Medžioklėse būna įvairių nutikimų, kartais pasiseka medžiotojui, o kartais žvėriui. Važiuodamas į medžioklę niekada negali žinoti kokia ji bus, ką pamatysi, kaip susiklostys įvykiai. Kviečiu pasižiūrėti kaip man susiklostė įvykiai šernų medžioklėje.
„Miske.lt“
Deividas Staponkus
Visai sukvailiojau – šeštadienį medžioklė su varovais svečiuose, sekmadienį – irgi, tik jau savo klubo medžioklės plotuose, o pirmadienį svainis Virginijus prikalbino medžioti tykojant. Girdi, šernai pasirodė šėrykloje. Na, ir gavosi taip, kad vakar kelių medžiotojų kompanija turėjome neeilinę medžioklę. Žodžiu, į medžioklę jau einu, kaip į kokį darbą. Virginijus pasiūlė man eiti į vieną jo bokštelį, o jis – į kitą, esantį už gero puskilometrio.
Pakilo didelis vėjas. Tamsu – pirštu į akį nepataikysi, bokštelio siena vos įžiūriu. Gal apie 18 valandą girdžiu, kad nosimi traukdamas orą sušnypštė šernas. Už kelių minučių susižvygino – į papildomo maitinimo šėryklą atėjo šeimyna. Neskubu įjungti prie šautuvo pritvirtinto prožektoriaus, tegu įsivalgo, gal nebijos šviesos. Kai pagaliau apsisprendžiu, ir tik įjungiu prožektorių, tai šernai, kaip kulka nulėkė į mišką. Prisitaikyti niekaip nespėsi.
Po kurio laiko vėl ateina. Vėl tą patį padarau, ir vėl šernai nubėga. Bambu ant politikų, nuo kurių valios priklauso, ar bus Lietuvoje įteisintos naktinio matymo optikos. Jiems mat vaidenasi, jog visi tapsime brakonieriais. Kas nori pažeidinėti medžioklės istatymus, tas jau seniai tokias optikas turi. Turi ir naktinio matymo žiūronus, termovizorius, navigacijas ir ko tik nori iš naujausių technologijų. Šernai daugiau nebepasirodo.
Prasėdėjau gal valandą toje tamsybėje, vėl sušnypštė. Gerokai palaukiu, įjungiu prožektorių – prie geldos stovi gana didelis šernas ir pašvietus nenorom nubindzena į mišką. Na, tos geldos tai pastyčiojimas iš gamtos. Tai lyg kokia miškinė gyvūlininkystė. Tai jau nebe medžioklė…
Po kelių minučių švysteliu – vėl atėjęs, bet vėl neskubėdamas nubėga. Ir taip daug kartų. Galiausiai pripratinau. Gali šviesti kiek nori, nors plaukus skaičiuok ir gerai apžiūrėjau – besanti gal trijų, keturių metų šernė. Nusibodau aš jai su tuo švysčiojimu – „nupindzeno“. Džiaugiuosi, kad jau seniai nebedegu aistra būtinai sumedžioti, kad nepaskubėjau paleisti šūvį ir šernės nenušoviau.
O vėjas įsisiautėjo kaip reikiant. Pasidarė šaltoka, žvarbu. Šernų nebėra, tad, pamaniau, ko čia besėdėti bokštelyje. Vos įlipu į mašiną, svainis rašo, jog šovė šerną, vietoje nekrito, tad reikia paieškoti su mano kale.
Kalei navigacijos neturiu – tik skambutį pakabinu ant kaklo. Ji niekad toli nenueina, visada girdžiu skambalą, tad tos navigacijos kaip ir nereikia. Randa sumedžiotą šerną, kartais suloja, o skambalą, jei kalė surado žvėrį, girdžiu toje pačioje vietoje. Tačiau šį kartą velniškas vėjas, miškas tiesiog ūžia ir nieko negirdėti. Tada suvokiu, jog navigacija žvėries paieškai šuniui reikalinga.
Einame į tą pusę, kur nubėgo šautas šernas. Jų buvę keturi. Trys nulėkė kartu. Einame, kur nubėgo šautasis. Kažkur miške sulojo kalė Brita. Kolegai sakau, kad šernas gyvas, bet šautuvai tai palikti mašinoje, o ji užrakinta, ir jau atstumas iki mašinos nemenkas.
