Miske.lt

Žyma: Gediminas Vaitiekūnas

  • Tolimas Usūrijos kraštas

    Tolimas Usūrijos kraštas

    Tolimas kraštas. Tai siauras (apie 250 km pločio ir 900 km ilgio) ruožas Rusijos tolimuosiuose rytuose, tarp Kinijos ( siena eina Amūro upe ) ir Ramiojo vandenyno, pietuose turintis trumpą sieną su Šiaurės Korėja. Administraciškai, tai du kraštai: Chabarovsko ir Primorės. Ten, ir gretimose Kinijos teritorijose, gyvena Kiniška (arba Mandžūrinė) stirna, mano medžioklės objektas. Aišku ten yra daugiau medžiojamos faunos, bet šį kartą tai mano pagrindinis tikslas – noriu pabaigti surinkti pasaulio stirnų kolekciją.

    Chabarovskas tvarkingas miestas, dešiniajame Amūro krante Kinija

    Usūrijos medžiojamoji fauna:
    Amūro tigras (šiuo metu nemedžiojamas, saugomas)
    Amūro rudoji meška – SCI įregistruota 18 trofėjų
    Amūro briedis – SCI įregistruoti 3 trofėjai
    Izubris (Mandžūrijos vapitis ) – SCI įregistruoti 14 trofėjų
    Mandžūrijos dėmėtasis elnias
    Kiniška (Mandžūrinė ) stirna – SCI įregistruoti 13 trofėjų, iš jų sumedžioti 8
    Kabarga
    Barsukas
    Usūrinis šuo ( mangutas )
    Šernas
    Lapė
    Vilkas

    Tokios medžioklės organizatorių paieškos truko keletą metų. Pagaliau praėjusį pavasarį paskambino draugas iš Maskvos: radau kas imasi daryti Kiniškos stirnos medžioklę, jie daugiau mokslininkai negu medžiotojai, bet jie leidžia savo plotuose sumedžioti vieną stirniną. Prie kitų sąlygų – reikia jiems atvežti Lietuvos vėliavėlę.

    Pagrindinis tigrų sargas – Aleksandras Batalovas

    Spalio pirmom dienom skrendu į Chabarovską. Pakeliui prisijungia mano maskvietis draugas Igoris. Chabarovske susipažįstame su mūsų būsimos stovyklos šeimininku Aleksandru. Užsukam į parduotuvę maisto ateinančiai savaitei, ir išvykstam į Usūrijos taigą. Stovykla apie 150 km į pietryčius nuo krašto sostinės. Šitas kelionės etapas trunka apie 5 valandas. Vakare dar spėju į bokštelį. Kol kas dar nelabai susigaudau kokia čia tvarka, ir kaip čia reikia elgtis. Bokštelis apie 500 m nuo stovyklos, kokio pusės hektaro kirtavietėje, netoli jo ant žemės priberta druskos.

    Stovykla

    Kai derinom kelionės ir medžioklės sąlygas, Igoris sakė: savo šautuvo neimk, jie turi gerą Blazerį su optika. Atėjus į ginklų prišaudymo vietą, gavau rinktis iš dviejų SKS-ų. Optika ? turim, bet reikia prisukti ir prišaudyti, o kam jos reikia ? Kai tą optiką parodė, tai tikrai tapo aišku – geriau nereikia.

    Virtuvė

    Žodžiu, sėdžiu bokšte, vis prisidedu SKS-ą prie peties, pratinusi. Šauti galima viską, išskyrus tigrą. Pagrindinis tikslas – stirninas, bet jeigu ateis iziubris ar šernas, galima šauti, jei ateis meška – šauti būtina. Sutemus lipu iš bokšto ir kulniuoju į stovyklą. Jos žiburėliai jau beveik matosi. Šeimininkai kiek nustebę – tai gi davėm radijo stotelę, baigei medžioti – pasikviesk, atvažiuosim paimti.  Netrukus išgirdom netoli stovyklos riaumojant tigrą. Tada supratau, kodėl Aleksandras su sūnumi nustebo matydami mane paržygiuojant iš bokštelio.

    Vasarinis dušas

    Vakarieniaujant pradėjo aiškėti kaip ir kas čia vyksta. Aleksandras Batalovas – vyriausias Chabarovsko krašto tigrų monitoringo pareigūnas. Jo „medžioklės“ plotai apie 20 tūkstančių hektarų, juose kelios dešimtys automatinių foto kamerų. Nuotraukas iš jų nuskaito kas dvi – tris dienas. Šitam plote nuolat gyvena aštuoni arba devyni Amūro tigrai. Visi jie turi vardus. Kiekvieno tigro kailio raštas yra unikalus, patyrę stebėtojai visada randa ant tigro kokį nors specifinį rašto elementą, pagal kurį paskui jį atpažįsta įvairiomis aplinkybėm.

    Lupykla

    Aleksandras suskaičiavęs beveik visus savo plotų žvėris. Čia gyvena apie 150 iziubrių, pora šimtų šernų, stirnų nedaug. Visi kanopiniai Aleksandrą domina tik kaip maistas tigrams. Savo reikmėm irgi susimedžioja vieną kitą iziubrį ar stirną. Pagrindinis tigrų maitas – šernas. Pagrindinis priešas (be žmogaus) – Amūro rudoji meška. Iš penkių tigro ir meškos susidūrimų trys būna tigro naudai, du meškos. Viskas priklauso nuo gyvūnų dydžio.

    Usūrinės stirnos trofėjus

    Mūsų medžioklės metu kameros užfiksavo didžiulį meškiną, persekiojantį tigro patelę. Lokys eina visą dieną paskui tigrę 15 – 20 minučių atsilikęs, ir atiminėja jos grobį. Gyvūnų dydį lengvai galima palyginti. Tigrė ir meškinas, tuo pačiu atstumu nuo kameros, lipa per rastą.

    Tigrai retkarčiais užsuka tiesiai į stovyklos vidurį. Kartą vidury dienos, tiesiai šeimininkams iš panosės, nusinešė šunį. Tigras – vienas iš kelių mūsų planetos plėšrūnų, visiškai nebijantis žmogaus, o progai pasitaikius, jį medžioja. Aleksandrui yra tekę iš miško parnešti maišelį su žmogaus liekanomis.

    Pareidamas iš bokštelio, prie stovyklos aptikau šviežius tigro pėdsakus, o juose, ant viršaus įmintą mažą stovyklos katino pėdsaką

    Kitą rytą į bokštelį nuvežė dar tamsoje. Dieną pareiti leido pėsčiomis, bet liepė eiti užtaisytu šautuvu ir dairytis į šalis. Apie dešimtą ryto išlipau iš bokšto, dairydamasis i šonus ir po kojom, patraukiau į stovyklą. Pusiaukelėje ( bokštas apie 500 m nuo pirmųjų namelių ) kažką pastebiu žemėje. Švieži tigro pėdsakai. Skubiai padarau nuotrauką, pagreitintu žingsniu pasiekiu namelius. Šiurpoka. Patyrinėjęs nuotrauką pamatau: tigro pėdoje stovyklos katino pėdukės įspaudas. Stovyklos link nuėjo didelis katinas, o tuo pačiu taku miškan pasivaikščiot išėjo mažasis jo giminaitis.

    Ką tik šituo keliuku nuvažiavom į bokštelį. A.Batalovo automatinės kameros nuotrauka

    Peržiūrėjus aplinkinių kamerų paskutinių dienų nuotraukas, paaiškėjo kas dedasi aplink stovyklą. Arčiausiai ratus suka rujojanti tigro patelė, kurios maistą atiminėja milžiniškas lokys, o tigro patinas arčiau kilometro prie stovyklos neina. Sukasi aplink antrąjį, tolimesnį ( už 1.5 km ) bokštelį, į kurį jau mane vežiojo iki pat kopėčių. Aš nesiginčijau, juolab kai vieną dieną tą tigrą kamera „pagavo“ apie 200 m nuo bokštelio.

    23:15 tigrė praeina pro kamerą. A.Batalovo automatinės kameros nuotrauka

    Žiemą stovykloje beveik nieko nevyksta. Aleksandras, o dažniau jo sūnus su draugais, atvyksta iš Chabarovsko sniego motociklais, pakeičia automatinių foto kamerų baterijas ir atminties korteles, ir grįžta namo peržiūrėti foto medžiagos. Sniego danga kelias gerokai trumpesnis. Užtai kitu metų laiku, stovykloje visada yra svečių. Dažniausiai tai gamtosaugos entuziastai ar pareigūnai iš viso pasaulio. Mūsų buvimo metu, viename namelyje gyveno Siuzan. Vidurinės mokyklos mokytoja, pensininkė iš Mančesterio. Ji čia atvyksta jau keli metai iš eilės, po du kart į metus. Tigro dar nėra mačiusi. Važinėja su Aleksandru tikrinti kamerų, visą laiką kažką užsirašinėja. Pabūna dvi savaites ar mėnesį, ir vėl grįžta į savo Mančesterį. Moteriškė nešneki, mėsos nevalgo, medžiotojų nemėgsta, moka rusiškai. Man ji buvo panaši į prastai užsimaskavusią kažkokios tarptautinės gamtosauginės organizacijos inspektorę – žvalgybininkę. Aleksandras nutaręs: kai į kažkurios dabar čia gyvenančios tigrės vietą ateis nauja, ją pavadins Siuzan. Britei ši mintis labai patiko.

    23:54 paskui tigrę seka didžiulis meškinas, kuris atiminėja iš jos grobį. Persekioja jau ne pirmą dieną. A.Batalovo automatinės kameros nuotrauka

    Taigi visam šitam fone mano kelionės tikslas pasirodė toks menkas, bet sunkiai pasiekiamas. Kaip jau yra ne kartą nutikę – sumedžiojau savo nedidelį trofėjų paskutinį vakarą. Turiu medžioklės bendražygių, kurie mane vadina – „mister last moment“.

    „Miske.lt”
    Gediminas Vaitiekūnas
    Nuotraukos Aleksandro Batalovo ir autoriaus

  • Elnių medžioklė Australijoje

    Elnių medžioklė Australijoje

    Anot G. Vaitiekūno, kelionę į Australiją jau senai planavo, jos tikslas buvo ne tik pamedžioti, bet ir pakeliauti, pamatyti kraštą, jo natūrą ir kultūrą, pažinti toliausiai nuo mūsų, priešingoje žemės rutulio pusėje esančios vakarietiškų tradicijų šalies gyventojus ir jų sukurtą valstybę.

