Žyma: Medžioklės politika

  • Lietuvos medžiotojai pateikė pasiūlymus politikams

    Lietuvos medžiotojai pateikė pasiūlymus politikams

    Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugija (LMŽD) politikų prašo imtis neatidėliotinų pokyčių, susijusių su šalies gamta ir Lietuvos medžiotojų bendruomene. Krašto medžiotojai siūlo mažinti medžiotojų bendruomenės bei žemės savininkų interesų priešpriešas, skirti daugiau dėmesio medžioklės prieinamumo didinimui, žinias apie šalies gyvūnus, gamtą įtraukti į švietimo sistemą mokyklose,  įgalinti savo klubų ir būrelių infrastruktūrą krašto gynyboje, sugražinti pavasarinę paukščių medžioklę, imtis priemonių apsaugai nuo galimų nuostolių ir medžioklės keliamų rizikų apsisaugoti ir kitas iniciatyvas.

    Anot LMŽD direktoriaus Laimono Daukšos, rekomendacinio pobūdžio laiškas šalies politinėms partijoms buvo išsiųstas praeitą savaitę, kuriuo siekiama skatinti naujoves bei glaudesnį politinius sprendimus priiminėjančių asmenų bendradarbiavimą su šalies gamtos sargais.

    „Dedame milžiniškas pastangas, įgyvendinant mūsų bendruomenės proveržio planą. Siekiame atkurti santykius su visuomene, laužyti ir griauti mitus apie mus, kuriuos paveldėjome, tad turime būti aktyvūs ir atviri visiems, kurie rūpi šalies gamta ar gyvūnija. Taip gimė idėja parengti rekomendacijų paketą, orientuotą į efektyvesnę šalies gamtos globą bei mūsų bendruomenės įgalinimą valstybėje, kur kas efektyviau ir plačiau nei iki šiol“, – sako Laimonas Daukša, LMŽD direktorius.

    Pasak jo, šalies politikus jau pasiekė bendruomenės rekomendacijos skirtos politinių partijų rinkimų programoms, tarp kurių prašymai imtis skubių sprendimų inicijuojant apsaugos nuo galimų nuostolių ir medžioklės keliamų rizikų priemones, klubų ir būrelių santykių su žemės ar miškų savininkais sureguliavimą, medžiotojų žinių įgalinimą vaikų edukacijoje, taip pat medžiotojų infrastruktūros panaudojimą krašto gynyboje, modernių ir visoje Vakarų Europoje medžioklės priemonių naudojimą, žalos ūkininkams atlyginimo metodikų keitimą, žalą ūkiams daromų paukščių medžioklės tvarkos pakeitimą, naujų prevencijos priemonių prieš autoįvykius su žvėrimis įgalinimą, ginklų išdavimo įstatymo tvarkos pakeitimus bei baudų už brakonieriavimą tyčia didinimą ir jų proporcingumo nustatymą.

    „Per kelias dešimtis metų įrodėme, kad medžiotojai Lietuvoje yra itin atsakinga bendruomenė, kurios veiklos rezultatus geriausiai įrodo dešimtimis kartų išaugusi žvėrių populiacija visoje Lietuvoje. Elnių gausa jau tuoj perkops 100 tūkst., o briedžių populiacija didesnė nei Ukmergės gyventojų“, – sako jis.

    Anot L. Daukšos, didėjančias populiacijos yra gražūs skaičiai, tačiau kartu tai gali būti ir didelė problema keliuose.

    „Deja, bet statistika yra negailestinga, tad turime suprasti, kad susidūrimų tikimybė su laukiniais gyvūnais išaugo dešimtis kartų. Tai turime ne tik vertinti, bet ir imtis atitinkamų priemonių, užkardyt nelaimėms“, – sako jis.

    L. Daukšos teigimu, tarp rekomendacijų yra pateiktas ir konkretus pasiūlymas kaip šalies medžiotojų klubai ir būreliai galėtų integruotis į krašto gynybos struktūrą, tam įgalindami jų infrastruktūrą.

    „Daugiau nei 800 klubų ir būrelių telkia unikalią bendruomenę, idealiai išmanančią ne tik savo plotus, konkrečiame regione, bet ir valdo infrastruktūrą, galinčią tinkamai pasitarnauti kritiniu atveju. Kalbame apie pastatus, techninę dalį, kaip visureigiai ar elektros generatoriai, pirmos pagalbos rinkiniai. Paprastai tariant, turime papildomus 800 taškų per visą Lietuvą, kurie yra pasirengę padėti valstybei, jei tik to prireiktų“, – sako jis.

    LMŽD vienija 18000 medžiotojų ir 5000 žvejų visoje Lietuvoje.

    Rekomendacijų raštas


    Gerbiami Lietuvos Respublikos politinių partijų lyderiai, rinkimų štabų vadovai, aplinkos apsaugos temą kuruojantys ir partijų programas rengiantys asmenys,

    Siekdami išvengti galimų priešpriešų ar interpretacijų, Lietuvos medžiotojų bendruomenės vardu prašome jūsų naujajame Seime 2024-2028 metais skirti daugiau dėmesio Lietuvos gamtos apsaugai, Lietuvos žvėrių populiacijos priežiūrai, apskaitai ir kontrolei, vakarietiškos medžioklės tradicijų ir kultūros propagavimui Lietuvoje.

    Pažymime, kad Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugija (toliau – LMŽD) vienija virš 20 000 medžiotojų ir žvejų, kurių požiūrį į šalies gamtą geriausiai įrodo auganti gyvūnijos ir žuvų populiacija Lietuvoje bei gerokai aktyvesnė kova su neteisėta veikla gamtoje, kuri dažniausiai užkardoma talkinant mūsų bendruomenės atstovams.

    Buvome, esame ir visuomet liksime atviri bet kokioms diskusijoms, susijusioms su Lietuvos gamta, jos apsauga ar kontrole, medžioklės ar žūklės reguliacija ar pakeitimais, tad būsime labai dėkingi jai į tokių priimamų sprendimų diskusijas ar aptarimus, šiose srityse, įtrauksite ir mūsų bendruomenę, o minėtų sprendimų realizavime būtų atsižvelgiama ir į aplinkos apsaugos organizacijų bei mokslininkų nuomonę ar jų pateikiamus faktus.

    Tam, kad būtų užtikrinti teigiami pokyčiai šalies gamtos apsaugos politikoje ir visuomenėje, teikiame keletą rekomendacijų, kurias laikome itin svarbiomis:

    Prašome užtikrinti pažangią bei saugią medžioklę, įteisinant garso slopintuvų naudojimą. LMŽD džiaugiasi Lietuvos Respublikos Seimo iniciatyvą, kurios pagrindu medžioklėje jau leidžiama naudoti naktinius taikiklius. Šios modernios įrangos naudojimas suteikia medžiotojams galimybę efektyviau užtikrinti gyvūnų gerovės principų įgyvendinimą bei taikyti selekcijos principus reguliuojant medžiojamųjų gyvūnų populiaciją, o kartu paneigė ir bet kokius mitus, apie tai, kad  minėtų prietaisų įteisinimas padarys kažkokią tai žalą gamtai – medžiotojai minėtą įrangą naudoja tinkamai, griežtai besilaikydami LR įstatymuose numatytos tvarkos.

    Remiantis gerąja ES ir kitų pažangių užsienio šalių praktika, medžioklėje taip pat derėtų įteisinti garso slopintuvų naudojimą,  kaip priemonę saugančią medžiojančių asmenų sveikatą – klausą, bei mažinančią triukšmą aplinkoje ir užtikrinančią laukinės gyvūnijos gerovę. Dėl šios priežasties, LMŽD siūlo pakeisti LR ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo bei LR medžioklės įstatymo nuostatas leidžiant naudoti garso slopintuvus medžioklėje, kaip tai leidžia daryti daugelio ES šalių teisinė bazė, su kurių argumentais, moksliniais tyrimais, ekspertų išvadomis esame pasiruošę jus supažindinti bet kuriuo metu.

    Siūlome sudaryti galimybę Lietuvos mokiniams geriau pažinti Lietuvos miškus, gamtą, žvėris, paukščius ir jų populiaciją, gyvenimo būdą, įtraukiant specialią mokymo programą apie juos, parengiant metodinę medžiagą kartu su šalies medžiotojų ir žvejų bendruomene. Įgyvendinti įvairias edukacines veiklas ir užsiėmimus gamtoje, ugdant mokyklinio amžiaus mokinių gamtos pažinimo/geografijos/biologijos žinias, dar geriau įgalinus tiek teorines, tiek praktines priemones.

    Lietuvos medžiotojų bendruomenės vardu patvirtiname, kad esame pasirengę padėti parengti minėtą mokomąją medžiagą ir įgyvendinti jos realizavimą, o taip pat patys dalyvauti praktinėje veikloje, skatinant mokinių žinių raidą apie Lietuvos gamtą.

    LMŽD taip pat siūlo apsvarstyti galimybę į privalomo ugdymo programą įtraukti Lietuvoje gyvenančių gyvūnų pažinimo bei tvaraus jų išteklių naudojimo temas.

    Siūlome imtis priemonių apsaugai nuo galimų nuostolių ir medžioklės keliamų rizikų didinti. Rekomenduojame įteisinti privalomą civilinį draudimą kiekvienam medžiojančiam asmeniui, turint tikslą apsisaugoti nuo galimų nuostolių atskirai draudžiantis medžiotojo draudimu, kuris ne tik apimtų civilinę atsakomybę už trečiųjų asmenų sveikatai ir turtui padarytą žalą, bet ir suteiktų papildomą draudimo apsaugą mirties ir neįgalumo atveju. Tokios ir panašios praktikos yra ir kitose šalyse, o Lietuvos medžiotojai vykstantys medžioti svetur, jau turi būti apsidraudę medžiotojo draudimu.

    Mes manome, kad būtent LR Seimas turi nuspręsti dėl tinkamų priemonių žmonių saugumui medžioklės metu užtikrinti ir skatiname medžioklės draudimo harmonizavimą Lietuvoje. Kasmet didėjant medžiojamųjų žvėrių padarytai žalai šalies ūkio subjektams užsiimantiems žemės ūkio ir miškininkystė veiklomis, svarstytinas klausimas būtų ir dėl privalomojo draudimo įteisinimo medžioklės plotų naudotojams dėl medžiojamųjų žvėrių daromos žalos žemės ir miškų ūkiui. Tokiu atveju medžioklės srityje būtų draudžiama visa veikla, ne tik ta, kuri susijusi su šaunamųjų ginklų naudojimu.

    Per pastaruosius 15 metų medžioklių metų Lietuvoje įvyko 24 nelaimingi atsitikimai. Pagal Lietuvos Respublikos civilinį kodeksą, jeigu fizinis asmuo suluošinamas ar kitaip sužalojama jo sveikata, tai už žalą atsakingas asmuo privalo nukentėjusiam asmeniui atlyginti visus šio patirtus nuostolius ir neturtinę žalą. Deja, bet šiuo metu asmens civilinės atsakomybės draudimas Lietuvoje negalioja medžioklės metu.

    Siūlome užtikrinti dabartinės medžioklės plotų sandaros išsaugojimą bei žemės savininkų teisių apsaugą, mažinant medžiotojų bendruomenės bei žemės savininkų interesų priešpriešas, sukuriant visoms pusėms tinkamą teisinį reguliavimą.

    Dabartinis medžioklės teisinis reguliavimas, kai medžiojamųjų gyvūnų išteklių tvarus naudojimas medžioklės plotuose patikimas nuo seno juos valdžiusiems subjektams (pagrinde medžiotojus ir žvejus vienijančioms asociacijoms) tęstinumo principo pagrindu, užtikrino ženklų medžiojamųjų gyvūnų populiacijos padidėjimą.

