Žyma: Taurusis elnias

Kaip taurieji elniai prisitaiko po išleidimo?
Taurieji elniai (Cervus elaphus L.) yra intensyviausiai reintrodukuota laukinių kanopinių rūšis. Ši praktika taip pat apima gyvūnų perkėlimą iš vienos populiacijos į kitą. Yra daug veiksnių, kurie lemia tauriųjų elnių populiacijų mažėjimą ar net išnykimą skirtingose Europos valstybėse net ir šiais laikais, pradedant nuo pernelyg intensyvios medžioklės ir baigiant buveinių nykimu bei fragmentacija (pvz., dėl miškų kirtimo ir medienos ruošos, karo, intensyvios žemdirbystės, urbanizacijos, transporto infrastruktūros plėtros). Dėl to taurieji elniai dažnai paleidžiami į laisvę siekiant pagausinti populiacijas, paįvairinti medžiojamųjų gyvūnų fauną arba praturtinti vietinių populiacijų genetinę įvairovę.

Tauriųjų elnių perkėlimas ir išleidimas į laisvę pastaraisiais metais tampa vis dažnesne praktika. Tačiau gyvūno paleidimas – tai tik proceso pradžia. Kur kas svarbiau suprasti, kaip taurieji elniai elgiasi po išleidimo, kokiame plote apsigyvena ir kaip greitai prisitaiko prie naujų sąlygų. Šiems klausimams atsakyti tauriesiems elniams buvome uždėję GPS sekimo antkaklius, kurie leido tiksliai stebėti jų judėjimą ir naudojamus plotus po išleidimo. Tyrimas buvo vykdomas vienerius metus.

Mūsų tyrimo metu taurieji elniai buvo išleidžiami trimis skirtingais būdais, leidžiančiais palyginti jų elgseną ir judėjimo plotus.

Trys tauriųjų elnių išleidimo būdai:

(A1) Minkštasis išleidimo būdas – taurieji elniai išleidžiami į laisvę iš aptvaro į teritoriją šalia to paties aptvaro, kai dalis bandos elnių paliekama aptvare

Šiuo atveju aptvaruose auginti taurieji elniai išleidžiami į laisvę, tiesiog atidarant aptvaro vartus, tačiau elniai neišvaromi – jiems paliekama galimybė patiems rasti išėjimą ir išeiti į laisvę jiems tinkamu metu. Šis metodas laikomas labiausiai „švelniu“ gyvūno atžvilgiu ir dažnai taikomas, siekiant sumažinti stresą bei staigius elgsenos pokyčius.

(A2) Kietasis išleidimo būdas – aptvare auginti taurieji elniai išleidžiami į laisvę, juos pervežant ir paleidžiant į naujas teritorijas

Šiuo būdu taurieji elniai, anksčiau gyvenę aptvaruose, yra sugaunami, pervežami į paleidimo vietą ir tą pačią dieną paleidžiami į laisvę. Šiuo atveju adaptacijos laikotarpio naujoje teritorijoje nėra – gyvūnas iš karto susiduria su visiškai nauja aplinka. Tai greitas, bet elniui didesnį stresą sukeliantis metodas.

(B) Laisvėje gyvenantys taurieji elniai, kurie buvo sugauti, pažymėti antkakliais ir nedelsiant paleisti į laisvę sugavimo vietoje.

Trečiasis būdas iš esmės skiriasi nuo pirmųjų dviejų. Šis būdas buvo pasirinktas tam, kad būtų galima palyginti aptvare augintų ir į laisvę išleistų elnių elgseną su natūralios kilmės, savo teritorijoje gyvenančių, elnių judėjimu. Taurieji elniai gaudomi jų gyvenamojoje vietoje, naudojant gyvagaudžius spąstus. Po sugavimo, gyvūnams uždedami GPS antkakliai ir jie paleidžiami atgal į laisvę toje pačioje teritorijoje. Tai mažiausiai su buveinės keitimu susijęs metodas, tačiau trumpalaikis stresas sugavimo metu išlieka.

Ką parodė GPS duomenys apie elnių užimamus plotus?

Duomenų analizei taikytas Kernel Density užimamos teritorijos apskaičiavimo metodas. Naudotas 95 % izopleto (teritorijos, apjungtos kontūrine linija, kurioje gyvūno erdvės naudojimo tikimybė yra vienoda ir kuri apima tam tikrą procentą viso naudojimo) plotas. Pavyzdyje (pav. 1) pateiktas individo (GPS ID Nr. 215227) užimamos teritorijos izopletas, čia atmesta teritorija (pakraščiai), kurios naudojimo tikimybė yra mažiau nei 5 %.

Pav. 1 Gyvenamoji (home-range) teritorija

Kietuoju būdu (A2) išleisti taurieji elniai po paleidimo vidutiniškai gyveno ~ 400–500 ha plote. Minkštuoju būdu (A1) išleisti elniai, vienerius metus laikyti prisitaikymui skirtame aptvare, naudojosi labai panašaus dydžio teritorija – ~ 350–450 ha. Laukiniai taurieji elniai pagauti ir nedelsiant paleisti į laisvę, toje pačioje teritorijoje (B) gyveno tris kartus didesniuose plotuose ~ 1500–1600 ha.

Tai reiškia, kad pirmaisiais metais po išleidimo į laisvę, naudojant minkštąjį ir kietąjį išleidimo būdus, gautas beveik identiškas užimamas plotas.

Pateiktame grafike matyti vidutinės reikšmės ir jų sklaida, atspindinti individualius skirtumus tarp gyvūnų.

Ką tai reiškia praktiškai?

Dažnai manoma, kad ilga adaptacija aptvare (esančiame būsimoje išleidimo vietoje) padeda elnius geriau „pririšti“ prie vietos, tačiau GPS duomenys atskleidė, jog realaus skirtumo tarp minkštojo (A1) ir kietojo (A2) išleidimo nėra. Abiem atvejais taurieji elniai po paleidimo apsistojo labai panašaus dydžio plotuose. Mažiausias nustatytas užimamas plotas (priklausomai nuo atskiro individo būdo bruožų) abiem atvejais siekė apie 300–500 ha, o didžiausias – apie 1400–1700 ha. Tuo tarpu laukinės kilmės elniai naudojo gerokai didesnes teritorijas: jų mažiausias užimamas plotas buvo panašus – apie 400–500 ha, tačiau didžiausias siekė net 2800–3000 ha.

Minkštasis paleidimo būdas (A1) reikalauja didelių papildomų išlaidų: reikia įrengti ir prižiūrėti elnių prisitaikymui skirtą aptvarą, užtikrinti papildomą maitinimą ir girdymą, skirti laiką ir žmogiškuosius resursus kasdienei priežiūrai.

Išleidžiant elnius kietuoju būdu (A2), išlaidų skirtų elnių priežiūrai ir aptvaro įrengimui nėra, todėl galima teigti, jog kietasis išleidimo būdas yra ekonomiškai palankesnis sprendimas, leidžiantis pasiekti tą patį biologinį rezultatą su gerokai mažesnėmis sąnaudomis. Šie duomenys taip pat parodė, kad aptvaruose auginti taurieji elniai po išleidimo išlieka sėslesni ir apsiriboja mažesniais plotais, tikėtina, dėl jiems įprasto riboto gyvenamo ploto aptvaruose, kai ir erdvė, ir maistas buvo aiškiai apibrėžti.

Pateiktame grafike matyti vidutinės reikšmės ir jų sklaida, atspindinti skirtingos kilmės elnių užimamą plotą.
- (B) Laisvėje gyvenantys taurieji elniai, kurie buvo sugauti, pažymėti antkakliais ir nedelsiant paleisti į laisvę sugavimo vietoje, pasižymėjo didžiausiu vidutiniu naudojamu plotu. Tai rodo, kad laukiniai elniai, paleisti netrukus po sugavimo, aktyviau juda ir užima gerokai didesnius plotus nei aptvare auginti ir paleisti tiek A1, tiek A2 būdais
- (A2) Kietuoju būdu išleisti elniai taip pat naudojo gana didelius plotus, tačiau jų judėjimas buvo labiau nevienodas – tikėtina, nulemtas individualių būdo bruožų – dalis individų klajojo plačiai, kiti apsistojo santykinai nedidelėse teritorijose.
- (A1) Minkštuoju būdu išleisti elniai, dažniausiai naudojo mažesnius ir stabilesnius plotus, greičiau „prisirišdami“ prie tos teritorijos, kurioje buvo laikomi prisitaikymo periodu.
Nors statistinė analizė neparodė reikšmingų skirtumų tarp grupių (p > 0,05), biologinės ir praktinės tendencijos yra aiškios ir svarbios tauriųjų elnių valdymui natūralioje aplinkoje.

