Žyma: Medžiotojo įvaizdis

  • Žurnalistė sumaišė vamzdžius?

    Žurnalistė sumaišė vamzdžius?

    Mūsų (medžiotojų) populiarumas dabar toks didelis, jog kiekvienas laiko garbe ir didžiu darbu apsišviesti po šiais „šlovės” spinduliais. Kaip Lietuvoje turime tris milijonus krepšinio ekspertų, panašu, kad tuoj tiek pat turėsime ir medžioklės ekspertų. Visi viską išmano, visi viską žino ir supranta, ir be abejo visi žino kaip viskas turi būti medžioklės atžvilgiu, tik patys medžiotojai atrodo, kad nieko nesupranta ir nesuvokia.

    Labiausiai tai reiškiasi politikai, tie, kurie staiga praregėjo – tai gamta ir jos gyvūnai ir pajutę nenumaldomą meilę jiems, jie būtų savo krūtine tą drilingo šūvį uždengę, jei tik būtų galėję, nors n metų jų panosėje srutos per vamzdį į marias tekėjo, o jų miestas ne šalavijo aromatu kvepėjo ir tik tų miestų gyventojams atrodė kitaip. Bet tai politikai, jiems valdžia lyg opiumas – greitai pripranti ir atprasti negali. Ciniška? Galbūt, bet ciniškiausia yra tai, kad tas „medžiotojas”, kuris ir paleido tą nelemtą šūvį taip pat politikas, o dar sako varnas varnui akies nekerta. Ir nusišvilpti visiems jiems ant tos politikos, nusišvilpti net ant tos stumbrės, nusišvilpti ir ant tos medžioklės, svarbu, kad vamzdį visi pamirštų, ne tą, kurį, Goda, jūs turite omenyje, o tą, kuriuo „šventintas” vanduo į marias tekėjo. Tą, kuris kažkam milijonus sutaupė, o stumbrė tai juk tik dešimtys tūkstančių… Nors marių vanduo į Baltiją ir nutekėjo, ber viskas tvarkoje, jūra juk didelė – viskas atsiskiedė. Juk tai galimybė užsidirbti populiarumo taškų, nes rinkimai artėja.

    Neneigsiu, tas politiko šūvis padarė didelę žalą medžiotojų bendruomenės įvaizdžiui, kad ir koks jis buvo ligi šiol, bet ar visi medžiotojai politikai? Kas šovė medžiotojas ar politikas? Kas šovė vyras ar moteris? O juk šūvį atliko neatsakingas žmogus turintis vardą ir pavardę, kuris pasirodo yra ne tik politikas, ne tik vyras, bet dar ir medžiotojo bilietą kišenėje turėjo. Tad kas šovė, politikas ar medžiotojas? Nes tikri medžiotojai gyvūnų nešaudo.

    Beje, Goda, jūsų straipsnis net seksizmu atsiduoda, o mūsų tarpe yra nemažai ir jūsų lyties atstovių, kurios Jūsų turimo omenyje „savo vamzdžio” neturi. Jūs taip pat nemėgstate ir neapkenčiate senyvo amžiaus žmonių, kurių mūsų tarpe taip pat yra nemažai, tik įdomu ką veikia tie senyvi, kurie medžiokle neužsiima? Kuo „savą vamzdį” pakeičia, ar tik ne plunksna? Juk senstama pirmiau vidumi ir tik vėliau išvaizda pasensta.

    Mūsų gretose yra fotografų, turime rašytojų, turime profesionalių sportininkų, turime žurnalistų, net keliautojų yra, nekalbant apie šaltkalvius, stalius, gydytojus, profesorius ir visų kitų profesijų žmones. Taip pat mūsų bendruomenėje yra skirtingų tautybių, tikėjimų, pasaulėžiūrų žmonių, mūsų bendruomenė tai mūsų ir Jūsų – tos pačios visuomenės dalis. Mes neatsiradome iš niekur, neatkeliavome iš planetos, kur gyvena lapė, kuri prašėsi prisijaukinama, mes juk iš jūsų tarpo, tokie patys kaip ir Jūs, tik pomėgiais skiriamės. Jūs ir mes esame tos pačios visuomenės dalis, bet tikiu, jog visi rašytojai yra „bestseller’ių” kurejai, o žurnalistai nerašo užsakomųjų straipsnių ir šiaip Jūsų rato ar bendruomenės žmonės yra šventos būtybės, kurios niekada neklysta, ir net neverta minėti, ir ieškoti jų nuodėmių.