Gal už 50 metrų randame kraujo. O kalė dingo. Nebegirdėti nė skambalo, nė lojimo. Virginijui sakau, jog tikrai Brita jau yra prie šerno. Privažiuoja dar vienas klubietis – Augustas, tas su šautuvu. Visi švysčiodami prožektoriais, tamsybėje slampinėjame po mišką, vis baiminamiesi pasiklysti – miškas tai didelis.
Galiausiai Augustas išgirsta skambalą. Paeiname į tą pusę – kalė loja. Bėgiojame po mišką paskui tą skambalą. Kartais kalę pamatau. Pamatau ir šerną – ne toks jau mažas besąs. Iš kažkur atsiranda dar vienas klubietis – Arūnas. Pasirodo, pamatė mūsų mašinas ir švysčiojimą miške, ir atlėkė padėti. O padėti tikrai reikėjo.
Šernas vaiko kalę. Pasislepia tankmėje, bet Brita vis aptinka ir aploja. Talkininkas atima iš Augusto šautuvą ir nubėga arčiau „mūšio“ vietos. Jis greitesnis negu mes seni „klipatos“ ir labiau dega medžioklės azartu. Pamatė šerną ir šovė. Matyt nekliuvo, nes šernas ir toliau vis nuveja kalę. O šovinys tebuvo tik vienas. Kas dabar bus?
Bet Arūnas nebūtu Arūnas, jo medžioklinio azarto užtektų keliems, tiesiog pribėgęs šoko ant šerno, atbėgusiam Augustui irgi liepia šokti ant žvėries. Ne itin noriai, bet Augustas paklausė. Arūnas šaukia, kad duotų peilį. Tas neturi. Pribėgu aš, nes turiu peilį. Kalė aplink bėgioja ir pasiutusiai loja. Nieko čia nepadarysi, kaip ir netiktų medžiotojams taip elgtis, bet šerną teko pribaigti peiliu. Tikrai ne be reikalo žalieji mus žudikais pavadina.
Na, postringauti gali kas tik nori, bet medžioklė yra medžioklė su visokiausiais niuansais. Be medžioklės žmonija tikrai neapsieis, vien dėl to, jog tenka reguliuoti žvėrių skaičių. Kitas klausimas – medžioklės kultūra…
Po tokio medžioklinio nuotykio, visi kolegos sakys, jog be Arūno talkos, to šerno nebūtume įveikę. Nieko panašaus, tegu ir „klipatos“, bet būtume susitvarkę…
O paskui namelyje valgėme klubietės Aušros padarytą tortą. Ir ne bet kokį, o tiesiog vyrų džiaugsmelį. Priprašiau Aušrą, kad supasakotu, kaip tas tortas daromas.
Pailgais gabaliukais supjaustoma ir pakepinama duona. Tuos gabaliukus pamirko į majonezą ir užberia tarkuotu sūriu. Duonos gabaliukai tampa balti. Tada, vieną prie kito, sudeda kaip apvalų tortą, o ant viršaus – tiesiog fantazijos reikalas: mažytės trumpos rūkytos dešrelės, kitos supjaustytos, agurkėliai, gabaliukai sūrelių, alyvuogės ar dar kas nors, ką randi šaldytuve.
Kažkuris iš kolegų sako, jog ant pačio vidurio dar pritiktų česnako galvutė. Tiesiog pasakiškas būtu vyrų tortas. Manau, paskaičiusi mano dienoraštį, kokio tai medžiotojo žmonelė sumanys savo brangiajam tokią dovaną.
„Miske.lt”
Kostas Slivskis
Pastaraisiais metais šernų populiacija Baltarusijoje didėja geometrine progresija, kai kuriuose rajonuose šių žvėrių skaičius pasiekė kritinę ribą. Medžioklės plotuose, kuriuose šernų koncentracija didelė, nes jie yra visaėdžiai, pastebėta, kad smarkiai sumažėjo medžiojamų šilų paukščių (tetervinų ir jerubių), mažėja ir kiškių skaičius. Tarp žemės ūkio produkcijos gamintojų ir medžioklės ūkių didėja įtampa dėl šernų niokojamų laukų.
Šie žvėrys medžiojami visus metus (Lietuvoje 05.01-03.01). Tačiau tai gali turėti katastrofiškų padarinių dėl nekontroliuojamo šaudymo, nes tokiu atveju per kokius 2–3 metus gali ne tik sumažėti šernų skaičius, pasiekdamas kritinę ribą, bet ir sunykti visos jų populiacijos genetinis
fondas.
