Seimo Aplinkos apsaugos komitetas spalio 7 d. vienbalsiai pritarė Medžioklės įstatymo pataisoms, kuriomis siūloma drausti laikyti, gaminti, pirkti ar parduoti gyvūnų galūnes suspaudžiančius spąstus ir medžiojamiesiems gyvūnams gaudyti skirtas kilpas. Komitetas pateikė patobulintą projektą XVP-1445(2), kuriame taip pat tikslinama pareiga medžioklėje turėti dokumentus.
Projekte numatyta galūnes suspaudžiančius spąstus aiškiai įrašyti į draudžiamų medžioklėje naudoti įrankių sąrašą. Jų ir kilpų laikymo, gaminimo, pirkimo bei pardavimo draudimas būtų įtvirtintas atskirame įstatymo straipsnyje. Išimtis numatyta šių įrankių eksponavimui muziejuose ir edukaciniuose renginiuose.
Siūlomos nuostatos apima būtent gyvūnų galūnes suspaudžiančius spąstus, todėl jų nereikėtų suprasti kaip visų rūšių spąstų draudimo.
Aiškinamajame rašte nurodoma, kad pataisomis siekiama sustiprinti aplinkos apsaugos kontrolę ir užkirsti kelią prekybai nehumaniškais gaudymo įrankiais. Projektą parengė Seimo narys Linas Jonauskas kartu su Aplinkos ministerija.
Vertindamas pirminį projektą, Seimo kanceliarijos Teisės departamentas pažymėjo, kad galūnes suspaudžiančių spąstų naudojimą jau draudžia tiesiogiai taikomas Europos Sąjungos reglamentas. Todėl papildomą naudojimo draudimą įstatyme jis laikė pertekliniu.
Komitetas šiai pastabai pritarė iš dalies ir draudimą laikyti, gaminti, pirkti bei parduoti šiuos įrankius perkėlė į atskirą straipsnį. Komiteto argumentuose nurodyta, kad Medžioklės įstatymas nesuteikia aplinkos ministrui įgaliojimų nustatyti tokius apyvartos apribojimus, todėl Medžioklės taisyklėse įtvirtinto draudimo laikyti ar parduoti kilpas teisėtumas gali būti ginčijamas teisme.
Lydinčiu Administracinių nusižengimų kodekso pakeitimo projektu XVP-1446 siūloma už kilpų ir galūnes suspaudžiančių spąstų laikymą, gaminimą, pirkimą ar pardavimą, išskyrus numatytą eksponavimo išimtį, nustatyti 600–1 700 eurų baudą. Šias siūlomas sankcijas Seimas pristatė rugsėjo 24 d. pranešime.
Kita pataisų dalis susijusi su medžioklės dokumentais. Vietoje pareigos medžiojant su savimi turėti medžiotojo bilietą ir kitus nustatytus dokumentus siūloma įrašyti pareigą turėti Medžioklės Lietuvos Respublikos teritorijoje taisyklėse nustatytus dokumentus. Aiškinamajame rašte šis pakeitimas siejamas su dokumentų skaitmeninimu.
Teisės departamentas atkreipė dėmesį, kad skaitmeninius medžiotojo bilietus ir elektroninius medžioklės lapus galima naudoti jau pagal galiojančią tvarką, todėl pakeitimą laikė netikslingu. Komitetas šiai pastabai nepritarė: jo vertinimu, formuluotę reikia patikslinti dėl teisinio aiškumo ir suderinti su kitų įstatymų nuostatomis. Taigi projektu nesukuriama pati galimybė naudoti elektroninius medžioklės dokumentus.
Teisingumo ministerijos siūlymui papildyti įstatymo priedą nuoroda į galūnes suspaudžiančių spąstų naudojimą draudžiantį ES reglamentą komitetas pritarė.
Už komiteto sprendimą balsavo septyni nariai, prieš balsavusių ir susilaikiusių nebuvo. Projekte siūloma nustatyti, kad pataisos įsigaliotų 2027 m. sausio 1 d., o aplinkos ministrui įgyvendinamuosius teisės aktus priimti iki 2026 m. gruodžio 31 d. Komiteto pritarimas dar nereiškia, kad pataisos priimtos: galutinis sprendimas priklausys Seimui.
Šeštadienį Kauno rajone Dievogalos kaime po kelias savaites trukusio tyrimo Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos Kauno valdybos pareigūnai kartu su medžiotojų klubo „Žiemkelis“ medžiotojais sulaikė spąstais medžiojusį pažeidėją.
Asmenį, kuris neturėdamas teisės medžioti medžiotojų klubo „Žiemkelis“ medžioklės teritorijoje medžiojo draudžiamais medžioklės įrankiais, užfiksavo slaptos vaizdo kameros.
Negalėdamas paneigti nenuginčijamų įrodymų, asmuo pripažino medžiojęs su spąstais. Taip pat paaiškino, kad yra medžiotojas ir turi medžiotojo bilietą.
Už neteisėtą medžioklę pažeidėjui surašytas administracinio nusižengimo protokolas, jam gresia bauda nuo 600 iki 1800 eurų kartu su pažeidimo įrankių konfiskavimu bei teisės medžioti atėmimu nuo 1 iki 5 metų. Taip pat asmeniui teks atlyginti laukinei gyvūnijai padarytą žalą už neteisėtai sumedžiotus lapę ir barsuką, kuri siekia 1015 eurų. Sprendimą šioje byloje priims Kauno apylinkės teismo Kauno rūmai.
š keleto medžiotojų girdėta, kad spąstai tėra ištižėlių reikalas, neva gyvūnai medžiojami per atstumą, tiesiogiai nedalyvaujant. Nesą adrenalino, tarp medžiotojo ir žvėries jokio akių kontakto. Vis dėlto spąstai yra vienas seniausių ir efektyviausių medžioklės būdų, kurį žmonės puoselėja nuo senų senovės. Spąstais medžiota dar gerokai prieš išrandant šaunamuosius ginklus. Kai vyrai leisdavosi į didžiulį nuotykį medžioti mamutų, žmonos su spąstais eidavo į mišką, kad aprengtų ir pamaitintų savo šeimas. Spąstais gaudyta jau neolito laikotarpiu, jie naudoti dabartinės Rumunijos ir Ukrainos teritorijose 5 tūkstančiai metų pr. m. e. Kinai šią priemonę irgi naudojo IV amžiuje pr. m. e., spąstais gaudydami lapes ir net leopardus.
