Miske.lt

Žyma: Medžioklės kultūra

  • Kodėl medžioklė nesustoja karantino metu

    Kodėl medžioklė nesustoja karantino metu

    Pastaruoju metu visuomenei opi medžioklės tema. Matome daugybę negatyvią nuomonę apie medžiotojus formuojančių antraščių. Kartai net iš teigiamo straipsnio turinio išplaukia antraštė su neigiamai formuojama nuomone. Kaip antai pastarasis puikus straipsnis lrytas.lt “Karantinas – vis griežtesnis, bet medžiotojams tai negalioja: miškuose aidi šūviai“.

    Visų pirmiausia, norėtųsi pakeisti antraštę, nes ją perskaičius galima suprasti, kad medžiotojams karantinas ir jo ribojimai nei motais, ir mes medžiojame nepaisydami nieko… Ir daugeliu atvejų straipsnis nebus net atvertas, tačiau pasąmonėje žmogui užfiksuota jau negatyvi nuomonė apie medžioklę, nors turinys straipsnio anaiptol ne toks…

    Kelkime retorinį klausimą: „Kodėl medžiotojai medžioja, ir kokį poveikį medžioklei turi karantinas?“O čia mes galime ir pradėti nuo to, kad medžioklės ne baras, ne restoranas ir ne naktinis klubas, kur susirenka žmonės ištroškę socialinio gyvenimo teikiamų malonumų. Medžioklė nėra pramoga, ar laisvalaikio praleidimo su draugais būdas, visų pirmiausia, medžioklė tai yra ūkinė veikla, kuri turi daugybę dedamųjų, ir medžiotojas visoje toje grandinėje vaidina svarbų vaidmenį.

    Įsivaizduokime, jei karantino metu mes imtume ir uždraustume gydytojams dirbti savo darbą, tikriausiai, toliau pasakoti šioj vietoj nereikia. Bet juk gydytojai taip pat mirtingieji, kurie gali būti paveikti viruso. Gydytojai taip pat laikosi nustatytų normų ir jiems skirtų reikalavimų bei draudimų, tuo pat metu išlaikydami savo funkcijas bei būtinumą.

    Medžiotojai nėra taip visuomenei aiškiai suvokiama bendruomenė kaip gydytojai, tačiau ji taip pat yra labai didelės sistemos svarbus veikėjas, be kurio ta sistema gali pradėti griūti, susidaryti sudėtingos sąlygos, dėl kurių valstybė patirs didelius nuostolius. Pacituokime medžioklės sąvoką iš LR Medžioklės įstatymo:

    „Medžioklė – medžiojamųjų gyvūnų apsauga ir racionalus naudojimas vadovaujantis šiuo Įstatymu, kitais medžioklę reglamentuojančiais teisės aktais bei atsižvelgiant į ekologines medžioklės plotų sąlygas, etikos normas bei šalies medžioklės kultūros tradicijas.“

    Taigi, šalies teritorija suskirstyta į daugybę medžioklės plotų vienetų, išsiskiriančių ir savo savitumu, ir statusu bei biologine įvairove. Tuose plotuose medžiotojams pavesta pareiga tvarkytis taip, kaip numatyta įstatymų tvarka. Daugelis mano, kad medžiotojai gali daryti ką nori ir kaip nori.

    Anaiptol, mūsų veikla yra griežtai reglamentuota, mes valstybei esame įsipareigoję sumedžioti kiekvienam medžioklės plotų vienetui nustatytus medžiojamųjų gyvūnų limitus, taip pat esame įsipareigoję mokėti sankcijas jei to neįvykdome, nes gyvūnų prieaugio perviršis daro įvairiausias žalas, ne tik ūkiui, bet ir pačiai gamtai. Gamta nenustoja veikti karantino metu, taip pat negali sustoti veikti ir medžioklė, nes medžioklė neapsiriboja gyvūnų sumedžiojimo ir išėmimo iš gamtos faktu.

    Medžiotojai iki šio fakto turi daugybė funkcijų, kurias reikia atlikti ir vykdyti. Taip sutapo, kad pirmoji karantino banga buvo pavasarį, kuomet medžioklės veikla ne ką mažiau intensyvi, tačiau medžiojama minimaliai, tik labai aiškiais nustatytais atvejais, ir žmonės su šūviais ir medžioklės keliamu triukšmu susiduria labai retai. Gal dėl to mes buvome nepastebimi.

    Dabar ruduo, žiemos pradžia- patys intensyviausi medžioklės sezonai, per kuriuos sumedžiojama didžioji dalis metinio prieaugio, laikas kada laukuose kanopiniai praleidžia vis mažiau, pradeda rinktis į didesnes bandas ir migruoti per miškus, į jaunuolynus, kur yra pagrindinė jų žiemos mitybinė bazė. Jei metinis prieaugis nebus apmažinamas šiuo metu, miškai patirs didelius nuostolius. Juos pagal mūsų šalies įstatymus turės kompensuoti ne kas kitas, o tų plotų medžiotojai, kurie neįvykdę sumedžiojimo normų.

    Tas pats gresia ir iš ūkininkų pusės, jei yra nuniokojami pasėliai ar kitos kultūros. O tuo tarpu visuomenėje vyrauja tokia propaganda, kad medžiotojai tik turtingi ponai, kuriems šaudymas į gyvūnus yra tik pramoga. Čia galima padaryti minties šuolį ir paminėti Afrikos kontinentą, ir dabartinę medžioklės ūkių situaciją. Ten irgi karantinas. Ten net ir „turtingi“ ponai dabar negali nuvažiuoti sumedžioti savo išsvajotą trofėjų. Su kuo susiduria šiandien Afrika?

    Profesionalūs ūkiai, kurie pažabodavo nelegalią medžioklę, brakonieriavimą, masinius gyvūnų naikinimus, ir racionaliai tvarkėsi medžioklės plotų vienetuose, kad juose visuomet būtų ir trofėjai, ir biologinė gausa, ir pusiausvyra, ir apsauga: jie šiandien nebeturi pagrindinio savo pragyvenimo šaltinio- medžiotojų. BET, ne jiems sunku išgyventi savanoje, nes nėra „turtingų“ dėdžių, o tiems liūtams, kuriuos dieną naktį medžioja brakonieriai ir parduoda juodojoje rinkoje už grašius…

    Kur gamtos mylėtojų ir kitų anti-medžiotojiškų pažiūrų organizacijų akys? Jie ploja rankytėmis, nes profesionalios medžioklės ūkiai nyksta, tačiau nemato, jog išnykstant tiems ūkiams taip pat išnyksta ir viskas ką tie ūkiai sugebėjo išsaugoti ir puoselėti. Nei viena rūšis neišnyko dėl profesionalios medžioklės veiklos. Priešingai, tai visada buvo motyvacija išsaugoti rūšis, suteikti joms apsaugą nuo kenkėjiškos veiklos, gerinti sąlygas ir reguliuoti taip, kad būtų pasiekta rūšies populiacijos kokybė ir augimas. Tik uždraudus profesionalią medžioklės veiklą, tokiose vietose labai dažnai tos rūšys nebetekdavo apsaugos ir pranykdavo, nes prapuldavo finansavimo šaltiniai ir žmogiškieji resursai.

    Net įrengus nacionalinius parkus, įvedus griežčiausias tvarkas niekas nesustabdo nelegalios veiklos, kuri daro milžinišką žalą, nebėra žmogiškųjų resursų, kad tokias teritorijas prižiūrėti. Kas tai turi finansuoti? Valstybei tai didelės išlaidos, ir daugeliu atveju tai neveikia… Tad ar tikrai trofėjinė medžioklė tik pramoga?

    Mes šiandien matome problemas keliamas ir brakonierių, kuriems jokie įstatymai negalioja, tuo labiau karantinas… Sumažėjus medžiotojų veiklai, proporcingai matomas brakonierių apraiškų pagausėjimas. Medžiotojai turi nustatytą tvarką, limitus, terminus, atrankos kriterijus ir t.t. Prie viso to, mus kaip ir visus kitus piliečius liečia vyriausybės nustatyti apribojimai dėl COVID-19 ir karantino režimas.

    Medžiotojai vykdydami savo veiklą privalo visų tų reikalavimų laikytis ir paisyti. Kaip ir visur, natūralu, yra tokių, kurie padaro klaidų, ar nesusipažinę, ar neatnaujinę aktualios informacijos. LMŽD jau seniai yra išsakiusi savo poziciją, jog nerekomenduoja rengti varyminių medžioklių vardan tikimybės užsikrėsti ir platinti virusą, bet jei klubas mato tam būtinybę, tuomet turi užtikrinti visas priemones ir aplinkybes, kad nebūtų pažeista nei tvarka, nei numatyti apribojimai.

    Vėl gi, tai yra medžioklės, yra klubai kurie savo plotuose turi sumedžioti šimtus elninių, ir be intensyvios medžioklės tai tiesiog nėra įmanoma. Jei klubai tai nustos daryti, toks žvėrių perteklius, ne tik kad padarys daug ūkinės žalos, tačiau mes patys susidursime su gyvūnais keliuose, kur statistika ir taip yra labai kraupi. Ir vėl gi, medžiotojai medžioja ne tik elninius, mes aktyviai kontroliuojame ir plėšrūnų populiacijas, saugome bioįvairovę ir reguliuojame labai pažeistą žmogaus veiklos pusiausvyrą gamtoje.

    Medžiotojas mano asmeniniu manymu yra tarpininkas tarp gamtos ir žmogaus veiklos, gal daugiau urbanizacijos: be medžiotojo nebus susitarimo nei iš vienos pusės. Būtent todėl, medžioklė yra veikla turinti tokias gilias šaknis: per daugelį metų pasikeitė ne tik medžioklės kultūra, jos apraiška, tačiau svarbiausia – jos reikšmė: medžiotojas iš noro puoselėti medžioklės amatą, turėti sveiką maistą savo šeimai, labai seniai suprato, kad tik šaudymas į gyvūnus ir nedarydamas nieko daugiau, tiesiog turės keliauti į kitą vietą, nes ten viską išnaikins.

