Miske.lt

Žyma: Baltijos vilkas

  • Kėdainių rajone vilkai jau puldinėja ir žmones?

    Kėdainių rajone vilkai jau puldinėja ir žmones?

    Praeito mėnesio pabaiga išties buvo pakankamai bauginanti keletui Kėdainių krašto gyventojų. Kėdainių medžiotojų ir žvejų draugija gavo net du pranešimus apie tai, kad vilkai užpuolė žmones. Situacija kontraversiška – žmonės įsibaiminę, jaudinasi ne tik dėl savo laikomų gyvūnų, bet ir savo paties sveikatos, tačiau gamtininkai tikina – sunku patikėti, kad vilkas užpultų žmogų.

    Rajone vilkų apstu
    Kalbintas Kėdainių medžiotojų ir žvejų draugijos pirmininkas Lionius Stanevičius teigė, kad, remiantis medžiotojų duomenimis, Kėdainių rajono miškuose bazuojasi apie 50 vilkų. Tai – gerokai per didelis skaičius tokiame plote, todėl pasidžiaugta, kad šiemet padidintas leistinas šalyje sumedžioti vilkų skaičius.

    „Nuo spalio 15 dienos startuoja vilkų medžioklės sezonas. Pernai metais pirmiausia buvo patvirtintas 60 sumedžiotinų vilkų limitas, o šis skaičius buvo padalintas apskritims. Kauno apskritis gavo leidimą sumedžioti tik tris vilkus. Vėliau limitas buvo padidintas, pridedant dar 50 leistinų sumedžioti vilkų, tačiau Kėdainių rajonui nebuvo leista sumedžioti nė vieno papildomo vilko. Veikiausiai toks sprendimas buvo priimtas atsižvelgiant į vilkų populiaciją, kuri apsprendžiama pagal medžiotojų pateikiamus duomenis. Vis dėlto reikia pastebėti, kad tiksliai vilkų populiaciją susekti itin sunku, ypač dabar, kai žiemos beveik be sniego. Pernai metais sniego danga laikėsi trumpai, ir tikėtina, kad medžiotojų skaičiavimai nebuvo tikslūs. Šiemet mes skaičiuojame, kad rajone yra per 50 vilkų. Tokiam rajonui šis skaičius – per didelis“, – įsitikinęs draugijos pirmininkas.

    Užpuolė moterį ir vaikus
    L. Stanevičius teigia sulaukęs dviejų pranešimų, kai vilkai užpuolė žmones, nekalbant jau apie žalą, daroma naminiams gyvūnams.

    „Stebime, kokie yra ūkininkų pateikiami duomenys apie padarytą žalą naminiams gyvūnams. Be kita ko, yra fiksuoti du atvejai, kai vilkai puolė žmones. Beržų kaime buvo užpulta moteris, o po kurio laiko Vaidatonių kaime užpuolė vaikus.

    Sužinoję tokius faktus, kartu su savivaldybės darbuotojais rugsėjo 20 dieną raštu kreipėmės į Aplinkos ministeriją, informuodami, kad rajone vilkai puola žmones, ir prašėme, kad būtų galima imtis veiksmų. Atsakymo kol kas laukiame. Norime, kad būtų paankstintas medžiojimo laikas, ir kad būtent tuose plotuose būtų galima imtis vilkų medžioklės.

    Vilkai labai aktyvūs. Medžiotojai dažniau nei įprastai randa stirnas, elnius, sudraskytus vilkų. Tarp Lančiūnavos ir Šventybrasčio miškų buvo du vilkai į autoįvykius papuolę“, – pasakojo L. Stanevičius pridurdamas, kad, medžiotojų duomenimis, rajone gyventi gali bent septynios vilkų šeimos su jaunikliais.

    Vilkų drąsa stebina
    Pernai metais Vilkų drąsa stebinaKėdainių medžiotojų ir žvejų draugijos pirmininkas įsitikinęs – rajone klaidžioja apie 50 vilkų, ir toks skaičius yra gerokai per didelis tokiame plote. / „Rinkos aikštės“ archyvo nuotr.
    Kėdainių medžiotojų ir žvejų draugijos pirmininkas įsitikinęs – rajone klaidžioja apie 50 vilkų, ir toks skaičius yra gerokai per didelis tokiame plote. / „Rinkos aikštės“ archyvo nuotr.

    Pernai metais Kėdainių rajone buvo sumedžiotas vos vienas vilkas. Tiesa, medžiotojai džiaugiasi, kad šiemet medžiotinų vilkų skaičius neišskirstytas apskritims, tad, kaip sakoma, kas pirmesnis – tas gudresnis. Viliamasi sumedžioti daugiau vilkų. Medžiotojo teigimu, vilkai itin drąsūs, nebijo nei žmogaus, nei tam tikrų atbaidymo veiksmų.

    „Medžioju nuo 1980 metų, gamtoje vilkų visuomet buvo, bet kad jie būtų tokie baimės jausmą praradę – pirmą kartą matau. Pats bemedžiojant tris kartus su vilkais esu susidūręs – jie nebereaguoja į šviesos signalus. Nebebijo. Jų populiacija didelė, baimės jausmas dingęs. Medžiojame jų labai retai, labai mažai. Jie nėra baidyti, nežino, kas tas šūvis yra, jie labai drąsūs. Medžiojami gyvūnai yra baikštesni, jie slepiasi, o nemedžiojami gyvūnai tokio baimės jausmo neturi“, – komentavo L. Stanevičius.

    Pašnekovo teigimu, jeigu vilkai braunasi į žmonių kiemus – situacija jau labai rimta. Nepaisant to, kad gamtoje plėšrūnų turi būti, tačiau augant pašarinei bazei, pastarųjų skaičius ženkliai išaugo.

    Miškininkas: tai galėjo būti sulaukėjęs šuo

    Medžiotojas užsiminė bendraujantis su girininkais, kurie teigia darbo metu sutinkantys vilkų.

    „Aš nesuprantu, kaip miškininkai vaikšto be ginklų dar. Esu kalbėjęs su girininkais, kurie pasakoja susitinkantys vilką miške, ir tada jau tikrai kyla klausimas – o kas dabar bus?“.

    Tačiau kalbinti urėdijos darbuotojai, nors ir pripažįsta susiduriantys su vilkais, teigia kol kas didelės baimės nejaučiantys ir poreikio su ginklais vaikščioti nematantys. Be kita ko, miškininkai stipriai abejoja, kad vilkai galėtų pulti žmones.

    Kalbintas Valstybinės miškų urėdijos Radviliškio regioninio padalinio vadovas Gintaras Nemunis teigė, kad darbuotojai kol kas nusiskundimų, esą jaučiasi nesaugūs miškuose dėl vilkų, neišreiškia. Be to, miškininkas abejoja, kad sveikas vilkas galėtų pulti žmogų.

    „Nelabai norėčiau tikėti, kad vilkai pultų žmogų, jie per daug atsargūs. Galbūt tai galėtų būti vilko ir šuns hibridas arba sulaukėjęs šuo. Paprastam žmogui gali pasirodyti, kad ten vilkas.

    Tikrai gauname informacijos apie klaidžiojančius sulaukėjusių šunų būrius – kito krašto eigulys buvo prasitaręs bijantis į mišką be kirvio eiti. Buvo ir situacija, kai kaime buvo skerdžiamos avys, ir visiško atsitiktinumo dėka medžiotojas savo akimis pamatė, kad jo avis visai ne vilkas skerdžia, o šuo. Bendrai paėmus, labai sunku patikėti, kad vilkas eitų į kaimą ir pultų žmones“ , – tikino G. Nemunis.

    Vilką susitiko miške
    Kalbinta Dotnuvos girininkijos girininko pavaduotoja Lina Čikotienė antrina, kad vilkų veiklos pėdsakų miške randama itin daug, o ir patys miško žvėrys yra gerokai drąsesni nei anksčiau. Tačiau kad vilkas pultų žmogų, ji abejojanti. Juo labiau kad pati darbo metu buvo susidūrusi su vilku, tačiau susitikimas buvęs gana draugiškas.

    „Pati buvau miške sutikusi vilką, bet jis manęs nepuolė. Jausmas buvo toks, kad galvojau, kaip čia išlikti ramiai ir nepradėti bėgti, tačiau akimis ieškojau kelio, kaip greičiau atsitraukti. Tačiau vilkas buvo supratingas – tiesiog ramiai einant atsitraukiau iš jo teritorijos ir viskas baigėsi taikiai.

    Jei vilkas yra stiprus, sveikas ir nesužeistas – jis žmogaus nepuola. Žinoma, vilkų Kėdainių rajone daugėja, nes daugėja elnių, stirnų, briedžių. Apskritai gyvūnai drąsesni nei anksčiau – anksčiau lapės būdavo baikščios, o dabar žmogaus visai nebijo, kartą dirbant prisistatė, buvo visai nebaikšti ir ilgai iš paskos sekiojo. Lygiai taip ir vilkai įgavę daugiau drąsos“, – pasakojo miškininkė pridurdama, kad šiemet randanti ypatingai daug gyvūnų kaulų jos rastose vilkų apsistojimo vietose.

    Atvejų daugėja
    Kalbinta Kėdainių rajono savivaldybės Žemės ūkio ir aplinkosaugos skyriaus specialistė Žaneta Lydekienė patikino, kad pranešimų apie užpultus ir sudraskytus naminius gyvūnus kasmet vis daugėja, o pranešimas apie užpultą žmogų buvo pirmasis.

    „Šiemet turime viso 28 gyvūnus, paskerstus vilkų, į mus kreipėsi devyni žmonės. Kai kuriems žmonėms vilkai žalą padaro ne po vieną kartą. Prašymų kompensuoti žalą skaičius kasmet auga. Praeitais metais prašymų buvo apie 20, bet pernai vienu kartu būdavo papjauti didesni kiekiai galvijų – tarkim 16 avių. Šiemet daugiausiai vienu kartu buvo papjautos 6 avys, o dažniausiai dvi ar trys. Būna atvejų, kad žmonėms atlyginti žalos negalime, nes jie savo gyvulių nebūna užregistravę, be to, mes nežinome, kiek žmonių tiesiog nesikreipia į mus. Realus vilkų padarytos žalos ūkiniams gyvūnams skaičius yra didesnis“, – komentavo specialistė.

