Žyma: Medžiojami paukščiai

Tai viena iš mažiausių ančių – 34-43 cm. ilgio ir sveria apie 360 gramų. Iš tolo ši antis atrodo pilkos spalvos su tamsia galva. Jų galva ir kaklo viršutinė dalis yra kaštonų spalvos su ryškia juosta ašaros ar mėnulio formos, kuri prasideda prie akių ir baigiasi netoli kaklo. Krūtinė dažniausiai būna baltos spalvos su mažais, apvaliais, rudais taškeliais.

Lizdai statomi ant žemės netoli vandens. Lizdas būna tuščiaviduris, iš sausų lapų ir plunksnų. Kai patelė pradeda perėti, patinas pasitraukia į tolimesnę distanciją. Padedamų kiaušinių skaičius svyruoja nuo 5-16, bet vidurkį sudaro 8-11. Jie perimi 21-23 dienas. Išsiperėję jaunikliai greitai palieka lizdą, tačiau motina juos prižiūri apie 25-30 dienų, kol jie apsiplunksnuoja.
Mityba Redaguoti

Ši antis ieškodama maisto gali panardinti galvą ar netgi nardyti, kad jį pasiektų. Veisimosi metu dažniausiai minta įvairiais vandens bestuburiais, tokiais kaip: vėžiagyviai, vabzdžiai ir jų lervos, kirminai. Žiemos metu jos minta vandens augalų sėklomis ir žolėmis, taip pat įvairiais grūdais.

Paplitimas. Lietuvoje įprasta, bet pastaruoju metu retėja.

Išvaizda, matmenys. Viena mažiausia Lietuvos ančių, šiek tiek didesnė už rudagalvę kryklę. Plaukiančioji. Kūno masė 0,2-0,5 kg. Dryžgalvės kryklės veidrodėlis blankiai žalias, o plasnojamųjų plunksnų stiebai šviesūs. Tai vieninteliai požymiai atskirti šių rūšių patinus poilsio apdaru ir pateles. Kryklių skrydis labai greitas. Pabaidyta staigiai keičia kryptį.

Buveinė. Įvairūs vandens telkiniai. Vengia miškingų vietovių. Dalis jų lieka žiemoti neužšąlančiuose vandens telkiniuose

Maistas. Maistą paprastai renka ne iš giliau nei pasiekia ištiesusios kaklą. Mityboje vyrauja augalinis maistas. Lesa jaunus augalų daigus, pumpurus, lapus, ūglius, žiedus, sėklas, javų grūdus (rudenį vakarais, jau temstant jos skrenda į miežienas, ir kvietienas maitintis, ypač jei jose yra vandeniu apsemtų plotelių). Vasarą minta ir gyvulinės kilmės maistu.

Veisimasis. Lizdai ant žemės. Lizdai susukti iš pernykštės sausos augalijos. Jaunikliai tipiški viščiukiniai. Jie jau pirmą ar antrą dieną apleidžia lizdą, į kurį vėliau negrįžta. Nuo pat pirmos dienos bėgioja, plaukioja, nardo. Maitinasi savarankiškai. Patelė juos tik vedžioja, šildo, perspėja apie pavojų.

Priešai. Nemažai kiaušinių ir dar nespėjusių ūgtelėti jauniklių sulesa varniniai paukščiai, nendrių lingės, suėda mangutai, kanadinės audinės

Medžioklė. Medžiojamos sėlinant, tykojant, iš valties. Galima naudoti ančių profilius, maketus. Privaloma medžioti su medžiokliniu (rekomenduotina su paukštiniu) šunimi. Šaunama 3-3,5 mm šratais. Naudojama mėsa. Medžioklės terminai- dryžgalvės kryklės medžiojamos nuo rugpjūčio 15 d. iki gruodžio 15 d.

Rudagalvė antis (lot. Aythya ferina, angl. Pochard, vok. Tafelente) – žąsinių (Anseriformes) būrio paukštis. Paplitusi visoje Lietuvoje.

Suaugusio patino snapas tamsus su pilka juosta, galva ir kaklas rudi, krūtinė juoda, akys raudonos, nugara pilka. Suaugusi patelė visa ruda (galva ir kaklas tamsesnio atspalvio), juostelė ant snapo siauresnė.

Gyvena vandens telkiniuose, gilesniuose nei 1 metras. Paplitusios vidutinio klimato Europoje ir Azijoje. Žiemoti migruoja į pietų ir vakarų Europą.

Minta vandens augalais, moliuskais, vabzdžiais ir smulkiomis žuvytėmis

Didžiosios anties (Anas platyrhynchos) svoris svyruoja tarp 700 ir 1500 gramų. Jos ilgis siekia iki 58 cm. Skrisdama pasiekia iki 110 km/val. greitį.