  • Kitoks žvilgsnis į medžioklę

    Kitoks žvilgsnis į medžioklę

    Paskutiniai įvykiai dėl R.Janutienės veiksmų trukdant medžiotojams atlikti  teisėtus veiksmus , bei atsiliepimai elektroninėje erdvėje, įspaudė mane, kaip didelės medžiotojus vienijančios organizacijos vadovą, į kampą.  Privertė žvilgtelėti į situaciją medžioklės srityje iš šono. Suprantu, tai labai nepopuliaru ir žinau, kad gausiu daug kritikos  strėlių.

    Tenka pripažinti , turime žiaurų palikimą. Nueinančioji valdančioji dauguma, nuo pat   pirmų vadovavimo dienų turėjo  ir formavo neigiamą požiūrį į medžiotojų bendruomenę. Pastebėkite,  trečdalis seimo narių buvo medžiotojai, tačiau net jie , kaip stručiai „sukišo galvas į smėlį“, kad tik jų neužkliudytų. Mūsų interesus iš esmės gynė nemedžiotojai, pavardžių neminėsiu. Ši politika automatiškai persidavė vykdančiosios valdžios institucijoms. 

    Aplinkos ministerijos darbą žinau gerai trisdešimt metų, tačiau niekados nebuvo tokios situacijos, kad joje nebūtų žmogaus, su kuriuo galėtum aptarti rūpimus klausimus ir priimti sprendimus.  Pareigybių sąraše tokie žmonės yra, natūroje nėra. Kažkokia mistika, visada buvo galima pakalbėti apie nieką. Medžiotojus vienijančių visuomeninių organizacijų nuomonė tapo visai nesvarbi, nors kartais ministerija  surengdavo visai neblogus demokratijos spektaklius. Priimant naujas medžioklės taisykles buvo neatsižvelgta į medžiotojus vienijančių visuomeninių organizacijų nuomonę. Mes kovojome , kad būtų teisiškai  apibrėžta  sąvoka „Trukdymas medžioti“. Deja, valdžia iš dievo. Aplinkos apsaugos departamento vadovybė aiškiai suprato vykdomos politikos subtilybes ir iš karto pradėjo kapoti medžiotojus vienijančių visuomeninių organizacijų teises, atėmė net tas, kurias garantuoja medžioklės įstatymas, tačiau iki šiol negali atsakyti į vaikiškus klausimus, pvz.: Kodėl nepatvirtinta stojimo į medžiotojus egzaminų organizavimo tvarka? Kodėl kiekvienoje valdyboje skirtingas įstatyminės bazės interpretavimas? Kodėl nekeičiami stojančiųjų į medžiotojus klausimai pasikeitus medžioklės taisyklėms? Kodėl nėra medžiojamųjų gyvūnų sumedžiojimo limitų skirstymo politikos? ir t.t. Visas problemas medžiotojus vienijančios organizacijos pateiks naujai vyriausybei. Man atrodė , kad ši organizacija pradėjo užsiiminėti   savireklama , o ne konkrečiais darbais. Didžiausias šou pvz.: surašėme  medžiotojų būreliui 45 000 EUR baudą už tai, kad jis laiku nedeklaravo mokesčių, nors tuos mokesčius sumokėjo laiku. Kažkodėl viešai nepateikia duomenų, koks baudos dydis lieka po teismo sprendimo.  Didžiausi protokolų kiekiai surašomi  ne darbuojantis gamtoje, o tikrinant medžioklės lapus, čia visada randame klaidelių.   Aplinkos apsaugos departamento vadovybė iki šiol nesuprato, kad žvėris priklauso valstybei, tai valstybės turtas , kurį prižiūri ir gausina medžiotojus vienijančios visuomeninės organizacijos, tai nemaža apie 30 t. žmonių grupė, deja iki šiol su ja niekas nepanoro net susipažinti. Absurdiškiausia situacija susiklostė su su Aplinkos apsaugos agentūra, kuri pateikdama šalies nuomonę ES dėl švininių šaudmenų naudojimo uždraudimo net nepasidomėjo, kokios yra medžiotojus vienijančios visuomeninės organizacijos,  bandė pateikti tikrovės neatitinkančią informaciją prisidengiant medžiotojus vienijančių organizacijų vardu. Tiek ministerijos, tiek departamento  struktūrose valdininkai bijo priimti sprendimus, atsakyti į konkrečius klausimus, tapo įprasti atsakymai, mes nekomentuojam įstatymo, skaitykite įstatymus, kreipkitės į teismą.  Mokesčių mokėtojų pinigais išlaikome valdžios instituciją, o ji tyčiojasi…

    Skaudi tema, tai medžiotojus vienijančios visuomeninės organizacijos. Tenka pripažinti, pasirašyta bendradarbiavimo sutartis tarp visų medžiotojus vienijančių visuomeninių  organizacijų buvo sulaužyta jau po pusantros savaitės ir tapo niekine, deja ne mūsų iniciatyva.  Kai kurių draugijų vadovai iki šiol gyvena praeitimi,  neišmoko demokratijos pamokų ir nesugeba laikytis žodžio. Nepykit, kritinėse situacijoje, tokiose kaip stumbro, elnio, aiškių naktinių brakonieriavimu atvejais, tų organizacijų, kuriems priklausė tie medžiotojai vadovai, nesugebėjo viešai atsiriboti nuo šių veiksmų ir žmonių, visuomenei viešai ir aiškiai pasakyti, kad mes smerkiame tokius atvejus. Stručio politika čia nepasiteisino, o tik dar labiau kurstė aistras ir žemino visą medžiotojų bendruomenę. Noriu pasakyti, kad ne visada didžiausia kariauna laimi mūšius. Viešai sakiau ir sakysiu, visuomeninių organizacijų negalima suženyti su politinėmis organizacijomis, tai atneša pražūtį. Gerai, kai esi valdančioji dauguma, o kai opozicijoje. Net patys geriausi sprendimai lieka už borto. Šiandiena aiški stoka lyderių, atsidavusių gamtai, tradiciniai medžioklei, nesavanaudžių, turinčių autoritetą, galinčių laisvai kalbėti eteryje. Kaip bus toliau nežinau.

    Šiandiena, jeigu sekate įvykius, susiformavo labai nebloga trijų organizacijų bendrija, tai LMS “Gamta”, Sūduvos medžiotojų sąjunga ir Lietuvos ginklų savininkų asociacija. Šios organizacijos puikiai sutaria, randa sprendimus konkrečiose kritinėse situacijose ir kol kas bando atremti visus smūgius ir tikimės rezultatų. Lietuvoje pradėjo steigtis medžiotojus vienijančios organizacijos skambiais pavadinimais, tačiau iš esmės  tai siauro draugų rato grupelės, vykdančios vienokius ar kitokius lobistinius sprendimus.

    Tačiau čia nieko naujo, štai šalies aplinkosaugos politiką formuoja organizacija skambiu pavadinimu „Aplinkosaugos koalicija“, ją sudaro: Aplinkos informacijos centras – 5 nariai, bendrija „Atgaja“ – 3 darbuotojai, VšĮ Darnaus vystymo iniciatyvos – 1 narys,  Gamtos apsaugos asociacija „Baltijos vilkas“ – 23 nariai, Lietuvos entomologų draugija – 65 nariai, VšĮ Žiedinė ekonomika – 1 narys. Kaip matote klausimų daugiau negu atsakymų..

    Vis dėl to svarbiausia grandis, formuojant medžiotojo autoritetą, yra medžiotojus vienijantis klubas ar būrelis. Nepykit, jokia organizacija nepakels jūsų autoriteto vietos bendruomenės akyse. Čia Jūsų problema. Tačiau be pagarbos žemės ir miškų savininkui, vietos bendruomenėms rezultatas bus nulinis. Padarykite ūkininkas ar kaimo gyventojams šventę miške, išvirkite sriubą, prieš Šv. Kalėdas padalinkite po krepšelį koldūnų, su vaikais pavasarį iškelkite inkilus ar praveskite gamtos pažinimo pamoką miške ir t.t. Supraskime, be viso šito nieko nebus… Visada pasigendu medžiotojų bendruomenės aktyvumo renginiuose, gali daryti ką nori, tačiau išgirsi, niekas nenori važiuoti, pas mus medžioklė su varovais ir pan. Kai kažkas įspiria į užpakalį, tada rėkiama, ką veikia medžiotojus vienijančios visuomeninės organizacijos, o visuomeninės organizacijos susideda iš Jūsų brangieji.

    Pripažinkim, mūsų visų laukia dideli iššūkiai. Pasaulyje, dėl žmogaus veiklos, masiškai nyksta paukščių, žvėrių, žuvų rūšys, naikinami miškai, didėja vandenynų, grunto, oro užterštumas, šiltėja klimatas, visa tai veda į ekologinę katastrofą. Pasaulyje atsiranda jaunų žmonių grupės kurios kyla į kovą už planetos išsaugojimą savo vaikams, tai natūralu ir manau ši kova yra per maža, šios kovos purslai aptaško ir mus medžiotojus. Nors medžioklės vaidmuo šioje situacijoje yra mažas. Tačiau tik visuomenės švietimas, bendrų tikslų įvardinimas ir siekimas, sugebėjimas susėsti prie apvalaus stalo gali duoti rezultatų…

    Žiūrint filmuotą medžiagą su R. Janutiene manau nereikia pykti ant moterų, neišsipildžiusios svajonės, amžiaus krizė, „šakės“ rankose… Žiūrint iš meninės pusės, visai neblogai pasirodė. Reikia pagirti medžiotojus, kurie elgėsi profesionaliai, nekonfliktavo, padarė tik vieną klaidą, reikėjo pasisiūlyti padėti ūkyje, manyčiau konfliktas būtų išspręstas, nes „šakėms“ reikia vyriškų rankų, ko gero būtų pavaišinti cepelinais ir dar kai kuo.