    Paklausus apie Beržų kaime užpultą moterį, Ž. Lydekienė patikino, kad skambutis buvo gautas iš moters sūnaus. Tiesa, šimtu procentu garantuoti, jog puolė būtent vilkas, negalima, tačiau žmonių pasakojimai leidžia daryti tvirtą prielaidą, kad tai nebuvo šuo.

    „Mes užpuolimo vietoje nebuvome, tiesiog gavome skambutį iš moters sūnaus. Jis pasakojo, kad anksti ryte buvo užpulta moteris. Laimė, moteris buvo netoliese tvarto, šalia rado lentų padėtų, kuriomis ir atsigynė nuo žvėries. Žmonės nesistebi, kad vilkas ėmė puldinėti gyventojus – jų teigimu, jie kas rytą mato vilko apsilankymo ženklus. Kas kartą randa apdraskytas vis kito tvarto duris. Sunku patikėti, kad šuo taip veržtųsi į tvartą, galų gale, žmonės pasakoja, jog šunys to žvėries bijo. Medžiotojų ir žvejų draugijos pirmininko prašymu kreipėmės į atsakingas institucijas prašydami suteikti leidimą paimti vilką iš teritorijos. Nors medžioti vilkus galima nuo spalio 15, tačiau L. Stanevičius teigė, kad jau buvo trys progos, kai jis tą vilką galėjo nušauti, tačiau kol leidimo nėra, to daryti negalima“, – komentavo specialistė.

    Rinkosaikste.lt
    Eglė KUKTIENĖ

  • Turime medžioti taip, kad žvėrių liktų ateities kartoms

    Turime medžioti taip, kad žvėrių liktų ateities kartoms

    Knygos autoriui tokią mintį Raseinių rajone gyvenantis ūkininkas, Lietuvos profesionaliųjų gelbėtojų vandenyje situacijos prezidentas bei Palangos ir Šventosios gelbėjimo tarnybų vadovas Jonas Pirožnikas išsakė ne kartą.
    Ją dar pakartojo, kai į jo sodyboje esantį medžioklės namą su daugybe trofėjų įžengė sūnus Kajus. Taip pat, kaip ir tėvas, tvirtas vyras, nors dar nepilnametis. Jis jau sužavėtas medžiokle ir netrukus taps visateisiu medžiotoju, o kol kas eina varovu, padeda medžiotojams išdoroti sumedžiotą žvėrį, medžioklės meno mokosi iš tėvo.

    Jonas tokios medžioklinės pradžios neturėjo, kaip dabar turi sūnus. Neturėjo tada jis tokių galingų ginklų su neeiline optika, kaip turi dabar. Medžiotoju tapo 1994 metais. Yra „Pašušvės“ klubo valdybos narys.

    „Visi medžiotojai turi savo hobio pradžią. Aš turėjau džipą, manęs medžiotojai dažnai paprašydavo tiesiog nuvežti į medžioklę. Tapau varovu. Patiko bendrauti su medžiotojais, netrukus išlaikiau egzaminus.

    Dar akyse tebestovi ta medžioklės akimirka, kai medžioklėje su varovais nuo mano šūvio krito tauriųjų elnių patelė. Tada į tokį žvėrį dar buvo galima šauti nebūtinai su kulka užtaisytu šoviniu, bet ir grankulkėmis. Tokį šovinį ir turėjau įsidėjęs į šautuvą, elnei užteko… Vietoje nekrito – dar pagalvojau, kad gal nepataikiau, bet paskui paėjęs į šūvio vietą radau gulinčią“, – apie savo medžioklių pradžią pasakoja J. Pirožnikas.

    Gyvulininkyste užsiimantis medžiotojas nepaprastai pyksta ant vilkų – šie ne vieną jo gyvulį yra sudraskę. Vis dėlto kažkiek pilkiesiems plėšikams Jonas atsikeršijo: tarp jo medžioklės trofėjų – penki vilkai. Stambiausias vilkas matomiausioje vietoje pakabintas ant sienos tarp kitų trofėjų.

    „Mūsų klubo medžioklės plotai – 12 000 hektarų vienoje teritorijoje, nors yra Kėdainių, Raseinių ir Radviliškio rajonuose.

    Aš itin rūpinuosi medžioklės plotų apsauga, nes gyvenu tarp miškų pačiuose klubo medžioklės plotuose. Dar esu neetatinis aplinkos apsaugos inspektorius. Net turiu garso įrangą, nustatančią, iš kur atsklido tolimas šūvis, paklaida – tik apie šimtas metrų. Prie šėryklų ir šiaip įtartinose vietose pastatėme kameras, daug žvėrių užfiksuoja. Ypač tos kameros, kurios stovi prie šėryklų, vilkų gaujas dažnai užfiksuoja.

    Kartą buvo aštuoni, kitą – dešimt. Tačiau vilkai neretai išpjauna ir naminius gyvulius. Man beveik prie namų yra išpjovę veršelius, avis.
    Suprantu, kad ant žemės turi užtekti vietos ir žmogaus gyvuliams, ir vilkams, bet kai galingiausių Lietuvoje gyvenančių plėšrūnų yra per daug, tai jau katastrofa, daranti nuostolius bet kuriam kaimo žmogui.
    Galiausiai kenčia ir medžiotojai, nes vilkų medžiojimas apribotas, o kanopinius žvėris jie naikina. Norintieji gali pasižiūrėti: kamera užfiksavo, kaip vilkų gauja vaikosi elnią. Tokių įrašų daug. O kiek sudrasko jauniklių… Nebuvo anksčiau tų limitų, vilkus medžiojo visus metus ir jie neišnyko.

    Aš savo pirmąjį vilką sumedžiojau Jonavos rajone, Rukloje. Vilkai buvo aptverti vėliavėlėmis. Suvažiavo net keturiasdešimties kolektyvų medžiotojai – jų susirinko beveik tūkstantis. Tai buvo 1998 metais. Kažin, ar kur nors dar yra buvusi medžioklė, kurioje dalyvautų tiek medžiotojų? Tada dar medžiojau su lygiavamzdžiu šautuvu.

    Prasidėjo varymas. Pamačiau, jog bėga vilkas. Šoviau. Sužeidžiau. Aptikome už kokio pusantro kilometro.

    Dar man įsimintina medžioklė 2003 m. gruodžio 23 d. Kaip dabar prisimenu, lijo lietus. Paskambinę varovai pasakė, kad šunys neina į varymą, tad greičiausiai yra vilkų. Stoviu linijoje. Pamačiau, kaip bėga stirna, o iš paskos vilkas. Tikrai jis ne stirną persekiojo, o bandė išnešti sveiką savo kailį. Aš stirną praleidau ir, kokius pusantro metro į priekį užmetęs šautuvą, šoviau į vilką. Jis sukrito, bet dar gyvas ir dantis iššiepęs į mane spoksojo, tad dar šoviau dar kartą.

    O vienas vilkas pats atėjo mirčiai į nagus. Teisingiau, atėjo visa šeima: suaugęs vilkas, vilkė ir trys vaikai. Netoli namų turėjau aptvarą avims. Tą vakarą labai lojo šunys, bet staiga visai nutilo. Išėjau į lauką. Pašviečiau prožektoriumi – penki vilkai… Leidimą sumedžioti vilką turėjau, tad nieko nelaukdamas ir pyliau šūvį. Atstumas buvo kokie 150 metrų.

    Paskui sumedžiojau vilką medžioklėje tykojant. Niežuotas vilkas, beveik visai nuplikęs buvo, tai turiu tik jo kaukolę.

    Kai 2007 metais atsirado asociacija „Baltijos vilkas“, tų plėšrūnų itin padaugėjo. Vienam mano kaimynui ūkininkui 2018 metais vilkai papjovė 70 avių – tai didžiulis nuostolis. Visiškas absurdas, kas dabar sumanyta dėl vilkų gausinimo. Apie limitų vilkų medžioklei panaikinimą jau prakalbo ir Seimo nariai“, – su nusivylimu dėl esamų medžioklės įstatymų kalba J. Pirožnikas.

    „Pašušvės“ klubo medžioklės valdose yra daug elnių, tad šie žvėrys neretai tampa medžiotojų laimikiais. Puikių elnių ragų sukabinta J. Pirožniko medžioklės ir gyvenamajame name. Turi šis medžioklis puikiai dirbančius šunis. Moka per rują prisivilioti elnią. Dar daugiau – jis moka jau ir vilku pakaukti, taip juos prisikviesti.

    J. Pirožnikas džiaugiasi tuo, kad jo veikla, saugojant žvėris, duoda rezultatą. Žvėrių plotuose daugėja, ypač tauriųjų elnių. Padaugėjo briedžių, po maro jau ir šernų atsiranda. Iš savo lėšų į žvėrių papildomo maitinimo šėryklas išveža daug įvairių pašarų. Jono, ir, žinoma, galima sakyti, visų Lietuvos medžiotojų nuomone, papildomai maitinti žvėris būtina. Vyras įsitikinęs, kad būtina saikingai medžioti, reikia atvesti į protą tuos, kurie medžioja tik mėsai, o ne medžioklės įspūdžiui, puikiam trofėjui.

    Rinkdamas medžiagą šiai knygai, vos ne kiekvieno kalbinamo medžiotojo klausinėjau apie šiandieninę medžioklę mūsų šalyje. Išsakyti savo nuomonę paprašiau ir Jono:
    „Aš manau, kad medžioklė yra prabanga, pomėgis, gamtos pažinimas. Manau, kad tie, kurie medžiokle susidomėjo dėl mėsos, tegu eina į parduotuvę. Medžioklė turi būti malonumas, kartu duodantis naudos valstybei ir reguliuojantis žvėrių skaičių. Girdėjau, kad jau ne vienas klubas kratosi „mėsininkų“.

