Elnių medžioklės sezonui artėjant prie pabaigos, nusišypsojo ir man sėkmė sumedžioti atrankinį elnią. Sulaukiau trijų elnių: vienas iš jų – tikras miško karalius, perspektyvus apie 7 metų elnias, o šalia jo – šis atrankinis, kurį ir pavyko sumedžioti.
Laidos apie medžioklę iš medžiotojo perspektyvos. Čia nėra vaidybos ar iš anksto surežisuotų scenų – tik autentiškos patirtys ir tikros emocijos. Kaip sako medžiotojai, laikas praleistas medžioklėje į gyvenimo trukmę nesiskaičiuoja.
„Medžiotojo Vlogas“ – tai laidos apie medžioklę iš medžiotojo perspektyvos. Kaip sako medžiotojai, laikas praleistas medžioklėje į gyvenimo trukmę nesiskaičiuoja. Neretai medžioklės būna ir be laimikio, bet laikas praleistas gamtoje tai atperka.
Šiame reportaže dalyvausime elnių medžioklėje ir vyksime į pirmąjį rudens savaitgalį Jurbarko rajone įvykusias Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugijos 13-osios medžioklinio šaudymo varžybas ,,Medžioklės rago taurė 2022”.
Aplinkos apsaugos departamento Panevėžio gyvosios gamtos apsaugos inspekcijos pareigūnai trečiadienį nustatė asmenis, neteisėtai sumedžiojusius elnią.
Prasidėjus tauriųjų elnių ir briedžių rujai Panevėžio gyvosios gamtos apsaugos inspekcija (GGAI) vykdo sustiprintą medžioklės kontrolę: reguliariai organizuojami reidai medžioklės plotuose, tikrinamos transporto priemonės, žvėrių apdorojimo aikštelės, prireikus rengiamos pasalos.
Per reidą trečiadienį Panevėžio GGAI pareigūnai Panevėžio rajone prie Gustonių girios patikrino dvi transporto priemones ir nustatė, kad medžiotojai pažeidė medžioklės taisyklių reikalavimus. Aiškinantis aplinkybes paaiškėjo, kad medžiotojai sumedžiojo antrametį tauriojo elnio patiną ir gabeno jį neįrašę į medžioklės lapą, kaip reikalaujama medžioklės taisyklėse.
Už šį administracinį nusižengimą numatyta griežta bausmė. Pažeidimą padariusiems medžiotojams gresia 800–1800 eurų baudos, teisės medžioti praradimas nuo 3 iki 5 metų, privaloma skirti administracinio nusižengimo padarymo įrankių, transporto priemonių, kurios buvo panaudotos gyvūnams sumedžioti ir (ar) sumedžiotiems gyvūnams gabenti, ir kitų administracinio nusižengimo padarymo priemonių konfiskavimas.
Be viso to, medžiotojams už neteisėtai sumedžiotą tauriojo elnio patiną teks atlyginti ir laukinei gyvūnijai padarytą žalą – 6702,54 Eur.
Panevėžio GGAI primena, kad medžiojant tykant arba sėlinant informacija apie gyvūnų, kurių medžioklė limituojama, sumedžiojimą į medžioklės lapą įrašoma prieš išgabenant gyvūną iš sumedžiojimo vietos arba prieš pradedant doroti, atsižvelgiant, kuris iš šių veiksmų pradedamas pirmas.
Rugpjūčio 15-oji – briedžių ir tauriųjų elnių patinų medžioklės sezono pradžia, todėl Aplinkos apsaugos departamento pareigūnai primena, kad medžiotojams privalu laikytis Medžioklės Lietuvos Respublikos teritorijoje taisyklių.
Kalbant apie medžioklę, svarbu atkreipti dėmesį, kad pirmiausia medžioklė – medžiojamųjų gyvūnų apsauga ir racionalus naudojimas. Atsakingai medžiojant, reguliuojama medžiojamųjų gyvūnų populiacija.
„Tarkim, jei nebūtų reguliuojamas briedžių ar elnių skaičius, šie žvėrys padarytų daug didesnę žalą miškams, ypač jaunuolynams. Tačiau reikia žinoti, kad medžiojami tik selekciniai arba pasiekę trofėjinę brandą patinai, o perspektyvūs žvėrys neliečiami“, – sako Gamtos išteklių apsaugos skyriaus vedėjas Kęstutis Motiekaitis.
Be to, medžiotojams svarbu nepamiršti, kad suaugusių elninių žvėrių patinai medžiojami laikantis Elninių žvėrių atrankinės medžioklės nuostatų, tvirtinamų aplinkos ministro, reikalavimų. Taip pat medžiotojų klubas ar būrelis medžioti briedžių ir tauriųjų elnių patinus gali tik tuo atveju, jei turi nustatytą šių gyvūnų limitą.
Nežinantiems galima paminėti ir tai, kad Lietuvoje yra invazinių gyvūnų rūšių, išstumiančių vietines. „Pavyzdžiui, kanadinė audinė beveik sunaikino europinės audinės populiaciją. Todėl mangutus, paprastuosius meškėnus, kanadines audines, nutrijas, ondatras leidžiama medžioti visus metus“, – priduria K. Motiekaitis.
