Piliečiai skatinami ruoštis valstybės gynybai, tačiau kur jiems įgyti ir palaikyti šaudymo įgūdžius? Šį klausimą kanalo „Neredaguota“ pokalbyje kelia šaudyklų įkūrėjas Vidas Silvestravičius. Jis pasakoja apie aplinkosaugines procedūras, neaiškius reikalavimus ir finansinius sunkumus, ribojančius šaudyklų veiklą Lietuvoje.
Pasak V. Silvestravičiaus, Kėdainių rajone jo plėtotos šaudyklos veiklai teko palikti vieną hektarą vietoje anksčiau naudotų 23 hektarų. Veiklą pareikalauta sustabdyti dėl neatliktų privalomų poveikio aplinkai vertinimo procedūrų. Pašnekovo teigimu, vien atrankos dėl poveikio aplinkai vertinimo dokumentų parengimui išleista daugiau kaip 10 tūkst. eurų, o atlikus atranką nustatyta, kad būtinas ir pats poveikio aplinkai vertinimas.
Jo vertinimu, sumažinus šaudymui naudojamą teritoriją, apribotos sudėtingesnių sportinių treniruočių ir varžybų organizavimo galimybės. Šaudykloje buvo plėtojamos ir treniruotės su dronų skrydžio trajektorijas imituojančiais taikiniais. V. Silvestravičius pabrėžia, kad pradedančiajam tinkamos aikštelės nepakanka pažengusio šaulio treniruotėms.
Pokalbyje aptariama ir šaudyklų išlaikymo problema. Pasak pašnekovo, dalis jų veikia entuziastų pastangomis, o nedidelis lankytojų srautas riboja galimybes investuoti. Jis ragina geriau išnaudoti esamą infrastruktūrą, stiprinti bendradarbiavimą su Lietuvos šaulių sąjunga ir sudaryti sąlygas reguliariai treniruotis. Jo nuomone, naujos šaudyklos statyba turi būti siejama su tuo, kas ir kaip dažnai ja naudosis.
Ūkinės veiklos stabdymo reguliavimo trūkumus įvardijo ir Seimo kontrolierius Aleksandr Radčenko. Spalio 6 d. pažymoje dėl VšĮ „Shooting Club LT“ skundo jis konstatavo, kad įstatyme nustatyta pareiga stabdyti veiklą tam tikrais atvejais neleidžia atsižvelgti į konkrečias aplinkybes ir pasirinkti švelnesnės poveikio priemonės. Kontrolierius rekomendavo operatyviau svarstyti reguliavimo pakeitimus. (lrski.lt)
Šaudyklų problemos aptartos ir rugsėjo 30 d. bendrame Seimo Aplinkos apsaugos bei Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetų sprendime. Komitetai atkreipė dėmesį į nepakankamai aiškų žemės paskirties, šaudyklų steigimo, veiklos licencijavimo, poveikio aplinkai vertinimo, triukšmo valdymo ir atliekų tvarkymo reglamentavimą. Vyriausybei pasiūlyta imtis teisės aktų pakeitimų, kad šaudyklų steigimo ir veiklos reikalavimai būtų aiškūs ir tarpusavyje suderinti. (lrs.lt)
Medžiotojams šaudyklų prieinamumas taip pat tiesiogiai aktualus: ginklams prišaudyti ir šaudymo įgūdžiams palaikyti reikia vietų, kuriose būtų galima reguliariai treniruotis. Gyventojų saugą ir aplinkos apsaugą turi užtikrinti aiškūs, proporcingi reikalavimai, o valstybės raginimus ruoštis gynybai turi lydėti galimybės tai daryti praktiškai.
Visą pokalbį su Vidu Silvestravičiumi žiūrėkite pridėtame kanalo „Neredaguota“ vaizdo įraše.
Artėjant naujam Europos Sąjungos švininių šratų ribojimui, Vokietijos medžiotojų asociacija (DJV) ragina valstybę padėti šaudykloms prisitaikyti: finansuoti reikalingas investicijas ir spartinti leidimų išdavimą. Spalio 8 d. paskelbtame pranešime organizacija pabrėžia, kad prieinamas šaudyklų tinklas būtinas reguliarioms treniruotėms ir atsakingai medžioklei. Šis reikalavimas aktualus ir Lietuvos diskusijai apie šaudyklų veiklos stabdymą bei administracines kliūtis.
