Lietuvos Respublikos gyvūnų gerovės ir apsaugos (toliau – Gyvūnų gerovės ir apsaugos) įstatymo 3 ir 4 straipsnio pakeitimo projekto bei Administracinių nusižengimų kodekso 346 straipsnio pakeitimo projekto rengimą paskatino vis dar paplitusi praktika dresūroje naudoti skausmą ir baimę keliančias priemones (dygliuoti, smaugiamieji, elektriniai antkakliai) ir veiksmus (judesiais, gestais, garso priemonėmis ir kitais būdais).
Nors skausmo ir baimės sukėlimas dresūros, mokymu metu šiandien, pagal galiojančius teisės aktus traktuojamas kaip žiaurus elgesys su gyvūnu, tačiau tai sukeliančias priemones ir metodus daugelis Lietuvoje veikiančių dresuotojų bei gyvūnų šeimininkų aktyviai naudoja.
Tarptautinės veterinarų organizacijos rekomenduoja atsisakyti dresūroje naudoti dygliuotus, smaugiamuosius, elektrinius atkaklius.
Elektriniai antkakliai su elektrošoku yra uždrausti Danijoje, Norvegijoje, Švedijoje, Austrijoje, Šveicarijoje, Slovėnijoje, Vokietijoje, Jungtinėje Karalystėje. Griežti, dygliuoti antkakliai taip pat draudžiami Norvegijoje, Danijoje, Švedijoje, kai kuriuose Ispanijos regionuose. Visą dokumento tekstą rasite čia.
1 straipsnis. 346 straipsnio pakeitimas
Pakeisti 346 straipsnį ir jį papildyti nauja 20 dalimi: „20. Disponavimas ir prekyba dygliuotais, elektriniais, smaugiamaisiais antkakliais užtraukia baudą asmeniui nuo penkiasdešimt iki šimto penkiasdešimt eurų ir juridinių asmenų vadovams ar kitiems atsakingiems asmenims – nuo vieno tūkstančio dviejų šimtų eurų iki dviejų tūkstančių dviejų šimtų eurų“.
Pakeisti 346 straipsnį ir jį papildyti nauja 21 dalimi: „21. Šio straipsnio 20 dalyje numatytas administracinis nusižengimas, padarytas pakartotinai, užtraukia baudą asmeniui nuo šimto penkiasdešimt iki trijų šimtų eurų ir juridinių asmenų vadovams ar kitiems atsakingiems asmenims – nuo dviejų tūkstančių dviejų šimtų eurų iki trijų tūkstančių dviejų šimtų eurų“.
Parengė: Seimo narys Linas Jonauskas, Seimo narys Andrius Mazuronis, Seimo narys Eugenijus Sabutis, Seimo narė Aistė Gedvilienė, Seimo narė Orinta Leiputė, Seimo narys Andrius Vyšniauskas, Seimo narė Ligita Girskienė, Seimo narė Dalia Asanavičiūtė, Seimo narys Tomas Bičiūnas.
Sakoma, kad geras šuo pakeičia 10 varovų. Tai rodo, kokią didelę reikšmę, kanopinių žvėrių medžioklėje varant turi šunys. Protingas medžioklinių šunų panaudojimas medžioklėje varant, pagerina medžioklės rezultatą.
Panagrinėkime, kaip šunys turėtų būti naudojami, kokias savybes turėtų turėti, nuo ko priklauso jų darbas, kiek jų turėtų būti.
Koks yra kanopinių žvėrių medžioklės varant tikslas? Kanopiniai žvėrys dideliame medžioklės plote sutrikdomi, suneraminami, pakeliami iš savo dienojimo ar slėpimosi vietų, kad pradėtų judėti ar būtų varomi prie stovinčių ar sėdinčių medžiotojų. Medžiotojai gi privalo teisingai žvėrys įvertinti sumedžiojimo, atrankos atžvilgių ir „teisingai“ (greitai, tiksliai) sumedžioti. Žvėrių trikdymas, pakėlimas ir varymas neturi sukelti paniško, strimgalvio bėgimo.
Medžiokliniai šunys kanopinių medžioklėje varant gali būti naudojami keliais būdais.
Labiausiai paplitęs Lietuvoje būdas, kai medžioklinių šunų vedliai yra kartu ir varovai. Vedlys siunčia šunį paieškai į varomą plotą. Šuo dirba nesavarankiškai, visada išlieka didesnis ar mažesnis kontaktas su vedliu, kuris vadovauja šuns paieškai, nukreipdamas į vieną ar kitą pusę. Radęs žvėrių, šuo juos pakelia, pavaro ir grįžta pas vedlį. Šuniui medžiotojų linija turėtų būti kaip „Stop“ ženklas. Pažįstantis plotus medžioklinio šuns vedlys su azartišku šunimi gali būti labai naudingas. Šuo, jausdamas vedlį netoliese, yra drąsesnis ir gali „iškrapštyti“ tankumynuose pasislėpusius šernus.
Kitas naujas ir rezultatyvus būdas, nežinomas Lietuvoje, bet labai greitai plintantis Vidurio Europoje, yra Stöberjagd (stöbern – raustis, naršyti). Apie jį rašiau kanopinių žvėrių medžioklės varant būdų apžvalgoje. Čia medžiojama be varovų. Žvėris pakelia ir pabaido medžiokliniai šunys, kurie sekdami žvėrių pėdsakais skalija ir dirba po vieną. Šunų vedliai, kurie kartu yra ir medžiotojai, stovintys šaudymo vietose, siunčia savo šunis nurodytu laiku (pagal tvarkaraštį) į varomą plotą, kur jie savarankiškai kelia žvėris, persekioja juos sekdami pėdsakais ir skalydami. Po 20–30 minučių savarankiško „darbo“ grįžta pas vedlį.
Taip pat kanopinių medžioklėje varant naudojami pėdsekiai ir kraujasekiai. Jie po varymo suseka ir „surenka“ sužeistus žvėris ir patikrina šūvio vietas.
Šuo, naudojamas kanopinių žvėrių medžioklėje varant, privalo turėti šias įgimtas savybes: gerą uoslę, skalyti sekdamas pėdsaku, aršumą žvėriui, orientacijos vietovėje, pėdsakų, žvėrių radimo (Fährtenwille) ir sekimo pėdsakais (Fährtensicherheit) instinktus, būti valdomas.
Uoslė yra šuns orientacijos aplinkoje sistema, kuri perduoda žvėrių kvapą kaip dirgiklį į centrinę nervų sistemą ir šuo pradeda instinktyviai persekioti ir varyti žvėris. Jeigu šuns uoslės receptoriai nepakankamai išsivystę, pvz., dėl gyvenimo užterštame didmiestyje arba dėl degeneracinės (neteisingos, vedančios prie pablogėjimo) atrankos veisiant, geriausiu atveju šuo galės užuosti stiprų kvapą, tačiau jis niekuomet neturės „geros uoslės“. Ar šuo gerai užuos žvėris ir jų skleidžiamą kvapą, pirmiausia priklauso nuo šuns nosies pajėgumo ir nuo to, kiek nosis treniruojama naudojant šunį medžioklėje.