Ką tai reiškia praktiškai?

GPS tyrimai parodė, kad išleidimo būdas turi įtakos tam, per kokį laikotarpį ir kokiame plote taurusis elnias įsitvirtina. Minkštasis išleidimas skatina sėslumą ir stabilesnį teritorijos naudojimą, o gyvūno perkėlimas į naują buveinę, be prisitaikymo periodo, dažniau lemia didesnį judrumą ir klajones.

Visgi reikšmingiausias rodiklis, kuris išsiskyrė tyrimo metu, buvo gyvūno kilmė. Laukiniai elniai, pažymėti GPS siųstuvais, užėmė ženkliai didesnį plotą, o aptvaruose auginti individai pasižymėjo gerokai didesniu sėslumu.

Medžiotojams šie duomenys svarbūs, planuojant populiacijų valdymą, atrankinę medžioklę bei tokius atvejus, kuomet kyla klausimas, ar norint praturtinti vietines populiacijas genetiškai turtingesniais individais, atsivežti elniai išmigruos ar įsitvirtins tame pačiame medžioklės ploto vienete, kuriame buvo paleisti.

Autoriai: Artūras Kibiša, Matas Gulgys, Reneta Špinkytė, Kastytis Šimkevičius
3 kovo, 2026
Taurusis elnias brakonieriui kainuos automobilį ir iki 8 tūkst. eurų

Rugpjūčio 14-osios naktį Šalčininkų aplinkosaugininkams pranešta, kad policijos pareigūnai patikrino šalikelėje stovintį automobilį ir priekaboje rado negyvą tauriojo elnio patiną.

Nedelsdami į vietą nuvykę Aplinkos apsaugos departamento pareigūnai nustatė, kad taurusis elnias sumedžiotas draudžiamu medžioti laiku.

Sulaikytas asmuo teigė, kad vienas medžiotojų iš bokštelio paleido šūvį ne į suplanuotą sumedžioti šerną, o į tauriojo elnio patiną. Vėliau gyvūną pakrovė į automobilinę priekabą ir gabeno doroti.

Šalčininkų aplinkos apsaugos inspekcijos pareigūnai nustatė, kad tauriojo elnio patinas sumedžiotas prieš pat vidurnaktį viename Rūdninkų girios medžioklės ploto vienete. Asmuo, padaręs aplinkosauginį pažeidimą, nustatytas ir pradėtas tyrimas.

Iš asmens paimti pažeidimo padarymo įrankiai: graižtuvinis šautuvas su optiniu taikikliu, transporto priemonė su priekaba, kurioje buvo gabentas taurusis elnias. Taip pat paimtas medžioklės bilietas.

Už tokio pobūdžio administracinį nusižengimą pažeidėjui gresia bauda nuo 800 iki 1800 eurų, o už neteisėtai sumedžiotą tauriojo elnio patiną teks atlyginti žalą aplinkai, kuri siekia 6099,21 eurų.

19 rugpjūčio, 2020
Tauriųjų elnių ir stirninų požymių pasiskirstymas Lietuvoje

Eiliniam medžiotojui skaitančiam literatūrą apie reaklimatizuotų tauriųjų elnių kilmę, dažnai kyla klausimas ar vis dar yra išlikę teritorinių grupuočių trofėjų skirtumai. O gal skiriasi taurieji elniai pagal kokius nors kitus trofėjų požymius? Į kurį Lietuvos regioną verta važiuoti medžioti tauriųjų elnių ar stirninų tikintis pačių geriausių trofėjų. Į šiuos ir kitus klausimus, susijusius su trofėjų kokybės pasiskirstymu Lietuvoje, atsakymui buvo atliktas šis tyrimas.

Subfosilinės liekanos rodo, kad taurieji elniai ir stirnos Rytų Pabaltijyje gyveno jau ankstyvajame holocene ir čia buvo itin išplitę viduriniame holocene. Lietuvoje jų buvo gausu iki antrojo tūkstantmečio vidurio. Manoma, kad šie žvėrys išnyko XIX a. pradžioje, nes Lenkijos ir Lietuvos žvėrių sąrašuose ir aprašymuose, pateiktuose S. Ladovskio 1783 metais, minima, kad taurieji elniai yra įprasti žvėrys, o jau 1830 metais E. Eichvaldas nurodo, kad šių žvėrių Lietuvoje neaptinkama (Baleišis, Bluzma, 2003) .

Kad atkurti išnykusių žvėrių populiaciją, Žagarės miškuose buvo pradėta reaklimatizacija. Manoma, kad čia pirminė laisvėje gyvenančių elnių banda susiformavo iš grafo Naryškino aptvarų kita versija, kad taurieji elniai atkeliavo iš Latvijos pasienio. Į Lietuvą tauriųjų elnių atvežta ir iš Rusijos Voronežo srities Usmanės rezervato ir į pietų Lietuvos miškus elniai atkeliavo iš Lenkijos ir Kaliningrado srities (1 pav.).

1 Pav. Introdukuotų ir atklydusių tauriųjų elnių paplitimas Lietuvoje 1951-1982 m.: 1 – rajonų ribos; 2 – pirminis elnių reaklimatizavimo židinys (Žagarės); 3 – susiformavusių iš žvėrių imigrantų bandų lokalizacija (pietryčių Lietuvos); 4 – atvežtų iš Voronežo rezervato elnių išleidimo vieta ir paplitimas; 5 – pavienių elnių arba nedidelių jų grupių pastebėjimo vieta (Baleišis ir kt., 1998).

J. Prūsaitės knygoje „Lietuvos fauna“ teigiama, kad Lietuvoje yra keletas teritorinių grupuočių tauriųjų elnių, kurių ragai nevienodi. Iš Voronežo Rezervato kilusių žvėrių ragams būdingos palyginti trumpos pokarūninės šakos, stori ragų kamienai, plačios ,,rožės“, aštrūs šviesūs šakų galai. Pietryčių Lietuvos elnių ragų ilgos pokarūninės šakos, ploni kotai ir siauros rožės, gerai išsivysčiusios tarpinės šakos aštrūs ir šviesūs šakų galai. Iš Žagarės miškų paplitusių elnių ragų akinės šakos beveik vienodo ilgio, daugelis ragų be tarpinių šakų, visų šakų galai bukoki ir blankūs (Prūsaitė 1988).

Lietuvoje tauriųjų elnių ir stirninų medžioklė vykdoma atrankinės medžioklės nuostatais, siekiant pagerinti šių žvėrių bandos kokybę ir jų išauginamus ragus. Norint palaikyti kanopinių žvėrių kokybę, būtina daryti dirbtinę jų atranką (selekciją), organizuoti atrankinę medžioklę.

Kvalifikuota atranka galima ne tik palaikyti, bet ir pagerinti kanopinių žvėrių kokybę, išauginti įspūdingų medžioklės trofėjų. Intensyviausiai medžiojami jaunikliai ir jauni žvėrys, nes jų lengviausia nustatyti atrankos požymius. Svarbu silpnai fiziškai išsivysčiusius jaunus žvėris sumedžioti kuo anksčiau, kol jie dar lytiškai nesubrendę. Atrankinius patinus pageidautina sumedžioti prieš rują, o elitinius žvėris — po rujos arba jai baigiantis.

Medžiotojai kasmet privalo medžioklės trofėjų apžiūroms pateikti elninių žvėrių trofėjus kurie apžiūroje yra suskirstomi į atrankos grupes (selekcinis, perspektyvus, labai perspektyvus, brandus), nustatomas jų amžius, geriausių trofėjų nustatomas tinkamumas pristatyti į parodą. Parodoje pristatyti trofėjai pamatuojami ir įvertinami balais pagal (CIC) vertinimo sistemą.

Tauriųjų elnių ir stirninų trofėjų kokybę lemia įvairūs veiksniai – amžius, gyvenamoji aplinka, genetinis fondas. Šiuo tyrimu norima išsiaiškinti ar vis dar egzistuoja minėtoje knygoje aprašyta grupuočių teorija.