    Tikrai neteisinu šio asmens už jo poelgį toje medžioklėje, bet dėl to mūsų visa bendruomenė nekalta.

    Tiesa, nėra Lietuvoje pramoginės medžioklės, nes ji nėra kaip tokia reglamentuojama, o yra tiesiog medžioklė, kurią galbūt kai kas klaidingai ir įvardina pramogine. Medžioklė tai subtilus ir rimtas užsiėmimas, ne pramoga, o kartkartėmis net gali atrodyti žiauri, tačiau dėl to ne visi ir gali būti medžiotojais.

    Ir dar, žavioji Goda, nesenkite taip greitai, netapkite tuo neapkenčiamu objektu. Pralinksmėkite, juk tas „sąvas vamzdis”, kurį Jūs turite omenyje, dar vadinamas ir „linksmakočiu”, o ne plunksnakočiu.

    „Miske.lt“
    Medžiotojas

  • Aš medžiotojas ir tuom didžiuojuosi!

    Aš medžiotojas ir tuom didžiuojuosi!

    Taigi, ilgai lauktas rezultatas pagaliau pasiektas, medžiojimas šiai dienai yra populiariausias užsiėmimas Lietuvoje. Taip, tikrai, tai populiariausias užsiėmimas šiai dienai, tik gaila, kad ne dėl to jog mūsų būtų daugiausia ant šios žemelės ir tikrai ne dėl to, kad tai buvo pasiekta garbinga veikla. Nors ir aš medžiotojas, bet vis tiek tuom didžiuojuosi!!!

    Taigi, kas yra tas mistinis populiariausias medžiotojas? Visų pirma medžiotojas tai ne specialybė ar pareigos, tačiau medžiotoju gali būti bet kas, bet kurios specialybės ar pareigų žmogus. Tad, medžiotoju gali būti stalius, šaltkalvis, buhalteris ar net grožio specialistė, gali būti direktorius, brigadininkas, kariuomenės ar net kuopos vadas, gali būti miesto tarybos ar įmonės valdybos narys, politikas, verslininkas ar šiaip ant bačkos politikuojantis ir net influenceris.

    Taip, platus pasirinkimas tarp tų norinčių būti medžiotojais, jau nekalbant apie tikėjimą ar lytinę orientaciją. Taigi, šis užsiėmimas vienija daugelio specialybių, pareigų, ir net skirtingų tikėjimų ir gyvenimo būdų žmones, kuriuos vienija vienas pomėgis, tai medžioklė, tame tarpe ir mane. Ir ne medžiotojo vardas nusikalsta, ne specialybė, ne pareigos, ne tikėjimo pobūdis, o tiesiog žmogus. Todėl ir būti medžiotoju man ne gėda, atvirkščiai – aš tuom didžiuojuosi.

    Ir man nesvarbu, kad koks politikas ar verslininkas neskirdamas žvėrių, bet save vadindami medžiotojais sumedžioja ne tą, aš juk ne toks. Ir man nesvarbu, kad visuomenė puse lūpų kreivai šypsosi, o iš nugaros bado pirštais, juk aš ne toks. Aš nesu medžiotojas tam, kad sutvarkyčiau savo reikaliukus, nesu medžiotojas tam, kad manęs badas nekankintų, nesu medžiotojas tam, kad man garbės trūktų. Aš esu medžiotojas, nes man tai patinka.

    Medžioklė tai ne vien tik šūvis, po kurio paprastai romantika išgaruoja, medžioklė tai ne vien bokštelio sėdynės šildymas prie jaukyklos, medžioklė tai daug daugiau. Tai gamtos pažinimo ir supratimo menas, tu privalai mokėti skaityti jos ženklus, kurie tau viską sufleruoja. Rėkiantis kėkštas miške tau praneša, kad kažkas artėja, nors žingsnių traškesio dar negirdi.