Populiariausias pasaulyje spąstininkas, matyt, yra amerikiečių rašytojo Jameso Fenimore’o Cooperio sukurtas personažas Natty Bumppo iš garsiojo romano Paskutinis mohikanas. Anuomet spąstininkai būdavo gerbiami ir net pasiturintys medžiotojai, žiemą gaudantys kailinius žvėris ir paskui kailiais brangiai prekiaujantys. Net tarybiniais laikais jie buvo išrinktieji, turintys teisę gaudyti bebrus ir iš šio amato labai gerai uždirbantys. Mūsų laikais spąstus naudoja tik entuziastai, daugiausia gaudantys bebrus ir kiaunes, nors kai kurie sugeba iš to užsidirbti ir vieną kitą eurą. Lapės ir mangutai paprastai šaudomi, nors kaip tik spąstai yra efektyvesnė šių mažųjų plėšrūnų kontrolės priemonė. Spąstai laikomi vienu geriausių metodų įvairiems kenkėjams išgaudyti, ypač invazinių rūšių, rūpinantis visuomenės saugumu.
IŠ MEDŽIOKLĖS TAISYKLIŲ Medžiojant leidžiama naudoti šiuos įrankius ir priemones: <…> tinklus, graibštus, gaudykles, užtikrinančias gyvo ir nesužeisto gyvūno pagavimą; selektyviuosius spąstus, užtikrinančius staigią pagauto gyvūno žūtį. Asmeniui, neturinčiam teisės medžioti, draudžiama medžioti arba medžioklės plotuose naudoti medžioklės įrankius (šaunamuosius ginklus, spąstus) ar medžioklės priemones (kilnojamus bokštelius, naktinio matymo taikiklius, specialią virvę su vėliavėlėmis).
Reikia paminėti, kad dauguma žaliųjų selektyviuosius spąstus laiko nehumanišku medžioklės būdu ir jau prieš kokius dešimt metų Europoje prasidėjo iniciatyva įvesti specialią spąstams skirtą direktyvą. Laimė, tokią direktyvą rengti buvo atsisakyta, o galioti lieka Susitarimas dėl tarptautinių humaniško gyvūnų gaudymo spąstais standartų (AIHTS), sudarytas tarp ES, Kanados ir Rusijos, draudžiantis naudoti kojų spąstus ir leidžiantis medžioti tik sertifikuotais spąstais. Kadangi, pavyzdžiui, Kanadoje naudojami spąstai yra sertifikuoti, kitose šalyse atskirai ir specialiai jų sertifikuoti paprastai nereikia. Vis dėlto geroji spąstų naudojimo praktika nustato, kad gaudant gyvūnus spąstais reikia daryti viską, kad jie kentėtų kuo mažiau ir būtų užmušti kuo greičiau, o šiems spąstams neskirti gyvūnai į juos nepakliūtų.
Prieš dvejus metus Europos medžioklės ir laukinės faunos apsaugos asociacijų federacija (FACE) išleido Lapių, mangutų ir ondatrų medžioklės spąstais gerosios praktikos gaires. Vis dar ruošiami panašūs su kiaunių ir šermuonėlių gaudymu susiję dokumentai. FACE leidimu naudojamės šiose gairėse pateikta informacija, kad papasakotume, kaip tinkamai ir saugiai medžioti lapes bei mangutus.
SVARBIAUSIA – MEDŽIOJAMASIS GYVŪNAS. Kad ir koks būtų spąstų pobūdis ar gyvūno rūšis, svarbiausia, kad į spąstus pakliūtų tik tos konkrečios rūšies gyvūnas. Puikus pavyzdys yra bebrų gaudymas spąstais, į kuriuos nenumatytais atvejais gali pakliūti ūdrų. Tuomet svarbiausia pasiekti, kad apskritai jos į spąstus nepakliūtų, o ne „legalizuoti“ jų medžioklę po įvykio. Norint, kad į spąstus patektų tik medžiojamieji gyvūnai, svarbiausia yra gerai viską suplanuoti ir dėti spąstus tinkamoje vietoje. Kiekviena rūšis gyvena konkrečioje aplinkoje, kiekviena minta skirtingu maistu, laikosi tam tikrų įpročių. Kaip tik dėl to dėti spąstus yra labai subtilus dalykas, nes medžiotojas turi ne tik tobulai žinoti savo medžioklės plotus, bet ir suprasti gyvūnų įpročius ir gyvenimo ritmą. Bus sunku ką nors sėkmingai sumedžioti, iš anksto neištyrinėjus gyvūnų takų, maitinimosi ir miegojimo vietų. Taigi patariama dar prieš dedant spąstus tinkamaiištyrinėti savo medžioklės apylinkę. Viena svarbiausių saugaus spąstų dėjimo sąlygų – vengti vietų, kur vaikšto daug žmonių su savo augintiniais ir kur dažnai medžiojama su šunimis, kad būtų išvengta nereikalingo sielvarto, nemalonumų ir gal net teisinių procesų. Pasirinkus spąstų dėjimo vietą, reikia pasirinkti tinkamą spąstų dydį ir tipą, nes skirtingų rūšių gyvūnams naudojami skirtingi spąstai. Tai dar vienas svarbus humaniškos ir saugios medžioklės spąstais principas. Be to, kad pasisektų, konkretiems gyvūnams reikia naudoti atitinkamą jauką.