    Manau, kad medžioklės įstatymus reikia supaprastinti. Tegu patys medžioklės kolektyvai priima sprendimus dėl vienų ar kitų žvėrių populiacijos. Gi visiškai aišku – viską išmedžiosi, o ką tada veiksi… Antai kiek buvo kalbų, kai panaikino licencijas šernams. Kalbėjo, kad dabar medžiotojai juos iššaudys, o išėjo taip, kad jų padaugėjo kelis kartus.

    Jau medžioklės įstatymai supaprastinami, jau yra pradžia – dabar leidžiama sumedžiotų elninių žvėrių vidurius išversti vietoje. Taip yra visame pasaulyje.

    Tačiau pas mus dar neleidžiama naktinė optika. Aš esu prieš ir net neabejoju, kad, leidus naudoti naktinio matymo optiką, sužeistų žvėrių gerokai sumažėtų.

    Mūsų medžioklės klubas yra labai aktyvus, turi puikią bazę, man itin malonu jame medžioti. Paminėtini itin aktyvūs medžiotojai: Donatas Germanavičius, Dalius Kazlauskas, Mikas ir Juozas Kibildos, puikiai klube tvarkosi jo vadovas Vytautas Bartkus. Visų net neišvardysi, tarp mūsų yra daug puikių medžioklių.

    Medžioklės kultūra gerėja. Sumažinome brakonierių skaičių. Išgaudėme kilpininkus.

    Klubas organizuoja ir komercines medžiokles, kad būtų pinigų pašarams įsigyti ir kitoms reikmėms. Negaliu nepaminėti, jog esame išleidę knygelę apie savo kolektyvą.

    Tarp mūsų yra ir per 80 metų turinčių medžiotojų. Tiems, kurie rečiau eina į medžioklę, neretai ir sumedžiotos žvėrienos atvežame. Sumedžioję kokį briedį, pridarome dešros, jos gauna kiekvienas klubo narys. „Klube yra daug teigiamų dalykų“.

    Kostas Slivskis
    Tekstas iš baigiamo spaudai parengti K. Slivskio leidinio
    „Knyga apie medžiotojus skirta Lietuvos 100 – čiui paminėti“.

  • Kaip nesurasti vilko…

    Kaip nesurasti vilko…

    Tai ne klausimas, o esamos situacijos įvardijimas. Jei būtų klausimas, atsakymas būtų – neieškoti. Deja, neieškoti negalima. Reikia vykdyti žvėrių apskaitą, suteikti jai tikslumo ir objektyvumo regimybę, kad būtų galima konstatuoti – vilkų daug mažiau nei suinteresuoti piktavaliai medžiotojai ir ūkininkai skelbia.

    Prieš keletą metų rašiau, kaip mes trys, gerai žinantys Punios šilą (2,7 tūkst. ha), esant optimaliomis žvėrių apskaitos pagal pėdsakus sąlygomis, eidami iš anksto nustatytais maršrutais, nesuradome vilko pėdsakų, nors gerai žinojome, kad jis šile yra. Daugelį metų dirbęs profesionaliu medžiotoju teoriškai žinojau, kad Rusijos taigos platybėse, esant nedideliam žvėrių tankumui, naudojamas maršrutinis apskaitos metodas.
    Dar 1962 m. tuometinio Gamtos apsaugos komiteto leidinyje „Medžiojamųjų žvėrių ir paukščių apskaita“ buvo rekomenduojami tikslesni metodai, o maršrutinis net neminimas.

    Europos medžiotojų spaudoje paskaitinėdamas apie šiuolaikinius žvėrių apskaitos metodus, pavyzdžiui, tauriųjų elnių apskaitą identifikuojant juos pagal šviežiose išmatose liekančią genetinę medžiagą, atsidusdavau – mes tokiems darbams stokojame pinigų.

    Kai Aplinkos ministerija papildė Medžioklės taisykles įpareigojimu medžioklės plotų naudotojams kasmet atlikti apskaitą ir paskelbė jos atlikimo metodiką, tikrai nustebau, palyginęs ją su kita metodika – „Zimnij maršrutnij učet ocho- tničjich životnich“ ( S. G. Priklonskij), išspausdinta 1973 m. Okos valstybinio rezervato darbuose.

    Rusų metodika remiasi 1932 m. sudaryta A. N. Formozovo formule, nustatančia sąryšį tarp žvėrių tankumo ir pėdsakų, kertančių apskaitos maršrutą. Trečias nemažiau svarbus faktorius nustatant žvėrių skaičių – tos rūšies žvėrių paros kelio ilgis, kurį taip pat būtina nustatyti apskaitos metu. Rusiška apskaitos instrukcija buvo išversta į lietuvių kalbą gana kūrybingai, pritaikyta vietos sąlygoms.
    Deja, yra vienas esminis skirtumas – visiškas nepasitikėjimas dabartinių apskaitų vykdytojais, manant, kad provincijos kvaileliai atskirsime, anot lenkiško medžiotojų humoro, „lyg tai jaunas vilkas, lyg tai sena katė“.

    Todėl reikalaujama: viską fotografuokite ir siųskite į sostinę, o čia geriau žinome kas yra kas. Pėdsakų skaičiavimas apskaitos maršrutuose – pusė, dargi mažiau kaip pusė darbo. Norint suskaičiuoti žvėris, o ne tik jų pėdsakus, būtina žinoti kiekvienos žvėrių rūšies vidutinio paros maršruto ilgį, apie kurį lietuviškoje instrukcijoje net nekalbama.
    Taigi, net ir pavadinimas „Medžiojamųjų gyvūnų apskaita“ – iš esmės neteisingas, nes tai tik jų pėdsakų skaičiavimas. Jei bandysime maršrutinę apskaitą taikyti gyvūnų paros maršruto ilgį nusižiūrėję nuo lubų, tokius turėsime ir rezultatus.

    Žiūrėjimą į lubas man priminė GAA „Baltijos vilkas“ tarybos pirmininkės Linos Paškevičiūtės internete paskelbtas skaičius, kad Lietuvoje tėra 208 vilkai. Įdomu, ar šis skaičius nėra atnaujintų, Sibiro platybėms pritaikytų, apskaitų metodų taikymo rezultatas?

    XX a. 9-ame dešimtmetyje, saugodamas nuo vilkų Punios šile aklimatizuojamus muflonus, nuėjau daug kilometrų vilkų pėdsakais, ne kartą pavyko juos apsupti vėliavėlėmis, organizuodavau sėkmingas medžiokles. Įsitikinau, kad vilkas sėkmingai naudojasi išvažinėtais miško keliais, slepia savo pėdsakus ne tik žvėrių bandų takuose, bet ir pavienių šernų, elnių pėdose. Jis sudvejina pėdsakus, grįždamas jais atgal, nuo kelio, žvėrių tako ar pėdsako paprasčiausiai nenužengia, o nušoka tokiose vietose, kur krūmai, nusvirę šakos riboja matomumą.

    Norint rasti vilko pėdsakus, reikia jų atidžiai ieškoti. Jei vilkui reikia patekti iš taško A į tašką B, kuriuos skiria 2 km, o tarp šių taškų vingiuoja 3 km gerai išvažinėto kelio, vilkas nebris tiesiai per mišką, o nurisnos patogiu keliuku.
    Miškuose, kur vyksta miško ruošos darbai, esant didesniam kanopinių žvėrių tankumui, vilkų apskaita pagal pėdsakus neįmanoma. Vilkas bijo tik jam nesuprantamų dalykų, kaip, pavyzdžiui, vėliavėlių, o žmogus, medžioklė, šūviai jam nedaro įspūdžio. Vokietijoje pirmosios vilkų populiacijos susiformavo kariuomenės pratybų poligonuose, kuriuose nuolat aidi šūviai.

    Žmonėms, nežinantiems kanopinių žvėrių etologijos, įtikinamai skamba tauškalai, kad vilkas padeda miškininkams saugoti miškus nuo kanopinių žvėrių daromos žalos, juos išsklaidydamas.
    Vokiečių patirtis rodo, kad vilkai suvaro kanopinius žvėris į dideles bandas, kurios priverčiamos apsistoti tuose miško plotuose, kur gali iš toliau pastebėti plėšrūnus. Taigi, negalėdami laisvai pasirinkti optimaliausių mitybos vietų, kanopiniai žvėrys tuose plotuose padaro itin didelę žalą.

    Kita pasaka, kad vilkas neša naudą kanopiniams žvėrims, išmedžiodamas sergančius, silpnus žvėris, irgi remiasi nežinojimu. Silpni, sergantys žvėrys yra pačių elninių žvėrių išvejami iš bandų ir gyvendami pavieniui, mažai judėdami dažniausiai išvengia vilkų dėmesio. Šveicarijoje probleminiai, darantys didelę žalą, vilkai yra sumedžiojami. Tokiais vilkais dažniausiai būna vienišiai ir jų sumedžiojimas neturi „auklėjamosios“ reikšmės. Todėl biologai jau siūlo pradėti tikslingai sumedžioti atskirus didesnių gaujų narius, kad likusieji pasimokytų, suprastų, jog už įžūlumą gali būti baudžiami.

    Medžioklės plotai, kuriuose dabar medžioju, ribojasi su Žuvinto gamtiniu rezervatu, dalis jų įeina į biosferos rezervato ribas. Tenka nuolat bendradarbiauti su rezervato darbuotojais, keičiamės informacija apie gyvūnijos stebėjimus.
    2018 m. žvėrių maršrutinės apskaitos metu rezervate gyveno tik 4 vilkai, tačiau apskaitos maršrute jų pėdsakai nebuvo užfiksuoti. Žinoma, daug kartų žvėrių stebėjimo kameros juos visus filmavo, iš drono buvo nufilmuota pavienės šlubos vilkės manevravimas nendrynuose. Deja, tai – ne apskaita.