    Aukštai nukąstos medelių viršūnės tau sufleruoja, jog kažkada čia buvo briedis, kaplių žymės ant nemažos nužievintos drebulės dažniausias elnio pėdsakas, o nužievintas ąžuoliukas dažniausiai briedžio darbas, prie išvartos jau renkasi visi ir stirna su vaikais ateina. Žiūrėk čia jaunas beržas, alksnis ar karklai nutrinta žieve tai stirnino darbas, vestuvėms ruošėsi jisai. Nulaužta ir suniokota eglutė šalia biržės bei alksniai nemaži, kažkur šalia taurusis turėtų būti, aikštelė ištrypta čia pat, kur nors, ant šios kalvelės. Tik briedis keistas, jis vis kelionėje, turbūt šeivamedžio žievė jį veikia taip.

    Čia trakšt, čia triokšt, čia barkšt, čia pūkšt, pfuuū, čia švilpt, čia kvakt, čia muoū, visi garsai pažįstami. Čia skruzdėlynas išardytas, tai šerno darbas, širšių lizdas iškapstytas jau bus barsukas pasistengęs, čia paukščio lizdas išdraskytas, kažkur čia kiaunė aiškiai.

    Visi ženklai byloja jog esi ne vienas čia, tik perskaityti juos mokėti reikia. Čia elnio pėdos, štai ir stirnos, o va ir briedžio kanopa. Štai lapės įspaudas, usūrinio, o kas ta? Ilgais nagais lyg damos priaugintais, bet pėda panaši į lapės, na gal kiek didesnė, barsukas juk.

    Eini mišku, skaitai tau paliktus ženklus lyg knygą atverstą ir taip malonu, kad juos pažįsti.
    Skirtingas metų laikas, skirtinga žvėrių elgsena ir skirtingi jų poreikiai sukuria skirtingus jų buvimo ženklus. Sumedžioti gyvūną pažįstant gamtą ir mokant ją skaityti nėra sudėtingas reikalas, bet reikalaujantis nemažo pasiruošimo ir žinių, o dar reikia sumedžioti ir korektiškai – čia žiūrėk jaunas, o šis perspektyvus, na pagaliau, šis yra tas!

    Va, tai ir yra medžioklė – gamtos pažinimas, o jis, tas, kuris tai moka daryti ir yra medžiotojas. O tie, kurie save vadina medžiotojais, bet medžioja tik dėl savų reikaliukų sutvarkymo, kurie neskiria ne tik žvėrių paliekamų ženklų gamtoje, bet ir pačių žvėrių, tie, kurie medžioja tik dėl maisto, jie tiesiog – tik medžiotojo bilietą turi.

    Aš medžiotojas ir tuom didžiuojuosi!

    „Miske.lt“
    Medžiotojas

  • Kreipėsi dėl neteisingos informacijos pašalinimo

    Kreipėsi dėl neteisingos informacijos pašalinimo

    Lietuvos medžiotojų draugija kreipėsi į „Lrytas” žurnalistę su reikalavimu pašalinti klaidingą informaciją.

    Prašome paneigti jūsų melagieną paskleistą laidoje reportažo pradžioje dalyje nuo 0:30 iki 0:40 iki antradienio 2020.02.11 dienos 11:45 valandos arba mes kreipsimės į Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybą.

    Medžioklės lapai yra registruojami aplinkos apsaugos departamente prie Aplinkos ministerijos, todėl jūsų melas yra akivaizdus.


    Papildyta informacija (2020.02.12)

    Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnyba 2020-02-11 16:22 patvirtino skundo gavimą dėl to, kad klaidinanti informacija toliau platinama ir tinklapyje, kur skelbiama: „medžiotojams sukurtos itin palankios sąlygos medžioti ką nori, slėpti ir perrašinėti medžioklės lapus”


    „Lietuvos medžiotojų draugija”

  • Medžioklės (ne) politika

    Medžioklės (ne) politika

    Taigi kaip turėtų atrodyti medžioklės politika valstybėje mano akimis. Visų pirma pasikeitus visuomenės vertybėms ir jų suvokimui ne tik lietuviškoje visuomenėje, bet ir globaliai, vienas esminių medžioklės politikos akcentų turi tapti aplinkosauga, o tik tada seka gamtos ir jos turtų naudojimas, stengiantis nepakenkti aplinkai.