Šuo, sekdamas pėdsakais, persekiodamas ir varydamas žvėris, privalo skalyti. Tai pagrindinis reikalavimas medžiokliniams šunims, naudojamiems kanopinių medžioklėje varant. Iš skalijimo žinoma, kas vyksta varymo metu: kur yra šuo, ką jis veikia, o iš skalijimo pobūdžio galima net spręsti, ką jis varo. Skalijimas įspėja, perspėja medžiotojus, stovinčius linijoje ar stovėjimo vietose, kad jie pasiruoštų, nes artėja žvėrys. Skalijančio šuns varomas žvėris sutelkia dėmesį į jį varantį šunį, o ne į medžiotojų liniją. Ir svarbiausia – šuo skalydamas varo lėtai. Rudolfas Frysas (Rudolf Frieβ) knygoje „Medžioklės užrašai“ (1923) teigė, kad „šuo, kuris seka pėdsakais skalydamas, negali greitai persekioti žvėries, o tik lėtai varyti, nes jis pusę plaučių naudoja lojimui išgauti, o kitą pusę – nosies darbui“. Lėtas žvėrių judėjimas suteikia medžiotojams daugiau laiko teisingai įvertinti žvėrį ir paleisti taiklų šūvį. Šuns skalijimas varant taip pat labai pagyvina medžioklę, daro ją emocingesnę.
Vokietijos medžioklinėje šunininkystėje tam skiriamas ypatingas dėmesys. Veislių, naudojamų medžioklėje varant, bandymų taisyklėse numatyta, kad šuo, negavęs teigiamo įvertinimo už Spurlaut (pėdsako sekimą skalijant), laikomas neišlaikiusiu bandymų ir veisime nedalyvauja. Taip yra su tautinėmis skalikų veislėmis, su vokiečių vachtelhundais. Vokiečių jagdterjerų ir taksų (kurie taip pat plačiai naudojami medžioklėje varant) bandymų taisyklės parengtos taip, kad už bandymų pratimą Spurlaut šuo kuris seka pėdsaku skalydamas, gauna daug daugiau balų nei tas, kuris varo tylėdamas ir pradeda skalyti tik pamatęs žvėrį (Sichtlaut). Jagdtejerui, kuris varo tylėdamas ir pradeda skalyti tik pamatęs žvėrį (Sichtlaut), negali būti suteiktas I laipsnio diplomas. Tai lyg svertai, kuriais remiasi Vokietijos šunininkai, norėdami išvesti medžioklinius šunis kanopinių medžioklei varant, kurie skalija sekdami pėdsakais. Vokietijos Demokratinės Respublikos (DDR) laikais tokie pat reikalavimai buvo taikomi dratharams ir kurtscharams.
Apie tai, ar šuo skalija sekdamas žvėrių pėdsakais, galima spręsti iš to, kaip jis seka karštais kiškio pėdsakais. Iš kiškio pėdsako sekimo taip pat galima spręsti apie jo uoslę, žvėrių radimo (Fährtenwille) ir sekimo pėdsakais (Fährtensicherheit) instinktų stiprumą. Todėl daugelyje šalių jaunų medžioklinių šunų bandymuose yra sekimo kiškio pėdsakais pratimas.
Vokiečių medžioklinių terjerų tinkamumo veisimui bandymų vertinimas
Vokietijos medžioklinių taksų draugijos (Verein für Jagd-Teckel e. V.) taksų įgimtų savybių bandymų kiškio pėdsakų sekimo vertinimas
Šuns, kuris persekioja žvėrį, seka pėdsakais, centrinę nervų sistemą sujaudina regimieji, girdimieji ir uodžiamieji dirgikliai (bėgančių žvėrių vaizdas, jų keliamas triukšmas, žvėrių ir jų pėdsakų kvapas), todėl šuo ima loti. Lojimo pobūdis priklauso nuo šuns nervų sistemos jautrumo slenksčio. Šunys su labai aukštu jautrumo slenksčiu seka pėdsakais tylėdami ir tik esant labai stipriai paskatai gali kelis kartus suloti.
Esant žemesniam nervų sistemos jautrumo slenksčiui, persekiojant šuo gali pradėti loti tik pamatęs žvėris. Žvėrių persekiojimas tylint būdingas šunims, kurie nori grobio ir nori jį pagriebti, pavyzdžiui, kurtams. Taip persekioja žvėris vilkai ir jiems artimų veislių šunys. Persekiojant tylint daugiau šansų pagriebti grobį. Medžioklėje varant šuo turi sekti pėdsakais ir varyti žvėrys prie medžiotojų, o ne pats griebti žvėrį. Žmogus atrankos būdu medžioklei varant išvedė šunis, kurie skalija sekdami pėdsakais.
Nauda akivaizdi: medžiotojui stovint prieš varymo kryptį ir girdint, iš kur į kur varomas žvėris, daug didesnė galimybė jį sumedžioti.
Dar žemesnis nervų sistemos jautrumo slenkstis yra šunų, kurie užuodę intensyviai kvepiančius, šviežius (apie 3–5 minučių senumo) pėdsakus sekdami jais pradeda skalyti. Tačiau šuo privalo nutilti, kai pameta pėdsakus (pavyzdžiui, perbėga per žvėries padarytą pėdsakų kampą ar šuolį į šoną) ir pradeda daryti lanką ar ratą, norėdamas rasti pamestą pėdsaką. Taip pat tylint turi sekti narpliodamas senesnius kaip 5 minučių pėdsakus. Tačiau reikia atkreipti dėmesį į tai, kad pėdsako kvapo intensyvumui turi įtakos oro ir žemės dangos sąlygos: pėdsako kvapas ilgiau išlieka esant drėgnam ir šiltam orui nei sausam ar šaltam. Lojimas sekant pėdsakais privalo būti stiprus, dažnas ir toli girdimas. Taip lojantys šunys tinkamiausi medžioklėje varant.
Taip pat reikia paminėti, kad susekus sužeistą žvėrį, šuo siunčiamas jį persekioti, pėdsekys ar kraujasekys pavijęs sužeistą žvėrį, negali jo „nugalėti“, šuo pradeda loti aplink vietoje stovintį žvėrį. Šuns pranešimas lojimu apie rastą negyvą žvėrį yra ne tas pats, kaip lojimas sekant pėdsaku: šiuo atveju ima veikti gaujos kvietimo prie grobio instinktas.
Žemiausią jautrumo slenkstį turi šunys, kurie dar neužuodę, neišgirdę ir nepamatę žvėrių jau pradeda skalyti. Kaip dirgiklis juos veikia, pavyzdžiui, medžioklės aplinka (šūviai, varovų balsai, kitų šunų lojimas ir pan.). Taip lojantys medžiokliniai šunys yra netinkami medžioklei. Bandymų metu jie diskvalifikuojami ir toliau neveisiami.
Šuo, naudojamas medžioklėje varant, turi turėti sveiką aršumą žvėrims. Aršumas apibūdinamas kaip agresyvaus elgesio laipsnis ir yra pasirengimas koviniam susidūrimui. Priklausomai nuo kovos objekto, skiriamas aršumas laukiniams žvėrims, plėšrūnams, gentainiams, žmonėms ir naminiams gyvuliams bei paukščiams. Medžiokliniams šunims nebūdingas ir netoleruotinas kandžiojimas arba agresyvumas gentainiams, žmonėms ir naminiams gyvuliams ar paukščiams.