    Rudeniop paaugus jaunikliams ir prisijungus antramečiams, gauja padidėjo iki 9 vilkų. Kartais, prisijungus kitiems vilkams, susidarydavo net vienuolika. Tokiai gaujai išgyventi reikia nemaža mėsos: vien tik mūsų medžioklės plotų vieneto ribose buvo sudraskyta 12 avių, 1 veršis.
    Kas nuveikta kitų medžioklės plotų vienetų ribose, Alytaus ir Marijampolės rajonuose, dar reikia suskaičiuoti. Daug žalos padaryta rezervato briedžiams – dauguma patelių liko be jauniklių. Vienas mūsų medžiotojas, sėdėdamas žvėrių tykojimo bokštelyje, girdėjo ilgą ir šiurpų vilkų draskomo briedžiuko vaitojimą.

    2019 m. rezervato žvėrių apskaitos maršrute užfiksuoti 9 vilkų pėdsakai. Manome, kad dar pora ar net trejetas jų sėkmingai „pasislėpė“.

    Aš anaiptol netvirtinu, kad pagal lietuviškai sibirietiškos žvėrių apskaitos metodiką kiekvienoje kaimiškoje savivaldybėje „nuslėpta“ po ketvertą vilkų. Tokia galimybė nepaneigiamai egzistuoja. Tai sudarytų bent 180 vilkų šalies mastu. Pridėjus šį skaičių prie L. Paškevičiūtės pripažįstamų 208, būtų 388 vilkai.
    Taip pat netvirtinu, kad vilkų populiacija per metus gali padidėti 2,5 karto, tačiau tokia galimybė, kaip rodo Žuvinto rezervato pavyzdys, nepaneigiamai reali.

    Dar 2016 m. žurnale „Medžiotojas ir meškeriotojas“, aprašęs kaip vilkai metai iš metų drąsėja, pasiūliau, kad, jei atsiras vilkų žmogėdrystės atvejų, atsakovais laikyti GAA „Baltijos vilkas“.

    Matyt, pasiūlymas atrodė toks įžūlus, kad niekas neišdrįso net prisipažinti jį skaitęs. „Baltijos vilko“ didelių pastangų dėka dabartiniai vilkai įsitikino, kad yra saugomi, todėl su žmogumi gali nesiskaityti: kiemuose draskyti šunis, pjauti gyvulius, lįsti į tvartus, o progai pasitaikius prisiminti ir žmogienos skonį.

    Labai neteisinga, kad vilkų daroma žala gyvulių augintojams atlyginama iš savivaldybėse kaupiamų lėšų, kurias suneša medžiotojai, apmokėdami už teisę naudoti medžiojamuosius žvėris.
    Neseniai šie mokesčiai padidinti dvigubai. Gal vėl reikės didinti, nes gausėjant vilkų populiacijai reikės vis daugiau pinigų. Jų trūksta medžioklėtyrai ir medžioklėtvarkai, nėra net minimaliam būtiniausios literatūros leidimui.
    Kol už nuostolius nebus priverstas mokėti vilkų mylėtojas ir globėjas GAA „Baltijos vilkas“, tol nesibaigs triukšminga, beprasmiška (regimai kažkam labai pelninga) kova už vilkų, kuriems jokie pavojai negresia, išsaugojimą. Didžiausios grėsmės, kuriomis remiasi vilkų saugotojų keliamas triukšmas, yra jų pačių sugalvotos.

    Detaliau šį visuomenės kvailinimo kampanijos teorinį pagrindą analizavau šio žurnalo 2015 m. 2 nr. spausdintame straipsnyje „Apsauga nuo išgalvotų grėsmių“. Plačiąją visuomenę kvailinti nesunku, tačiau Aplinkos ministerijoje turėtų būti ir patyrusių specialistų…

    Algimantas Kamičaitis
    Žurnalas „Mūsų girios“

  • Kruvinoji puota

    Kruvinoji puota

    Kur bepažvelgsi ganykloje – vien avių kūnai. Per kraupią naktį – daugiau nei 20 prarastų gyvulių, kiti taip išgąsdinti, kad susispietę būriais dreba. Dar kelios jaunos avytės – kitame Nevėžio upės krante. Jos išsigelbėjo tik todėl, kad įveikusios baimę puolė į vandenį… O ūkininkų šeimai širdys plyšta regint tokį vaizdą.

    Bliovimas reiškė bėdą
    „Su vilkais nepakovosi“, – penktadienį apžiūrėdama sudraskytas avių maitas liūdnai kalbėjo prie Krekenavos (Panevėžio r.) ūkininkaujanti 52 metų Daiva Morkūnienė.

    Ūdrų kaimo ganykloje per vieną naktį plėšrūnai papjovė 21 avį. Dar keturias sunkiai sužeistas avis, kad nesikankintų, veterinaras penktadienį paskerdė.

    Patirti nuostoliai greičiausiai sieks 3 tūkst. eurų.

    Moteris pasakojo, kad ketvirtadienio rytą į ganyklą su vyru nuvykusi ji išvydo išsigandusias avis.

    „Gyvuliai lakstė po aptvarą ir bliovė. Iškart supratome, kad kažkas nutiko“, – vis dar neatslūgus jauduliui kalbėjo D.Morkūnienė.

    Eidami 8 hektarų ploto ganykla jie kraupo nuo regimo vaizdo ir skaičiavo prarastus gyvulius. Jiems tiesiog buvo perkąstos gerklės. Tik viena avis buvo išmėsinėta iki pat kaulų.

    Toliau apie tai skaitykite „Panevėžio krašto“ laikraštyje spalio 27 d. numeryje.

    Šaltinis „Panskliautas.lt”
    Kopijuoti ar kitaip platinti čia pateiktą turinį be mūsų sutikimo draudžiama!
  • Lietuvoje užkurti pirmieji laužai prieš vilkus

    Lietuvoje užkurti pirmieji laužai prieš vilkus

    Spalio 15 d. buvo įžiebti pirmieji laužai prieš vilkų daromą žalą, pagerbiant visus po vilkų atakų prarastus gyvulius ir augintinius. Ši data buvo pasirinkta neatsitiktinai. Būtent spalio 15 d. turėjo prasidėti vilkų medžioklės sezonas, tačiau jo pradžia buvo atidėta. Kol vilkų gynėjai garsiai trimituoja žiniasklaidoje melą apie apsileidusius ūkininkus, siūlo neveiksmingas apsaugos priemones ir fotografuojasi su vilkų trafaretais, kaimuose įsižiebė laužai, kuriuos užkūrė ne vien ūkininkai, bet ir paprasti kaimo žmonės, praradę savo augintą ir mylėtą šeimos maitintoją ar draugą – kiemo sargą. Akcija surengta ekspromtu, pilietins iniciatyvos facebook grupėje „STOP vilkų veisimui Lietuvoje“. Jos metu nuo vilkų nukentėję žmonės savo kiemuose ir ūkiuose užkūrė solidarumo laužus ir dalinosi video bei nuotraukomis, išreikšdami pagarbą prarastiems gyvūnams. Tai pasipriešinimas prieš Lietuvoje kryptingai veisiamus ir saugomus vilkus, kurie kuo toliau, tuo labiau tampa drąsesni ir įžūlesni. Lietuvos kaimo žmonės pakartojo kitų Europos šalių ūkininkų: Vokietijos, Prancūzijos, Nyderlandų, Italijos, Ispanijos, Švedijos, Austrijos, Šveicarijos iniciatyvą kurti laužus prieš vilkų daromą žalą. Tokia laužų įžiebimo akcija Europoje rengiama ne pirmus metus. Šių metų rugsėjo 15 d. vieningai visoje Europoje buvo uždegti šimtai laužų pagerbiant nuo šių plėšrūnų atakų žuvusius ir nukentėjusius gyvulius ir augintinius. Šia akcija buvo bandoma atkreipti dėmesį į Europoje kylančią vilkų grėsmę. Vokietijoje papildomi laužai deginami kas antrą penktadienį, tam tikrose vietose.

    Nors Lietuvoje vilkus ginančios organizacijos stengiasi piršti kitokį įspūdį ir bando įtikinti, kad visa likusioji Europos dalis džiaugiasi vilkų sugrįžimu, realybėje yra kitaip. Vilkai daro didžiulę žalą minėtų šalių ūkininkams ir visos naudojamos apsaugos priemonės yra neveiksmingos. Kaip pavyzdys yra Prancūzija, kurioje vyksta ypač aršios ūkininkų protesto akcijos. Vyriausybė kelis metus finansavo apsaugos priemonių įrengimą, tačiau rezultatai priešingi lauktiems. Vilkai – be galo protingi ir stiprūs gyvūnai, jie greitai išmoksta kaip tas apsaugas įveikti. Todėl, nepaisant visų pastangų, Prancūzijoje vilkų žudomų gyvūnų skaičius kasmet auga. Pernai šioje šalyje buvo suskaičiuota apie 15 000 papjautų gyvulių. Ispanijos ūkininkai, apimti nevilties, rengia makabriškas akcijas – ant kelio ženklų kabina nužudytų vilkų kūnus. Italijos ir Švedijos ūkininkai priversti tapti brakonieriais, manoma, kad būtent šių šalių ūkininkai sumedžioja daugiausiai vilkų. Pastaruoju metu šių plėšrūnų problema ypač aštrėja Vokietijoje, kurios ūkininkai vis aktyviau priešinasi nevaldomam vilkų gausėjimui.

    Lietuvoje žmonės ilgą laiką gyveno be vilkų baimės. Vilkai visada buvo šalyje, bet jų kiekis grėsmės nekėlė. Kelis paskutinius metus vilkų apskaitos neįvyko, sumedžiojimo kvota buvo per maža, skiriama atsižvelgiant į pasenusius duomenis, todėl grėsmė stipriai išaugo. Jau keletas metų, kai žala yra pasiekusi netoleruotinus mastus. Deja, gamtosaugininkų grupei, atstovaujančiai tam tikros visuomenės dalies svajones, atrodo kitaip. Šie plėšrūnai buvo apipinti mitais, idealizuoti, patys saugotojai gyvena pasakoje, ja penėdami ir kitus. Realybėje, dažniausiai, visuomeninių organizacijų deklaruojama rūšių įvairovės apsauga teapima keletą privilegijuotų gyvūnų grupių, bet neapima biologinės įvairovės. Taip suardoma ekosistemų pusiausvyra, nuo pernelyg gausios plėšrūnų populiacijos kenčia ne tik kaimo žmonės, bet ir pati gamta. Lietuvoje vilkams išnykimo grėsmės nebuvo ir nėra, todėl ypatinga apsauga nereikalinga.
    Sekantis masinis laužų įžiebimas Europoje vyks kitų metų kovo mėnesį. Lietuvos kaimo žmonės planuoja prisidėti prie šios reikšmingos akcijos.