    Tad ir medžioklė, kurios pagrindiniais tikslais šiandien įvardiname populiacijų reguliavimą ir „daromos žalos” minimizavimą, visuomenei atrodo lyg raudona skepeta mojuotume jaučiui koridoje. O realybėje visą tai reikia pritaikyti šiuolaikinei aplinkai bei visuomenės suvokimui.

    Deja, bet vien to neužtenka, dar reikia ir pagrįsti jos būtinybę bei užtikrinti, kad tai nėra papildoma našta visuomenei, ne tik reikalaujanti priežiūros ir kontrolės ar neigiamas emocijas sukeliantis reiškinys, bet ir duoti kažkokią naudą. Tad, apie viską po truputi.

    Vienas esminių iššūkių, kaip visuomenei parodyti, kad medžioklė tai dalis aplinkosaugos, o ne vien tik žvėrių medžiojimas maisto ar trofėjų tikslais. Galbūt skamba ir paradoksaliai, bet medžioklės pagrindiniai tikslai yra ir gali būti pateikiami, kaip aplinkosaugos reikalavimus užtikrinantys uždaviniai.

    Mano nuomone, visų pirma medžiotojai turėtų labiausiai būti suinteresuoti žvėrių gausa mūsų gamtoje ir kovoti dėl to, nes tai užtikrina tiek biologinę įvairovę, tiek sveikų ir stiprių populiacijų formavimasi. Iš vienos pusės visuomenės akyse mūsų įvaizdis pakistų į gerąją pusę, o iš kitos – tai lemtų laimikių kokybę ir kiekybę. Nes jei į mišką pasivaikščioti nuėjęs paprastas žmogus dažniau sutiktų ir pamatytų žvėrį, tai medžiotojai dėl žvėrių gausos ir jų prieaugio galėtų sumedžioti daugiau žvėrių bei atsirastų tų tikrai trofėjinių laimikių.

    Visuomenės akyse nebeatrodytų jog visi žvėrys „iššaudyti” medžiotojų, jog yra ką stebėti ir kuom grožėtis, bet tuo pačiu medžiotojas galėtų reguliuoti populiacijas nepakenkdamas joms ir savo įvaizdžiui. Tad, mano nuomone, tai vienas pirmųjų medžiotojų darbų, kuris būtų peržiūrėti medžioklėtvarkos projektų aprašo rekomendacijas, kuriose medžiojamųjų gyvūnų kiekis atrodo keistai, nes net ir „prie ruso” kai „gamta tarnavo žmogui” rekomenduojamas žvėrių kiekis buvo daug didesnis, nors žaliavo tie patys pasėliai, gyveno tie patys žvėrys ir jų maisto racionas buvo tas pats.

    Taip pat įtvirtinti rekomendacijas koks žvėrių kiekis turėtų tarpti mūsų gamtoje, kad jų būtų pakankamai visiems, bei jų daromas poveikis netaptų netoleruotinu.

    Tai labai svarbus darbas tiek gerinant medžiotojų įvaizdį visuomenės akyse, tiek užtikrinant žvėrių gausą mūsų miškuose ir laukuose, tiek užsitikrinant gausesnius ir kokybiškesnius laimikius.

    Antras dalykas tai daromo poveikio aplinkai reguliavimas. Tarkime, jei smulkieji plėšrūnai daro nemažą poveikį kitai smulkiajai faunai ir net platina kai kurias ligas, tačiau žemės ūkio šakoms jų poveikis yra nežymus, tačiau taip, jų reguliavimas reikalingas. Na, o stambioji medžiojamoji fauna poveikį ūkio šakoms daro daug žymesnį, nors tai natūralu nes jų mitybos racioną sudaro šių ūkio šakų auginamos kultūros ir kitaip nebus, nebent juos visai išnaikintų ar sumažintų jų populiacijas iki tokio lygio, jog jų poveikis pasidarys visiškai neaktualus, bet ar tada turėsime ką medžioti.

