Mano gimtajame Vakarų Sibire šernų nėra. Todėl visai suprantama, kad baigęs mokyklą ir atsiųstas atlikti karinės tarnybos į Pabaltijį, labai susidomėjau šiais žvėrimis. Informacija apie jų agresyvumą net kėlė savotišką virpulį. Tačiau medžioti šernus iš tikrųjų galėjau tik kitais metais, stipriai susidraugavęs su vienu iš vietos žmonių, gyvenusiu nuošaliame vienkiemyje. Antroje vasaros pusėje, baigiant nokti jaunoms avižoms, medžiojant man nutiko labai nemalonus įvykis. Maždaug 4 valandą ryto patraukiau į savo tykojimo vietą, kurią įsirengiau medyje. Ėjau siauru takeliu palei miežių lauką, kuris rėmėsi į tankų miško masyvą. Mano bičiulis draugas apėjo šį lauką iš kitos pusės, traukdamas į savo tykojimo vietą, ir netyčia pabaidė būrelį šernų, jie puolė į lauko vidurį, ten susidūrė su šerne, besiganančia su šerniukais, tarp jų kilo panika, greitai apėmusi visus lauke besiganiusius įvairaus amžiaus šernus.
Iš pradžių išgirdau šerniukų žviegimą, paskui nerimastingai sukriuksėjo jų motina, jai atliepė kita, ir iš lauko pusės ėmė artėti grėsmingas bėgančių šernų keliamas triukšmas. Besibaigiančios nakties tamsa ir aukštos varpos tiktai blogino padėtį. Iš kairės pusės, praktiškai nematomi, išsigandę pavojaus dūmė įvairiausio amžiaus abiejų lyčių šernai, o jų kelyje, iš dešinės, atsidūrė visiškai sutrikęs žmogus – aš. Viskas vyko žaibiškai, net nespėjau susigaudyti, ką daryti, kaip pasielgti, o man iš priekio ir už nugaros strėle jau lėkė žvėrys kaip kokios torpedos.
Kaip žinoma, šernai gana prastai mato, bet turi puikią uoslę. Deja, miško siena iš kairės visiškai užstojo nuo vėjo. Atvirai kalbant, man pasisekė, nes aš tiesiog sustingau ir nejudėjau tikėdamasis išvengti susidūrimo. Taip ir įvyko.
Nesunku įsivaizduoti, kokį pavojų kelia nepageidaujamas žmogaus susitikimas su bet kokio amžiaus šernu: šerniukas greičiausiai ims žviegti iš baimės, o įniršusi motina gelbės jį puldama žmogų. Tai tikrai nebus malonus susitikimas, tačiau dar baisiau bus susidūrus su 3–5 metų šernu. Šio amžiaus šernų iltys yra pats grėsmingiausias ginklas. Jos paprastai nebūna didelės, tačiau tiesios ir labai aštrios. O patys šernai labai judrūs, energingi ir agresyvūs.
Visai galimas daiktas, kad susitikimo su šernu pasekmės man būtų gerokai lengvesnės, jeigu tai būtų šernas paauglys – tiesiog parverstų mane ir tiek.
Maždaug taip viską „sudėstė į lentynėles“ labiau patyręs bičiulis, padaręs išvadą, kad man tiesiog stebuklingai pasisekė, ir primygtinai patarė daugiau nestovėti skersai kelio lekiančiam šernui, viską niokojančiam savo kelyje. Kiek vėliau, kai ir pats suvokiau, ko man pavyko išvengti, pasijutau šiek tiek nejaukiai. Tai buvo pirmas kartas mano gyvenime, kai susidūriau su realiu šernų keliamu pavojumi.