    „Australija nustebino ir sužavėjo. Šalis, miestai, keliai, paslaugos, lankyti medžioklės plotai ir žmonės labai tvarkingi. Nuošaliau nuo kitų civilizuotų ar laukinių kraštų egzotiką išsaugojusių kraštų nutolęs žemynas, išskirtinis ir savo gamta, medžioklės objektais, ir Vakarų kultūrą atstovaujančių žmonių sukurtos tvarkos idilija, kurios neretai pasigendama kitur. Šalis nei kariauja, nei karų bijo, gyvena savo ramų, dinamiką, savarankišką gyvenimą, kuria ir dirba. Didžiausios nelaimės būna nebent stichinės, didesni gaisrai, potvyniai, apie kuriuos priminė nuotraukos viename iš lankytų vietinių restoranų, kur buvo matyti, vietoj staliukų prie kurių pietavome, kaip prieš keliolika metų darbavosi ekskavatorius kuopdamas iki palangių salę užklojusį ištvinusios upės suneštą dumblą“, – pasakojo medžiotojas.
    G. Vaitiekūnas medžiojo šiaurės rytų Australijos dalyje, Kvinslando valstijoje, nuo kurios sostinės Brisbeno, po kelių valandų kelionės automobiliu pasiekė medžioklės plotus. Medžioklės tikslas buvo elniniai gyvūnai, trofėjininkas ketina surinkti pagal Tarptautinio safari klubo (Safari Club International, SCI) vieną iš kotiruojamų šios rūšies gyvūnų trofėjų visą komplektą, kuriam trūko Australijoje sutinkamų ir medžiojamų elnių.

    Medžioklės transportas

    Australija – nauja elninių žvėrių tėvynė
    Australijos žemyne elninių gyvūnų atsiradimo istorija – nesena, visi jie buvo introdukuoti dar prieš II pasaulinį karą. XIX a. – XX a. pirmoje pusėje naujų gyvūnų įvežimas iš kitų kraštų, medžioklės, ūkio, faunos paįvairinimo tikslais, buvo populiarus ir gamtininkų palaikomas visame pasaulyje, panašūs projektai buvo įgyvendinami ne tik Australijoje, bet ir Europoje, ir kituose žemynuose. Ketinta į Australiją atsivežti dar bent 40 rūšių gyvūnų iš Afrikos, liūtų, raganosių, leopardų ir t.t. tačiau nespėta. Vėliau gamtosaugos politika keitėsi, daugiausia atsivežta tik kanopinių iš aplinkinių kraštų – Azijos žemyno, Indonezijos salų. Žmonių civilizacija, žemės ūkis pietryčių Azijos žemyne sparčiai vystėsi, užėmė vis naujus ir naujus gamtos plotus, tad šiuo metu ten gyvūnijos beliko tik gamtos rezervatuose, daugiausia skirtuose egzotiniams gyvūnas, pvz., Azijos tigrams ir pan., kur dar yra ir elnių, tačiau jų paskirtis ir belikusi pasitarnauti maisto šaltiniu plėšrūnams. Iš Indijos, Indonezijos kilę elniai savo tėvynėje nebemedžiojami, nes jų ten beveik ir nebėra, gyventojų takumas per didelis ir faunai vietos neliko. O atvežti į Australiją žvėrys išplito, galima jų susimedžioti privačiuose medžioklės plotuose.

    Australijoje pelnyti trofėjai – 5 elnių ir 1 gazelės
    „Nustebino Australijos gamta. Įsivaizdavau pusdykumes, saulės išdžiovintas krūmynus, matyt, pagal Afrikoje susiformavusį medžioklės pietiniuose kraštuose stereotipą. Nieko panašaus neišvydau, priešingai – labai daug žalumos, gyvūnijai tarpti idealios sąlygos. Plotai, kuriuose medžiojau, lyg ir nedideli, tik 9 000 ha, tačiau juose buvo gana aukštų kalvų, bemaž, kaip Alpių priekalnėse, tankių, sodrioje žalumoje skendinčių miškų, sraunių upeliukų, kultūrinių pievų (medžioklės plotų savininko pagrindinė veikla buvo galvijų auginimas). Laukinės gyvūnijos nors ir gausu, matydavosi gana didelės elninių žvėrių kaimenės laukuose, tačiau medžiotinų, būtent tų ir tokių, kokių man reikėjo, teko paieškoti bekelei pritaikytu džipu naršant po apylinkes, o užtikus, kur vienos ar kitos rūšies ar porūšio gyvūnai laikosi, jų kartais ir ne vieną dieną patykoti“, – pasakojo trofėjininkas.

    Garna, lietuviškai vadinama elniaože gazele

    Pasak D. Vaitiekūno, iš medžioklės bokštelių Australijoje, bent jau plotuose kur jis buvo, nemedžiojama. Vieną dieną išvažiuodavo žvėries ieškoti, lydintis jėgeris daugiau ar mažiau žinojo, kur kokie žvėrys šiuo metų laiku gali laikytis, užtikdavo bandą, tada kitą rytą anksti vykdavo jų tykoti. Prisėlindavo jau pėsčiomis, pasislėpdavo už kokios nors natūralios priedangos ir laukdavo elnių pasirodant. Visus žvėris sumedžiojo maždaug vienodai, tokiu pačiu medžioklės būdu, su įtampa jų laukiant, ir su geroms emocijomis paleidus taiklų šūvį, skyrėsi tik elninių išvaizda ir medžioklės vietovės. Pelnyti kiaulinio elnio (Axis porcinus), Aksio (Axis axis), zambaro (Cervus unicolor), Javos ir Malūkų salų rusa elnių (Javan rusa ir Moluccas rusa) bei garnos dar vadinamos elniaože gazele (Antilope cervicapra) trofėjai.

    Kiaulinis elnias

    Šernai – „už įstatymo ribų“
    „Buvo labai įdomu sužinoti, kodėl vieni iš šių elnių pavadinti „kiauliniais“. Pasirodo, todėl, kad panašiai kaip šernai ganosi. Pamačius bandą aukštoje augmenijoje iš tiesų gali pagalvoti, kad paršų kaimenė į pašarus įnikusi. Elniniai turi instinktą, tarkim, mūsų stirnos, kai ganosi labai dažnai kilstelti galvą apsidairyti, o šitie kiauliniai kaip nuleidžia galvas į augmeniją, kaip į lovius įmerkia, gerai jei kas 5 min., kuris kilstels galvą apsidairyti kas aplinkui dedasi. Šie elniniai nedideli, kojos gan trumpos, ragai irgi menki, tad savo tėvynėje, Euroazijos žemyne, kur gausu kiaulinių žvėrių, matyt, ir buvo sugretinti su paršais, o ne su elniais, kurių Azijos kraštuose yra žymiai solidesnių. Nors Australijoje iš gretimų salų paplitusių ar introdukuotų šernų irgi esama. Matyt, pasitaiko jų ir plotuose, kur medžiojau. Tačiau šernai šalyje atsidūrę „už įstatymo ribų“. Jėgeris perspėjo, kad jei pamatysiu šerną, nieko neklausdamas turiu jį šauti, ir pats jėgeris šausiąs, ir visi šaus, kas tik bus ginkluot, kad tik knyslius sveikas kailio neišneštų. Matyt, šis svetimžemis Australijai gyvūnas pridaro žalos ne tik unikaliai žemyno gamtai, bet ir australų ūkininkams, nes nuostatos jų atžvilgiu vienareikšmiškos – norima juos likviduoti“, – šypteli G. Vaitiekūnas.

    Didžiausias pietų pusrutulio elnias – Zambaras

    Australijos elninių trofėjai
    Pasak tarptautinės kvalifikacijos trofėjų žinovo, visų Australijoje medžiojamų elninių ragų trofėjai menki, su mūsų tauriųjų elnių karūnomis nesulyginami. Nedidukai, išskyrus zambarą, ir patys gyvūnai. Tik zambaras jau stambus žvėris, sumedžiojus išsitraukti, pasikrauti, kad ir į specialiai laimikiui vežti pritaikytą automobilio lentyną, dviese su jėgeriu jau buvo sunkoka, teko kviestis pagalbininkų. Tačiau ir šio elnio trofėjiniai ragai neįspūdingi. Aksiai medžiojami ne tik dėl mėsos ir ragų trofėjaus, vertinamas labai gražus, su ryškiomis baltomis dėmėmis šio elnio kailis. Matyt, tais laikas, kai natūralūs kailiniai buvo būtinas dailiosios lyties atstovių atributas, šių elnių kaimenės Euroazijos žemyne ir praretėjo, tačiau čia, Australijoje, jų išliko gan gausiai. Saviti ir rusa elniai. Kuo skiriasi Javos ir Maluko salų rusa elniai vienas nuo kito, gali pasakyti tik specialistas, pagal karčius, kitus požymius, o iš toliau žiūrint jie identiški, tenka pasikliauti jėgerio tvirtinimu. Visur lydėjęs jėgeris iš tiesų buvo profesionalas, ne tik savo medžioklės plotus, bet ir visą Australijos gyvūniją puikiai žinojo.

    Aksis

    Kengūros iš Australijos – tik dovanotos
    „Vietinė Australijos fauna trofėjininkų nemedžiojama. Daugumai medžiotojų ir nemedžiotų žemyno fauna asocijuojasi su kengūromis, kurių iš tiesų bastosi šimtais, tačiau tik mums visos jos yra „kengūros“, o iš tiesų tarp jų irgi yra įvairių rūšių ir porūšių žvėrių – valabės, filanderiai ir t.t. Per metus patys australai kengūrų sumedžioja apie 1 mln. Tačiau šių sterblinių medžioklės tvarka –specifinė. Jei medžiojama sau, niekas pernelyg medžiotojų nekontroliuoja, tačiau jei medžiojama dėl pinigų, t.y. sumedžioto žvėries mėsa skirta pardavimui – tai galioja privalomas reikalavimas pataikyti gyvūnui tiksliai į galvą. Mėsos patys medžiotojai pardavinėti negali, yra iš medžiotojų tarpo rajone paskirtas vienas asmuo vyresniuoju, kuris mėsos pardavimo reikalus tvarko, taip pat jis patikrina ar kengūra sumedžiota taisyklingai, t.y. pataikyta į galvą. Jis privalo žvėrį nufotografuoti taip, rašoma taisyklėse, „kad nuotraukų kokybė tiktų teismui“. Kitaip tariant, jei paaiškėtų, kad kengūra buvo sumedžiota netaisyklingai, jis turi įduoti savo kaimyną medžiotoją į teisėsaugos rankas drauge su įrodymais. Australai kengūras medžioja ir dėl jų daromos žalos pasėliams, ir dėl mėsos. Užsieniečiams medžioti kengūras draudžiama, šių žvėrių trofėjai neįtraukti į jokias tarptautines vertinio sistemas, galbūt su tuo susijęs ir reikalavimas šauti gyvūną tik į galvą, kad trofėjus būtų sugadintas. Nors užsieniečiui sumedžioti kengūros negalima, tačiau vietinis medžiotojas gali užsienio kolegai padovanoti kengūros kailį, reikia užpildytus atitinkamus dovanojimo dokumentus ir tokią dovaną užsienietis gali iš šalies išsivežti“, – apie vietinės australų medžioklės tvarkos subtilybes aiškino trofejininkas.