Tyrimui atlikti duomenys buvo surinkti iš 14 rajonų (10 metų laikotarpio). Bendrai išanalizuota virš 6000 sumedžiotų žvėrių trofėjų. Iš jų, išrinkti tie, kurie dalyvavo parodose. Išanalizuoti trofėjų požymiai (akinė, pokarūninė, jų skirtumas, apimtis apačioje ir viršuje, šakų galai), pagal kuriuos žvėrys turėtų išsiskirti į skirtingas grupuotes. Žvėrių grupių (teritorinių grupuočių) su skirtingais trofėjų požymiais išskyrimui buvo naudojama ArcGIS programos paketo erdvinės autokoreliacijos įrankis. Jo pagalba galima įvertinti ar analizuojamų žvėrių trofėjai pagal kokį nors požymį (-ius) skiriasi skirtingose Lietuvos vietovėse.

Išanalizavus tauriųjų elnių trofėjų duomenis ir atlikus erdvinę – klasterinę analizę nustatyta, jog statistiškai patikimai į klasterius (grupuotes) jie neišsiskyrė nei pagal vieną požymį. Su pakankamu statistiniu patikimumu klasterių nesudarė nei vienas iš J. Prūsaitės knygoje “Lietuvos fauna” nurodytų požymių (akinė, pokarūninė šakos, jų skirtumas, apimtis rago apačioje ir viršuje, šakų galai). Šiek tiek tendencijas formuotis į klasterius rodo rožės apimtis (p=0.13) ir ragų svoris su kaukole (p=0.14) tačiau rezultato statistiškai patikimu vadinti negalime.

Išanalizavus tauriųjų elnių paplitimą pagal požymius gavome, jog rožių apimtis ir kaukolės svoris vidurio Lietuvoje yra didžiausias (2 Pav.; 3 Pav.).

2 pav. Tauriųjų elnių trofėjų ragų svoris su kaukole – paplitimas.

3 pav. Tauriųjų elnių trofėjų rožių apimtis – paplitimas.

Išanalizavus stirninų trofėjų duomenis ir atlikus klasterinę analizę nustatyta, jog statistiškai patikimai į klasterius (grupuotes) išsiskyrė tik pagal vieną požymį – rožių apimtį (p=0.01). Todėl, su 99 proc. tikimybe, galime teigti, jog vienose Lietuvos teritorijose formuojasi stirninų rožės su mažesnėmis apimtimis, kitose teritorijose – su didesnėmis (4 Pav.).

4Pav. Stirninų trofėjų rožių apimtis.

Erdvinė analizė parodė statistiškai patikimą išsiskyrimą pagal rožių apimtį vidurio ir šiaurės Lietuvoje. Žemėlapyje matyti, jog stirninų rožės mažesnės prie autostrados Vilnius – Kaunas – Klaipėda, o didesnės šiaurinėje Lietuvos teritorijoje (5 pav.).

5Pav. Stirninų trofėjų pasiskirstymas pagal rožių apimtį.

Apibendrinant tyrimo rezultatus galime teigti, jog tauriųjų elnių teritorinės grupuotės, kuriose turėtų atsiskleisti klasteriai pagal šakos ilgį, pagal pokarūninės šakos ilgį, pagal kotų apimtis ir pagal akinės ir pokarūninės šakos skirtumą – tokių grupuočių statistiškai patikimai neišskirta. Iš to galima daryti išvadą, kad jei ir buvo tauriųjų elnių teritorinės grupuotės su skirtingais trofėjų požymiais, dėl skirtingi populiacijų individų kryžminimosi jie jau yra išnykę.

„Miske.lt“
Tadas Godvaišas

19 kovo, 2020
Nepamirštamasis Burlėjus

Daug kartų rašiau apie elnią Burlėjų, išaugintą Austrijoje, mažame aptvarėlyje, po to „sumedžiotą“ Bulgarijoje, kurio ragai buvo pripažinti nauju pasaulio rekordu, vėliau triukšmingai anuliuotu. Paskutinis mano straipsnelis (Burlėjus nemirtingasis, „Medžiotojas ir medžioklė“, Nr. 5, 2010) buvo jau apie įtartiną stirniną, tikriausiai išaugintą pagal panašias technologijas. Tikėjausi, kad Burlėjaus istorija – jau pamirštas skandalas. Pasirodo, klydau.

Burlėjų demaskavo žurnalas „Wild und Hund“ (nuo Nr. 17, 2006) net keliuose straipsniuose; po kiekvieno straipsnio medžioklės plotų valdytojas duodavo redakciją į teismą reikalaudamas atlyginti nemažus materialinius nuostolius ir moralinę žalą. Tik dabar Sofijos miesto teismas baigė nagrinėti bylas, galutinai atmesdamas visus ieškinius. Redakcijai padėjo pirmiausia Austrijos policija, išsamiai išsiaiškinusi šį atvejį, suradusi Burlėjaus „gimtąjį“ aptvarą (neregistruotą), išsiaiškinusi visas nusikalstamo verslo smulkmenas. Pasirodo, austrų ūkininkai, parsisiuntę ypatingai didelius ragus išsiauginusių Naujosios Zelandijos aptvaruose auginamų tauriųjų elnių patinų spermą, dirbtinai apsėklina tauriųjų elnių pateles ir, augindami gautus jauniklius mažuose aptvarėliuose, intensyviai šerdami, išaugina rekordinius ragus. Jau pirmieji tokių elniukų ragai turi būti su karūnomis.

Po šio skandalo Austrijoje žymiai sustiprinta aptvarų kontrolė, ypatingai sugriežtinta žvėrių pervežimo tvarka.

Burlėjaus nepamiršo ir Tarptautinė medžioklės ir gyvūnijos išsaugojimo Taryba (CIC), savo posėdyje praėjusių metų lapkričio mėnesį Madride griežtai pasisakiusi prieš genetines manipuliacijas, dirbtinį apsėklinimą, artimų žvėrių rūšių kryžminimą ir kitų intensyvios gyvulininkystės metodų naudojimą veisiant laukinius gyvūnus nelaisvėje.

Tokie metodai kelia didelį pavojų biologinei įvairovei, todėl CIC kviečia visų šalių vyriausybes, gamtosaugos organizacijas, medžiotojų ir žemės savininkų organizacijas bendromis jėgomis saugoti natūralias gyvūnų rūšis („Wild und Hund“ , Nr. 2, 2012).

CIC aiškiai pasakė, kad aptvaruose ar fermose „nupenėtų“, tuo labiau hibridinių žvėrių skerdimas, nesvarbu ar pačiame aptvare, ar atviruose medžioklės plotuose, panaudojant medžioklinį šautuvą, su tikra medžiokle neturi nieko bendro.

Tikriausiai daugelis žurnalo skaitytojų jau numojo ranka – ką tai gali turėti bendro su medžiokle Lietuvoje. Gali, ir dar kaip gali. Gyvename Europoje, be .geležinių“ uždangų, tad ir visos europinės problemos mums nesvetimos.

Daugelyje aptvarų auginami taurieji elniai atvežti iš Anglijos, gerokai mažesni už vietinius, lietuviškus. Tiesa, savo išvaizda jie praktiškai nesiskiria nuo mūsiškių, išsiaugina gana gražius ragus. Kas nors gali susigundyti lengvai ir pigiai „praturtinti be saiko nualintus savo medžioklės plotus, genetiškai užteršti mūsų tauriųjų elnių populiacijas.

Nuoširdžiai apgailestauju, kad niekas iš daugelio aptvarų savininkų nesiima auginti vietinių tauriųjų elnių. Nesusimąstome, kad vienoje mažoje Lietuvos tauriųjų elnių populiacijoje (tik vienoje) sutinkami pačios geriausios europinių tauriųjų elnių populiacijos atstovai – elniai, atėję iš garsiojo Romintų miško. Kaip tik juos reikėtų auginti aptvaruose, jais papildyti elnių bandas atviruose medžioklės plotuose.

įdomu, iš kur ant neseniai išleistos doc. A. Navasaičio knygelės „Miško žvėrys“ viršelio atsirado tauriojo elnio, turinčio pastebimus Karpatų elnio bruožus, nuotrauka. Šie elniai stambūs, gražūs, tačiau nevietiniai, nuo mūsiškių aiškiai skiriasi. Taigi pasigaminti savų burlėjų jau galime ir Lietuvoje. Dar paprasčiau – atsivežti iš užsienio.