Šios agresijos formos yra degeneracinės (neteisingos, vedančios prie pablogėjimo) atrankos veisiant ir socializacijos trukumo pasekmė. Medžioklinių šunų aršumas žvėrims ir plėšrūnams yra agresyvumas grobiui. Aršumas iš esmės remiasi tuo, kad visa šuns energija nukreipta į žvėries persekiojimą. Pasiekęs grobį, šuo stipriai jį sugriebia. Negyvo žvėries medžioklinis šuo neturi draskyti ar plėšyti. Varymo metu šuo, aptikęs sužeistą žvėrį, privalo nugalėti ar negalėdamas nugalėti – stabdyti. Šuns aršumas žvėriui nėra pagrindinis, o tik vienas iš šuns tinkamumo medžioklėje varant kriterijų. Per aršus šuo taip pat yra negerai, nes vos ne kiekvieną medžioklę jis sužeidžiamas, kaip ir šuo, kuris ignoruoja kontaktą su sužeistu žvėrimi, lyg nematydamas prabėga pro jį ar nuo jo traukiasi. Geriausiai yra aukso vidurys.
Orientacijos vietovėje instinktas yra įgimtas ir mokymų ir praktinio naudojimo medžioklėje metu gali būti tik išryškintas ir išgrynintas. Tai tarsi kompasas ar GPS šuns galvoje, kurio pagalbą svetimuose plotose jis grįžta po varymo į „išeities tašką“ (prie vedlio ar vedlio pėdsakų, kuriais randa savo vedlį). Jeigu neturintis šio instinkto šuo naudojimas medžioklėje, tai gadina medžioklę, nes po varymo ar medžioklės pabaigos reikia dar ieškoti pasiklydusio šuns.
Pėdsakų ir žvėrių radimo instinktas (Fährtenwille) yra įgimtas ir viena iš sąlygų šuniui sumedžioti grobį. Tai pagrindinis reikalavimas medžioklėje varant naudojamiems šunims. Medžioklėje varant šuo privalo nuleidęs nosį prie žemės (apatine uosle) ištvermingai, nuodugniai, su aistra tikslingai apieškoti plotą. Paieška turi būti plati, sistemiška ir savarankiška, o ne šalia vedlio kojų. Jeigu plotas neturtingas žvėrių ir šuo ilgai jų neranda, jis privalo paplatinti ir pagreitinti paiešką, nors aplink būtų tankumynai, dilgėlynai, erškėtynai ir pan.
Sekimo pėdsakais (Fährtensicherheit) instinktas. Norintis rasti grobį šuo, radęs pėdsakus, turi susitelkti į juos, su aistra sekti ir tvirtai juos „laikyti“, išnarplioti visas žvėries pėdsakų mėtimo ir painiojimo įmantrybes (kampus, šuolius į šoną, pėdsakų sudvejinimus). Pametęs pėdsaką, šuo turi daryti didelį lanką, apskritimą, siekdamas rasti pamestus pėdsakus. Jis neturi kreipti dėmesio į kertančius jį kitų žvėrių pėdsakus, net jeigu jie būtų šviežesni. Apie šuns sekimo žvėrių pėdomis instinkto stiprumą (taip pat pėdsakų ir žvėrių radimo instinktą ir skalijimą sekant pėdsakais) galima spręsti iš to, kaip šuo seka kiškio, lapės ar sužeisto kanopinio žvėries pėdomis. Praktiškai nėra tokios savybės, kurią taip stipriai lemia veisimas ir vadovavimas šuniui. Netaisyklingai atrinkus individus veisimui, galima per kelias kartas sekimo instinktą genetiškai susilpninti, taip pat įmanoma šuniui, turinčiam stiprų sekimo instinktą, susilpninti jį neteisingu rengimu ir vadovavimu.
Šuns valdomumą suprantame kaip paklusnumą vedliui ir pripažinimą jį gaujos vadu. Valdomas šuo medžioja su vedliu, medžioja vedliui, palaiko kontaktą su vedliu ir po nesėkmingos arba nutrukusios paieškos tuoj pat grįžta pas vedlį. Šuns valdomumas yra įgimta savybė, kuri leidžia medžiojančiai gaujai tarpusavyje sąveikauti.
Šuns aktyvumas medžioklėje priklauso nuo išorinių ir vidinių faktorių.
Išoriniai faktoriai: Žvėrių tankis medžiojamame plote. Šunį veikia daug šviežio pačių žvėrių ir jų pėdsakų kvapo, pamatyti žvėrys ir medžioklės metu girdimi garsai (šūviai, kitų šunų skalijimas, žvėrių skleidžiami garsai). Didelis žvėrių tankis plote labai padidina šuns aktyvumą. „Mėgstama“ ir „nemėgstama“ žvėrių rūšis ir „darbas“ su ja.
Medžioklės rengimo laikas. Prasidėjus medžioklių varant sezonui šuns aktyvumui turi įtakos net ir jų kūno viršsvoris, kuri jie sukaupė „dykinėdami“ ne sezono metu. Šiltesniu oru (spalio mėn.), kai dar nenukritę lapuočių medžių ir krūmų lapai ir vegetuoja pomiškiai, šuo yra vangesnis nei šaltesniu oru (lapkričio ir gruodžio mėn.).
Sunkios oro sąlygos (sniegas, lietus, karštis) neigiamai veikia medžioklinio šuns elgesį, o tokie faktoriai kaip palanki vėjo kryptis (kai varoma prieš vėją ir oro srautai atneša šunims žvėrių kvapą) aktyvina jų elgesį.
Medžioklės varant sezono pradžioje šuns pasitikėjimas savimi, o atitinkamai ir jo aktyvumas taip pat mažesnis nei vėliau, po kelių sėkmingų rezultatyvių medžioklių.
Kitų šunų lojimas, keliamas triukšmas ir aptikti pėdsakai.
Atstumas nuo medžioklinio šuns vadovo iki žvėrių buvimo vietos. Šuo, jausdamas vedlį netoliese, jaučiasi daug drąsiau ir tai labai į naudą „iškrapštant“ šernus, pasislėpusius tankumynuose.
Vidiniai faktoriai: Paveldėtos ir įgytos savybės. Tai susiję su individualiais genetiniais gabumais, patyrimu ir šuns fiziniu pajėgumu.
Šuns ryšys (kontaktas) su vedliu: sezono pradžioje yra didesnis nei sezono gale, nes dėl intensyvaus naudojimo medžioklėje varant padidėja šuns fizinis pajėgumas, pasitikėjimas savimi ir savarankiškumas (paieška ir varymas darosi ilgesnis ir tolimesnis).
Dalis faktorių yra susiję vieni su kitais, todėl ne visada galima tiksliai nustatyti ribas.
Nemalonu, bet sužeidimai – neišvengiama medžioklės blogybė. Net medžiojant pačiais moderniausiais ginklais, kurie leidžia paleisti preciziškai tikslų šūvį, žvėris ne visada krenta vietoje, nes šūvis medžioklėje – tai ne šūvis šaudykloje. Medžioklėje kiekvieno šūvio aplinkybės unikalios: skiriasi atstumas iki žvėries, jo judėjimo greitis ir kryptis. Taikliam šūviui trukdo krūmų šakos ir aukšta žolė.