Gaigalų plunksnų spalva yra pilka, krūtinė ruda, nugara rusva su juodu apvadu. Galva žalsvai melsva su baltu žiedu ant kaklo. Patelės netiek ryškios, jos yra pilkai rudos ir tik antsparniai turi metališkai – melsva veidrodėlį kaip ir gaigalų.

Šeriasi kartą per metus nuo birželio mėnesio. Šeriasi mėnesį laiko. Gaigalų išvaizda vasaros metu nedaug skiriasi nuo patelių. Liepos pradžioje tik pagal snapo spalvą galima atskirti. Gaigalų snapas lieka geltonas, o patelių – tamsiai rusvai-pilkas. Nuo liepos pabaigos ir patelių snapas pasidaro gelsvas. O nuo rugpjūčio vidurio naujos plunksnos pradeda augti.

Didžiosios antys turi apie 10.000 pūkinių ir dengiamųjų plunksnų, kurios jas saugo nuo drėgmės ir šalčio. Jos nuolat jas prižiūri, snapu sutepdamos riebalais, paimtais iš specialios liaukos virš uodegos.

Baltakaktė žąsis (lot. Anser albifrons, angl. White-fronted Goose, vok. Blässgans) – žąsinių (Anseriformes) būrio paukštis.

Kūnas 65-70 cm ilgio, sveria apie 2-3 kg. Viršutinė kūno dalis rusvai pilka. Kakta balta. Plasnojamosios plunksnos juodai rudos su baltais stiebais. Juodai rudų vairuojamųjų plunksnų viršūnės baltos. Krūtinė ir pilvas šviesiai pilki su netaisyklingos formos juodomis dėmėmis. Pauodegys baltas. Snapas rausvai geltonos spalvos su baltu nagu. Kojos raudonai geltonos. Jaunų paukščių kakta pilka, apatinė kūno pusė be juodų dėmių. Snapas pilkšvas.

Lietuvoje aptinkama per migraciją pajūryje ir vidaus vandenyse. Gyvena tundroje. Maitinasi sausumoje įvairiomis žolėmis.

Paplitimas. Tai šiauresnių kraštų paukščiai. Lietuvoje sutinkamos tik migracijos metu. Migruoja labai plačiu frontu tad tuo metu jas galima sutikti visoje Lietuvos teritorijoje. Rudenį Lietuvoje daugiausiai jų būna nuo rugsėjo vidurio iki spalio pabaigos, nors nedidelius būrelius galima matyti ir gruodžio mėn. Pavasarinės migracijos metu gausūs būriai sutinkami Nemuno Deltos apsemtuose plotuose ir Žuvinto rezervato apylinkėse.

Išvaizda, matmenys. Gana stambūs (kūno masė 1,5-4 kg) paukščiai. Naminių žąsų dydžio. Iš toliau apžiūrint pirmas įspūdis, kad paukštis tamsus. rudai pilka spalva. Galva ir kaklas tamsesni, rudo atspalvio. Tamsūs ir sparnai (gerai matosi paukščiui skrendant). Pauodegys baltas. Snapas juodas su geltona ar oranžine plačia skersine juostele. Kojos dažniausiai oranžiškai geltonos (skiriasi nuo panašių pilkosios ir trumpasnapės žąsies). Ilgas kaklas, tvirtas, kiek plokščias snapas. Visi trys į priekį nukreipti kojų pirštai sujungti plaukiojamąja plėve. Plunksnos labai tankios, po jomis daug pūkų. Labai gerai išsivysčiusi riebalinė (pasturgalio) liauka, kurios sekretu dažnai tepamos plunksnos nešlampa. Patinai ir patelės išvaizda nesiskiria.

Buveinė. Gyvena prie vandens: ežerų, upių pakraščiuose, užpelkėjusiose pievose, pelkėse -kur dideli vandens augalų sąžalynai.

Maistas. Minta beveik vien augaliniu maistu. Tai įvairios žolės ir jų sėklos. Labai mėgsta javų želmenis, tuo padarydamos nemažai žalos žemės ūkiui. Rudenį ražienose renka grūdus

Veisimasis. Lizdus krauna ant žemės iš pernykščių sudžiūvusių augalų dalių. Juose visada daug pūkų, kuriuos patelė išpeša sau iš krūtinės ir papilvės. Deda dažniausiai 4-6 (iki 8 ) vienspalvius šviesius kiaušinius. Jaunikliai viščiukiniai (vedžiojamieji). Lietuvoje neperi.

Priešai. Audinės, lapės, mangutai ir kiti iki lizdo sugebantys prieiti plėšrūnai.