Sumedžiotos anties nuotrauka gali tapti duomenų šaltiniu mokslininkams. Vokietijoje medžiotojai programėlėje „Tierfund-Kataster“ standartizuotomis nuotraukomis dokumentuoja didžiąsias antis, o tyrėjai pagal plunksnų požymius nustato jų amžių ir lytį. Apie pirmuosius visos šalies stebėsenos rezultatus spalio 8 d. pranešė Vokietijos medžiotojų asociacija (DJV).
Per pirmuosius nacionalinės stebėsenos metus užregistruota daugiau kaip 400 didžiųjų ančių. Maždaug 70 proc. jų buvo jaunikliai. DJV tai vertina kaip gero ankstesnių metų veisimosi rezultato požymį. Vis dėlto sumedžiotų paukščių imtis savaime neparodo visos populiacijos dydžio ar jos būklės.
Metodo patikimumui įvertinti tyrėjai sudarė atskirą 100 ančių palyginamąją imtį. Pirmiausia amžius nustatytas tiesiogiai apžiūrėjus paukščius, paskui jie nufotografuoti. Po kelių savaičių amžius vertintas dar kartą, jau tik pagal nuotraukas. Tinkamai amžiaus grupei priskirta 90 proc. ančių, o jaunikliai teisingai atpažinti daugiau kaip 95 proc. atvejų.
Šie rodikliai nusako amžiaus nustatymo tikslumą tirtoje imtyje. Jų negalima tapatinti su visos ančių populiacijos apskaitos tikslumu.
Projektą vykdo Šlėzvigo-Holšteino ir Žemutinės Saksonijos medžiotojų organizacijos bei Gyseno Justuso Liebigo universitetas. DJV pabrėžia, kad patikimoms ilgalaikėms išvadoms būtina stebėseną tęsti kasmet ir registruoti visą sumedžiotų ančių laimikį. Ateityje planuojama pasitelkti dirbtinį intelektą amžiui nustatyti.
Medžiojant vandens paukščius LMŽD rekomenduoja neįsitikinus – nemedžioti.
Šiuo metu Lietuvoje leidžiamų medžioti vandens paukščių rūšių yra aštuonios, įskaitant žąsis. Iš Lietuvoje gyvenančių ir sutinkamų (nors kartą stebėtų) 22 ančių rūšių medžiojamos tik keturios.
Pagal Medžioklės Lietuvos Respublikos teritorijoje taisykles didžiosios antys, rudagalvės kryklės bei klykuolės pradedamos medžioti rugpjūčio 15 d., o kuoduotosios antys – rugsėjo 15 d.
Visų ančių medžioklės sezonas baigiasi gruodžio 15 d.
Nepatyrę ir savo žinių prieš medžioklę nepasitikrinę medžiotojai, gali per klaidą sumedžioti cyples, dryžgalves krykles, smailiauodeges, šaukštasnapes, pilkąsias ar rudgalves antis.
Pilkoji antis – draudžiama medžioti, tačiau nuo leidžiamų medžioti kryklių ir didžiųjų ančių skiriasi tik dydžiu, todėl sunku įvertinti skrendančio paukščio dydį.
Kitos keturios Lietuvoje medžiojamos vandens paukščių rūšys: kanadinės berniklės, laukiai, želmeninės ir balatakaktės žasys.
Nuo rugpjūčio 15 d. iki gruodžio 15 d. medžiojamos kanadinės berniklės.
Nuo rugsėjo 1 d. iki gruodžio 15 d. medžiojamos želmeninės ir baltakaktės žąsys.
Nuo rugsėjo 15 d. iki gruodžio 15 d. – laukiai.
Pagal Medžioklės Lietuvos Respublikos teritorijoje taisykles medžiojant paukščius DRAUDŽIAMA:
– medžioti švininiais arba švino junginių turinčiais šratais;
-visų paukščių medžioklėse (išskyrus pilkųjų varnų ir kovų) medžioti be šuns;
-šauti į plaukiojančius paukščius, išskyrus laukius, antis, kai tykojama viliojant paukščius natūralios kilmės masalu, iškamšomis, muliažais, profiliais, viliokliais ir vilbynėmis, feromoniniais jaukais, krykštėmis ir nukritusius į vandenį sužeistus paukščius.
-šauti į vandens telkinio pakrantės pusę ar išilgai jos į paukščius, skrendančius žmogaus ūgio aukštyje.