Mane pralinksmino medžiotojo, Austrijoje sumedžiojusio medaliu įvertintą taurųjį elnią, pasakojimas, kaip entuziastingai džiaugėsi jo sėkme medžioklės organizatoriai ir vadovai. Atrodo, kad jie džiaugėsi ne jo, o savo sėkme. Ir aš džiūgaučiau būdamas jų vietoje: „prakišti“ aptvarinį elnią kaip tikrą, susišluoti nemažus neuždirbtus pinigus – tiesiog nuostabu… Pagal savo patyrimą auginant aptvaruose tauriuosius, dėmėtuosius elnius ir danielius manau, kad mažų mažiausiai dar gegužės mėnesį tas elnias gyveno ankštame aptvarėlyje, o į laisvę pateko vėliau. Gera ragų spalva rodo, kad paskutinius gyvenimo mėnesius jis leido jei ir ne laisvėje, tai bent erdvesniame plote. Šio burlėjuko ragai medžioklės trofėjų parodoje įvertinti aukso medaliu…

Kaip matome, atidumo reikia ir medžiojant, ypatingai jei medžiojame už pinigus, kritiško požiūrio reikia ir vertinant medžioklės trofėjus, ir pasirenkant žvėris auginti aptvaruose.

Šaltinis žurnalas „Medžiotojas ir medžioklė”
Autoriai: Algimantas Kamičaitis
Kopijuoti ar kitaip platinti čia pateiktą turinį be mūsų sutikimo draudžiama!

3 rugsėjo, 2018
Elnio auksaragio takais

Visa, ką galima pasakyti apie taurųjį elnią, dažniausiai būna artima poezijai – šio žvėries grakštumas, žingsnio lengvumas, šuolio veržlumas, žvilgsnio žvitrumas. Žinoma, ir ragų grožis. Atrodo, to ir pakaktų. Tačiau kaip dažnai, žiūrėdami į šakotą karūną, žvilgančią ant tauriojo elnio galvos, mes galvojame apie balus, skėtrą, svorį…
Mes norime ją turėti, pasikabinti, džiaugtis ir rodyti kitiems. Tauriojo elnio trofėjus – vienas geidžiamiausių. Dėl jo šiam žvėriui mes linkę atleisti daug ką – nuskabytas jaunuolynų viršūnes, nugraužtus uosynus, ragais „išmaltus“ ąžuoliukus. Kad tik būtų auksaragis, kad pamatytume jo karūną, atplaukiančią virš eglučių ir krūmų. Tada džiugiai suplaktų širdis, žiūrono akis pasakytų viską apie šį žvėrį, o po to…

Taurusis elnias – ne pati gausiausia mūsų gamtos rūšis; žinodami seniausią, senąją ir naująją bei pačią naujausią jo istorijas, mes nežinome, kiek šių žvėrių mums reikėtų turėti, o kiek jų miškuose galėtų gyventi. Juk kiekvienu istorijos tarpsniu jų gausumas buvo skirtingas, be to, ir sąlygos jiems gyventi – vis kitokios. Sulyginti visa tai yra labai sunku. Matyt,
daug kas turėtų būti vertinama tik kaip istorijos dalis, o naujausią istoriją rašyti tektų apsižvalgant, skaičiuojant ir nepamirštant ypatingos klausos, be kurios gamtoje tvarkytis negalima. Ši klausa turi ne tik pagauti elnio maurojimą, perskaityti ore sklindančius žvėries vestuvių garso virpesius, bet ir paruošti mus bendravimui su gamta, perspėti ir pasakyti: ne viską sprendžiame mes patys, daug ką turime palikti gamtai. Elnias – taip pat gamtos dalis.

Taurusis elnias – ne poledynmečio dykynių gyventojas. Mūsų krašte jie paplito daug vėliau, kai vėrėsi girios, kai sužaliavo lapuočių miškai. Estų archeologas K.Paaver 1965 m. paskelbė nepakartojamos vertės darbą, monografiją, kurioje įvertino Lietuvos, Latvijos ir Estijos senųjų gyvenviečių iškastinių osteologinių radinių rūšis, gausą, vertę ir labai argumentuotai pasakė, kad taurieji elniai Lietuvoje jau gyveno ankstyvajame holocene (taigi prieš 10000-11000 metų). Latvijoje ir pietų Estijoje ši rūšis apsigyveno vėliau, pasitraukus šiauriniam elniui. Tai įvyko borealinio periodo gale, maždaug prieš 8000-9000 metų. įpusėjus holocenui (prieš 2500-7500 metų) vyravo šiltasis periodas ir taurusis elnias išplito iki Norvegijos, Švedijos. Prieš 5000-6000 metų ši rūšis buvo įprasta visoje Europoje. Taigi seniausioji rūšies istorija tokia.

Prieš 1000-2000 metų taurieji elniai jau negyveno Estijoje, tapo reti Latvijoje, o Lietuvoje buvo dar pakankamai dažni. Tačiau XVIII-XIX amžiais jie visur išnyko ar buvo išnaikinti.

Lietuvoje tauriojo elnio reaklimatizacija pradėta prieš Pirmąjį pasaulinį karą, o Latvijoje – dar anksčiau. Tai buvo daugiau privačių iniciatyvi} veiksmai, todėl rūšis buvo atkuriama tik konkrečiose vietose, dažniau , nuosavuose dvarų miškuose. Šiandien Latvijoje, Šiaurės Lietuvoje (Joniškio krašte) ir kai kur Estijoje gyvenantys taurieji elniai bent iš dalies yra tada įkurdintų elnių palikuonys. 1938 m. Lietuvos giriose gyveno apie 100 elnių. Čia pat, Lietuvos pašonėje, tuometinėje Rytprūsių teritorijoje, Romintos girioje buvo formuojama labai vertinga, genetiškai „suprojektuota“ tauriųjų elnių mikropopuliacija, kuri vėlesnei Lietuvos elnių populiacijai padarė ženklią įtaką. Reikėtų priminti, kad ir po karo čia dar gyveno apie pusantro tūkstančio tauriųjų elnių.

Antrasis pasaulinis karas sustabdė rūšies plitimą ir pakirto iki tol buvusias pastangas. Teko viską daryti iš naujo. Į kai kuriuos šalies rajonus buvo atvežti taurieji elniai iš Voronežo rezervato Rusijoje. Lietuvos šiaurėje dar gyvavo senosios grafo Naryškino bandos likučiai, iš buvusių Rytptūsių į Jurbarko, Tauragės ir Šakių miškus plito „vokiški“ elniai. Ypatinga paskata rūšiai plisti tapo 7-9 praėjusio amžiaus dešimtmečiuose vykdytas tauriųjų elnių perkėlimas. Apie 1000 žvėrių buvo pervežta į tinkamiausius miškus. Prieš 30 metų Lietuvoje gyveno daugiau kaip 10 000 tauriųjų elnių, kai kur jų tankumas buvo nepagrįstai didelis (Joniškio rajone iki 60 žvėrių 1000 hektarų).

Tauriojo elnio sugrįžimas į Lietuvos girias įvyko tik žmogaus dėka. Jam įsitvirtinti naujose vietose padėjo ne tik rūšiai būdingas plastiškumas, bet ir aktyvios globos priemonės žiemą ir sunkiu metu. Daug kur elniai darė didelę žalą miškui, tačiau sovietinio ūkio vertintojai ne visada akcentavo tokią jų įtaką – dažnai elniai, kaip „poniški“ žvėrys, buvo puoselėjami ir dirbtinai palaikomi tam, kad užtikrintų ne sportines, įdomias, bet „sėkmingas“ medžiokles.

Per paskutinius 20-25 metus, tauriųjų elnių „naujausios istorijos“ periodu, įvyko kai kurie tikrai svarbūs pokyčiai. Pirmiausia, šio periodo pradžioje atsirado galimybė organizuoti medžiokles užsieniečiams, atsirado vis daugiau graižtvavamzdžių ginklų, padažnėjo nelegalios medžioklės atvejų, todėl elnių populiacija mažėjo ir žymiai pakito jos struktūra, sumažėjo brandžių, ypatingą trofėjinę vertę turinčių patinų. Todėl tik po gero dešimtmečio prasidėjo teigiami pokyčiai, kurie tęsiasi iki šiol. Galima sakyti, kad dabar yra populiacijos pakilimas.

Tačiau kalbant apie rūšį, reikėtų prisiminti dar vieną maždaug prieš 20 metų prasidėjusį elnių populiacijai svarbų veiksnį -tauriųjų elnių veisimą nelaisvėje ir šių elnių išleidimą į gamtą. Per paskutinius 100-150 metų mūsų elnių populiacija buvo formuojama iš tokios genetinės įvairovės žvėrių, kad apibūdinti šiandien giriose gyvenančius elnius yra nepaprasta. Paskutiniame etape atsirado dar keistesnės genetinės medžiagos nešėjai – škotiški elniai (patys mažiausi, menkiausiais ragais), Naujosios Zelandijos porūšiniai hibridai, karpatiniai elniai, net baktrijaniniai elniai pietinių pusdykumių gyventojai. Šių žvėrių veisimas voljeruose yra pačių šeimininkų prerogatyva. Žinoma, jeigu elniai būtų veisiami tik mėsai (kaip dažniausiai deklaruojama), tai gal neturėtų reikšmės. Tačiau jeigu jie patys ar jų mišrūnai patenka į laisvę, mūsų susiformavusiam (bet su holoceno laikų elniu turinčiam mažai ką bendra) elniui gali tekti dar vienas genetinis išbandymas.