Tačiau net ir po absoliučiai mirtino šūvio gyvūnas dažnai dar kurį laiką sugeba judėti ir krenta, suspėjęs pasislėpti nuo medžiotojo taip, kad jį rasti be šuns labai sudėtinga.
Elnias ar kuilys net po šūvio į širdį sugeba nubėgti porą šimtų metrų. Ką kalbėti, kai po mirtino sužeidimo žvėris būna pajėgus judėti net kelias valandas ir nuo pašovimo vietos gali nueiti ne vieną kilometrą. Ypač tai aktualu ir dėsninga medžioklėje varant, kur būna tikrai daug šūvių. Visi šūviai paleidžiami į žvėris, sužeidimų procentas tikrai didelis, nors bėgantys žvėrys gali savo elgesiu ar reakcija ryškiai to neparodyti (ypač tai būdinga šernams) arba medžiotojas gali to nepastebėti. Todėl medžioklėje varant būtina ir privalu atlikti sužeistų žvėrių (ir ne tik tų, kurie akivaizdžiai sužeisti) paiešką ir surinkimą, taip pat kontrolinę šovimo vietų apžiūrą.
Dėl daugybės žvėrių, medžiotojų, varovų, šunų pėdsakų, sužeistų žvėrių paieška medžioklėje varant yra sunkesnė ir sudėtingesnė nei medžioklėje tykojant ar sėlinant. Ją turi atlikti sužeistų kanopinių žvėrių paieškos specialistai su parengtais pėdsekiais. Žvėrių paieška ir kontrolinė šovimo vietų apžiūra privalo prasidėti pasibaigus varymui, o ne medžioklei.
Medžiotojai, sužeidę žvėrį, privalo ryškiai ir aiškiai pažymėti sužeidimo vietą (pvz., ryškios spalvos juostomis, vienkartinėmis nosinaitėmis, nulaužtomis šakomis) ir laukti šalia, kad galėtų ją parodyti paieškos specialistui, informuoti apie žvėries elgesį po šūvio.
Kontrolinė šovimo vietų apžiūra su pėdsekiu
Medžioklinių šunų skaičius medžioklės plote priklauso nuo medžioklės rengimo laiko, objekto ir plotų. Spalio mėnesį, kai dar nenukritę lapai ir vegetuoja pomiškiai, reikia maždaug 1 šuns 10–15 ha varomo ploto, lapkritį ir vėliau – 1 šuns 20–25 ha ploto. Taip pat reikia atsižvelgti į medžioklės objektą: jeigu pagrindinis medžioklės objektas yra elninių patelės ir jaunikliai, reikia mažiau šunų ir medžiotojų, o medžiojant šernus – daugiau. Varant per „nesunkius“ plotus (pvz., per brandų mišką su nedideliu pomiškiu) reikės mažiau šunų, per jaunuolynus – daugiau. Medžioklėje, kurioje dalyvauja 20 medžiotojų, prireiks 1 paieškininko su parengtu šunimi.
Kad nesukeltume aistrų ir išvengtume diskusijų, apie atskirų veislių ar veislių grupių tinkamumą kanopinių medžioklėje varant nekalbėsime. Šunų augintojai dažniausiai labai opiai reaguoja į neigiamus atsiliepimus apie jų augintinius.
Vokiečių medžiokliniai terjerai
arba jagdterjerai atsirado tik šio šimtmečio 20-30-aisiais metais ir iš karto
atkreipė medžiotojų dėmesį – paplito ne tik Vokietijoje, bet ir Austrijoje,
Danijoje, Italijoje, Šveicarijoje, Prancūzijoje, Čekijoje, JAV, Kanadoje. Nors
iki šiol veislė nepripažinta Anglijos ir Amerikos šunininkystės klubų, tačiau
sparčiai populiarėja pasaulyje.
Jagdterjero populiarumo priežastis – puikios medžioklinės savybės. Vokiečių medžiotojai šiuos mažus, bet stiprius, drąsius, vikrius ir ištvermingus šunis išvedė visapusiškam darbui Vakarų Europos medžioklės sąlygomis. Jagdterjeras neturi didingos, grynakraujams šunims būdingos išvaizdos. Ryžtingas, drąsus, atkaklus ir pasirengęs veikti šuo labai tinka pavojingai plėšrūnų ir šernų medžioklei. Jei šeimininkas nepagailės laiko ir pastangų, šuo darys viską, išskyrus tilktį ir sunkių kanopinių žvėrių aportavimą, tačiau gali atvesti medžiotoją prie sužeisto ar nukauto žvėries (anonsuoti).
Ar mūsų medžiotojai išnaudoja
visas universaliojo jagdterjero savybes? Deja, ne. Ką galėtų šeimininkas
“išspausti” iš šios veislės šuns? Apie tai bene daugiausiai galima sužinoti iš
medžioklinių savybių bandymų (Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugijos 1992 m.
išleistos “Urvinių šunų kompleksinių bandymų taisyklės”).
Bandymai po žeme
Jie atliekami dirbtiniuose
urvuose, kur išsiaiškinami jagdterjero įgūdžiai medžioti urvinius žvėris
(lapes, barsukus). Vertinamas pyktis, rišlumas, balsas, paieška ir žvėries
ištraukimas.
Jagdterjeras turi būti piktas žvėriui, bet ne aklai. Jis privalo aršiai ir sumaniai sučiupti žvėrį, kad tas negalėtu priešintis – turi užtekti pykčio ir ištvermės atremti žvėries pasipriešinimą bei išlaikyti įtampą. Geriausiu atveju šuo stveria lapę arba barsuką už žando,laiko jį arba tempia. Jei šuo negriebia ir neišlaiko pykčio vertinimo, turi praloti ne mažiau kaip 10 min. 1 metro atstumu nuo žvėries. žvėriui puolant, šuo gali atsitraukti, bet tuoj pat vėl užimti tokia pačia pozicija. Jei šuo daugiau kaip 3 kartus išeina iš urvo, bandymai nutraukiami.
Matydamas žvėrį šuo turi nuolat
loti. Neloja, jei žvėris nasruose arba pabėgo. Balsas skardus, aukštas, gerai
girdimas. Jei šuo loja, kai greta nėra žvėries, didelė klaida, kaip ir tylėjimas,
suradus žvėrį.
Paieška vertinama labai gerai,
kai šeimininkui sukomandavus šuo nedelsdamas lenda į urvą ir atkakliai ieško
žvėries, o sugauta žvėrį ištraukia iš urvo. Puikia
vertinamas šuo, kuris žvėrį ištraukia iš urvo. Maksimalų vertinimą gauna tas
šuo, kuris tiesiog išvaro žvėrį iš urvo.
Bandymai ant žemės
Vertinama net 20 darbo elementų. Visų bandymu metu (urvuose, sekant kraujo pėdsaku, vandenyje) labai griežtai tikrinama bei vertinama uoslė. Specialiai uoslė tikrinama, šunį paleidus šviežiu kiškio pėdsaku. Jei jis nesipainioja ir nuosekliai dubliuoja visas kiškio kilpas, turi puikia uoslę. Bandant jagdterjeras, kaip jis seka kiškio pėdsakais, vertinamos ir kitos šuns savybės. Vertinant paieškos tikslumą, žiūrima, kaip toli šuo seka pėdsakais.
