Kaip dauguma medžiotojų žino, spalio 15-ąją prasideda medžioklės su varovais sezonas.Per medžioklę su varovais medžiojamuosius gyvūnus link medžiotojų, stovinčių ant žemės arba tam skirtuose bokšteliuose, medžiotojų linijoje ar jos flanguose ar kitose vietose, kur gali pasirodyti medžiojamieji gyvūnai, gena varovai su medžiokliniais šunimis ar be jų arba tik medžiokliniai šunys. Medžiotojų, varovų ir šunų skaičius neribojamas.
Medžioklė varant leidžiama nuo spalio 15 d. iki sausio 31 d.
Primename, kad medžiotojams privalu laikytis medžioklės Lietuvos Respublikos teritorijoje taisyklių. Prieš pradedant medžioti, medžioklės vadovas turi užpildyti medžioklės lapą ir pagal reikalavimus patikrinti medžiotojų dokumentus. Priminti visiems medžioklėje dalyvaujantiems medžiotojams saugaus elgesio medžioklėje reikalavimus, išvardinti kiek ir kokių žvėrių bus medžiojama, paskirti varovų vadovą, parodyti visiems medžioklėje dalyvaujantiems medžiotojams šunis, nustatyti varymo pradžios ir pabaigos ženklus, pranešti kiek bus varymų, kokiomis kryptimis varoma, nurodomos užstojimo ir rinkimosi vietos ir t.t. Medžioklės vadovas turi užtikrinti, kad medžiotojai dėvėtų ryškios (oranžinės, geltonos) spalvos viršutinius drabužius arba galvos apdangalus ar liemenes, varovai – liemenes. Šunys dalyvaujantys medžioklėje, taip pat turi būti apvelkami (pažymėti) ryškios (oranžinės, geltonos) spalvos liemenėmis arba antkakliais. Esant nepalankioms oro sąlygoms, kai prastas matomumas, atsiradus žmonių judėjimui ar susitelkimui medžioklės vietose, įvykus nelaimingam atsitikimui, medžioklė privalo būti sustabdyta.
Draudžiama:
medžioti neturint žymos, įrašytos ne seniau kaip prieš 3 metus, medžiotojo biliete apie saugaus elgesio medžioklėje žinių ir praktinių medžiojimo įgūdžių patikrinimo rezultatus (šis reikalavimas netaikomas 3 metus nuo teisės medžioti suteikimo;
medžioti medžiokliniu ginklu, neturint su savimi galiojančio leidimo laikyti (nešiotis) ginklą ir ginklo, kuriuo medžioja, pažymėjimo (jei asmeniui jis yra išduotas);
medžioti pusiau automatiniais šaunamaisiais ginklais, kurių dėtuvėje telpa daugiau kaip 2 šoviniai(pusiau automatinius šautuvus, į kurių dėtuves telpa daugiau kaip 2 šoviniai, leidžiama naudoti medžioklėje, jeigu į jų dėtuves įtaisyti ribotuvai, neleidžiantys panaudoti daugiau kaip 2 šovinius);
medžioti kanopinius žvėris visų dydžių šratais bei grankulkėmis.
Pagrindiniai saugaus elgesio medžioklėje reikalavimai:
medžioklinis ginklas išimamas iš dėklo tik atvykus į medžioklės plotus ir užpildžius medžioklei reikalingus dokumentus, užtaisomas – tik atsistojus į šaudymo vietą linijoje;
prieš užtaisant medžioklinį ginklą įsitikinama, kad jo vamzdžiai neužsikimšę;
medžioklinio ginklo vamzdžiai turi būti nukreipti į viršų arba žemyn;
kiekvienas medžiotojas turi atsistoti į medžioklės vadovo jam nurodytą vietą medžiotojų linijoje. Pasitraukti iš vietos leidžiama iki 5 metrų į kairę ar į dešinę tik išilgai medžiotojų linijos, draudžiama pasitraukti iš medžioklės vadovo nurodytos vietos, kol nepasibaigė varymas;
laukti pasirodančių medžiojamųjų gyvūnų medžiotojų linijoje leidžiama stovint arba sėdint, o šaudyti – tik stovint;
šaudamas medžiotojas privalo įsitikinti, kad šūvis nepavojingas kitiems asmenims, naminiams gyvuliams, nemedžiojamiems laukiniams gyvūnams, nepadarys žalos pastatams ar kitiems žmogaus ūkinės veiklos objektams.
Medžioklės su varovais varymo schemos.
Medžioklė, tai racionalus medžiojamųjų gyvūnų išteklių naudojimas, suprantamas kaip gamtosauginės priemonės dalis, kuri padeda sureguliuoti medžiojamųjų gyvūnų populiacijas, tad reguliuokime ir naudokime medžiojamuosius išteklius atsakingai.
Gražių akimirkų medžioklėse. Medžioklei valio! Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugijos administracija.
Kaip informuoja portalas „Tauragės Kurjeris“, Tauragės rajono savivaldybė išplatino pranešimą, kad šį savaitgalį į Oko mišką patekti bus draudžiama. Šernams įsismaginus naktimis knaisiotis net pačiame Tauragės miesto centre, bus vykdoma varyminė jų medžioklė.
Tauragiškius visą rudenį stebina šernų puotos miesto centre – išknista ne tik pakelėse ir pamiškėse. Laukiniai knysliai nesibodėjo „padailinti“ Kartų parko, atkeliavo ir iki miesto centro. Išknistas J.V.Kalvano parkas, „Sodros“ kiemelis. Tauragiškiai nufilmavo, kaip šernai naktį laksto miesto centre.
Tauragės valdžios atstovai ilgai skėsčiojo rankomis, stebėdamiesi neįtikėtina laukinių gyvūnų drąsa. Viename susitikimų su Tauragės gyventojais rajono meras Dovydas Kaminskas patikino kalbėsiąs su medžiotojais, nes ėmė baimintis ne tik dėl žolynų grožio, bet ir dėl žmonių saugumo. Ketvirtadienį išplatinta žinia apie būsimą medžioklę. Informuojama, kad visą savaitgalį bus draudžiama lankytis Oko miške – jame vyks varyminė šernų medžioklė.
Išknistas Jono Viktoro Kalvano parkas `Tauragėje. Mortos Mikutytės nuotraukos
Savivaldybės Architektūros ir geodezijos skyriaus vedėjas Tadas Pauparis „Tauragės kurjeriui“ sakė, kad medžioklė miesto teritorijoje draudžiama, tačiau šįkart gauta Aplinkos apsaugos departamento išvada, kuria tam tikromis sąlygomis leista vykdyti medžioklę.