Matyt, šiandien kalbėdami apie tauriuosius elnius turėtume žinoti, jog būtina mokslinė studija apie genetinę mūsų elnių įvairovę, taip pat praktiškas ir nesudėtingas naudoti iliustruotas vadovas, leidžiantis apibūdinti skirtingų porūšių (o gal -veisimo linijų) požymius.

Taigi džiaugiamės, savo miškuose regėdami elnius. Nuščiūvame, girdėdami jų rujos garsus, nutylame, išgirdę atsargius elnio žingsnius, kai žvėris eina vis artyn. Ką pamatysime atsivėrus giriai? Koks elnias sustos prieš mus? Auksaragis? Daugelio porūšių ir formų požymiais „praturtintas produktas“? Manau, kad visi laukiame to tikrojo, mūsų, lietuviškų girių elnio. Tačiau neturėtume pamiršti, kaip jis atrodė pačioje seniausioje mūsų gamtoje, koks elnias gyveno prieš šimtą metų. Įamžinkime jo paveikslą, pastatykime skulptūrą, sukurkime bareljefą. O dar geriau – išsaugokime jį patį.

Šaltinis žurnalas „Medžiotojas ir medžioklė”
Autoriai: Selemonas Paltanavičius
Kopijuoti ar kitaip platinti čia pateiktą turinį be mūsų sutikimo draudžiama!

2 rugsėjo, 2018
Tikros medžioklės – girių karalius

Šis filmas apie Tauriųjų elnių medžioklę rujos metu. Elnius medžiojome juos pergudraudami, imituojant kito patino skleidžiamus garsus. Linkime gero žiūrėjimo ir sėkmingų elnių medžioklių!

Filmo kūrėjai: Tautvydas Pankevičius, Deividas Staponkus
Rėmėjai: UAB „Oksalis”, Swarovski Optik, Yukon

10 rugpjūčio, 2016
Dėmesio! Europoje kyla nauja grėsmė elniniams – lėtinė išsekimo liga

Kol dar kovojame su afrikiniu kiaulių maru, nepasirengusią Europą užklupo nauja liga – lėtinė išsekimo liga (LIL). Norvegijos veterinarijos institutas diagnozavo šią elniniams mirtiną ligą Pietų Norvegijos šiaurinių elnių populiacijoje. Ši liga paplitusi Šiaurės Amerikoje, o Europoje tai pirmas konstatuotas atvejis. Taip pat tai buvo pirmasis laukinių šiaurinių elnių ligos atvejis.

Šių metų kovo mėnesį buvo rasta serganti šiaurinio elnio patelė, kuri paskui krito, o jos kūnas perduotas į laboratoriją. Atlikta smegenų analizė nurodė, kad elnė sirgo šia mirtina liga.

LIL yra užkrečiama neurologinė liga, paveikianti elninių smegenis. Liga vystosi lėtai, elniniai iš lėto silpsta, kinta jų elgesys. Paskui gyvūnas pastimpa. Šiaurės Amerikoje ši liga jau yra epideminė. Pirmą kartą LIL aprašyta 1967 metais, kai ji buvo nustatyta vienoje Viskonsino elnių fermoje. Tankioje didelių gyvūnų populiacijoje liga greitai paplito. Infekcija išsiskiria su seilėmis ir išmatomis, todėl šėryklos gali tapti infekcijų židiniais. Mūsų dienomis daugelyje JAV ir Kanados valstijų konstatuota įvairių elnių rūšių LIL atvejų. Nėra įrodymų, kad liga negalėtų kelti grėsmės ir žmonėms bei galvijams, nors tokių atvejų nekonstatuota.

Kadangi liga pirmą kartą konstatuota Europoje, turėtų būti atidžiai stebima elnių populiacija. Įdomu, kad konstatavus ligą nei Europos Komisija, nei Europos maisto saugos tarnyba dvi savaites dar nebuvo pasirengusios reaguoti, laukdamos įsakymo, ar pradėti kokius nors veiksmus. Kaip infekcija pateko į Norvegiją? Greičiausiai ji importuota iš JAV. Galbūt infekciją į šiaurinių elnių gyvenamas teritorijas atvežė keliautojai. Galbūt žiemą elniai natūraliai migruoja iš JAV į šiaurės ašigalį.

Sunku spręsti, kaip liga galėtų paplisti Europoje. Galbūt elninių populiacijos šiai infekcijai atsparios, bet kadangi daug kur Europoje jų populiacijos labai tankios, visi turėtų būti atsargūs ir akyli. Medžiotojai turėtų nevežti mėsos, subproduktų ir trofėjų iš infekuotų teritorijų. Rodos, tai ir yra naujosios infekcijos šaltinis. Infekciją galima pernešti ir drabužiais, todėl juos būtina išplauti apsilankius infekuotoje teritorijoje.

Šaltinis: Žurnalas “Medžioklė”
Tekstas: LINDA DOMBROVSKA
Kopijuoti ar kitaip platinti čia pateiktą turinį be mūsų sutikimo draudžiama!

5 liepos, 2016
Padidintos elninių žvėrių medžiojimo kvotos

Aplinkos ministras Kęstutis Trečiokas patvirtino elninių žvėrių medžiojimo limitus 2016-2017 metų sezonui – leista medžioti gerokai daugiau žvėrių nei praėjusį sezoną.

Ministro įsakymu nustatyta, kad per būsimą medžioklės sezoną Lietuvoje leidžiama sumedžioti 6691 taurųjį elnią, pernykštė kvota buvo 5437 elniai. Stirnų medžioklės kvota padidinta iki 28 tūkst. 186 stirnų, praėjusį sezoną leista sumedžioti 25 tūkst. 967 stirnas. Daugiau bus galima sumedžioti ir danielių, jų medžioklės limitai padidėjo šimtu: nuo buvusių 313 iki 413. Bus galima sumedžioti 2268 briedžius (buvo 1662).

Medžioklės taisyklės nustato, kad elninių gyvūnų medžioklės sezonas kasmet prasideda gegužę, nuo gegužės 15 iki spalio 15-osios leidžiama medžioti stirnų patinus. Stirnų pateles ir jauniklius taisyklės leidžia medžioti nuo spalio 1-osios iki gruodžio 31-osios.

Tauriųjų elnių medžioklės sezonas prasideda rugpjūčio 15 ir trunka iki vasario 1 dienos, patelių ir jauniklių – nuo spalio 1-osios iki sausio 15-osios.

Briedžių patinų medžioklė leidžiama nuo rugsėjo 1-osios iki gruodžio 15-osios, patelių – nuo spalio 1-osios iki lapkričio 15-osios, jauniklių – nuo spalio 1-osios iki vasario 1-osios.

Danielių patinus medžioti galima nuo spalio 1 iki vasario 1-osios, pateles – nuo spalio 1-osios iki metų galo, jauniklius – iki vasario 1-osios.

Kaip nurodo Aplinkos ministerija, medžioklės limitai nustatomi Regioniniams aplinkos apsaugos departamentams (RAAD), pastarieji turi paskirstyti kvotas medžiotojų būreliams. Būreliai vykdo gyvūnų apskaitą, teikia prašymus dėl licencijų. RAAD komisijos sprendimus dėl kvotų priima vadovaudamosis apskaitos ir gyvūnų padaromos žalos duomenimis.

Ministerijos duomenimis, šiemet Lietuvoje danielių populiacija padidėjo daugiau kaip 600 individų, briedžių skaičiuojama beveik 1300 daugiau, tauriųjų elnių – 2800 daugiau nei pernai. Stirnų populiacija per metus išaugo net 10 tūkstančių.

Šaltinis: www.delfi.lt

8 gegužės, 2016
Prancūzijos kalnai, sniegas ir šernų pėdsakai

Prancūzija, kalnai, medžioklė. Kai šie trys žodžiai yra viename sakinyje, veide pasirodo šypsena. Pernai lapkričio pabaigoje svečiavausi Alzase, Prancūzijos regione, kur tada buvo optinių ginklų gamintojo Leica medžioklės plotai. Čia jau buvau lankiusis pernai sausį, bet antrą kartą gavusį kvietimą atsisakyti niekaip negalėjau. Tai buvo viena paskutinių medžioklių, kurią Leica surengė šiuose plotuose. Šiemet kompanija šių plotų atsisakė, nes jie yra palyginti toli nuo Vokietijos miesto Veclaro, kur yra Leica gamykla.