MANGUTAMS – GYVAGAUDŽIAI SPĄSTAI. Į buvusios TSRS teritoriją introdukuotiems nedorėliams mangutams gaudyti rekomenduojami KaNu narvo tipo spąstai, kuriuos praeito amžiaus 9-ojo dešimtmečio pabaigoje išrado medžiotojas Kalevi Nurmentausas (jo vardu ir pavadinti šie spąstai). Geriausios vietos mangutams gaudyti yra upių ar upelių krantai, drėgnos vietos, sausos salos raistuose, taip pat netoli žmonių esančiose vietose, pavyzdžiui, sąvartynuose. Spąstus reikia padėti ramioje vietoje, kur mažai trukdžių, taip, kad juos būtų galima paslėpti ir kasdien patikrinti. Spęskite lygioje vietoje, nes spąstai gana dideli ir nuolydžio vietoje ne visuomet tiksliai užsitrenkia. Spąstų tinklo akys neturėtų būti didesnės kaip 25 × 25 mm, kad gyvūnas nesusižalotų dantų, stengdamasis ištrūkti. Spąstai dedami apie 2 × 1,5 m plote. Medis ar į žemę įkaltas kuolas turi būti 1–2 m už spąstų. Nurinkite medžio gabalus, pagalius, akmenis. Paspendę spąstus įsitikinkite, kad užsitrenkę jie tolygiai priglunda prie žemės. Metalinę vielą pritvirtinkite prie priekinių spąstų kampų taip, kad jie trauktųsi dar bent pusę metro už spąstų ten, kur pritvirtinta paleidžiamoji svirtelė. Vielą pritvirtinkite prie medžio ar kuolo 1,2–1,4 m aukštyje taip, kad atverti spąstai stovėtų apie 30 laipsnių kampu. Šonuose apdėkite spąstus pagaliais ar akmenimis, kad gyvūnas negalėtų ištraukti jauko iš krašto. Galima spęsti ir kitokio pobūdžio spąstus, pavyzdžiui, gyvagaudę dėžę, kuri yra mažesnė ir ne tokia efektyvi kaip KaNu, taip pat galima naudoti mirtinus rėminius spąstus. Gyvagaude dėže galima sėkmingai pagauti konkretų gyvūną, pavyzdžiui, mangutą, apsistojusį po daržine. Gerai veikia ir švelniosios kilpos – naujausio tipo selektyvieji spąstai, sudaryti ne iš aštrių dantų, o padengti švelniu antdėklu. Tokie spąstai gyvūną sulaiko nesužeisdami. Jie sėkmingai naudojami Šiaurės Amerikoje, yra leidžiami pagal AIHTS standartus, bet, deja, Europos Sąjungoje draudžiami.
1., 2. Lapė dirbtinio urvo tunelyje. 3. Įėjimas į dirbtinį urvą. 4. Ryškiaspalvis indikatorius rodo, kad lapė į urvą neįlindo ir pagauta nebuvo. 5. Spąstai dirbtiniame urve suveikė. Ryškiaspalvis indikatorius nebematomas. 6. Lapė dirbtinio urvo tunelyje.
TIKSLINIS MANGUTŲ GAUDYMAS. Dauguma plėšrūnų yra labai atsargūs ir vengia žmogaus kvapo. Neseniai Suomijoje ir Švedijoje atliktu tyrimu nustatyta, kad kai kurias gyvūnų rūšis mažiau trikdo žmogaus kvapas. Šiuo atradimu galima pasinaudoti siekiant sumedžioti tik tikslinius gyvūnus. Pavyzdžiui, žmogaus seilės baido lapes, bet mangutai joms abejingi. Taip pat pastebėta, kad pietinėje Suomijos dalyje gyvūnai pradeda prisitaikyti prie įvairių sąlygų greičiausiai dėl didelio medžioklės intensyvumo. Išgyvenimo instinktas visuomet labai stiprus! Taigi konkrečiose vietose reikia išdėlioti spąstus be jokio kvapo, norint sugauti patyrusius individus. Bekvapiais spąstais galima pagauti visokių mažųjų plėšrūnų, o KaNu spąstai geri tuo, kad galima išlaisvinti gyvūnus, kurių gaudyti neplanuota. Kadangi mangutas yra visaėdis, jam skanu ir mėsa, ir kiaušiniai, ir žuvis, ir vaisiai. Geriausias jaukas – žuvis, mėsa ir obuoliai. Viliojant obuoliais į spąstus greičiausiai nepaklius kitokių plėšrūnų. Taip pat galima aplink spąstus padėti pašaro gyvūnams jaukinti.
JAUKINIMAS. Norint gyvūnus pagauti sėkmingiau, konkrečioje vietoje juos reikėtų jaukinti, ypač jeigu nenorima jų medžioti visą sezoną. Kadangi kailinių žvėrių kailis vertingiausias žiemą, norint gaudyti lapkritį, jau rugsėjį galima padėti spąstus, gyvūnus pajaukinti ir įsitikinti, kad niekas į juos nepaklius. Taip gyvūnai prie spąstų pripras ir reguliariai vaikščios tikrinti jaukinimo vietos. Galima naudoti tą patį jauką kaip sezono metu. Jaukui galima naudoti ir, pavyzdžiui, šunų maistą, kurį lengva nuvežti į mišką. Paukščiams jis neįdomus ir puikiai veiks smulkiuosius plėšrūnus. Šunų maistą galima naudoti kartu su pagrindiniu jauku, prie kurio pririšta kilpa spąstams uždaryti. Tokia jaukinimo strategija užtikrins, kad į konkrečią vietą net ne spąstų dėjimo sezonu ateis ir mažylių, ir jie labai gerai prisimins šį išvaikščiotą taką. Kad medžioklė būtų efektyvi, greta galite padėti dvejus spąstus, nes mangutai labai dažnai vaikštinėja po du, taigi abu gyvūnus galėsite pagauti vienu metu. Aišku, vienas svarbiausių veiksnių, į kuriuos atsižvelgtina medžiojant spąstais, yra gyvūnų gerovė, kuri ypač svarbi gaudant gyvagaudžiais spąstais. Patekti į spąstus laukiniam gyvūnui yra be galo didelis stresas, ir kelias dienas išbuvęs nelaisvėje be vandens ir maisto jis labai kankinasi. O juk medžioklės etika numato, kad gyvūnas turi patirti kuo mažiau kančių! Dėl pagauto gyvūno gerovės reikėtų naudoti kokią nors signalizavimo sistemą, suveikiančią tada, kai gyvūnas pagaunamas. Tai neleis gyvūnui susižeisti ir bus galima greitai bei efektyviai jį pribaigti. Tokiose situacijose gali praversti miško kamera, siunčianti informaciją į telefoną ar el. paštą. Spąstus reikėtų užmaskuoti šakomis, kad gyvūnas būtų apsaugotas nuo sniego ir lietaus bei šiek tiek nusiramintų. Pagautus gyvūnus labai greitai ir efektyviai galima nugalabyti .22 LR mažo kalibro ginklu, iššaunant per spąstų tinklą. Kad gyvūną išlaisvintumėte, tiesiog pakelkite spąstus.