Kiekvienas medžioklės ūkis stengiasi, kad jo plotuose būtų daug žvėrių – juk tai vienas iš būdų pritraukti medžiotojus ir gauti didžiausią pelną. Tam tikslui žvėrys papildomai šeriami, taikomos veterinarinės priemonės, naikinami plėšrūnai. Dėl to šernų populiacijos viduje sumažėja natūrali atranka, išgyvena daug silpnų individų, taip pat turinčių genetinių defektų, kurie paskui
gali įsitvirtinti. Keičiasi ir šernų elgesys, šie gyvūnai smulkėja. Kovoti su šiais reiškiniais galima tik imantis selekcinio šernų šaudymo – taip nebūtų prarastos vertingosios šernų populiacijos savybės. Medžiotojas selekcininkas turi puikiai žinoti šernų biologiją, mokėti nustatyti gyvūnų amžių, gebėti atskirti suaugusių gyvūnų lytį ir aiškiai skirti sveiką individą nuo sergančiojo ar tokio, kuris buvo pašautas. Panagrinėsime tam tikrus būdingus požymius, kurie būna priklausomai nuo šerno amžiaus (spalva, kūno proporcijos,
svoris).
ŠERNAI IKI 1 METŲ AMŽIAUS
Jaunas šernas, šiųmetis, sveria 20–40 kilogramų. Knyslė trumpa, ausys mažos, apžėlusios tankiais šeriais. Kūnas dryžuotas, gelsvai rudas, ant galvos – šviesios dėmės. Šios spalvos išlieka iki rugpjūčio. Artėjant žiemai ,dryžių jau nebematyti, kūnas darosi masyvesnis dėl išaugusių poplaukių. Kojos trumpos, apžėlusios tamsiais plaukais. Uodega trumpa ir plona, iki šlaunų vidurio. Artėjant žiemai, ant jos galo pradeda ryškėti šepetėlis.
ŠERNAI NUO 1 IKI 2 METŲ
Gali sverti 40–60 kilogramų. Tai priklauso nuo mitybos bazės. Kūnas darosi galingesnis, ypač priekinė dalis. Galva dėl išaugusių šerių atrodo trumpa. Vaikiškos kūno formos visiškai išnyksta. Ant lūpų atsiranda pastebimi paburkimai ir matyti prasikalančių apatinių ilčių viršūnės. Ausys trumpos, apžėlusios tankiais šeriais. Uodega ilga, iki sąnario, šepetėlis visiškai susiformavęs.
ŠERNAI NUO 2 IKI 3 METŲ
Kūnas tampa dar masyvesnis, ypač priekinė dalis, nugaros linija skliautiška. Ten, kur nugara pereina į kaklą, gerai matyti įduba, nuo gogo strėnų link linija tolygiai žemėja. Galva galinga ir trumpa, lūpų klostės padidėja, vasarą matyti ne tik apatinės, bet ir viršutinės iltys. Ausys žiemą apžėlusios tankiais trumpais šeriais. Priekinės kojos trumpos ir tvirtos. Uodega jau storesnė, su ilgu šepetėliu. Vasarą kailis būna pilkas, o žiemą – nuo tamsiai rudos iki beveik juodos spalvos dėl išaugusių šerių.
Medžiotojas selekcininkas turi puikiai žinoti šernų biologiją, mokėti nustatyti gyvūnų amžių, gebėti atskirti suaugusių gyvūnų lytį ir aiškiai skirti sveiką individą nuo sergančiojo ar tokio, kuris buvo pašautas.
ŠERNAI NUO 3 IKI 8 METŲ
5–6 metų šernų skeletas būna visiškai susiformavęs. Kūnas trumpas ir masyvus, nugaros linija, einanti užpakalinės dalies link, staiga nutrūkstanti. Galva stambi, bukos formos, perėjimas į kūną beveik nepastebimas. Lūpų klostės aukštai pakilusios. Pas penkerių metų
šernus matyti ir apatinės, ir viršutinės iltys. Uodega stora ir ilga, su dideliu šepetėliu. Priekinės kojos trumpos ir kresnos, trumpesnės negu 2–3 metų šernų. Patinų lytinis organas gerai matomas net žiemą. Jie gyvena pavieniui, prie patelių prisideda tik rujos metu. Lytiškai susijaudinę patinai gali atrodyti kur kas stambesni dėl pasišiaušusio kailio.
Kūnas dryžuotas, gelsvai rudas, ant galvos – šviesios dėmės. Šios spalvos išlieka iki rugpjūčio.