Antras įvykis nutiko daug vėliau ir buvo kur kas rimtesnis. Su tuo pačiu bičiuliu, kuris tada jau dirbo jėgeriu, o aš jau buvau įgijęs tam tikros sėkmingos šernų medžioklės patirties. Tykojimo vieta – ant žemės, ties miško ir lauko riba, šalia tos vietos, kurioje jėgeris pasodino truputį bulvių. Naktį, per pilnatį, mudu laukėme šerno. Buvo ruduo, apie spalio vidurį. Jau paryčiais, vos pradėjus švisti, pasirodė šernas vienišius. Palaukėme, kol jis ėmė knisti žemę ir čiaumoti bulves, tada aš iššoviau į jį. Atstumas – apie 20 m, šoviau kulka ir pataikiau – šernas nuvirto ir ėmė daužytis apimtas agonijos. Ryto brėkšmoje gerai matėme baltą jo pilvą ir trūkčiojančias kojas. Pakilę nuėjome šerno link. Žengęs 2–3 žingsnius nusprendžiau žvėrį pribaigti antru šūviu. Bet bičiulis atkalbėjo: „Viskas gerai, neeikvok šaudmenų“. Vis dėlto nusprendęs jį pribaigti sparčiu žingsniu patraukiau pirmyn. Bičiulis atsiliko, na, gal jam buvo nutirpusios kojos.
Nuėjęs maždaug pusę kelio pamačiau, kad situacija labai pasikeitė: šernas ima keltis. Sustojau, nusitaikiau, o kai jis visiškai atsistojo ir akimirksniui sustingo, paspaudžiau antro vamzdžio gaiduką. Vietoj šūvio trenksmo išgirdau sausą metalo spragtelėjimą – daužiklis trenkė per kapsulę. Tai buvo pirmas atvejis mano medžioklės praktikoje, kai šautuvas užsikirto, ir tai labai nustebino mane – šovinys buvo gamyklinis, pats išbėriau iš jo šratus ir įdėjau kulką, tad visą dėmesį skyriau šautuvui, pakėliau vamzdžius į viršų ir net pakračiau – laukiau uždelsto šūvio. O tada staiga prisiminiau šerną. Jis jau nebestovėjo pasisukęs šonu, o lėtai ėjo link manęs. Lėti ir netvirti žingsniai darėsi vis ryžtingesni ir greitesni. Netikėtai pasigirdo garsus sausas spragtelėjimas, tarsi spragtelėta pirštais. Tai šernas užsičiaupdamas kaukštelėjo žandikauliais ir paspartino žingsnį. O tada, matyt, suveikė mano instinktas: viską dariau greitai ir teisingai, bet nemąstydamas, o visai nesąmoningai. Mečiau šautuvą, išsitraukiau peilį, šiek tiek sulenkiau kojas per kelius ir ėmiau laukti jo šuolio. Bijoti nebijojau, tiktai dingtelėjo liūdna mintis: beveik visas laukas suartas, aš aviu aukštus guminius batus, tad ilgai išsisukinėti nuo šerno smūgių neįstengsiu ir šita „korida“ baigsis ne mano pergale.
Staiga užpakalyje pasigirdo riksmas. Sustingau, tada nugriaudėjo šūvis – kulka prazvimbė visai šalia, paskui vėl riksmas ir dar vienas šūvis. Gavęs dvi kulkas šernas nurimo, dabar jau visiems laikams, jis gulėjo visai arti manęs. Tai buvo antras atvejis, kai šernas kėlė man realų pavojų.
Trečias nutiko tokiomis sąlygomis. Medžiojome grupe, vienas kitą gerai pažinojome. Vietovė buvo žinoma, dirbo sumanus jėgeris, turėjome patyrusių šunų – laikų. Reikėjo pribaigti sužeistą šerną. Kraujo pėdsakų buvo mažai. Paskui dorodami šerną nustatėme, kad kulka perėjo per skrandį, kraujavimas buvo vidinis. Blogiausia buvo tai, kad sužeistą šerną reikėjo pribaigti greitai, nes jis galėjo pasprukti į kitą plotą pas kaimyną jėgerį, o ta teritorija priklausė jau kitai sričiai.
Tai tikrai nebus malonus susitikimas, tačiau dar baisiau bus susidūrus su 3–5 metų šernu. Šio amžiaus šernų iltys yra pats grėsmingiausias ginklas. Jos paprastai nebūna didelės, tačiau tiesios ir labai aštrios. O patys šernai labai judrūs, energingi ir agresyvūs.