LAPIŲ GAUDYMAS SPĄSTAIS. Lapės yra ne tik gražūs ir apsukrūs gyvūnai, bet ir dideli kenkėjai. Jeigu jų atsiranda per daug, gali būti padaryta žalos ne tik kitiems gyvūnams, bet ir žmonėms. Lapės yra didžiausios pasiutligės nešiotojos gamtoje, jos platina ir kaspinuočius, kuriais gali apsikrėsti šunys, katės ir net žmonės bei dėl to patirti labai rimtų sveikatos problemų. Pastebėta, kad šalia lapių urvų gerokai sumažėja netoliese lizdus sukančių paukščių. Taip pat lapės medžioja stirnų jauniklius.
GEROJI PRAKTIKA • Spęskite spąstus ten, kur prie jų negalėtų patekti nekviestų svečių – poilsiautojų ar naminių gyvūnų. • Spąstus tikrinkite reguliariai, ypač jeigu tai gyvagaudžiai spąstai. Tuomet juos reikia patikrinti bent kartą per dieną, kad gyvūnai be reikalo nesikankintų. • Gyvagaudžiais spąstais sumedžiotas gyvūnas turi būti pribaigtas greitai ir efektyviai, galima naudoti mažo kalibro šautuvą. • Spąstus geriau dėti rudens ir žiemos sezonais, nes tada pagautų gyvūnų kailių vertė didžiausia. • Jeigu kailiai nenaudojami, sumedžiotų gyvūnų negalima numesti krūmuose, juos reikia užkasti arba sudeginti.
GYVAGAUDŽIAI SPĄSTAI. Tokie spąstai laikomi efektyviu lapių medžiojimo metodu, nes daugiausia pagaunama jaunų, nepatyrusių lapučių ar jauniklių. Vyresnės į tokią dėžę nelįs. Spąstus gali paspęsti pats medžiotojas, naudodamas 1 m ilgio, 30 cm aukščio ir 30 cm pločio dėžę.
DIRBTINIAI URVAI. Šiuo metodu lapių skaičius kontroliuojamas pastatant dirbtinių urvų sistemą lapės teritorijoje. Paprastai žmonių pastatytuose urvuose lankosi aplinkinėje teritorijoje gyvenančios lapės, nors ne visos vidun įlindusios lapės juose apsigyvens visam laikui. Prie tokių urvų padėjus spąstus įmanoma lapes efektyviai pagauti, todėl šis metodas gana populiarus visoje Europoje. Paprastai tokiems urvams net nereikia jauko, nes juose lapės lankosi poravimosi metu. Sukūrus keletą tokių sistemų galima pagauti lapių, įeinančių į teritoriją, ir sumažinti šių gyvūnų skaičių iki minimumo. Suaugusios lapės taip pagaunamos dar prieš gimstant mažyliams. Tokius urvus galima naudoti ir vietose, kur gana didelis judėjimas, nes juos galima gerai paslėpti. Spąstais pagauto gyvūno stresas tokioje situacijoje yra minimalus. Iš tokio urvo lapę galima išvaryti be šuns pagalbos, užtenka teleskopinio kuolo.
MIRTINIEJI SPĄSTAI. Rėminiai spąstai yra efektyvūs gaudant ne tik bebrus, bet ir lapes bei mangutus. Prie lapių urvų padedamas jaukas. Urvų sistemoje uždaromi visi išėjimai, išskyrus vedantį prie jauko. Rėminiai spąstai tuomet pastatomi prie įėjimo į urvą. Kai lapė įkiša į urvą galvą, spąstai užsitrenkia. Šiuos spąstus reikia paspęsti taip, kad rizika pagauti kokį kitą laukinį ar net naminį gyvūną būtų kuo mažesnė.
JAUKAI IR VILIOJIMO PRIEMONĖS. Medžiotojai dažnai diskutuoja, koks yra geriausias jaukas lapėms. Lapėms pagauti naudojami įvairūs magiški receptai, nors nereikia ilgai postringauti, norint rasti efektyviausią gardėsį lapės skoniui. Lapė tikrai susidomės laukinių kanopinių mėsa – šerniena, elniena, stirniena ir kiškiena. Žinoma, lapes vilioja šių gyvūnų viduriai, bet juos naudoti reikėtų tik rudens ir žiemos sezonais. Prisiminkite, kad dėl afrikinio kiaulių maro reikėtų vengti kaip lapių jauką naudoti šernų vidurius – juos reikia užkasti ar sudeginti. Geras gardumynas lapėms yra žemės ūkio gyvūnų mėsa, bet ją taip pat geriau naudoti rudenį ir žiemą. Taip pat lapei patinka širdis, skrandis ir kepenys, jeigu tik negaila jų atiduoti laukiniams plėšrūnams. Ištisus metus labai efektyvus jaukas yra kiaulių taukai, kurie lapes tikrai privilios.
Yra įvairių lapių viliojimo priemonių. Pavyzdžiui, natūralūs žuvų taukai, kuriuos galima naudoti ištisus metus, taip pat gardūs bus žuvų taukai, sumaišyti su alyvuogių aliejumi. Rudenį efektyvi viliojimo priemonė yra mėsa, sumaišyta su anyžių aliejumi ir cukrumi. Lapių liaukų vilioklis ir lapės šlapimas efektyvūs žiemą ir pavasarį. Ištisus metus lapes domina bebrų liaukų užpilas, aišku, be spirito. Įdomu, kad lapes intriguoja ir lūšies šlapimo kvapas.
Šaltinis: Žurnalas “Medžioklė” Tekstas: LINDA DOMBROVSKA Kopijuoti ar kitaip platinti čia pateiktą turinį be mūsų sutikimo draudžiama!
Jeigu reikia pašalinti bebravietę ir gerokai sumažinti bebrų, efektyviausias būdas yra spąstai.
Bebras kaip medžiojamas gyvūnas visuomet atrodė patrauklus. Bebrų nuo seno yra gausu, o sumedžiotus juos galima panaudoti įvairiais būdais. Bebrai buvo vertingi ne tik tarybiniais laikais, kai juos medžioti buvo leidžiama ne kiekvienam ir už kailį mokėta daugiau, bet ir seniau, dvarininkų laikais, kai bebrai buvo saugomi ir juos medžioti buvo galima tik leidus ponui.