Mano medžioklės nuotykis prasidėjo Frankfurto oro uoste, nes visų pirma buvo numatytas vizitas į Leica gamyklą, apie kurią rašėme sausio mėnesio numeryje. Ten sutikau Michaelį Agelį, Leica rinkodarininką, kuris, be to, yra ne tik fotografas, bet ir medžiotojas. Apžiūrėję gamyklą, lipome į automobilį ir pradėjome kelių valandų kelionę į Prancūziją.

Artėjant kelionės tikslui, važiuodami vis aukščiau Prancūzijos Alpėse, galėjome džiaugtis, kad bent čia yra žiema, nes pas mus sniegas su rimta žiema atėjo tik po Naujųjų metų. Buvo matyti, kad apačioje žiemos nėra, bet kalnuose stipriai sninga.

Apsistojame nedidelio miestelio viešbutyje, kur Leica apgyvendindavo savo svečius. Laimė, gavau geriausią numerį, ten pat, kur praeitą kartą. Na, o pats geriausias dalykas buvo kambaryje esanti sūkurinė vonia!

Pietaudami laukiame, kada susirinks visi medžioklės dalyviai. Atvažiavo ir mūsų medžioklės vadovas, Prancūzijoje ir Europoje garsus medžioklės žurnalistas Philippe’as Jaegeris, kuris atvežė mums ginklų, amunicijos ir instrukcijas. Dar atvyko keletas svečių, ir jau tą pačią popietę keliavome į mišką, kad galėtumėme vakaro sulaukti bokštelyje. Įdomu, kad čia negalima medžioti po saulėlydžio, todėl pagal grafiką buvo nustatytas laikas, kada baigsis medžioklė – šį kartą 18:02. Vėliau šauti nebegalima! Medžioklės teritorija gana plati, ir įdomu, kad viršuje sniego daug, o apačioje, kur stovi man skirtas bokštelis, jo praktiškai nėra. Čia labai miškingi medžioklės plotai, gyvūnų pamatyti nelengva, o jeigu jie ir pasirodo, tai greitai dingsta. Šauti reikia greitai. Manęs iki bokštelio nenuveža – apie 500 metrų turiu eiti pėsčiomis, kol pamatysiu bokštelį. Kai įsikuriu atviro tipo kilnojamajame bokštelyje, automobilis nuvažiuoja. Oras vėsokas, drėgnas ir vėjuotas, bokštelis yra ant miško kelio, priešais atsiveria nedidelis kirtimas, o, kol dar šviesu, akiratyje nieko nėra. Man paskolintas Merkel .270Win vienvamzdis su taikikliu Leica Magnus ir, žinoma, naujausiais Leica žiūronais. Philippe’as gailiai duoda du šovinius, nes paprastai užtenka vieno. Keistai atrodo, kad abu šoviniai skirtingi – vienas su švino galu, kitas be.

Vakaras baigiasi tyliai, be ypatingų nuotykių. Nė vienas medžiotojas nieko nepastebėjo, o sutemus visi grįžtame į viešbutį, kur laukia prancūzų kulinarijos vakarienė. Ryte kelsimės anksti, nes miške planuojame būti dar prieš švintant, bet oro prognozės nieko gero nežada – vakare prasidės smarki pūga. Iš ryto pasistipriname prancūziškais rageliais ir kava, sulipame į automobilius ir keliaujame medžioti. Vis dar tamsu ir sninga. Niekur toli nenuvažiuojame, nes atrodo, kad ant vingiuoto ir apsnigto kalnų kelio susidarė spūstis, nors eismas čia niekada nebūna pernelyg intensyvus. Philippe’as išlipa ir eina išsiaiškinti, kas nutiko. Netrukus grįžta ir kviečia mane, nes ten esą maniškiai. Aštriame kelio vingyje įstrigęs didelis vilkikas, kuris per sniegą negali užkilti ant kalno. Vilkiko numeriai lietuviški, vadinasi, maniškiai. Pagalvojusi, kad pasaulis išties mažas, einu pasikalbėti su vairuotoju. Pasirodo, lietuviai čia pakliuvo sekdami navigacijos sistema. Philippe’as keikiasi, kad jie norėjo pravažiuoti nemokamu keliu, bet atsidūrė ten, kur dideliam vilkikui tikrai ne vieta. Philippe’as paskambina policijai, iškviečia pagalbą ir mums nelieka nieko kita, kaip važiuoti atgal į viešbutį, nes kelias užblokuotas. Įlipusi į Michaelio darbinį folksvageną, paklausiu, ar jo automobilio padangos žieminės. Jis teigia, kad taip, bet važiuojant į kalną kyla gana didelių problemų. Viešbutyje jis pamato, kad vis dėlto žieminės padangos buvo visai ne žieminės.

Viešbutyje mūsų laukia šilti švieži rageliai, kava, ir belieka laukti, kol bus atidarytas kelias. Kitų galimybių patekti į medžioklės plotus nėra. Praeina pora valandų, snigti nenustoja, vengrų medžioklės žurnalistas Peteris Hauseris pradeda manyti, kad geriau dieną praleisti viešbučio SPA centre, bet bendraminčių nesusilaukia. Kai kelyje atsiranda šioks toks judėjimas, išvykstame. Prie lemtingojo vingio privažiuojame tada, kai vilkikas jau nugabentas, o mišką pasiekiame apie dešimtą valandą.

Philippe’as kiekvienam medžiotojui parengęs maršrutą. Man jis parodo žemėlapį, papasakoja, kas ir kaip, ir galų gale laiminga einu mišku. Nesiliauja snigti. Mano takas iš pradžių veda aukštyn į kalną, ir kuo aukščiau lipu, tuo daugiau sniego, o pačiame viršuje taku eiti sunku dėl sniego nulenktų medžių šakų. Visą laiką reikia saugotis, kad sniegas ne tik nepatektų į ginklo vamzdį, bet ir nekristų už apykaklės. Prieš kelionę į Prancūziją iš aprangos gamintojo Härkila gavau išbandyti komplektą Pro Hunter, kurį štai ir išmėginau šlapio sniego sąlygomis, kalnuose. Vadovaudamasi Härkila patarimais rengiausi sluoksniais. Lipti į kalną nėra taip lengva ir gana greitai pasidaro labai šilta, todėl nusivelku šiltą tarpsluoksnį ir toliau patogiai žygiuoju. Kalno viršūnėje ant siauro miško tako pastebiu šviežią šerno pėdsaką. Pasirodo, kad jis ant tako pastovėjo, pasiklausė, kur aš einu, ir pradingo tankmėje. Dvidešimt sekundžių, ir mes vienas kitą būtume sutikę akis į akį. Be to, šioje kalnų apylinkėje atsiveria grandioziniai peizažai, kartais net kvapą užgniaužia. Kai pradedu leistis žemyn, vėl randu šerno pėdsakų. Jis keliu ėjo priešais mane, bet taip jo ir nesutinku, nors kiek toliau randu rytinių šernų pėdsakų – jie čia linksmai maudėsi. Randu ir elnio pėdsakų, kažkur tolumoje nubėga kelios stirnos, bet daugiau nieko. Medžioti nesiseka. Grįžus į automobilį pasirodo, kad Philippe’o kolega prancūzas šovė į taurųjį elnią, bet šis nubėgo į krūmus. Taigi su Michaeliu važiuojame į įvykio vietą, nes drauge su juo yra taksas Egonas, gebantis sekti kraujo pėdsaką. Iš oro ir toliau krinta kažkas šlapia. Po kalnus suvaikščiojusi kokius šešis kilometrus, nusprendžiu pasišildyti automobilyje. Atsipalaiduoti neišeina, nes visai netrukus Egonas suranda taurųjį elnią. Telieka sugalvoti, kaip didįjį žvėrį per statų ir slidų kalną nugabenti į viršų. Philippe’o automobilio gervė nepakankamai ilga, todėl vyrai turės nešti taurųjį elnią nemažą atstumą.

