Jau seniai susiklostė tradicija, kad skalikai turi būti dvaruose. Dvarininkai juos augindavo bandomis, o priežiūrą patikėdavo šunininkams. Dabartiniai skalikų šeimininkai ir veisėjai vis dar stengiasi palaikyti šią tradiciją, todėl jau ne pirmą kartą Lietuvių skalikų augintojų sąjunga parodą surengė dvare.
Iki šiol tokie renginiai suburdavo lietuvių skalikų mylėtojus Baisiogalos, Pakruojo ir Biržuvėnų dvaruose. Šį kartą, 2019 08 24, paroda vyko Lietuvos pasienyje su Latvija įsikūrusiame nuostabiame Ilzenbergo dvare, kuris tapo ketvirtu dvaru, svetingai priėmusiu lietuvių skalikus į savo valdas.
Simboliška, jog visai netoli, gretimo Onuškio dvaro teritorijoje, iki šiol yra išlikęs šunininko namelis, kurį galima pamatyti važiuojant į Ilzenbergo dvarą.
Į parodą sugužėjo lietuvių skalikų veisėjai ir šeimininkai iš skirtingų Lietuvos kampelių ir akylai saugomi mažųjų dvaro šeimininkų, t. y. taksų, varžėsi, kurio skalikas gražesnis, šaunesnis. Kaip visada, paroda prasidėjo gera nuotaika, kai susitikę žmonės sveikinosi, džiaugėsi vienas kito šunimis ir laukė, kada prasidės pati paroda. Ilgai laukti neteko ir šeimininkai su savo juodaisiais draugais buvo pakviesti apeiti tradicinį garbės ratą, po kurio sveikinimo ir padėkos žodį tarė Lietuvių skalikų augintojų sąjungos prezidentas Ričardas Barzdenis bei kiti garbūs svečiai. Ir pagaliau prasidėjo paroda. Pirmieji šunys įžengė į ringą, o likę šeimininkai su augintiniais, slėpdamiesi nuo kaitrios saulės, stebėjo, kas jame darosi. O čia, aikštelėje prie pat dvaro rūmų, nekreipdamas dėmesio į kaitrą triūsė teisėjas Valdas Petrauskas, kaip pro padidinamąjį stiklą apžiūrinėdamas kiekvieną parodos dalyvį.
Visi šunys turėjo savų pliusų ir minusų, todėl teisėjui teko labai sunki užduotis išrinkti patį pačiausią skaliką. Kol teisėjas net suplukęs zujo po ringą, kur šunų šeimininkai nuvargę suko jau n-tąjį ratą, likę dalyviai, sėdėdami po senų medžių lapija, dalinosi atsiminimais iš medžioklių, skalikų pasiekimais jose.
Visas parkas buvo persisunkęs žmonių klegesio. Kartais galėjai išgirsti, kaip vyresni veisėjai stengiasi perduoti savo patirtį jaunesnei kartai, o lietuvių skalikų šeimininkai dalinosi vieni su kitais šių šunų auginimo subtilybėmis ir atsakinėjo į klausimus smalsuolių, kurie džiaugėsi tiek suaugusiais lietuvių skalikais, tiek ir jaunučiais skalikiukais.
Žiūrovų netrūko, nes kai kuriuos šeimininkus atlydėjo šeima ir draugai, bet smagiausia buvo žmonėms, atvykusiems į Ilzenbergo dvarą į ekskursiją, nes jie turėjo netikėtą progą pamatyti ir lietuvių skalikus. Buvo girdėti, kaip dvaro svečiai šneka lietuviškai, latviškai, rusiškai, bet greičiausiai buvo ir kitomis kalbomis kalbančių žmonių.
Lietuviai jau mažiau stebisi pamatę lietuvių skalikus, bet užsienio svečiams tai buvo nuostabi galimybė susipažinti su nacionaline Lietuvos šunų veisle. Turbūt vienas įsimintinesnių nutikimų įvyko jau parodai pasibaigus, kai dalyviai grįžo prie savo automobilių ir į stovėjimo aikštelę įsuko turistų autobusas.
Dalis jų iš karto nubėgo prie firminės Ilzenbergo dvaro krautuvės, bet keli turistai pripuolė prie vieno iš šeimininkų ir pradėjo klausinėti, kas čia per nuostabūs šunys. Jų veiduose atsispindėjo smalsumas, nuostaba ir džiaugsmas. Pati paroda vyko sklandžiai ir gražiai, čia vyravo tradicinė atmosfera: lietuvių skalikų šeimininkai varžėsi vienas su kitu, bet nebuvo pykčio ar pavydo, visi džiaugėsi kitų laimėjimais ir nepyko dėl savo nesėkmės.
Renginys baigėsi diplomų ir apdovanojimų teikimu, niekas neliko nuskriaustas, o didžiausi entuziastai dar pasiliko valandėlę paplepėti apie savo augintinius ar šiaip pratęsti naujai, o gal ir seniai užsimezgusias pažintis. Galima sakyti, kad lietuvių skalikai ir vėl sujungė žmones.
Miske.lt
Marius Smetona
