Šioje laidoje leisimės į lapių medžioklę. Lapių populiacija sparčiai auga, o kaimo gyventojams tai tampa vis didesniu iššūkiu. Todėl populiacijos kontrolė yra būtina norint išlaikyti gamtos pusiausvyrą.
Kaip sako patyrę medžiotojai – laikas praleistas medžioklėje į gyvenimo trukmę nesiskaičiuoja! Neretai medžioklės būna ir be laimikio, bet laikas praleistas gamtoje tai atperka.
Šiais metais dėl visiems žinomų priežasčių medžioklių varant buvo nedaug, ko pasekoje lapių buvo sumedžiota mažiau. Mūsų klubo medžiotojai atsakingai žiūri į plėšrūnų kontrolę, todėl lapių medžioklės yra ganėtinai populiarios. Nusprendžiau ir aš nuvykti medžioti lapių, o kaip man sekėsi kviečiu pasižiūrėti šiame vaizdo įraše.
Lapių medžioklė su kurtais. Medžioklė vyko Biržų raj. „Agluonos“ medžiotojų būrelyje.
Kiekvienas medžiotojas žino, kaip atrodo niežuota lapė ar mangutas. Kai kuriems yra tekę sumedžioti vilką ir patirti kartų nusivylimą sužinojus, kad trofėjaus niekaip neišeis panaudoti, nes dėl mikroskopinio parazito vilko kailis sugadintas. Tai, kad lapės ir mangutai nešioja niežus, yra kone aksioma, ir dauguma medžiotojų šaudo niežuotus mangutus ir lapes nepriklausomai nuo metų laiko.
Žmogus irgi gali užsikrėsti niežine erke (Sarcoptes scabiei), bet, kitaip nei, pavyzdžiui, lapės kailyje, žmogaus odoje ligą sukelianti erkė nesidaugina. Parazito vidutinė gyvenimo trukmė yra 21 diena. Po trijų savaičių žmogaus organizme erkė žūva. O štai lapės, manguto, vilko, rečiau barsuko ir kartais net kanopinių organizme šis mikroskopinis vabzdys dauginasi sparčiai. Niežinės erkės gyvena giliausiuose odos sluoksniuose – epidermyje – ir maitinasi keratinu. Jos kasa tunelius, už savęs palikdamos išmatas ir kiaušinėlius, iš kurių vėliau išsikala lervos. Jos gyvena odoje, kol tampa nimfomis, o vėliau suaugusiomis erkėmis. Parazito veikla sukelia alerginę reakciją, keičia odos struktūrą, sukuria nuolatinį ir labai stiprų niežulį. Gyvūnas nuolat kasosi, padarydamas sau didelę žalą. Per žaizdas nuolat patenka įvairių infekcijų, organizmo apsauginės funkcijos susilpnėja ir ilgainiui gyvūnas žūva.
Miške rastą nugaišusią lapę reikėtų užkasti, o šviežiai sumedžiotą niežuotą lapę griežtai patariama įdėti į dvigubą maišą ir utilizuoti, geriausiu atveju – užkasti arba sudeginti. Jeigu medžiotojas pastebi ligotą gyvūną ir etiniais sumetimais jį nušauna, tai yra tik pusė darbo. Palikus lapę mėtytis miške, patys geriausi ketinimai liks be rezultatų, nes ir po mirties niežuotas gyvūnas vis dar yra infekcijos šaltinis. Plėšrūnai, žinia, nepraleidžia progos pasivartyti smirdinčioje maitoje. Tokiu būdu jis paslepia savo natūralų kvapą, kad potenciali auka nenujaustų gresiančio pavojaus. Taip kai kurie medžiotojai naudoja bebrų liaukų užpilą, kad pergudrautų žvėris.