Iš pradžių elniui paleidžiami viduriai. Prancūzų medžiotojas peilį pamiršo automobilyje, todėl šioje situacijoje praverčia mano EKA G3 Swingblade. Prancūzijoje viduriai paleidžiami kitaip nei pas mus – gyvūnas atveriamas visas, taip pat ir krūtinės ląsta, iš karto išpjaunant trachėją. Kurį laiką panešus gyvūną, jau galima jį pasiekti gerve ir iškelti į viršų. Pietaujame pastate, išlikusiame dar nuo Pirmojo pasaulinio karo, kai čia buvo lazaretas (nedidelė ligoninė), be to, šiame regione vyko įnirtingų mūšių. Užkuriamas laužas ir su dideliu malonumu sukertame pasiimtus sumuštinius. Kol kas konstatuoju, kad Pro Hunter drabužių komplektas iš išorės sulijęs, bet viduje vis dar sausa.

Prenumeruokite Miske.lt naujienas
[newsletter_signup_form id=1]

Po pietų elnias nuvežamas žemyn į miestelį, kur jį reikia parodyti vietos miškų tvarkymo įmonės darbuotojams. To reikalauja įmonės taisyklės, nes elniai padaro gana didelių nuostolių miškininkystei, todėl medžiotojai griežtai kontroliuojami. Privaloma parodyti kiekvieną sumedžiotą elnią. Philippe’as šia sistema pernelyg nesižavi, nes ne visuomet įmanoma prisiskambinti įmonės darbuotojams.

Artėja vakaras ir Philippe’as pasiūlo patykoti bokšteliuose. Nebesninga, nors lyja. Aš ir jaunasis Vokietijos medžiotojas Thomas Jaegeris (keistas pavardžių sutapimas) esame pasirengę medžioti, o vengras Peteris paprieštarauja, sakydamas, kad jo striukė sušlapo ir SPA baseinas vis dėlto vilioja labiau nei šlapias miškas. Galbūt vandens procedūros malonesnės, bet negaliu su juo sutikti, nes atvažiavau medžioti.

Mane pasodina į kilnojamąjį, atviro tipo bokštelį. Lietus pradeda pliaupti negailestingai, intensyvumas prilygsta geram dušui. Žinoma, iš tokio oro malonumo jokio, bet kol kas Härkila puikiai vykdo savo užduotį ir diskomforto nejaučiu. Matyt, teisingas posakis, kad nėra blogo oro, tik bloga apranga. Diena taip ir baigiasi vienu laimikiu – vakarinė medžioklė tykant apsiėjo be šūvių. Viešbutyje sūkurinė vonia kaulams padėjo atgauti šilumą, o kur dar fantastiška vakarienė ir paskui kietas miegas. Iš ryto dar galiu valandėlę nuvažiuoti į mišką, nes vėliau jau turiu grįžti atgal į Frankfurtą, kad spėčiau į lėktuvą. Peteris kategoriškai atsisako važiuoti į mišką, jis iš tiesų apsėstas vandens procedūrų. Mano drabužiai ir batai išdžiūvę, auštant su dideliu malonumu pasivaikštau po mišką, nors pastebiu tik keletą pėdsakų. Šiuose plotuose gyvūnų yra gana daug, bet dėl tankumo juos sunku pamatyti. Tam reikia praleisti daug valandų vaikštant po plotus, nors pasakytina, kad šį kartą visiškai nepasisekė su oro sąlygomis. Vis dėlto patirtis kaupiama net tada, kai nė karto neiššauni.

Šaltinis: Žurnalas “Medžioklė”
Tekstas: LINDA DOMBROVSKA
Kopijuoti ar kitaip platinti čia pateiktą turinį be mūsų sutikimo DRAUDŽIAMA!

6 gegužės, 2016
Elnio medžioklė rujos metu

Elnių medžioklė su vilbynėmis, viliokliais, maketais vyksta ne tik rujos metu, kai patinai pradeda aktyviai ieškoti patelių, bet ir visą medžioklės sezoną. Jai palankus giedras, sausas ir vėsokas oras, kad niekas netrukdytų elniui išgirsti vilbynės garsus ir eiti į jų pusę. Todėl prieš sumedžiodamas žvėrį šaulys turi aiškiai išgirsti elnių patinų riaumojimą, tiksliai nustatyti šautiną gyvūną ir išsiaiškinti jo buvimo vietą.

Medžiojant elnius su viliokliais ir maketais svarbūs dalykai yra budrumas ir nuolatinis įsiklausymas į garsus, pranešančius šauliui apie elnio artėjimą.

Į vietą, kurioje vyks elnių medžioklė, reikėtų ateiti anksčiau – dar prieš auštant, einant iš pavėjinės pusės, kad žvėrys nepajustų jūsų buvimo. Vieta aikštelėje, kurioje bus vilioklis, turi būti getai matoma. Laukiant reikia turėti omenyje, kad patinai visada iš tos pusės, į kurią pučia vėjas, arba pačiame sklypo viduryje. Vilbynės skleidžiami garsai turi būti vienu tonu aukštesni negu medžiojamo elnio riaumojimas. Tada elniui atrodys, kad tai silpnesnis ir jaunas varžovas, todėl dar labiau norės su juo susikauti. Jauni elniai paprastai stengiasi slėptis išgirdę stiprų riaumojamą, sklindantį kaip iš triūbos ir liudijantį, kad tokio balso savininkas – grėsmingas priešininkas. Jaunus elnius geriausia vilioti imituojant patelės garsus.

Medžiojant rujojančius elnius vilioti reikia kartkarčiais. Paprastai elnias bėga tiesiai į vilbynės garsą, tad reikia būti budriam, kitaip elnio patinas pastebės apgaulę ir pabėgs. Kad būtų lengviau, į medžioklę geriausia eiti dviese: vienas vilioja su vilbyne, o kitas šauna. Jeigu patinas tiktai atsiliepia į vilbynės garsus, tačiau artyn neina, reikia pačiam eiti prie elnio laužant šakas, o ne daužyti lazda per kamienus. Žvėris, manydamas, kad artinasi varžovas, pats puls į medžiotojo pusę. Tada svarbiausia, kad elnias nepamatytų ar nepajustų medžiotojo. Patinas, priviliotas vilbynės garsų, paprastai drąsiai prieina maždaug 100 metrų atstumu ir sustoja. Jeigu medžiotojas pasirinko tinkamą padėtį, šūvis bus sėkmingas. Jauni patinai į vilbynės garsus eina lėtai, atsargiai, be jokių garsų. Tačiau prieš medžiodamas elnią iš tykojimo vietos medžiotojas turi viską kruopščiai patikrinti ir įsitikinti, kad takai – nuolatiniai, mitybos bazė – dažnai lankoma, o gulykla – tikrai pamėgta. Tam reikės laiko atlikti žvalgybai.

TAURUSIS ELNIAS

Tai vienas iš labiausiai trokštamų ir mėgstamų medžiotojo trofėjų. Tauriojo elnio kūnas proporcingas, tvirtas ir grakštus. Kojos ilgos ir tvirtos, tad elnias gali greitai bėgti miške. Kūno ilgis – iki 1,92,4 m, aukštis – 1,2–1,4 m. Svoris – nuo 180 iki 340 kg. Patelės lengvesnės. Elnių pėdsakai pagal formą primena širdelę, todėl juos lengva atpažinti, o galima supainioti tik su nedidelio šerno pėdsakais. Reikia atsiminti, kad elnio priekinių galūnių pėdsakai būna kiek didesni negu užpakalinių. Patelės pėdsakai siauresni negu patino. Elnių išmatos – pailgos tamsiai rudos arba žalsvos spalvos spiros, vasarą netaisyklingos formos, minkštos ir sulipusios, jų ilgis 3–4,5 cm, plotis 1–2 cm. Pavasarį ir vasaros pradžioje išmatos būna minkštesnės, pusiau skystos, žiemą – kietos, taisyklingos formos. Suaugęs patinas vienu kartu palieka iki 300 spirų, kurių tūris – iki 0,75 l. Taurieji elniai daugiausia gyvena spygliuočių ir lapuočių miškuose. Žiemą stengiasi rinktis vietas, kuriose yra nedidelių maistui tinkamų krūmokšnių. Elnias gali maitintis šermukšniais, pušaitėmis, kadagiais ir kitais augalais. Vasarą elnią galima sutikti žolėmis augusiose vietose, netoli laukų, kuriuose banda ganosi naktimis. Rudenį elniai traukia arčiau bruknynų. Paprastai elniai gyvena bandomis, kuriose būna patelė su savo jaunikliais. Trejų metų amžiaus sulaukęs elnias pats suburia naują bandą.

Medžiojant rujojančius elnius vilioti reikia kartkarčiais. Paprastai elnias bėga tiesiai į vilbynės garsą, tad reikia būti budriam, kitaip elnio patinas pastebės apgaulę ir pabėgs.