    Toks dabartinę medžioklės plotų vienetų sandarą bei valdymą saugantis teisinis reguliavimas užtikrina pakankamą medžioklės prieinamumą visuomenėje, ypač regionuose gyvenantiems ir medžioti norintiems asmenims.

    Esama sąranga užtikrina ir stabilias biudžeto pajamas, medžioklės plotų naudotojams mokant kasmetinį mokestį už medžiojamųjų gyvūnų išteklių naudojimą.

    Be to, esamas teisinis reguliavimas užtikrina medžiojamųjų gyvūnų daromos žalos žemės ūkio ir miško naudmenoms atlyginimą, įpareigoja medžiotojų klubus/būrelius šią žalą kompensuoti ūkininkams ar miško savininkams. Dabartinis teisinis reguliavimas numato pakankamas žemės bei miško savininkų teisių garantijas: i) savininkai gali bet kada uždrausti medžioti jiems priklausančiuose sklypuose; ii) 15 ha žemės ar miško valdantys bei teisę medžioti turintys asmenys turi teisę tapti medžiotojų klubo/būrelio (asociacijos) nariais arba jiems priklausančioje žemėje medžioti sutarties pagrindu.

    Tad dabartinis medžioklės teisinis – administracinis modelis, kuriuo išlaikoma susiklosčiusi medžioklės plotų konstitucija ir užtikrinamas tęstinis jų valdymas, turėtų išlikti nepakitęs.

    Tačiau LMŽD pažymi, kad medžioti norintys žemės savininkai turėtų būti labiau integruoti į esamą medžiotojų kolektyvų struktūrą, todėl galėtų būti svarstoma medžioklę reglamentuojančių teisės aktų pakeitimo galimybė, numatant, kad, medžioklės plotų naudotojui neužtikrinus žemės ar miško savininko galimybės medžioti jo valdomame medžioklės plotų vienete, tokia teisė aiškiomis sąlygomis būtų suteikiama įstatymo pagrindu.

    Rekomenduojame imtis priemonių, nustatant optimalų medžiojamųjų gyvūnų žemės ir miškų ūkiui daromos žalos atlyginimo mechanizmą. Medžiotojai šiai dienai visais atvejais kompensuoja medžiojamųjų gyvūnų žemės ūkio ir miškų naudmenoms padarytą žalą šių naudmenų savininkams (ūkininkams ir miškininkams). Medžiojamieji žvėrys nepriklauso medžiotojams ar medžioklės klubų naudotojams, o yra valstybės turtas, už kurio apsaugą ir globą yra atsakingi medžioklės plotų naudotojai.

    Medžiotojai į biudžetą moka mokesčius už teisę naudoti medžiojamųjų gyvūnų išteklius. Šie mokesčiai naudojami Aplinkos apsaugos rėmimo programos įgyvendinimui finansuoti. Šie kiekvienais metais medžiotojų mokami mokesčiai mokami nepriklausomai nuo faktiškai sumedžioto gyvūnų skaičiaus, kurie valstybės biudžetą kasmet papildo vis didesnėmis pajamomis, surinktomis iš medžiotojų.

    Medžioklės LR teritorijoje taisyklės nustato leistinus medžiojamųjų žvėrių medžioklės terminus, todėl siektina, jog medžioklės plotų valdytojai nebūtų atsakingi už medžiojamųjų gyvūnų padarytą žalą žemės ūkio pasėliams ir miškui tuomet, kai ją padaro medžiojamieji gyvūnai, nustatytu neleistinu medžiojamojo gyvūno medžioklės termino metu. Tokiu atveju žalos kompensavimui galėtų būti naudojamos lėšos surinktos iš medžiotojų už medžioklės išteklius arba galimas kompromisinis variantas, kai apskaičiuotos žalos dydis pasėliams mažinamas 50 procentų.

    Siūlome pakeisti esamą teisinį reguliavimą numatant, kad medžiojamųjų žvėrių padarytos žalos metodikoje atsirastų sąvoka ,,minimali toleruotina žala“ ir būtų taikoma 5 proc. išskaita bet kokiems pasėliams daromai žalai, o kukurūzų ir kitų ankštinių pasėlių atveju siūlytume taikyti 10% išskaitą, juk natūralu, kad laisvėje gyvenantys laukiniai gyvūnai gyvi organizmai, kuriems reikia minimaliai maitintis. Taip pat žemės ūkio pasėliams padaryta žala turėtų būti kompensuojama tik tada, kai buvo taikomos agrotechninės apsaugos priemonės, kurias nustato mokslininkai, nes žemės ūkio ir miškininkystės vykdoma ūkinė–komercinė veikla, turi atitinkamą riziką dėl to ūkininkams būtina imtis prevencinių priemonių patiems, jog jų turtas būtų kuo mažiau paveiktas prisiimant bent minimalią galimos žalos riziką.

    Siūlome sugražinti pavasarinę paukščių medžioklę tuo padedant apsaugoti ūkininkų pasėlius pavasarį. LMŽD palaiko idėją laukinių paukščių pasėliams daromą žalą  atlyginti iš Aplinkos apsaugos rėmimo programos lėšų, o pavasarinės paukščių daromos žalos pasėliams tikslais, siūlome suteikti pavasarinį medžioklės terminą leidžiantmedžiotiželmenines, tundrines ir baltakaktes žąsis nuo kovo 1 d. iki balandžio 15 d. Tokia pavasarinė paukščių medžioklės praktika taikoma kaimyninėse šalyse, kur ji veikia, kaip savotiška prevencijos priemonė mažinanti paukščių daromą žalą žemės ūkio veiklai.

    Kiekvienais metais šimtai hektarų Lietuvos pasėlių nuniokojami migruojančių laukinių paukščių. Laukiniai vandens paukščiai išlesa pasėtus žirnių, pupų bei kukurūzų pasėlius, ištrypia ir nuskabo peržiemojusius žiemkenčius, o ūkininkai neturi galimybių apsaugoti kultūrų nuo šių paukščių. Dėl sunaikintų pasėlių ūkininkai patiria didžiulę žalą, kuri nėra kompensuojama. Gervės, gulbės nėra medžiojamieji gyvūnai, o laukines žąsis medžioti galima tik rudenį, tačiau pavasarinės migracijos metu, kai padaroma didžiausia žala žemės ūkio pasėliams, jas medžioti šiuo metu yra draudžiama.

    Leidžiant ribotą žąsų medžioklę pavasario metu, dėl medžiotojų lankymosi žemės ūkio pasėlių vietose, sumažėtų tiek medžiojamųjų, tiek nemedžiojamųjų paukščių šiems pasėliams daroma žala.

    Siūlytume apsvarstyti ir kitus ribotą paukščių medžioklę įteisinančius teisės aktų pakeitimus:            

    • Kanadinę berniklę, kaip invazinę rūšį, siūlome leisti medžioti ištisus metus – dabar leidžiama medžioti nuo rugpjūčio 15 d. iki gruodžio 15 d.;
    • Gausiausiai iš visų žąsų migracijos metu aptinkamai tundrinei žąsiai suteikti medžioklės terminus kaip ir kitoms medžiojamoms žąsų rūšims, nes dėl ornitologų draugijos sistematikos pasikeitimo ji nepasidarė kita rūšimi, ji ta pati buvusi tundros porūšio želmeninė žąsis, kuri visada buvo medžiojama;
    • Dėl populiacijos didėjimo ir pastebimos žalos žemės ūkiui siūlome ankstinti keršulių medžioklės terminą – nuo rugpjūčio 15d., nes nuo rugsėjo 1 d., kada prasideda karvelių medžiojimo terminas didžioji jų dalis jau būna išskridę;
    • Grąžinti didžiųjų ančių gaigalų pavasarinę medžioklę;
    • Kuoduotąsias antis, laukius pradėti medžioti kartu su visomis kitomis antimis nuo rugpjūčio 15 d., nes dėl vėlyvo pavasario vienais metais terminas buvo pavėlintas ir vėliau neatstatytas.

    Siūlome imtis priemonių susidūrimų su laukiniais gyvūnais keliuose prevencijos įgyvendinimui ir keliaujančių automobiliais piliečių saugumo užtikrinimui. Penktadalį visų eismo įvykių keliuose sudaro susidūrimai su laukiniais gyvūnais, o tokių atvejų sparčiai daugėja nuo 2017 metų. Jų skaičius per 7 metus išaugo jau apie 3,5 karto: nuo 2 422 atvejų 2017 metais iki 6 351 atvejo 2023 metais. Per tokius įvykius apgadinamos ne tik transporto priemonės, bet ir nukenčia žmonės, žūsta gyvūnai.

    Mūsų bendruomenė neatlygintinai atlieka keliuose žuvusių gyvūnų surinkimą ir utilizavimą bei žvėrių populiacijos valdymo priemonių įgyvendinimą. Taigi, medžiotojai tiek pagal teisės aktus, tiek faktiškai, teikia paslaugas valstybei, tuo sumažindami jos patiriamas viešųjų funkcijų vykdymo užtikrinimo sąnaudas.

    Tačiau medžiotojų bendruomenė galėtų dar labiau prisidėti prie racionalaus valstybės biudžeto lėšų naudojimo teikdami viešąsias paslaugas ar kitokios formos pagalbą regioninių bei miško kelių priežiūros klausimais. Pavyzdžiui, medžiotojų žinios apie gyvūnų migraciją bei keliuose žūvančius žvėris galėtų padėti geriau ženklinti kelius, tikslingai įspėjant vairuotojus apie galimą grėsmę, tačiau tam reikalingas finansavimas, kurį galėtų užtikrinti šio klausimo įtraukimas į Vyriausybės programą.

    Medžiotojai yra pasirengę parengti ir įgyvendinti kovos su nelaimingais atsitikimais keliuose strategiją, mažinant nelaimingų įvykių su laukiniais gyvūnais Lietuvos keliuose skaičių. Prevencijai galėtų būti naudojamos tokios priemonės, kaip ultragarsiniai švilpukai, juos nemokamai dalinant transporto priemonių savininkams, žvėris atbaidančių šviesos dirgiklių įrengimas ant kelio stulpelių miškingose vietovėse, viešas susidūrimų su laukiniais gyvūnais keliuose žemėlapis, naujas kelio ženklų atvaizdavimas ir dėmesio patraukimas pagal į kelią galinčias iššokti gyvūnų rūšis, informacijos sklaida.

    Prašome skirti daugiau dėmesio medžioklės tradicijų ir jos prieinamumo didinimui, sudarant galimybę asmenims įsitraukti į medžioklę, jos puoselėjimą sulaukus 16 metų bei pakeisti dabartinį šaunamųjų ginklų laikymo teisinį reguliavimą, suteikiant galimybę šiuos ginklus turėti asmenims nuo 16 metų.

    Šiuo metu įgyti teisę laikyti šaunamąjį ginklą medžioklės tikslais ir medžioti gali 18 metų sulaukę asmenys. Užsienio praktikoje (pvz. Latvijoje) yra pavyzdžių, kai tokia teisė yra suteikiama 16 metų sulaukusiems asmenims.

    Svarbu, kad pagal šiuo metu galiojantį teisinį reguliavimą, leidimą laikyti ginklus, gali įgyti ir 16 metų nuolatiniai Lietuvos Respublikos gyventojai, jeigu jie yra šaudymo sporto atstovai ir turi rašytinį tėvų, įtėvių ar globėjų sutikimą.

    LMŽD siūlo pakeisti LR ginklų ir šaudmenų kontrolės bei LR medžioklės įstatymų nuostatas, numatant, kad teisę laikyti šaunamąjį ginklą ir teisę medžioti gali įgyti 16 metų sulaukę nuolatiniai LR gyventojai.