Kad medžioklės vyktų atsakingai, Aplinkos apsaugos departamento pareigūnai ir toliau vykdys aktyvią medžiojamųjų gyvūnų išteklių naudojimo kontrolę. Pareigūnai, vykdydami reidus, tikrins pirminio žvėrių apdorojimo aikšteles, stabdys, ypač tamsiu paros metu, pažeidimais įtariamų asmenų transporto priemones.
Prisiminkite
„Medžioklės su varovais sezonas prasideda tik spalio viduryje, šiuo metu leidžiama medžioti tykojant ir sėlinant. Be to, medžioklė sėlinant leidžiama tik šviesiuoju paros metu – ne daugiau kaip 1,5 val. iki saulės patekėjimo ir nedaugiau kaip 1,5 val. saulei nusileidus“, – primena K. Motiekaitis.
Kai medžioklėje dalyvauja daugiau kaip vienas medžiotojas, medžioklei turi vadovauti medžioklės vadovas. Prieš pradedant medžioti, vadovas medžioklės lape turi įrašyti datą, dalyvaujančių medžiotojų (tarp jų ir savo) pirmąsias raides, pavardes, medžiotojų bilietų numerius.
Jei medžioja vienas asmuo, jam taip pat privalu turėti galiojantį medžioklės lapą ir jį nustatyta tvarka pildyti.
Medžiojant gyvūnus kurių medžioklė limituojama, apie sumedžiojimą į medžioklės lapą įrašoma prieš išgabenant gyvūną iš sumedžiojimo vietos arba prieš pradedant dorojimą, atsižvelgiant, kuris iš šių veiksmų pradedamas pirmas.
Taip pat visi medžioklės dalyviai privalo turėti leidimą laikyti (nešiotis) ginklą ir ginklo, kuriuo medžiojama, pažymėjimą (jei medžiojama su šaunamuoju ginklu) bei medžiotojo bilietą.
„Medžioklės metu privaloma laikytis saugaus elgesio medžioklėje reikalavimų. Todėl dar kartą atkreipiame dėmesį, kad sėlindami medžiotojai privalo dėvėti ryškius – oranžinius, geltonus –viršutinius drabužius arba galvos apdangalus ar liemenes“, – pabrėžia Gamtos išteklių apsaugos skyriaus vedėjas.
Ir dar viena naujovė – šių metų balandžio 1 d. įsigaliojo draudimas medžioti paukščius švininiais arba švino junginių turinčiais šratais.
Medžioklės taisyklėse nurodoma, kad:
briedžių patinus galima medžioti nuo rugpjūčio 15 d. iki gruodžio 15 d.
tauriųjų elnių patinus – nuo rugpjūčio 15 d. iki sausio 31 d.
didžiąsias antis – nuo rugpjūčio 15 d. iki gruodžio 15 d.;
stirnų patinus – nuo gegužės 1 d. iki spalio 31 d.
bebrus – nuo rugpjūčio 1 d. iki balandžio 15 d.;
šernus – visus metus;
lapes, mangutus, paprastuosius meškėnus, kanadines audines, nutrijas, ondatras – visus metus.
Dėl kanopinių žvėrių, kurių medžioklė limituojama, sumedžiojimo per 2021–2022 m. medžioklės sezoną limitų
Atkreipiame dėmesį, kad rugpjūčio 10 d. aplinkos ministras pasirašė įsakymą Dėl kanopinių žvėrių, kurių medžioklė limituojama, sumedžiojimo per 2021–2022 m. medžioklės sezoną limitų patvirtinimo. Jame nurodoma, kiek kiekvienoje savivaldybėje bus galima sumedžioti tauriųjų elnių ir briedžių.
Nustatytus limitus galima rasti Aplinkos apsaugos agentūros svetainėje.
Aplinkos apsaugos departamento pareigūnai dėkoja visiems už pagalbą ir prašo apie aplinkos apsaugos pažeidimus pranešti skubiosios pagalbos tarnybų telefono numeriu 112 arba AAD Pranešimų priėmimo tarnybos telefonu (8 5) 273 2995.
Menas prisikviesti taurųjį elnią – vienas iš sudėtingiausių medžioklės būdų, medžioklės „aukštoji mokykla“ ir šimtmečių tradicijų dalis.
Kviečiame į š. m. rugsėjo 7 d. 19.00 val. Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugijos rengiamą paskaitą „Tauriųjų elnių medžioklė viliojant rujos metu“.
Savo patirtimi medžiojant šiuo būdu dalinsis nuolatinis elnių viliotojų varžybų dalyvis, vienas geriausių šios srities žinovų ir praktikų Rytis Andriuškevičius. Paskaita vyks nuotoliniu būdu, Microsoft Teams platformoje.
Paskaita yra mokama. Registracijos mokestį 10 eurų, prašome pervesti į Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugijos sąskaitą: įm.k.191904126, AB SEB bankas a/s LT61 7044 0600 0030 3968. Mokėjimo paskirtyje būtinai nurodyti „Už 2021-09-07 paskaitą“. Jei mokate už kitą asmenį, mokėjimo paskirtyje dar nurodykite dalyvio vardą ir pavardę.