– Medžioklės metu vyks žvėrių išvarymas iš miesto teritorijos. Pati medžioklė vyks Oko miške esančiuose medžiotojų būrelio plotuose ir ji paankstinama dviem savaitėmis. Oko miško teritorija priklauso medžiotojų būreliui „Kurtinys“ ir šiuose plotuose galima medžioklė, – teigė T.Pauparis.
Skyriaus vedėjas tvirtino, kad anksčiau bandyta šernus iš miesto išbaidyti garsinėmis patrankomis, išdėlioti specialūs repelentai. Tačiau tai negelbėjo. Trečiadienį gauta Aplinkos apsaugos departamento populiacijos gausos reguliavimo tikslingumo išvada. Pagal ją leista vykdyti šernų medžioklę Tauragės miesto teritorijoje. – Tikslas – medžioklės metu sureguliuoti šernų populiaciją taip, kad jie nebeitų į miestą, – atsakė T.Pauparis.
Šernai lankėsi prie Gedimino g. 37 daugiabučio Tauragėje. Vlado Alejevo nuotrauka
Paprastai varyminė medžioklė vykdoma tik nuo spalio 15 dienos. Šįkart padaryta išimtis ir medžioklė prasidės spalio 2 dieną, 10 val. Gyventojai informuojami, kad įėjimai į mišką bus aptverti Stop juostomis ir tvorelėmis. Budės policijos pareigūnai.
– Policijos pareigūnai apie planuojamą šernų medžioklę Oko miške informuos ir įspės gyventojus garsiniais pranešimais, užtikrins viešąją tvarką, – sakė Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato atstovė Lina Banienė.
Varyminės medžioklės vyksta varovams su šunimis varant medžiojamus gyvūnus link bokšteliuose ar ant žemės esančių medžiotojų.
Lietuvoje dėl COVID-19 paskelbus karantiną, Aplinkos apsaugos departamentas įspėja: nors medžioklės nėra uždraustos, svarbu apgalvoti, ar tikrai verta šiuo metu jas organizuoti. O jei medžioklė vyksta, privaloma imtis visų saugos priemonių.
Karantino laikotarpiu draudimo šalyje medžioti nėra, taigi per medžioklę privaloma laikytis visų karantino režimo reikalavimų: stengtis nekontaktuoti su kitais žmonėmis, dėvėti nosį ir burną dengiančią kaukę, laikytis saugaus atstumo nuo kito žmogaus, laikytis asmens higienos.
Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugijos pirmininkas Jonas Talmantas sako, kad esant tokiai padėčiai būtina laikytis ne tik privalomųjų nurodymų, bet ir atkreipti dėmesį į rekomendacijas. „Taigi kiekvienas medžiotojas, ypač medžioklės vadovas, pirmiausia turi pasverti visus už ir prieš ir tik tada spręsti, ar medžioklę organizuoti, ar ne. Mes visi turime būti sąmoningi, saugoti savo ir aplinkinių sveikatą. Juk kalbame ne tik apie tai, kiek valstybei kainuoja ši pandemija, bet ir apie žmonių mirtis“, – pabrėžia J. Talmantas.
Jo nuomone, kol padėtis tokia sudėtinga, nieko neatsitiks, jei porą trejetą savaičių nebus medžiojama, tad Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugija ir savo svetainėje medžiotojams ir medžioklių organizatoriams rekomenduoja karantino laikotarpiu visai nevykdyti medžioklių su varovais.
„Jei neorganizuosime medžioklių, stengsimės būti namuose, mažiau susitikinėti su kolegomis, ir plisti virusui bus mažiau galimybių. Atkreipiu dėmesį, kad dauguma rajoninių medžiotojų ir žvejų draugijų reaguoja į rekomendacijas: vadovai pasiskambina, mes patariam kol kas susilaikyti, ir daugelis supranta grėsmę. Medžioja nebent vienetai, o medžioklės su varovais beveik ir nevyksta“,
Lietuvos medžiotojų sąjungos „Gamta“ prezidentas Raimondas Ribačiauskas pastebi, kad medžioklė nėra renginys – tai ūkinių priemonių dalis, laukinių gyvūnų populiacijos reguliavimas, todėl ji ir nėra uždrausta.
„Populiacijos gausumas tiesiogiai susijęs su žvėrių daroma žala, tad uždraudus vieną ar kitą medžioklės būdą tektų ir atsakomybė už žvėrių daromą žalą. Vis dėlto gausumą reguliuoti galima įvairiais būdais, tai ir medžioklė sėlinant, tykojant ir pan., todėl tai padaryti gali ir penkių žmonių grupė“, – mano R. Ribačiauskas.
Jo pastebėjimu, kadangi medžioklėse su varovais dalyvauja daug žmonių, laikytis visų saugumo reikalavimų neįmanoma – nori nenori atsiranda artimesnis kontaktas. Be to, ta pati problema kyla ir dorojant žvėrį.
Aplinkos apsaugos departamentas atkreipia dėmesį, kad asmenys turi atidžiai sekti galiojančius reikalavimus ir apribojimus visoje šalyje. Taip pat atidžiai stebėti skelbiamą informaciją atskiruose regionuose ar savivaldybėse. Svarbu per medžioklę laikytis visų nurodytų taisyklių. Organizuojant medžioklę, būtina atsižvelgti į reikalavimus ar draudimus, taikomus renginiams ir susibūrimams.
Reportažas iš medžioklių varant sezono atidarymo medžiotojų klube „Lėdas”. Medžioklė įvyko prieš keletą savaičių, todėl ir matomumas miške buvo prastesnis nei yra dabar. Bet kokiu atveju puikiai praleidome laiką bendraminčių rate, o kaip mums sekėsi kviečiu pasižiūrėti.
Šalyje toliau daugėjant užsikrėtimų Covid-19 virusu atveju, rekomenduojame imtis visų saugos priemonių rengiant medžiokles ir ypač medžiokles varant, kuriu metu susirenka didesnis medžioklės dalyvių skaičius.