    Siūlome sudaryti prielaidas Lietuvos medžiotojų būrelių, klubų ir visos bendruomenės žinias, nekilnojamą ir kitą materialinį turtą panaudoti valstybės gynybos ar priešų atgrasymo tikslais, mūsų bendruomenei priskiriant atitinkamas funkcijas šalies gynybos ar atgrasymo politiką įgyvendinančiose priemonėse.

    Lietuvoje veikia daugiau nei 800 klubų/būrelių, kurių medžiojami plotai sudaro 6,5 mln. hektarų Lietuvos teritorijos. Kiekvienas iš šių būrelių turi specialias buveines, administracines patalpas, o šių būrelių nariai idealiai išmano savo plotų geografiją, stebi ją ir saugo tiek fizinėmis priemonėmis, tiek pažangiomis technologijomis, o būrelių turtas gali būti labai gerai panaudotas ar įgalintas krašto gynyboje.

    Lietuvos medžiotojų bendruomenės vardu patvirtiname, kad esame pasirengę padėti parengti rekomendacijas mūsų bendruomenei, kaip jos nariai gali prisidėti prie krašto gynybos, remiantis už šalies gynybą atsakingų institucijų pasiūlymais ar teikiant konkrečius pasiūlymus, kaip integruotis į tai.

    Prašome imtis priemonių efektyvesnei valstybinei medžioklės kontrolei, kuomet būtų griežtinama kontrolė ir atsakomybė už nusižengimus gamtai bei gyvūnijai didesnėmis baudomis, taikant diferencijavimą tarp tyčinio ir netyčinio nusižengimo ar klaidos.

    Šiuo metu didžioji dalis medžioklę reglamentuojančių taisyklių pažeidimų nustatomi dėl gamtai nepavojingų ir (ar) netyčinių medžioklės dalyvių veiksmų. Esant dabartinei populiacijų būklei, kai limituojama tik briedžių medžioklė, neturėtų būti koncentruojamasi į klaidų medžioklės dokumentacijoje tikrinimą ir kitų gamtai nepavojingų, formalių pažeidimų tyrimą. Valstybinė aplinkosaugos kontrolė turi būti orientuota į medžioti teisės neturinčius asmenis arba kitaip tariant į tikruosius brakonierius.

    Medžiotojų ir žvejų bendruomenė pasisako už tai, kad Lietuvoje būtų pradėta taikyti užsienio šalių praktika, kuomet nusižengimai ir atsakomybė už juos būtų diferencijuojama pagal nusižengimo pobūdį.

    Tais atvejais, kai nusižengimas padaromas tyčia – baudos ir atsakomybė turėtų būti didinamos bei griežtesnės, tuo tarpu netyčinė klaida ar nusižengimas – įvertinamos proporcingai. Taip būtų dar labiau užkardyti brakonieriavimo atvejai, o asmenys, turintys žvejo ar medžiotojo bilietą, visus būtinus leidimus, tinkamai užsiimantys šiomis veiklomis, tačiau padarę netyčinę klaidą, nebūtų prilyginami brakonieriams ar asmenims, darantiems gamtai žalą tyčia ir sulauktų proporcingų poveikio priemonių.

    Atsižvelgiant į tai, siūlome inicijuoti teisės aktų pakeitimus, aiškiai diferencijuojant tyčines bei žalą gamtai sukeliančias ir formalias, nepavojingas ir netyčines veikas.

    Siūlome imtis priemonių, užkardant trukdymus teisėtai vykdomai medžioklei. Medžioklė yra paslauga gamtai, valstybei ir visuomenei. Deja, bet praktikoje jau yra atvejų, kai teisėtai vykdomai medžioklei yra piktybiškai trukdoma, tuo tarpu tai darantys – lieka nebaudžiami.

    Medžiotojų bendruomenė laikosi pozicijos, jog, pasinaudojant gerąja užsienio praktika, veiksmai, kuriais sąmoningai trukdoma teisėtai vykdomai medžioklei, turėtų būti pagrindas tokią veiklą vykdantiems asmenims taikyti administracinę atsakomybę.

    Atsižvelgiant į tai, siūlome pakeisti Medžioklės LR taisykles ir Administracinių nusižengimų kodekso nuostatas numatant trukdymo medžioklei sąvoką ir administracinę atsakomybę už teisėtai vykdomai medžioklei trukdančius veiksmus.

    Būsime labai dėkingi, jei svarstydami klausimus, susijusius su šalies gamta, jos apsauga, laukiniais gyvūnais, vandens telkinių priežiūra, žvejyba ar medžiokle – atsižvelgtumėt į aukščiau nurodytą medžiotojų bendruomenės poziciją rengiant Jūsų organizacijos veiklos planus ar programas. Pažymime, kad esame pasirengę visapusišką ir išsamesnę informaciją, kiekvienai minėtai rekomendacijai ar atsakyti į bet kokius papildomus klausimus, susijusius su mūsų veikla.

    Taip pat būsime dėkingi, jei galėtumėte nurodyti kontaktinį asmenį, komitetą ar kitą organizacijos skyrių, atsakingą už šalies gamtą ar aplinkosaugą.

  • Politika medžioklės atžvilgiu turi keistis

    Politika medžioklės atžvilgiu turi keistis

    Lietuvos medžioklės ūkio politiką formuoja LR Aplinkos ministerija, savo galioje turėdama medžioklės Lietuvos Respublikos teritorijoje taisyklių keitimo iniciatyvos teisę ir kitų su medžiokle susijusių įgyvendinamųjų teisės aktų priėmimą.

    Tam didelės reikšmės turi aplinkos ministerijos vadovybės požiūris į medžioklės ūkį, ryžtingumas priiminėjant sprendimus, atsakingų specialistų kompetencija, teisingų sprendinių paieškos ir noras įsigilinti į problematiką. Apžvelgiant kelių pastarųjų metų LR Aplinkos ministerijos veiklą medžioklės klausimais, pasigendama noro išgirsti medžiotojų prašymus, todėl medžiotojai prieštaringai vertina LR Aplinkos ministerijos veiklą.

    Įžvelgiamas LR Aplinkos ministerijos darbuotojų nepasitikėjimas medžiotojais, nusistatymas prieš medžiotojų bendruomenę ir įvedami nauji ribojimai medžiotojams. Tinkamiausias to pavyzdys, politinės valios nebuvimas įteisinant naktinių taikiklių ir garso slopintuvų naudojimą medžioklėje bei drastiškas ir desperatiškas noras prieš medžiotojų valią įteisinti elektroninį medžioklės lapą.  

    Panašu, kad dabartinė LR Aplinkos ministerijos vadovybė ir ją atstovaujantys specialistai, medžiotojų nuomonės nenori girdėti, į ją visiškai neatsižvelgia bei ignoruoja.

    Galima sakyti, kad svarbiausių medžioklės klausimų politika persikėlė į LR Seimą, todėl būtų teisinga palaikyti LR Seimo narius, kurie medžiotojus girdi ir įsiklauso į jų problemas.

    Norisi, kad medžiotojų balsas Lietuvoje būtų girdimas, o medžiotojai vertintų tą balsą išgirdusius. Todėl svarbu palaikyti Seimo narius, kurie atsižvelgia į medžiotojų nuomonę ir lūkesčius.

    Apibendrinome praeitų metų medžiotojų bendruomenei svarbius balsavimus LR Seime:

    1. Seimo Liberalų sąjūdžio frakcijos seniūnas Eugenijus Gentvilas Lietuvos Respublikos Seime įregistravo Medžioklės įstatymo  10 ir 13 straipsnių pakeitimo įstatymo projektą. Projektu buvo siekiama pakeisti beveik 20 metų galiojančią medžioklės plotų vienetų sudarymo tvarką, numatant galimybę medžioklės vienetą steigti kartu ar atskirai veikiantiems stambiems žemės ir miško valdytojams ar komerciniais pagrindais medžioklę ketinantiems organizuoti subjektams.

    Seimo nariai kurie šiuo klausimu balsavo medžiotojų naudai:

    Dalia AsanavičiūtėJonas GudauskasLaima Mogenienė
    Audronius AžubalisIrena HaaseAndrius Navickas
    Zigmantas BalčytisJonas JarutisAndrius Palionis
    Rasa BudbergytėLiudas JonaitisGintautas Paluckas
    Algirdas ButkevičiusSergejus JovaišaBeata Petkevič
    Antanas ČepononisVigilijus JuknaAudrius Petrošius
    Viktoras FiodorovasLinas KukuraitisJonas Pinskus
    Aidas GedvilasDeividas LabanavičiusPaulius Saudargas
    Petras GražulisOrinta LeiputėAlgirdas Sysas
    Domas GriškevičiusKęstutis MasiulisArtūras Skardžius
    Jonas GudauskasKęstutis MažeikaZenonas Streikus
    Justinas UrbanavičiusJuozas VaržgalysRemigijus Žemaitaitis
    1. Seime buvo priimtas Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo Nr. IX-705 3, 13 ir 37 straipsnių pakeitimo įstatymo projektas. Šiuo projektu legalizuotas naktinio matymo taikiklių naudojimas civilinėje apyvartoje. Tai primas svarbus žingsnis norit įteisinti naktinio matymo taikiklių naudojimą medžioklėje. Balsavimui užsiregistravo 105 Seimo nariai, už balsavo 90, prieš 5, susilaikė 10.

    Kadangi šiuo klausimu didžioji Seimo narių dalis balsavo už, pridedame nuorodą į balsavimo rezultatų lentelę (balsavimo rezultatai).

    Primename, kad šiuo metu vyksta savivaldos rinkimai kuriuose dalyvauja ir medžiotojus palaikantys politikai, todėl manome, kad medžiotojų bendruomenei vertėtų atkreipti dėmesį į tokius kandidatus.

  • Natūralūs procesai, medžioklė ir politika

    Natūralūs procesai, medžioklė ir politika

    Birželio mėnuo. Viskas gamtoje tyra ir natūralu. Medžių lapų ir lauko gėlių spalvos ryškios, dar jų nenublukino saulė, nenudraskė vėjas. Paukščių balsų įvairovė stulbina, o lakštingalos treliavimai užburia širdį, jos balsas visada pažadina jausmus, nesvarbu kokio amžiaus bebūtum, jeigu esi gamtos vaikas, tai nepakartojamas garsas. Prie šio garso dar pridėjus pakalnučių, alyvų ir jazminų žiedų kvapus, norisi gyventi, daryti gerus darbus, mylėti aplinkinius. 

     Šiemet pavasaris keistas. Gegužės mėnesis buvo šaltas, taigi, kai žydėjo patys medingiausi augalai, bitės sėdėjo savo aviliuose. Gegužės antrą dieną pirmą kartą išgirdau gegutę, kukavo  (skaičiavo metus) trumpai, o aš neturėjau pinigėlių ir jei dar prisiminus, kad pirmą gandrą pamačiau alkaną baloje, tai , jei tikėti prietarais, matyt metai bus įdomūs. Pavasarį visada norisi paminėti gegutę, kuri yra gana svarbi lietuvio gyvenime. Tautosakoje yra daug sakmių, legendų ir dainų apie šį paukštį, jo vardu pavadintas mėnesis – Gegužis.  Ankščiau buvo tikima, kad gegutės balsu prabyla pati likimo deivė Laima, žmonės pirmą kartą išgirdę gegutę jos klausdavę įvairių dalykų, pvz. merginos klausdavo kiek joms liko metelių iki ištekėjimo, piemenys – kiek dar jiems teks paskui kiaulės uodegas lakstyti, seneliai – kiek metelių liko gyventi ir pan. Manyta, kad jei gegutė pirmą kartą užkukuoja sulapojus medžiams – metai bus geri, o jei ant „nuogų šakų“- sunkūs, nedėkingi.