DJV teigimu, daug šaudyklų reikės atnaujinti arba pertvarkyti, kad jose būtų galima naudoti alternatyvius šratus. Asociacija kreipiasi į federalinę valdžią ir žemių vyriausybes, prašydama finansinės paramos bei greitesnių leidimų procedūrų.
Asociacija nurodo, kad numatytas septynerių metų pereinamasis laikotarpis suteikia laiko pasirengti. Jos prezidento Helmuto Dammanno-Tamke vertinimu, šį laiką reikia panaudoti medžiotojams ir šaudykloms pritaikyti prie naujų reikalavimų.
Pagal DJV pateiktą būsimo reguliavimo aprašymą, lauko šaudyklose būtų galima toliau naudoti 1,9–2,6 mm skersmens švininius šratus, jeigu būtų vykdomi nustatyti aplinkosaugos reikalavimai. Tarp jų – švino sulaikymas, panaudotų šratų surinkimas bent kas trejus metus ir dirvožemio bei vandens stebėsena. Konkrečias sąlygas ir terminus reikės vertinti pagal paskelbtą galutinį reglamentą.
Lietuvoje šaudyklų infrastruktūros problemos viešai keliamos jau kurį laiką. LRT paskelbtame BNS 2025 m. birželio 13 d. pranešime aprašytas Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto posėdis, kuriame šaudyklų atstovai kritikavo sunkiai įgyvendinamus aplinkosaugos reikalavimus. Aptartos triukšmo, švino normų ir šaudmenų atliekų tvarkymo problemos. Išklausęs suinteresuotas puses, komitetas nutarė kreiptis į Vyriausybę dėl tarpinstitucinės darbo grupės sudarymo.
Veiklos sustabdymo proporcingumą kritikavo ir Aplinkos ministerijos kancleris Povilas Poderskis. Miske.lt 2026 m. gegužės 26 d. paskelbtame jo komentare aptarta penkiolika metų Kėdainių rajone veikusi šaudykla, kurios veikla sustabdyta dėl neatlikto poveikio aplinkai vertinimo. Autorius pabrėžė, kad institucijos veikė teisėtai, tačiau bendrą rezultatą vertino kaip neproporcingą.
P. Poderskis siūlė, nesant realaus, tiesioginio ir reikšmingo neigiamo poveikio aplinkai ar grėsmės sveikatai, suteikti terminą poveikio aplinkai vertinimui atlikti. Jis taip pat ragino geriau koordinuoti institucijų patikrinimus. Gegužę paskelbtose įžvalgose kancleris kėlė klausimą, kaip suderinti aplinkos apsaugą su galimybe tęsti veiklą šalinant procedūrinius trūkumus.
Vokietijos medžiotojų reikalavimas Lietuvos diskusijai suteikia konkretų orientyrą: naujus aplinkosaugos reikalavimus turi lydėti praktiškai įgyvendinami sprendimai, aiškūs terminai ir pagalba infrastruktūrai atnaujinti. Šaudyklų savininkams tenka pareiga valdyti triukšmą bei taršą, o valstybei – užtikrinti nuoseklias ir proporcingas procedūras. Vertinant reguliavimą svarbu klausti, ar jis leidžia pašalinti trūkumus ir išsaugoti saugiam šaudymo mokymui reikalingą infrastruktūrą.
Geopolitinės įtampos fone Lietuvoje vis garsiau kalbama apie būtinybę stiprinti visuomenės pasirengimą gynybai, plėsti karinio rengimo bei šaudymo įgūdžių lavinimo infrastruktūrą. Vis dėlto realybė neretai prasilenkia su skambiomis deklaracijomis, o šalyje susiformavęs paradoksas bado akis: kol politikai ir saugumo ekspertai sutaria dėl kritinio šaudyklų trūkumo, jau veikiantys objektai yra stabdomi, o naujų įteisinimas stringa klampiuose biurokratijos gniaužtuose.
Ši įsisenėjusi problema, persipinanti su teisinio reguliavimo spragomis, aplinkosaugos reikalavimais ir valstybės saugumo interesais, tapo pagrindine Seimo Aplinkos apsaugos komiteto posėdžio ašimi. Jame pristatyti Krašto apsaugos ministerijos inicijuotos tarpinstitucinės darbo grupės siūlymai bei realūs pavyzdžiai iš verslo bei aplinkosaugos politikos užkulisių atskleidė sisteminį šalies infrastruktūros paralyžių.