Veterinarai sutaria, kad niežinė erkė nugaišusio gyvūno kūne gyvena tiek pat ilgai ar kiek ilgiau nei išorinėje aplinkoje – 72 ir daugiau valandų, drėgnoje aplinkoje – iki penkių parų. Niekas nėra specialiai tyrinėjęs, kiek niežinės erkės kiaušinėliai išlieka pūvančioje nugaišusio gyvūno odoje. Greičiausiai jie yra kiek ištvermingesni ir dėl apsauginio apdangalo gali išgyventi ilgiau. Taigi kiekvienas plėšrūnas, einantis pro šalį ir net tik prisilietęs prie niežuotos lapės kūno, gali apsikrėsti ir tapti tolesnio niežų plitimo šaltiniu. Tas pats taikoma medžiokliniams šunims, mėgstantiems vartytis gaišenoje. Taigi, kad geras sumanymas sumedžioti niežuotą lapę ir apsaugoti medžioklinius šunis būtų naudingas, sumedžiotą lapę būtina utilizuoti. Tai yra etikos ir medžioklės higienos klausimas.
Tekstas: Kataryna Šterna
Šaltinis: Žurnalas “Medžioklė”
Kopijuoti ar kitaip platinti čia pateiktą turinį be mūsų sutikimo draudžiama!
Šį kartą pasidalinsiu savo patirtimi apie lapių medžioklę su viliokliais, pakalbėsime apie lapių viliojimo subtilybes bei sukauptas žinias išbandysime medžioklėje.
Naudojama įranga:
– Ginklas: Sauer 202 Calssic, 308Win.
– Optika: Swarovski Z6i 3-18x50BT
– Šaudmenys: Lapua FMJBT – D46 12,0 g. 308win.
– Apranga: Chevalier
– Taikymosi lazda: Primos
– Viliokliai: Nordik Crying Bird, Nordik Predator Pre-tuned
– Atatrankai sumažinti: Oksalio kompensatorius
Kaimyninėje Lenkijoje, kaip ir pas mus, lapės laikomos nepageidaujama žvėrių rūšimi ir jų šaudymas visokeriopai skatinamas. Naršydamas lenkiškuose medžioklei skirtuose tinklalapiuose aptikau labai originalų lapių medžioklės būdą. Siekdami kontroliuoti jų populiacijos skaičių Lenkijos medžiotojai sėkmingai naudojasi dirbtiniais urvais. Tokie urvai įrengiami mokant urvinius medžioklinius šunis.
Reportažo herojai – medžiotojai Dariuszas Szałkowskis ir Januszas Trzebiatowskis, aistringi medžioklės su šunimis mėgėjai, nusprendė imtis ir lapių medžioklės su urviniais šunimis dirbtiniuose urvuose. Prisikalbino dar kelis kolegas iš savo medžioklės būrelio.
Šiuo metu kiekvienas iš jų turi po kelis patyrusius medžioklinius šunis – jagterjerus. Pataruoju metu įsigijo labai perspektyvių šunelių iš žinomo šunų veislyno, iš kurio kilęs ir paskutinės Poznanės tarptautinės šunų parodos nugalėtojas.
Jų specialiai važiavo į Bosniją ir Hercegoviną. Medžioklės būrelis „Daniel“ savo plotuose įrengė kokius dvidešimt dirbtinių urvų ir ėmėsi aktyvios lapių medžioklės su urviniais šunimis. Per sezoną nušaudavo kelias dešimtis lapių. Rezultatas buvo pastebėtas netrukus. Neseniai tose vietose praktiškai jau nebuvo likę smulkių žvėrelių ir paukščių, nes juos išpjovė lapės, o šiandien neretai galima sutikti ir fazaną. Atsirado daugiau kiškių, kurapkų.
Toliau pateikiamas reportažas, kuriame aprašoma viena iš tokių medžioklių dirbtiniuose urvuose.