    Šiuo metu laukiame naujos vyriausybės. Suformavome pasiūlymus ir pastabas Aplinkos ministrui, Seimo aplinkos apsaugos komitetui, Seimo kontrolieriui. Visas kritines situacijas reikia spręsti teisinėmis priemonėmis, štai Lenkijoje R.Janutienė su dukra būtų užsidirbę baudžiamąją bylą.

    Mūsų visų stiprybė vienybėje

  • Aukšto lygio medžioklės kultūros renginys

    Aukšto lygio medžioklės kultūros renginys

    Kitaip nepavadinsi. Prieš dešimtmetį puikioje Vyganto Vaišnoro pirmiausiai medžioklei skirtoje valdoje, pavadintoje „Stalų trikampis“,  pastatyta Šv. Huberto koplytėlė, kurią pašventino vienuolis, dabartinis Kretingos parapijos klebonas kun. Astijus Kungys. Renginyje dalyvavo visas būrys šalyje žinomų medžiotojų, kviesti svečiai.

    Ir štai koplytėlės įrengimo dešimtmečio proga V. Vaišnoras pakvietė gerokai per 100 medžiotojų ir jų draugų bei artimųjų iš visos Lietuvos. Šeimininko kviesti, rugpjūčio 14-osios pavakarę didžiausias būrys medžiotojų ir tam hobiui pritariančiųjų suvažiavo į „Stalų trikampį“.

    Tikriausiai daugeliui iškils klausimas, kodėl ta vieta pavadinta „Stalų trikampiu“? Vos už poros kilometrų nuo tos vietos, kurioje yra V. Vaišnoro valda ir pastatyta koplyčia Šv. Hubertui, į vieną tašką susieina Lietuvos, Lenkijos ir Baltarusijos sienos. Pabaigoje renginio grupelė susirinkusiųjų nuvyko į tą vietą.

    O renginys prasidėjo sveikinimo maršu, grojant Vilniaus pučiamųjų instrumentų ansamblio „Tauro ragai“ vyrams. Beje, dauguma iš jų yra medžiotojai.

    „Prieš dešimtmetį daugelis mūsų buvome kartu „Stalų trikampyje“, dalinomės medžioklės meno paslaptimis, meldėmės Šv. Huberto, visų medžiotojų globėjo, garbei už galimybę patirti miškuose Viešpaties Dievo kūrinijos didingumą ir įprasminome savo dėkingumą Šventojo Huberto koplytėlės įšventinimo ceremonijoje“, – tokiais žodžiais, surašytais kvietime atvykti į „Stalų trikampį“, pradėjo jo įkūrėjas V. Vaišnoras.

    Priešais koplytėlę ir susirinkusiuosius išsirikiavo „Tauro rago“ ansamblio dalyviai, prie mikrofono – V. Vaišnoras, Šv. Huberto bendrijos magistras, „Oksalio“ medžioklės reikmenų parduotuvių savininkas Gytis Misiukevičius ir iš Kauno atvykęs mažasis brolis, vienuolis Antanas Grabnickas, kuris pašventino koplyčią ir prie jos susibūrusiuosius.

    „Sveikinu visus, atvykusius į „Stalų trikampį“, – tokiais žodžiais renginį pradėjo jo sumanytojas V. Vaišnoras. Nuaidėjo Vilniaus pučiamųjų instrumentų ansamblio „Tauro ragai“ Šv. Huberto maršas.

    V. Vaišnoras paprašė medžiotojų Broniaus Paužos ir Kęstučio Gylio pakelti „Stalų trikampio“ vėliavą.

    Prie mikrofono pakviestas Šv. Huberto bendrijos magistras G. Misiukevičius: „Malonu, kad susirinko tiek prijaučiančiųjų medžioklei, esančių ir gal būsimųjų medžiotojų. Šiandien itin svarbus momentas, kad po dešimties metų šito altoriaus iškėlimo proga mes esame kaip niekada vieningi. Į renginį atvyko VISŲ Lietuvos medžiotojų draugijų atstovai. Už tai visiems susirinkusiems ploju. Pagaliau susivienijome ir galime drauge būti kartu, švęsti šventę. Ačiū Vygantui, kuris mus sukvietė prie neeilinio objekto – klausytis maldos, susikaupti, galvoti apie save, kaip medžiotojus, gamtos saugotojus, puoselėtojus, galvoti, kas bus po mūsų, nes tai yra labai svarbu.

    Esmė – ne mes šiandien, ne mes vakar, o kas bus rytoj. Jeigu mes, medžiotojai, apie tai negalvojame, tada mūsų kaip ir nebėra, neturime prasmės egzistuoti. Ir ypač svarbu, jeigu mes sugebame po savęs palikti kažką, ką prisimins mūsų vaikai, anūkai, mūsų pasekėjai, įvairūs žmonės ir sakys, kaip gera, kad buvo tokie žmonės, kurie kūrė, kurie statė tokias koplyčias, kurie rinkosi, kartu šventė, nežiūrėdami į savo politinius įsitikinimus, bet yra medžiotojai. Tai labai svarbu.

    Aš, kaip Šv. Huberto bendrijos magistras, itin džiaugiuosi V. Vaišnoro sumanymu pastatyti tokią koplyčią ir kai prie jos susirenka kilnūs medžiotojai. Šv. Hubertas mus suvienijo ir ves toliau į ateitį, rodys kelią, kaip mes turime eiti, kaip elgtis toliau. Linkiu visiems gero vakaro“.

    Paskui jis pratęsė savo pasisakymą, paaiškindamas, kodėl būtent broliai pranciškonai, kodėl jie yra čia ir garbina Šv. Hubertą. „Kai 1997 metais prasidėjo pirmosios užuominos apie Hubertines, būtent pranciškonai pasakė: taip, mes esame su jumis, su medžiotojais. Broliai pranciškonai yra mūsų dvasiniai rėmėjai, mūsų atspara, mūsų ramstis prieš tuos, kurie klaidingai mano apie medžioklę“, –patikino G. Misiukevičius.

    Prie mikrofono pakviestas mažasis brolis pranciškonas, vienuolis A. Grabnickas: „Garbė Jėzui Kristui. Brangieji, aš atvykau čia, nors nesu medžiotojas. Dievo įsakymą mylėti vienas kitą mes girdėjome daug kartų. Tačiau neretai žmonės nesiklauso vienas kito. Reikia išmokti girdėti vienas kitą. Girdėti Dievą, kalbant apie jo kūriniją. Šv. Hubertas savo gyvenimu tai įrodo.

    Paklausykite medžiotojų maldos: maloningasis Dieve, savo malone palaimink visus medžiotojus, visus, kurie šiuo metu klajoja miškuose ar laukuose, leisk laimingai sugrįžti į namus. Dėkojame Tau, kad laimini mus laimikiu. Leisk mums visada prisiminti, jog tai, Viešpatie, tavo dovana. Dėkojame Tau už medžioklės meno paslaptis, galimybę būti draugais, už nuostabią Tavo sukurtą kūriniją. Leisk mums visada prisiminti, Viešpatie Dieve, jog visa tai yra iš Tavęs. Tu esi visos kūrinijos pradžia ir pabaiga. Šventasis Hubertai, melskis už mus, amen“.

    Mažasis brolis pranciškonas, vienuolis Antanas pašventino Šv. Huberto koplytėlę ir visus susirinkusiuosius. Šv. Huberto bendrijos magistras G. Misiukevičius paragino aukoti bažnyčiai.

    Aplinkos ministras Kęstutis Mažeika sakė, jog tai turėtų būti vienijimo žodis visoms Lietuvoje esančioms medžiotojų draugijoms, pirmą kartą jų atstovams, susirinkusiems į vieną vietą, – sutarti dėl vieningos medžioklės sistemos, dėl medžioklės įstatymo, dėl vieningų renginių, gražių kultūrinių švenčių, etikos taisyklių. Visa tai tikrai galima ir mes, medžiotojai, laukiame. „Pirmiausiai būtina pasidžiaugti per pastaruosius metus atsirandančia medžiotojų vienybe. Visuomenėje daug atgarsių dėl medžioklės vertinimo ir neretai neigiamų. Medžiotojams reikia džiaugtis, kad bent Dievas su mumis. Bažnyčios palaikymas yra labai svarbus. Ta bendrystė „Stalų trikampyje“, kuri čia vyksta jau dešimtmetį, yra svarbus, didžiulis pavyzdys visiems Lietuvos medžiotojams. Šaunu, kad dabar kartu yra visų medžioklės organizacijų atstovai“, – kalbėjo jis.

    Ministras „Stalų trikampiui“ padovanojo ir kartu su daugeliu susirinkusiųjų pasodino ginkmedį, itin atsparų net radiacijai, ir pažymėjo, jog jis turi vienyti visus šalies medžiotojus. Priminė, jog būtina saugoti gamtą.

    Sveikinimo žodį tarė Raimondas Ribačiauskas medžiotojų sąjungos „Gamta“ prezidentas. Jis patikino, jog tokių klubų, kaip „Stalų trikampis“, Lietuvoje yra nedaug. Nedaug asmenų, kaip V. Vaišnoras, daro tokius medžioklei reikšmingus darbus, vienija Lietuvos medžioklės istoriją, kultūrą, tikėjimą.

    Medžiotojų sąjungos „Gamta“ prezidentas V. Vaišnorui įteikė Šv. Huberto vardinį kryžių, kuriuo apdovanojami žmonės, ypatingai nusipelnę gamtai, aplinkosaugai.

    Neeilinės medžioklės sodybos „Stalų trikampis“ savininkas V. Vaišnoras dėkojo visiems klubo nariams, kurie prisidėjo ją kuriant. Tai vieta, kurioje yra medžiotojų klubo „Kurkliai“ vienetas, medžioklės plotai, tačiau medžiotojai susirenka „Stalų trikampyje“.  Jis išvardijo daugybę rajonų, miestų, iš kurių į šį renginį suvažiavo medžiotojai, atvyko net kaimynų latvių. Itin džiaugėsi, kad į šventę atvyko koplytėlę Šv. Hubertui sukūręs architektas, dizaineris Aurimas Kliučininkas ir jam 50-mečio proga įteikė Šv. Huberto statulėlę.