Ryškiausiu šio teisinio bei administracinio absurdo pavyzdžiu tapo daugiau nei dešimtmetį sėkmingai veikusios šaudyklos „Medžiotojų sostinė“ likimas. Įsigaliojus naujiems teisės aktams, Aplinkos apsaugos departamentas visiškai sustabdė šio objekto veiklą, pareikalavęs atlikti poveikio aplinkai vertinimą (PAV) – procedūrą, kurios šaudyklai neprireikė visą jos gyvavimo laikotarpį.
Kadangi įstatymų leidėjai nenumatė jokio protingo pereinamojo laikotarpio, leidžiančio atlikti formalumus nestabdant veiklos, strategiškai svarbi infrastruktūra buvo paralyžiuota akimirksniu.
Aplinkos ministerijos kancleris Povilas Poderskis šį reiškinį atvirai įvardija „biurokratijos destrukcijos spirale“, kurioje aplinką saugoti turinti sistema suveikia kaip imuninis atsakas, puolantis savo paties organizmą.
Dažnu atveju atokiose teritorijose įsikūrusios šaudyklos niekam nekliūva tol, kol aplinkui neatsiranda naujakurių prabangių sodybų, o vieno asmens pramoginiai skundai nusveria bendruomenės, verslo ir valstybės gynybinių pajėgumų interesus.
Siekdamas pažaboti šią destruktyvią tendenciją, P. Poderskis siūlo skubias įstatymines korekcijas, apimančias tris esmines kryptis:
Veiklos stabdymas turėtų būti kraštutinė priemonė, taikoma tik nustačius realią, tiesioginę ir reikšmingą žalą aplinkai ar grėsmę žmonių sveikatai, o kitais atvejais privaloma suteikti protingą terminą PAV procedūroms atlikti;
Privalu įvesti skundo teikėjo asmeninės rizikos principą (angl. skin in the game), numatant, kad akivaizdaus piktnaudžiavimo atveju – pavyzdžiui, kai iš dešimties skundų devyni pasirodo nepagrįsti – pareiškėjui tektų dalis institucijų patikrinimo kaštų;
Būtina užtikrinti griežtą kontroliuojančių institucijų veiksmų koordinavimą, kad vieno objekto vienu metu nekrėstų kelios skirtingos tarnybos, visiškai nežinančios viena apie kitos veiksmus.
Lygiagrečiai su šiais sisteminiais iššūkiais, Krašto apsaugos ministerijos tarpinstitucinė darbo grupė Seimo komitetui pateikė išsamią viziją, kaip skaitmenizuoti šiuo metu vis dar popieriniu formatu vykdomą šaudyklų apskaitą bei supaprastinti naujų objektų steigimą.
Didžiausios diskusijos posėdyje kilo dėl teritorijų planavimo ir žemės paskirties keitimo. Nors dėl šaudyklų steigimo žemės ūkio paskirties žemėje pasiektas bendras sutarimas, numatant lanksčias alternatyvas (riboti steigimą žemėje, kurios našumas mažesnis už šalies vidurkį – iki 39,79 balo, netaikyti jokių našumo apribojimų tolygiai plėtrai arba nustatyti prievolę atkurti ankstesnę paskirtį), ties miškų ūkio paskirties žeme nuomonės išsiskiria.
Aplinkos ministerija griežtai prieštarauja darbo grupės siūlymui įteisinti išimtis Miškų įstatyme, argumentuodama tuo, kad šaudyklos naikina ekosistemas, trikdo fauną triukšmu, reikalauja miško kirtimų, o šalyje trūksta infrastruktūrai reikalingų vidutinių laukymių, kurių plotas siektų nuo 0,69 iki 0,79 hektaro.
Kadangi valstybės gynybiniai poreikiai reikalauja greitų sprendimų, kaip galima išeitis siūlomas „Valstybei svarbaus projekto“ statuso suteikimas valstybės, savivaldybių ar atrinktoms privačioms šaudykloms. Tai leistų centralizuotai spręsti žemės ginčus, nuomoti valstybinę žemę be aukciono bei garantuotų tikslinį valstybės ar Europos Sąjungos lėšų finansavimą triukšmo valdymo priemonėms.