„Štai mes prie pirmojo urvo. Prie landos matyti lapės pėdsakai ir fazano plunksnos – gali būti įdomu. Apsižiūrime toje vietoje, kur ką tik urvo angoje dingo Alfas. Ilgą laiką nieko nevyksta, įsitempę laukiame, stipriai laikydami rankose paruoštus šautuvus. Po kurio laiko kolega Darekas nusprendžia pažvelgti į angą. Atsigula ant žolės už urvo, pažvelgia ir staiga pašoka ant kojų. „Kaukštelėjo dantimis tiesiai man prieš nosį“, – susijaudinęs sako kolega. Praėjus visai nedaug laiko iš urvo išpuola lapė ir vienu šuoliu peršoka griovį su vandeniu. Pasigirsta šūviai, visi – pro šalį.
Pernelyg anksti, reikėjo leisti nubėgti jai iki žiemkenčių lauko. Palydime žvilgsniais šuoliuojančią lapę. „Žiūrėkite, ten gali būti dar viena, šuo vis dar urve!“ – paragina laikytis tvarkos Darekas. Antra lapė išbėga greičiau negu pirmoji. Januszas nepalieka jai jokių šansų. Mirtinai sužeistas žvėris įkrinta į melioracijos kanalą. Dabar reikalo turi imtis skalikas. Dėl aukštų ir stačių krantų šuo priverstas aportuoti, ištraukti lapę iš gilaus vandens. Pirmoji sėkmė mus džiugina, tačiau erzina pirmosios „ručkės“ pabėgimas. Laimei, šunys neapvylė. Aiškiai susitariame, kad kitą kartą leisime lapei nubėgti toliau, kad būtų lengviau pataikyti.
Kitos progos ilgai laukti neteko. Urvas sename geležinkelio pylime užimtas. Po žeme girdėti lojimas, vienu momentu visai arti įėjimo angos. Darekas, netekęs kantrybės, pažvelgia vidun. „Žiūrėk, kad tau lapė vėl į nosį neįkąstų“, – juokaujame. Ir tuo momentu angoje pasirodo lapės galva. Lapė iš karto susiorientuoja ir nedelsdama vėl šmurkšteli į urvą. Ir kaktomuša susiduria su tuo metu urve besidarbuojančiu Francu. O tai jau keblumas. Po kurio laiko pasigirsta būdingas marmaliavimas ir gargesys. Francas „užsisėdęs“ ant lapės. Reikės kasti, nebent šuniui pavyktų apeiti lapę „katilu“. Kovos atgarsiai netrukus nutyla.
Kaimyninėje Lenkijoje, kaip ir pas mus, lapės laikomos nepageidaujama žvėrių rūšimi ir jų šaudymas visokeriopai skatinamas. Siekdami kontroliuoti jų populiacijos skaičių Lenkijos medžiotojai sėkmingai naudojasi dirbtiniais urvais. Tokie urvai įrengiami mokant urvinius medžioklinius šunis.
Atkasame pirmą „katilą“ – tuščia, tiktai kraujo dėmės. Vadinasi, turi būti giliau tunelyje. Pavyksta ištraukti šunį, jo snukis stipriai kraujuoja. Reikia atverti kitą „katilą“ ir išvilkti lapę. Vėl blokuojame angą ir pasirengiame šauti, jeigu lapių būtų daugiau. Po kurio laiko pirmajame „katile“ pasirodo lapė, sprunkanti išėjimo link. Ji atrodo greita. „Atsimink, šauname tik tada, kai bus prie žiemkenčių lauko, – mintyse kartoju pats sau, – prie žiemkenčių“. Angoje pasirodo lapės snukis ir vėl dingsta. Tačiau Francas atkirto jai kelią pabėgti, išeities nėra.
„Buvai šaunuolis, – mintyse sakau sau. – Išlaikei, kaip susitarta, kad šauname …“. Netikėtai iš urvo išbėga lapė. Nemąstydamas nuspaudžiu gaiduką. Šį kartą nesuteikiau jokio šanso Januszui. „Nuo kada čia žiemkenčiai želia? – juokiasi iš manęs Januszas. – Sveikinu!“.