Paieška tiksli, jei šuo
nenuklysdamas seka žvėries pėdsaku didelį atstumą.
Rišlumas taip pat nustatomas sekant kiškio pėdsakais. Labai svarbu, ar šuo
nemeta pėdsako, vos iš jo išklydęs. Atkaklumo trūksta tiems, nors ir gerą uoslę
turintiems šunims, kuriuos šeimininkas, vos tik šuo dingsta iš akių,
neturėdamas kantrybės tuoj skuba kviesti. Kartais pėdsakai painūs, silpno
kvapo, tačiau rišlus šuo vis grįžtą į tą vietą, kur pėdsakus pametė – rodo norą
sekti.
Jagdterjerai turi įgimta savybę
persekiodami loti kaip skalikai. Labai gerai vertinamas šuo, jei lodamas veja
matomą kiškį didelį atstumą. Tokį patį atstumą
jis turi persekioti lodamas ir jei nemato kiškio.
Privalu išmokyti sekti ir kraujo pėdsakais. Paruošiamas dirbtinis kraujo pėdsakas: imamas kanopinio žvėries (šerno, elnio, stirnos) 250 g kraujo kiekis. Pėdsako ilgis – 600 m su dviem bukais kampais ir dviem guoliais. Pėdsakas daromas prieš 4 valandas. Gale dedamas išskrostas ir užsiūtas žvėries kūnas. Šeimininkas su ne trumpesniu kaip 5 m pavadėliu atveda šunį prie pėdsako pradžios. Šuo privalo savarankiškai, ramiai sekti pėdsaku ir atvesti prie žvėries. Kartu eina teisėjas. Jei šuo, sekdamas pėdsaku, nuklysta, bet pats ar savininko padedamas randa pėdsaką ir seka toliau, įvertinimas nemažinamas (iki trijų klaidų). Jei nuklydęs šuo pėdsako neberanda, teisėjas tris kartus gali sugrąžinti šunį į pradinę sekimo vietą, bet vertinimas kiekvieną karta mažinamas vienu balu. Suradus žvėrį, vertinama, kaip šuo elgiasi. Šeimininkas ir ekspertas slepiasi maždaug už 30 m nuo žvėries. Šuo dar karta siunčiamas prie jau matomo žvėries. Jeigu jis bando žvėrį smaugti, taršyti, vilkti, nelaikoma klaida. Jei drasko, bandymai neįskaitomi.
Sekant kraujo pėdsakais, numatyta
ir papildomi darbai: aploti nukauta žvėrį (anonsuoti) – nurodyti lojimu apie
surasta laimikį ir, grįžus pas šeimininką, vesti prie rasto žvėries.
Šeimininkas prieš sekant kraujo pėdsaku turi pareikšti, kad jo šuo tai atliks.
Šunys pirmą bandymų dalį atlieka įprastai – eina 400 m su pavadėliu. Toliau
pėdsakas prailginamas dar 150 metrų. 400 m pėdsako gale daromas papildomas guolis,
žvėris pernešamas á papildomo pėdsako galą. Nuo paskutinio guolio šuo
paleidžiamas bėgti laisvai. Jagdterjeras privalo pats sekti, suradęs nurodyti
lojimu arba grįžti ir vesti prie žvėries savininką. Norėdamas pelnyti
įvertinimą ,,labai gerai”, prie žvėries turi loti 10 minučių.
Jagdterjeras privalo atnešti medžiotojui smulkius žvėrelius ir paukščius. Norint patikrinti šiuos sugebėjimus, sumedžiotas žvėrelis ar paukštis pavėjui žeme tempiamas 120 m ir paliekamas. Velkėje – du buki kampai. Kai velke daręs žmogus pasislepia, šuo atvedamas prie jos pradžios ir po tik karta duotos komandos privalo, eidamas pėdsaku arba šalia jo, atrasti laimikį, paimti jį per vidurį ir trumpiausiu keliu atnešti ir atiduoti savininkui.
Varomojoje medžioklėje
jagdterjeras privalo planingai (šaudykle) apieškoti teritoriją, o surastą
žvėrelį persekioti lodamas. Nepageidautina, kad šuo išbėgtų iš varomo ploto.
Pusės hektaro krūmokšnių plote turėjo būti pasislėpęs paukštis arba kiskis.
Vienu metu bandomas tik vienas šuo.
Įvairiapusis medžiotojo
pagalbininkas privalo dirbti ir vandenyje. Išbandomos šios savybės: noras pulti
į vandenį, paukščio pakėlimas iš meldynų, anties paieška ir atnešimas iš gilaus
vandens.
Tikrinant jagdterjero norą lįsti į vandenį, turima galvoje įgimtos, o ne išmoktos savybės Gestu arba balsu davus komandą, šuo turi noriai eiti į vandenį.Jo darbas vertinamas gerai, jei tris kartus be didesnio raginimo nuplaukia atnešti numesto pagalio. Šuo turi klausyti šeimininko ir ieškoti ten, kur nurodoma. Prieš bandymą reikia parinkti užžėlusi vandens telkinį. Antis pakirptais sparnais patupdoma ant kranto, po to paleidžiama į apaugusį meldais vandenį. Jai pasislėpus šuo paleidžiamas pėdsakais ir turi persekioti antį sausumoje ar augmenijoje, išvaryti į atvirą vandenį. Savininkui mėtant akmenėlius, leidžiama parodyti paieškos kryptį. Labai gerai, jei šuo klauso švilpuko arba gesto, bet aukščiausią įvertinimą gauna suradęs antį pats. Paukštį jagdterjeras privalo atnešti iš telkinio gilumos. Antis metama 10-15 m nuo kranto. Po komandos šuo privalo nuplaukti, paimti antį, atnešti ir atsitūpti su ja dantyse greta savininko. Po komandos: ,,Duok’’ privalo gražiai paduoti savininkui, stovinčiam ne arčiau kaip 5 m nuo kranto.
Jei šuo, atplaukęs ir išlipęs į
krantą padeda antį, kad tuoj pat pasiimą, klaida nelaikoma, o jei padėjęs
nusipurto vandenį ir po to antį vėl paima – vertinama vienu balu mažiau.
Norint, kad šuo medžioklėje tik
paduotų, o ne trukdytu, privalo mokėti bendros dresūros pratimus. Ypač daug
dėmesio skiriama komandai: „Gulėk”, jos atlikimas taip pat tikrinamas bandymu
metu. Žiūrima, kaip šuo reaguoja į šeimininko gestus, švilpimą ar kitas
komandas. Vienas iš svarbiausių bandymų – tikrinimas, kaip šuo reaguoja á šūvį.
Šis bandymas atliekamas su visa bandomų šunų grupe. Savininkai su šunimis,
pririštais prie pavadėlių, sustoja ratu, teisėjas viduryje. Iššovęs į viršų,
stebi, kokia šunų reakcija. Jei šunys po šūvio pasilieka vietoje arba puola į
priekį, bandymą išlaikė. Jei išsigąsta, dar karta bandomi atskirai, be
pavadėlio. Šuo, bijantis šūvio, bandymo neišlaiko, o kilmės dokumentuose
prašoma pastaba. Už šį elementą yra tik du vertinimai – teigiamas arba
neigiamas.