  • Tvartai, tvoros, šunys

    Tvartai, tvoros, šunys

    Kai komentuojama vilkų žala, nuo kaimo nutolusių žmonių komentaruose nuskambantys patys dažniausi priekaištai ir patarimai yra apie gyvulių suvedimą nakčiai į tvartus arba pasiūloma apsitverti ganyklas tvoromis, arba įsigyti apsauginius šunis. Ūkininkai kaltinami aplaidumu, tinginyste, nes, anot sofos specialistų, tie vedimai į tvartą ir tos tvoros yra vieni niekai, ir tik dėl tingėjimo nepraktikuojama. Na, kaip kambarinį šunelį išvest pasivaikščioti ar 7 aru kiemą apsitvert. Ir tai suprantama, nes miesto žmogus kaimo specifika ir ritmu negyvena. Bet pamokyt ūkininkus vis tiek noras kyla. Čia gal tautinis bruožas… Nesigilinsim.

    Ką norėčiau pabrėžti, tai kad principinis klausimas čia būtų – o kam tuos gyvulius tampyt kasdien ir uždarinėt į patalpas pačiu ganymo sezono metu? Dėl to, kad kažkam, atitrūkusiam nuo realybės, yra nesveikas noras veist vilkus? Juk žolėdžiui gyvuliui skirta pievos, ne patalpos, o naktimis vyksta pats tas ramus ganymasis, kai atvėsta oras ir nustoja įkyriai gelt kraujasiurbiai vabzdžiai.

    Gyvuliui būtina laisvai judėti, kvėpuoti grynu oru, džiaugtis saule, nes tokio gyvulio savijauta bus pati geriausia ir jis jam skirtą ilgesnį ar trumpesnį gyvenimą bent jau nugyvens kaip įmanoma geriau. O ir pienas, mėsa bus maistas, o ne nuodas. Visi norim gyvent ir maitintis sveikai, taigi labai svarbu ne tik maisto kelias iki stalo, bet ir kaip auga tas maistas. O štai čia pagrindas, kaip ūkinis gyvulys šeriamas ir laikomas. Pakanka jau kompleksų, kuriuose uždaros laikomos kenčia vištos dedeklės, kailiniai gyvūnai… Tai, vilkų saugotojų ramybei, dar imkim ir uždarykim į patalpas visą gyvulininkystę? Ar nelaimingų gyvūnų produkcija gali teikt sveikatą vartotojui? Aš žinau, kad ne. Be saulės augusio, nelaimingo gyvulio mėsa gali pasiūlyt tik onkologiją jos vartotojui, ne daugiau. Taigi, tie raginimai uždaryt į tvartus yra ne tik kultūros, bet ir žinių stoka…
    Bet tiek to, imkim ir pasvarstykim šių siūlymų realumą. Taigi noriu šiek tiek išsamiau paaiškinti apie tokių priemonių realaus įgyvendinimo galimybę.

    Tvartai
    Paveikslėlyje matote pažymėtą galimą situaciją 1 – ūkininko sodyba, 2 – ganykla, kurioje ganosi gyvuliai.

    Jau ne tie laikai, kuriuos nostalgiškai prisimena kai kurie komentatoriai – „o mano močiutė vesdavo į tvartą…“ Ir aplamai, tiesa sakant, šis teiginys abejotinas, galbūt buvo kur vedama, bet retai. Ilgą laiką žmonės gyveno be vilkų baimės. Nei aš, nei įvairiose vietovėse gyvenantys pažįstami neatmena jokių vedimų į tvartus… Dabar ir gyvulių ne 1-3 augina, ir ūkininkų žemė ne tik aplink sodybas, bet išsibarsčiusi net po kelis kaimus. Atstumai gali būti skaičiuojami kilometrais. Neįmanoma didelius atstumus kasdien vedžioti net keleto gyvulių, tai galima tik tiems, kurių ganyklos aplink sodybas. Daugelis ūkininkų turi ne pora, o žymiai daugiau gyvulių – keliolika, keliasdešimt ir net šimtus.
    Du kartus per parą vaikyti gyvulius tokius atstumus yra neįmanoma. Genami gyvuliai ištryps kaimynų laukus, javus ir daržus. Genant žvyrkeliais susižalos kanopas ir užterš išmatomis visą kelią. O kur dar tie atvejai, kai reikia perginti per respublikinės reikšmės kelią – negi du kartus paroje tuose keliuose bus stabdomas eismas, galbūt kas keletą kilometrų?

    Kitas niuansas – vasarą į tvartą suginus daug gyvulių, jame bus labai tvanku. Net atidarius langus, duris vėdinimo nepakaks. Tai gyvulių kankinimas ir palankios sąlygos plisti įvairiems ligų užkratams. O kur dar papildomas darbas – gyvulių varymas, žolės pjovimas, šėrimas, mėžimas, nuo žolės skystu mėšlu išsiterliojusių gyvulių valymas.
    Ganykliniu laikotarpiu gyvulininkyste užsiimantys ūkininkai be visų šių darbų dar aria, sėja, tręšia, purškia, kulia javus, ruošia pašarus žiemai, remontuoja darbymetyje gendančią techniką ir t.t. Ūkininkai ne robotai, jie negali dirbti visą parą, nors ir tiek valandų neužtektų.
    Už parduotą produkciją mokamos mažiausios Europoje supirkimo kainos, mažiausios išmokos, tad samdytis papildomus darbininkus tiesiog nėra už ką, ypač kai dauguma ūkių yra nedideli-vidutiniai šeimų ūkiai.
    Avininkystės ūkiai turi tvartus, kurie paskaičiuoti tik motininei bandai, nes visas prieauglis rudenį parduodamas. Taigi, vasaros metu visa banda su prieaugliu į tvartą tiesiog netilps. O jeigu ir tilptų, tai avims ypač kenksmingas drėgnas ir tvankus oras, jas nuo to pradės pulti įvairios ligos.

    Tvoros
    Matot paveikslėlį, kaip atrodo eilinio kaimo suskirstymas sklypais. Įsivaizduokit, kad tai tvoros. Jau nekalbant apie tai, kad vilkai gali peršokti 2m. anksčio tvorą.
    Gali prasikasti pro apačia, tad visos tos tvoros dar turėtų būti su metro gylio betoniniais pamatais. Realu? Gal tik tuo, kad pasistengus perpjautume kiniečius – kinų siena, palyginus su tokia gausiai tvoruota Lietuva, atrodytų vieni niekai…
    Baltijos vilko atstovų komentaruose išlindo teiginys, kad, gi ne visa dirbama žemė yra pievos. O apie sėjomainą esate ką nors girdėję? Kas kelis metus žemės ūkio kultūros yra kaitaliojamos, javų laukai užsėjami pievomis, o pievos suariamos ir pasėjami javai. Tad gyvulininkystės ūkiuose visos žemės turėtų būti aptvertos. O tai dar vienas didelis trūkumas, nes tvoros trukdys žemės ūkio technikai.

    Bet paliekam tvorų konstrukcijų niuansus ramybėje. Ar jūs žinote, kad visa laukinė fauna didžiąją paros dalį gyvena ir maitinasi ūkininkų laukuose – stirnos, kiškiai, briedžiai, stumbrai, šernai, lapės. Ką jie darytų, jei išėję iš miško atsimuštų į tokias tvoras? Tiesiog išnyktu, ar tai suprantate?
    Ką darytų žolėdžiai ir plėšrūnai, jeigu negalėtų migruoti po Lietuvos ir ne tik teritorijas? Vyktų kraujomaiša ir rūšių išsigimimas, nykimas. Ir tai būtų auka, ant vienos rūšies, kuri yra plastiška, prisitaikanti ir nereikalauja papildomos apsaugos, aukuro! Man sveiku protu nesuvokiamas toks “mylėjimas” ir “saugojimas” , kai vienos rūšies vardan, nusispjaunama ant daug kitų, ne ką mažiau Lietuvai svarbių, rūšių. Kažkaip principas – vieni lygesnis už kitus, jau tampa Lietuvai būdingu.

    Kilnojami aptvarai. Dabar Baltijos vilkas siūlo tvertis 1.20 aukščio plastikiniais kuoliukais ir 5 juostomis elektrinio piemens (vos paskelbus tekstą, atsiliepė ūkininkė, teigianti, kad į jos taip aptvertą ganyklą vilkas tiesiog įšoko). Vilkų išgąsdinti gyvuliai tokias tvoras tiesiog nusineš ir pasklis po laukus. Tai visiškai nepatikima priemonė. Nekalbant vėlgi apie papildomą darbą, kiek reikėtų „žaisti“ tveriant tokias tvoras, kai per vasarą reikia užtverti dešimtis ar šimtus hektarų. Ir praktiškai veltui viskas, nes tokia apsauga pačių gyvulių bus nugriauta, sulaužyta.

    Kalbant apie stacionarius gardus suginti nakčiai. Tai įgyvendinama mažai kam. Nerealiausia – galvijų augintojams. Nes galvijai, dėl savo svorio, palijus ir nuo susikaupusio šlapimo, labai greitai išklampos visa gardo plotą ir stovės iki pilvų dumble. O tai – gyvulių kankinimas.