Gerbiami medžiotojai, atsižvelgdami į nuolat besikeičiančius reikalavimus ir apribojimus dėl COVID 19 bei prisimindami AM rekomendacinio pobūdžio paaiškinimą, gautą paskelbus karantiną Lietuvoje, kuriame buvo rašoma: ,,Kadangi medžiojimo veikla nėra renginių organizavimas, Aplinkos ministerijos požiūriu, išankstinio draudimo medžioti karantino laikotarpiu nėra, tačiau medžioklės metu medžiotojai privalo laikytis visų karantino režimo reikalavimų–vengti tiesioginio fizinio kontakto su kitais žmonėmis, dėvėti apsaugos priemones, didesnio nei 2 metrų atstumo nuo kito žmogaus, bendrauti su juo ne ilgiau kaip 15 minučių, būtinai laikytis asmens higienos“, rekomenduojame atidžiai sekti galiojančius reikalavimus ir apribojimus skelbiamus visoje LR teritorijoje ar atskiruose regionuose ar savivaldybėse, kurių teritorijoje yra Jūsų vykdomų medžioklių plotai ir reikalauti griežtai jų laikytis medžioklės metu.
1. Visais atvejais medžiotojų susibūrimo vietose ar patalposerekomenduojame dėvėti nosį ir burną dengiančias apsaugos priemones (veido kaukes, respiratorius ar kitas priemones).Nosį ir burną dengiančių apsaugos priemonių (veido kaukių, respiratorių ar kitų priemonių) gali nedėvėti asmenys, kurie dėl savo sveikatos būklės nosį ir burną dengiančių apsaugos priemonių (veido kaukių, respiratorių ar kitų priemonių) dėvėti negali ar jų dėvėjimas gali pakenkti asmens sveikatos būklei (rekomenduojama dėvėti veido skydelį).
2. Stengtis laikytis ne mažesnio nei 1 m atstumo tarp dalyvių, išskyrus sutuoktinius, artimuosius giminaičius, įtėvius, įvaikius, globėjus ir rūpintojus. Uždarose erdvėse, stengtis laikytis ne mažesnio nei 2 m atstumo tarp dalyvių, išskyrus sutuoktinius, artimuosius giminaičius, įtėvius, įvaikius, globėjus ir rūpintojus;
3. Laikytis kosėjimo, čiaudėjimo etiketo ir kt.
4. Medžiotojų susibūrimo vietose (prieš ir po medžioklių), pirminio žvėrių dorojimo aikštelėse ar patalpose būtina įrengti rankų dezinfekavimo vietas.
5. Į medžiokles nevyktų asmenys, kuriems pasireiškia ūmių viršutinių kvėpavimo takų ligų požymių (karščiavimas, kosulys, pasunkėjęs kvėpavimas ir pan.).
6. Medžioklės dalyviai, kuriems medžioklės metu pasireiškia viršutinių kvėpavimo takų ligų susirgimų požymiai (karščiavimas, kosulys, pasunkėjęs kvėpavimas ir pan.), nedelsiant palieka medžiokles ir jiems rekomenduojama konsultuotis Karštąja koronaviruso linija tel. 1808 arba susisiekti su savo šeimos gydytoju konsultacijai.
7. Bendrai naudojamus žvėrių dorojimo įrankius, po jų naudojimo, privalu dezinfekuoti, o žvėrių dorojimo metu privalu dėvėti apsaugines pirštines. Visas panaudotas apsaugines priemones privalu surinkti į atskirą talpą ir sunaikinti;
Artėjant Šv. Huberto šventėms prašome jas organizuojant laikantis reikalavimų ar draudimų taikomų renginiams ir susibūrimams.
Linkime saugoti vieniems kitus ir išlikti sveikiems.
Po vakarykščio video apie draudimą medžioti kanopinius žvėris su šratais ir grankulkėmis, užvirė karštos diskusijos ne tik tarp medžiotojų, bet nesutapo nuomonės tarp skirtingų rajonų aplinkos apsaugos skyrių. Medžioklės varant prasideda nuo spalio 15d., todėl šis klausimas yra aktualus ir savalaikis.
Šiandien sužinojome, jog visi gyvosios gamtos apsaugos skyriai susitarė tarpusavyje ir nusprendė, kad pirmą kartą suklydusiam medžiotojui, kuris per klaidą paleido šūvį šratais ar grankulkėmis į kanopinį žvėrį, skirs įspėjimą ar baudą nuo 30 iki 90EUR.
290 straipsnis. Medžioklę reglamentuojančių teisės aktų reikalavimų pažeidimas
1. Medžioklės Lietuvos Respublikos teritorijoje taisyklių ir (ar) kitų medžioklę reglamentuojančių teisės aktų reikalavimų pažeidimas, išskyrus šio straipsnio 3, 4, 5, 7, 8 dalyse numatytus pažeidimus, užtraukia įspėjimą arba baudą nuo trisdešimt iki devyniasdešimt eurų.
Medžioklės varant prasideda nuo spalio 15d., todėl skubame priminti medžioklės taisyklių pakeitimą, kuris draudžia medžioti kanopinius žvėris su bet kokio šratais ir grankulkėmis.
Už šio medžioklės taisyklių pažeidimą gali grėsti bauda nuo 600 iki 1700EUR, ginklų ir transporto priemonės konfiskacija, bei teisės medžioti netekimas. Būkite dėmesingi!
Sakoma, kad geras šuo pakeičia 10 varovų. Tai rodo, kokią didelę reikšmę, kanopinių žvėrių medžioklėje varant turi šunys. Protingas medžioklinių šunų panaudojimas medžioklėje varant, pagerina medžioklės rezultatą.
Panagrinėkime, kaip šunys turėtų būti naudojami, kokias savybes turėtų turėti, nuo ko priklauso jų darbas, kiek jų turėtų būti.
Koks yra kanopinių žvėrių medžioklės varant tikslas? Kanopiniai žvėrys dideliame medžioklės plote sutrikdomi, suneraminami, pakeliami iš savo dienojimo ar slėpimosi vietų, kad pradėtų judėti ar būtų varomi prie stovinčių ar sėdinčių medžiotojų. Medžiotojai gi privalo teisingai žvėrys įvertinti sumedžiojimo, atrankos atžvilgių ir „teisingai“ (greitai, tiksliai) sumedžioti. Žvėrių trikdymas, pakėlimas ir varymas neturi sukelti paniško, strimgalvio bėgimo.
Medžiokliniai šunys kanopinių medžioklėje varant gali būti naudojami keliais būdais.