Jagdterjeras, išlaikęs tokius kompleksinius bandymus, yra įvairiapusis medžiotojo pagalbininkas. Su juo galima medžioti viski ir visaip, tačiau toks šuo rengiamas ne vienerius metus.
Skalijantys solistai. Didelė dalis Vokietijos miškų valdytojų atsisakė plynų miško kirtimų ir perėjo prie natūralesnio ūkininkavimo miške. Atsodintos vėjovartos ir miškai su tankiu pomiškiu apsunkina iki šiol buvusius sėkmingus individualios medžioklės metodus, o kai kuriuose plotuose tokia medžioklė tapo visai neįmanoma. Tam, kad būtų galima atkurti mišrius miškus su didele medžių rūšių įvairove, reikia reguliuoti kanopinių žvėrių kiekį.
Skirtingi poreikiai gyvenamajai erdvei ir to sąlygotas skirtingas žvėrių elgesys reikalauja skirtingos medžioklės strategijos. Anksčiau daugelis Vokietijos medžiotojų neigiamai žiūrėjo į medžiokles varant su šunimis, tačiau dabar ši medžioklės rūšis visoje Vokietijoje tapo įprasta. Tokį požiūrio pasikeitimą sąlygojo staigus šernų populiacijos padidėjimas. Be to, ir kitos kanopinių žvėrių rūšys Vokietijoje labai sėkmingai medžiojamos varant su šunimis. Šunys link medžiotojų atveja žvėris dideliu greičiu ir atgal grįžta tik po ilgo laiko tarpo – tokia yra medžiotojų nuomonė.
Garsiai skalydami šunys daug mažiau baugina žvėris nei vaikščiojantys žmonės. Pėdomis sekantis (skalijantys) šuo persekiojamam žvėriui kelia nuspėjamą grėsmę, su kuria žvėris moka puikiai susitvarkyti. Pavyzdžiui, galima matyti, kaip stirna ar elnias moka puikiai išsisukinėti nuo tokio persekiotojo. Nuo tyliai persekiojančio šuns žvėrys bėga apimti panikos, todėl šunys, kurie ima loti tik pamatę žvėrį ar visiškai tyliai medžioja, šiai medžioklei yra netinkami.
Medžioklės varant su šunimis (Stoberjagd) ypatumai
Varomas miško plotas turi apimti kelis šimtus hektarų, kad žvėrys turėtų pakankamai laiko saugiai atsiplėšti nuo juos persekiojančio šuns. Tik tuomet prie toli nuo žvėrių buveinių stovinčių šaulių žvėrys ateis ramiai ir lėtai, o medžiotojai lėtai judančius žvėris galės objektyviai įvertinti ir taikliai sumedžioti. Medžioklės tikslas -atlikti korektišką žvėrių atranką su mažai šūvių. Tada į varomą miško plotą vėl grįžta ramybė. Tam, kad geriau suprastume, kokie reikalavimai yra keliami medžioklėms su varymui naudojamais šunimis, detaliau aprašysime šį medžiojimo būdą.
Esminis tokios medžioklės požymis yra šunų vedlių ir šaulių vietų atskyrimas. Sėkmingai medžioklei ypač svarbu teisingai parinkti vietas šunų vedliams – jos parenkamos labai arti ar pačiose žvėrių buveinėse. Pagrindinis tokių vietų parinkimo kriterijus – optimalus mūsų keturkojų pagalbininkų panaudojimas, o ne vien geros šūvio sąlygos šuns vedliui. Vaizdžiai tariant, tokia medžioklė vyksta ex medium – iš vidaus į išorę. Gaila, bet kai kur dar vis naudojama praktika, kai medžiotojai su šunimis integruojami į šaulių pozicijas, o tai medžioklėje su solo medžiojančiais šunimis paprasčiausiai neproduktyvu.
Telemetriniai tyrimai rodo, kad gerai tokioje medžioklėje dirbantys šunys, įvertinant medžioklės sąlygas, retai nutolsta nuo savo šeimininko daugiau kaip 300 m spinduliu. Galioja taisyklė, kad maždaug 5 ha miško tankumynų reikia vieno šuns. Plotas, įvertinus sunkinančias sąlygas (tankūs jaunuolynai ar gervuogynai), gali stipriai varijuoti ir dar priklauso nuo šuns būklės bei patirties.
Esant sunkiomis sąlygoms, netgi patyrusiems šunims sunku priversti žvėris judėti. Šunys privalo be perstojo aploti ir spausti besislapstančius žvėris. Tokiais atvejais kartais būna reikalinga ir vedlio pagalba, todėl tokio varymo metu šuns vedliams turi būti leidžiama palikti savo vietą ir padėti keturkojui draugui. Tai daryti reikia garsiai šaukiant, priverčiant sveikus žvėris pradėti judėti, o sužeistą gyvūną būtina pribaigti.
Visuomet šuns vedlys privalo dėvėti signalinius rūbus. Šaulių statymo vietos turi būti toli nuo žvėrių buveinių, parenkamos
priklausomai nuo medžiojamų žvėrių rūšies elgesio ypatumų.
Iškilus pavojui taurieji elniai dažniausiai bando dideliu atstumu palikti neramią vietą. Tokiais atvejais jie nesinaudoja įprastais takais, kuriais juda į maitinimosi vietas. Tauriųjų elnių labai stipri rega. Pajutę pavojų, jie traukiasi miško pakraščiu, bet būna miško pusėje, laikydamiesi taisyklės „pačiam viską matyti, bet likti nepamatytam“.
Labai gražiai elnių traukimąsi apibūdino dr. Helmuth Wolfel – elniai traukiasi „pasislėpę už užuolaidų“. Taip pat jų dažnas elgesys – atvirose vietose subėgti į krūvą ir kurį laiką sustingti. Parinkdamas šaulių vietas medžioklės organizatorius, gerai pažįstantis plotus, turi į tai atsižvelgti.
Šernai, iškilus pavojui, neskiria maitinimosi takų nuo pasitraukimo takų. Išskirtinis šernų bruožas – besitraukdami nuo pavojaus maksimaliai ilgai išnaudoja kiekvieną tankumyną, jaunuolynus ir tankų pomiškį, todėl ten ir turėtų būti numatytos šaulių vietos.
Stoberjagd (stobern – raustis, naršyti) medžioklės būdas yra gana naujas, atsiradęs Šiaurės Vokietijoje maždaug prieš 30 metų, išplitęs (ir tebeplintantis) Vokietijoje, Austrijoje, Šveicarijoje, Čekijoje ir Vengrijoje. Šį būdą sumanė ir biologiškai pagrindė dr. Helmutas Volfelis (Helmuth Wolfel) bendradarbiaudamas su Getingeno medžiojamų gyvūnų biologijos ir medžioklės instituto (Institut fur Wildbiologie und Jagdkunde Gottingen) kolegomis.