    Patarlė sako: Kad vargų nebūtų, tai ir gegutė nekukuotų. Daugelyje dainų gegutė minima apdainuojant netektis, nelaimes, tačiau yra ir linksmų dainų, žaidimų… Dzūkijos kaimuose iki šiol moteris, kurios neaugina savo vaikų ir yra laisvo būdo, vadina gegutėmis. Pati gegutė nesuka lizdo, neperi ir neaugina savo vaikų. Gegutė paprastai nusižiūri devynbalsių, raudonuodegių, nendrinukių, kielių ar kt. smulkių paukščių lizdą, kai šeimininkai išskrenda, ji greitai atskrenda į lizdą, vieną kiaušinį praryja, vietoj jo staigiai padeda savo. Gegužiukas paprastai išsirita 10-20 val. ankščiau už šeimininkų jauniklius ir iš karto iš lizdo išstumia esamus kiaušinėlius, o jei būna jau išsiritę jaunikliai, tai ir juos. Gamta surėdė taip, kad vos jam išsiritus iš kiaušinio, nugarytė yra šaukšto formos, tai jam padeda išstumti savo brolius ir seseris. Likęs vienas mažas monstriukas auga kaip ant mielių ir dažnai užauga 2-4 kartus didesnis už savo įtėvius. Ką gi, tokie gamtos dėsniai…

    Birželio mėn. po laukus jau laksto pirma kiškių vada, lapiukai, kai kurių paukščių jaunikliai jau mokosi skraidyti, tačiau vandens paukščių jaunoji karta dar tik auga.

    Gegužės pabaigoje – birželio pradžioje pats stirnų, tauriųjų elnių ir briedžių patelių gimdymo laikotarpis. Šiukštu negalima liesti, o tuo labiau paimti rasto jauniklio, mama kažkur čia pat. Aišku, pabandžius paliesti šerniuką ar briedžiuką, jūs pajusite daug įdomių akimirkų, mamos paprastai gina savo vaikus, taigi jums bus linksma.

    Įdomiai elgiasi vilkai. Medžiotojas, vilkų augintojas Varėniškis Bronius Jurgelevičius, kuris visą savo gyvenimą paskyrė vilkų stebėjimui ir auginimui ir yra radęs ne vieną vilkų irštvą su vilkiukais tvirtino, kad jo vilkai nėra puolę. Tačiau š.m. birželio 4 d. Varčios  miške medžiotojas Andrius Ribačiauskas rado vilkų irštvą su vilkiukais. Keista, tačiau jauniklių ginti stojo net 4 suaugę vilkai, tai neįprasta situacija, nes vilkai elgėsi agresyviai, be to paprastai prie irštvos būna tik tėvai. Matyt šalia buvo dar praeitos vados jaunikliai. Gerai, kad viskas baigėsi gerai. Pats medžiotojas tvirtino, kad seniai taip buvo išsigandęs… Po kontakto su žmogumi, vilkai iš karto jauniklius išsivedė kažkur į atsarginę irštvą.

    Šernų vados šiemet kaip niekad vėlyvos, paprastai birželio antroje pusėje kai kurie šerniukai jau pradeda keisti spalvą, t.y. iš dryžuotų tampa šviesiai rudi, dabar to nepastebėjau, nes visos nufilmuotos ir stebėtos vados yra mėnesio – pusantro amžiaus, kai kurios atsiranda dabar. 

    Visada su skausmu stebiu pievų šienavimus. Tai iš esmės stirniukų šienavimo metas, mamos paprastai juos pagimto ir paguldo pievelėse. Tačiau natūralių nešienaujamų pievų jau beveik neliko, o birželio mėn. ūkininkai visas pievas nušienauja, taigi stirniukai žūva. Nesutikau nė vieno ūkininko, kuris taikytų kokias nors apsaugos priemones stirniukų ar elniukų žūčių sumažinimui, nors Europoje tai įprasta. Su skausmu stebėjau, kai po nušienautą pamiškės pievą maklinėja trys stirnos ieškodamos savo vaikų  Paskui šienaujantį traktorių darniomis gretomis paprastai eina gandrai, jie sulesa viską kas gyva, nuo kiškučių, paukščiukų, driežų, pelių, žalčių ir t.t. Gal geriau nevardinsiu kuo minta mūsų nacionalinis paukštis, varlės jo valgiaraštyje sudaro tik apie 30-40 %.

    Medžioklės politikoje ir toliau verda įnirtinga kova, toks vaizdas, kad čia daug svarbiau už įvykius Baltarusijoje, Covid – 19 ir t.t.  Štai Seimo narys Linas Jonauskas savo kalboje, pristatant LR Gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatymo 4 straipsnio pakeitimą, pateikė tiesos neatitinkančią informaciją apie medžiotojų bendruomenę, medžioklės kultūrą, tvirtindamas, kad mes dar medžiojame su kuokomis, medžiokliniai šunys skerdžia viską paeiliui, žodžiu XI amžius.

    Lietuvos medžiotojų sąjunga “Gamta”, Sūduvos medžiotojų sąjunga, Ginklų pirklių asociacija ir Lietuvos medžiotojų draugija Seimo nario Lino Jonausko veiksmus apskundė Seimo etikos ir procedūrų komisijai, motyvuodami tuo, kad Seimo narys duodamas priesaiką prisiekia gerbti Konstituciją. Tačiau Seimo etikos ir procedūrų komisija pateikė atsakymą, kad Seimo narys gali laisvai reikšti savo nuomonę, nesivadovauti mokslininkų ir kitų institucijų išvadomis ir pan. Štai tau brol ir devyntinės. Uždedi ranką ant Konstitucijos, prisieki gerbti Lietuvos įstatymus, jos piliečius, siekti nesavanaudiškų tikslų… Pasirodo tai tik linksma procedūra prieš filmavimo kameras…

    Medžiotojai, sumedžioję elninius žvėris, jų ragus su kaukole ir sumedžioto vilko kaukolę, pasibaigus medžioklės sezonui  privalo pristatyti į medžioklės trofėjų apžiūrą. Apžiūrų tikslas įvertinti sumedžioto gyvūno amžių, perspektyvumą, trofėjaus paruošimo kokybę. Tai parodo medžioklės ūkio tvarkymo kokybę, medžiotojo etiką ir žinias. Pagal naują tvarką, medžioklės trofėjų apžiūras organizuoja medžiotojų klubus ir būrelius vienijančios visuomeninės organizacijos, Dzūkijoje tai atlieka medžiotojų sąjunga “Gamta” ir Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugija. Aplinkos ministerija, nustatydama nauja apžiūrų tvarką, manau nostalgiškai ilgisi gerų senų laikų… Apžiūrų metu reikia surinkti ir pateikti gausybę informacijos, surašyti kalnus protokolų ir pažymų, kurių niekam nereikia ir vėliau ar anksčiau tai atsidurs šiukšliadėžėse, juolab nauja tvarka užkirto kelią bet kokiai kontrolei. Ko toliau, tuo labiau valstybė savo iniciatyva nusišalina nuo savo turto valdymo, o gal tai gerai apgalvoti žingsniai su tikslu visiškai sugriauti medžiotojų bendruomenę, laikas parodys.

    Dabar galima medžioti  šernus, stirninus, lapes,mangutus, meškėnus, kanadines audines, nutrijas ir ondatras. Keletas pastebėjimų, save gerbiantis medžiotojas šiuo laikotarpiu niekada nemedžios išvardintų rūšių patelių, jaunikliai dar tik auga, suteikime jiems šansą. Antrametes šernų pateles labai lengva sumaišyti su patinėliais, ypač jei jos vedžiojasi vieną ar du šerniukus. Neramina tai, kad pasipylė brandžių patinų sumedžiojimas, normaliai tvarkant medžioklės ūkį jiems reikėtų leisti sudalyvauti rujoje, šiuo metu rekomenduojame medžioti selekcinius (atrankinius) arba sergančius stirninus, tuo gerinant populiacijos kokybę.

    Nei plauko nei tauko!

  • Medžiotojo dienos Dzūkijoje

    Medžiotojo dienos Dzūkijoje

    Keistas tas ruduo, lapkričio 18 d. Dzūkijos miškuose dar  buvo galima pasirinkti lepučių (voveraičių) ir zelionkų (žaliuokių), Rakatanskų ežerėlio pievose stebėjau gervių, kurios jau seniai turėjo būti išskridę,  šeimynos dramą, kai abu tėvai gal tris valandas bandė priversti jauniklį skristi, tačiau jam dėl neaiškių priežasčių niekaip nesisekė pakilti, graudu buvo stebėti.  Kitą dieną tėvai jau buvo palikę jauniklį vieną likimo valiai, aišku, jis tapo lapių ar vilkų maistu.

    Gruodžio 2 d., pirmas žiemos mėnuo, o medžiotojas Romas Černius šalia  Kančėnų miestelio pievutėje stebėjo linksmai vaikštinėjančių varnėnų būrį, visai pablūdo paukščiai. Ir nors gruodžio 10 d. iškrito pirmasis sniegas, miškuose dar galėjote pasmaguriauti likusiomis nuo paukščių pietų paprastojo putino ar šermukšnio uogomis, tai tikra vitaminų sankaupa. 

    Žemę padengus sniego apklotu visada smagu skaityti žiemos knygą – pėdsakus. Jie pasako viską, gyvūnų rūšį, jų emocinę ir dalinai sveikatos būklę, galima nustatyti populiacijos dydį ir struktūrą , gyvūnų dienojimo ir maitinimosi vietas, mėgstamas judėjimo kryptis ir šiaip gyvūnai lengviau matomi. Aišku, pirmomis dienomis gyvūnai stengiasi judėti mažai, nepalikti pėdsakų, neiti į atviras vietas, vėliau įsidrąsina, juk reikia ieškoti maisto.

    Štai gruodžio 13 d. gyvūnus stebėjau Pakaršio miške. Į įrengtą viliojimo vietą iš lėto, be galo atsargiai, atėjo 3 metų šernė. Elgesys – psichologiškai stabilus, valgė ilgai ir neskubėdama, kaip tikra miško dama, gėrėjausi ja ir galvojau apie jos liūdną dalią, išgyventi, o tuo labiau užauginti jauniklius esant tokiai vilkų gausybei jei vienai nėra jokių galimybių. Apie susidūrimą su vilkais bylojo uodegos nebuvimas ir skausmingas užpakalinių kojų statymas, matyt apkramtytos. 

    Truputį apie šernus. Lapkričio mėn. pabaiga, gruodžio mėnuo – tai šernų rujos laikotarpis. Šiuo laikotarpiu rujojančios patelės ir patinai renkasi tam tikrose vietose, patinai kovoja dėl meilės objektų, savo iltimis stengiasi vienas kitam brūkštelti per šoną, kurį saugo 3 – 6cm.  storumo sutankintas riebalų sluoksnis, vadinamas šarvu. Girdisi kriuksėjimai, ilčių kalenimai, žvygavimai, kovoje lūžta krūmų šakos – žodžiu tikras vyrų snukiadaužis, viskas kaip gerame kaimo vakarėlyje. Pasimylėjusios patelės grįžta pas paliktus jauniklius ar į savo moterišką būrį, o patinai žvalgosi kito vakarėlio.

    Šernai, iki afrikinio kiaulių maro, buvo pagrindinis medžiotojų medžioklės objektas ir vilkų maistas. Šernas įprastas Lietuvos miškų gyventojas, medžioklės scenose vaizduojamas nuo XIII a, tai rodo, kad jo medžioklė buvo pakankamai pavojinga ir garbinga. Iki dabar šernas puikuojasi beveik  visose medžioklės atributuose, ant medžioklės įrankių ir priemonių, stalo indų ir t.t. Patelės sveria iki 150 kg., patinai – iki 200 kg., literatūroje nurodomi faktai, kad buvo sumedžioti patinai, kurių svoris siekė 300 kg., deja man tokių matyti neteko.