    Šunys
    Visų pirma, apsauginiai šunys ir jų naudojimo tradicijos klesti tuose Azijos regionuose, kuriuose yra mažai apgyvendinti plotai – stepės ir kalnai. Ir ne be reikalo. Nes šie šunys ne tik vilkams, bet ir žmonėms pavojingi. Alabajai, Kaukazo aviganiai – primityvios, labai teritorinės veislės. Jie labai savarankiški, patys įvertina, kas kelia pavojų ir kada pulti. Todėl pievoje palikti šie šunys bet kada gali nuspręsti, kad pro šoną einantis žmogus ar vaikas kelia pavojų jo saugomai bandai. Ir jų jokios tvoros nesulaikys. O kas nori ant savo sąžinės užsikrauti žmogaus suluošinimą ar net gyvybę, kas atsakys už pasekmes?
    Siūlytojai, patarėjai dėl to galvos nesuka. Kai kas argumentuoja, kad turi tokios veislės šunį ir jis nėra agresyvus. Taip, pas mus šie šunys veisiami kaip ir visi kiti šunys, kaip sofiniai – parodiniai, jų agresija yra gesinama, tad dauguma yra ramesnio būdo. Azijoje apsauginiai bandų šunys veisiami visai kitaip. Patinai testuojami tarpusavio kovose. Vien jau ši sąlyga neįgyvendinama čia, pas mus, Europoje. Ir tokie šunys nebus taikūs pūkuoti meškinai, ramiai gulintys gyvulių bandoje.

    Baltijos vilkas labai reklamuoja Podhalės aviganių veislę kaip tinkamiausią apsaugai. Specialistus, kinologus tai stulbina. Nes šie šunys visiškai netinkami apsaugai, jų net dantys nedideli. Tai tik ganymui tinkama veislė. Be to, po realių pjautynių, net jei šuo ir treniruotas ir vilkus pavyktų jam atbaidyt ar net gi mirtinai sužalot, šuniui be pasekmių toks nuotykis nepraeitų. Šuninių kąstinės žaizdos labai bjaurios – daug pūliavimų, reikalingas tolimesnis gydymas tiek chirurginis, tiek antibiotikai, kas yra šuns organizmui stresas, plius ir komplikacijų pasitaiko…
    Nežinau, nesuprantu, kaip savo šunį galima būtų padaryti „patrankų mėsa”… Azijoje tai ten ką, užmušė vilkai vieną, tai kitas stos į jo vietą. Ir tai liūdi šeimininkai, nes vertina gyvybę. Kiek suprantu, mūsų šalis yra išvis nebe šunų pjautynių lygio laukinis kraštas. Net medžioklinių šunų naudojimas medžioklėse yra griežtai reglamentuojamas ir šunimis pjūdyti laukinius gyvūnus draudžiama, nors kokioje Argentinoje tai vis dar normalu kokiais 3-4 jų vietinių veislių šunimis užpjūdyt šerną. Iš tiesų, Aplinkos apsaugos ministerija turėtų drausti tokius siūlymus, kaip bandų saugojimas šunimis, nes čia gaunasi dvigubi standartai – medžioklėje, lauko bandymuose pjūdymas draudžiamas, o bandų saugojimas pjūdant leidžiamas? Tai kaip čia dabar?

    Kaip bebūtų keista, šiuos patarimus apie tvoras, tvartus ir šunis dalina ne tik su žemės ūkiu nesusiję asmenys, bet ir Baltijos vilko atstovai. Nors jie tikriausiai puikiai žino, kad šios priemones ne tik sunkiai ar visai neįgyvendinamos, bet ir neveiksmingos. Visoje ES didėjant vilkų skaičiui didėja ir ūkininkų protestai. Niekur ir niekas neturi veiksmingos apsaugos. Baltijos vilkas iš principo negali sakyti, kad apsaugų veiksmingumas prastas, nes tuomet tektu pripažinti, kad vilkų medžioklė yra pateisinama.

    MISKE.LT
    Autorius: Aurelija

  • Nufilmavo avinuką nešantį vilką

    Nufilmavo avinuką nešantį vilką

    Rajono privatūs veterinarijos gydytojai jau pradėjo fiksuoti pranešimus apie naminius gyvūnus, kuriuos nudaigojo laukiniai žvėrys.

    Liepos 22 dieną buvo papjautas trijų mėnesių avinukas, kurį augino Parovėjos seniūnijos Latvelių kaimo gyventojas Henrikas Karitonas. Jo gyvulių ganykla ribojasi su Biržų giria. Gyvuliuką papjovė į ganyklą atėjęs vilkas.

    Avinuko šeimininkui apie tai, kad jo sodyboje kažkas tapo žvėries grobiu, pranešė Tamošiūnų medžiotojų būrelio vadovas Rimantas Šarkanas.

    Biržų girioje netoli Karitonų sodybos yra pastatyta vaizdo kamera. Vieną naktį buvo užfiksuota, kad iš Karitonų sodybos į mišką nuėjo vilkas. Buvo matyti, kad vilkas savo nasruose kažką tamsų neša. Po kurio laiko į Latvelių kaimą pilkakailis sugrįžo be nieko. Neatmetama, kad tikėjosi kokio nors grobioi.

    R. Šarkanas paskambino H. Karitonui ir paklausė, ar nedingo koks jo laikomas gyvuliukas. Ūkininkas iš pradžių nieko nepasigedo. Tik po kurio laiko pastebėjo, kad ganykloje nebėra juodo avinuko.

    Šių metų gimimo kiek silpnesnis už kitus avinukas dažnai atsilikdavo nuo bandos.

    Po šio įvykio praėjus penkioms dienoms vilkai sugrįžo į Karitonų ganyklą ir papjovė dvi ožkas. Ožkeles šeimininkai laikė dėl pieno – jo duodavo Gendrutės ir Henriko Karitonų įkurtos vaikų šeimynos globotiniams.

    Po šių įvykių Karitonai naktimis ganykloje, kur ganomos jų karvės ir avys pradėjo budėti pakaitomis. Paleido ir iki tol pririštus šunis, kuriuos vėliau ne kartą girdėjo kažką varant iš ganyklos.

    Karitonai laiko kelis Podhalės veislės aviganius.

    G. Karitonienė pasakojo, kad prieš du mėnesius jų šunys susigrūmė su į ganyklą atėjusiu vilku. Nukentėjo vilkas, bet buvo apkandžioti ir jų šunys, ilgą laiką juos teko gydyti. Todėl kuriam laikui juos teko pririšti.

    Po šių įvykių medžiotojai Karitonams paskolino dujinę patranką. Ją medžiotojai specialiai įsigijo, kad apsaugotų ūkininkų laukus nuo plėšrūnų. Šiuo metu naktimis patranka įjungiama ir imituoja šūvių garsą.

    Nežinia, ar tai padėjo, ar šunys vilką išgujo, bet plėšrūnas pastaruoju metu pasitraukė. Jo nebefiksuoja ir miške pastatytos kameros.

    Dar vienas atvejis, kai vilkai sudraskė naminį gyvulį, šią vasarą buvo užfiksuotas Vabalninko seniūnijos Ramongalių kaime.

    Birželio 27 dieną sudraskytą trijų mėnesių telyčaitę rado šio kaimo gyventojas Audrius Kondrotas.

    Biržų rajono valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos darbuotojai mano, kad laukinių gyvūnų mirtinai sudraskytų naminių gyvulių gali būti ir daugiau. Tačiau kai kurie gyvulių laikytojai nelinkę pranešti apie tai, kad nereikėtų mokėti pinigų ir gyvulių liekanų išvežti į utilizavimo įmonę. Todėl jie veterinarijos tarnybai nurodo, kad gyvulius suvartojo savo reikmėms.

    SIAURE.LT
    Autorius: Jurgita Morkūnienė
    Kopijuoti ar kitaip platinti čia pateiktą turinį be mūsų sutikimo draudžiama!

  • Vilkai sudraskė daugiavaikės šeimos telyčaitę

    Esu keturių vaiku mama ir su vyru Vilkaviškio raj. turime nedideli pieninių karvučių ūkį. Vyras dirba, o aš su dviem savo vyresniais sūnumis prižiūrime gyvulius. Suaugusias karves ganome aptvare, o mažuosius laikome pievoje visai netoli namo už sodo. Kasdieninius darbus dirba mano sūnus, jis kasdien rūpinasi vandeniu ir perriša mažąsias karvutes.

    Visi rytai prasidėdavo kaip įprasta, tik rugpjūčio 10 d. rytą mano vaikas įsimins ilgam. Iš ryto nuėjęs į pievą rado vieną iš trijų telyčių pusiau suėsta. Iš to, kas padaryta gyvuliui supratome, kad tai didžiai saugomų vilkų darbas!

    Man kaip mamai buvo sunku matyt kaip 17 metų sūnus nesulaiko ašarų. Kieme turime 6 nedidelius šunis ir per karščius laikome namo langus atidarytus, tad girdime kiekvieną šunų amtelėjamą. Tačiau ta naktis buvo ypatingai rami, negirdėjome jokio triukšmo ar šunų lojimo, tik kaimynas sakė, kad puse dviejų nakties įdomiu balsu sukaukė jo šuo. Išėjus apsidairyt jis nieko negirdėjo. Tikriausiai tuo metu ir puotavo pilkieji.

    Mano šeimoje tai jau antras vilkų sudraskytas gyvulys. Prieš pora metų iš kiemo dingo dukrytes ožka, kurią laikėm dėl pieno sergančiai mažylei. Ožkos likučius (dvi kanopas ir kailio gabaliuką) radom netoli laukuose.

    Suaugusiems nėra taip sunku išgyventi tokius įvykius, bet vaikams, kurie kasdien glosto savo auginamus gyvulius, tokios šokiruojančios akimirkos liks ilgam. Dukros visa diena kalbėdamos ašarojo ir nuo šiol bijo net į sodą nueiti.

    Mūsų valdžia kiaules naikina, už pieną nieko gero nemoka, o prieauglį, kurį auginam papildyt melžiamu karvių būrelį dar ir vilkai papjauna. Kitiems gali pasirodyt, kad trijų mėnesių veršelio praradimas mažas nuostolis, bet musu gausiai šeimai – tai didelė netektis.