Labiausiai paplitęs Lietuvoje būdas, kai medžioklinių šunų vedliai yra kartu ir varovai. Vedlys siunčia šunį paieškai į varomą plotą. Šuo dirba nesavarankiškai, visada išlieka didesnis ar mažesnis kontaktas su vedliu, kuris vadovauja šuns paieškai, nukreipdamas į vieną ar kitą pusę. Radęs žvėrių, šuo juos pakelia, pavaro ir grįžta pas vedlį. Šuniui medžiotojų linija turėtų būti kaip „Stop“ ženklas. Pažįstantis plotus medžioklinio šuns vedlys su azartišku šunimi gali būti labai naudingas. Šuo, jausdamas vedlį netoliese, yra drąsesnis ir gali „iškrapštyti“ tankumynuose pasislėpusius šernus.
Kitas naujas ir rezultatyvus būdas, nežinomas Lietuvoje, bet labai greitai plintantis Vidurio Europoje, yra Stöberjagd (stöbern – raustis, naršyti). Apie jį rašiau kanopinių žvėrių medžioklės varant būdų apžvalgoje. Čia medžiojama be varovų. Žvėris pakelia ir pabaido medžiokliniai šunys, kurie sekdami žvėrių pėdsakais skalija ir dirba po vieną. Šunų vedliai, kurie kartu yra ir medžiotojai, stovintys šaudymo vietose, siunčia savo šunis nurodytu laiku (pagal tvarkaraštį) į varomą plotą, kur jie savarankiškai kelia žvėris, persekioja juos sekdami pėdsakais ir skalydami. Po 20–30 minučių savarankiško „darbo“ grįžta pas vedlį.
Taip pat kanopinių medžioklėje varant naudojami pėdsekiai ir kraujasekiai. Jie po varymo suseka ir „surenka“ sužeistus žvėris ir patikrina šūvio vietas.
Šuo, naudojamas kanopinių žvėrių medžioklėje varant, privalo turėti šias įgimtas savybes: gerą uoslę, skalyti sekdamas pėdsaku, aršumą žvėriui, orientacijos vietovėje, pėdsakų, žvėrių radimo (Fährtenwille) ir sekimo pėdsakais (Fährtensicherheit) instinktus, būti valdomas.
Uoslė yra šuns orientacijos aplinkoje sistema, kuri perduoda žvėrių kvapą kaip dirgiklį į centrinę nervų sistemą ir šuo pradeda instinktyviai persekioti ir varyti žvėris. Jeigu šuns uoslės receptoriai nepakankamai išsivystę, pvz., dėl gyvenimo užterštame didmiestyje arba dėl degeneracinės (neteisingos, vedančios prie pablogėjimo) atrankos veisiant, geriausiu atveju šuo galės užuosti stiprų kvapą, tačiau jis niekuomet neturės „geros uoslės“. Ar šuo gerai užuos žvėris ir jų skleidžiamą kvapą, pirmiausia priklauso nuo šuns nosies pajėgumo ir nuo to, kiek nosis treniruojama naudojant šunį medžioklėje.
Šuo, sekdamas pėdsakais, persekiodamas ir varydamas žvėris, privalo skalyti. Tai pagrindinis reikalavimas medžiokliniams šunims, naudojamiems kanopinių medžioklėje varant. Iš skalijimo žinoma, kas vyksta varymo metu: kur yra šuo, ką jis veikia, o iš skalijimo pobūdžio galima net spręsti, ką jis varo. Skalijimas įspėja, perspėja medžiotojus, stovinčius linijoje ar stovėjimo vietose, kad jie pasiruoštų, nes artėja žvėrys. Skalijančio šuns varomas žvėris sutelkia dėmesį į jį varantį šunį, o ne į medžiotojų liniją. Ir svarbiausia – šuo skalydamas varo lėtai. Rudolfas Frysas (Rudolf Frieβ) knygoje „Medžioklės užrašai“ (1923) teigė, kad „šuo, kuris seka pėdsakais skalydamas, negali greitai persekioti žvėries, o tik lėtai varyti, nes jis pusę plaučių naudoja lojimui išgauti, o kitą pusę – nosies darbui“. Lėtas žvėrių judėjimas suteikia medžiotojams daugiau laiko teisingai įvertinti žvėrį ir paleisti taiklų šūvį. Šuns skalijimas varant taip pat labai pagyvina medžioklę, daro ją emocingesnę.
Vokietijos medžioklinėje šunininkystėje tam skiriamas ypatingas dėmesys. Veislių, naudojamų medžioklėje varant, bandymų taisyklėse numatyta, kad šuo, negavęs teigiamo įvertinimo už Spurlaut (pėdsako sekimą skalijant), laikomas neišlaikiusiu bandymų ir veisime nedalyvauja. Taip yra su tautinėmis skalikų veislėmis, su vokiečių vachtelhundais. Vokiečių jagdterjerų ir taksų (kurie taip pat plačiai naudojami medžioklėje varant) bandymų taisyklės parengtos taip, kad už bandymų pratimą Spurlaut šuo kuris seka pėdsaku skalydamas, gauna daug daugiau balų nei tas, kuris varo tylėdamas ir pradeda skalyti tik pamatęs žvėrį (Sichtlaut). Jagdtejerui, kuris varo tylėdamas ir pradeda skalyti tik pamatęs žvėrį (Sichtlaut), negali būti suteiktas I laipsnio diplomas. Tai lyg svertai, kuriais remiasi Vokietijos šunininkai, norėdami išvesti medžioklinius šunis kanopinių medžioklei varant, kurie skalija sekdami pėdsakais. Vokietijos Demokratinės Respublikos (DDR) laikais tokie pat reikalavimai buvo taikomi dratharams ir kurtscharams.
Apie tai, ar šuo skalija sekdamas žvėrių pėdsakais, galima spręsti iš to, kaip jis seka karštais kiškio pėdsakais. Iš kiškio pėdsako sekimo taip pat galima spręsti apie jo uoslę, žvėrių radimo (Fährtenwille) ir sekimo pėdsakais (Fährtensicherheit) instinktų stiprumą. Todėl daugelyje šalių jaunų medžioklinių šunų bandymuose yra sekimo kiškio pėdsakais pratimas.