Norinčius dalyvauti paskaitoje, prašome registruotis el. p. lmzdkinologija@gmail.com. Registruojantis prašome nurodyti vardą, pavardę, telefoną ir el. paštą bei kartu atsiųsti registracijos mokesčio pavedimo kopiją.
Užsiregistravusiems, bus atsiųsta nuoroda prisijungimui. Dėl smulkesnės informacijos kreiptis į Draugijos šunininką Vytautą Tamošiūną – tel. 8 662 14 095.
Registracija vyksta iki 2021 m. rugsėjo 6 d. Įvertinkite savo kompiuterio ir interneto galimybes prisijungimui. Užsiregistravusiems, bet nesudalyvavusiems paskaitoje, registracijos mokestis nebus grąžinamas.
Š.m. Rugsėjis žavi savo stebuklais. Žemdirbys seniai turėjo tokį puikų grūdinių kultūrų ir bulvių derlių, linksta šakos nuo obuolių, kriaušių, slyvų ir riešutų gausybės, samanas raudona spalva nudažė spanguolių kilimas, bitės iš šilinių viržių dar galėjo prisinešti medaus.
Gamta nepakluso posakiui: jeigu daug riešutų – mažai bulvių. Visko užderėjo, riešutai gliaudentis pradėjo rugpjūčio pabaigoje, o rugsėjo 8 d., papurčius šakas, jau patys krito žemėn. Grybai savo gausa nustebino net visko mačiusius senus grybautojus dzūkus. Rugsėjo 10 d. Varčios miške radau tokių aikštelių, kad atrodė baravykai papilti iš pintinės, nebuvo net kur kojos pastatyti, vienas šalia kito, visi stovėjo kaip kareiviai, rudgalviai, pasitempę, gražūs, sveiki. Širdis daužėsi nuo tokių vaizdų. Taigi dzūkai atsigavo. Pirmą kartą per gyvenimą pasiūlius kaimynei pintinę rudgalvių baravykų, ji, parodžiusi į savo nuo baravykų dorojimo parudusius pirštus, taktiškai atsisakė. Raudonviršiai ir miškinukai iš vis buvo nelaikomi už grybus. Svieto pabaiga….
Daugeliui medžiotojų rugsėjis – tai pats svarbiausias metų mėnuo – prasideda elnių ir briedžių ruja. Tauriųjų elnių ir briedžių patinai į savo mėgstamas rujos vietas susirenka kartais nueidami ne vieną dešimtį kilometrų, čia stengiasi užimti geriausias, jų įsitikinimu, pasimatymų vietas, kurių dydis labai priklauso nuo brandžių ir pribrestančių patinų skaičiaus. Taurieji elniai užimtas teritorijas pažymi savo kvapais, ragais nutrindami krūmus ir medelius, įsirengdami vieną, kartais dvi voliojimosi vietas (maudyklas), medžiotojų vadinamas „kvapų duobes“ . Jos jau iš toli skleidžia malonų elniams amoniako kvapą, o mes raukomės.
Alytaus rajono Varčios miške elniai teritorijas pradėjo žymėti rugpjūčio paskutinę savaitę, pirmasis elnias balsu mane pasveikino rugpjūčio 25 d. 6 val. 15 min. Atrodė bus puiki ruja, tačiau rugsėjo 6 dieną mišką užplūdo grybautojai. Elnius išstūmė iš užimtų teritorijų, taigi jie susikoncentravo neįžengiamuose šabakštynuose. Pirmi metai, kai aiškiai pradėjo jaustis patelių trūkumas. Jos labiausiai pažeidžiama tauriųjų elnių populiacijos dalis, nes naktimis su jaunikliais ganosi atvirose pievose, jos ir jaunikliai lengviau pagaunami vilkų, dažnai tampa brakonierių grobiu. Pastebėjau, jeigu prie rimto patino susirinkdavo patelės (medžiotojiškai – haremas) tai gretimų teritorijų tauriųjų elnių patinai suprasdami, kad damų gali ir nesulaukti, spjaudavo į savo teritorijas ir ateidavo aiškintis santykių, užvirdavo tikras šaršalas arba kovų laukas, kai keli galingi patinai kovoja, o aplink dar laksto 4 – 6 metų patinukai bandydami baubti. Šiose situacijose mane visada stebina patelių elgsena, jos sau abejingai skabo žoleles ar lapelius ir lygtai visai nekreipia dėmesio į vykstančius mūšius, aišku, nes jos pačios ir yra didysis metų prizas.
Ne visos kovos baigiasi laimingai, Varėnos rajone rastas ragais subadytas galingas tauriojo elnio patinas, o Lazdijų rajone – briedžio patinas. Tai retas atvejis, nes briedžio patinai paprastai kovoje labai preciziškai. Medžiotojai turėjo puikią progą pergudrauti senus patinus ir sumedžioti puikius trofėjus. Tačiau sėlinimas ar prišaukimas gyvūno baubiant labai subtilus reikalas ir kiekvienoje situacijoje yra vis kitoks. Tai priklauso nuo vėjo, gyvūno psichologinės būklės, turimų patelių, ar tarp jų yra pasiruošusių poruotis, reikia mokėti nustatyti gyvūno amžių pagal baubimo tembrą ir t.t.