ELNIŲ MEDŽIOKLĖ

Nusprendėme medžioti elnią ne tik su vilbyne, bet ir maketais. Šis būdas puikiai tinka treniruojantis jauniems medžiotojams, nes galima gerai nusitaikyti į elnią. Tarp mūsų kaip tik ir buvo du tokie nepatyrę medžiotojai – mano sūnus ir draugo giminaitis. Vakare, vos besileidžianti saulė užliejo raudoniu išlakių pušų viršūnes, aš kartu su sūnumi, draugu ir jo giminaičiu jau buvome galimo tauriųjų elnių postovio vietoje ir statėme maketus. Tai buvo tikroviški elnio, savo pavidalu, judesiais ir kvapu viliojančio gentainius, maketai. Kaip rodo patirtis, šis būdas šaunant labai palengvina nusitaikymą, nes įniršęs patinas, puolęs ir išvertęs iš kojų „įsibrovėlį“, apstulbęs sustingsta, suteikdamas galimybę medžiotojui sėkmingai šauti.

Medžioklei pasirinkome tankų plačialapių medžių mišką, kuriame gausu žavių laukymių, o viduryje – didelis miško ežeras. Tokios vietos priskiriamos tauriųjų elnių arealui, čia būna daugybė jų postovio vietų. Vienoje iš tokių laukymių, iš šonų augusioje tankiais krūmais, ir nusprendėme pastatyti maketus. Vieta buvo pasirinkta neatsitiktinai. Svarbu, kad pastatytas maketas iš karto kristų į akis, nes jeigu elnias nepamatys jo tol, kol prieis per šūvio atstumą, jūs rizikuojate prarasti laiko. Todėl maketams statyti tinka tiktai atvira erdvė. Sau tykojimo vietą išsirenku šiek tiek į šoną nuo maketo, tankiuose krūmų sąžalynuose. Taip elgiuosi todėl, kad elniai, žiūrėdami ta pačia kryptimi, negalėtų manęs aptikti.

Apėjau maketą iš visų pusių – lyg ir tikroviškai atrodo. Labai svarbu, kad elnio maketas atrodytų kuo natūraliau, nes tiktai toks maketas gali iš tikrųjų sudominti žvėrį.

Medžiojant su maketais svarbu atsiminti, kad elniai turi jautrią uoslę ir bet koks nepažįstamas kvapas gali juos nubaidyti. Maketą prieš statant reikia nuvalyti vatos skrituliuku, sudrėkintu sodos tirpalu, ir paskui jį galima liesti tiktai mūvint gumines pirštines.

Ne svarbu mažiau padaryti tokią maketą, kad būtų kuo panašesnis į tikrą gyvūną. Pats geriausias būdas – pasirūpinti, kad jis judėtų, nes „statiškas“ elgesys gyvūnams visada kelia įtarimų. Tam tikslui prie striukos mūsų „elnio“ uodegos pririšau kelias tualetinio popieriaus juostas, kurias tuoj pat pagavo vėjas ir „elnias“ pradėjo koketiškai vizginti uodegą, visai kaip tikras. Šalia Andrejus pastato savąjį „elnią“, bet ketina įsitaisyti jį arčiau, todėl pririša valą prie maketo uodegos ir ausies. Kuo daugiau tokių „elnių“, tuo tikroviškiau šis vaizdas atrodys mūsų elniui.

Taurieji elniai daugiausia gyvena spygliuočių ir lapuočių miškuose. Žiemą stengiasi rinktis vietas, kuriose yra nedidelių maistui tinkamų krūmokšnių. Elnias gali maitintis šermukšniais, pušaitėmis, kadagiais ir kitais augalais.

Pasirinkome patinų maketus, nes patelių maketai nepasiteisino. Patinas stipriai reaguoja į pateles tiktai rujos metu, o visą kitą laiką laidžia „vyriškoje kompanijoje“. Tad nepažįstamo elnio atsiradimas jo teritorijoje – tai rimtas iššūkis, kurį ignoruoti sunku. Štai, regis viskas jau paruošta. Tylomis išsivaikštome į tykojimo vietas. Jau po kelių minučių Andrejus su vilbyne pradeda elnio patino treles, kviečiančias priešininką susirungti…

EKIPUOTĖ

Aš visada renkuosi medžioklinius kostiumus iš begarsio, žmogaus kvapą neutralizuojančio audinio. Šių drabužių jokiu būdu negalima skalbti, ypač su milteliais, nes audinyje lieka plaunamųjų medžiagų dalelių, kurias gyvūnai mato ultravioletiniame diapazone, ir tai išduoda jūsų buvimą. Būtinas kamufliažas, pageidautina kaukė, dengianti apatinę veido dalį. Kuprinėje standartinis rinkinys: vaistinėlė, žibintas, binoklis su tolimačiu, peilis, kompasas, termosas su arbata ar kava.

ŠAUDMENYS

Geriausia naudoti 4 kalibro su ekspansyviosiomis kulkomis. Tinka ir kalibras .30 taip pat su ekspansyviosiomis kulkomis. Galima patikimai šaudyti ir 8 mm šaudmenimis (8х57, 8х64, 8х68), o ekspansyviosios kulkos bus itin galingos tiktai dviejų paskutinių kalibrų atveju. Renkantis tykojimo vietą reikia būtinai atsižvelgti į vėjo kryptį. … Iš priešingos pusės atsklido atliepiamasis elnio riaumojimas, paskui – vos girdimas sausų šakelių traškesys. Apmiriau, įsiklausiau. Praėjo 10 minučių ir – nieko. Negi nuėjo? Kažkas išgąsdino? Bet ne, vėl traškesys, iš už medžių išniro elnio galva du didinga gražios formos ragų karūna.

O tą dieną mes keturiese nušovėme tris elnius, įsigydami neprastą ragų kolekciją. Iš tos atmintinos medžioklės liko ne tik nuostabūs prisiminimai, bet ir puikūs trofėjai, kabantys dabar ant sienos medžioklės namelyje.

Geras egzempliorius. Jo žvilgsnį prikaustė elnio maketas; žvėries šnervės virpėjo, elnias jas vis išsipūsdavo mėgindamas užuosti įsibrovėlio kvapą. Štai jau visas išlindo iš krūmų ir pasuko link varžovo. Nejučia ėmiau gėrėtis stamantriu ir raumeningu žvėries kūnu. Jis sustojo. Panašu, kad jį suglumino tai, kad nurimus vėjui mano „elnias“ neberodė jokių gyvybės ženklų. Patinas iš karto sunerimo. Bet vėl papūtė vėjas ir mano „elnias“ pradėjo smagiai vizginti uodegą. Žvėris nurimo, jo raumenys atsipalaidavo, tarsi iš jų būtų išleistas oras. Elnias ėjo vis arčiau ir arčiau. Atsistojau sūnui už nugaros, o jis pakėlė šautuvą ir nusitaikė. Sustojęs už 10 metrų nuo maketo patinas sustingo, kojomis įsispyręs į žemę. Ant sprando kailis pasistojo piestu ir nuleidęs ragus elnias puolė maketą. Parvertė „varžovą“ ir apstulbęs sustingo. Sūnus nuleido gaiduką. Šūvis tarsi aštrus skustuvas prazvimbė pro ausis. Elnias patrypčiojęs pargriuvo, paskui mėgino keltis, bet vėl griuvo. Sulaikiau sūnų, norėjusį palikti priedangą, nes šalia tykojo Andrejus su giminaičiu, laukdami, kol elnias ateis prie jų maketo. Bet pamačiau, kad draugas pakilo ir pamojo ranka. Mano sūnus nuėjo prie trofėjaus, aš iš paskos.

Kvapai elnių medžioklei rujos metu. Produkcija rasite www.e-zalaarms.lt parduotuvėje.

Elnias jau nejudėjo… O tą dieną mes keturiese nušovėme tris elnius, įsigydami neprastą ragų kolekciją. Iš tos atmintinos medžioklės liko ne tik nuostabūs prisiminimai, bet ir puikūs trofėjai, kabantys dabar ant sienos medžioklės namelyje. Tikiuosi, kad greitu laiku mano sūnus ir draugo giminaitis įvaldys medžioklės meną kaip mes jaunystėje, ir jiems šis aktyvus poilsis teiks begalinį malonumą.

Tekstas: Vasilij Avramenko, nuotraukos: Viktor Kozlovskij
Šaltinis: Žurnalas „Medžioklė ir Žvejyba Baltijoje”

Kopijuoti ar kitaip platinti čia pateikta turinį be mūsų sutikimo draudžiama!

21 rugpjūčio, 2013