Vokiečių medžioklinių terjerų tinkamumo veisimui bandymų vertinimas
Vokietijos medžioklinių taksų draugijos (Verein für Jagd-Teckel e. V.) taksų įgimtų savybių bandymų kiškio pėdsakų sekimo vertinimas
Šuns, kuris persekioja žvėrį, seka pėdsakais, centrinę nervų sistemą sujaudina regimieji, girdimieji ir uodžiamieji dirgikliai (bėgančių žvėrių vaizdas, jų keliamas triukšmas, žvėrių ir jų pėdsakų kvapas), todėl šuo ima loti. Lojimo pobūdis priklauso nuo šuns nervų sistemos jautrumo slenksčio. Šunys su labai aukštu jautrumo slenksčiu seka pėdsakais tylėdami ir tik esant labai stipriai paskatai gali kelis kartus suloti.
Esant žemesniam nervų sistemos jautrumo slenksčiui, persekiojant šuo gali pradėti loti tik pamatęs žvėris. Žvėrių persekiojimas tylint būdingas šunims, kurie nori grobio ir nori jį pagriebti, pavyzdžiui, kurtams. Taip persekioja žvėris vilkai ir jiems artimų veislių šunys. Persekiojant tylint daugiau šansų pagriebti grobį. Medžioklėje varant šuo turi sekti pėdsakais ir varyti žvėrys prie medžiotojų, o ne pats griebti žvėrį. Žmogus atrankos būdu medžioklei varant išvedė šunis, kurie skalija sekdami pėdsakais.
Nauda akivaizdi: medžiotojui stovint prieš varymo kryptį ir girdint, iš kur į kur varomas žvėris, daug didesnė galimybė jį sumedžioti.
Dar žemesnis nervų sistemos jautrumo slenkstis yra šunų, kurie užuodę intensyviai kvepiančius, šviežius (apie 3–5 minučių senumo) pėdsakus sekdami jais pradeda skalyti. Tačiau šuo privalo nutilti, kai pameta pėdsakus (pavyzdžiui, perbėga per žvėries padarytą pėdsakų kampą ar šuolį į šoną) ir pradeda daryti lanką ar ratą, norėdamas rasti pamestą pėdsaką. Taip pat tylint turi sekti narpliodamas senesnius kaip 5 minučių pėdsakus. Tačiau reikia atkreipti dėmesį į tai, kad pėdsako kvapo intensyvumui turi įtakos oro ir žemės dangos sąlygos: pėdsako kvapas ilgiau išlieka esant drėgnam ir šiltam orui nei sausam ar šaltam. Lojimas sekant pėdsakais privalo būti stiprus, dažnas ir toli girdimas. Taip lojantys šunys tinkamiausi medžioklėje varant.
Taip pat reikia paminėti, kad susekus sužeistą žvėrį, šuo siunčiamas jį persekioti, pėdsekys ar kraujasekys pavijęs sužeistą žvėrį, negali jo „nugalėti“, šuo pradeda loti aplink vietoje stovintį žvėrį. Šuns pranešimas lojimu apie rastą negyvą žvėrį yra ne tas pats, kaip lojimas sekant pėdsaku: šiuo atveju ima veikti gaujos kvietimo prie grobio instinktas.
Žemiausią jautrumo slenkstį turi šunys, kurie dar neužuodę, neišgirdę ir nepamatę žvėrių jau pradeda skalyti. Kaip dirgiklis juos veikia, pavyzdžiui, medžioklės aplinka (šūviai, varovų balsai, kitų šunų lojimas ir pan.). Taip lojantys medžiokliniai šunys yra netinkami medžioklei. Bandymų metu jie diskvalifikuojami ir toliau neveisiami.
Šuo, naudojamas medžioklėje varant, turi turėti sveiką aršumą žvėrims. Aršumas apibūdinamas kaip agresyvaus elgesio laipsnis ir yra pasirengimas koviniam susidūrimui. Priklausomai nuo kovos objekto, skiriamas aršumas laukiniams žvėrims, plėšrūnams, gentainiams, žmonėms ir naminiams gyvuliams bei paukščiams. Medžiokliniams šunims nebūdingas ir netoleruotinas kandžiojimas arba agresyvumas gentainiams, žmonėms ir naminiams gyvuliams ar paukščiams.
Šios agresijos formos yra degeneracinės (neteisingos, vedančios prie pablogėjimo) atrankos veisiant ir socializacijos trukumo pasekmė. Medžioklinių šunų aršumas žvėrims ir plėšrūnams yra agresyvumas grobiui. Aršumas iš esmės remiasi tuo, kad visa šuns energija nukreipta į žvėries persekiojimą. Pasiekęs grobį, šuo stipriai jį sugriebia. Negyvo žvėries medžioklinis šuo neturi draskyti ar plėšyti. Varymo metu šuo, aptikęs sužeistą žvėrį, privalo nugalėti ar negalėdamas nugalėti – stabdyti. Šuns aršumas žvėriui nėra pagrindinis, o tik vienas iš šuns tinkamumo medžioklėje varant kriterijų. Per aršus šuo taip pat yra negerai, nes vos ne kiekvieną medžioklę jis sužeidžiamas, kaip ir šuo, kuris ignoruoja kontaktą su sužeistu žvėrimi, lyg nematydamas prabėga pro jį ar nuo jo traukiasi. Geriausiai yra aukso vidurys.
Orientacijos vietovėje instinktas yra įgimtas ir mokymų ir praktinio naudojimo medžioklėje metu gali būti tik išryškintas ir išgrynintas. Tai tarsi kompasas ar GPS šuns galvoje, kurio pagalbą svetimuose plotose jis grįžta po varymo į „išeities tašką“ (prie vedlio ar vedlio pėdsakų, kuriais randa savo vedlį). Jeigu neturintis šio instinkto šuo naudojimas medžioklėje, tai gadina medžioklę, nes po varymo ar medžioklės pabaigos reikia dar ieškoti pasiklydusio šuns.
Pėdsakų ir žvėrių radimo instinktas (Fährtenwille) yra įgimtas ir viena iš sąlygų šuniui sumedžioti grobį. Tai pagrindinis reikalavimas medžioklėje varant naudojamiems šunims. Medžioklėje varant šuo privalo nuleidęs nosį prie žemės (apatine uosle) ištvermingai, nuodugniai, su aistra tikslingai apieškoti plotą. Paieška turi būti plati, sistemiška ir savarankiška, o ne šalia vedlio kojų. Jeigu plotas neturtingas žvėrių ir šuo ilgai jų neranda, jis privalo paplatinti ir pagreitinti paiešką, nors aplink būtų tankumynai, dilgėlynai, erškėtynai ir pan.