Nors dėl draudimų Lietuvoje bebrai išliko ilgiau negu didžiojoje Europos dalyje, tačiau ir pas mus jie palaipsniui išnyko. XX amžiaus pradžioje tik pavienių bebrų atkeliaudavo Nemunu į Lietuvą iš Baltarusijos. XX amžiaus viduryje ir antrojoje pusėje pradėta bebrų reaklimatizacija. Dabar šalyje bebrų paplitę daugelio upių baseinuose. Oficialiai suskaičiuota, kad 2014 metais Lietuvoje buvo 44 416 bebrų. 2013 metais sumedžioti 21 749 bebrai. Įdomu, kad 2005 metais sumedžioti tik 5359 bebrai. Bebras yra padaras, greitai susirandantis tinkamą vietą gyventi ir savo įprastais veiksmais galintis padaryti daug žalos ne tik žemės ūkiui ir miškininkystei, bet ir infrastruktūros objektams.
Įdomu, kad Čekijoje, kur bebrai nemedžiotini, jaudinamasi dėl galimos jų žalos užtvankų damboms – upių įtvirtinimų, kuriuose bebrai pradeda daryti savo urvus, konstrukcijos tampa nesaugios. Mūsų šalyje pastebėta, kad bebrai užbarikaduoja vamzdžius ir gadina miško kelius. Šiandien šis gyvūnas medžiotojams nėra retenybė. Nors didiesiems medžiojamiesiems gyvūnams jo prilyginti negalima, jis vis tiek suteikia įdomių medžioklės akimirkų.
Bebrų medžioklė spąstais nėra vienintelis šių gyvūnų medžiojimo būdas. Triukšminga ir dinamiška medžioklės rūšis yra naudojant urvinius šunis, išvarančius bebrus iš urvų. Įdomi yra ir medžioklė tykant, kai bebrai medžiojami šaunamuoju ginklu. Tačiau, jeigu reikia pašalinti kokią bebravietę ir gausiai sumažinti bebrų, efektyviausias būdas yra gaudyti juos spąstais. Žiema tam yra geriausias laikas. Kanadoje ir Rusijoje bebrų spąstai spendžiami po ledu, nes bebrai juda ir šiuo metų laiku. Šiuo atveju spąstai įtvirtinami eketėje, ir tokiu būdu medžioklė gali būti labai veiksminga.
Kojas sugaunantys spąstai Lietuvoje ir Europoje apskritai yra draudžiami, nes šis gyvūnų gaudymas Europos Sąjungos laikomas nehumanišku, jis net reglamentuojamas specialiais teisės aktais. Populiariausi yra Conibear rėminiai spąstai, kuriuos paprasta pastatyti ir patikrinti. Jeigu spąstai statomi žiemą, sniege ir šaltame vandenyje, geriau pasirūpinti patvariomis neopreno medžiagos pirštinėmis, kurios apsaugos rankas nuo šalčio. Pravers ir ilgi guminiai batai.
Geriausias metas medžioti bebrus yra baigiantis žiemai ir prasidedant pavasariui, kai bebrai pradeda judėti.
SPENDIMAS. Paprasčiausia bebrą medžioti anksti pavasarį, kai ledas lėtai pradeda tirpti. Tada galima pradėti stebėti bebrų veiksmus. Spąstus statykite ten, kur bebrai dirba, kad pasiektumėte norimą rezultatą ir šį apsukrų graužiką sėkmingai sumedžiotumėte. Bebrų veiksmus rodo išgraužimai, išminti takai, kur bebras lipo iš vandens, taip pat daubos. Upių ir griovių krantuose, ten, kur sniegas yra rudos spalvos, greičiausiai yra vietos, kur bebrai išeina vakarieniauti. Geriausias metas medžioti bebrus yra baigiantis žiemai ir prasidedant pavasariui, kai bebrai pradeda judėti. Tada kailis yra labai tinkamas lupti, o liaukos yra mediciniškai geriausios kokybės. Tuo metu reikia nedelsiant pastatyti spąstus ten, kur bebrai išlenda iš vandens arba aktyviai juda. Paprasčiausia spąstus spęsti griovyje, nes šiuo vandeniu bebras plaukia priekį ir atgal ir kito kelio neturi. Ištirpus ledui arba iškalę lede eketę, spąstus paspęskite griovio viduryje, kuo arčiau dugno.
Nesvarbu, kokio gylio griovys, svarbiausia, kad patys jį pasiektumėte. Jeigu vandens mažai, tai galėtų būti problema. Spąstus įtvirtinkite mediniais kaiščiais, geriausia naudoti paties bebro išgraužtus medžius. Tokius kaiščius galima naudoti ir statant „trobelę“ – kuolelius įstatykite vieną prie kito šalia spąstų iš abiejų pusių. Pritvirtinus spąstus kaiščiais, reikia žiūrėti, kad kuoleliai netrukdytų suveikti spąstų spyruoklei, kai bebras įplaukia. Idealiu atveju per visą griovį virš spąstų tarsi tiltelis patiesiama kokia nors sija ar sutrūnijęs medis. Tai leis plaukiančiam bebrui panirti ir patekti į spąstus. Geriau spąstus pririšti prie kokio medžio virve ar viela, kad bebras kovodamas jų nenutrauktų. Priešingu atveju turėsite rimtai pavargti, kai griovyje bandysite surasti spąstus. Jokiu būdu nepamirškite nuimti saugiklių, nes bebras laisvai plaukios pirmyn atgal, o medžiotojas galvos, kad jo ten visai nėra. Tai nėra vienintelis spąstų įtvirtinimo būdas. Juos galima spęsti ir priešais bebrų urvus, taip pat pritvirtinti kartimi virš vandens, kaip nurodyta schemoje. Taip pat gilesniame griovyje galima pastatyti dvejus spąstus – vienus ant kitų. Jeigu spąstai dedami griovio dugne, ūseliai, prie kurių bebrui prisilietus spąstai suveikia, turi būti atsukti į apačią. Jeigu spendžiama prie vandens paviršiaus, ūseliai turi būti nukreipti į viršų.
ILGAINIUI GYVŪNAI TAMPA ATSARGŪS. Svarbu spąstus užmaskuoti. Geriau naudoti kiek aprūdijusius, o ne naujus ir spindinčius spąstus, nes jų bebras bijos. Jeigu spąstai dedami vandenyje, o lauke lieka jų viršutinė dalis, ją galima apdengti šakomis, žole ir dumblu, kad gyvūnui nekiltų jokių įtarimų.