Prie kito urvo angos – apversta šaka. Dagas yra patyręs ir išbandytas šuo, tikras vienišius, nemėgstantis kitų šunų draugijos. Jis nėra toks pasitikintis savimi kaip Zadra, Alfo sesuo, ryžtingai ir aiškiai atsisakanti lįsti į tuščią urvą, nes nenori tuščiai švaistyti laiko apieškodama tuščius koridorius. Dagas – kitoks, nenuolaidus, tarsi norėtų suvesti savo sąskaitas su lapių paderme. Susidūręs su lape veikia ryžtingai ir beatodairiškai – daugelis jo „akcijų“ urvuose ir šieno kupetose baigiasi lapės išvarymu. Visada pasirengęs patikrinti bet kokią angą ir kampelį kupetoje, tarsi nepasikliautų savo uosle. Ilgai nesvarstydamas dingsta urvo angoje. Stovime ir tylime. Neįsivaizduojame, kas vyksta po žeme, bet dėl vieno galime būti tikri: jeigu ten yra lapė, tai vienintelis jos šansas yra greitai sprukti iš urvo.
Po kurio laiko angoje pasirodo juodas snukis. „Čiupkite jį!“ – šaukia Darekas. Nesuspėjome, Dagas dingo gretimame natūraliame urve. „Turime problemą, – sako nusiminęs kolega. – Lindės tol, kol patikrins visus užkaborius“. Natūralus urvas medžiotojui yra visiška nežinomybė, o šuniui – pavojingas iššūkis. Niekada negali žinoti, kas šiuo metu jame tūno. Jeigu barsukas ar meškėnas, tada dažniausiai viskas baigiasi varginančiu atkasimu, kartais – visiškai intuityviai. Nieko negalima pasakyti apie urvo dydį, landų skaičių, „evakuacinius“ koridorius, ventiliacijos angas, „katilų“ ir kamerų skaičių, Šuo, įleistas į tokį urvą, gali praleisti jame daug valandų. Tokiais atvejais niekas taip stipriai nenuliūdina, kaip per kažkurią šoninę landą išsprukusi lapė, kai šūviui net neįmanoma pasiruošti. Natūraliuose urvuose sunku medžioti rezultatyviai ir saugiai – kai medžioklėje dalyvauja daug medžiotojų ir šunų gali įvykti ir nelaimingų atsitikimų. Vienas Dievas težino, kieno tie urvai ir kiek jie išsišakoję po žeme. Už keliasdešimt metrų – didelės landos, gali būti barsukų. „Einu lapės, – šiek tiek paslaptingai sako Darekas. – Užtaisykite šautuvus“. Grįžta iš automobilio nešdamas išdirbtą kailį. „Pasirengę?“. Pasigirsta šūviai. Ir – stebuklas! Po akimirkos iš urvo išbėga Dagas, pamato Dareką, kuris erzindamas jį mosuoja kailiu, ir tučtuojau puola. „Taip mes atšaukiame šunis, – šypteli Darekas, varydamas Dagą į narvą. – Tai kaip švilpukas skalikui“.
Per dieną ištyrėme 10 urvų. Beveik pusė jų buvo apžiūrėta po anksčiau vykusios medžioklės. Trys urvai buvo užimti, o iš dviejų šunims pavyko išginti tris lapes. Ta pačia proga patikrinome ir tris kupetas. Per patį rujos įkarštį jose būna po kelias lapes. Mums pavyko išbaidyti tik vieną žvėrį. Ši medžioklė nebuvo lengva ir ne visiems ji patiko. Reikia mėgti lapių medžioklę ir suvokti, kad jų populiacija turi būti mažinama. Dar – turėti daug kantrybės, be jokių sėkmės garantijų“.
Parengė: Michail Botian pagal tinklalapį www.lowiecpolski.pl
Šaltinis: Žurnalas „Medžioklė ir Žvejyba Baltijoje”
Kopijuoti ar kitaip platinti čia pateikta turinį be mūsų sutikimo draudžiama!