Sekimo pėdsakais (Fährtensicherheit) instinktas. Norintis rasti grobį šuo, radęs pėdsakus, turi susitelkti į juos, su aistra sekti ir tvirtai juos „laikyti“, išnarplioti visas žvėries pėdsakų mėtimo ir painiojimo įmantrybes (kampus, šuolius į šoną, pėdsakų sudvejinimus). Pametęs pėdsaką, šuo turi daryti didelį lanką, apskritimą, siekdamas rasti pamestus pėdsakus. Jis neturi kreipti dėmesio į kertančius jį kitų žvėrių pėdsakus, net jeigu jie būtų šviežesni. Apie šuns sekimo žvėrių pėdomis instinkto stiprumą (taip pat pėdsakų ir žvėrių radimo instinktą ir skalijimą sekant pėdsakais) galima spręsti iš to, kaip šuo seka kiškio, lapės ar sužeisto kanopinio žvėries pėdomis. Praktiškai nėra tokios savybės, kurią taip stipriai lemia veisimas ir vadovavimas šuniui. Netaisyklingai atrinkus individus veisimui, galima per kelias kartas sekimo instinktą genetiškai susilpninti, taip pat įmanoma šuniui, turinčiam stiprų sekimo instinktą, susilpninti jį neteisingu rengimu ir vadovavimu.
Šuns valdomumą suprantame kaip paklusnumą vedliui ir pripažinimą jį gaujos vadu. Valdomas šuo medžioja su vedliu, medžioja vedliui, palaiko kontaktą su vedliu ir po nesėkmingos arba nutrukusios paieškos tuoj pat grįžta pas vedlį. Šuns valdomumas yra įgimta savybė, kuri leidžia medžiojančiai gaujai tarpusavyje sąveikauti.
Šuns aktyvumas medžioklėje priklauso nuo išorinių ir vidinių faktorių.
Išoriniai faktoriai: Žvėrių tankis medžiojamame plote. Šunį veikia daug šviežio pačių žvėrių ir jų pėdsakų kvapo, pamatyti žvėrys ir medžioklės metu girdimi garsai (šūviai, kitų šunų skalijimas, žvėrių skleidžiami garsai). Didelis žvėrių tankis plote labai padidina šuns aktyvumą. „Mėgstama“ ir „nemėgstama“ žvėrių rūšis ir „darbas“ su ja.
Medžioklės rengimo laikas. Prasidėjus medžioklių varant sezonui šuns aktyvumui turi įtakos net ir jų kūno viršsvoris, kuri jie sukaupė „dykinėdami“ ne sezono metu. Šiltesniu oru (spalio mėn.), kai dar nenukritę lapuočių medžių ir krūmų lapai ir vegetuoja pomiškiai, šuo yra vangesnis nei šaltesniu oru (lapkričio ir gruodžio mėn.).
Sunkios oro sąlygos (sniegas, lietus, karštis) neigiamai veikia medžioklinio šuns elgesį, o tokie faktoriai kaip palanki vėjo kryptis (kai varoma prieš vėją ir oro srautai atneša šunims žvėrių kvapą) aktyvina jų elgesį.
Medžioklės varant sezono pradžioje šuns pasitikėjimas savimi, o atitinkamai ir jo aktyvumas taip pat mažesnis nei vėliau, po kelių sėkmingų rezultatyvių medžioklių.
Kitų šunų lojimas, keliamas triukšmas ir aptikti pėdsakai.
Atstumas nuo medžioklinio šuns vadovo iki žvėrių buvimo vietos. Šuo, jausdamas vedlį netoliese, jaučiasi daug drąsiau ir tai labai į naudą „iškrapštant“ šernus, pasislėpusius tankumynuose.
Vidiniai faktoriai: Paveldėtos ir įgytos savybės. Tai susiję su individualiais genetiniais gabumais, patyrimu ir šuns fiziniu pajėgumu.
Šuns ryšys (kontaktas) su vedliu: sezono pradžioje yra didesnis nei sezono gale, nes dėl intensyvaus naudojimo medžioklėje varant padidėja šuns fizinis pajėgumas, pasitikėjimas savimi ir savarankiškumas (paieška ir varymas darosi ilgesnis ir tolimesnis).
Dalis faktorių yra susiję vieni su kitais, todėl ne visada galima tiksliai nustatyti ribas.
Nemalonu, bet sužeidimai – neišvengiama medžioklės blogybė. Net medžiojant pačiais moderniausiais ginklais, kurie leidžia paleisti preciziškai tikslų šūvį, žvėris ne visada krenta vietoje, nes šūvis medžioklėje – tai ne šūvis šaudykloje. Medžioklėje kiekvieno šūvio aplinkybės unikalios: skiriasi atstumas iki žvėries, jo judėjimo greitis ir kryptis. Taikliam šūviui trukdo krūmų šakos ir aukšta žolė.
Tačiau net ir po absoliučiai mirtino šūvio gyvūnas dažnai dar kurį laiką sugeba judėti ir krenta, suspėjęs pasislėpti nuo medžiotojo taip, kad jį rasti be šuns labai sudėtinga.
Elnias ar kuilys net po šūvio į širdį sugeba nubėgti porą šimtų metrų. Ką kalbėti, kai po mirtino sužeidimo žvėris būna pajėgus judėti net kelias valandas ir nuo pašovimo vietos gali nueiti ne vieną kilometrą. Ypač tai aktualu ir dėsninga medžioklėje varant, kur būna tikrai daug šūvių. Visi šūviai paleidžiami į žvėris, sužeidimų procentas tikrai didelis, nors bėgantys žvėrys gali savo elgesiu ar reakcija ryškiai to neparodyti (ypač tai būdinga šernams) arba medžiotojas gali to nepastebėti. Todėl medžioklėje varant būtina ir privalu atlikti sužeistų žvėrių (ir ne tik tų, kurie akivaizdžiai sužeisti) paiešką ir surinkimą, taip pat kontrolinę šovimo vietų apžiūrą.
Dėl daugybės žvėrių, medžiotojų, varovų, šunų pėdsakų, sužeistų žvėrių paieška medžioklėje varant yra sunkesnė ir sudėtingesnė nei medžioklėje tykojant ar sėlinant. Ją turi atlikti sužeistų kanopinių žvėrių paieškos specialistai su parengtais pėdsekiais. Žvėrių paieška ir kontrolinė šovimo vietų apžiūra privalo prasidėti pasibaigus varymui, o ne medžioklei.