Po dviejų nesėkmingų bandymų jėgeris surengė trumpą instruktažą ir vartodamas „stiprius“ žodžius pareikalavo imtis ryžtingų veiksmų. Keli medžiotojai kartu su jėgeriu pavažiavo automobiliu į priekį tikėdamiesi aptikti sužeistą šerną, o man ir dviejų laikų šeimininkui teko užduotis nukreipti jį į šaulių liniją arba pribaigti patiems. Šunų šeimininkas, už mane vyresnis kokiais 20 metų, jau buvo pavargęs ir jautė, kad išgirdęs šunų lojimą negalės greitai nubėgti iki tos vietos. Todėl pasiuntė mane į priekį pažadėjęs pasivyti, dar paprašė elgtis atsargiai ir nekliudyti šunų. Baigė tokiais žodžiais: „Pražudysi šunis – tada žiūrėk!“, ir parodė įspūdingą kumštį. O šernas jau pradėjo gulinėti. Du kartus bandžiau šauti, bet nesugebėjau. Man priėjus šunys imdavo elgtis aktyviau, puldinėdavo šerną, jis pakildavo ir pasitraukdavo į „keblias“ vietas. Sustabdyti šerno laikos negalėjo, nors labai stengėsi trukdydamos man, o šauti tokiomis sąlygomis negalėjau, prisimindamas jų šeimininko nurodymus.
Labiausiai mane nustebino tai, kad pėdsakai buvo be kraujo, nors aš du kartus mačiau šerną ir pats įsitikinau, kad pakildavo ir pasprukdavo, supratau, kad jo jėgos silpsta. Nusprendžiau, kad trečią kartą neleisiu jam pasprukti. Kiek atsipūtęs ir sulaukęs, kol šunys pradės loti vienoje vietoje (šernui vėl atsigulus), nubėgau pirmyn, paskutinį kelio trečdalį stengiausi įveikti kuo tyliau. Viskas kartojasi: man priartėjus šunys ima loti kaip pašėlę, šernas pakyla, bet nepabėga, o nueina apsuptas šėlstančių šunų. Atsiranda galimybė pasivyti jį, tad šoku į priekį. Pagaliau sėkmė: šernas išeina į nedidelę laukymę, aš puolu paskui jį ir jau nebežinau, ką daryti. Šuo puola šerną iš šono trenkdamas krūtine, šernas pargriūva, bet greitai pašoka ir puola šunį. Iš užpakalio šerną užgriūva kalė, tai pakeičia žvėries šuolio kryptį ir jis lekia pro šalį. Šalia manęs tęsiasi arši kova, galimybių taikliai šauti tiesiog nėra – raičiojasi susiraizgęs kūnų kamuolys.
Atrėmęs puolimą šernas ima trauktis, o šunys lodami persekioja jį. Įjungiu šautuvo saugiklį, padedu šautuvą ant žemės, išsitraukiu peilį ir pasiveju šerną iš užpakalio ir truputį iš šono. Šaukdamas ant šunų pastumiu žvėrį suėmęs juosmens srityje. Jis virsta ant žemės užpakaline kūno dalimi, o man iš už nugaros išbėga šuo, patinas, puola šerną ir parverčia ant šono, iš paskos užgriūva ir kalė. Vėl šaukiu ant šunų – per juos niekaip negaliu pasiekti žvėries gerklės. Pagaliau šunys pasitraukia, o šernas ima keltis. Spiriu šernui į mentę, jis virsta ant šono, smeigiu peilį į gerklę ir norėdamas padidinti pjūvį traukiu peilį link ausies. O iš šono ir iš viršaus vėl užgriūva šunys. Atšoku į šalį, bėgu šautuvo, sugrįžęs išvaikau šunis ir pribaigiu šerną šūviu.