    Šernas gyvena miškuose, tačiau dienas sėkmingai gali praleisti ir javų ar kukurūzų laukuose, krūmynuose, švendrynuose, gyvena daugelyje Europos miestų, žodžiu gyvenamai aplinkai nėra išrankus, svarbu, kad būtų saugu ir ko pavalgyti.

    Šernas – spalvinga būtybė, visaėdis, šernas uogauja, sliekauja, peliauja, riešutauja,  neatsisako šviežios mėsytės ar dvėselienos,  valgo beveik visas grūdines kultūras,  šveičia vaisius ir daržoves, įvairias žoles ir jų šaknis, žmonių valgomą maistą, žodžiu į skrandį kemša beveik viską. Turintis unikalią klausą ir uoslę, tačiau blogai matantis, kaip medžiotojai sako niekada nemato žvaigždžių ir saulės, socialus t.y. lengvai prisitaiko gyventi šalia žmogaus ir galintis net bendrauti su juo, gudrus, turintis puikią nuojautą, gali būti agresyvus, ypač kai gina savo jauniklius ir yra vienintelis gyvūnas Lietuvoje, kuris augina svetimus vaikus susietus kraujo linija. 

    Šernai gyvena įdomiai, patelės, jaunikliai ir antramečiai  gyvena būriais, kuriuose kartais būna kelios dešimtys įvairaus amžiaus šernų, būriui vadovauja vyriausia, galinti turėti jauniklių, patelė. Kai tik pirmam antramečiui patinėliui kažkas sutvinksi tarpk kojų, visi antramečiai patinėliai iš karto išvaromi, damos lieka vienos su jaunikliais, žodžiu moteriška kompanija. Jeigu kuri nors patelė žūva, kitos pradeda auginti jos jauniklius, todėl medžiotojai kartais mato šernę, kuri vedžiojasi didelį būrį šerniukų, tiesa paprasta, visos kitos mamos žuvę ar sumedžiotos, o likusi viena ar kelios mamos augina savo seserų, tetų ar močiučių jauniklius.

    Subręsta antrais metais, tačiau pirmametės patelės gali pradėti rujoti ir 8 – 10 mėnesių amžiaus. Nėštumas 4 mėnesiai, arba kaimo močiutės sako 3 mėnesiai, 3 savaitės ir 3 dienos. Pirmieji šerniukai  paprastai gimsta vasario antroje pusėje. Gimdymui šernės pasirenka nuošalias vietas, iš sausos žolės, nendrių ir šakelių susikrauna įdomią krūvą, į ją įlenda ir gimdo, paprastai gimsta 4 – 6 šerniukai, būna ir 12. Iki 3 mėnesių jie dryžuoti, po to tampa šviesiai rudi, antrais metais tamsiai rudi, vėliau įgauna juodą spalvą. 

    Suradus arba sutikus miške šerniukus jokiu būdu negalima jų liesti, nes išgirsite garsą kvy-y-y-, jį prisiminsite ilgai lipdamas į medį ar šuoliuodamas per kemsynus, nes mamos paprastai aršiai gina savo jauniklius.

    Patinai gyvena atskirai, užima dideles teritorijas, yra labai atsargūs ir jų sumedžiojimas yra labai sudėtingas. Medžioklės trofėjas – šerno iltys, mažasis medžioklės trofėjas – gūbrio šeriai.  Tačiau per paskutinius dešimt metų medaliais įvertintų ilčių yra labai nedaug. Prieš dvidešimt metų kas antras keturių – penkių metų kuilys turėjo galingas iltis, dabar iš šimto vienas.

    Deja nieks negali atsakyti kodėl, vieni sako, kad kaltas šėrimas, tačiau ir tuo metu visi laukai buvo apsėti,  kiti, kad šernai nustojo valgyti kažkokį augalą ir pan. Afrikinis kiaulių maras išguldė šernų populiaciją. Lietuvoje 2015 metais gyveno 27500 šernų, o jau 2020 tik 11630. Priminsiu, šernai puikūs plaukikai, taigi jiems perplaukti kokį Nemunėlį pirmyn ir atgal yra vienas juokas. Šernai daro žymią žalą žemės ūkio pasėliams, medžiotojai privalo ją atlyginti. Žalos dydį paskaičiuoja Alytaus  rajono savivaldybės sudaryta Laukinių gyvūnų padarytos žalos žemės ūkio kultūroms paskaičiavimo komisija, būtina kreiptis į savo seniūniją.

    Koronavirusas ir paskelbtas karantinas apribojo medžiotojų galimybes reguliuoti žvėrių skaičių medžioklės plotuose. Iš esmės negalimos kolektyvinės medžioklės, galima tik individualiai sėlinti ar tykoti. Šiuo metu medžioti dar galima vilkus, lapes, kiaunes, šeškus, bebrus, kiškius, danielius, tauriuosius elnius, stirnų pateles ir jauniklius, briedžių jauniklius. Primenu, visi kanopiniai žvėrys medžiojami tik kulkomis, medžioklėje su varovais ar sėlinant būtina dėvėti ryškiai geltoną ar oranžinį galvos apdangalą ar liemenę.

    Medžioklė ir politika – neatsiejami dalykai. Nori tapti populiariu – pilk mėšlą ant medžiotojų. Baigėsi šokis su kardais arba rinkimai. Nesu politiškas žmogus, tačiau nuėjusi profesionalų vyriausybė iš esmės sugriovė medžioklės ūkio pamatus, medžioklę parodė kaip visuomenei nepriimtiną reiškinį, visiškai ignoravo savo turto, laisvėje gyvenančių gyvūnų ir paukščių, valdymą.  Nuoširdžiai tikiuosi, kad formuojama nauja Aplinkos ministerijos vadovybė sugebės suvokti medžioklės svarbą ir nusistovės geri darbiniai santykiai su medžiotojus vienijančiomis visuomeninėmis organizacijomis.  Primenu, medžioklė yra neatsiejama aplinkosaugos dalis. Tik medžiotojų dėka Lietuvos visuomenė gali džiaugtis stumbrais, danieliais, bebrais ar tauriaisiais elniais.

    Brangieji, noriu visus pasveikinti su artėjančiomis Šv. Kalėdomis ir Naujaisiais metais.  Tikėkite stebuklais, būkite sveiki ir  tolerantiški vieni kitiems bei supančiai jus aplinkai. Nei plauko nei tauko!

  • Medžioklė ir antimedžioklė

    Medžioklė ir antimedžioklė

    Dėl ilgametės medžioklės istorijos, sutampančios su žmogaus atsiradimu Žemės planetoje, diskusijų nekyla. Taip pat dauguma autoritetų pripažįsta jos teigiamą įtaką žmogaus, kaip Homo Sapiens, vystymuisi bei progresavimui jo ankstyvosiose raidos stadijose.

    Dar daugiau pagiriamųjų žodžių medžioklei reiktų skirti, kalbant apie jos reikšmę pirmykščių žmonių kasdieniam išgyvenimui. Juk ne tik mėsa, bet iš kailių ir odos gaminami rūbai bei apavas buvo pagrindiniai dalykai leidę žmogui įsikurti vidurinio ir šiauresnio klimato juostose. Kailiai naudoti ir būstų statybai, ir kaip baldai, o iš kaulų gaminta nemaža buitinių reikmenų, ginklų. Sausgyslės buvo puiki rišamoji priemonė. Gyvūnų taukai ir atskiri organai sėkmingai naudoti senovinėje medicinoje.

    Medžioklė tiesiogiai siejosi ir su senojo žmogaus dvasiniu pasauliu, pirmykštėmis religijomis, o galiausiai ji davė pradžią laukinių gyvūnų domestikavimui ir žemės ūkio atsiradimui. Galima diskutuoti ar potraukis medžioti, kaip ir potraukis kovoti, užsikodavo ar neužsikodavo žmogaus genuose, bet tai reikalo esmės nekeičia.

    Geriau panagrinėkime, kodėl ir kada atsirado judėjimas prieš medžioklę. Probleminių dalykų atsiradimas medžioklėje siejasi su feodalizmo laikais, kai teisę medžioti vertingiausius stambiuosius gyvūnus uzurpavo valstybių valdovai, didikai, bajorai. Netgi daugelio šalių teisės aktuose medžioklė buvo skirstoma į didžiąją ir mažąją.

    Dauguma gyventojų į didžiąją medžioklę teisės neturėjo. Bet neatsispirdami genetiniam šauksmui daugelis nekilmingų medžiodavo neteisėtai, t. y. tapdavo brakonieriais. Be to, paprasti žemdirbiai ne tik neturėjo medžioklės  teisių, bet patirdavo nuostolių nuo medžiojančių ir pasėlius nutrempiančių raitų ponų su tuntais šunų. Teisėtomis aristokratijos ir neteisėtomis varguolių luomų pastangomis daugelyje šalių išnyko stambiausi medžiojamieji gyvūnai ar katastrofiškai sumažėjo jų populiacijos.

    Lietuvoje XVIII a. jau neturėjome taurų, stumbrų, tarpanų, XIX a pribaigėme meškas, bebrus, gulbes, artėjo prie išnykimo, o nemažoje dalyje miškų jau buvo išnykę, briedžiai, elniai, netgi šernai.

    Judėjimas už taisyklingą medžioklę

    Ne tik aristokratai ir varguoliai buvo apsėsti naikinimo manijos: vadinamame Naujajame pasaulyje, kur aplenkiant didžiąją dalį feodalizmo formacijų vyko audringa kapitalizmo statyba ir gan anksti ėmė į gyvenimą „kabintis“ demokratija, rezultatai buvo dar baisesni.

    Pasaulinio lygio to baisumo simbolis  XIX a. antroje pusėje Šiaurės Amerikoje vykęs bizonų iššaudymas. Per trumpą laiką iš prerijose gyvenusių keliasdešimties milijonų bizonų (įvairiuose šaltiniuose nurodomi skaičiai tarp 30 ir 60 milijonų), XX a. pradžioje, įskaitant zoologijos sodus, nebeliko nei 1000-čio.

    Ne vien bizonai patyrė žiaurią naikinančią jėgą. Sugebėta visiškai išnaikinti dar gausesnę už bizonus vietinę karvelių keleivių rūšį. Užkariaujant „laukinius vakarus“ ne tik sunyko indėnų gentys ir jų harmonijoje su gamta buvusi gyvensena, bet aplamai buvo prarasta labai daug kraštovaizdžio ir laukinės gamtos elementų. Tačiau buvo sukurta efektyviausia pasaulio ekonomika, turtingiausia ir galingiausia pasaulio valstybė. Tai ne koks nors paradoksas, o veikiau dėsnis: kažką naujo sukurdami, kažką seno prarandame.

    Bizonas

    Bet tuose procesuose ateina ir naujas pažinimas bei supratimas, išryškėja ne tik teigiami, bet ir neigiami dalykai, prasideda naujų, nebūtinai sėkmingų ar vienareikšmių vystymosi krypčių paieškos. Todėl dėsninga, kad grobuoniška, neatsakinga medžioklė buvo pasmerkta, o atsirado ir plačiai pasklido pasaulyje (pasiekė netgi tuometinę carinę imperjią, tuo pačiu ir mus) judėjimas už taisyklingą medžioklę.

    Dėsningumu galime laikyti pirmųjų JAV ir kartu pasaulyje nacionalinių parkų atsiradimą. Tame laikotarpyje ėmė gimti ir pirmieji gamtosauginio pobūdžio teisės aktai, atsirado ne tik atskirų medžiotojų pasisakančių prieš grobuonišką gamtos išteklių naudojimą, bet ir susikūrė jų organizacijos.