Medžiotojai, sužeidę žvėrį, privalo ryškiai ir aiškiai pažymėti sužeidimo vietą (pvz., ryškios spalvos juostomis, vienkartinėmis nosinaitėmis, nulaužtomis šakomis) ir laukti šalia, kad galėtų ją parodyti paieškos specialistui, informuoti apie žvėries elgesį po šūvio.
Kontrolinė šovimo vietų apžiūra su pėdsekiu
Medžioklinių šunų skaičius medžioklės plote priklauso nuo medžioklės rengimo laiko, objekto ir plotų. Spalio mėnesį, kai dar nenukritę lapai ir vegetuoja pomiškiai, reikia maždaug 1 šuns 10–15 ha varomo ploto, lapkritį ir vėliau – 1 šuns 20–25 ha ploto. Taip pat reikia atsižvelgti į medžioklės objektą: jeigu pagrindinis medžioklės objektas yra elninių patelės ir jaunikliai, reikia mažiau šunų ir medžiotojų, o medžiojant šernus – daugiau. Varant per „nesunkius“ plotus (pvz., per brandų mišką su nedideliu pomiškiu) reikės mažiau šunų, per jaunuolynus – daugiau. Medžioklėje, kurioje dalyvauja 20 medžiotojų, prireiks 1 paieškininko su parengtu šunimi.
Kad nesukeltume aistrų ir išvengtume diskusijų, apie atskirų veislių ar veislių grupių tinkamumą kanopinių medžioklėje varant nekalbėsime. Šunų augintojai dažniausiai labai opiai reaguoja į neigiamus atsiliepimus apie jų augintinius.
Taip jau istoriškai susiklostė, kad Lietuvoje populiariausias medžioklės būdas yra medžioklė varant. Tam turėjo įtakos ekologiniai, politiniai ir ūkiniai faktoriai.
Praeito šimtmečio 7-ajame ir 8-ajame dešimtmetyje gerokai suintensyvėję žemės ir miškų ūkiai sudarė puikias mitybos ir slėpimosi sąlygas kanopiniams žvėrims. Sumažėjęs stambių plėšrūnų skaičius ir papildomas šėrimas žiemą taip pat leido gausėti kanopinių žvėrių populiacijoms.
Kanopinių žvėrių medžioklei buvo naudojami lygiavamzdžiai ginklai, nes sovietų valdžia baiminosi duoti paprastiems medžiotojams graižtvinius ginklus. Taigi briedžiai ir elniai, kaip ir kiškiai ar antys, buvo medžiojami 12 ar 16 kalibru. Tačiau visuotinė ginklų kontrolė turėjo ir savo privalumų – buvo mažiau brakonieriaujama.
Sovietiniais laikais buvo privaloma dalį sumedžiotų kanopinių žvėrių atiduoti valstybei. Medžioklės kolektyvas privalėjo atiduoti valstybei 50 procentų sumedžiotų šernų, 75 procentus stirnų ir 90 procentų briedžių ir tauriųjų elnių. Atiduodama valstybei žvėriena, priklausomai nuo to, kokius sužalojimus padarė kulkos ar grankulkės žvėries kūne, buvo skirstoma į I kategorijos (skirtą eksportui) ir II kategorijos (skirtą vietos rinkai). Šių dviejų kategorijų žvėrienos supirkimo kainos labai skyrėsi:
Už taiklų šūvį, kuris mažai sužalodavo žvėrieną, buvo mokamos premijos: už sumedžiotą briedį – 25 rubliai, už elnią ir šerną – 15 rublių, už stirną – 10 rublių. Taip atsirado Lietuvoje prieštaraujanti logikai tradicija šauti į kanopinio žvėries kaklą ar galvą, o ne į krūtinės ląstą.
Sumedžiojimo ir žvėrienos pristatymo planai buvo privalomi ir besąlygiškai vykdomi. Medžioklėje, kaip ir visoje gamyboje sovietiniais laikais, buvo skelbiamas socialistinis lenktyniavimas, kurio kriterijumi buvo ir sumedžiojimo ir žvėrienos pristatymo planų vykdymas.
Be abejo, medžiojant kolektyvu ir valdžiai jį lengviau kontroliuoti, o medžiotojų būriui lengviau tvarkytis su sumedžiotais žvėrimis (ištraukti, doroti, krauti į transportą gabenimui į mėsos kombinatą) ir, žinoma, su didesniu kiekiu lygiavamzdžių ginklų lengviau sumedžioti stambų kanopinį žvėrį. Tai ir lėmė, kad kelios Lietuvos medžiotojų kartos pradėjo ir baigė savo medžiotojų karjerą medžiokle varant. Susidarė tradicijos, kurios perduodamos kitai kartai.
Medžioklėtvarkos požiūriu, tai nėra racionalus medžioklės būdas. Pirmiausia dėl žvėrių trikdymo. Medžiojami, pavyzdžiui, šernai, o vaikoma ir trikdoma visa, kas gyva miške. Mokslininkų teigimu, medžioklės plotuose, kur rengiama daug medžioklių varant, sutrikdomi natūralūs žvėrių bioritmai ir dėl to žvėrys, pvz., elninių šeimos, padaro daug daugiau žalos miškų ir žemės ūkiui. Varant beveik negalima vykdyti atrankinės žvėrių medžioklės pagal lytį ir amžių. Be to, kad medžioklė varant būtų saugi, sėkminga ir vyktų sklandžiai, reikia įdėti daug laiko, darbo ir materialinių sąnaudų.
Norime supažindinti su Vidurio Europos šalyse naudojamais medžioklės varant būdais ir jų organizavimu, kurie leis palyginti su tuo, kas daroma Lietuvoje.
Treibjagd (treiben – grūsti, stumti) – mūsų lietuvišku supratimu tai klasikinė medžioklė varant. Medžioklėje yra varovų ir medžiotojų linijos (medžiotojų linijos gali būti su flangais), naudojami medžiokliniai šunys. Tai daugiausia trikdymo medžioklės plotuose sukeliantis medžioklės būdas. Varovai su šunimis kelia žvėris, kurie paniškai bėga (traukiasi) nuo trikdymo. Šaunant į taip bėgantį žvėrį taiklaus pataikymo procentas yra nedidelis, taip pat nebelieka laiko įvertinti žvėrių selektyvumą.
