklę susirinko gausus būrys medžiotojų su savo šeimomis ir artimaisiais. Kviečiu pasižiūrėti trumpą reportažą iš tos dienos medžioklės.

    MISKE.LT
    Autorius: Deividas Staponkus
    Kopijuoti čia pateiktą turinį be mūsų sutikimo draudžiama!