    Gabenam į stovyklą Javos salos rusa elnią

    Reikia ginklo – turėk priežastį, kur jį panaudosi
    Pasak G. Vaitiekūno, Australijoje nėra jokios nacionalinės medžiotojų organizacijos, nors atskirų klubų rajonuose, valstijose galbūt yra, bet jie veikia kaip ir kitos pomėgio pagrindu susikūrusios nevyriausybinės organizacijos, jokioms tarptautinėms medžiotojų organizacijoms Australija nepriklauso. Įdomi ginklų įsigijimo tvarka šalyje. Kai kur pasaulyje, tarkim, Jungtinėse Amerikos Valstijose, ginklus gali įsigyti bet kuris pilnametis pilietis pateikęs dokumentą. Prekiaujama ginklais supermarketuose, viršutinėj lentynoje surikiuoti šautuvai, apatinėje – viskis, amerikiečiams tai atrodo normalu, viskas ko reikia vietoj. Mums, europiečiams, tokia tvarka atrodo keista, nes daugumoje Europos šalių ginklų įsigijimas gan griežtai reglamentuojamas, o štai Australijos atvejis – unikalus. Ginklą iš esmės gali įsigyti bet kas, su viena sąlyga, turi pateikti „priežastį“, kam jam šis ginklas reikalingas, t. y., ką jis medžios. Todėl medžioja daugiausia kaimelių, ūkių gyventojai, nes miestuose „medžioklės priežasčių“ ir objektų, kaip ir visur pasaulyje, ne per daugiausia. Australijoje miestuose tik gausu papūgų, tačiau ne visos jos medžiotinos. Nedaug, bet medžiojančių miestiečių visgi yra. Bičiuliams iš miesto, tarkim, medžioklės plotų, kuriuose G. Vaitiekūnas medžiojo, savininkas išrašo pažymą, kad štai tokiam ir tokiam žmogui reikalinga medžioti jo ūkyje, tam yra tokios ir tokios priežastys. Ar moka, ar nemoka tas žmogus medžioti – niekam iki šiol nerūpėdavo, tik visai nesenai įvestas reikalavimas išklausyti kelių valandų trukmės saugaus ginklo naudojimo kursus.

    Krokodilai – dėžėse, naminiai jaučiai – džiunglėse
    „Australijoje dar galima medžioti krokodilus, tačiau jų medžioklė irgi labai keista. Krokodilai viliojami jauku ir iš pagaunami dėžiniais spąstais. Dėžė turi būti gana didelė, nes pasitaiko ir iki 6 m. ilgio roplių. Tada dėžėje galima tą „laimikį“ nušauti, tad jokios medžioklės egzotikos nebelieka. Jeigu jie ir medžiojami, tai dėl egzotiškos iškamšos, odos ar iš populiacijos išimami pavojingi individai, įsikūrę tankiai žmonių gyvenamose ir lankomose vietose“, – sakė medžiotojas.

    Pasak G. Vaitiekūno, į Australiją dar ketina grįžti kitąmet. Šalis didelė, vien tik ją perskristi vietiniais skrydžiais užtrunka kelias valandas laiko. Medžioklės paslaugos – be priekaištų. Galbūt, kaip ir visur, pasitaiko įvairių atvejų, visur dirba žmonės, ne robotai, tačiau šia savo medžiokle liko labai patenkintas. Kitą kartą ketina vykti jau į kitą Australijos kraštą, pietines, centrinės ar vakarų kranto valstijas. Įdomios medžiojamos Australijoje gyvūnijos yra ir daugiau – gausu vandens buivolai, šernų, šalyje pasitaiko net sulaukėjusių kupranugarių. Tačiau labiausiai ir vietinius medžiotojus, ir užsieniečius žavi sulaukėjusių naminių buivolų medžioklės. Atvežti iš Europos ir kt. šalių buivolai iš galvijų ūkių tai šen, tai ten pabėgdavo, sulaukėjo, sąlygos gyventi laisvėje jiems pasirodė tinkamos, tad naminių jaučių giminaičių gausiai bastosi, jų medžioklei jokių apribojimų nėra, nes laisvėje jie priskiriami prie naikintinos gyvūnijos. Apie tai, kad jie kažkada buvo naminiai galvijai, žino tik žmonės, jaučiai to neprisimena. Šių laukinių buivolų medžioklė pagal nelaimingų atsitikimų skaičių, viena pavojingiausių, nes užspeisti, sužeisti buliai būna net gerokai pavojingesni už kai kuriuos laukinius žvėris. Tad medžioklės nuotykis Australijoje šiuo apsilankymų, tikisi medžiotojas, neapsiribos.

    „Miske.lt”
    Aleksandras Valentas

  • Europos stirninai ir medžiotojų kasdienybė

    Europos stirninai ir medžiotojų kasdienybė

    Naivus, nepatyręs „bachūrėlis“ (medžioklės stažo prasme) su vyresniu draugu medžiotoju „nuvariau“ į Lenkiją stirninų medžioti. Medžioklė buvo puiki : per tris dienas po šešis ožiukus paėmėm. Po kurio laiko kilo azartas – o kodėl negalėčiau sumedžiot po stirniną kiekvienoje Europos valstybėje?

    Paaiškėjo, yra niuansų. Airijoje ir Islandijoje stirnos apskritai negyvena. Portugalijoje ir Graikijoje – neaišku: vieni šaltiniai nurodo, jog medžioklės sezono nėra visai; kiti teigia, kad medžioklė rengiama kiaurus metus. Maltoje, Vatikane, Andoroje, Gibraltare, Liuksemburge, Monake, San Marine ir Lichtenšteine nėra ko ir svajot apie medžioklę, nors šios minivalstybės dydžiu panašios į medžioklės plotų vienetą, bet žvėrims ten nėra vietos. Tačiau ką gali žinoti , kai buvo aptikta Vilniaus Žalgirio stadiono griuvėsiuose gyvenusi stirna, gal medžiokle valstybėse nykštukėse verta pasidomėt iš naujo. Beje, Lichtenšteine yra medžioklinių rūbų parduotuvėlė, šeimininkė net parodė, ką jų medžiotojai dažniausiai perka ir pridūrė, jog vietiniai dažniausiai medžioja kartu su austrais iš gretimo kaimo Austrijoje, austrai čia perka panašią aprangą. Nustebau – taigi čia, už puskilometrio, Europos Sąjungos siena! Leidimai, importas – eksportas, sienos kirtimas ? O varovai ? Moteriškė tik numojo ranka – neuždavinėk kvailų klausimų, čia amžiais taip buvo.

    Beje, rasti tokių medžioklių organizatorių nėra lengva. Jų paieška – tai atskira medžioklė. Atrodė, Rusijoje lengvai rasiu draugų ar draugų draugų ir laisvai sumedžiosiu ožiuką kur nors prie Novgorodo, Smolensko ar Peterburgo. Nieko panašaus. Neradau nei medžioklės organizatorių, nei medžioklės objekto : viską išnaikino brakonieriai, rusų požiūriu, už tokią medžioklę sarmata prašyti pinigų – mėsos mažai, trofėjus nei šioks nei toks…. Europinio stirnino medžioklės rengėjo Rusijoje ieškojau trejus metus. Galiausiai medžioklė pavyko, iš ten parsivežiau vieną iš dviejų savo medalių vertų stirninų. Atskira istorija apie Turkiją, dviejuose žemynuose plytinčią šalį. Apskritai joje medžiojamos stirnos ir operatorių rasti nesunku, bet tai jau būtų pasaulio stirnų kolekcijos trofėjus. O kaip su medžiokle europinėje Turkijos dalyje, kuri yra trečdalio Lietuvos dydžio ? Vienas turkas medžioklės operatorius tikino, kad ten medžioklė visiškai uždrausta. Kiti pasakojo, kad medžioti galima būtų be jokių problemų… tik nėra kas organizuotų. Šalia yra Bulgarija, kurioje stirnų – pilna. Iš kito šono – Graikija, neaišku ar ten stirnų nėra, ar tiesiog niekas tokios smulkmės nenori medžioti. Medžioju informaciją toliau. Sykį viename medžiokliniame renginyje Vilniuje ( buvo susirinkę apie 50 medžiotojų, važinėjančių po Europą darbo reikalais ), pasipasakojau apie savo paieškas. Bent trys iškart šoko su pažadais mikliai suorganizuoti ožiuką savo dažniausiai lankomose šalyse, pasikeitėm telefonų numeriais. Praėjo treji metai, kol kas žinių iš to renginio dalyvių nesulaukiau. Toliau medžioju informaciją pats.

    Šiandien esu sumedžiojęs po stirniną devyniolikoje Europos valstybių. Jie nei labai skiriasi vienas nuo kito, nei pati medžioklė buvo kažkuo labai smarkiai kitokia. Taigi, nejučiom, stirninų ragų kolekcija virsta medžioklių įspūdžių kolekcija. Dažnai susipžinti su kitų šalių medžiotojų papročiais ir taisyklėmis būna įdomiau negu pati medžioklė. Beje, išskyrus mūsų Marijos žemę, likusią Europą vienija tai, jog realią medžioklės tvarką, sumedžiojimo limitus ir daug kitų dalykų nustato patys medžiotojai.

    LENKIJA
    Valstybinių medžioklės plotų jėgeris Bogdanas: „stirninų selekcija neužsiimam, per trumpa žvėries gyvenimo trukmė. Elnius stebime iki penktų ragų. Tada sprendžiame, kuriuos – sumedžioti, o kuriuos – palikti iki trofėjines brandos ( dvyliktų ragų )“.