Aišku viena, kad sėlinimas ant galų pirštų pasiteisina retai, gyvūnui nekyla įtarimas jei girdi ragų stuktelėjimus, šakų laužymus ir pan. Tačiau tai aukštasis medžiotojo kvalifikacijos pilotažas, daugelis medžiotojų per visą gyvenimą taip ir neperpranta šio žaidimo taisyklių, o brandžių patinų laukia tykojimo bokšteliuose. Čia jų sulaukti neįmanoma. Gal ir gerai.
Stebėjau seną patiną savaitę laiko pelkėtoje vietoje. Stebėjausi jo gudrumu ir dvasine ramybe. Į atvirą vietą, keli metrai nuo krūmų, išeidavo tik pilnai sutemus, galėdavo nejudėdamas dvi valandas stebėti besiganančias pievoje pateles, baubdavo subtiliai ir trumpai. Likus pusei valandos iki švintant, be garso dingdavo bruzgyne. Ir tik kartą, kai rūkas buvo toks stiprus, kad nesimatė nieko ir pats nežinojau kur nuklydau, jis drąsiai apėjo savo teritoriją baubdamas ir už kokį 40 metrų 5 val. ryto balsu iškeikė mane nevykėlį. Jį praminiau rūkų klajūnu. Įspūdžiai fantastiniai, lauksime kito rugsėjo.
Primenu, kad sumedžiojus tauriojo elnio ar briedžio patiną, prieš pradedant jį gabenti, būtina padaryti privalomus įrašus medžioklės lape.
Šiuo metu dar galite medžioti: kiaunes, šeškus, bebrus, lapes , mangutus, audines, šernus ir stirninų patinus, maža pastabėlė, senų patinų netraukite už ragų, jie jau gali likti rankoje. Paukščių medžioklės mėgėjai dar gali mėgautis ančių ir karvelių keršulių medžiokle, galite reguliuoti kovų ir pilkųjų varnų populiaciją.
Medžioklės klausimuose velniava nesibaigia. Rugpjūčio 3 d. EK REACH komiteto posėdyje pritarta švino naudojimo uždraudimo šlapžemėse. Lietuvos atstovas balsavime susilaikė, iš esmės pritarė. Primenu, šlapžemės, tai natūralūs ir dirbtiniai, stovintys ir bėgantys vandens telkiniai bei užliejamos pievos bei esamos ir nusausintos pelkės, bei 100 – 300 metrų apsaugos zona. Nutarimas įsigalios praėjus 24 mėn. po paskelbimo. Taigi sudie rusiškos gamybos lygiavamzdžiams ginklams. Jau pusę metų laužomos ietys dėl Medžioklės taisyklių pakeitimų. Tačiau kokios jos bus, niekas nežino, manau jos bus pasirašytos iš karto po rinkimų ir beveik garantuoju medžiotojui nežada nieko gero, nes būtų pasirašytos jau dabar.
Ruošiama nauja medžiojamųjų gyvūnų padarytos žalos žemės ūkio pasėliams ir miškui apskaičiavimo metodika ir tvarka. Ji aiškiai gina žemės ir miškų savininkų interesus, manau irgi bus pasirašyta po rinkimų. Viešumoje nesvarstoma, medžiotojus vienijančios visuomeninės organizacijos neinformuotos. Stebina kai kurie Aplinkos ministerijos sprendimai, pvz. galimybė medžioti Žuvinto rezervate. Būdamas aktyvus medžiotojas visada manau, kad tam tikrų raudonųjų linijų peržengti negalima, o jos peržengtos vardan populiarumo tarp vietinių gyventojų artėjant rinkimams. Žmogau, būsimas seimo narį, ką dar galėtum parduoti, kad pakliūtum į tą pastatėlį Gedimino prospekte..
Vakar Aplinkos apsaugos departamentas tauriųjų elnių ir briedžių apsaugai stiprinti intensyviausiu jų rujos metu pradėjo akciją „Medžioklė“. Mat rujodami šie žvėrys įnirtingai ieško naujų teritorijų, patelių, varžovų, todėl nėra tokie budrūs ir gali tapti lengvu brakonierių grobiu.
Aplinkosaugos pareigūnai visą mėnesį – iki spalio 15 d. organizuos reidus, dažniau tikrins pirminio žvėrių apdorojimo aikšteles, stabdys, ypač tamsiu paros metu, pažeidimais įtariamų asmenų transporto priemones.
Aplinkosaugininkai primena vairuotojams, kad tauriųjų elnių ir briedžių rujos metu jie būtų atsargūs. Ypač atidiems reikėtų būti keliuose netoli miškų ir ten, kur pastatyti įspėjamieji ženklai, kad per kelią gali judėti laukiniai gyvūnai, – rujos laikotarpiu didėja rizika, kad jie išbėgs į važiuojamąją kelio dalį.
Buvau sugalvojęs straipsniui pavadinimą „Aš nesugadinsiu vestuvių“, bet iškart sau pasakiau – stop. O jei suklysiu, jei pagaus medžioklės azartas? Ypač tokio žvėries medžioklėje viskas turi būti pamatuota.