Jeigu vandenį dar dengia ledas, bet bebrai jau aktyvūs, spąstus galima dėti į eketę, irgi dviem mediniais kaiščiais pritvirtinant prie dugno. Reikia stebėti, kaip bebras juda, iš kurios pusės lenda iš urvo. Svarbiausia žiūrėti, kad spąstai nesuledėtų, nes tada prie jų bus galima prieiti tik pavasarį, o spąstų spyruoklė gali būti „pavargusi“, taigi spąstai nebebus pakankamai veiksmingi, kad pagautų bebrą. Prisiminkite, kad bebras yra stiprus gyvūnas, ir jeigu spąstai nėra pakankamai tvirti, jis gali ištrūkti.
Jeigu spąstus bebravietėje spęsite pirmą kartą, bebrai dar bus drąsūs. Taigi pirmąkart padėkite kuo daugiau spąstų, nes vos gyvūnai pradės suvokti, kad vyksta kažkas nedoro ir pradeda dingti šeimos nariai, jie taps atsargesni. Buvo atvejų, kai iš vakaro padedami spąstai iki šiol niekieno netrukdomoje bebravietėje, o rytojaus dieną pagaunami trys gyvūnai. Literatūroje rašoma, kad kiekviena bebrų šeimyna į spąstus reaguoja skirtingai. Vieni į juos nekreipia dėmesio, kiti labai atidūs, ypač jeigu pastebėjo žmonių veiklą. Manoma, kad bebrų patinai į svetimus kvapus žiūri ne taip įtariai kaip patelės. Be to, jaunikliai bus daug smalsesni ir aplaidesni. Daug kartų pastebėta, kad bebravietėje vakare pirmieji pasirodo ir pradeda dirbti jaunieji bebrai. Jeigu viskas ramu, tik tada pasirodo vyresnieji. Saugokitės ūdrų – jas medžioti draudžiama! Jeigu upių krantuose pastebite išvaikščiotų žolių, nupjautų upių vingių, perėjimų iš vieno griovio į kitą, bet nėra išgraužimų, tikėtina, kad ten veikia ūdra, kuri irgi gali patekti į spąstus, jeigu medžiotojas neatsargus.
Taip jau susiklostė, kad šiuo metu bebrai laikomi jau nebe vertingais kailiniais žvėrimis, o kenkėjais. Labai galimas daiktas, kad kai kuriuose rajonuose žala žemės ūkio pasėliams, atsiradusi dėl „melioruojamosios“ bebrų veiklos, bus gerokai didesnė negu žala, kurią gyvulininkystei padaro vilkai. Tada karštligiškai bus ieškoma būdų ir metodų, kuriais būtų galima kuo greičiau sumažinti šių vandens gyvūnų skaičių. Mano požiūriu, veiksmingiausias yra bebrų gaudymas spąstais. Prieš imantis šio būdo aprašymo reikia pažymėti kelis dalykus. Pirma, sovietmečiu bebrų medžioklė su šautuvais buvo laikoma brakonieriavimu, ir man tai atrodo teisinga. Šio gyvūno vienais šratais nušauti neįmanoma, todėl bebrų, sumedžiotų su šratiniais šautuvais, kailiai bus prastos kokybės, o šaudymas kulkomis iš graižtvinio šautuvo mūsų vandens telkiniuose, kur būna daugybė žvejų, turėtų būti tiesiog snaiperio šūviai į laisvėje gyvenančius žvėris, ir be jokios teisės suklysti. Antra, bebrų gaudymas spąstais – labai triūslus ir keblus darbas. Visą bebrų padaromą žalą lemia didelis jų skaičius. O daug jų dėl to, kad kailių niekam nebereikia. Trečia, autorius sąžiningai prisipažįsta, kad jis pats šiuo būdu bebrų negaudė, laikydamas tai pensininkams tinkamu užsiėmimu.
Bet kurio žvėries sugavimas spąstais priklauso nuo trijų pagrindinių veiksnių: pačių spąstų, jų pastatymo vietos ir laiko; beje, statymo laikas – tai medžioklės sezonas, o ne paros metas. Medžiotojas V. Tokmurzinas savo straipsnyje pasakoja, kad daugiausiai bebrų sugauna per pirmuosius du–tris mėnesius, žiemą. Čia omenyje turimi žiemos mėnesiai po to, kai užšąla vandens telkiniai. Aišku, medžiotojas nuolatos eksperimentavo ir tobulino savo spąstus. Šiam darbui skirtas visas straipsnis, tačiau redakcija labai kritiškai įvertino autoriaus racionalizacinius pasiūlymus („ne visi spąstų įtempimo mechanizmo pakeitimai yra pagrįsti“) ir kad nebūtų painiavos dėl spąstų numeracijos anais metais ir dabar visų gudrybių nenagrinėsime.
Manau, kad būtų pravarčios šios straipsnio autoriaus mintys: „Aš ryžtingai nusiteikęs prieš bet kokias vielas prie bebrų spąstų. Buvo atvejų, kai į ledą įšalusi viela išsivyniodavo ir nutrūkdavo prie apatinio ledo krašto. Reikalingas 3–4 mm lynelis, kad ir kordas iš automobilio padangos, bet jokiu būdu ne viela“. Ir toliau: „Spąstų dažymas. Dažyti būtina, kitaip spąstai greitai surūdys ir vandenyje skleis kvapą, kurį bebrai gerai užuos. Per pirmuosius trejus metus patikrinau, kokios spalvas geriausiai fiksuoja bebro regėjimas poledinės tamsos sąlygomis. Pasirodė, kad ryškias: raudoną ir baltą. Tada spąstų rėmus ir lankus nulakavau juodu asfalto bitumo laku, o spyruokles nudažiau kamufliažinėmis spalvomis, ruda ir žalia. Lynus padengiau tuo pačiu laku, nes jis atsparesnis vandeniui ir geriau apsaugo šias vertingas dalis. Nudažytus spąstus reikėtų pakabinti surištus kokioje nors pastogėje, kur yra skersvėjis. Lakas ir dažai išdžius, gerai sukibs su metalu, o kvapai išsivadės. Jokių aprūkymų ir kitų žiniuoniškų priemonių nepripažįstu. Lakas ir dažai neleidžia sklisti metalo kvapui, o jų pačių kvapas bebrams įtarimų nekelia – kad tik spąstai nestirksotų kaip kokia kaliausė jų kelyje. Todėl spąstus būtina užmaskuoti apsukant supuvusiomis viksvomis ar apdengiant pajuodavusiais nuskendusiais alksnių bei gluosnių lapais, ir dar vandens telkinio dugne padaryti duobutę spąstų rėmui“.