    Per dvi dienas kiekvienu išėjmu sumedžiojau po vieną arba du stirninus. Prieš išvažiuodami pasirašėm medžioklės protokolus su kaukolių svoriais ir šakų skaičiumi. Jokių lapų, jokių licencijų nemačiau.

    VOKIETIJA
    Mažas miestukas 20 km į Vakarus nuo Frankfurto. Per porą valandų ( įskaitant mokesčių sumokėjimą banke ir nusifotografavimą dokumentams ), policijoje gaunu medžiotojo bilietą. Bet prieš tai pareigūnė išstudijuoja mano lietuvišką medžiotojo bilietą, pamačiusi įrašą apie duomenų sąvadui pateikimą balandžio mėnesį ( o medžiojau birželį ) atsidarė mūsų lietuviškus tinklalapius, pasitelkusi google vertėją viską perskaitė, mane patardė ir pasakė : ales gut. Vokiečių jėgeris padavė man šautuvą ir pasakė: eik medžiot, o man reikia į darbą, susitiksim vakare. Kaip medžiot ? O dėklas šautuvui ? O tai kur čia plotai ir jų ribos ? Kaip nukakt iki bokštelio ? Atsakymai – paprasti: kam tau tas dėklas, juk tu turi medžioklės bilietą iš policijos, šautuvą per petį ir eini medžioti . Plotai visur aplinkui, netgi miestelio vidury, tiesiog nešauk į plento ir į namų pusę, aišku, ir virš horizonto. Šauk kokį nori ir kiek nori. Jei pamatysi danielių – šauk būtinai, tai ūkininkų priešas Nr. 1, jų daromi nuostoliai mums brangiai kainuoja. Tie „mes“ tai trys miesteliuko medžiotojai, medžiojantys miestelyje ir už kelių šimtų metrų aplinkui. Yra dar trys medžiotojai, bet jų plotai gal už kilometro nuo miesteliuko. Dėl šautuvo dėklo užsispyriau – o jei mane kas užkalbins beinantį per miestelį su ginklu ant peties, o aš vokiškai nė bum – bum ? tikriausiai iškvies policiją ? šeimininkas pakrapštė pakaušį ir nuėjo ieškoti dėklo. Kol jo laukiau, apžiūrinėjau garažą ( kiek teko lankytis medžiotojų būstuose, dažniausiai visi medžioklės rakandai būna sudėti garaže). Mėsos brandinimo šaldytuve kabo danielius su sprindiniais pantais, kitą dieną padėjau jį nulupti ir nuvežti į vaikų darželio valgyklą. Ten paprastuoju būdu skerdieną pasvėrė, atskaičiavo eurus ir išlydėjo medžioti kito laimikio. Vieną pavakarę mane pasodino į bokštelį vos ne miestelio pilies kieme. Medžioklė bus trumpa: jei per valandą kas išeis – tavo, vėliau turim dingti, nes pilies kieme bus vaidinamas spektaklis, privažiuos daug žiūrovų iš kitų miestų. Pasirodo, čia populiari spektaklių vieta, net žinoma tarptautiniu mastu.

    Kaimas apie 30 km į šiaurę nuo Hanoverio. Medžiosiu juodąjį stirniną. Medžioklės plotų šeimininkas – atsargos pulkininkas, „ordnungo“ žmogus. Medžioklės plotai užima apie 100 ha, juose 100 bokštelių. Kiekvieno laukelio kampuose – po bokštą, šalia elektros linijų bokštai stūkso kas 200 metrų, kirtavietėse jų pastatyta po vieną – du. Per tris medžioklės dienas ( 6 išėjimai ) mačiau apie 30 patinų ar patelių, 11 žvėriukų buvo juodi. Sumedžiojau vieną juodą, kitą – raudoną. Kas jums nustato limitus, duoda licencijas, klausiu šeimininko ? Jis mano klausimo nesuprasto. Vėliau vis dėlto prisiminė: taip, kažkokius popierius valdžiai pildome, bet medžiojame tiek, kiek, mūsų manymu, reikia.
    Ir Vokietijoje neteko pamatyti nei medžioklės lapo, nei licencijos.

    ANGLIJA
    Dėdulei Ronui jau daugiau nei septyniasdešimt metų, e-paštu nesinaudoja, tik SMS. Gyvena 14 trobų kaimelyje, apie 60 km į Šiaurės Rytus nuo Londono. Užsiima išskirtinai stirninų medžioklėmis. Ronas medžioja vietinio grafo žemėse, 2 – 3 km aplink kaimelį. Beveik visur vaikštome pėsčiomis. Keliose vietose jis atkreipia mano dėmesį į plotų ribas ir šaudymo kryptis. Štai ten greitkelis, todėl nuo šitos krūmų juostos į tą pusę šauti stirninų negalima, jei, tarkim, lygiavamzdžiais medžiotume kiškius, tai būtų galima eiti iki kitos krūmų juostos, artyn link autostrados. „Ronai, tu pats čia taip nutarei ar žemės savininkas grafas nurodė ?“ Pasirodo, viskas paprasta – su vietiniu konstebliu apėjo medžioklės plotus ir sutarė šaudymo tvarką. Beje, šautuvų be duslintuvų Didžiojoje Britanijoje naudoti negalima, ten galioja ES žmonių apsaugos nuo triukšmo direktyva, kuri pas mus deja negalioja. Kiek grafas prašo už išimtinę teisę medžioti jo žemėse ? 2 – 3 stirnų skerdienas per metus. Per tris dienas sumedžioju penkis stirninus, tarp jų – antrą savo medalinį. Mėsą Ronas brandins apie dvi savaites savo garažiuko priestate. Kalbamės toliau. Limitai ? Kas tai yra ? Sezono trukmė ? Kiek norim – tiek medžiojam, gyvasties gi pilna, sezonas tęsiasi apskritus metus, išskyrus antrąją balandžio pusę. Dar gražiau, pasirodo, jie net medžiotojų bilietų neturi. Tiesa, todėl kartais kyla problemų vykstant medžioti į kitas Europos šalis.

    Su šitokia europine tvarka Anglijoje susidūriau pirmą kartą. Vėliau patyriau, kad ne viena šalis protingai suderina rūpinimąsi laukiniais gyvūnais ir pasėlių apsaugą. Dažniausiai pasėlių lauko ribos yra labai aiškios, tarkim, riba tarp dviejų laukų yra krūmais apsodintas melioracijos griovys, kitaip sakant, dideli masyvai sudalinti grioveliais ir krūmelių juostomis. Ir visos palaukės ( prie lauko ribos su kaimynu, žvyrkeliu ar mišku ) turi 6 – 8 metrų juostą ( Didžiojoje Britanijoje 6 m, Šveicarijoje 8 m. ), kurioje nesėjama, neariama, tik šienaujama kelis kartus per sezoną. Ta juosta skirta laukinei faunai ir medžioklei, laukų apvažiavimui ir melioracijos priežiūrai. Išmokas už tas juostas ūkininkas gauna tokias pačias, kaip už kultūras, kuriomis apsėti laukai. Visi – valdžia, ūkininkai, medžiotojai ir kiti – supranta, kad laukinė fauna yra mūsų gyvenimo dalis, tai reguliuotinas gamtos išteklis, o medžioklė yra gamtosaugos dalis. ir mes, medžiotojai, tai darome savo laisvalaikiu, už dyką, ir netgi nemažai sumokėdami už savo aistrą, bet ir už gamtai ir visuomenei reikalingą veiklą.

    ŠVEICARIJA
    Komercinių medžioklių, kaip mes jas supratame, ten nėra, jos draudžiamos. Kiekvienas kantonas turi savo taisykles, bet šiaip vietiniai gali pasikviesti tik draugų, be jokių pinigų. Mano draugas Patrikas medžioja dviejuose plotuose. Prie Ciuricho, lygumose, jis medžioja stirnas, O kitoje vietoje, Alpėse , – elnius. Kalnuose dar gauna kelis leidimus sumedžioti gemzę, labai retai Alpinį kalnų ožį. Visa šalis yra sudalinta į tradiciškai nusistovėjusius medžioklės plotus, kuriuos valdo medžiotojų būreliai. Pavienis medžiotojas plotų turėti negali. Žemės ir miškų savininkai neturi teisės medžioti savo žemėje, jei nėra vietinio būrelio nariai. Uždrausti medžioklės savininkai taip pat negali. Šveicarijoje lankytis miškuose ir medžioklės plotuose paprastiems piliečiams praktiškai uždrausta, to nepaisantys yra baudžiami. Baudos protokolą pažeidėjui gali surašyti girininkas arba medžiotojas. Dokumento pavyzdys kabo ant medžiotojų namelio sienos. Ten viskas aiškiai išvardinta: įvažiavimas ar įėjimas į mišką – 200 frankų, šuns paleidimas dar 50 frankų, ir t.t. Šalyje yra viešų valdiškų miškų, kur galima pasivaikščioti ar pagrybauti. Vienam žmogui leidžiama vienu kartu iš miško parsinešti iki 2 kg grybų. Mokestį už plotų nuomą susirenka valstybė, iš tų pinigų ūkininkai gali gauti kompensaciją už laukinių žvėrių padarytus nuostolius. Mokesčiai už plotus yra solidūs, jie apskaičiuojami pagal plotų „derlingumą“. Pavyzdžiui, dvylikos medžiotojų klubas už 800 ha plotus, kuriuose medžioja stirnas, moka 9000 frankų per metus, o dvigubai didesnis ( 25 medžiotojai ) kitas mano bičiulio klubas už 2500 ha plotus kalnuose moka apie 30 000 frankų per metus. Juose kiekvienas būrelio medžiotojas sumedžioja po 2 – 3 elnius per sezoną. Šveicarijoje sekmadieniais nemedžiojama, išskyrus šernus. Juos galima medžioti visur ir visada kiaurus metus.