Bent jau man iš Lietuvoje gyvenančių žvėrių elniai yra patys įspūdingiausi. Ypač žavi jų ruja. Tikriausiai nesuklysiu pasakęs, jog ir didžioji dalis medžiotojų taip mano. Artėjant rudeniui į kiekvieno medžiotojo širdį smelkiasi vis didesnis jaudulys – tuoj bus elnių ruja. Rugsėjo pradžioje susitikę vienas kito tik ir klausiame: „Ar buvai grybauti, ar matei elnių nudraskytus krūmus, o gal jau girdėjai maurojant?“ Prasideda elnių vestuvės. Kitaip ir nepavadinsi.
Tai toks įspūdingas gamtos momentas, kad paklausyti elnių maurojimo rengiamos ekskursijos, organizuojami europiniai elnių viliojimo čempionatai. Yra žmonių, kurie net nesiruošia elnio sumedžioti, o sugeba privilioti ir patiria didžiausią malonumą. Apgauti šį žvėrį ne taip paprasta.
Kai dar buvau jaunas medžiotojas ir tik svajojau apie auksaragio sumedžiojimą, prikalbinau žmoną ir vieną gražų rudens vakarą per pačią rują nuvažiavome kartu su vaikais į medžioklės plotus paklausyti elnių maurojimo. Tai visai šeimai padarė tokį įspūdį, jog dar daug metų važiavome klausytis elnių. Vieną vakarą toje vietovėje aplink mus maurojo net dešimt elnių. Tai buvo tiesiog koncertas. Vaikai užaugo. Sūnus tapo medžiotoju. Bet anūkai labiau linkę ne elnių klausytis, o telefoną maigyti.
Kiekvienas patyręs medžiotojas iš balso apytiksliai nuspėja, kokio amžiaus elnias mauroja. Ne kartą teko matyti, kaip raguočiai, galvas surėmę, galynėjasi, kuris stipresnis, kuris taps jaunuoju ir susiporuos su patelėmis. Kartais gražuolis suburia net dešimties patelių haremą. Taip gamtoje sutvarkyta: tik stipriausias turi teisę pratęsti giminę. Įveiks varžovą, dar ir jo patelę pas saviškes parsives.
Silpnesnis pasitraukia iš rujos vietos, tačiau sukinėjasi netoli, mauroja prie ragais nudraskytų krūmų. Gal stipruolis dings ir patelės jam atiteks. Taip neretai būna, nes vyksta medžioklės. Ne vienas medžioklis teigia, jog per rują elnių nereikėtų medžioti. Tačiau tai jau yra tradicija. Tokia medžioklė įspūdinga. Tik svarbu nepatiesti elnio, kuris tinkamiausias pratęsti populiaciją.
Ne kartą besislapstydamas už krūmų esu prisėlinęs prie maurojančių elnių. Nuostabus reginys. Viduryje miško pievelės ragus surėmę galynėjasi du įspūdingus ragus turintys stambūs patinai. Abiejų galvos žemai nulenktos, šnervės išsipūtusios, raumenys įtempti, ant šonų ragais padarytos kruvinos žaizdos, abu sunkiai šnopuoja. Stenėdami, kanopomis plėšydami žemę stengiasi parblokšti vienas kitą.
Netoliese sukinėjasi patelės, jauni ylaragiai, kitų ragai su keliomis atšakomis. Jie stebi dvikovą. Tai lyg sargybiniai. Neįvertinai vėjo krypties, neatsargiai slinkai, trakštelėjo šakelė, sušnarėjo jau pavytusi rudens žolė, būsi greitai išaiškintas ir patelės galiūnus nuvilios į mišką.
Kaip nesuklysti, kuris tinkamas sumedžioti? Kaip nesugadinti elnių vestuvių? Gal tai perspektyvus? O gal kažkur netoliese yra selekcinis arba jau elnių vestuvėse dalyvavęs ir užleidęs vietą jaunesniam, galingesniam? Dauguma nori sumedžioti elnią su geresniais ragais. Geriausi ragai būna, kai elnias sulaukia 8–10 metų. Nuo dvylikos metų elnias taps pavojingas gentainiams, jau turės ne karūnas, o pavojingas ylas, kuriomis per kovą mirtinai perdurs varžovą. Būtent tokį pirmiausia ir reikia patiesti. Na, ir, žinoma, būtinai sulaukusį brandos amžiaus arba selekcinį, tokį, kuris neužaugins gerų ragų.
Anot G. Vaitiekūno, kelionę į Australiją jau senai planavo, jos tikslas buvo ne tik pamedžioti, bet ir pakeliauti, pamatyti kraštą, jo natūrą ir kultūrą, pažinti toliausiai nuo mūsų, priešingoje žemės rutulio pusėje esančios vakarietiškų tradicijų šalies gyventojus ir jų sukurtą valstybę.