Stoberjagd medžioklės pranašumas – aukštas efektyvumas, kai sumedžiojamas didelis žvėrių kiekis. Jam pasirengti ir realizuoti reikia daug laiko ir darbo. Medžioklėje, žinoma, būtina laikytis pagrindinio principo – visų dalyvių saugumo. Tikslas – per vieną medžioklės dieną sumedžioti kuo didesnę dalį elninių žvėrių patelių, jauniklių ir šernų, numatytų sumedžioti pagal sezono planą (limitus), kad būtų sumažintas medžioklės spaudimas (medžiojimų skaičius) ir kuo mažiau būtų trikdomi žvėrys per likusį medžioklės
sezono laiką. Ramybė teigiamai veikia žvėrių maitinimosi ritmą, tada jie nedaro žalos miškų ir žemės ūkiui. Rudenį sumedžiojus leistiną žvėrių kiekį, likusiems medžioklės plotuose žvėrims tenka daugiau pašaro per žiemą. Žinoma, turi būti medžiojama laikantis taisyklių: vedanti šernė nemedžiojama, o elninių jaunikliai sumedžiojami pirmiau nei patelės.
Stoberjagd – tai medžioklė be varovų. Žvėris pakelia ir pabaido medžiokliniai šunys, kurie sekdami pakeltų žvėrių pėdsakais skalija ir dirba po vieną. Šunų vedliai, kurie kartu yra ir medžiotojai, stovėdami šaudymo vietose, vienas po kito nurodytu laiku (pagal tvarkaraštį) siunčia savo šunis į varomą plotą, kuriame jie savarankiškai pakelia žvėris, persekioja juos sekdami pėdsakais ir skalydami. Šunų skalijimas leidžia medžiotojams pasirengti šūviui, o lėtas šunų išjudintų žvėrių judėjimas leidžia įvertinti žvėrių selektyvumą. Po 20-30 min. šuo grįžta pas šeimininką. Paskui leidžiamas kitas šuo ir t. t. Tai labiausiai kanopiniams žvėrims medžioti tinkamas medžioklės varant būdas.
Medžiotojų stovėjimo vietose (esant galimybei) pastatomi kilnojamieji bokšteliai, kurie leidžia iš tolo pamatyti žvėrį, jį įvertinti ir gerokai padidina šūvio saugumą.
Visiškai kitaip elgiasi stirnos. Jos juda mažame plote ir retai palieka savo gerai pažįstamą teritoriją. Dėl kūno sandaros jos nelinkusios atsitraukti dideliais atstumais. Stirnos visuomet bėga iš šviesios vietos į tamsią, šviesias zonas prabėgdamos greitu tempu. Medžiojant stirnas, šaulių vietos turi būti tamsesnėje zonoje. Jose stirnos stabteli, o šaulys gali jas įvertinti ir taikliai šauti. Šaulių pozicijos, išdėstytos miško keliais ar kvartalinėmis linijomis, be jokios išmonės, yra nenaudingos brandžiame miške. Dėl šių klaidų ir susiformavo nuomonė, kad stirnų negalima medžioti tokiu būdu.
Šunys priverčia žvėris tapti matomais, tai ypač galioja stirnoms. Kaip jokia kita rūšis, jos puikiai moka išsisukinėti nuo šunų, išlaiko persekiotoją saugiu atstumu. Būtent šitos kanopinių rūšies medžioklei reikalingi patikimai, ilgai ir ištvermingai pėdas su balsu sekantys šunys.
Paveldėtos medžioklėse varant naudojamo šuns savybės
Ne kiekvienas šuo yra tinkamas naudoti visoms medžioklės rūšims. Tai ypač galioja medžioklėse varant naudojamiems šunims. Be abejonės, lemiamos yra individualios šuns savybės, bet ne jo veislė ar kojų ilgis. Labiausiai išvardytas savybes atitinka nacionalinės skalikų veislės, vachtelhundai, vokiečių medžiokliniai terjerai, taksai. Šios savybes buvo sukurtos dešimtmečius trukusios veislinės atrankos pastangomis. Garsus skalijimas sekant šviežiomis pėdomis yra genetiškai fiksuotas. Veislinės atrankos dėka jis yra paveldimas ir negali būti koreguojamas dresiravimu.
Gerai organizuojamų medžioklių varant su šunimis vadovai netoleruoja tyliai medžiojančių šunų arba šunų, kurie į medžioklę atvedami tik pasilakstymui. Geras medžioklėms varant skirtas šuo privalo net neužuosdamas jokio žvėries kvapo savarankiškai apieškoti didelius plotus, rasti šviežias pėdas ir priversti žvėris judėti. Idealiu atveju, po kurio laiko šuo vėl susiranda savo šeimininką ir po trumpos pauzės ar šeimininko nurodymu iš naujo apieško miško plotus. Tokiu būdu tam tikras miško plotas judinamas visą medžioklės laiką.
Galimai naujai į šią šuns paieškos zoną patekę žvėrys vėlgi priverčiami judėti.
Be darbštumo ir prisirišimo prie savo šeimininko, kurie yra stiprinami teisingo auginimo ir dresūros metu, reikalinga ir šuns įgimta aistra medžioklei. Šuo privalo norėti rasti žvėrį. Keturkojai medžioklės palydovai, kurie apieško mišką mažu spinduliu aplink savo šeimininką, šiai medžioklei netinkami, kaip ir šunys, be jokio ryšio su savo šeimininku medžiojantys tik savo malonumui.
Dar viena kokybinė savybė, kurią medžioklėms varant skirti šunys privalo turėti, tai puiki orientacija. Daugelis šunų, net esant sunkinančioms aplinkybėms, randa kelią atgal pas šeimininką. Ši savybė taip pat yra paveldima ir mokymo metu gali būti tik įtvirtinama. Silpną kontaktą su šeimininku ir orientacijos trūkumus dažniausiai matome tada, kada kai kurių vedlių visi šunys sunkiai grįžta atgal. Pamatai tokiam netinkamam šuns elgesiui buvo dedami dar jaunystėje. Kai aistringas medžioklei jaunas šuo pasiekia tą stadiją, kai jis pradeda tyrinėti aplinką be kontakto su šeimininku, ateis ta diena, kai jis ir be leidimo pradės medžioti. Tuo metu ypač svarbu, kad grįžęs atgal pas savo gaujos vadą jis rastų jį ten pat, kur jį paliko. Taip pat labai svarbi savybė, kurią turi turėti medžioklėms varant skirti šunys, yra aršumas žvėriui. Aršumo žvėriui išmokyti negalima, tai irgi yra paveldėta savybė.
Reikėtų žinoti, kad aršumas žvėriui neturi nieko bendro su agresija, kuri pasireiškia šunims kovojant dėl statuso ar kandžiojantis iš baimės. Aršumas turi pasireikšti smulkių žvėrelių pribaigimu, o stambių žvėrių – privertimu sustoti. Šiuo atveju nekalbama apie „besmegenį terminatorių“, kuris su stipresniu varžovu kovoja iki pabaigos. Medžioklė varant reikalauja iš šunų medžioklės supratimo, gebėjimo tinkamai įvertinti savo fizines galimybes priešininko atžvilgiu.
Šioms medžioklėms skirtas šuo privalo būti gerai socializuotas. Tai suprantame kaip pakantumą kitiems šunims ir medžiotojams. Medžioklės metu dažnai keli šunys ir keli medžiotojai būna vienoje transporto priemonėje. Šunų agresija vienas kito ar kitų medžiotojų atžvilgiu yra visiškai netoleruotina. Šiai medžioklei nėra tinkami ir šunys, vengiantys didelių tankumynų (pvz., tankiai suaugusių gervuogynų). Tas pats galioja ir šunims, kurie esant šlapdribai, lyjant ar kitokiam blogam orui, prieglobsčio ieško pas savo šeimininką ir nesidomi medžiokle.