    Kaip su medžiojimo limitais?
    Ribojama tik gemzių ir Alpinių ožių medžioklė. Elnių reikia sumedžioti kuo daugiau , stirnų sumedžiojimo minimumą (!) nustato girininkas. Patriko klubo ( 800 ha, 12 narių ) medžiotojai turi sumedžioti mažiausiai 35 stirnas, Paprastai sumedžioja apie 40. Beje, Šveicarijoje ir Austrijoje yra vietų, kur reikalaujama išmedžioti visus elninius žvėris. Tai yra apsaugos nuo lavinų miškai, juose saugomi visi medžiai. Patrikas pasakoja, kad jo draugas kaip tik medžioja tokiuose plotuose. Nutiko taip, jog vienais metais būrelio medžiotojai numojo ranka į reikalavimą sumedžioti visus apsaugos zonos gyvūnus. Tada girininkija pasamdė medžiotojus iš kito šalies pakraščio, jie per kelias dienas išmedžiojo ką reikia, o vietos būrelis gavo solidžią sąskaitą už tokią paslaugą ir įspėjimą : dar kartą pasikartos kažkas panašaus, medžioklės plotas keliaus į realų aukcioną. Medžioklės plotų aukcionai Šveicarijoje rengiami kas aštuonerius metus. Įprastai tai – formalumas, jeigu nėra incidentų, nesutarimų su miškininkais ar vietine bendruomene; antraip plotų galima ir netekti.

    ITALIJA
    Medžioju Toskanoje, netoli Sienos miesto. Mano medžioklės vadovas Salvatore, energingas apie 35 metu vyras, vietinių ūkininkų medžioklės kolektyvo narys. Jis moka keletą žodžių angliškai, todėl jo darbas būrelyje – lydėti užsienio medžiotojus. Būrelis mielai parduoda medžiokles, nors plačiai apie tai nesiskelbia. Tose vietose medžiojami šernai, stirnos ir smulkioji fauna. Būrelio plotus sudaro šešių ūkininkų vynuogynai ir ganyklos, iš viso 4800 ha. Per sezoną jie sumedžioja nuo 30 iki 50 stirnų.

    Pirmą vakarą važiuodami medžioti užsukom pas vyriausią medžiotoją prisistatyti ir pasiimti licencijos. Mano prisistatymui tiko pamojavimas ranka pro automobilio langą. Salvatore palypėjo kelis laiptelius iki senjoro balkonėlio, paspaudė ranką, bet nemačiau, jog būtų parsinešęs licenciją, kaip ir puolęs pildyti ją iš karto po to, kai nušovė laimikį.

    Ten medžiotojai nejaučia įtampos: sumedžioja žvėrį, parsiveža į išdorojimo vietą, sutvarko skerdieną, nusiprausia, o tada sėda prie švaraus stalo ir prie normalaus apšvietimo sutvarko reikiamus dokumentus.

    Popierizmo Italijoje tikrai mažiau nei Lietuvoje.

    Gaila, bet duomenys, kuriuos pateikia Lietuvos medžiotojai, naudojami tik inspektūrai, iš esmės nei Aplinkos ministerijai, nei mokslo įstaigoms jie nerūpi. Pavyzdžiui, niekam nepasirodė įdomūs per ketvirtį amžiaus dešimčių tūkstančių Lietuvos medžiotojų kasmet registravimui sunešami sumedžioti trofėjai. O juk regioninių draugijų darbuotojai ir medžioklės trofėjų ekspertai kiekvieną pavasarį po keletą savaičių praleidžia tvarkydami tą registracijos medžiagą. Ir tai daro savo laisvalaikio sąskaita, už savus perka degalus važiuoti į rajonus. Gal kas pamenat ministerijos finansuotus Lietuvos medžiojamosios faunos tyrimus per pastaruosius 25 metus ? O štai Lenkijos universitetai jau keli metai siunčia studentus į Lietuvą dalyvauti trofėjų apžiūrose ir rinkti biometrinę medžiagą moksliniams tyrimams. Gal iš Lenkijos kada ateis žinių apie mūsų medžiojamosios faunos gyvenimą ir vystymąsi.

    Buvusiose TSRS šalyse – viskas labai panašu kaip pas mus: neduok Dieve, timptelėsi stirną ar briedį neužpildęs licencijos, ar į lapą užsirašysi jau išsiėmęs šautuvą iš dėklo. Yra buvę, kad licenciją pildo iškart po šūvio, dar bokštelyje. O jeigu nepataikei ?

    Taigi, kai išgirstu kokį valdišką medžioklės reguliuotoją aiškinant „kaip mūsų medžiotojui dar toli iki dano ar austro“, ateina tik viena mintis – čia jums toli iki normalaus reguliavimo. Galiu paliudyti, jog pavyzdžiu mums rodomose šalyse medžiotojai vadovaujasi sveiku protu, tradicijomis ir mokslo žiniomis. Beje, tuo vadovaujasi ir medžioklės prižiūrėtojai, kurie neturi išankstinių neigiamų nuostatų, su medžiotojais ne kariauja, o bendradarbiauja.

    „Miske.lt”
    Gediminas Vaitiekūnas

  • Meškų medžioklė Estijoje ir Kanadoje

    Meškų medžioklė Estijoje ir Kanadoje

    Vieną dieną sulaukiu netikėto skambučio: „Nori estiškos meškos?“ Aišku noriu. Po poros dienų turiu būti Estijoje, kažkur už Tartu. Taip staiga turėjau apsispręsti dėl meškos medžioklės Estijoje, o apie Kanadą buvau galvojęs ne vieną kartą… Kanada buvo anksčiau, tai buvo mano pirmosios meškos medžioklė.

    Atskrendu į Taliną ankstų rytą, o apie vidudienį jau skrodžiame Estijos laukus ir miškus, judam link medžioklės plotų. Dairausi po Estijos gamtą, vidurdienį pievose pilna stirnų, ganosi po 3–6. Estai, kaip ir kiti šiauriečiai, nevykdo jokios selekcijos. Išėjo stirninas su trišakiais ragais – pykšt ir viskas. Jokių apatinių žandikaulių kolekcionavimų ir kitų mums įprastų procedūrų. Jie tūkstantyje hektarų šauna dvigubai daugiau stirnų nei mes, apie 10 % trofėjų yra medaliniai. O kiek būtų medalių, jei estai žvėris subrandintų? Kas ten žino kiek, bet aplankius mūsų kaimynus: lenkus, latvius, estus, baltarusius, išvada viena – mūsų stirnų populiacija prasčiausia, selekciją mums reikia vykdyti dar daug metų.

    Kas ten per velniava…
    Atvykstam į kažkokią vietą: vidury laukų stovi kolūkinis dviaukštis daugiabutis, kambariai visai padorūs. Persirengiam ir važiuojam prišaudyt šautuvo (6 min.), po to dar apie 40 min. į plotus. Sėdėt bokštelyje reikės nuo 18 val. iki 2 val. nakties – jei iki to laiko niekas neatėjo, tai ir neateis…
    Mane atvežė eiguliukas. „Nebeeinu nei grybauti, nei uogauti, mano eiguvoje 4 meškos, lauksiu kol užmigs“, – sako jis. Šešios, sėdžiu bokštelyje. Užsitaisau šautuvą, išsitraukiu žiūroną–tolimatį.
    Bokštelis platus, bet labai žemom lubom, beveik negali pakilt nuo suolo. Žiūronu apžiūriu aplinką. Priešais bokštelį 150 m ilgio ir apie 60 m pločio aikštelė. Už 80 m kiaulės skerdienos dalis ir anksčiau sudorotos skerdienos likučiai. Atvažiuodami pakėlėm būrį kranklių, praėjus valandai jie palengva renkasi atgal. Iš miško atsėlina mangutai. Pradžioje vienas, paskui antras, taip iki šešių. Snūduriuoju bokštelyje, karts nuo karto pramerkiu akį, suskaičiuoju mangutus. O ką veikti, reikės sėdėti iki 2 val. nakties…

    Pasnūduriavęs vėl pakeliu galvą – o kur mangutai? O ten kas per velnias? Kažkoks kalnas… Taikau truputį už priekinės kojos – bum!!!…. Kalnas šuoliuoja link miško, antrą kartą iššaut nebespėju, tik įsidėmėjau porą berželių, pro kuriuos jis kirto miško ribą… Traškesys miške nutilo po kelių sekundžių, bet mirtinai sužeistos meškos kriokimo, kas liudytų, jog ji mirtinai pašauta, nepasigirdo… Pasižiūriu į laikrodį: 21 val. 15 min., jau beveik sutemę.

    Kas toliau
    Skambinu savo globėjui estui Hanesui: „Šoviau, kas toliau nežinau… Atvažiuokit…“
    Kol laukiu estų, rašau žinutę sūnui: „Šoviau mešką, nulėkė ir nekriokia, velnias, o jeigu blogai pataikiau?“ Vaikis rūpinasi: „Tik neik vienas ieškoti!“ Ką mane kvailiu laikai, pagalvoju, bet gal gerai kad rūpinasi.

    Už pusvalandžio atvažiuoja trise, išlipu iš bokštelio ir einu prie mašinos. Pasakoju, kaip kas buvo, jaučiu šeimininkų abejonę: „Gal tu išvis nepataikei?“

    Einam į šūvio vietą, tamsu, nieko nesimato, eigulys ir kitas vietinis turi po kišeninį prožektoriuką. Kraujo nesimato, einam prie miško linijos – visi bijom eiti į mišką. Šautuvus turim dviese, užsitaisom, einam kaip keturi komunarai – surėmę pečius, du su šautuvais ir du su prožektoriukais. Įėjus į mišką kelis metrus rikiuotė pakrinka, dar po kelių metrų visi nejučiom pasuka atgal į aikštelę. Tai kartojasi kelis sykius, kol ant vieno krūmo aptinkam kraujo – jis labai aukštai (maždaug 1 m aukštyje).

    „Tikriausiai kliudei meškos nugaros viršų, – sako mano vadai. –Ryt, kai prašvis, dar pažiūrėsim, bet tikriausiai reiks važiuoti kitur, čia jau vis tiek nieko nebebus.“

    Staiga prisiminiau: „O šuniukai?“ Gera mintis, pritaria estai, kažkam skambina. Deja, šuniukai bus tik 6 ryto. Sėdam į mašiną, važiuojam miegot.

    Meškinas atsirėmė į berželį
    Staiga sukamės atgal. Atsirado kitas, turi meškinį šunį, bus už pusvalandžio. Laukiam jo prie šūvio vietos. Atvažiuoja keturiese, dideli dėdės su didžiuliais prožektoriais ir su mažu jagterjero ir cvergpinčerio mišrūnu, kuris kiauksi ir dreba – neaišku ar nuo šalčio, ar iš baimės.