    Taip pat apdovanojo ir ką tik savo gimtadienius atšventusius medžiotojus. Daugelis atvykėlių įteikė dovanas ir sodybos šeimininkui, patikindami, jog surengtas neeilinis medžioklės kultūros renginys.

  • Medžiotojo manifestas

    Medžiotojo manifestas

    Augant ekonominiam ir socialiniam išsivystymui, o globalinei urbanizacijai kylant labai sparčiai, žmonės darosi vis labiau priešiški medžiotojų ir pačios medžioklės atžvilgiu. Kur slypi tokio neigiamo visuomenės vertinimo šaknys ir ar jis toks buvo visada? Kodėl šiais laikais žmonės vis dar medžioja? Ar tai moralu ir reikalinga?

    Nuo seniausių laikų (daugiau kaip 3 mln. metų prieš mūsų erą) iki pat Neolito laikotarpio medžioklė buvo pats svarbiausias maisto, drabužių bei socioekonominių santykių šaltinis. Ji užėmė svarbią vietą socialiniame bei dvasiniame pirmykščių visuomenių gyvenime, kurios daugiausia buvo paremtoms gentiniais santykiais. To meto medžiotojai buvo gerbiami ir vertinami bendruomenių nariai, nes nuo jų įgūdžių tiesiogiai priklausė kitų genties narių galimybės išgyventi.

    Pirmasis medžioklės reikšmės sumažėjimas pasireiškė po pasaulinės žemės ūkio revoliucijos (10000-12000 metų prieš mūsų erą), po kurios žmonės pradėjo gyventi sėsliai. Žinoma, kaip ir kiekviena revoliucija, taip ir žemdirbystės plito ne visomis kryptimis ir ne vienodu greičiu. Verta paminėti, kad dabartinės Lietuvos teritorijoje gyvenusių genčių gyvenime medžioklė išliko svarbiausiu maisto bei prekybos šaltiniu iki pat 5-2 tūkstantmečio prieš Kristų, tai yra nuo 5 iki 10 tūkstančių metų ilgiau nei artimuosiuose rytuose gyvenusių mūsų protėvių, kurie pirmieji įvaldė ūkininkavimo meną. Tik II-III mūsų eros amžiuje naminių gyvūnų mėsa tapo svarbesne mūsų gentainių raciono dalimi. Naminiai gyvūnai tuo laikotarpiu jau sudarė du trečdalius viso gyvulinės kilmės maisto, patekdavusio ant Baltų genčių stalo, ir tik vienas trečdalis tekdavo žvėrienai. Nepaisant to, kad Medžioklė užleido vietą žemdirbystei, kaip pagrindiniam maisto šaltiniui, ji išliko svarbi ekonominiu požiūriu, nes žvėrių odos ir kailiai buvo pagrindinis prekybinių mainų objektas, o brangiaplaukių žvėrių kailiukai ilgą laiką atstojo pinigus. Šio laikmečio medžiotojai buvo taipogi gerbiami ir užėmė svarbią vietą visuomenėje. Medžiotojai palaikydavo ekonominius santykius su kaimynais, jiems neretai tekdavo ir genties gynėjų vaidmuo, nes medžioklių metu išmokdavo valdyti ginklus bei joti geriau už savo gentainius.

    Visuomenėje svarbiausias medžiotojų įvaizdžio nuosmukis įvyko viduramžiais V – XVI a., kuomet medžioti galėjo tik nuosavybės teisę į žemę turintys feodalai, todėl medžioklė tapo išskirtinai tik aristokratijos privilegija. Didžioji dalis eilinių piliečių atitolo nuo medžioklės, nes ji buvo draudžiama to meto statutų, su retomis išimtimis -tokiomis, kaip Valakų reforma pagal kurią buvo leista valstiečiams medžioti plėšrūnus ir smulkiuosius žvėrelius tam tikrose žemėse. Tai, žinoma, buvo daroma iš išskaičiavimo, nes buvo naudinga didiesiems žemvaldžiams, valdžiusiems didelius medžioklės ūkius, kuriuose stengtasi išlaikyti gyvybingas elninių populiacijas. Kita eilinių piliečių dalis tapo pirmaisiais brakonieriais ir stambiuosius kanopinius, teisiškai priklausančius feodalams, medžiojo slapčiomis. Būtent tuomet plačioji visuomenė medžioklę pradėjo asocijuoti su nelygybe, neteisybe, prabanga ir snobizmu. Nedaug to laikmečio požiūris skiriasi nuo šių dienų medžioklės vertinimų visuomenėje.

    Nauji permainų vėjai medžioklės ūkyje atnešti po audringų politinių santvarkų perturbacijų XX amžiaus pradžioje. Lietuvoje tai tapatinama su valstybės atkūrimu 1918 metais, po kurio gyvosios gamtos ištekliai tapo jos nuosavybe. Pagal to meto teisinį reguliavimą valstybinius miškus nuomotis galėjo tik medžiotojus vienijančios asociacijos, o privačiuose plotuose buvo leista medžioti tik tuomet, jei jie buvo didesni nei 100 hektarų. Tai paskatino tarpukario Lietuvos medžiotojus vienytis, o vienas iš pagrindinių iniciatorių buvo profesorius Tadas Ivanauskas, įkūręs didžiausią tuometinę Lietuvos taisyklingos medžioklės draugiją. Ši organizacija stipriai prisidėjo prie gyvosios gamtos išteklių atstatymo, sunykusių Rusijos imperijos okupacijos metais, medžioklės kultūros kėlimo bei naujos vakarietiškos lietuviškosios medžioklės tapatybės kūrimo. Taigi, tarpukario Lietuvoje medžiotojų įvaizdis išgyveno renesansą, nes juo rūpinosi ir savo pavyzdžiu jį kėlė tokios asmenybės, kaip žymiausias Lietuvos gamtininkas prof. Tadas Ivanauskas, lietuviškos operos primarijus Kipras Petrauskas, lietuviškosios miškininkystės tėvu vadinamas prof. Povilas Matulionis bei kiti to laikmečio visuomenės šviesuoliai.

    Sovietmečiu ne tik gyvosios gamtos ištekliai, bet ir medžioklės plotai tapo valstybės nuosavybe. Buvo pradėta rūpintis žvėrių populiacijų, sumažėjusių II-ojo pasaulinio karo metu, gausinimu, kitų gyvūnų rūšių introdukcija, be to, pradėta kovoti su brakonieriavimu. Nepaisant to, gamtininkus, visuomenę bei pačius eilinius medžiotojus piktino privilegijuota „nomenklatūrinių” medžiotojų padėtis, todėl šiuo laikmečiu medžiotojų įvaizdis vėl stipriai sumenko. Akivaizdu, kad pasekmės vis dar jaučiamos iki šių dienų.

    Šiandien kanopinių žvėrių miške kaip niekad daug – bent jau popieriuje. Lūšių skaičius nuolatos auga, ne išnykimas, o veikiau intensyvesnis vilkų populiacijos reguliavimas tapo dažnesniu diskusijų objektu, be to, neseniai užfiksuotas nuolatos Lietuvoje gyvenantis lokys… O tuo metu Lietuvos medžiotojai tapatinami su ūsuotais bebrais, turtingais verslininkais, lobistais, didžiaisiais žemvaldžiais, kitaip tariant, feodaliniais snobais… Kodėl būtent toks šių dienų medžiotojo įvaizdis piešiamas medijų informacinio lauko erdvėje ir vis dar išgyvena tokį reikšmingą nuosmukį?

    Viena iš pačių svarbiausių (galbūt pati svarbiausia) problemų yra visuomenės švietimo trūkumas. Nedaugelis paklaustas pasakys, kodėl žmonės medžioja šiais laikais, kai to daryti nebebūtina, kad išgyventum. Vienas žinomiausių šių dienų Lietuvos gamtininkų, ornitologas, gamtos fotografas Marius Čepulis yra pasisakęs ne kartą šia tema:

    „ … pati medžioklė būtina, nes mes, žmonės, esame išnaikinę visus plėšrūnus, tad medžiotojai turėtų atlikti plėšrūnų vaidmenį – reguliuoti žvėrių skaičių. Plėšrūnas normalioje ekosistemoje privalo būti – nuo jo priklauso, kiek bus kitų žvėrių…“

    Verta pabrėžti, jog gamtininkas nesako, kad plėšrūnus išnaikino medžiotojai, bet sako, kad juos išnaikinome mes – žmonės. Būtent, mes, žmonės – ir tie, kurie palaiko medžioklę, ir tie, kurie ne – įsiveržėm ir savo ūkine veikla suardėme natūralius plėšrūnų biotopus, dėl ko stambieji plėšrūnai pasitraukė, arba jų populiacija sumažėjo tiek, kad jie nebeįstengia atlikti populiacijų reguliacinės funkcijos. Prie to, kad medžioklė tapo būtinybe, esame prisidėję mes visi, bet „barstytis pelenais“ dėl to dažniausiai tenka tik medžiotojams… Neįtikino? Štai kito Lietuvos gamtininko ir aplinkosaugininko Selemono Paltanavičiaus mintys:

    „ … Be to, tie, kas neigia medžioklę, negali pripažinti, kad žmonija padarė klaidų, kurias ištaisyti, ko gero, nepavyks net to aktyviai siekiant. Kokios jos? Pasirodo, kad dėl žmogaus veiklos pakeistoje aplinkoje (kai kur tikrajai gamtai likę vos keli procentai natūralios gamtos) neliko nieko kito, kaip žaisti pagal netikusias taisykles – reguliuoti žmogui žalą darančių gyvūnų populiaciją arba veisti tuos, kuriuos žmogus išnaikino. Ar galima sustoti ir to nedaryti? Ko gero, šiandien tai jau neįmanoma. Taigi medžioklė, kaip vienų rūšių gausos ir kitų rūšių apsaugos priemonė, turi gyvuoti. Kol kas niekas nepasiūlė nė vieno racionalaus būdo šiai problemai kitaip spręsti…“

    Kas vis tik nutiktų, jeigu staiga nustotume medžioti ir nebereguliuotume žvėrių populiacijų?