Be to, darbo grupė pasiūlė naują saugos zonų ir infrastruktūros architektūrą. Vietoj dabartinės itin ribojančios 200 metrų saugos linijos šūvio kryptimi, stendinėms šaudykloms siūloma taikyti 100 metrų saugos zoną pačios teritorijos viduje, nes, remiantis fizikiniais dėsniais, lygiavamzdžių ginklų šratai iki 2,5 milimetro kinetinę energiją praranda kur kas anksčiau.
Taip pat išskiriamos penkios infrastruktūros saugumo kategorijos – nuo griežčiausios pirmosios su 6 metrų pylimais automatiniams ginklams iki pneumatinių tirų. Sprendžiant opią švino taršos problemą senose šaudyklose, kur įprastos 80/150 miligramų kilograme normos praktiškai neįgyvendinamos, siūlomas privalomas švino šalinimas iš ugnies linijos ir pylimų kas 20 000 šūvių bei griežta dirvožemio pH kontrolė. Jei dirva tampa rūgšti (pH žemiau 5,5), numatomas privalomas kalkinimas, palaikant neutralią terpę (pH 6,5–7), kas užkerta kelią švino tirpimui ir patekimui į gruntinius vandenis, tam suteikiant 10 metų pereinamąjį laikotarpį.
Triukšmo prevencijai įvedamas principas „modeliuok prieš statydamas“, įpareigojantis atlikti privalomą akustinį modeliavimą prieš išduodant veiklos leidimą.
Šis siekis suderinti valstybės priežiūrą, verslo gyvybingumą ir vienodus standartus atsispindėjo ir kitoje emocingoje komiteto diskusijoje dėl Aplinkos monitoringo įstatymo pataisų. Seimo narys Simonas Gentvilas pateikė pasiūlymą įpareigoti valstybines laboratorijas akredituotis visiems tyrimų metodams, jei tokia pati griežta akreditavimo našta užkraunama privačiam verslui.
Politiko teigimu, valstybės laboratorijos negali būti žemesnio standarto nei verslas, o vienodas principas užtikrintų patikimus duomenis ir leistų Aplinkos apsaugos agentūrai teikti komercines paslaugas Lietuvos įmonėms, užuot vertus jas paslaugų ieškoti užsienyje.
Vis dėlto ministerijos atstovai ir kiti komiteto nariai tokį siūlymą įvertino kaip perteklinį ir finansiškai nepakeliamą, pabrėždami, kad privaloma visuotinė akreditacija sukeltų milžinišką administracinę naštą. Nors idėjinei krypčiai – lygybei tarp valstybės ir verslo – buvo pritarta, konkretus Simono Gentvilo pasiūlymas po balsavimo buvo atmestas.
Atsakomybės ir pilietinių įsipareigojimų tema posėdyje kulminaciją pasiekė svarstant Medžioklės bei Mėgėjiškos žūklės įstatymų pataisas. Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos atstovai pristatė dramatišką statistiką: šalyje piktybiškai vaikų išlaikymo lėšų vengiančių asmenų skola jau viršija 200 milijonų eurų, o ši našta tiesiogiai nugula ant valstybės fondo ir mokesčių mokėtojų pečių.
Seimo nario Dariaus Razmislevičiaus inicijuotas projektas siūlo riboti specialiąsias teises – ginklo turėjimą, teisę medžioti ar žvejoti – tiems, kurie nevykdo šių moralinių ir konstitucinių pareigų.
Nors parlamentaras Tomas Domarkas įžvelgė riziką, kad tokie ribojimai gali pastūmėti žmones į šešėlinę ekonomiką ir palygino tai su Kinijos socialinio kredito sistema, komiteto dauguma palaikė griežtesnį toną.
Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugijos direktorius Laimonas Daukša išreiškė moralinį bendruomenės pritarimą, pabrėždamas, kad medžioklė nėra absoliuti teisė, o privilegija, neatsiejama nuo civilinės atsakomybės.
Posėdžio pabaigoje komitetas žengė dar vieną žingsnį į priekį ir išplėtė sankcijų spektrą: specialiosios teisės ir medžiotojo bilieto galiojimas bus stabdomi ne tik už vaikų išlaikymo vengimą, bet ir tiems asmenims, kurie yra padarę nusikalstamą žalą gamtai ar valstybei ir jos neatlygina.
Taip Aplinkos apsaugos komitetas nubrėžė aiškią takoskyrą: valstybės ištekliai ir laisvalaikio privilegijos priklauso tik tiems, kurie gerbia jos įstatymus, savo šeimą ir aplinką.