Treibjagd
Drückjagd (drücken – slėgti, spausti) – kanopiniams žvėrims (ypač elniniams) medžioti labiau tinkama medžioklės varant forma. Šiuo būdu medžiojant nėra varovų ir medžiotojų linijos. Maksimalus varovų skaičius – 3 arba 4. Varovai privalo puikiai žinoti medžioklės plotus, orientuotis varyme. Medžioklė vykdoma su ar be medžioklinių šunų. Jeigu naudojami šunys, jie privalo būti nerišlūs ir nepikti. Varovai ramiai ir lėtai juda varomu plotu keldami žvėris, kurie pakelti lėtai juda savo praėjimais stovinčių medžiotojų link. Lėtas žvėrių judėjimas leidžia geriau vykdyti žvėrių atranką. Šaudyti į varymą galima tik labai atsakingai įvertinus saugumą. Be kanopinių žvėrių, tokiu būdu galima medžioti lapes ir kiškius. Šis būdas efektyvus tik rengiant labai didelius varymus ir daugiausia 2 ar 3 per dieną.
Drückjagd
Riegeljagd (Riegel – skląstis, verriegelt – užsklęsti) – medžioklės varant forma, skirta kalnuotoms vietovėms. Tokios medžioklės metu, išnaudojant reljefo nelygumus, ties žvėrių praėjimais sustatomi medžiotojai, kurių būna labai nedaug. Varovų taip pat ne daugiau kaip du. Medžiokliniai šunys nenaudojami. Varovai privalo judėti tyliai ir lėtai. Varomi plotai nedideli.
Riegeljagd
Stöberjagd (stöbern – raustis, naršyti). Šis medžioklės būdas yra palyginti naujas, atsiradęs Šiaurės Vokietijoje maždaug prieš 20 metų ir išplitęs (ir beplintantis) po Vokietiją, Austriją, Šveicariją, Čekiją ir Vengriją. Jį sumanė ir biologiškai pagrindė daktaras Helmutas Volfelis (Helmuth Wölfel) su bendradarbiais iš Getingeno medžiojamų gyvūnų biologijos ir medžioklės instituto (Institut für Wildbiologie und Jagdkunde Göttingen).
Šio medžioklės būdo pranašumas – aukštas efektyvumas, tai yra didelis sumedžiotų žvėrių skaičius. Jam pasirengti ir realizuoti reikia daug laiko ir darbo, žinoma, laikantis pagrindinio medžioklės principo – visų dalyvių saugumo. Tikslas – per vieną medžioklės dieną sumedžioti kuo didesnę dalį elninių žvėrių patelių, jauniklių ir šernų, numatytų sumedžioti pagal sezono planą (limitus), kad būtų sumažintas medžioklės spaudimas (medžiojimų skaičius) ir kuo mažiau trikdomi žvėrys per likusį medžioklės sezono laiką. Ramybė teigiamai veikia žvėrių maitinimosi ritmus ir šie nedaro žalos miškų ir žemės ūkiui. Rudenį sumedžiojus leistiną žvėrių limitą likusiems medžioklės plotuose žvėrims tenka daugiau pašaro per žiemą. Žinoma, medžiojama laikantis medžioklės taisyklių: vedanti kiaulė nemedžiojama, o elninių jaunikliai sumedžiojami pirmiau nei patelės.
Tai medžioklė be varovų. Žvėris pakelia ir pabaido medžiokliniai šunys, kurie sekdami pakeltų žvėrių pėdsakais skalija ir dirba po vieną. Šunų vedliai, kurie kartu yra ir medžiotojai, stovintys šaudymo vietose, paeiliui nurodytu laiku (pagal tvarkaraštį) siunčia savo šunis į varomą plotą, kuriame jie savarankiškai pakelia žvėris, persekioja juos sekdami pėdsakais ir skalydami. Šunų skalijimas leidžia medžiotojams pasirengti šūviui, o lėtas šunų „pajudintų“ žvėrių judėjimas leidžia įvertinti žvėrių selektyvumą. Po 20–30 minučių „darbo“ šuo grįžta pas šeimininką. Paskui leidžiamas kitas šuo ir t. t. Tai labiausiai kanopiniams žvėrims medžioti tinkamas medžioklės varant būdas. Jis labai rezultatyvus, bet reikalauja daug laiko ir darbo sąnaudų pasirengiant. Užsienio žurnaluose apie medžioklę mėgstamos šiuo būdu sumedžiotų ir dešimtimis suguldytų žvėrių (šernų, elnių) nuotraukos.
Stöberjagd
Kelis pastaruosius dešimtmečius medžiojant pirmiau išvardytais būdais medžiotojų stovėjimo vietose (esant galimybei) pastatomi kilnojamieji bokšteliai, kurie leidžia iš tolo pamatyti žvėrį, jį įvertinti, na, ir gerokai padidina šūvio saugumą.
Kolektyvinė tykojimo medžioklė (Gemainschaftsansitz – kolektyvinis tykojimas), nors ir keista, bet priskiriama prie medžioklės varant. Medžiojant tokiu būdu privaloma laikytis kelių sąlygų. Medžioklės plotas, kuriame vykdoma tokia medžioklė, turi turėti puikiai įrengtą medžioklės statinių infrastruktūrą – stacionarių ir kilnojamųjų bokšteliu, kopėčių ir širmų sistemą. Tokioje medžioklėje privalo dalyvauti daug medžiotojų, pavyzdžiui 400–500 ha apie 30–40. Visi jie ,,susodinami‘‘ labai atsakingai įvertinus šūvių saugumą. Kad medžioklė būtų rezultatyvi, plote turi būti gausu žvėrių. Vienas varovas, puikia pažįstantis plotą, lėtai ir tyliai juda nuo vieno tankumyno prie kito ir kelia žvėris, kurie taip pat lėtai juda po medžiokles plotą. Šunys tokioje medžioklėje nedalyvauja. Medžiotojai turi daug laiko įvertinti ir atrinkti žvėris, pakankamai laiko nusitaikyti ir įvertinti šūvio saugumą.
Praeitą savaitgalį buvau pakviestas į medžioklę Ukmergės raj. „Žemaitkiemio“ medžiotojų klube. Šis klubas valdo apie 12 tūkstančių hektarų plotus ir jame medžioja 42 medžiotojai. Nepaisant smarkaus vėjo į medžioklę susirinko gausus būrys medžiotojų. Kviečiu pasižiūrėti kaip mums tą dieną sekėsi ir ką pavyko sumedžioti.