    Tad, turėtume kovoti už tai, kad valstybėje būtų nustatyta ir patvirtinta tvarka, koks laukinių žvėrių poveikis aplinkai yra toleruotinas ir koks poveikis aplinkai turėtų būti kompensuotinas. Tarkime, dalis žvėrių poveikio būtų pripažintas natūraliu ir nekompensuotinu, nes tai natūralu, juk gamtoje laukiniai gyvūnai gyvena ir maitinasi. O kita dalis būtų, kurią ūkio šakoms kompensuotų solidariai – ūkio šaka, valstybė ir medžiotojai, nes ūkio šakos patiria dėl to nuostolių.

    Bet tam turėtų būtų sukurtas tvarus ir nešališkas mechanizmas bei tvarka, kad nebūtų piktnaudžiavimo atvejų. Taip pat atsirastų pareiga tiek medžiotojams, tiek ūkio šakų atstovams „saugoti” tam tikras vietas, kur daromas laukinių gyvūnų poveikis žymesnis, nes vieniems gali tekti jį kompensuoti, o kitiems patirti nuostolį. Kas įtakotų medžiotojų ir ūkio šakų bendradarbiavimą bei diskusijas, o taip pat pagrįstų mūsų, kaip medžiotojų, poreikį ir taip pat gerintų įvaizdį.

    Trečią – visam tam užtikrinti ir įgyvendinti reikia sukurti ir medžioklės ekonomiką. Nepriklausomai nuo kompensacijos mechanizmo viskas vis tiek atsirems į finansus. Tad, jei valstybė turės užtikrinti medžioklės kontrolę, poveikio įvertinimą ir galbūt net dalį jo kompensuoti, tam ji turės surinkti lėšas. Kokiu būdu tai bus daroma diskusijų klausimas, kuriame privalo būtinai dalyvauti ir rodyti iniciatyvą medžiotojai, nes visų pirma tai atsilieps jiems finansiškai. Bet tuo pačiu padidėjus žvėrių gausai, bei didėjant finansiniam poreikiui, medžiotojų bendruomenė turės pradėti keistis ir užsitikrinti reikiamus finansinius srautus. Kokiu keliu tai bus daroma kiekvieno medžiotojų būrelio reikalas, bet padidėjus finansiniam poreikiui greičiausiai teks atsiverti klubams ir priimti naujų narių, galbūt organizuoti komercines medžiokles ir net sukurti savo klubo ekonominį modelį. Ar tai būtų prekyba medžioklės produkcija, ar tai bus medžioklių organizavimas.

    Tad, realiai, pagrindiniai medžiotojų tikslai turėtų būti padėti suformuoti valstybės medžioklės politiką, kuri užtikrintų, kad aplinkosauga yra pagrindinis tikslas, padėti suformuoti tvarią medžioklės ekonomiką, užtikrinti, kad visos suinteresuotos pusės būtų patenkintos, tada nereikės gerinti ir medžiotojų įvaizdžio, nes tada jis bus ir taip pakankamai geras. O medžioklės poreikis bus suvokiamas, kaip natūralus procesas tiek saugant aplinką, tiek reguliuojant žvėrių populiacijas, tiek duodant naudos visai visuomenei.

    Tad, valstybė formuodama medžioklės politiką turi pasitelkti visas suinteresuotas visuomenės grupes – gamtos mokslų atstovus, ūkio šakų atstovus, gamtosaugos organizacijų atstovus, medžiotojus ir dar velnias žino ką, sėsti prie apvalaus stalo ir diskutuoti kaip užtikrinti visų poreikius ir interesus. Juk laukinė fauna gali duoti naudą visiems, ūkio šakų atstovai galėtų tikėtis, kad nepatirs nuostolių, kurie liks nepadengti ar reikalaus papildomų išlaidų, mokslininkai – įvairios medžiagos savo tyrimams ir darbams, gamtosaugos atstovai ir visuomenė – pakankamo kiekio laukinės faunos tiek stebėjimui, tiek grožėjimuisi, medžiotojai – pakankamo kiekio laimikių ir kokybiškų trofėjų, o valstybė – papildomų pajamų.

    Taigi ir bebro poveikis aplinkai yra įvairiapusis, kažkur užtvenkęs upelį jis didina biologinę įvairovę ir yra pageidaujamas, o kai kur jo patvanka tą biologinę įvairovę pakeičia ir jis nėra pageidaujamas. Viskas priklauso nuo požiūrio ir poreikio.