Pažymėtinas ir toks dalykas: „sukutį patikimiau tvirtinti tiesiai prie rėmo (nes spyruoklės vandenyje nutrūksta) arba prie vielinių lankų, kad būtų kuo mažiau nutrinama į spąstus papuolusio bebro pirštų oda ir sausgyslės. Prie sukučio tvirtinama spyruoklė su apsauginiu lyneliu, ant kurio ir užkabinama pirmoji pusmetrinės plonos grandinėlės grandis, o už jos – lynelis, ne trumpesnis kaip vieno metro, su kilpa ant galo“.
Medžiotojas – bebrų gaudytojas – privalo turėti šiuos reikmenis: slides, gerą kirvį ir peikeną, krepšį su įrankiais; valiklis ir liestukas – tai slidžių lazda: „Šliuožiant tai bus slidžių lazda, tikrinant vandens telkinio dugną ar urvus – liestukas, o įrengiant spąstus – laikiklis“. Ypač svarbus dalykas – batai ir drabužiai. „Geriausias apavas, be abejo, yra pelkiniai guminiai batai, tokio dydžio, kad tilptų koja su plona kojine ir vilnoniu autkoju. Į batus reikia įtiesti vidpadžius iš minkšto veltinio. Patogiausi drabužiai – brezentinė striukė su gobtuvu, ją reikia vilktis ant kailinės liemenės. Ant užsimauti kailines pirštines su brezentiniu viršumi. Ausinė kepurė visai nereikalinga: darbas sunkus, tad galva tiktai prakaituos. Geriausiai tiks megzta sportinė arba medžiaginė kepuraitė“.
Dabar, aišku, pats svarbiausias veiksnys, lemiantis šios medžioklės sėkmę spąstų statymo vieta. V. Tokmurzinas pataria: „…rugsėjį reikia nuodugniai apžiūrėti plotus, kuriuose gyvena planuojamų gaudyti bebrų šeimos ir bebrai vienišiai. Rasti išėjimus ir gyvenamųjų urvų pagal išmesto smėlio krūveles (atsistojus nugara į saulę jos, kaip ir povandeniniai takai, matomos iki 3 metrų gylyje), nuolatinius maršrutus, kuriais bebrai plaukia prie užtvankos, laikinus jų urvus prie užtvankų sparnų. Reikia įsidėmėti ir labiausiai išmintus takus link dar nenuplukdytų nugraužtų epušių. Atrodo, bebrai įsimena šiuos takus ir naudojasi jais ne tik ropšdamiesi į krantą per atlydžius, bet ir nerdami po ledu. Viską reikia susirašyti į tam tikslui skirtą sąsiuvinį ir pažymėti smulkaus mastelio vandens telkinio plane.
Netgi nedaug spąstų statantis bebrų gaudytojas gali neberasti jų pastatymo vietos, ypač tamsiame vandenyje ar esant stipriam snygiui. Deja, ne visur spąstų vietą galima atvirai pažymėti baltomis gairelėmis. Tas vietas dažnai tenka maskuoti, todėl be plano paskui jas rasti sunku. Jokiu būdu negalima trukdyti bebrams, tūnantiems savo būstuose, netgi eiti artyn, nes jie labai gerai girdi žingsnių garsus, aidinčius virš galvų. Pradėti bebrų medžioklę su spąstais reikia kuo toliau nuo jų būstų: išlandose prie tų vietų, kuriose doroja maistą, kanaluose, užtvankos perėjose, urvuose ir prie jų, ant takų, vedančių į kitus vandens telkinius, perplaukose į aukštupius arba prasravas, maitinimosi aikštelėse.
Reikia stengtis užmaskuoti spąstus statant juos į liestuku padarytas duobutes vandens telkinio dugne, apsukant senomis pajuodusiomis viksvomis arba užklojant nuskendusiais ir pajuodusiais lapais. Šalia spąstų neturi būti lynų ir juo labiau vielos. Spąstų grandinėlė turi būti nutiesta dugnu į šoną nuo tos pusės, iš kurios priplauks bebras, o jos tąsa – lynelis – nuvestas dar toliau ir prispaustas virbgaliais prie dugno taip, kad praplaukiantys bebrai jo apskritai nepastebėtų. Šie gyvūnai yra atidūs ir pastebi naujus daiktus, atsiradusius įprastiniuose jų keliuose. Vandens telkiniui užšalus spąstus reikia statyti į urvus prie užtvankų (taisydami jas bebrai užsuka čia įkvėpti oro), upeliukų prasravose (ant dugno, jeigu vandens gylis – ne daugiau kaip 40–50 cm) ir išlandose, kurios buvo dar neužšalus vandeniui. Ir tik po to spąstai statomi į visus bebrų gyvenamus urvus. Jeigu vanduo atviras, reikia kasdien tikrinti spąstų liniją, sukeliant kiek įmanoma mažiau triukšmo“.
Įdomi ir medžiaga, pateikta komentuojant medžiotojo V. Tokmurzino straipsnius. Ją pateikė B. Borisovas, tuometis Miškų ir medžioklės ūkio mokslinio tyrimo instituto vyresnysis mokslinis bendradarbis. Štai kelios pravarčios ištraukos: „…analizuodami savo medžiagą, parengtą sugavus daugiau kaip 600 bebrų, daugiausia – atviro vandens laikotarpiu, priėjome prie išvados, kad bebrai nelabai kreipia dėmesio į vandenyje esančius daiktus, tad sugauti juos su spąstais labai lengva. Paskutiniais metais, kai buvo gauti geresni rezultatai gaudant bebrus įprastiniais spąstais Nr. 3, lėkšteliniais, su kryžme, mes nuolatos naudojome kvepiantį jauką iš „bebro čiurkšlės“. Įvairias bebrų išlandas stipriai suardydavome, apmindžiodavome padarydami patogias vietas spąstams statyti. Dažnai neryškioje bebrų išlandoje, perėjime naudojome įvairius nukreipiklius, kad sumažėtų prieiga ir padidėtų tikimybė, jog bebras tiksliai atsidurs spąstuose.