Psichiniai ir fiziniai faktoriai lemia šuns atsparumą sunkioms sąlygoms. Šuns gebėjimas atsilaikyti nemaloniems faktoriams lemia šuns atsparumo lygį. Šis atsparumo kriterijus yra paveldėtas ir skirtingų veislių yra skirtingo lygmens. Tikslingai dresuojant šunį sunkiomis sąlygomis, šį lygį galima pakelti. Šuniukai ir jauni šunys, kurie per daug saugomi nuo nemalonių faktorių, užaugę taip pat gali jų vengti.
Medžioklėse varant reikšmės turi atsparus, tankus kailis su povilniu. Kailio tankumas ir plaukų savybės yra veikiamos veisimo metu, bet tam turi įtakos ir maitinimas, ir laikymas (voljeras ar namai).
Šunyčio amžiuje dar negalime nieko pasakyti apie jo būsimą tinkamumą medžioklėms. Yra veislių linijos, kuriose atsivedami flegmatiškesni šuniukai, kitose linijose dominuoja toli medžiojantys šunys, o trečiose šunys pasižymi stipriu pykčiu žvėrims. Renkantis šuniukus reikėtų pasidomėti jų tėvų savybėmis. Kalės savybės, renkantis šuniukus, yra pačios svarbiausios, o patinas perduoda palikuoniams tik savo genus. Kalė taip pat daro poveikį šuniukų charakterio savybėms augimo metu. Ji gali daryti tiek teigiamą, tiek neigiamą poveikį. Kalė, kuri yra savimi pasitikinti ir į aplinkos dirgiklius reaguoja ramiai, tokį savo elgesį perduoda ir šuniukams. Baili lojikė sunkiai užaugins ramius šuniukus. Dažni kontaktai su žmonėmis ir įvairios aplinkos pažinimas taip pat svarbūs mažiesiems keturkojams. Svarbiausia šuniukų formavimosi fazė trunka iki 14-tos jų gyvenimo savaitės. Išgyvenimai ir patirtys tuo metu užsifiksuoja visam gyvenimui. Pražiopsotų momentų sugrąžinti negalima. Reikėtų teikti pirmenybę šuniukams, kurie minėtoje augimo fazėje turi daug laisvės. Ideali augimo aplinka turėtų būti panaši į nuotykių parką. Augant šunims auga ir jų poreikis tyrinėti. Atsakingi šunų veisėjai stengiasi kuo daugiau šuniukus kartu su kale imti į išvykas gamtoje. Aštuonių savaičių amžiaus šuniukas jokiais būdais negali parodyti savo būsimų medžioklinių savybių. Jeigu būsimas šuniuko pirkėjas turi galimybę atlikti kelis šuniukų stebėjimus su tam tikrais laiko tarpais, tuomet jis gali susidaryti tikslesnį vaizdą apie individualias šuniukų galimybes. Labiau reikėtų atkreipti dėmesį į stiprius šuniukus, kurie drąsiai, smalsiai tyrinėja aplinką.
Šunys, kurie turi visų norimų savybių, sutinkami retai. Medžioklėms varant naudojamų šunų veislėms būdingos daugelis pirmiau išvardytų savybių, bet individualiai jos gali būti skirtingai išsivysčiusios. Kiekvienas šeimininkas turi priimti savo sprendimą. Dėl įvairių bruožų galimos tam tikros išlygos, tik ne garsiam sekimui pėdomis.
Būsimo medžioklinio šuns kokybinėms savybėms, šalia paveldėtų savybių, lemiamos įtakos turi ir tinkamas šeimininko elgesys šuns augimo ir rengimo metu. Šeimininkas turi žinoti, kokiu būdu jo keturkojis mokosi: šunys susieja tuo pačiu metu vykstančius įvykius; tam tikrą šuns elgesį lemia nuoseklumas; šunys mokosi susiedami su kontekstu.
Rengiant medžioklei varant skirtą šunį ypač svarbūs du pastarieji aspektai. Vienoks ar kitoks elgesys įsitvirtina tuo stipriau, kuo įdomesnės šuniukui yra jo pasekmės. Dirbant su medžioklei varant skirtu šunimi, pageidaujamas šuns elgesys turėtų būti sustiprintas, o pasekmė apieškant miško plotus – žvėrių radimas ir medžioklė. Kita vertus, tai reiškia, kad paieška ir varymas negali būti žmogaus veikiamas norimu lygiu, kadangi darbo pasekmė -žvėries radimas – iš išorės negali būti veikiamas. Iš pradžių atrodo, kad tai neišsprendžiama problema, tačiau pati gamta rado sprendimą – šunys, kuriems suteikiama daug galimybių medžioti, savo turimas savybes stiprina toliau.
Pasekmes (nesvarbu, kokios rūšies) šuo susieja ne tik su savo elgesiu, bet ir su išoriniais faktoriais, kuriuos jis tuo pačiu metu patiria. Viską, ką mūsų keturkojis patiria tuo momentu (užuodžia, mato, jaučia), jis susieja su patirta situacija. Šie potyriai veikia šuns elgesį, taigi, šuo mokosi, susiedamas įvykius su kontekstu.
Tam, kad norimas šuns elgesys būtų patikimai atkartojamas, jį reikia kartoti esant skirtingomis išorinėmis sąlygoms. Ypatingą dėmesį reikia atkreipti į eilės tvarką, tai yra veiksmai turi būti kartojami visada ta pačia tvarka. Elgesio grandinė medžiojant su medžioklei varant skirtu šunimi būtų tokia: ramus elgesys šaulio vietoje ^ judėjimas, gavus tam vedlio leidimą ^ teritorijos apieškojimas ^ medžiojimas ^ grįžimas pas šeimininką. Kad šuo minėtą elgesio grandinę gerai įsitvirtintų, kiekviename etape reikia dirbti atskirai. Kuomet šuo jau vykdo kiekvieną etapą atskirai, reikia juos sujungti į vientisą veiksmų grandinę. Skirtingai nei mokant sekti kraujo pėdsaką, kuomet vedlys visą laiką gali veikti savo šunį, medžioklėje varant reikalaujama iš šuns savarankiško darbo, todėl vien dėl to būtina šį procesą suskirstyti į atskirus žingsnius.
Pradžioje svarbu leisti maksimaliai atsiskleisti šuns paveldėtoms savybėms. Dažnai manoma, kad tik išskirtinai paveldėtos savybės lemia šuns darbą varant, tačiau tai yra tik pamatas pilnam varymo darbo įtvirtinimui.
Daugeliui šunų trūksta savarankiškos tolimos paieškos gebėjimo, bet dėl to negalima kaltinti vien blogų paveldėtų savybių. Dažniausiai tai nepakankamo mokymo rezultatas. Veisėjai gal sakys, kad jų jau kelios šunų kartos puikiai medžioja varant ir be jokio papildomo mokymo. Žinoma, galima ir per praktiką pasiekti gerų rezultatų, tačiau dažniausiai tai trunka mažiausiai 3 metus. Turint omenyje krūvius, kuriuos patiria šuo medžioklėse varant, fiziškai šuo gali dirbti tokį darbą iki 9 gyvenimo metų. Tai reiškia, kad 30-40 proc. šuns gyvenimo užims jo paruošimas.