    Rumunijos pavyzdys parodė, kad toks eksperimentas, prasidėjęs 2016 metais, kuomet buvo uždrausta rudųjų lokių, vilkų ir lūšių medžioklė, nepavyko, nes 2019 metais lapkričio mėnesį vykusiu balsavimu senate vėl buvo pritarta leidimui reguliuoti lokių skaičių, o pagrindine to priežastimi įvardijami Rumunijos ūkininkų patiriami finansiniai nuostoliai. Kitas pavyzdys – Kenija, kurioje medžioklė uždrausta nuo 1977 metų. Bendras populiacijų gausos sumažėjimas šiandien šioje šalyje siekia daugiau kaip 70%. Pagrindinė to priežastis – suprastėjusi gyvūnų apsauga ir dėl to įsigalėjęs brakonieriavimas.

    Rimtų išvadų ir apibendrinimų iš šių pavyzdžių daryti neverta, tai mokslininkų darbas. Tiesiog norėtųsi, kad priimant panašius sprendimus racionalus protas visuomet imtų viršų…

    Kitas poleminis aspektas, dažnai prisidedantis prie neigiamo visuomenės požiūrio formavimosi, yra moralės klausimas. Moralės normas nustato bendruomenė, visuomenė, papročiai, religija ar filosofija. Niekas turbūt nesiginčys, kad medžioklė – viena seniausių žmogaus veiklų, todėl gali būti „pateisinama“ moraliniu požiūriu kaip tradicija. O kaip yra su visuomenės nuostatomis? Kodėl tos pačios visuomenės nariai smerkia, nepalaiko ir priekaištauja kitai tos pačios visuomenės daliai už tai, kad ši atlieka funkciją, prie kurios būtinumo pirmoji prisidėjo tiek pat, o gal dėl savo dydžio ir dar daugiau? Kuo visuomenės dalis, valganti mėsą, geresnė už medžiotojus, jei dėl šio jos poreikio naminiai gyvūnai yra penimi su tikslu juos šaltakraujiškai nužudyti ir suvalgyti, neatsižvelgiant nei į fizinę būklę, amžių ar lytį? Ar tai neskamba veidmainiškai? Kitas moralinių normų šaltinis – religija (kalbama apie Krikščionybę). Senojo testamento Pradžios knygoje Pr 27, 3-4, 20 Izaokas, Abraomo sūnus, paskutinėmis savo gyvenimo dienomis liepė savo sūnui, įgudusiam medžiotojui Esavui parnešti Izaoko taip mėgiamos žvėrienos. Paklausęs sūnaus, kodėl taip greit grįžo, šis jam atsakė, jog medžioklė buvusi sėkminga, nes Viešpats suteikė jam laimę. Ar daugelis iš mūsų žino, kad pats Viešpats Dievas laimina medžioklę? Žinoma, medžiotojai to negali laikyti žvėrių žudymo pateisinimu, veikiau tai turėtų įpareigoti medžioklę laikyti tauriu, gamtą tausojančiu ir dvasingu užsiėmimu.

    Senasis testamentas. Pradžios knyga. Pr 27.
    3 Taigi imk savo ginklus – strėlinę ir lanką, išeik į laukus ir sumedžiok man žvėrienos. Tuomet paruošk man gardų valgį, kaip aš mėgstu, ir atnešk jį man pavalgyti, idant prieš mirdamas tau suteikčiau savo sielos palaiminimą“.
    20 Bet Izaokas savo sūnų paklausė: „Kaipgi, mano sūnau, taip greitai suradai (žvėrienos aut.)?“ O jis atsakė: „Viešpats, tavo Dievas, suteikė man laimę“.

    Kitoje Šventojo rašto dalyje, Naujojo testamento apaštalo Pauliaus pirmajame laiške Timotiejui 1 Tim 4, 1-5 minima, kad negalima „ … susilaikyti nuo maisto, kurį yra sukūręs Dievas, kad jį su padėka priimtų tikintieji… “ Akivaizdu, kad Dievo kūrinių – laukinių žvėrių naudojimas maistui Naujojo testamento požiūriu yra ne tik neuždraustas, bet ir skatinamas. Vis dėlto apie padėką kūrėjui už Jo suteiktas dovanas dažnas medžiotojas šiandien užmiršta. Medžiotojui ši Šventojo rašto eilutė turėtų suteikti prasmę sumedžiotus žvėris pagerbti medžio šakele. Toks žestas gali, o galbūt turi būti laikomas padėkos kūrėjui ženklu? Aišku, kad Šventojo rašto eilutės gali būti suprantamos ir interpretuojamos skirtingai, bet faktas tas, jog oficiali Vatikano pozicija aiški ir nedviprasmiška – atrankinė medžioklė krikščioniškosios bažnyčios nedraudžiama.

    Naujasis testamentas. Pirmasis laiškas Timotiejui. 1 Tim 4
    1 Dvasia aiškiai sako, kad paskučiausiais laikais kai kurie žmonės atkris nuo tikėjimo, pasidavę klaidinančioms dvasioms ir demonų mokslams, 2 veidmainingiems melo skelbėjams, turintiems sąžinėje įdiegtą nusikaltimo ženklą, 3 draudžiantiems tuoktis, liepiantiems susilaikyti nuo 4 maisto, kurį yra sukūręs Dievas, kad jį su padėka priimtų tikintieji ir pažinusieji tiesą. Kiekvienas gi Dievo kūrinys yra geras, ir niekas neatmestina, kas priimama su padėka, – 5 juk visa tai pašventinama Dievo žodžiu ir malda!

    Daugialypio filosofinio moralės aspekto analizė verta atskiro straipsnio ar net knygos, bet apibendrinus būtų galima pasakyti, kad šiuo požiūriu argumentų už medžioklę visuomet galima surasti tiek pat, kiek ir prieš…

    Dar viena opi problema, prisidedanti prie viešosios nuomonės formavimosi, yra medžiotojų bendruomenės komunikacijos klaidos. Ar tikrai verta skelbti nuotraukas su sumedžiotais žvėrimis laisvai prieinamuose socialiniuose tinkluose, kuriuose tiesiog tarpsta visokio plauko „heiteriai“, juos naršo vaikai ir kita plačiosios visuomenės dalis, kuri dėl miestietiško gyvenimo būdo dažnai būna atitolusi nuo agrarinio gyvenimo ir gamtos? Kalbant apie šiuo metu rodomą televizijos laidą, skirtą medžiotojams, taip pat kyla klausimas, ar būtina rodyti, pavyzdžiui, stirnas tempiamas už galinių kojų miško kirtimu arba šunų draskomą stambiakanopį fone skambant medžiotojų juokui? Medžiotojai prie sumedžiotų žvėrių ir jų dorojimo pripratę, bet kaip turi jaustis žmogus, tai matantis pirmą kartą, kurio nuomonę apie medžioklę suformavo tas pats priešiškas informacinis laukas?

    Kita problema – rezonansiniai įvykiai, kaip kad „šviežiausias“ iš jų – stumbrės istorija…

    Pastarasis įvykis medijų išviešintas ir išnarstytas po kaulelį, todėl dar viena įvykio interpretacija nieko neduotų, galbūt tik verta paminėti faktus, kad kaltasis išaiškintas, nubaustas, gamtai padaryta žala atlyginta… Bet ar atlyginta medžiotojų bendruomenės įvaizdžiui padaryta žala? Faktas – tokie ir panašūs įvykiai garbės nedaro nei ilgadančiui ūsuočiui, nei eiliniam medžiotojui… Ištikus tam tikros visuomenės grupės (šiuo atveju, medžiotojų) viešųjų ryšių krizei, labai svarbu ne tik ką ir kaip komunikuoja jų lyderiai, jas vienijančių organizacijų atstovai, bet ir eiliniai žmonės, tokie kaip aš ir jūs. Subjektyviai būtų galima išskirti tris visuomenės grupes: palaikantys medžioklę, visiškai nepalaikantys ir svyruojantys, pastarųjų dalis visuomenėje, kaip rodo užsienio šalių patirtis, yra didžiausia. Su iš principo nusiteikusiais prieš medžioklę diskutuoti sunku net ir argumentų kalba, bet kalbėjimas su svyruojančiais gali duoti gerų rezultatų. Šiuo metu registruotų medžiotojų Lietuvoje yra apie 30 tūkst., tarkim, kad kiekvienas iš jų pakalbėtų su penkiais aplinkiniais ir išsakytų pagrindinius argumentus už medžioklę, o tie penki tą patį padarytų kitiems penkiems, tuomet susidarytų 750 tūkst. žmonių grupė visuomenėje (palyginimui, 2016 metais į rinkimus atėjo balsuoti 1273 tūkst. rinkėjų), kuri gebėtų kritiškiau vertinti medijų eskaluojamą informaciją.

    Žinoma, ne paskutinėje vietoje yra pačių medžiotojų švietimo medžioklės etikos, tradicijų, žvėrių selekcijos, gyvosios gamtos apsaugos klausimais. Ar tikrai kiekvienas selekcininko kvalifikaciją įgijęs medžiotojas šiandien geba nustatyti gamtoje gyvų elninių žvėrių amžių bei priskirti juos atrankinės medžioklės grupei, o ar tikrai gali kiekvienas atskirti lietuviškuosius medžioklės šaukinius arba įvardyti priemones, kuriomis galėtų padėti nykstančių rūšių gausinimui ir išsaugojimui? Galbūt vertėtų pasekti kai kurių Lietuvos atestuotų inžinierių pavyzdžiu, kuriems privaloma per 5 metus išklausyti mažiausiai 20 valandų paskaitų profesine tematika? Galbūt toks sprendimas ne tik pagerintų gyvūnų apsaugą, pakeltų atrankinės medžioklės kokybę, bet ir paskatintų medžiotojus vienijančių organizacijų gyvybingumą, juk Imanuelis Kantas kartą pasakė, kad teorija be praktikos skamba juokingai, o praktika be teorijos yra akla.