„Australija nustebino ir sužavėjo. Šalis, miestai, keliai, paslaugos, lankyti medžioklės plotai ir žmonės labai tvarkingi. Nuošaliau nuo kitų civilizuotų ar laukinių kraštų egzotiką išsaugojusių kraštų nutolęs žemynas, išskirtinis ir savo gamta, medžioklės objektais, ir Vakarų kultūrą atstovaujančių žmonių sukurtos tvarkos idilija, kurios neretai pasigendama kitur. Šalis nei kariauja, nei karų bijo, gyvena savo ramų, dinamiką, savarankišką gyvenimą, kuria ir dirba. Didžiausios nelaimės būna nebent stichinės, didesni gaisrai, potvyniai, apie kuriuos priminė nuotraukos viename iš lankytų vietinių restoranų, kur buvo matyti, vietoj staliukų prie kurių pietavome, kaip prieš keliolika metų darbavosi ekskavatorius kuopdamas iki palangių salę užklojusį ištvinusios upės suneštą dumblą“, – pasakojo medžiotojas.
G. Vaitiekūnas medžiojo šiaurės rytų Australijos dalyje, Kvinslando valstijoje, nuo kurios sostinės Brisbeno, po kelių valandų kelionės automobiliu pasiekė medžioklės plotus. Medžioklės tikslas buvo elniniai gyvūnai, trofėjininkas ketina surinkti pagal Tarptautinio safari klubo (Safari Club International, SCI) vieną iš kotiruojamų šios rūšies gyvūnų trofėjų visą komplektą, kuriam trūko Australijoje sutinkamų ir medžiojamų elnių.
Medžioklės transportas
Australija – nauja elninių žvėrių tėvynė
Australijos žemyne elninių gyvūnų atsiradimo istorija – nesena, visi jie buvo introdukuoti dar prieš II pasaulinį karą. XIX a. – XX a. pirmoje pusėje naujų gyvūnų įvežimas iš kitų kraštų, medžioklės, ūkio, faunos paįvairinimo tikslais, buvo populiarus ir gamtininkų palaikomas visame pasaulyje, panašūs projektai buvo įgyvendinami ne tik Australijoje, bet ir Europoje, ir kituose žemynuose. Ketinta į Australiją atsivežti dar bent 40 rūšių gyvūnų iš Afrikos, liūtų, raganosių, leopardų ir t.t. tačiau nespėta. Vėliau gamtosaugos politika keitėsi, daugiausia atsivežta tik kanopinių iš aplinkinių kraštų – Azijos žemyno, Indonezijos salų. Žmonių civilizacija, žemės ūkis pietryčių Azijos žemyne sparčiai vystėsi, užėmė vis naujus ir naujus gamtos plotus, tad šiuo metu ten gyvūnijos beliko tik gamtos rezervatuose, daugiausia skirtuose egzotiniams gyvūnas, pvz., Azijos tigrams ir pan., kur dar yra ir elnių, tačiau jų paskirtis ir belikusi pasitarnauti maisto šaltiniu plėšrūnams. Iš Indijos, Indonezijos kilę elniai savo tėvynėje nebemedžiojami, nes jų ten beveik ir nebėra, gyventojų takumas per didelis ir faunai vietos neliko. O atvežti į Australiją žvėrys išplito, galima jų susimedžioti privačiuose medžioklės plotuose.
Australijoje pelnyti trofėjai – 5 elnių ir 1 gazelės
„Nustebino Australijos gamta. Įsivaizdavau pusdykumes, saulės išdžiovintas krūmynus, matyt, pagal Afrikoje susiformavusį medžioklės pietiniuose kraštuose stereotipą. Nieko panašaus neišvydau, priešingai – labai daug žalumos, gyvūnijai tarpti idealios sąlygos. Plotai, kuriuose medžiojau, lyg ir nedideli, tik 9 000 ha, tačiau juose buvo gana aukštų kalvų, bemaž, kaip Alpių priekalnėse, tankių, sodrioje žalumoje skendinčių miškų, sraunių upeliukų, kultūrinių pievų (medžioklės plotų savininko pagrindinė veikla buvo galvijų auginimas). Laukinės gyvūnijos nors ir gausu, matydavosi gana didelės elninių žvėrių kaimenės laukuose, tačiau medžiotinų, būtent tų ir tokių, kokių man reikėjo, teko paieškoti bekelei pritaikytu džipu naršant po apylinkes, o užtikus, kur vienos ar kitos rūšies ar porūšio gyvūnai laikosi, jų kartais ir ne vieną dieną patykoti“, – pasakojo trofėjininkas.
Garna, lietuviškai vadinama elniaože gazele
Pasak D. Vaitiekūno, iš medžioklės bokštelių Australijoje, bent jau plotuose kur jis buvo, nemedžiojama. Vieną dieną išvažiuodavo žvėries ieškoti, lydintis jėgeris daugiau ar mažiau žinojo, kur kokie žvėrys šiuo metų laiku gali laikytis, užtikdavo bandą, tada kitą rytą anksti vykdavo jų tykoti. Prisėlindavo jau pėsčiomis, pasislėpdavo už kokios nors natūralios priedangos ir laukdavo elnių pasirodant. Visus žvėris sumedžiojo maždaug vienodai, tokiu pačiu medžioklės būdu, su įtampa jų laukiant, ir su geroms emocijomis paleidus taiklų šūvį, skyrėsi tik elninių išvaizda ir medžioklės vietovės. Pelnyti kiaulinio elnio (Axis porcinus), Aksio (Axis axis), zambaro (Cervus unicolor), Javos ir Malūkų salų rusa elnių (Javan rusa ir Moluccas rusa) bei garnos dar vadinamos elniaože gazele (Antilope cervicapra) trofėjai.