    Šunelį nuneša į šūvio vietą ir mesteli į miško pusę. Pasisukiojęs jis nulekia, o už poros šimtų metrų girdim nuolatinį kiauksėjimą. Visi linksmi ir plačiais žingsniais einam į mišką. Už kelių akimirkų girdžiu Haneso riksmą: „Sveikinu!!!“ Viso labo už 30 m nuo miško krašto atsirėmęs į berželį, galva pasisukęs į persekiotojus guli didžiulis meškinas… Šunelis vis dar kažką kažkur toli gąsdina.

    Nuotraukos, žvėries traukimas iš miško į aikštelę, transporto užsakymas… Miegot parsirandam apie 3 val. ryto.

    Jau namuose, aptardami trumpą ir sėkmingą medžioklę, pasidalinom mintim: žmogeliai su tokiu šuneliu eina ieškoti meškino, o jeigu gauruotasis dar būtų gyvas –tokių cirkų būtume apturėję…

    Atrastas „laikas“ Į Kanadą
    Apie medžioklę Kanadoje su bendrakeleiviu pasvajojau anksčiau, dar pavasarį skrisdamas iš medžioklės Namibijoje. Po kelių mėnesių užėjau paplepėti pas vieną žinomą medžioklinių kelionių organizatorių. Gal po valandos pokalbio, jau beišeinant pasiteirauju, kaip rudenį su „laikais“ Kanadoje?

    Važinėjantys po įvairias šalis medžiotojai žino – medžioklių organizatoriai medžioklės sezoną sudalina savaitės, 10 dienų ar dviejų savaičių trukmės periodais ir medžiotojus priima griežtai tais „laikais“.

    Sužinau – likęs vienas „laikas“ rugsėjo pradžioje. Skambinu bendrakeleiviui: „Ar važiuojam?“ „Taip!“.

    Skrydis su persėdimais Vilnius–Amsterdamas–Otava–Edmontonas trunka 24 valandas. Edmontone vietos laiku,atsirandame 21 val. Organizmas nelabai susigaudo ką daryti: norėti miego, gero kepsnio ar kaušo alaus. Viešbutis netoli oro uosto, laukuose, eiti nėra kur. Turbūt trečdalis viešbučio svečių – medžiotojai. Šautuvų ir lankų dėklai visur – ant vežimėlių, atremti į sieną, sudėti krūvelėmis prie registracijos langelio, restorane ant grindų prie staliukų. Atitinkamai apsirengę žmonės, susigrupavę po 2–6 sėdi prie stalų, užkandžiauja, elgiasi labai santūriai.

    Anksti ryte mažu aštuonviečiu lėktuvėliu skrendame 500 km į šiaurės vakarus. Lėktuvas pilnas, mūsų šautuvai guli praėjime šalia, tiesa, dėklai apsukti grandine, ji surakinta spyna, raktas pas pilotą.

    Medžioklės plotai – 100 000 ha
    Leidžiamės mažame miestelyje Peace River, kuris stūkso ant to paties pavadinimo upės kranto. Čia buvo pasirašyta paskutinė taikos sutartis tarp baltųjų kolonistų ir vietos indėnų. Dabar čia šiuolaikinis indėnų kaimas su parduotuvėmis, kavinėmis, autoservisais, amerikietiško stiliaus „kartoniniais“ namais, plačiomis gatvėmis, „Kentuki čikenais“, celiuliozės fabriku ir pusgirčiais indėnais. Vaizdelis nekoks.

    Mus pasitiko Bernardas Lichtas, trumpai Berndas. Buvęs DDR-as (Rytų Vokietijos pilietis), prieš daug metų pabėgęs į Pietų Afriką, ten vedęs kanadietę, ir jau 25 metus gyvena Kanadoje. Medžioja nuo jaunystės, šituose plotuose profesionalia medžiokle verčiasi 18 metų. Su humoru viskas tvarkoje, pamatęs mano lagaminą, klausia: „Jūs čia emigravote ar atvykote medžioti?“

    Susispraudžiam į jo amžininką sunkvežimiuką „Fordą“, važiuojam dar 250 km į šiaurę. Už 20 km nuo Peace River paskutinė parduotuvė. Čia galima nusipirkti alaus, viskio, riešutų, sausainių, rūkalų ar dar ko nors panašaus – įvertinkit savo poreikius dviems savaitėms. Toliau bus tik miškas ir miško keliukai, kuriuos pasidarė dujininkai ir naftininkai savo siurblinėms ir perpumpavimo stotims aptarnauti. Ryšio nėra.

    Berndo medžioklės plotai – 100 000 ha. Tiksliau – tai teritorija, kur jis gali medžioti su užsienio medžiotojais ir imti už tai pinigus, turėti nuolatinę medžioklės stovyklą. Be to, jis gali užsieniečio vardu išpirkti licenciją.

    Žmogus – už savaitės kelio
    Artėjame prie stovyklos. Miškas kitoks negu pas mus, nėra aukštas. Jeigu spygliuočiai – tai spygliuočiai: siauros kaip žvakutės trumpašakės laibos eglaitės, pušų nematyti. Jei lapuočiai – šabakštynai su gausiu pomiškiu. Visur pilna privirtusių medžių, nors miškas neatrodo labai senas. Įžengti į jį nėra lengva, o persekioti sužeistą žvėrį, ar sėlinti – jokių šansų.

    Dalyje masyvo yra kvartalinės linijos. Jos plačios – apie 10–12 m, kvartalai – myliniai (1,5×1,5 km). Tačiau dažniausiai jų nebuvo prakirsta arba taip seniai, kad tik pagal kamienų storį gali pasakyti – čia turėtų būti kvartalinė. Kaip sakė Berndas – gali savaitę eiti, arba važiuoti – tas pats peizažas, tas pats miškas, tie patys žvėrys, jokių žmonių.

    Štai ir stovykla – apie 5–15 metrų nuo žvyrkelio išsidėsčiusios 7 medinės trobelytės ir viena plastikinė automobilio priekaba – namelis. Paliję, purvynėlis. Vidury kiemo stovi du keturračiai motociklai „kvadai“ – jie vadina „quad“, nuo „quadricycle“) ir aštuonratė amfibija „Argo“. Pasitinka mus Berndo partneris Liutsas, panašaus likimo vokietis.

    Nameliai pagal paskirtį
    Didžiausia trobelė – sandėlis. Tai mūsiško metalinio garažo dydžio lentinė pašiūrė, kur yra kuro ir maisto atsargos, druska, erdvė trofėjų sūdymui, keli ankstesnių medžioklių trofėjai. Antra pagal dydį, kurios sienos iš tikrų rastų, virtuvė–valgomasis. Viduje virtuvės stalas, spintelės, dujinė viryklė, valgomasis stalas kokiems aštuoniems, prie kurio penkiese telpam normaliai, geležinė krosnelė, kurioje sukūrenamos visos buitinės šiukšlės, siena su nuotraukomis, kur, pridėjus šeimininkų komentarus, gaunasi tiesiog medžioklės altorius, ir vieta budinčiam šautuvui.

    Trečia labai maža trobelė – pirtis, jos iš vidaus taip ir neteko pamatyti. Šeimininkai vis užsimindavo apie pirtį, bet iki medžioklės pabaigos taip ir nepasiūlė ja pasinaudoti, nors patys pasiprausė, ir nutaisę kiaulės akis sakė – juk jūs neprašėte…
    Plastikiniame vagonėlyje gyveno Liutsas, kiti mediniai nameliai teko Berndui, Leonui su Vytu ir man. Paskutinis, ir mažiausias, namelis – su širdele duryse, vinimi sienoje ir lentynėle žvakei – gyvenimui per mažas, bet stovyklai labai reikalingas.

    Lauke, šalia dujų baliono viryklei, benzininis elektros generatorius. Jį šeimininkai įjungia pusryčių (apie 30 min.) ir vakarienės (1,5 val.) metu, per tą laiką reikia spėti pasikrauti foto technikos akumuliatorius. Beje, elektra tiekiama tik virtuvei, laisva tik viena rozetė. Tai yra padaryta specialiai, didesniam ekstremalumui. Aš buvau keliasdešimtas „elektronščikas“ pasisiūlęs sutvarkyti jų elektros ūkį ir pasiųstas ten pat, kaip ir visi kiti siūlę panašias savo paslaugas…

    Ar akys neblizga
    Kiekvienam įteiktas prožektorius – tamsoje, norint aplankyti namelį su „širdele“, pirmiausia reikia apšviesti apie savo trobelę, kelią link „širdelės“ ir tik įsitikinus, kad „akys neblizga“, ir joks lokiukas jūsų nelaukia, tęsti savo žygį. Grįžtant iš „širdelės“ namo – ta pati tvarka. Visų namelių durys atsidaro į lauką, o virtuvės–valgomojo į vidų: lokys niekada nestumia durų, visada nagais plėšia į save. Labiausiai nudraskytos virtuvės staktos… Todėl kiekvieną kartą valgant yra atsakingas medžiotojas su savo užtaisytu šautuvu. Šitoje stovykloje keli lokiai yra nušauti tiesiog valgyklos tarpduryje.
    Išsiskirstom po trobeles. Mano kraštinė. Viduje dvi dviaukštės lovos, geležinė krosnelė, viena kėdė ir stalas. Ant stalo daug žvakių ir degtukų, elektrinis žibintuvėlis naktiniams pasivaikščiojimams. Lauke prie durų plastikinė kėdė ir plastmasinis dubuo – tai prausimosi vieta. Vanduo lietaus, kaupiamas į didelę plastikinę talpą, kurio gali prisinešti kiek nori ir dantims plauti , ir dušui susiorganizuoti.

    Grizlį nubaidyti, šauti tik juodąjį
    Klausom instruktažo: dieną būsite su mumis, nė žingsnio į šoną – miške nusisuksite sprandą. Jei atsitiks nušauti lokį mums nesant šalia – po šūvio iš vietos nejudėt, laukti mūsų. Briedžiai vaikšto visai šalia, bet iš miško neišeina, gal pasiseks juos išjudinti, nors oras tam visiškai nepalankus.