Dabar pamėginsime atsakyti į klausimą: „Kada šernas pavojingas?“. Deja, šiuo metu dėl pakitusių šernų medžioklės sąlygų kai kuriems jauniems ir pradedantiems medžiotojams gali susidaryti iškreiptas įspūdis dėl šio, be jokių abejonių, pavojingo žvėries. Žinoma, įtikinti tuo žmogų, kuris retkarčiais atvažiuoja į medžioklės bazę, patogiai įsitaiso bokštelyje ir mosteli jėgeriui, o tas atitinkamu garso signalu sukviečia šernus į ėdynes–šaudynes, labai sunku, o gal nė neverta mėginti. Tegu ir toliau laiko save didžiu medžiotoju, o laisvą laukinį šerną – tam tikru naminių kiaulių porūšiu.
Tačiau esu tikras, kad tarp žurnalo skaitytojų atsiras tikrų medžiotojų, trokštančių patirti nuotykių ir medžioklėje pajusti laisvės dvasią. Taigi jie turi gerai žinoti, kad šernai, nuolatos patirdami medžiotojų spaudimą ir gyvendami šalia mūsų industrinėje aplinkoje, prisitaikydami prie vis labiau kintančių sąlygų, tapo atsargesni, gal ir baugštesni, lengviau išsigąsta ir taikosi pasprukti nuo pavojaus, tačiau būna ir tokių atvejų, kai šernas tampa labai pavojingas.
Su sužeistu ir persekiojamu žvėrimi gali kilti konfliktas. Tad tegu tai pirmiausia būna kontaktas su patyrusiais šunimis, paskui – su sumaniu jėgeriu ir taikliais medžiotojais.
Pirmiausia – pašauto žvėries pribaigimas. Su sužeistu ir persekiojamu žvėrimi gali kilti konfliktas. Tad tegu tai pirmiausia būna kontaktas su patyrusiais šunimis, paskui – su sumaniu jėgeriu ir taikliais medžiotojais.
Antra – šerno prasiveržimas per šaulių liniją per medžioklę su varovais. Gerai žinoma, kad šernai turi puikią klausą ir uoslę, bet mato prastai. Gana dažnai nutinka taip, kad šunų persekiojamas šernas gali aptikti medžiotoją šaulių linijoje anksčiau, negu medžiotojas jį pastebės, tokiu atveju šernas staigiai puola, gerai jausdamas, kad žmogus kelia jam didelį pavojų, ir stengdamasis sutrumpinti buvimo šalia tokio pavojaus laiką. Be abejo, atsidurti jo kelyje labai nepatartina.
Gana dažnai nutinka taip, kad šunų persekiojamas šernas gali aptikti medžiotoją šaulių linijoje anksčiau, negu medžiotojas jį pastebės, tokiu atveju šernas staigiai puola, gerai jausdamas, kad žmogus kelia jam didelį pavojų, ir stengdamasis sutrumpinti buvimo šalia tokio pavojaus laiką.
Norėčiau pažymėti dar vieną dalyką – šunų darbą šernų medžioklėje. Dažnas jaunas ar pradedantis medžiotojas tvirtai įsitikinęs, kad jo šuo tikrai padės šeimininkui sunkią akimirką, narsiai puls žvėrį rizikuodamas savo gyvybe. Įvairiuose žurnaluose esu skaitęs apie tokio šunų didvyriškumo atvejus, tačiau realioje medžioklės praktikoje man jų nepasitaikė, negirdėjau, kad apie tokius žygdarbius būtų pasakoję ir kiti medžiotojai. Esu tvirtai įsitikinęs, kad tokių šunų, kurie sugebėtų aptikti šerną, paskui aršiai ir drąsiai puldami išlaikytų vietoje, kol pasirodys šeimininkas, realiame gyvenime tiesiog nėra – gladiatoriai gyvena neilgai.
Tekstas: Sergej Pšeničnikov, nuotraukos: Viktor Kozlovskij
Šaltinis: Žurnalas „Medžioklė ir Žvejyba Baltijoje”
Kopijuoti ar kitaip platinti čia pateikta turinį be mūsų sutikimo draudžiama!