Kiaulinis elnias
Šernai – „už įstatymo ribų“
„Buvo labai įdomu sužinoti, kodėl vieni iš šių elnių pavadinti „kiauliniais“. Pasirodo, todėl, kad panašiai kaip šernai ganosi. Pamačius bandą aukštoje augmenijoje iš tiesų gali pagalvoti, kad paršų kaimenė į pašarus įnikusi. Elniniai turi instinktą, tarkim, mūsų stirnos, kai ganosi labai dažnai kilstelti galvą apsidairyti, o šitie kiauliniai kaip nuleidžia galvas į augmeniją, kaip į lovius įmerkia, gerai jei kas 5 min., kuris kilstels galvą apsidairyti kas aplinkui dedasi. Šie elniniai nedideli, kojos gan trumpos, ragai irgi menki, tad savo tėvynėje, Euroazijos žemyne, kur gausu kiaulinių žvėrių, matyt, ir buvo sugretinti su paršais, o ne su elniais, kurių Azijos kraštuose yra žymiai solidesnių. Nors Australijoje iš gretimų salų paplitusių ar introdukuotų šernų irgi esama. Matyt, pasitaiko jų ir plotuose, kur medžiojau. Tačiau šernai šalyje atsidūrę „už įstatymo ribų“. Jėgeris perspėjo, kad jei pamatysiu šerną, nieko neklausdamas turiu jį šauti, ir pats jėgeris šausiąs, ir visi šaus, kas tik bus ginkluot, kad tik knyslius sveikas kailio neišneštų. Matyt, šis svetimžemis Australijai gyvūnas pridaro žalos ne tik unikaliai žemyno gamtai, bet ir australų ūkininkams, nes nuostatos jų atžvilgiu vienareikšmiškos – norima juos likviduoti“, – šypteli G. Vaitiekūnas.
Didžiausias pietų pusrutulio elnias – Zambaras
Australijos elninių trofėjai
Pasak tarptautinės kvalifikacijos trofėjų žinovo, visų Australijoje medžiojamų elninių ragų trofėjai menki, su mūsų tauriųjų elnių karūnomis nesulyginami. Nedidukai, išskyrus zambarą, ir patys gyvūnai. Tik zambaras jau stambus žvėris, sumedžiojus išsitraukti, pasikrauti, kad ir į specialiai laimikiui vežti pritaikytą automobilio lentyną, dviese su jėgeriu jau buvo sunkoka, teko kviestis pagalbininkų. Tačiau ir šio elnio trofėjiniai ragai neįspūdingi. Aksiai medžiojami ne tik dėl mėsos ir ragų trofėjaus, vertinamas labai gražus, su ryškiomis baltomis dėmėmis šio elnio kailis. Matyt, tais laikas, kai natūralūs kailiniai buvo būtinas dailiosios lyties atstovių atributas, šių elnių kaimenės Euroazijos žemyne ir praretėjo, tačiau čia, Australijoje, jų išliko gan gausiai. Saviti ir rusa elniai. Kuo skiriasi Javos ir Maluko salų rusa elniai vienas nuo kito, gali pasakyti tik specialistas, pagal karčius, kitus požymius, o iš toliau žiūrint jie identiški, tenka pasikliauti jėgerio tvirtinimu. Visur lydėjęs jėgeris iš tiesų buvo profesionalas, ne tik savo medžioklės plotus, bet ir visą Australijos gyvūniją puikiai žinojo.
Aksis
Kengūros iš Australijos – tik dovanotos
„Vietinė Australijos fauna trofėjininkų nemedžiojama. Daugumai medžiotojų ir nemedžiotų žemyno fauna asocijuojasi su kengūromis, kurių iš tiesų bastosi šimtais, tačiau tik mums visos jos yra „kengūros“, o iš tiesų tarp jų irgi yra įvairių rūšių ir porūšių žvėrių – valabės, filanderiai ir t.t. Per metus patys australai kengūrų sumedžioja apie 1 mln. Tačiau šių sterblinių medžioklės tvarka –specifinė. Jei medžiojama sau, niekas pernelyg medžiotojų nekontroliuoja, tačiau jei medžiojama dėl pinigų, t.y. sumedžioto žvėries mėsa skirta pardavimui – tai galioja privalomas reikalavimas pataikyti gyvūnui tiksliai į galvą. Mėsos patys medžiotojai pardavinėti negali, yra iš medžiotojų tarpo rajone paskirtas vienas asmuo vyresniuoju, kuris mėsos pardavimo reikalus tvarko, taip pat jis patikrina ar kengūra sumedžiota taisyklingai, t.y. pataikyta į galvą. Jis privalo žvėrį nufotografuoti taip, rašoma taisyklėse, „kad nuotraukų kokybė tiktų teismui“. Kitaip tariant, jei paaiškėtų, kad kengūra buvo sumedžiota netaisyklingai, jis turi įduoti savo kaimyną medžiotoją į teisėsaugos rankas drauge su įrodymais. Australai kengūras medžioja ir dėl jų daromos žalos pasėliams, ir dėl mėsos. Užsieniečiams medžioti kengūras draudžiama, šių žvėrių trofėjai neįtraukti į jokias tarptautines vertinio sistemas, galbūt su tuo susijęs ir reikalavimas šauti gyvūną tik į galvą, kad trofėjus būtų sugadintas. Nors užsieniečiui sumedžioti kengūros negalima, tačiau vietinis medžiotojas gali užsienio kolegai padovanoti kengūros kailį, reikia užpildytus atitinkamus dovanojimo dokumentus ir tokią dovaną užsienietis gali iš šalies išsivežti“, – apie vietinės australų medžioklės tvarkos subtilybes aiškino trofejininkas.