    Kas geriau, jeigu ne jo darbai kalba už žmogų? Tą patį būtų galima pasakyti ir apie visuomenės grupes… Kokia galėtų būti visuomenės reakcija, jeigu, pavyzdžiui, kiekvienas medžiotojų būrelis ar klubas kasmet prieš Kalėdas, Velykas, o galbūt ir be progos pasidalintų savo laimikiu su artimiausiais senelių ar vaikų globos namais? Kokia galėtų būti tėvų reakcija, jeigu medžiotojai suorganizuotų ekskursiją į mišką ir jų vaikams papasakotų apie jame gyvenančius gyvūnus, parodytų jų pėdsakus bei kitus jų veiklos ženklus? Argi medžiotojo-miško draugo arba medžiotojo-filantropo įvaizdis atrodo toks neįtikimas?

    Paskutinė šiame straipsnyje (bet ne paskutinė apskritai) įvardijama problema, dėl kurios kenčia medžiotojų įvaizdis, yra naujosios kartos lyderių bei nuomonės formuotojų stoka didžiojoje medžiotojų bendruomenės dalyje, kuri dažnai lieka nebyli ir nematoma. Šiuo metu veikliausi ir labiausiai matomi feodaliniai snobai tapatinami su Lietuvos medžiotojų bendruomenės veidu. Kas iš tikrųjų sudaro šią bendruomenę? Kaip parodė 2017 metais Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugijos atlikta anketinė apklausa, kurioje dalyvavo 19000 medžiotojų iš visos Lietuvos, šią bendruomenę daugiausia sudaro aptarnavimo srities darbuotojai – 18%, pensininkai – 18%, ūkininkai – 15% bei kita veikla užsiimantys žmonės – 19%. Mažas mėnesines pajamas gauna 36,3%, vidutines 40,1%, dideles 18,1% ir labai dideles tik 5,5% Lietuvos medžiotojų. Argi ši statistika nerodo, kad Lietuvos medžiotojams „atstovauja“ ne tie, kurių yra daugiausia ir kurie sudaro kritinę masę? Be medžiotojų, priklausančių daugumai, asmeninės atsakomybės prisiėmimo už savo bendruomenę ir jos įvaizdį, ko gero, pokyčių tikėtis neverta…

    – Medžiotojai, ar jums (mums) rūpi medžioklės, gamtos ir gyvūnų apsaugos bei tradicijų ateitis?

    Jei taip, tuomet reikia imtis aktyvių veiksmų siekiant pagerinti medžiotojų įvaizdį visuomenėje tam, kad būtų užkirstas kelias ateityje neadekvačiam teisiniam reguliavimui arba galimam visiškam šios ūkinės veiklos, pomėgio, pareigos, galbūt kai kam gyvenimo būdo uždraudimui.

    Nuo ko pradėti? Galbūt nuo savęs ir savo aplinkos?

    „Miske.lt“
    Vaidas Martinkus

  • Medžioklės kultūra ir tradicijos prasidėjo nuo skrybėlių

    Medžioklės kultūra ir tradicijos prasidėjo nuo skrybėlių

    Šiandien bet kuris, einantis žvėrių takais, apie medžioklės kultūrą, tradicijas gali daug ką pasakyti. O juk buvo laikas, kai karai, įvairios santvarkos jas naikino ir keitė ne kartą. Atsirasdavo naujų ir visai netikėtų formų, neretai atneštų iš kitų šalių.

    Dabar medžioklės kultūra ir tradicijos vėl tampa vis aukštesnio lygio. O kokios buvo 1973 metais, kai aš tapau medžiotoju? Šv. Huberto – medžiotojų globėjo – dienos tada dar nešventėme. Tačiau jau neretai už taiklų šūvį prie skrybėlės ar striukės atlapo kišome eglės šakelę. Tokią pat padėdavome ant sumedžioto žvėries.

    Kostas Slivskis 1973 m

    Jau imtasi reikalauti į žvėrį šauti iš atstumo, leidžiančio sumedžioti. Jau būta ir kalbų, jog reikia šauti taip, kad žvėris kristų vietoje, nesikankintų ir nenubėgtų sužeistas. Būtina sumedžioto ar sužeisto žvėries paieškai turėti tam skirtos veislės šunį. Tačiau tai ir šiandien neretai pamirštama, ne visi medžiotojų kolektyvai turi tam tinkamą šunį, o medžioti nori ir neretai nugali azartas – šaunama iš per tolimo atstumo. Ir dar nevalia pamiršti: padorumas reikalauja, kad į žvėrį šautų tas, kuriam laimikis arčiau.

    Tais laikais šovinius darėmės patys. Kai kurie senesni to meto medžiotojai šovinynuose dar turėdavo šovinių su dūminiu paraku. Pykštelėdavo į žvėrį, pasipildavo dūmų kamuolys ir… nematydavo, ar žvėris krito. Šovinius darėme su paraku „Sokol“ (rusiškai), vėliau atsirado dar geresnis – „Bars“.

    Pakalbėkime apie aprangą, kuri neabejotinai yra medžiotojų kultūros dalis.Tais septintojo dešimtmečio metais daugelis į medžioklę ėjome vilkėdami padėvėtą lietpaltį, prastesnę striukę ir kelnes. Žiemą neretai viršutinis rūbas buvo rusiška šimtasiūlė, užmaukšlinta nutrinta ausinė.

    Tačiau populiarėjant medžioklei, ypač didesniuose šalies miestuose, greitai viskas pasikeitė ir medžiokliai ėmėsi rengtis kilniau, puošniau, su medžioklei skirtais rūbais.

    Teisybės dėlei reikia pasakyti, jog tada, prieš tuos 50 metų, medžioklės reikmenų parduotuvių net nebuvo. Gal nebuvo finansinių galimybių, gal ir supratimo trūko. Dabar bene kiekvieno rajono centre yra specialios medžioklės parduotuvės – jose rasi kokių tik nori medžioklinių drabužių, įvairiausių skrybėlių ir būtent medžioklei skirtų ausinių, ginklų, šaudmenų, atributikos, šiuolaikinių medžioklės prietaisų.

    Tačiau mūsų, „Kontaučių“ (Plungės r.), klubo medžiotojai gali didžiuotis, jog 1975 metais užsisakėme ir Plungės siuvykloje kiekvienam nariui pagal galvos dydį iš dirbtinės odos pasiuvo skrybėles. Visas vienodos formos. Tiesa, žalios odos nebuvo, tad skrybėles pasiuvo juodas.

    Vienodos visų medžioklės dalyvių skrybėlės gerokai pagražino dvivamzdžius nešiojančius vyrus. Jie tapo lyg kokie kariškiai. Vėliau į klubą ateinančius ne visada bepavykdavo prikalbinti užsisakyti skrybėlę, tad, laikui bėgant, skrybėlėtų medžiotojų sumažėjo. Na, atsirado prabangesnės, kilnesnės, ne iš dirbtinės odos.

    Dažnai pasižiūriu į tas senas nuotraukas, kur medžiotojai vienodomis skrybėlėmis. Jos neabejotinai pasako, jog ir tada jau norėjome kiek įmanoma labiau kelti medžioklės kultūrą, atsirado naujų tradicijų, trofėjų parodos, imtasi rengti sezono uždarymo šventes, įvairiais būdais bendrauta su vietos gyventojais.

    Kita tame klube apie 1975 metus prasidėjusi medžioklės kultūros dalis – ragu paskelbiama medžioklės pradžia ir pabaiga. Rago garsu imtasi pagerbti ir sumedžiotą žvėrį. Tada, septintajame dešimtmetyje, nedaug kur tai buvo daroma. Retas klubas ir ragą turėjo, tad pūtėme į šautuvo vamzdį – taip pagerbdavome laimikį, ypač jei tai buvo girių karalius – briedis.

    Medžioklės kultūra būtina tarpusavyje bendraujant medžiotojams. Vėlgi prisiminsiu senus laikus. Sumanėme savo kolektyve išgyvendinti keiksmažodžius. Net tai kontroliuojantis žmogus buvo paskirtas, o už susikeikimą nustatyta 10 kapeikų (rusų pinigais) bauda. Regis, nedideli pinigai, bet per būrį medžiotojų susirinkdavo nemažai. Pinigai buvo dedami į klubo namelyje esančią specialią dėžutę įvairioms lėšoms. Iš pradžių ta dėžutė greitai prisipildydavo, o paskui keiksmažodžių ėmė mažėti. Dabar jau retai šiame klube jį beišgirsi.

    O kokios buvo medžioklės? Tada nė minties nebuvo apie samdytus varovus. Susirinkę medžiokliai išsiskaičiuodavo pirmais, antrais ir paeiliui eidavo varovais. Tiesa, jei miškas mažesnis, kartais ir varovų mažiau tereikėdavo. Retai kur traukdavo numerius, į kokią vietą per varymą stoti. Geresnėje vietoje (per kurią didesnė tikimybė, jog bėgs žvėris) stodavo labiau patyręs, taiklesnis medžiotojas ir ne bet kur, o ant žvėrių pramintų takų.

    Vykdėme valstybinius planus. Mus tuometinė valstybė vertė tai daryti, o už tai gaudavome tik kapeikas. Tad nieko nuostabaus,  jog neretai medžiokliai pasavivaliaudavo.

    Sumedžiotus žvėris veždavome į mėsos kombinatus. Už tai tuometinė sovietinė mūsų valstybė gaudavo valiutos (dolerių). Didesnė dalis tų dolerių atitekdavo Maskvai. Už likusius (regis, 20 proc.) Lietuva iš užsienio pirkdavo brangios medicininės aparatūros, miško technikos. Bijau pameluoti, bet girdėjau, jog Vilniuje filharmonijos akustikos įranga nupirkta Vokietijoje už medžiotojų pinigus.

    Manau, jog ne kiekvienas šiandieninis medžiotojas apie tai ir žino. Ką jau bekalbėti apie medžioklės priešininkus, kurie jokio supratimo neturi apie medžioklės naudą ir žvėrių takais einančiuosius tiesiog vadina žudikais.