    Jei pamatysite grizlį – jo šauti negalima, reikia pasidaryti jam matomam kuo anksčiau: mojuoti rankom, šūkauti, gal netgi iššauti. Tada jis nueis šonan. Jeigu sureaguosite per vėlai gali atsitikti taip, kad atstumas tarp jūsų ir meškino bus mažesnis už jo saugumo zoną (besiganantis lokys gali nieko nepastebėti, nes šiaip jau jam savo platumose nėra ko bijoti). Tada bėda – jus gali išgelbėti tik taiklus šūvis ir puiki reakcija, bet čia grizlio šauti negalima…

    Kas kita juodieji lokiai – mūsų medžioklės objektas. Jei atsidurs ir pastebės tave per arti – niekas nebepadės, jei per didesnį atstumą – pradingsta žaibiškai… Važiuodamas keturračiu motociklu gana dažnai mešką sutinki šalikelėje – prieš kokius 40 m ji pakyla ant užpakalinių kojų – palydi tave žvilgsniu ir vėl grįžta prie dobilų. Sustojęs už 100 m gali ramiai grįžti kokius 50 m ir ją sumedžioti. Artėjant prie meškos reikia stebėti jos elgesį – kas kiek laiko ji vis pakyla ant užpakalinių kojų ir apsidairo. Tuo momentu reikia sustingti, netgi primerkti akis – ji skiria tik judančius objektus. Tačiau tai mes sužinojom vėliau. Pradžioje tik žvalgyba, pripratimas prie vietos ir technikos.

    Meškas medžioja visi
    Kanadiečiai įdomiai valdo savo medžioklės ūkį. Indėnai gali medžioti bet ką, bet kur ir bet kada. Kaip jiem liepia jų dievai, protėviai ir šventos dvasios. Todėl jie nėra laukiami kitų medžiotojų svečiai, ypač profesionalų su savo klientais. Kiti piliečiai gali medžioti bet kur sezono metu tą, kam nusipirkę licenciją. Užsieniečiai gali medžioti tik su vietiniu medžiotoju, tik jo tam tikslui naudojamuose plotuose.
    Vietiniai medžiotojai yra dviejų kategorijų: medžiotojai ir traperiai, t. y. spąstininkai. Jų medžioklės plotai persidengia. Traperis gaudo žvėris tik spąstais – dažniausiai bebrus, vilkus, lapes, kiaunes, ondatras, kitus kailinius žvėrelius. Medžiotojai gi medžioja tik šaunamaisiais ginklais, dažniausiai briedžius, elnius, vilkus, paukščius.

    Meškos – išimtis, jas medžioja visi. Tai juodosios meškos, kurios dažniausiai nėra didelės, bet jų daug. Kartais pamatydavom 5–6 per dieną. Tačiau pasirodė – pamatyti ir sumedžioti ne tas pats.

    Pirmos trys dienos – susipažinimas su medžioklės teritorija, medžioklės būdais, transporto priemonėmis, apsipratimas su laiko skirtumu, trumpai – adaptacija. Vėliau į medžioklę netoli stovyklos (apie 2–7 km) vykdavom po vieną, pėsčiomis ar keturračiu, o jeigu toliau (10–30 km) – su Berndu arba Liutsu. Pamažu burzgimas keturračiu pasidarė rutina.

    Pirmoji meška
    Pirmą mešką sumedžiojau ketvirtą dieną. Tąkart važiavom toli, apie 30 km. Prie didžiulio seno sunkvežimiuko „Fordo“ prisikabinom priekabą, ant jos susivarėm keturračius ir amfibiją, susigrūdom penkiese į dvigubą, bet vis tiek ankštą kabiną. Važiavom apie 40 min. Išsikrovėm mažąjį transportą ir išsivažinėjom po palaukimo vietas.

    Mane paliko ant vos iškilusio kalnelio (kokie 2 m virš pievos lygio), kokių 2 ha pievoje tarp seno miško ir jaunuolyno. Vidury pievos kažkoks nedidukas dujininkų įrenginys apvyniotas raudonu tentu. Perspėjo: „Gink Dieve – į jį nešauk!“

    Atsisėdu ant sudedamos kėdutės, pasistatau foto stovą, kurį naudoju ir foto, ir šaudymo reikalams, pasidedu patogiai kuprinę ir šautuvą, pasiimu žiūroną–tolimatį, bandau susipažinti su aplinka. Senas, prigriuvęs miškas man už nugaros, už kokių 6 m – ar spėsiu išgirsti ir iššauti, jei meška iš ten atsėlins?

    Berndas sakė – šioje pievoje du sezonus iš eilės šautas ir nenušautas didžiulis meškinas. Šiek tiek nejauku. Apžiūriu žiūronu ir apmatuoju tolimačiu pievos pakraščius (tą darau kiekvieną kartą įsitaisęs šaudymo pozicijoje ir savo plotuose, ir svetur). Praeina pusvalandis… Staiga už dešinio peties akies kampu pagaunu judesį. Už 70 m pievos pakrašty ganosi meška. Pirma laisvėje mano matoma gyva meška. Nusitaikau, nesugebu įvertinti jos dydžio. Kanadiečiai aiškino: jei užpakalis žemiau už sprandą – maža, jei aukščiau – turėtų būti didelė.

    Šaunu! Meška šoka, dviem šuoliais įveikia apie 15 m ir dingsta miško pakrašty… Išgirstu riaumojimą. Sėdžiu nutirpęs. Meškos šuoliai padarė įspūdį. Po 15–20 min. pasirodė vokietukai–kanadiečiai ant keturračių. Pirmiausia apklausia mane: kur buvo, kur šovei, kur nušoko, ką girdėjai. Kai pasakiau, kad įšokus į mišką suriaumojo ir traškesys nutilo, tetarė: „Viskas gerai“. Tada iš keturračių dėklų išsitraukia dvivamzdžius, užtaisė „devynakėm“ ir nuėjo ieškoti. Man liepė eiti atsilikus, už poros žingsnių. Mešką radom už dviejų metrų nuo miško ribos, tarp kelių suvirtusių kamienų. Nedidelė. Berndas ištiesė virvę – ištrauk ir nešk prie keturračio. Ištraukiau, bet vienas nunešti nepajėgiau. Kanadiečiai prišoko padėti, supratau – tai buvo noras parodyti: tavo meška mažutė, kita turi būti didesnė. Bet kolegų rezultatai parodė – nėr paprasta tą didesnę paimti.

    Briedžiai ir vilkai
    Kanadoje buvau suplanavęs sumedžioti dvi meškas. Sumedžiojęs pirmąją apsiraminau – meškų čia daug, kokią nors dar sumedžiosiu, reikia užsiimti briedžiu. Rugsėjį paprastai prasideda briedžių ruja, jie ima smarkiai judėti po apylinkes, ko medžiotojams ir reikia.
    Tačiau šių metų ruduo per šiltas – briedžiai rujos vėliau. Jeigu spustels šaltukas ir prasidės naktinės šalnos – briedžių aktyvumas turėtų padidėti. Per dvi savaites du kartus girdėjau briedžio traškesį tankmėje už keliu dešimčių metrų, bet taip ir neišėjo. Patelių su pernykštukais sutikdavom kas antrą dieną. Kaimynui Leonui pasisekė – sumedžiojo antrametį briedžiuką. Ne kažin kas, bet vienintelis iš mūsų grupės sumedžiojo briedį.

    Vilką norėtų sumedžioti kiekvienas medžiotojas. Kanadoje vilkų netrūksta, bet sumedžioti nėra lengva – labai atsargus žvėris. Pėdas mačiau daug kartų dumblėtų upelių ir bebrų užtvankų pakraščiuose, molinguose dujininkų keliuose. Eini keliuku, staiga pastebi vilko pėdas. Paskui matai, kad jis eina baltauodegio elnio pėdom, žingsniai ilgėja, pereina į šuolius, vėliau pasuka į mišką. Įdomu, kas ką pergudravo?

    Kanada turtingas kraštas, ten visko daug – dujų, naftos, vandens, miškų, žvėrių, tūkstantmylės teritorijos… Tačiau sumedžioti gerą trofėjų Albertoje reikia gerai padirbėti ir geros sėkmės.

    „Miske.lt”
    Gediminas Vaitiekūnas

  • Lietuvos medžiotojų organizacijų kreipimasis

    Lietuvos medžiotojų organizacijų kreipimasis

    Aplinkos apsaugos departamentas valdybose sudaro Teisės medžioti suteikimo ir panaikinimo komisijas, kurios organizuoja asmenų, norinčių tapti medžiotojais, egzaminus. Minėtų komisijų darbe, vadovaujantis Medžioklės įstatymo 5 straipsnio 6 punkto 2 dalimi dalyvauja ir medžiotojus vienijančių visuomeninių organizacijų atstovai, kurie minėtame egzamine atlieka stebėtojo vaidmenį, užtikrinant teisingą stojančiojo į medžiotojus egzamino laikymo procedūrą.

    Egzamino vietą, laiką, prisijungimo kodus, egzaminuojamo pristatytų dokumentų tikrumą, asmenybės identifikavimą atlieka valdybų darbuotojai — gyvosios gamtos inspekcijos viršininkai.

    Pastaruoju metu sustiprėjo tendencijos, siekiant minėtą egzaminą paversti uždaru, t.y. atsisakyti atstovų iš medžiotojus vienijančių visuomeninių organizacijų, Mes manome, kad tai ydinga ir neperspektyvi, neatitinkanti atviros visuomenės ir atviro visuomenei departamento darbo strategijos, nes:

    – užkerta kelią medžiotojus vienijančioms visuomeninėms organizacijoms įgyvendinti savo tikslus ir siekius, kuriuos užtikrina Medžioklės įstatymas komisijas padaro uždaras ir sudaro prielaidas korupciniams ryšiams ir procesas, bei žemina departamento autoritetą ir jį priešina su medžiotojus vienijančiomis visuomeninėmis organizacijomis

    – tai turės neigiamų finansinių pasekmių pačiam departamentui ir neigiamų pasekmių Gyvosios gamtos inspekcijos darbui, nes reikės nuo tiesioginio darbo atitraukti didelį kiekį pareigūnų

    – manome minėta Jūsų vadovaujamo departamento pozicija prieštarauja pačiai departamento viešai deklaruojamai pozicijai apie viešą ir skaidrų departamento darbą, be to ši pozicija prieštarauja tiek deklaruojamai Vyriausybės, tiek Seimo valdančiosios daugumos pozicijai.

    Prašome, sudarant naujas Teisės medžioti suteikimo ir panaikinimo komisijas valdybose įtraukti ir mūsų organizacijų atstovus.