ŠER NAI NUO 8 METŲ IR VYRESNI
Jau visiškai susiformavę ir galingi žvėrys. Kai kurie patinai sveria net 300 kilogramų. Galva lygi maždaug trečdaliui kūno, kaklo praktiškai nėra ir perėjimas į kūną beveik nepastebimas. Nugaros linija kyla tolygia kupra ir taip pat sklandžiai leidžiasi strėnų link. Ant gogo tamsūs šeriai – „šepetys“. Kojos trumpos ir tvirtos. Iltys stambios, gerai matomos. Uodega didelė ir ilga, šepetukas
– iki 25 cm. Planuojant selekcinį šernų šaudymą, pirmiausia reikia atsižvelgti į abiejų lyčių gyvūnų skaičių. Geriausias toks santykis, kai medžioklės ūkyje būna vienodas šernų patinų ir patelių skaičius visose amžiaus grupėse. Tačiau rajonuose, kuriuose šernai žemės ūkiui padaro didelę žalą, šis santykis gali būti ir 2 : 1 patinų naudai. Iki 70 proc. visų planuojamų sumedžioti individų turi sudaryti šiųmečiai šernai iki vienerių metų amžiaus ir 1–2 metų šernai, 20 proc. – abiejų lyčių 2–3 metų amžiaus gyvūnai, ir 10 proc. – vyresni negu 8 metų patinai ir patelės. Pirmiausia tarp šiųmečių šernų turi būti šaudomi tie, kurie, atėjus žiemai, sveria mažiau kaip 20 kg, vis dar yra dryžuoti, ir gyvūnai, kurie likę be motinos. Be jos našlaitis šiųmetis šerniukas negalės suaugti į sveiką ir fiziškai stiprų šerną.
Pirmiausia tarp šiųmečių šernų turi būti šaudomi tie, kurie, atėjus žiemai, sveria mažiau kaip 20 kg, vis dar yra dryžuoti, ir gyvūnai, kurie likę be motinos.
Kitoje amžiaus grupėje (nuo 1 iki 2 metų) pirmiausia turi būti šaudomi tie šernai, kurie iki žiemos nesveria 40 kilogramų. Taip pat reikia šaudyti senus šernus, vyresnius nei 8 metų, ypač patinus. Tokio amžiaus patinas – didžiulis gyvūnas. Jis tarsi kupinas jėgų, bet jau nebesugeba apvaisinti patelės. Stambus senas šernas nuveja jaunus patinus nuo patelių ir paprastai
dauguma jų lieka neapvaisintos, o tai gali būti pragaištinga visai bandai. Selekcinis šaudymas turi būti taikomas ir kitose amžiaus grupėse, tačiau tai daryti reikia itin atsargiai. Šauti į 3–7 metų šerną galima tik aptikus ryškių išorinių požymių (pasyvumas, susikūprinimas, kosulys, lėti judesiai, nukaręs užpakalis, pasišiaušęs kailis). Šaudomos turi būti ir patelės, kelerius metus nevedančios palikuonių, ir jauni patinai, nepriaugę pakankamai svorio iki rujos. Selekcinis šaudymas turi būti taikomas visų amžiaus grupių šernams, kurių kailis yra kitokių nepageidaujamų spalvų: šviesiai rudos, baltai margos, juodos. Tokius jauniklius iki 3 metų ir
senesnius patinus reikia visiškai iššaudyti. Atsargiau derėtų elgtis su vyresnėmis kaip 3 metų patelėmis, ypač tokiomis, kurių spalva netinkama, nes net ir dėmėta patelė gali atsivesti normalios spalvos šerniukų. Straipsnio pabaigoje dar reikėtų pabrėžti, kad tarp įvairaus amžiaus gyvūnų pirmiausia reikia šaudyti tuos, kurie turi pastebimų fizinių trūkumų, taip pat ligotus ir sužeistus. Tik tokiu būdu galėsime užtikrinti sveiką šernų populiaciją ir išsaugoti gana didelį šių gyvūnų skaičių.
Selekcinis šaudymas turi būti taikomas visų amžiaus grupių šernams, kurių kailis yra kitokių nepageidaujamų spalvų: šviesiai rudos, baltai margos, juodos. Tokius jauniklius iki 3 metų ir senesnius patinus reikia visiškai iššaudyti.
[divide style=”2″]
Autorius: Andrejaus Gončiarovo
Šaltinis: Žurnalas „Medžioklė ir Žvejyba Baltijoje”
Kopijuoti ar kitaip platinti čia pateikta turinį be mūsų sutikimo draudžiama!