    Briedžius medžiojome tik valstybei. Reikalaudavo, kad šautume į galvą, sprandą, kad mėsa nebūtų kruvina, aukštesnės kokybės. Tai kartais ir pamatydavome bėgantį briedį – prasižiojusį, su išdaužytais dantimis. Baisu…, bet taip buvo.

    Tiesa, gal apie 1980 metus būreliui jau leisdavo kasmet sumedžioti jauniklį. Buvo licencijos ir apie pusę šernų atiduodavome valstybei. Tas pats su stirnomis. Kiek žinau, šiauresniuose Lietuvos rajonuose, kur yra daugiau elnių, valstybei rajono medžiotojai atiduodavo po kelis šimtus elnių.

    Net lapių, usūrinių šunų, kiaunių kailius kurį laiką privalėjome pristatyti į paruošų kontoras. Tada mūsų moterys buvo „pamišusios“ dėl palto apykaklės iš lapės kailio, dėl kepurės iš usūrinio šuns kailelio, tad ne visi kailiai atsidurdavo paruošų kontorose.

    O kai padidėjo bebrų populiacija, ir jų kailiai ten keliaudavo. Kurį laiką reikėjo ir šernų kailius atiduoti paruošoms, bet greitai atsisakė – nustatė, kad jie netinkami. Mat iš šerno kailio padaryti batai praleidžia vandenį.

    Po nepriklausomybės atgavimo medžioklė gerokai pasikeitė. Regis, turėjo viskas eiti geryn. Tačiau atsirado daugybė įstatymų, ypatinga kontrolė, nors jau seniai aišku, kad tik patys medžiotojai puikiai žino, kokių žvėrių reikia turėti savo medžioklės plotuose, kaip elgtis, kad jų nemažėtų. Daugeliui medžioklės aistra yra didžiulė, tad būtina, kad žvėrių nemažėtų, kad vis kiltų medžioklės kultūra, neišnyktų esančios tradicijos ir atsirastų naujų.

    Tačiau nerimą kelia susidariusi nenormali padėtis dėl plėšrūnų gausinimo. Valstybėje nėra medžioklės strategijos. Padaugėjo medžioklės organizacijų. Manau, jog gamtai, žvėrių populiacijoms nuo to tik blogiau.

    „Miske.lt“
    Kostas Slivskis
    Autoriaus nuotraukos 1973 – 1980 m.

  • Medžiotojo ir visuomenės susidūrimas arba trečiasis Niutono dėsnis

    Medžiotojo ir visuomenės susidūrimas arba trečiasis Niutono dėsnis

    Jei vienas kūnas kokio nors dydžio jėga paveikia kitą kūną, tai tas kitas kūnas pirmąjį taip pat paveikia tokio pat dydžio priešingos krypties jėga – byloja trečiasis Niutono dėsnis. Kitaip tariant – kiekvienas veiksmas turi atoveiksmį. Tad, pabandysiu išreikšti mintis, kokie mūsų veiksmai, mano manymu, tą atoveiksmį sugeneruoja. Todėl apie visuomenės provokacijas, puolimą, tam tikrų judėjimų veiksmus – nekalbėsiu. Nes dažnu atveju tai tiesiog atoveiksmio pasekmė.

    Taigi, nemažos dalies visuomenės nuomonė į medžioklę yra skeptiška, o kai kurios dalies – neigiama. Ko pasekoje spauda mus pastoviai kritikuoja, o pasigirti jog esi medžiotojas turi atsargiai, nes mergina, kurią tu mergindamas ką tik vaišinai kokteiliuku, bei kuri tau ką tik šypsojosi ir akį merkė bare, gali tiesiog nusisukti ir nueiti. Tai kas gi sukelia tokią nuomonę apie mus? Giliau ir atidžiau paanalizavus to priežastis, aiškiai matyti, kad vis tik pirminė jėga dažniausiai kyla iš mūsų, o tada jau seka visuomenės atoveiksmis ir kadangi mūsų kūnų masės skiriasi, tai mums labiau ir kliūna. Tad apie viską iš eilės.

    Taisyklių nesilaikymas, požiūris į jas – pačias bei mūsų reakcija į tai

    Kad ir kokios tos taisyklės bebūtų, tačiau jos vis tiek yra reikalingos, kitu atveju mūsų lauktų tikras chaosas. Mes galime piktintis, galime burbėti, galime vadinti jas kvailomis, bet jos vis tiek yra taisyklės. O vien tik iki sausio vidurio nuskambėjome garsiai net tris kartus, sumedžiojo „šernastumbrę” ar „stumbrašernę”, vietoj jauniklio paklojom suaugusią patelę, na ir kažkam dar stirnienos pritrūko. Kaltę žmonės pripažino, nuostolius atlygino, sakytum šaunu – prisiėmė atsakomybę, na, bet pasiteisinimai tai tikrai žavūs, kitais žodžiais tariant, visi aplink kvaili ir nieko nesupranta.

    Kitas dalykas – požiūris į galiojančias taisykles, suprantu yra keistų punktų jose, o kai kurie punktai net abejotini. Tačiau didžiausia mūsų problema, kad dažnai taisykles mes norime interpretuoti taip kaip mums patogu, o juokingiausia tai, kad po susitikimo su GGAI pareigūnais ir tokių interpretacijų, lieka tik pasipiktinimas ir bauda. Arba – „Deja aš žemaitis ir pas mus debiliški įstatymai taip greit vietos neranda” – ta prasme žmogus jų nesilaiko, nes jam jos atrodo debiliškos. Čia iškyla trys klausimai: 1. Įdomu kelis ir kuriuos įstatymus žmogus laiko debiliškais? 2. Ar debiliško įstatymo suvokimas skiriasi pagal etnografines vietoves, o gal dar ir pagal tautybes, rases, lytis ir t.t.? 3. Kaip tokius pasisakymus suvokia visuomenė?

    Reakcija į nusižengimus – dažnu atveju jos nėra, jei kalbėti apie organizaciją, kuri ten kažką vienija ir atstovauja, tai negirdėjau jokios jų pozicijos dėl įvykusių pažeidimų (lygiai taip pat nemačiau ir atsako žurnalistui, tad atsiprašyti dar neskubu), o mano manymu turėtų būti, bet čia tik aš taip manau, nes realiai tai viskas yra „čiki piki”. Paprastų medžiotojų reakcijos įvairios – sarkazmas, pasmerkimas, bet yra ir užtariančių – „Žmogui nelaimė atsitiko” – tas tai nužudė mane, realiai tai stumbrui nelaimė atsitiko, na ir stumbriukui dar atrodo. Nė vieno pasiteisinimo neįmanoma patvirtinti prieš taisyklių punktą bylojantį apie draudimą atlikti šūvį į žvėrį, jei nesi užtikrintas jo tikslumu, bei jei aiškiai nematai taikinio. Tas pats ir dėl briedžio patelės. Tiesa, negirdėjau su kuo stirnas sumaišė…

    Mūsų elgesys ir komentarai

    Urbanizuojant vietoves esančias netoli miestų, bei grąžinus žemę ūkininkams padaugėjo konfliktų su vietiniais gyventojais. Dažnu atveju patys gyventojai būna neteisūs bei provokuoja nereikalingus konfliktus, o mes dažnai pasiduodame jų provokacijoms, kyla didžiuliai konfliktai, kurių fone prasideda įžeidinėjimai, grasinimai ir t.t. Tada skundai policijai, vietiniam AAD, kur nors išlenda į spaudą ir dažnu atveju rezultatas tas pats – nei vilkas sotus, nei avis sveika. Abi pusės atsitraukia, nė vienas nenubaudžiamas, pyktis užantyje, apkalbos, skundai socialiniuose tinkluose, skundai iš lūpų į lūpas, o blogi gandai greitai sklinda.

    Man sunku būtų aptarinėti, įvairių marginalų komentarus apie medžiotojus, nes aš jų tiesiog neskaitau, bet užtat skaitau medžiotojų komentarus ir apie tuos pačius marginalus, ir šiaip medžioklės tematika.

    Išskirčiau keletą jų grupių:

    1. Žmonės, kurie mokyklos nelankė, o medžiotojo bilietą tiesiog nusipirko; 2. Esu medžiotojas, todėl viską žinau ir išmanau apie laukinę fauną ir florą; 3. Tie, kurie iš tiesų daug žino ir moka bei ekspertai.

    Pirmos grupės atstovai turėtų gerai apmąstyti ką rašo prieš ką nors komentuodami, nes kiekvienas jų komentaras, tai nesuvokimo, nesupratimo, nemokšiškumo, su nuliu argumentų, bet pilni provokacijų kūriniai, parašyti kalba, kurios gramatika šiek tiek panaši į lietuvišką, bet tik šiek tiek. Antros grupės komentatoriai tai pseudoekspertai, kurie vadovaujasi logika jei rėki garsiau, reiškia esi teisesnis. Žodžiu, Google akademijos ir YouTube praktikos absolventai.

    Blogiausia yra tai, kad užsišoka ant kokio tikro eksperto ir pradeda ginčytis, argumentų bagažas kuklus, žinių ir nedaug, bet teisybė jo pusėje, o oponentų argumentai yra nurungiami fraze – aš medžiotojas, aš viską žinau, – nors jo oponentas gamtos mokslų daktaras. Na, bet yra kaip yra. Žodžiu, šioms grupėms yra lietuviška patarlė – pasitinka pagal rūbą, išlydi pagal protą. Trečia grupė yra gėris, gali padiskutuoti, gali pasiginčyti (juk ginčuose gimsta teisybė) ir galų gale, ar liksi prie savosios nuomonės, ar ją pakeisi, nebe taip ir svarbu, nes galbūt sužinosi kažką naują arba kažką naują suteiksi kitam. O mūsų komentarus skaito ne vien medžiotojai, tad santūrumas ir susilaikymas juos rašant yra dorybė.