    Pavyzdžiui, 1887 m įteisinamas „Boone and Crokett“ (B&C) klubas. Jį įkūrė gerokai dar prieš tapdamas prezidentu Teodoras Ruzveltas. Pats T. Ruzveltas ir kiti pirmieji klubo nariai veiksmingiausiai prisidėjo JAV stabdant laukinės gyvūnijos naikinimą, kuriant JAV gamtosaugos infrastruktūrą bei teisinę bazę. Išaugusi organizacija iki šių dienų dirba reguliuojant atsakingą, etišką ir tausojančią medžioklę.

    Rytietiškos ideologijos proveržis

    Tačiau po Antrojo pasaulinio karo praradimų, spartaus gyventojų gausėjimo trečiojo pasaulio šalyse ir jose besikartojančio gamtos išteklių naikinimo, globalizacijos procesų spartėjimo, urbanizacijos ir ją lydinčio žmogaus atotrūkio nuo gamtos didėjimo išsivysčiusiose šalyse, sekė rytietiškų ideologijų, propaguojančių vietoje krikščioniškų žmogaus „viešpatavimo“ visiems gyvūnams principų, „visų gyvių lygiateisiškumo“ idėjas.

    Šios idėjos ar teorijos iš buvusio gan uždaro indokiniškojo pasaulio gan greitai plito po visą krikščioniškąjį pasaulį. Galiausiai atsirado savų tos teorijos ideologų bei aistringų jos išpažinėjų mokančių daryti emocinį poveikį ir plačiajai visuomenei.

    Todėl XX a. antroje pusėje padėtis ėmė sparčiai keistis. Vietoje tvaraus, subalansuoto šiuolaikinės visuomenės  ir aplamai civilizacijos vystymosi principų, kuriuos dar savo nelaimei net labiausiai išsivystę šalys nespėjo pilnai įgyvendinti, o atsilikusios – geriausiu atveju vos pradėjo eiti ta kryptimi, jei ne viešai, tai bent tyliai ignoruojant tvarumo (ekologinių, ekonominių ir socialinių interesų subalansuotumo) principus imta keisti vienpusiškais ekokratinio pobūdžio principais.  Tada ir prasidėjo ne tik netaisyklingos medžioklės smerkimas, bet medžiojimo, kaip reiškinio smerkimas.

    Visuomenei atkakliai brukama, kad santykiuose su gyvąja gamta žmogus turi nesikišti ar nors kuo mažiau kištis į jos savaiminius procesus, kuo mažiau ar visai nenaudoti net ir savaime atsikuriančių jos išteklių, visur pasitikėti gamtos savireguliacija. Todėl reik uždraust tokias žmogaus veiklas kaip medžioklė, žūklė ar miškininkavimas, sumažinti naminių galvijų laikymą atsisakant mėsos valgymo, o dar geriau pereiti prie veganinio gyvenimo būdo ir apskritai – radikaliai sumažinti vartojimą.

    Žmonės tiek išsigalvojo, kad kokios nors kinivarpos ar amarai yra augalų, o erkės ir kitokie kraujasiurbiai žmogaus kenkėjai.  Kenkėjų nėra, jie mūsų sugalvoti. Kuo miške daugiau mirusios ir pūvančios medienos ir ja mintančių kirminų, tuo miškas gražesnis ir turtingesnis.

    Dėl žmonių bendruomenės dar šitaip atvirai nemeluojama. Bet jau nemažam natūralios gamtos mylėtojų kiekiui įteigta, kad visi gydytojai ir vaistininkai dirba vaistų pramonės mafijai, kad jie  gydo taip, kad žmogus nepasveiktų, o kad vegetuotų ir jam reiktų vis daugiau vaistų.

    Dabartinės kartos žmonės sugadinti skiepų. Kai visi nesiskiepysime ir neleisim skiepyt vaikų, tapsime vegetarais, o dar geriau veganais, sumažinsime visokį vartojimą, laiką leisime medituodami, tada gyvensime apimti saldžios nirvanos. O jei pilnos laimės pojūtį sutrikdys valgyti prašančio vaiko verksmas, nubėgsim padirbėt į artimiausią naujų šeimininkų – kinų sodą, gausim už tai kelis šaukštus  sveikiausių pasaulyje ryžių ir maitindami tą rėksnį dėkosime naujai valdžiai parūpinusiai tokią piliulę, kurią išgėrus  daugiau jokių rėksnių neatsiras…

    Medžioklės draugų ir priešų santykio pokyčiai

    Sutinku su Jumis, kad tęsdamas prognozavimą galiu būt apkaltintas sąmokslų teorijų rezgimu ar net nesantaikos kurstymu. Bet prieš grįžtant į mūsų tėviškę dar pateiksiu užsieninį pavyzdėlį.

    Mūsų jau minėtoje prieš 133 metus JAV  pradėjusioje veikti B&C medžiotojų asociacijos istorijoje ne tik pats aktyviausias dalyvavimas kuriant JAV saugomų teritorijų tinklą, tame tarpe pirmąjį pasaulyje Jeloustono nacionalinį parką, bet daugelis įvairiausių programų, susijusių su laukinės gyvūnijos ir jos buveinių atkūrimu bei apsauga, bendradarbiavimas su universitetais tiriamosiose programose, nuoseklus švietėjiškas darbas,  knygų bei žurnalo leidyba ir kt. veikla, kurioje dalyvauja per 200 vien etatinių darbuotojų.

    Tačiau šiandien pagal savo finansines galimybes ir narių skaičių B&C jau negali prilygti 1980 m įkurtai, t. y. vos keturiasdešimečio sulaukusiai ir spėjusiai visame pasaulyje išgarsėti People for the Ethical Treatment of Animals (PETA) ne pelno siekiančiai korporacijai, (lietuviškai – Žmonės už etišką elgesį su gyvūnais), kuri pasisako prieš bet kokią medžioklę, žvejybą, gyvūnų naudojimą maistui, aprangai, pramogoms, moksliniams tyrimams.

    PETA

    Pagal viešai skelbiamus duomenis ši organizacija veikia ne tik JAV. JI turi 9 filialus išmėtytus po visą mūsų planetą, Organizacijos narių ir rėmėjų priskaitoma 6,5 mil., etatinių darbuotojų apie 400,  metinės pajamos – 2017 m – 44,6 mil., 2018 m – 62,4 mil. 2019 m – 50,8 mil. USD.

    Organizacija sugeba išbalansuoti ant teisėtos ir neteisėtos veiklos ribų. Tačiau ne paslaptis jos ryšiai ir parama tokioms kraštutinėms organizacijoms kaip Žemės išlaisvinimo fondas ir Gyvūnų išlaisvinimo fondas, kurias JAV Federalinis tyrimų biuras įvardina kaip keliančias „rimtą vidaus terorizmo grėsmę“, nes jų veikloje praktikuojamas ne tik langų daužymas, bet ir padeginėjimai bei sprogdinimai.

    Ne tik mūsų minėtas B&C, bet ir kitos didžiausios JAV medžiotojų organizacijos negali prilygti PETA-ai. Be to, be PETA-os yra dar keliolika gal kiek mažiau garsių gyvūnų globos ir lygių teisių organizacijų, kurių dauguma visiškai neigia medžioklę, o mažuma pripažįsta tik labai ribotas jos formas. Tačiau JAV vienašališko marazmo įsigalėjimui trukdo ginklus ir šaudymo sportą remianti bei jam atstovaujanti National Rifle Association (NRA) organizacija. Tai seniausia JAV (įkurta 1871 m) žmogaus teises ginanti (tame tarpe žmogaus teisę įsigyti ginklą) ir taisyklingą medžioklę remianti organizacija.

    National Rifle Association (NRA)

    2018 m ji priskaičiavo apie 5,5 mil. narių, metinės asociacijos pajamos paskutinį dešimtmetį svyravo tarp 200 – 250 mil. USD.  Organizacija turi daugybę padalinių, du muziejus, atskirą institutą, leidžia keletą periodinių leidinių, knygas, filmus vykdo gausybę programų, tame tarpe ir gamtosauginio pobūdžio, garsėja ypatingai gerais lobistais ir savo įtaka įstatymų leidėjams. Jos nuomonę kuruojamais klausimais visą laiką rėmė neabejotina amerikiečių dauguma. Tačiau nuo 2018 m. apklausos rodo, kad NRA palaikytojų ir priešininkų gretos susilygino ar netgi nežymiai pasviro į priešingą pusę. Tad yra apie ką pamąstyti. Bet sugrįžkime į Marijos žemę.

    Lietuviškos antimedžioklės ypatumai

    Nors mes, kaip ir dera paskutiniams Europos pagonims, saugomas teritorijas pradėjome kurti dešimtmečiais, o gal ir kokiu šimtmečiu vėliau nei kiti, negalime nepripažinti, kad prie jų lopšio pats pirmasis stovėjo medžiojantis gamtininkas – prof. Tadas Ivanauskas.

    Ne tik pirmąsias saugomas teritorijas, bet ir anksčiau išnaikintas ar bebaigiančias išnykti gyvūnų rūšis stumbrus, elnius, bebrus, gulbes ir kt. sėkmingai atkūrė medžiojantys gamtininkai.

    Pirmoji valstybinė gamtosaugos institucija – Gamtos apsaugos komitetas buvo suformuota iš buvusios Medžioklės valdybos darbuotojų. Gal būt tai nebuvo labai gerai, juolab, kad šios institucijos funkcijos nepalyginamai platesnės nei medžioklė ir apima visą žmogaus gyvenamą aplinką. Tačiau ar tobulinant reikalus švytuoklė nebus įstrigus kitoje pusėje?

    Atsivertę internete dabartinę Aplinkos ministerijos struktūrą, joje nerasite jokio menkučio medžioklės skyriaus, nei užuominos apie tai, kur sprendžiami laukinių gyvūnų naudojimo klausimai ir tik gerai pasirausę Gamtos apsaugos politikos grupėje gal būt aptiksite kokį „užkištą“ medžioklės specialistą.

    Žiniasklaidoje jau suformuota nuomonė, kad medžiojantys Aplinkos ministerijos pareigūnai, būdami medžiotojais ir priimdami sprendimus medžioklės klausimais, painioja privačius ir viešuosius interesus. Tad jei ministras medžiotojas, tai didieji gamtos mylėtojai, jį tuoj pat įvardina medžiotojų ministru, tarnaujančiu gyvūnų žudikų interesams ir reikalauja vyti iš Aplinkos ministerijos.

    Bet koks išėjęs pamedžioti gamtosaugos darbuotojas ar politikas šiandien rizikuoja, kad bus apkaltintas, jei ne brakonieriavimu, tai bent slaptų sandorių rezgimu ar kokiais kitokiais nešvariais darbais. Visuomenei stengiamasi įteigti, kad medžioklė nešvarus dalykas, geriausiu atveju sovietinės nomenklatūros palikimas, o politikai ir gamtosaugininkai tokiu būdu spaudžiami priimti vien ekokratinei ideologijai naudingus teisės aktus.

    Jeigu jau medžiojantys Aplinkosaugos biurokratinio aparato darbuotojai gėdinasi savo hobio, tai turime pripažinti aiškiai didėjančią antimedžiotojiškų jėgų įtaką. Todėl mes – medžiotojų bendruomenė neturėtume snūduriuoti ant buvusių laurų. Juolab, kad ir pas mus iš 30 tūkst. medžiotojų tikrai yra vienas, kuris šerno nuo stumbro neskiria ir dar kažkiek kitų, kurie, priešingai nei niekada nieko nepažeidžiantys antimedžiotojai, retsykiais pažeidžia ne tik Dešimt Dievo įsakymų, bet ir valdiškų kanceliarijų gausių nurodymų atskirus punktus.