    „Miske.lt“
    Medžiotojas

  • Kodėl dalies visuomenės neigiamas požiūris į medžiotojus?

    Kodėl dalies visuomenės neigiamas požiūris į medžiotojus?

    Šiandien toks klausimas jaudina daugelį medžiotojų. Kodėl Lietuvoje jis toks? Savo mintis apie tai netrukus išeisiančiame mano leidinyje „Medžioklė, medžioklė… Knyga skirta paminėti Lietuvos 100-etį“ išsakė buvęs generalinis miškų urėdas Benjaminas Sakalauskas:

    „Vakarų Europoje į medžiotojus žiūrima pagarbiai. Ten miesteliuose po medžioklės susirenka būriai žmonių, pagerbiami žvėrys, sveikinami taiklūs medžiotojai, vietiniai žmonės fotografuojasi su medžiotojais prie jų laimikio, groja orkestrai, medžioklės ragai. Pas mus to nėra ir nežinia, kada bus. Vos tik kas visuomenei apie kokią medžioklę parašo, tuoj pasipila medžiotojus žeidžiantys atsiliepimai, komentarai…

    Medžiotojai apibūdinami kaip žudikai, o taip manantiesiems visai nesvarbu, kad medžioklė yra pajamos valstybei, darbo vietos, žvėrių skaičiaus reguliavimas ir kt.

    Neigiamą požiūrį neabejotinai lemia žiniasklaidos ir internetiniai triukai, norint pritraukti skaitytoją, sukelti intrigą. Tokiu būdu visuomenė ir nuteikiama prieš medžiotojus“.

    Išsakyti teisingi pastebėjimai. Tačiau būtina pasakyti, jog medžioklės kultūra vis kyla, formuojasi tradicijos. Jau bene visose Lietuvoje vykstančiose medžioklėse su varovais pagerbiamas sumedžiotas žvėris ir taiklus šaulys, neretai pučiamas medžioklės ragas, o vienoje medžioklėje teko matyti, jog medžioklės ragus pūtė net keturiese. Jau daugelyje kolektyvų po varyminės medžioklės išrenkamas medžioklės karalius, kuriuo dažniausiai tampa taikliausiai šaudęs ir sumedžiojęs daugiau žvėrių. O kokių esu prisižiūrėjęs medžiotojų namelių… Neįtikėtina! Puikiai įrengti ir pritaikyti būtent medžioklei. Šaldiklius teko matyti tokius, jog gali gal dešimt briedžių sukabinti. Jau seniai praėjo laikai (medžioju nuo 1973 m.), kai sumedžiotas žvėris buvo lupamas po egle.

    Prigijo ir jau daugelyje šalies vietų kasmet lapkričio 3 dieną rengiama Šv. Huberto –medžiotojų globėjo – diena.

    Kaip pakelti medžiotojų autoritetą? Mano manymu, mes turime visuomenei viešinti savo gerus darbus. Kaip pavyzdį papasakosiu apie „Kontaučių“ medžiotojų klubą (Plungės r.). Apie jį esu išleidęs dvi knygas (40-mečio ir 50-mečio progomis), kuriose daug kalbame apie medžiotojų bendravimą su vietos gyventojais. Tas bendravimas jau pasidarė ne vien iš reikalo, bet tapo įdomus ir klubo medžiotojams.

     Antai, į medžioklę  su varovais 2020 m. sausio 4 dieną atvyko pasaulinio lygio džiazo muzikantas saksofonininkas, klarnetistas, LMTA profesorius Petras Vyšniauskas, kuris kilęs iš Plungės. Jis iš anksto prisižadėjo Kantaučių daugiafunkcio centro salėje nemokamai surengti koncertą. Į jį pakvietėme vietos gyventojus. Salė buvo beveik  pilnutėlė. Profesoriui įteikė daugybę dovanų, gėlių ir net didžiulį duonos kepalą, kurį iškepė medžiotojo Augusto Kazbaro žmona Elena. Tai itin kaimo žmones artina su medžiotojais.