    Po šiuo kreipimusi pasirašė:
    – Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugijos pirmininkas Jonas Talmantas
    – Lietuvos medžiotojų sąjungos „GAMTA“ prezidentas Raimondas Ribačiauskas
    – Sūduvos medžiotojų sąjungos pirmininkas Ramūnas Mažėtis
    – Lietuvos medžiotojų draugijos valdybos pirmininkas Gediminas Vaitiekūnas
    – Ginklų pirklių asociacijos atstovas Gytis Misiukevičius

    Kreipimasis adresuotas Lietuvos Respublikos aplinkos ministrui Kęstučiui Mažeikai ir Aplinkos apsaugos departamento direktoriui Vaidui Laukiui.

  • Prašymas vetuoti ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo projektą

    Prašymas vetuoti ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo projektą

    Mes, medžiotojų ir ginklų savininkų atstovai, kreipiamės į Jūsų Ekscelenciją Lietuvos Respublikos Prezidentę, su prašymu vetuoti 2019 m. birželio 4 d. Lietuvos Respublikos Seimo priimtą – Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo Nr. IX-705 pakeitimo įstatymą dėl šių toliau išvardintų priežasčių:

    1. Manome, kad įstatymo dalys prieštarauja Konstitucijai
    1.1. Konstitucijos 3 str. 2 dalis skelbia: „Tauta ir kiekvienas pilietis turi teisę priešintis bet kam, kas prievarta kėsinasi į Lietuvos valstybės nepriklausomybę, teritorijos vientisumą, konstitucinę santvarką.“ Tai reiškia, kad kiekvienas pilietis ir be nepaprastosios ar karo padėties paskelbimo turi teisę priešintis savo turimu ginklu.

    1.2. Mūsų supratimu, ši Konstitucijos nuostata garantuoja, kad jeigu kas nors pasikėsino į Lietuvos valstybės nepriklausomybę, teritorijos vientisumą, konstitucinę santvarką, tai kiekvienas pilietis gali tiesiogiai remdamasis Konstitucija, imti bet kokį jam papuolusį ginklą ilgąjį ar trumpąjį, šaunamąjį ar kitokį ginklą į rankas ir priešintis, o tam Konstitucijos numatytu atveju nebereikia jokių policijos leidimų, gydytojų pažymų ar seifo patikrinimo, nes ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymas negali paneigti Konstitucinės teisės.

    1.3. Kaip pavyzdį galime paminėti, kad daugelis Fizikos instituto darbuotojų 1991 metais sausį ginkluoti budėję poste prie Pedagoginio tilto neturėjo nei medžiotojo bilietų, nei šaudymo federacijų, nei policijos leidimų turėti ginklus, bet pagal šiandieninę Konstituciją jiems ir nereikėtų jokių policijos leidimų ginklui nepriklausomai nuo to ar tai medžioklinis, sportinis, policijos, karinis, vardinis ar trofėjinis ginklas. Priešintis gali kiekvienas pilietis, be to nepriklausomai nuo to ar jo reputacija nepriekaištinga.

    1.4. Mes neginčijame valstybės teisės ginklą patikėti tam tikriems asmenims valstybės prioritetų nustatyta tvarka, bet tai nepaneigia Konstitucinės piliečio teisės be jokių specialių policijos leidimų priešintis savo ar iš priešo paimtu ar gautu ginklu.

    1.5. Dėl karčios 1940 metų okupacijos patirties, kai Vyriausybė ir Prezidentas nepriėmė sprendimų priešintis prasidėjusias okupacijai buvo priimta ši Konstitucija, kuri garantuoja, kad ginkluotas pasipriešinimas yra teisėtas be jokių leidimų ginklui ar sprendimo dėl nepaprastosios ar karo padėties paskelbimo.

    1.6. Pagal Konstitucijos 145 straipsnį įvedus karo ar nepaprastąją padėtį, laikinai gali būti apribojamos teisės ir laisvės, nurodytos Konstitucijos 22, 24, 25, 32, 35 ir 36 straipsniuose. Tai reiškia, kad negalima karo ar nepaprastąją padėtimi pateisinti Konstitucijos 3 straipsnio apribojimo ar piliečių turimų ginklų paėmimo. Atkreipiame dėmesį, kad įvedus karo ar nepaprastąją padėtį teisės numatytos Konstitucijos 23 straipsnyje „Nuosavybė neliečiama. Nuosavybės teises saugo įstatymai. Nuosavybė gali būti paimama tik įstatymo nustatyta tvarka visuomenės poreikiams ir teisingai atlyginama.“ negali būti apribotos. Tai reiškia, kad: piliečių ginklai gali būti reikvizuojami kariuomenės ar pasipriešinimo poreikiams, bet ne su tikslu nuginkluoti piliečius, kaip tai bandė padaryti sovietinė milicija 1990-1991 metais tiesiog siekdama apriboti Lietuvos piliečių prieigą prie ginklų.

    1.7. Atkreipiame dėmesį, kad jei kas prievarta kėsinasi į Lietuvos valstybės nepriklausomybę, teritorijos vientisumą, konstitucinę santvarką, tai normalu tikėtis, kad sutriks ir maisto tiekimas, viešoji tvarka, o ginklų atėmimas iš medžiotojų reiškia, kad jie nebegalės nei saugotis, nei medžioti.

    1.8. Atkreipiame dėmesį, kad nepaprastoji padėtis formaliai gali būti įvesta po gamtinės stichijos nelaimės ar/ir piliečiams pradėjus akmenukais daužyti Seimo ar Vyriausybės langus, bet ar tai yra pagrindas iš savininkų atimti ginklus? Pagal naująjį įstatymą kilus neramumams ginklų savininkai negalės ginti Tėvynės ir savo namų?

    1.9. Lietuvoje yra beveik 100 tūkstančių ginklų savininkų. Taigi, nepaprastosios ir karo padėties atvejais iš visų jų bus atimta teisėtai priklausanti nuosavybė ? Kaip tai bus įgyvendinta logistikos prasme ? O po padėties normalizavimosi juos atiduos ? Nesurūdijusius ir nesugadintus ? 1990 metais valdžia to nesugebėjo padaryti, ir ačiū Dievui.

    2. Kreipiamės į jūsų ekscelenciją dėl Lietuvos Respublikos Seimo priimto Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo Nr. IX-705 pakeitimo įstatymo grąžinimo Lietuvos Respublikos Seimui pakartotinai svarstyti, nes tokiu įstatymo:

    2.1. Nuostata 12 str. „11. Leidimas įsigyti ginklus, leidimas laikyti ir leidimas nešiotis A, B, C kategorijų ginklus nepaprastosios ir karo padėties metu neišduodamas.“ dalimi ir, Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo Nr. IX-705

    2.2. Nuostata 41 str. „2. Nepaprastosios ar karo padėties metu ginklus, ginklų priedėlius, šaudmenis, jų dalis policijos įstaigos ir kitos įstatymų įgaliotos valstybės institucijos laikinai paima ar rekvizuoja nepaprastąją ar karo padėtį reglamentuojančių įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis.“

    būtų sukurtos teisinės prielaidos, prieštaraujančios Konstitucijos 3 straipsnio nuostatai.

    3. Siūlome pakeisti Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo Nr. IX-705 ir juos išdėstyti taip:
    3.1. „12 str. „11. Jei kas prievarta kėsinasi į Lietuvos valstybės nepriklausomybę, teritorijos vientisumą, konstitucinę santvarką, tai leidimo įsigyti ginklus, leidimo laikyti ir leidimo nešiotis ginklus nereikia iki nepaprastosios ar karo padėties pabaigos. Ginklų laikymo ir nešiojimo tvarka nepaprastosios ar karo padėties metu nustatoma nepaprastąją ar karo padėtį reglamentuojančių įstatymų nustatyta tvarka.“

    3.2. 41 str. „2. Nepaprastosios ar karo padėties metu ginklus, ginklų priedėlius, šaudmenis, jų dalis policijos įstaigos ir kitos įstatymų įgaliotos valstybės institucijos gali teisingai atlyginus rekvizuoti visuomenės poreikiams nepaprastąją ar karo padėtį reglamentuojančių įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis, tuo atveju jeigu pilietis nusprendžia nepasinaudoti savo teise asmeniniu ginklu priešintis tam kas kėsinasi į Lietuvos valstybės nepriklausomybę, teritorijos vientisumą, konstitucinę santvarką.

    Pagarbiai
    LMD valdybos pirmininkas
    Gediminas Vaitiekūnas

  • Pradeda veikti nauja „Lietuvos medžiotojų draugija“

    Pradeda veikti nauja „Lietuvos medžiotojų draugija“

    Medžiotojų bendruomenė, kurios viena pagrindinių vertybių yra gamtos pažinimas ir tausojimas, siekia bendradarbiauti ir tinkamai atstovauti savo interesus.

    Norim pakartoti medžiotojams savaime suprantamas tiesas:
    – Medžioklė yra prigimtinė kiekvieno žmogaus teisė,
    – Medžioklė yra gamtosaugos dalis.

    Nepakankamas medžiotojų interesų gynimas ir susiformavęs neigiamas visuomenės požiūris į medžioklę pastūmėjo mus 2018.10.25 įkurti „Lietuvos Medžiotojų Draugiją“, kurios vienas iš tikslų yra suvienyti susiskaldžiusią medžiotojų bendruomenę.

    Dėsime pastangas kad medžiotojų interesai būtų ginami visose valdžios institucijose, siekiant mažinti medžioklės ir medžiotojų reguliavimą, biurokratinę ir administracinę naštą.

    Numatome keisti visuomenės ir medžiotojų santykius gerinant tarpusavio komunikaciją ir stiprinant viešuosius ryšius.

    LMD struktūra bus kuriama konfederacijos principu, kad joje galėtų dalyvauti, ir turėti balso teisę, tiek asociacijos vienijančios juridinius asmenis, tiek medžiotojų fizinių asmenų asociacijos, tiek pavieniai medžiotojai.

    LMD renkami organai dirbs neatlyginamai. Veikla maksimaliai skaidri ir periodiškai atskaitominga. Valdybos kadencijų skaičius negalės būti didesnis kaip dvi paeiliui.

    Šiuo pareiškimu norime pakviesti visas be išimties medžiotojų organizacijas, klubus ir atskirus medžiotojus jungtis prie mūsų organizacijos ir ją stiprinti.
    Medžioklei valio!

    LMD valdyba
    Gediminas Vaitiekūnas
    Mindaugas Jablonskis
    Gytis Misiukevičius
    Gintautas Rimša
    Vytaras Randis