    Galim tik padėkoti Dievui, kad gamtininkų tarpe vis dar yra skirtingai mąstančių.

    Pavyzdžiui, šiais laikais drįstantis medžioti gamtininkas Salemonas Paltanavičius tvirtina, kad dabartiniame pasaulyje „medžioklė yra vienų rūšių gausos reguliavimo, kitų rūšių apsaugos priemonė“ ir ją „nėra kuo pakeisti“. Tačiau antimedžiotojai turi receptą ir šios problemos sprendimui. Jau ne kartą girdėjau pasiūlymus, kad galima būtų sudaryti specialias profesionalų komandas, kurios ne medžiotų, o tik atsakingai išžudytų nereikalingus žvėris.

    Tiesa, siūlymų autoriai nežino, kiek į tokias „zonderkommando“ (ar gal lietuviškai vadintume budelių komandas) atsirastų savanorių…  Taigi, mūsų antimedžiotojai išmoningų pasiūlymų turi visiems gyvenimo atvejams ir į jokius kompromisus nesiruošia eiti. Jų šventas tikslas ne medžioklės reikalų racionalesnis tvarkymas ir tobulinimas, bet jos kaip reiškinio sunaikinimas.

    Ar lankas taps politikavimo auka?

    Sakykime, paskutinis pavyzdys susijęs su leidimu ar neleidimu medžioklėje naudoti lankus. Šį labai archajišką medžioklės būdą leidžia dauguma Europos šalių, kaip reikšmingą savo krašto medžioklės kultūros paveldo dalyką. Bet niekur jis netapo ir negali tapt masišku reiškiniu dėl savo specifiškumo ir brangumo, o juo labiau sukelti negatyvesnių reiškinių nei medžioklė su šiuolaikiniais šaunamaisiais ginklais.

    Strele.lt turinys

    Ne tik medžioklė su lankais, bet ir medžioklė naudojant dagtinius (grūstuvinius) ar titnaginius  šaunamuosius ginklus, senovinę medžiotojų aprangą ir aksesuarus, Vakarų pasaulyje patraukia kažkiek pasekėjų ir tampa įdomia atrakcija įvairiose šventėse. Organizuojamos  nacionalinės ir tarptautinės varžybos su šiais ginklais. Senovinių ginklų, aprangos, aksesuarų gamyba ir su tuo susijusi veikla sukuria naujų verslo ir darbo vietų.

    Dar viena ilgaamže istorija dvelkianti medžioklės forma yra medžioklė su plėšriaisiais paukščiais, kurioje gali būt naudojami žirgai bei šunys (Kuršių nerijoje medžioklinių sakalų mokykla veikė iki pat Antrojo pasaulinio karo). Ši medžioklė irgi labai brangi, reikalaujanti ilgalaikio atsidavimo ir didelių sąnaudų. Netiesiogiai senovinės medžioklės kultūros kultivavimas prisidėtų ir prie gamtos apsaugos, nes tokios medžioklės mažiau efektyvios rezultatyvumo prasme, o ir tie žmonės, kurie imasi šio hobi, tai daro ne dėl mėsos gabalo. Jiems svarbiau pažinti savo krašto istoriją, pajusti savo šaknis.

    Kuo galėtų pakenkti mūsų gamtai kokie 2-3 senovinės medžioklės klubai besiglaudžiantys kokioje nors senoje dvaravietėje, nacionaliniame parke, ar urėdijos profesionalios medžioklės plotuose galėtų pasakyti tik neatsargiai žolės prisirūkę aiškiaregiai.

    Blaiviai galvojant atrodo daug protingiau medžiotoją sudominti medžiokliniu sakalu, lanku, senoviniu šautuvu ar kokiu šaltuoju ginklu, o ne brukti jam į rankas vis tobulesnius greitašaudžius ginklus, prožektorius, video kameras, lazerius, dronus…  Taip ir žvėrims nepaliksime šansų išgyventi ir medžiotojas praras svarbiausią dalyką – poreikį pažinti gyvosios gamtos gyvenimą naudojantis savo fizinėmis galiomis. Tada jis iš tiesų gali tapti tik gyvūnų žudiku.  

    Suprantama, kad tokie aukštesnės kultūros ir didesnių išlaidų reikalaujantys medžioklės būdai po sovietmečio laikais vyravusio paprasto „pasimėsinėjimo“, galėjo atsirasti tik praėjus tam tikram laikui, nes reikėjo, kad pagerėtų gyvenimo sąlygos, taptume turtingesni, susipažintume su kitų šalių patirtimi ir veidu atsisuktume į savo istoriją.

    Per tris dešimtmečius tie pokyčiai vyko, tik vieni greičiau, kiti lėčiau, o atsirado ir nelauktų dalykų ar mums neįprastų reiškinių.

    Nesunku suprasti degančiomis iš entuziazmo akimis, prakaituojančiais padais nuo bėgiojimo po demonstracijas ir piketus gyvūnų teisių gynėjas(us), nes jų galvelėse tik vienos krypties vėjas pučia. Bet kada dėl medžioklinio lanko naudojimo ima ašaroti solidūs dėdės bei tetos, reikalauti ministro galvos, taip ir norisi paklausti: – Ar per tuos tris dešimtmečius taip ir  neperkandote gatvės rėksnių ir juos išpuoselėjusių šviesios ateities visiems žemės gyvūnėliams statytojų ? Nepavyko net visų šalių suvienytiems proletarams tos ateities pastatyti žmonijai, tai ar rimta į tą bėdą stumti gyvūnėlius?

    Jeigu dabartinėje Lietuvoje atsirado koks būrelis senovinę medžioklę norinčių kultivuoti ir į tą veiklą savo lėšas galinčių investuoti žmonių, tai reiktų jiems padėkoti ir pasidžiaugti, kad vyksta nors nedideli bet teigiami pokyčiai mūsų visuomenėje ir sudaryti sąlygas tai veiklai vykti. Nejau taip daug nusipelnęs mūsų protėviams lankas taps šiandieninio banalaus politikavimo auka?

  • Medžioklės (ne) politika

    Medžioklės (ne) politika

    Taigi kaip turėtų atrodyti medžioklės politika valstybėje mano akimis. Visų pirma pasikeitus visuomenės vertybėms ir jų suvokimui ne tik lietuviškoje visuomenėje, bet ir globaliai, vienas esminių medžioklės politikos akcentų turi tapti aplinkosauga, o tik tada seka gamtos ir jos turtų naudojimas, stengiantis nepakenkti aplinkai.

    Tad ir medžioklė, kurios pagrindiniais tikslais šiandien įvardiname populiacijų reguliavimą ir „daromos žalos” minimizavimą, visuomenei atrodo lyg raudona skepeta mojuotume jaučiui koridoje. O realybėje visą tai reikia pritaikyti šiuolaikinei aplinkai bei visuomenės suvokimui.

    Deja, bet vien to neužtenka, dar reikia ir pagrįsti jos būtinybę bei užtikrinti, kad tai nėra papildoma našta visuomenei, ne tik reikalaujanti priežiūros ir kontrolės ar neigiamas emocijas sukeliantis reiškinys, bet ir duoti kažkokią naudą. Tad, apie viską po truputi.

    Vienas esminių iššūkių, kaip visuomenei parodyti, kad medžioklė tai dalis aplinkosaugos, o ne vien tik žvėrių medžiojimas maisto ar trofėjų tikslais. Galbūt skamba ir paradoksaliai, bet medžioklės pagrindiniai tikslai yra ir gali būti pateikiami, kaip aplinkosaugos reikalavimus užtikrinantys uždaviniai.

    Mano nuomone, visų pirma medžiotojai turėtų labiausiai būti suinteresuoti žvėrių gausa mūsų gamtoje ir kovoti dėl to, nes tai užtikrina tiek biologinę įvairovę, tiek sveikų ir stiprių populiacijų formavimasi. Iš vienos pusės visuomenės akyse mūsų įvaizdis pakistų į gerąją pusę, o iš kitos – tai lemtų laimikių kokybę ir kiekybę. Nes jei į mišką pasivaikščioti nuėjęs paprastas žmogus dažniau sutiktų ir pamatytų žvėrį, tai medžiotojai dėl žvėrių gausos ir jų prieaugio galėtų sumedžioti daugiau žvėrių bei atsirastų tų tikrai trofėjinių laimikių.

    Visuomenės akyse nebeatrodytų jog visi žvėrys „iššaudyti” medžiotojų, jog yra ką stebėti ir kuom grožėtis, bet tuo pačiu medžiotojas galėtų reguliuoti populiacijas nepakenkdamas joms ir savo įvaizdžiui. Tad, mano nuomone, tai vienas pirmųjų medžiotojų darbų, kuris būtų peržiūrėti medžioklėtvarkos projektų aprašo rekomendacijas, kuriose medžiojamųjų gyvūnų kiekis atrodo keistai, nes net ir „prie ruso” kai „gamta tarnavo žmogui” rekomenduojamas žvėrių kiekis buvo daug didesnis, nors žaliavo tie patys pasėliai, gyveno tie patys žvėrys ir jų maisto racionas buvo tas pats.

    Taip pat įtvirtinti rekomendacijas koks žvėrių kiekis turėtų tarpti mūsų gamtoje, kad jų būtų pakankamai visiems, bei jų daromas poveikis netaptų netoleruotinu.

    Tai labai svarbus darbas tiek gerinant medžiotojų įvaizdį visuomenės akyse, tiek užtikrinant žvėrių gausą mūsų miškuose ir laukuose, tiek užsitikrinant gausesnius ir kokybiškesnius laimikius.

    Antras dalykas tai daromo poveikio aplinkai reguliavimas. Tarkime, jei smulkieji plėšrūnai daro nemažą poveikį kitai smulkiajai faunai ir net platina kai kurias ligas, tačiau žemės ūkio šakoms jų poveikis yra nežymus, tačiau taip, jų reguliavimas reikalingas. Na, o stambioji medžiojamoji fauna poveikį ūkio šakoms daro daug žymesnį, nors tai natūralu nes jų mitybos racioną sudaro šių ūkio šakų auginamos kultūros ir kitaip nebus, nebent juos visai išnaikintų ar sumažintų jų populiacijas iki tokio lygio, jog jų poveikis pasidarys visiškai neaktualus, bet ar tada turėsime ką medžioti.

    Tad, turėtume kovoti už tai, kad valstybėje būtų nustatyta ir patvirtinta tvarka, koks laukinių žvėrių poveikis aplinkai yra toleruotinas ir koks poveikis aplinkai turėtų būti kompensuotinas. Tarkime, dalis žvėrių poveikio būtų pripažintas natūraliu ir nekompensuotinu, nes tai natūralu, juk gamtoje laukiniai gyvūnai gyvena ir maitinasi. O kita dalis būtų, kurią ūkio šakoms kompensuotų solidariai – ūkio šaka, valstybė ir medžiotojai, nes ūkio šakos patiria dėl to nuostolių.

    Bet tam turėtų būtų sukurtas tvarus ir nešališkas mechanizmas bei tvarka, kad nebūtų piktnaudžiavimo atvejų. Taip pat atsirastų pareiga tiek medžiotojams, tiek ūkio šakų atstovams „saugoti” tam tikras vietas, kur daromas laukinių gyvūnų poveikis žymesnis, nes vieniems gali tekti jį kompensuoti, o kitiems patirti nuostolį. Kas įtakotų medžiotojų ir ūkio šakų bendradarbiavimą bei diskusijas, o taip pat pagrįstų mūsų, kaip medžiotojų, poreikį ir taip pat gerintų įvaizdį.