    Kolūkių laikai seniai praėjo – klubo medžioklės teritorijoje bemaž visur privačios valdos. Ar visi Lietuvos medžiotojai atsiklausiame, kur galima statyti bokštelį žvėrims tykoti, ar visi atsiklausiame, ar galima pervažiuoti per šienaujamą žmogaus dobilieną ar net paprastą pievą? Jei taip, tai medžiotojų bendravimas su gyventojais tampa kultūringesnis.

    Mes, kai pasiskundė žmogus, jog šernai aplink knaisioja pievas – skubame surengti medžioklę. Už žvėrių padarytą žalą ne vienam nuvežame konservų ar net visą šerną. Žinau, kad daugelis darote taip pat, bet yra tokių medžiotojų kolektyvų, kurie apie tai net nepagalvoja.

    O kiek dabar nusiskundimų dėl bebrų užliejamų laukų, miškų. Taip, seniau tai nebuvo problema, nes bebrus gaudėme valstybei ir automatiškai mažėdavo populiacija. Manau, šias mintis skaitantys medžiotojai žino, jog būtina išgaudyti iki vieno šeimos bebro ir toje vietoje užtvankos (bent jau kurį laiką) nebebus atnaujintos, nebebus kam užtvenkti dirbamos žemės.

    Tai nemažai išlaidų reikalaujantis darbas. Vien kuras kiek kainuoja. Tačiau to nedaryk – vietos žmonės neišvengiamai pyks ant medžiotojų. Tai dalis mūsų visuomenės, su kuria būtina bendrauti. 

    O kiek nusiskundimų, jog iš projektų gautais pinigais pasodintas miškas, tačiau nemažai maumedžių, eglių ragais nutarkuoja stirninai, elniai. Tenka atsodinti.

    Per Kantaučiuose vykstančius Šv. Onos atlaidus jau daugybę metų žvėriena vaišiname visus atvykusius į atlaidus ir kartu vykstančią sporto šventę. Ten pat surengiame trofėjų ir fotografijos parodas po atviru dangumi.

    Tai neabejotinai gerina santykius su vietos gyventojais. Visa tai būtina priskirti prie medžiotojų gerų darbų.

    Esu medžioklėse pabuvęs daugelyje Lietuvos klubų ar būrelių. Žinau, jog kai kur neretai žvėriena pavaišinama ir vargingesnė šeima. Tai medžiotojams lyg ir menkniekis, bet ar menkniekis, kai nudega vietos gyventojo ūkinis pastatas, sudega gyvuliai, o medžiotojai padaro rinkliavą, duoda medienos, pagelbsti atstatymo darbuose. Gi medžiotojus dergiantis ir žudikais vadinantis komentatorius apie tai greičiausiai net nepagalvoja. 

    Nepadoru girtis, bet savo miške esu pripjovęs gražiausių eglių, gateris padarė reikiamo storio sienojus, buvo pakeisti papuvę apatiniai vietinės bažnyčios sienojai. Juos atvežė kolega medžiotojas savo sunkia miško technika. Per pamokslą kunigas už tai dėkojo medžiotojams. Ar prieštaraujantys medžioklei žino apie tokius mūsų darbus?

    Neabejoju, kad panašių dalykų rasis daugelyje Lietuvos medžiotojų kolektyvų. Aš dar kartą pasikartosiu: mes turime visuomenei viešinti gerus savo darbus. Gal tada tikrai sumažės neigiamas požiūris į medžiotojus?

    Paskutiniu metu itin padaugėjo nusistačiusiųjų prieš medžioklę. Atsirado daugybė mėsos nevalgančių veganų, bet ar būtina tai visiems brukti, nurodyti, kuo maitintis? Ne kartą daugelyje leidinių esu rašęs: jei atsirastų jėga, sugebanti nutraukti medžiokles, gamtoje per porą metų įsigalėtų visiškas chaosas: kaimo žmogus nieko nebeišaugintų, nes viską sušveistų kanopiniai žvėrys, paplistų įvairios ligos. Apie atsiradusį chaosą galėčiau ilgai kalbėti…

    Taip, yra tokių, kurie elgiasi prieš gamtos įstatymus, juos pažeidžia ir taip visuomenę nuteikia prieš medžioklę. Tačiau pasakykite, kurioje žmogaus veiklos srityje nėra pažeidėjų?

    „Miske.lt“
    Kostas Slivskis