    Esame gausi šeima, bet iš valstybės jokių pašalpų neprašome, o stengiamės viską patys užsidirbti. Bet po tokių įvykių norėtųsi, kad atsakingi ponai išgirstų paprastų žmonių prašymą mažinti vilkų skaičių, nes jų jau tikrai per daug! Per paskutinę savaitę 3km. spinduliu papjautos 6 avys ir mano telyčaitė, o kiek dar nežinom?

    MISKE.LT
    Parengė: DEIVIDAS STAPONKUS
    Kopijuoti ar kitaip platinti čia pateiktą turinį be mūsų sutikimo draudžiama!
  • Beprasmės pildomos žvėrių apskaitos

    Beprasmės pildomos žvėrių apskaitos

    Iki šiol tik „Baltijos vilko” atstovai didžiavosi atradę „gerą” vilkų ir lūšių apskaitos metodą, pagal kurį nustatoma, kiek šių žvėrių tikrai gyvena Lietuvoje.

    Dabar Aplinkos ministro Kęstučio Navicko įsakymu medžiojamųjų gyvūnų apskaita pagal pėdsakus sniege įrašyta į Medžioklės Lietuvos Respublikos teritorijoje taisyklių 42 punktą. Pagal pėdsakus sniege medžiotojai žvėris skaičiavo visada, skaičiuoja ir dabar, tačiau taisyklėse dabar įteisinta nauja „Baltijos vilko” propaguota maršrutinė žvėrių apskaita, kai neatsižvelgiama į maršrutu apeitos teritorijos plotą, o tik į maršruto ilgį.

    Teigiama, kad šį apskaitos metodą pritrūkę darbo sugalvojo ne Aplinkos ministerijos klerkai, o pasiūlė kažkokie mokslininkai, kurių pavardės kažkodėl neskelbiamos. Gerai, kad nors pripažįstama, jog absoliutaus žvėrių skaičiaus medžioklės plotų vienete pagal tokią metodiką nustatyti neįmanoma ir šios apskaitos duomenys neįtakos elninių žvėrių sumedžiojimo limitų sudarymui.

    Tokios apskaitos tikslas- nustatyti ilgalaikius žvėrių gausos pokyčius. Vadinasi, dėl elninių žvėrių sumedžiojimo limitų nustatymo medžiotojai privalės atlikti dar vieną apskaitą, kaip tai daro kiekvienų metų žiemos pabaigoje, tradiciniais apskaitos metodais. Tačiau jeigu medžiotojai senaisiais apskaitos metodais vienais metais nustatys vienokį žvėrių skaičių, o kitais metais didesnį ar mažesnį, tai tą žvėrių gausos pokytį jie labai lengvai nustatys ir patys.

    Teigti, kad medžiotojų vykdomos apskaitos yra labai netikslios, beprasmiška, kai niekur neskelbiama galimos maršrutinės apskaitos paklaidos. Profesoriai, privertę Aplinkos ministrą maršrutinę apskaitą įrašyti į medžioklės taisykles, galėtų paaiškinti, kaip iš atskiruose maršrutuose gautų duomenų bus nustatinėjimas tas žvėrių gausos pokytis ir kam jis bus naudojamas. Sakykim, didesniame miško masyve didžiuma briedžių, ypač gilią žiemą, apskaitos metu savaitę ar ilgiau gali apsistoti didesniame miško želdinių plote ir nepalikti pėdsakų pastoviame maršrute, o kitais metais maršrutą pereis 10 briedžių- tai gal tas pokytis bus nuo 0 iki 10 ir taip svyruos kiekvienais metais.

    Visos Lietuvos mastu, apibendrinus ir sujungus į vieną visumą visus maršrutus, gal ir įmanoma nustatyti atskirų žvėrių populiacijų gausos pokyčius, bet tik ne atskiruose medžioklės plotų vienetuose.

    O jeigu šios apskaitos tikslas kaip tik toks, tai kodėl šią programą turi vykdyti medžiotojai?
    Tačiau Lietuvos žvėrių populiacijų gausos pokyčius Aplinkos ministerija ar kitos tuo suinteresuotos organizacijos gali vertinti ir pagal medžiotojų vykdomas apskaitas bei sumedžiojimo duomenis.

    Jeigu medžiotojų apskaitomis nepasitikima, tegul žvėris skaičiuoja nepriklausomi skaičiuotojai. Ar yra kokie įtarimai, kad medžiojamieji žvėrys nyksta (šernų maras nesiskaito- jokios papildomos apskaitos jiems nepadės)?
    Priešingai, jų populiacijos gausėja, tai kam medžiotojus apkrauti beprasmišku darbu. Kažkas, matyt, neturi ką veikti,tad prasimanė darbo sau ir užkrovė papildomus rūpesčius medžiotojams. Medžiotojams teks ne tik prabėgti keletą kilometrų miškais, kas nebūtų didelė tragedija, bet reikės dar tapti profesionaliais kompiuterininkais bei fotografais.
    Medžiotojai ir taip savo miškus išnaršo skersai ir išilgai varymo medžioklių metu, nurinkinėdami brakonierių kilpas ar ieškodami ir rankiodami nuo AKM nugaišusius šernus – nėra taip, kaip mano kai kurie garbūs piliečiai, kad visas medžiotojų judėjimas medžioklės plotuose tėra tik maršrutu „džipas” – tykojimo bokštelis prie jaukyklos…

    Skaičiuojant vilkus, maršrutą buvo galima keisti ir sudaryti ten, kur tikimasi, kad vilkai gali palikti pėdsakus. Beje, nors buvo klausiama, niekas taip ir nepaaiškino, kaip keletą metų iš maršrutų perimetruose paliktų pėdsakų būdavo nustatomas absoliutus (ne pokyčiai) vilkų ir lūšių skaičius. Gal todėl tiek mažai šių žvėrių ir būdavo suskaičiuojama.

    Tačiau, kadangi maršrutinė apskaita įrašyta į medžioklės taisykles, ko gero, medžiotojams ją teks vykdyti. Gerai nors tai, kad maršrutinės apskaitos laiką nustatyti palikta medžiotojams.
    Anksčiau į mano siūlymą vilkų ir lūšių apskaitas vykdyti atskirai atskirose šalies teritorijose, atsižvelgiant į tai, kur yra sniego danga ir apskaitai tinkamos sąlygos, atsižvelgta nebuvo. Buvo laukiama, kol tą pačią dieną kovo mėnesį tinkama apskaitai sniego danga bus visoje Lietuvos teritorijoje, kas kintant klimatui Lietuvoje neįmanoma.

    Dėl apskaitos metodikos medžiotojams kyla ir įvairių klausymų. Į dalį jų atsakymus gali rasti Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos svetainėje, skyrelyje „Žvėrių apskaita”. Metodikoje nurodoma, kad laukais maršrutas gali būti sudaromas, jeigu būtina numatyti perėjimą iš nesusisiekiančių tiriamų buveinių (miškų, krūmynų ir pelkių).
    VSTT išaiškinime nurodoma, kad laukais maršruto ilgis nesvarbus, svarbu tik, kad tiriamoms buveinėms tektų reikalingas maršruto ilgis. Kodėl nenurodoma, ar žvėrių pėdsakus reikia skaičiuoti laukų maršruto dalyje? Jeigu laukų maršruto ilgis gali būti ir 15km, tai kiek ten( žiemkenčių javų plotuose) galėtum suskaičiuoti, sakykim, stirnų pėdsakų. Jeigu medžioklės plotų vienete miškų yra tik kiek daugiau nei 100ha ir nėra nei pelkių, nei krūmynų, tai, ar maršrutu reikia apraityti miškelį aplinkui (laukai juk neįeina į tiriamą teritoriją)?

    Grįžtant prie vilkų (tas pats ir lūšių) apskaitos atsiranda nemažai klausymų, į kuriuos taip ir nepavyko gauti atsakymų.
    Pirmiausia, negalima iš tiesiniuose ilgio mato vienetuose (km) aptiktų pėdsakų nustatyti žvėrių skaičiaus. Toliau, nėra žvėrių apskaitos metodų be paklaidų.
    Tačiau jeigu „Baltijos vilko” veikėjai tvirtina, kad tokiose maršrutinėse apskaitose nustatomas vilkų skaičius, kuris tikrai yra Lietuvoje, vadinasi tos apskaitos paklaida gali būti tik teigiama.
    Paimkime pačią minimalią galimą žvėrių apskaitose paklaidą – 20 proc. Tada prie 2015m. suskaičiuotų 292 vilkų reikia pridėti 58. Vadinasi 2015m.pavasarį šalyje turėjo būti ne 292, o 350 pilkasermėgių.
    Kai visoje Lietuvoje 2016m. tą pačią nurodytą dieną sniego dangos nebuvo, vilkų apskaita neįvyko. Tačiau jau anksčiau su „Baltijos vilku” buvome išsiaiškinę, kad lietuviški vilkai yra normalios lytinės pakraipos ir vis tik dauginasi. Taip pat jie masiškai neemigruoja į kitas valstybes, kaip Lietuvos piliečiai: galima laikyti, kad vilkų, kertančių Lietuvos sieną į abi puses, skaičius apytikriai vienodas. Vilkai veda 3-7(8) jauniklius (A.Navasaitis. Miško žvėrys. „Lututė”, 2007, Kaunas.).
    Lietuvoje natūralių priešų neturi. Žmonės iš irštvų jų jauniklių jau seniai nekrapšto. Maisto Lietuvoje vilkams tikrai gausu, o ir kokių tai ligų epidemijų nenustatyta. Tai kodėl vilkiukų mirtingumas gali siekti 80%, kaip kai kur skelbiama (matyt pasenę duomenys iš tų laikų, kai vilkai buvo naikinami).
    Mano galva, vilkų populiacijos gausa dėl jauniklių prieauglio turėtų padidėti apie 30%, o tada 2015m. vilkų medžioklės pradžiai mūsų miškuose turėjo gyventi apie 455 (pridedama 30 proc. nuo 350) vilkų. Sumedžiota buvo 60 vilkų, tad 2016 m. pavasarį dauginimuisi turėjo likti 395 žvėrys. Pridėjus 30 proc. prieauglį, 2016- 2017m. sezonui jau buvo 513 pilkių.
    Grynai teoriškai, kai nebuvo vykdomos apskaitos, šiam pavasariui Lietuvoje turi būti likę 453 vilkai. Praktiškai vilkų yra daug daugiau, tačiau nesuprantama, kodėl Aplinkos ministerija užbuksavo ties 292 skaičiumi, kodėl taip bijomasi „Baltijos vilko” rėksnių?