    Medžiotojo, kaip poreikio supratimas

    Visuomenė nesupranta, kam skirta medžioklė. Tai suvokiama tiesiog akimis ir ausimis, o vertinama jausmais. Akims – visi gyvūnai gražūs ir nuostabūs (pritariu), o gyvūno mirtis yra negražu, ausims – neigiami gandai, komentarai, žinių srautas, tad ir jausmai prieštaringi. Rezultatas – protingas susilaiko nuo vertinimo, kvailesnis smerkia. Nors ko norėti, kai net koks 80% medžiotojų savo egzistencijos būtinybę apibūdintų, tiesiog kaip – kovotojo su gyvūnų daroma žala ūkio šakoms – tiksliau pasėliams ir miškui, populiacijų reguliuotojo poreikiu dėl daugybės auto įvykių su gyvūnais. Kalba apie gamtosauginius šio užsiėmimo aspektus, gal kažką ir girdėjo. Bet jie nekalti, nes juos taip mokė ir liepė taip sakyti. Ir taip, tai be abejo dalis medžiotojo savotiškų pareigų prie kurių reiktų dar priskirti sveikų populiacijų būklės užtikrinimą per selekcinę medžioklę ir ne tik, tam tikrų laukinių gyvūnų platinamų ligų kontrolę, jų pačių apsaugą, biologinės įvairovės užtikrinimą, jų gyvenamos aplinkos apsaugą ir t.t. ir t.t.

    Bet visą tai, suvokia taip pat labai maža dalis visuomenės, nes didžioji dalis taip pat yra Google ir YouTube akademikai. Čia didelė gėda ir palikta spraga tų, kurie rengia mokymo medžiagą naujiems medžiotojams ir kepa juos kaip bandeles, kiek suprantu atstovai. Tie patys atstovai turėtų ir visuomenei paaiškinti koks medžiotojo indėlis, kokia jo pareiga, kokie tikslai jam keliami siekiant tvarios aplinkos ir kam medžioklė iš tiesų yra skirta. Viskas kas susiję su viešaisiais ryšiais medžioklėje yra kraupu, tiksliau nėra kraupu, nes jų nėra ir nėra nuo ko kraupti.

    Visa informacija susijusi su kilusiais skandalais medžioklėse yra slepiama bet kokiais būdais ir prisidengiant visais įmanomais teisės aktais, nors mūsų įvaizdžiui tai be galo kenkia. Negana to, mūsų atstovai, tie, kurie žada pagerinti mūsų įvaizdį, tyli, jokios reakcijos, jokios pozicijos, tiesiog jų nėra. Nors pala, meluoju, atsiprašau, yra, sekmadienį (berods) per Lnk žinias, kažkuris „gerino” – išreiškė nuomonę, kad nuo kito medžioklės sezono valstybė privalo leisti daugiau sumedžioti, nes gyvūnų priviso tiek, kad „pypiec”.

    Gaila negaliu parašyti ką tuo momentu pagalvojau, bet pagalvokite ką paprastas žmogus galėjo pagalvoti, kuris išgirdo frazę „reguliuoti” ir didinti bei naikinti kvotų sistemą. Tad medžiotojų lavinimas, aiškinimas visuomenei, kuris tiesiog nevyksta yra didelis trūkumas. O ko aš nesuprantu, to aš saugausi arba tai smerkiu, juk lygiai taip pat elgiasi ir paprasti žmonės.

    Medžiotojo ekonominis indėlis ir lobizmas

    Visuomenė nemato apčiuopiamos naudos ir vertės, kurią sukuria medžiotojai (kažkas tam tikslui siūlė dalinti konservus). Valstybė negana to, kad neužtikrina normalios kontrolės, bet net ir tai nenormaliai kontrolei skiria savo lėšas, kadangi surenkami mūsų mokesčiai yra nepakankami.

    Visuomenė traktuoja tai paprastai – grupės žmonių dotavimas, kurie nesilaiko nustatytų taisyklių ir normų, žudo gyvūnus savo malonumui arba maistui, kai tuo tarpu šias lėšas galima būtų panaudoti mokytojų, policininkų, gaisrininkų ir pan. atlyginimams arba senelių pensijoms. Ir tenka sutikti, iš dalies jie visai teisūs. Medžioklės ekonomikos valstybėje nėra.

    Lobizmas vienas kontraversiškiausių užsiėmimų visur, abejoju ar yra koks registruotas medžioklės lobistas Lietuvoje, abejoju net, kad yra samdytas lobistas, bet neabejoju, jog medžioklės lobizmu užsiimančių tikrai yra, čia juk „švogerių” kraštas. Iš principo lobizmas nėra blogai, sakytum net gerai, bet yra vienas nedidelis kliuvinys. Žmonės, kurie bando įtakoti medžioklės reglamentavimą Lietuvoje, tai daro savo nuožiūra po bendruomenės vėliava ir daugiau tarnauja verslo susijusio su medžiokle tikslams, o ne bendruomenės.

    Jei šie žmonės lobizmu užsiimtų bendruomenės tikslais, būtų visai kitas reikalas. Nes dabar tam tikri jų pasiūlymai, manding, bendruomenės norai ir poreikiai, kurie tikrai nėra aptarti su bendruomene, tik kiršina mus su visuomene ir iškreipia suvokimą apie mus pačius bei mūsų tikslus. Kita vertus, tam tikri pasiūlymai net keisti, negaliu pasakyti kuom jie pagrįsti, kokie mokslo atstovai prie jų prisidėję, kas juos rekomendavo ar sugalvojo, bet jie pateikiami lyg bendruomenės norai logikai įtvirtinti. Na, jei net medžiotojui jie nesuvokiami, tai ne medžiotojui, o paprastam piliečiui tai išvis keista.

    Medžiotojo etika ir elgesys

    Su etika turime problemų ir labai didelių, o gal vertėtų sakyti jog etikos tiesiog nėra, priklauso nuo požiūrio. Tokio dalyko kaip etikos kodeksas ar kažkas panašaus mes neturime, atstovams kiek suprantu tai neaktualu, tad kiekvienas elgiamės ir interpretuojame savo teises ir pareigas taip, kaip mums atrodo normalu. Ir čia prasideda viražai po kosmines platybes. Visų pirma reiktų pažymėti, kad etikos nuostatų įstatymai ir taisyklės niekada neatspindės, todėl interpretacijos tarp „etiška” ir „pagal įstatymą ar taisykles” visada skirsis. Nes įstatymas nedraudžia šaudyti į gyvūną iš 300 metrų, prisitaikyti iš naujo vėl šauti, tada vėl taikytis, vėl šauti, kol galų gale galbūt pataikyti ir sužeisti, po to ieškoti ir galbūt atrasti, tačiau ar tai etiška?

    Kitas veikėjas, jei juo tikėti, lygiavamzdžiu šovė į bėgančius šernus, kurie buvo labai toli ir pataikė, o pataikė pasirodo į stumbrą – medžioklės karaliaus titulas garantuotas, – čia turbūt su etika nieko bendro, bet jei būtų neetiška taip daryti, šaudyti iš tokių atstumų norint žūtbūt ir bet ką sumedžioti ir būtų nešovęs, stumbras būtų gyvas, stumbriukas gyventų ir toliau su mama, o jis pats medžiotų toliau sau ramiai. O pavyzdžiui etiška būtų nušauti (specialiai šis terminas) žvėrį, jei jis miške būtų iššokęs į miškininkų aptvertą jaunuolyną ir negalėtų nuo jūsų pabėgti arba jei koks elnias ragais būtų įsipainiojęs į kokią tvorą laukuose, bet būtų nesužeistas? O etiška medžioti, tarkime, elnius atsisėdus ant ūkininko laukuose supiltos cukrinių runkelių didžiausios krūvos ar šernus miške prie išpiltos priekabos grūdų, net jei ne jūs pylėte. Kiekvienas savaip suprantame etiką, dėl to kiekvienas savaip ir elgiamės, turėtume etikos kodeksą – turėtume tvarką. Galų gale, kiekvieną tokį „Robin Hood’ą” galėtų kas paprotinti ir paaiškinti, nes realiai tai tokie dalykai ne tik kad yra gėda medžiotojų tarpe, bet paprastam žmogui tai suvokiama kaip neatsakingas elgesys arba žudymas iš malonumo ar alkio paskatų. Net ir komercinės medžioklės, ne tos komerciniuose plotuose, o tos kur spalvotas vištas (fazanus) paleidžia sušaudymui, vargu ar vertos vadintis medžiokle. Na, bet kiekvienam sava.

    Medžiotojų politika

    Vieną yra parašyti ant balto lapo įvyniojant žodžius lyg saldainius į blizgančius popierėlius, o visai kitą yra ką tu darai. Kaip minėjau aukščiau vienas politikos repertuarų buvo parodytas sekmadienį per Lnk. Kitus politikos repertuarus galima būtų apžvelgti komentaruose po straipsniais ar šiaip po pasidalinamais vaizdeliais apie medžioklę (ypač vilkų). Juk medžiotojų politika kuriama vyraujančios nuomonės pagrindu ir elgesiu medžiotojų bendruomenėje. Sakysite komentatoriai tai ne visi, sutinku, ne visi, o kur tada visi? Kur ta vyraujanti nuomonė? O va čia yra problema. Jei nėra politikos, nėra vizijos, nėra ir ateities. Trukt už vadžių vėl iš pradžių. Jei nieko nėra, tada yra chaosas, o chaosas žmonėms nepatinka.

    Taigi, tikiu jog ne visus veiksmus, kurie iššaukia atoveiksmius išdėsčiau, tikiu, jog dar yra begalės mažesnių ir didesnių niuansų, kurių kiekvienas papildomai veikia. Tikiu jog santūrumas ir šaltas protas yra vertybė. Tikiu, kad savikritika taip pat neprošal.

    Klausite – ką reikia daryti, kad viskas pasikeistų? Realiai, tai labai nedaug, tiesiog daug ko nedaryti taip, kaip čia aprašyta. Sakysite – mandras kritikuoti, galiu sau leisti, nes aš taip nesielgiu ir esu ramus. Klausite – kur sprendimai? Skaityti paskutinę pastraipą.

    „Miske.lt“
    Medžiotojas