    Trečią – visam tam užtikrinti ir įgyvendinti reikia sukurti ir medžioklės ekonomiką. Nepriklausomai nuo kompensacijos mechanizmo viskas vis tiek atsirems į finansus. Tad, jei valstybė turės užtikrinti medžioklės kontrolę, poveikio įvertinimą ir galbūt net dalį jo kompensuoti, tam ji turės surinkti lėšas. Kokiu būdu tai bus daroma diskusijų klausimas, kuriame privalo būtinai dalyvauti ir rodyti iniciatyvą medžiotojai, nes visų pirma tai atsilieps jiems finansiškai. Bet tuo pačiu padidėjus žvėrių gausai, bei didėjant finansiniam poreikiui, medžiotojų bendruomenė turės pradėti keistis ir užsitikrinti reikiamus finansinius srautus. Kokiu keliu tai bus daroma kiekvieno medžiotojų būrelio reikalas, bet padidėjus finansiniam poreikiui greičiausiai teks atsiverti klubams ir priimti naujų narių, galbūt organizuoti komercines medžiokles ir net sukurti savo klubo ekonominį modelį. Ar tai būtų prekyba medžioklės produkcija, ar tai bus medžioklių organizavimas.

    Tad, realiai, pagrindiniai medžiotojų tikslai turėtų būti padėti suformuoti valstybės medžioklės politiką, kuri užtikrintų, kad aplinkosauga yra pagrindinis tikslas, padėti suformuoti tvarią medžioklės ekonomiką, užtikrinti, kad visos suinteresuotos pusės būtų patenkintos, tada nereikės gerinti ir medžiotojų įvaizdžio, nes tada jis bus ir taip pakankamai geras. O medžioklės poreikis bus suvokiamas, kaip natūralus procesas tiek saugant aplinką, tiek reguliuojant žvėrių populiacijas, tiek duodant naudos visai visuomenei.

    Tad, valstybė formuodama medžioklės politiką turi pasitelkti visas suinteresuotas visuomenės grupes – gamtos mokslų atstovus, ūkio šakų atstovus, gamtosaugos organizacijų atstovus, medžiotojus ir dar velnias žino ką, sėsti prie apvalaus stalo ir diskutuoti kaip užtikrinti visų poreikius ir interesus. Juk laukinė fauna gali duoti naudą visiems, ūkio šakų atstovai galėtų tikėtis, kad nepatirs nuostolių, kurie liks nepadengti ar reikalaus papildomų išlaidų, mokslininkai – įvairios medžiagos savo tyrimams ir darbams, gamtosaugos atstovai ir visuomenė – pakankamo kiekio laukinės faunos tiek stebėjimui, tiek grožėjimuisi, medžiotojai – pakankamo kiekio laimikių ir kokybiškų trofėjų, o valstybė – papildomų pajamų.

    Taigi ir bebro poveikis aplinkai yra įvairiapusis, kažkur užtvenkęs upelį jis didina biologinę įvairovę ir yra pageidaujamas, o kai kur jo patvanka tą biologinę įvairovę pakeičia ir jis nėra pageidaujamas. Viskas priklauso nuo požiūrio ir poreikio.

    „Miske.lt“
    Medžiotojas

  • Medžioklės politika

    Medžioklės politika

    Na ką gi, rimta tema? Tikrai taip! „Snargliau, nelįsk ten kur nieko nesupranti!” – pasakytų didelis ponas vilkintis baltais marškiniais su švarku ir segintis kaklaraištį, aišku jei galėtų tai dar ir antausį skeltų, kol tyliai kikentų kamputyje stovintis chaki spalvos drabužiais rengtas ūsuotas dėdė.

    O tu tyliai ir ramiai nukiūtintum savais keliais ir vieškeliais, o gal ne… Gal užteks, juk valstybė tai esame mes, kiekvienas iš mūsų.

    Pradžioje sutarkim, kad Politika ― tai bendro žmonių gyvenimo visuomenėje organizavimo ir nuolatinio reguliavimo veikla. Nors bendrumo čia bus sunku rasti, o apie nuolatinį irgi ne kažką.

    Įspėjimas: straipsnis bus kupinas sarkazmo su cinizmo prieskoniu, pilnas hiperbolizmo ir pan., skaityti tik stiprių nervų žmonėms, suprantantiems juoką per ašaras, autorius už poveikį sveikatai neatsako!

    Tad ir pabandykime apžvelgti medžioklės politiką Lietuvoje, jokios istorijos, tik tai kas yra ir kas bus ateityje, kadangi apie ateitį taip pat nerasime, tad apsiribokime bent tuo kas lieka – dabartimi. Natūralu jog valstybės politiką medžioklės ūkyje turėtų formuoti AM visuomenėje vyraujančios nuomonės pagrindu, kadangi gamta, jos vertybės yra visų mūsų bendras turtas.

    Reiškia net ir riebus šernas turėtų rūpėti veganui. Taigi, turime Medžioklės įstatymą, Medžioklės taisykles, įvairių AM pavaldžių institucijų tvarkas ir ne tik, kur ir turėtų būti ji formuojama. Nors tiesą pasakius ji turėtų būti aiški, vienoje vietoje ir lengvai prieinama visiems.

    Tad ko valstybė tikisi iš medžioklės, kokią naudą gauna ar tikisi gauti iš medžioklės, kokios medžioklės perspektyvos ir tikslai, kokie ateities planai, nes tai aktualu visiems piliečiams, net ir tai šviesiaplaukei damutei, kuri didžiąją savo gyvenimo dalį praleidžia grožio salone lakuojant nagus, dažant lūpas ir pudruojant nosytę.

    Šio Įstatymo paskirtis – nustatyti visuomeninius santykius, susijusius su Lietuvos Respublikos teritorijoje esančios medžiojamosios gyvūnijos apsauga ir jos racionaliu naudojimu – byloja medžioklės įstatymas.

    Saugosim ir racionaliai valgysim, tuo metu kai kažkas į tai žiūri. Juk briedžio į vežimą nepakinkysim, cirkų ateitis kaip ir aiški.

    Medžioklės Lietuvos Respublikos teritorijoje taisyklės (toliau – Medžioklės taisyklės) nustato medžiojamųjų gyvūnų rūšių sąrašą ir šių gyvūnų medžioklės terminus, medžioklės būdus ir jų taikymo terminus, draudžiamus ir leidžiamus naudoti įrankius, medžiojamųjų gyvūnų, kurių medžiojimas yra ribojamas, sąrašą, kasmetinio jų sumedžiojimo limitų nustatymo atskiruose medžioklės plotų vienetuose ir Lietuvos Respublikoje tvarką, saugaus elgesio medžioklėje ir kitus medžiojimo reikalavimus.

    Kuriuos valgysim, kiek jų suvalgysim, kada valgysime, kokiu būdu pateks į lėkštę, kurių dar nevalgysim, kaip nesusižeisti iki valgymo, kiti reikalavimai tai turbūt apie stalo įrankius. O dabar rimtai.

    Ir viskas? Nes viskas kita tai tvarka kaip tikslus (?) pasiekti. Turbūt ne, tikiu, kad dar kokiuose aplinkosauginiuose raštuose ar dar kur yra įtrauktas žodis medžioklė, gal koks lozungas ar pan. Bet Jūs paklauskite kiekvienas savęs, kokia valstybės politika medžioklės ūkyje išskyrus atvejus susijusius su naudojimu – „valgymu” ir žala. „Medžiotojų pagrindinė užduotis valstybėje yra medžiojamosios faunos gausos reguliavimas” – čia taip pat politika?

    Aišku kiekvienas mandras kritikuoti, bet tada Stop. Kažkas dirba tą darbą ir gauna atlygį už politikos formavimą, o kodėl aš turėčiau už juos dirbti? Ir čia iškyla mažytė problema – kažkas mažai dirba arba dirba blogai, o aš turiu gyventi pagal tai. Taigi, kadangi turime tokią medžioklės politiką kokią turime, tai ir turime tai ką turėti turėtume. Kol valstybė žiūrės į laukinę fauną, kaip į neišsenkantį naudojimo objektą ir žalos priežastis, tol mes vis reguliuosime. Va ir visa politika.

    Tad kas turėtų užsiimti politikos formavimu medžioklės ūkyje Lietuvoje. Manau sutiktų visi, jog bendrąją politiką turėtų formuoti AM, medžiotojų politiką formuoti (ten labai mandrai parašyta, bet tebūnie) Lietuvos medžiotojus atstovaujančios organizacijos ir AM ar jai pavaldžios institucijos su visuomenės nuomonės atspindžiu. Belieka tik atsisėsti ir ginčytis, juk ginčuose gimsta teisybė. Ką duoda politikos nebuvimas matome šiandien, nes visą tai ir yra pasekmė. Kad ir kaip banaliai skambėtų žodis politika, tačiau ji buvo, yra ir bus privaloma visur.

    Kol AM nesuformuos bendrosios politikos, tol kiekviena suinteresuota grupė temps paklodę į save, gamtos mylėtojai sakys medžioti negalima ar galima, bet tik truputį, o medžiotojai sakys medžiojame mažai ir reikia daugiau, o tai bus amžinas konfliktas, kuriame laimi kas?

    Tinginys, šiuo atveju AM, nes jai tai paranku, skirtingos bendruomenės nesusitaria ir pykstasi, gali pateisinti savo neveiklumą, nes nėra sutarimo ir nieko negali padaryti, o jūs peškitės ir toliau, abiejų norų negaliu užtikrinti nes nėra pakankamai lėšų, plius jūsų peštynės ilgai trunka, o laikas kaip ir deficitas, tad ateikite kai susitarsite.

    Tad kaip viskas turėtų vykti, grįžtame į straipsnio pradžią, pasiimame baltą lapą ir pradedame. Kas tai yra, kokie tikslai, kaip turi būti, tolerancijos, kokie lūkesčiai, kaip juos užtikrinti, ateities perspektyvos, nauda, neigiamo poveikio reguliavimas ir kompensavimas, finansavimas ir bla bla bla. O ne tiesiog naudoti ir saugoti.

    Va akivaizdus pavyzdys yra atrankinė medžioklė, tai esančios ar nesančios politikos rezultatas? Nes net norima atsisakyti atrankinės medžioklės, kadangi nėra prasmės jos vykdyti, kodėl?

    A) visi vaikštantys raguočiai yra nerealūs ir trofėjiniai;

    B) trofėjinių gyvūnų beveik nėra arba išvis nėra ir neverta turėti;

    C) nes kitur tokio reikalo nėra.

    Kitas pavyzdys gyvūnijos apsauga, tai jei tau neneša naudos tai kokio velnio ir saugoti, nes kokiais šaltiniais tu gali finansuoti gyvūnų apsaugą, jei nėra pajamų. Ir taip n+k pavyzdžių galima pridėlioti. Medžiotojų politika panašiai, priderinant prie bendrosios politikos, einam žemyn klubų politika ir t.t.

    Tad kol nesuvoksim, kad politika nėra rietenos, kurias rodo per TV kiekvieną dieną, kad politika gali apsieiti ir be politikų kasdienio dalyvavimo, tol ir srėbsime anarchijos padarinius. Pasikartosiu – Politika ― tai bendro žmonių gyvenimo visuomenėje organizavimo ir nuolatinio reguliavimo veikla. O medžioklės politika – tai bendras visuomenės dalies, kuri susijusi su medžiokle, veiklos organizavimas ir nuolatinis reguliavimas, siekiant užsibrėžtų tikslų.

    Šįkart bebrų nebus. Beje „politika” yra ne tai ką aš manau ir turiu galvoje, o tai kas yra ant balto popieriaus lapo užrašyta ir patvirtinta.

    „Miske.lt“
    Medžiotojas