    Vilkų populiacijos sparčiai atsistato, gausėja ir tose Europos valstybėse, kur jie buvo išnaikinti ir negyveno ilgus dešimtmečius. Jau ir ten vilkai daro ženklią žalą galvijų augintojams, dažnėja žmonių susitikimai su plėšrūnais urbanizuotose teritorijose (L.Balčiauskas. Europos Parlamente- apie vilkų skaičiaus valdymo problemą. „Mūsų girios” 2015Nr.10). Vakaruose privati nuosavybė gerbiama labiau nei pas mus, todėl ten apie vilkų gausos reguliavimą pradedama galvoti blaiviau. Visai neseniai vilkai leisti iššaudyti Norvegijoje, kur pradėjo pjauti avis, lyg tai mūsų vilkai maitintūsi kiškio kopūstais. Tačiau kodėl nedaugėja vilkų Lietuvoje? Atsakymas tik vienas – nemokame (ar nenorime) juos teisingai suskaičiuoti.
    Tačiau kokie argumentai išsakomi diskusijose tarp vilkų gelbėtojų ir intensyvesnio gausos reguliavimo šalininkų?

    Vilkų globėjai teigia, kad: vilkų Lietuvoje gyvena per mažai; dėl žmonių veiklos mažėja jiems gyventi tinkamų teritorijų; medžiojama per daug intensyviai ir išblaškomos vilkų šeimynos dėl ko nėra prieauglio, o pavieniai vilkai sunkiai gali susimedžioti laukinius gyvūnus, todėl daugiau daro žalos naminiams gyvūnams; žala galvijininkystei didėja dėl to, kad neproporcingai vilkų skaičiui gausėja naminių gyvulių bandos (atseit, avys pačios kaltos, kad jas vilkai ėda), o gyvulių augintojai netaiko apsaugos nuo vilkų priemonių; tik vilkai gali tinkamai sureguliuoti laukinių kanopinių žvėrių gausą, o vilkų gausą gali reguliuoti ligos; pagaliau, kad medžiotojai (kartais jie apdovanojami įspūdingais epitetais) vilkus siekia išnaikinti kaip konkurentus dėl grobio.

    Intensyvesnio vilkų gausos reguliavimo šalininkai teigia, kad: taikomi netinkami vilkų apskaitos metodai, netgi nenurodant jų galimas paklaidas, ir vilkų Lietuvoje gyvena daug daugiau nei teigiama; neatsižvelgiama į vilkų prieauglį, netgi nebandoma nustatyti, koks jis galėtų būti; nustatant vilkų skaičių neatsižvelgiama į medžiotojų Aplinkos apsaugos agentūroms pateikiamuose prašymuose- pasiūlymuose dėl žvėrių sumedžiojimo limitų nustatymo nurodomą vilkų skaičių; vilkų sumedžiojimo limitas įvykdomas per trumpą laiką, kas rodo, kad pilkių yra daugiau nei nurodoma apskaitoje; ženkliai didėja vilkų daroma žala gyvulininkystei bei medžioklės ūkiui; esamomis priemonėmis neįmanoma efektyviai apsaugoti nuo vilkų gyvulių bandas ; vilkai vis daugiau prisitaiko gyventi labiau urbanizuotose teritorijose mažuose miškų masyvuose, taip plėsdami savo gyvenamąsias teritorijas (vilkų daugėja); vien vilkai negali tinkamai reguliuoti laukinių gyvūnų populiacijų gausą, nes žmogus jau per daug savo veikla įsikišo į gamtoje vykstančius procesus; medžiotojai nėra vilkų žudikai, siekiantys išnaikinti savo konkurentus, o nori tik vilkus medžioti kultūringose medžioklėse medžioklės taisyklių nustatytais medžiojimo būdais ir terminais ir laikyti miškuose tiek vilkų, kad „ir avis būtų sveika, ir vilkas sotus”; visiškai nepriimtina, kad plėšriųjų žvėrių gausą reguliuotų infekcinės ligos.

    O arbitras šioje diskusijoje turėtų būti visus medžioklės reikalus tvarkanti Aplinkos ministerija. Nepataikaujant nei vieniems, nei kitiems turi būti nustatomi vilkų sumedžiojimo limitai ar apsiribojama tik vilkų medžioklės sezono trukmės reguliavimu. Kad nustatyti pilkių sumedžiojimo limitus, pirmiausiai, pasitelkus mokslo įstaigas, tobulinti apskaitų metodus, taikyti jų ne vieną, o kelis, paskaičiuoti galimas apskaitų paklaidas, nustatyti vilkų prieauglio dydį, migracijų pobūdį. Svarbu atsižvelgti ir į gyvulininkystei bei medžioklės ūkiui daromą žalą, piliečių pranešimus apie stebėtus vilkus ar jų veiklos pėdsakus ( Gamtos tyrimo centro ir Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugijos neprofesionaliojo mokslo projektas stambiųjų plėšrūnų apskaitai).

    Keistos procedūros priimtos ir vilką sumedžiojus. Aplinkos ministerijos 2015.11.11 rašte Nr.(12-1)-D8-8328, pasirašytame viceministro L.Jonausko, skelbiama, kad: „Medžioklės plotų naudotojai, sumedžioję vilką, prieš pradedant sumedžioto gyvūno dorojimą arba prieš išvykstant iš medžioklės plotų vieneto, kuriame buvo medžiojama, turi apie vilko sumedžiojimą telefonu 8(5) 273 2995 informuoti Valstybinės aplinkos apsaugos tarnybos Informacijos priėmimo ir valdymo centrą, ir ne vėliau kaip per 12 valandų pateikti atitinkamo Aplinkos ministerijos regiono aplinkos apsaugos departamento rajono (savivaldybės) agentūrai nustatytos formos (3 priedas) pranešimą , o ši gautą pranešimą turi tą pačią darbo dieną pateikti Aplinkos ministerijai el. paštu.” Mobilusis telefonas nėra privalomas medžioklės atributas, gali išsikrauti jo batarėja, iš daugelio miško vietų nėra ryšio, tai ką tada daryti su sumedžiotu vilku, jeigu jis nušautas vidurį miškų už 100 km. nuo namų, medžiojant individualiai?
    Kaip Aplinkos apsaugos agentūrai pateikti 3 priedą per 12 val., jeigu pilkis sumedžiotas savaitgalį (nuo penktadienio pavakarės iki sekmadienio vakaro)? Gal vežti agentūros vedėjui į namus ar jo ieškoti kur nors turguje ar bažnyčioje?

    Agentūros darbuotojai ministerijai apie vilko sumedžiojimą jau gali pranešti darbo dieną, tai kodėl ir medžiotojas agentūrai negali tai padaryti pirmą darbo dieną po vilko sumedžiojimo? Kodėl taip drebama dėl kiekvieno sumedžioto žvėries?
    Sumedžiojimo limitai (žvėrims, kurių medžioklė limituota) nustatomi vadovaujantis apskaitų duomenimis, kurių tikslumas yra ±20-25%, o sumedžioti žvėrys griežtai skaičiuojami vienetais.
    Ar sunyks žvėrių populiacijos, jeigu sezono metu bus sumedžiota vienu ar keliais žvėrimis daugiau ar mažiau?
    Tikrai nesunyks, tik reikia visus žvėris įrašyti į sumedžiotų žvėrių ataskaitas. Manau, kad tokia tvarka įvesta tik tam, kad medžiotojus dažniau galėtų bausti aplinkosaugos inspektoriai, ką daryti jie labai mėgsta. O vilkai iš viso paversti kažkokiais šventais žvėrimis.

    Nejaugi Aplinkos ministerija taip bijo triukšmingų vilkų gynėjų ir mylėtojų. O kaip jie labai „myli” pilkius, galima spręsti iš G.Žalkauskaitės raginimo vilkų gausos reguliavimą palikti ligoms: „Niežai reguliuoja plėšrūnų populiacijas: kai lapės ar vilkai ima gyventi tankiau, liga išplinta ir šių gyvūnų vėl sumažėja. Kodėl tai nepatinka medžiotojui?”
    Medžiotojui į tokį teiginį sunku ką ir beatsakyti. Pasiūlyčiau nebent tik tokį reguliavimą siūlantiems įlįsti į tokio žiemos speige sniegynuose gaištančio žvėrelio kailį (koks ten kailis, kai nėra nė vieno plauko). Kadangi žmogus kailio neturi, tektų nusimesti visus rūbus, apsikrėsti niežų erkutėmis, kad besikasant būtų linksmiau laukti galo, ir žiemos šaltyje voliotis po sniego pusnis. Manau, gera būtų…

    Matyt, kad straipsnio autorė nėra mačiusi tokių nuo niežų nuplikusių ir sau vietos nerandančių žvėrelių, jeigu gali siūlyti taip reguliuoti jų gausą.
    O man teko matyti ir lapių, ir mangutų, kurie dar turėjo po kelis plaukus ant uodegų, galvų ir kojų, ir visiškai plikų, gyvų ir nugaišusių žiemą ir vasarą. Vaizdai kraupūs…

    Autorius Vytautas Ribikauskas
    Šaltinis www.medzioklekaunas.lt
  • Metus trukę teisminiai ginčai dėl vilkų medžioklės baigėsi bylos nutraukimu

    Metus trukę teisminiai ginčai dėl vilkų medžioklės baigėsi bylos nutraukimu

    Metus trukusiame teisminiame procese dėl 2012-2013 metų medžioklės sezono vilkų sumedžiojimo limito (kvotos) padėtas galutinis taškas. Priimta nutartis nutraukė bylą taip ir neišsprendusi ginčo tarp Gamtos apsaugos asociacijos „Baltijos vilkas“ ir Aplinkos ministerijos. (daugiau…)