Nepastebėjome, kad bebrai būtų atsargūs naudodamiesi tokiomis „pagerintomis“ išlandomis. Daugiausiai bebrų pakliūdavo į spąstus per pirmąsias 1–3 dienas (60–95 proc.). Kartu visai įmanomas dalykas, kad bebrai gali apiplaukti tą vietą, pasukti atgal, susidūrę su dideliais griozdais, atsiradusiais povandeniniame jų kelyje, kuris paprastai būdavo laisvas. Iš tiesų, būna taip, kad neatsargus vaikščiojimas krantu, didelis triukšmas statant spąstus prie bebrų būstų ir urvų, ypač tada, kai tai daroma sistemingai, daug dienų iš eilės, išgąsdina bebrus. Jie gali visiškai nutraukti savo veiklą, tūnoti pasislėpę ar persikelti į kitą būstą. Spąstų maskavimas reikalingas siekiant sumažinti tikimybę, kad žmonės juos pavogs“.
Atkreiptinas dėmesys į tokį dalyką: „… iki užšąlant vandens telkiniui bebrus sugauti keliskart lengviau negu vėlyvą žiemą. Darbo našumas šiuo atveju gali būti labai didelis. Pavyzdžiui, Latvijoje 1980 m. organizavome 105 bebrų sugavimą. Darbas buvo atliekamas naudojantis motorine valtimi antroje lapkričio pusėje, su spąstais Nr. 3. Vidutiniškai vienam bebrui pagauti sugaišta 2,5 „spąstų paros“ ir tenka apie 0,9 nesėkmingo atvejo. Per dieną su 20–30 spąstų brigada ne kartą sugaudavo 10–15 bebrų“. Be abejo, šie stebėtini rezultatai yra visiškai dėsningas dalykas, nes bebrų gaudymo, kurį organizuoja ir vykdo pavieniai medžiotojai, naudodamiesi kirviais ir peikenomis, negalima nė lyginti su brigados, turinčios motorinę valtį ir vadovaujamos tarnautojo iš medžioklės žinybos, veikla. Be to, medžiotojas visiškai nenaudojo jaukų. Labai įdomios B. Borisovo mintys: „Nuo 1893 m., kai buvo įvestas naujas kainynas, bebrenų kainos išaugo pustrečio karto. Padidinus ruošinių kainas ėmė gana stipriai didėti ir RTFSR paruošiamų bebrenų skaičius. Per dvejus metus jis išaugo daugiau kaip 43 proc. Didėjančios kainos lėmė iš pagrindų pasikeitusį šios rūšies verslinės medžioklės organizavimą. Anksčiau medžiotojai nenorėdavo imtis bebrų gaudymo verslo, tuo užsiimdavo pavieniai darbštūs bebrų gaudymo spąstais entuziastai, o dabar atsirado gerokai per daug žmonių, norinčių gaudyti bebrus“. Baigdamas autorius norėtų pažymėti, kad dėl straipsnio apimties nebuvo galimybių aptarti labai svarbų dalyką – taisyklingą trofėjaus apdorojimą.
Tekstas: Sergej Pšeničnikov, nuotraukos: Viktor Kozlovskij
Šaltinis: Žurnalas „Medžioklė ir Žvejyba Baltijoje” Kopijuoti ar kitaip platinti čia pateikta turinį be mūsų sutikimo draudžiama!
Tikrinant vandens telkinius ir šalia esančias bebravietes, apie 21 valandą šalia Prienlaukio ežero, esančio Prienų rajone, Šilavoto seniūnijoje rastas automobilis „VW Passat“. Apžiūrėjus automobilį, per langą viduje buvo matyti bebras ir spąstai. Kadangi šiuo metu bebrų medžioklė draudžiama, niekam nekilo abejonių, kad šis žvėris sugautas neteisėtai. Įvykio vietoje brakonieriaus sulaikyti nepavyko. Nustačius automobilio savininką, paaiškėjo, kad tai 24-erių metų gretimo Mačiūnų kaimo gyventojas D. L. Tą vakarą minėto automobilio vairuotojas taip ir nepasirodė, todėl automobilis automobilvežiu buvo pristatytas į saugomą aikštelę. Kitą dieną automobilio savininkas D. L., atvykęs į policiją, prisipažino neteisėtai spąstais sugavęs bebrą. Tapęs medžiotoju tik 2012 metų liepos mėnesį, šis pilietis nesuprato savo pareigos ne tik medžioti, bet ir laikytis taisyklių, saugoti gamtą.
Už savo veiksmus brakonierius nubaustas administracine tvarka, dvejiems metams atimta teisė medžioti, konfiskuotas pažeidimo padarymo įrankis – spąstai. D. L. privalės atlyginti 1 tūkst. 96 Lt žalą, padarytą gamtai.
Tą pačią dieną šalia esančioje bebravietėje rastas spąstais sugautas bebro patinas, tačiau asmenys, neteisėtai sugavę šį gyvūną, nenustatyti.
Atskleisti pažeidimai patvirtino būtinumą ir ateityje vykdyti patikrinimus, siekiant saugoti gamtą ir jos išteklius. Taigi toks bendras, sutelktas darbas – veiksmingesnis ir kokybiškesnis.
Alytaus aps. VPK Prienų rajono policijos komisariato organizacinės grupės informacija
JAUKAI IR VILIOJIMO PRIEMONĖS. Medžiotojai dažnai diskutuoja, koks yra geriausias jaukas lapėms. Lapėms pagauti naudojami įvairūs magiški receptai, nors nereikia ilgai postringauti, norint rasti efektyviausią gardėsį lapės skoniui. Lapė tikrai susidomės laukinių kanopinių mėsa – šerniena, elniena, stirniena ir kiškiena. Žinoma, lapes vilioja šių gyvūnų viduriai, bet juos naudoti reikėtų tik rudens ir žiemos sezonais. Prisiminkite, kad dėl afrikinio kiaulių maro reikėtų vengti kaip lapių jauką naudoti šernų vidurius – juos reikia užkasti ar sudeginti. Geras gardumynas lapėms yra žemės ūkio gyvūnų mėsa, bet ją taip pat geriau naudoti rudenį ir žiemą. Taip pat lapei patinka širdis, skrandis ir kepenys, jeigu tik negaila jų atiduoti laukiniams plėšrūnams. Ištisus metus labai efektyvus jaukas yra kiaulių taukai, kurie lapes tikrai privilios.