Gabenam į stovyklą Javos salos rusa elnią
Reikia ginklo – turėk priežastį, kur jį panaudosi
Pasak G. Vaitiekūno, Australijoje nėra jokios nacionalinės medžiotojų organizacijos, nors atskirų klubų rajonuose, valstijose galbūt yra, bet jie veikia kaip ir kitos pomėgio pagrindu susikūrusios nevyriausybinės organizacijos, jokioms tarptautinėms medžiotojų organizacijoms Australija nepriklauso. Įdomi ginklų įsigijimo tvarka šalyje. Kai kur pasaulyje, tarkim, Jungtinėse Amerikos Valstijose, ginklus gali įsigyti bet kuris pilnametis pilietis pateikęs dokumentą. Prekiaujama ginklais supermarketuose, viršutinėj lentynoje surikiuoti šautuvai, apatinėje – viskis, amerikiečiams tai atrodo normalu, viskas ko reikia vietoj. Mums, europiečiams, tokia tvarka atrodo keista, nes daugumoje Europos šalių ginklų įsigijimas gan griežtai reglamentuojamas, o štai Australijos atvejis – unikalus. Ginklą iš esmės gali įsigyti bet kas, su viena sąlyga, turi pateikti „priežastį“, kam jam šis ginklas reikalingas, t. y., ką jis medžios. Todėl medžioja daugiausia kaimelių, ūkių gyventojai, nes miestuose „medžioklės priežasčių“ ir objektų, kaip ir visur pasaulyje, ne per daugiausia. Australijoje miestuose tik gausu papūgų, tačiau ne visos jos medžiotinos. Nedaug, bet medžiojančių miestiečių visgi yra. Bičiuliams iš miesto, tarkim, medžioklės plotų, kuriuose G. Vaitiekūnas medžiojo, savininkas išrašo pažymą, kad štai tokiam ir tokiam žmogui reikalinga medžioti jo ūkyje, tam yra tokios ir tokios priežastys. Ar moka, ar nemoka tas žmogus medžioti – niekam iki šiol nerūpėdavo, tik visai nesenai įvestas reikalavimas išklausyti kelių valandų trukmės saugaus ginklo naudojimo kursus.
Krokodilai – dėžėse, naminiai jaučiai – džiunglėse
„Australijoje dar galima medžioti krokodilus, tačiau jų medžioklė irgi labai keista. Krokodilai viliojami jauku ir iš pagaunami dėžiniais spąstais. Dėžė turi būti gana didelė, nes pasitaiko ir iki 6 m. ilgio roplių. Tada dėžėje galima tą „laimikį“ nušauti, tad jokios medžioklės egzotikos nebelieka. Jeigu jie ir medžiojami, tai dėl egzotiškos iškamšos, odos ar iš populiacijos išimami pavojingi individai, įsikūrę tankiai žmonių gyvenamose ir lankomose vietose“, – sakė medžiotojas.
Pasak G. Vaitiekūno, į Australiją dar ketina grįžti kitąmet. Šalis didelė, vien tik ją perskristi vietiniais skrydžiais užtrunka kelias valandas laiko. Medžioklės paslaugos – be priekaištų. Galbūt, kaip ir visur, pasitaiko įvairių atvejų, visur dirba žmonės, ne robotai, tačiau šia savo medžiokle liko labai patenkintas. Kitą kartą ketina vykti jau į kitą Australijos kraštą, pietines, centrinės ar vakarų kranto valstijas. Įdomios medžiojamos Australijoje gyvūnijos yra ir daugiau – gausu vandens buivolai, šernų, šalyje pasitaiko net sulaukėjusių kupranugarių. Tačiau labiausiai ir vietinius medžiotojus, ir užsieniečius žavi sulaukėjusių naminių buivolų medžioklės. Atvežti iš Europos ir kt. šalių buivolai iš galvijų ūkių tai šen, tai ten pabėgdavo, sulaukėjo, sąlygos gyventi laisvėje jiems pasirodė tinkamos, tad naminių jaučių giminaičių gausiai bastosi, jų medžioklei jokių apribojimų nėra, nes laisvėje jie priskiriami prie naikintinos gyvūnijos. Apie tai, kad jie kažkada buvo naminiai galvijai, žino tik žmonės, jaučiai to neprisimena. Šių laukinių buivolų medžioklė pagal nelaimingų atsitikimų skaičių, viena pavojingiausių, nes užspeisti, sužeisti buliai būna net gerokai pavojingesni už kai kuriuos laukinius žvėris. Tad medžioklės nuotykis Australijoje šiuo apsilankymų, tikisi medžiotojas, neapsiribos.
„Miske.lt”
Aleksandras Valentas