Ančių medžioklės yra labai specifiškos ir reikalaujančios medžiotojų greitos reakcijos bei puikių įgūdžių ir žinių – per keletą sekundžių reikia sureaguoti ir nustatyti ar paukštis medžiotinas.
Taigi, medžiotojai turėtų būti įsigilinę į ančių pažinimo požymius. Ne kiekvienas ornitologas gali atpažinti antį skrydyje, tačiau medžioklėje yra auksinė taisyklė ,,neįsitikinai – nemedžiok“.
Sumedžiojus draudžiamą medžioti paukštį, grėstų administracinė atsakomybė, nes Administracinių nusižengimų kodeksas (ANK 290 str.) numato gan griežtą nuobaudą. Gyvūno, kurį sumedžioti turintis teisę medžioti asmuo (medžiotojas) neturi teisės, sumedžiojimas užtraukia baudą nuo 800 iki 1 800 Eur. Taip pat numatytas ginklo konfiskavimas ir teisės medžioti atėmimas nuo 1-erių iki 5-erių metų bei žalos gamtai atlyginimas. Tad prieš šaudamas į aukštai skrendantį paukštį medžiotojas turi būti gerai įsitikinęs, kad medžioja leistiną rūšį.
Rugpjūčio 15 d. prasidėjo vandens paukščių medžioklės sezonas. Šiuo metu Lietuvoje leidžiamų medžioti vandens paukščių rūšių yra aštuonios, įskaitant žąsis. Iš Lietuvoje gyvenančių ir sutinkamų (nors kartą stebėtų) 22 ančių rūšių medžiojamos tik keturios. Pagal Medžioklės Lietuvos Respublikos teritorijoje taisykles didžiosios antys, rudgalvės kryklės bei klykuolės pradedamos medžioti rugpjūčio 15 d., o kuoduotosios antys – rugsėjo 15 d.Visų ančių medžioklės sezonas baigiasi gruodžio 15 d.
Per praėjusį 2021-2022 m. medžioklės sezoną sumedžiotos 6 194 didžiosios antys, 15 kuoduotojų ančių, 52 rudgalvės kryklės, ir 5 klykuolės. Lietuvos medžiotojai tradiciškai medžioja labai mažai paukščių – vienam statistiniam šauliui per metus tenka tik ~0,60 paukščio, tai yra pats žemiausias rodiklis Europoje. Didžiojoje Britanijoje statistinis medžiotojas sumedžioja apie 27 paukščius, belgas – apie 59. Nepatyrę ir savo žinių prieš medžioklę nepasitikrinę medžiotojai, gali per klaidą sumedžioti cyples, dryžgalves krykles, smailiauodeges, šaukštasnapes, pilkąsias ar rudgalves antis. Pilkoji antis – draudžiama medžioti, tačiau nuo leidžiamų medžioti kryklių ir didžiųjų ančių skiriasi tik dydžiu, todėl sunku įvertinti skrendančio paukščio dydį.
Kitos keturios Lietuvoje medžiojamos vandens paukščių rūšys: kanadinės berniklės, laukiai, želmeninės ir balatakaktės žasys.
Nuo rugpjūčio 15 d. iki gruodžio 15 d. medžiojamos kanadinės berniklės.
Nuo rugsėjo 1 d. iki gruodžio 15 d. medžiojamos želmeninės ir baltakaktės žąsys.
Nuo rugsėjo 15 d. iki gruodžio 15 d. – laukiai.
Per praėjusį 2021-2022 m. medžioklės sezoną sumedžiotos 265 – želmeninės žąsys, 30 – baltakakčių žąsų, 40 – laukių ir nei vienos kanadinės berniklės.
Pagal Medžioklės Lietuvos Respublikos teritorijoje taisykles medžiojant paukščius DRAUDŽIAMA:
medžioti švininiais arba švino junginių turinčiais šratais;
visų paukščių medžioklėse (išskyrus pilkųjų varnų ir kovų) medžioti be šuns;
šaudyti į plaukiojančius paukščius, išskyrus laukius, antis, kai tykojama viliojant paukščius natūralios kilmės masalu, iškamšomis, muliažais, profiliais, viliokliais ir vilbynėmis, feromoniniais jaukais, krykštėmis ir nukritusius į vandenį sužeistus paukščius.
šauti į vandens telkinio pakrantės pusę ar išilgai jos į paukščius, skrendančius žmogaus ūgio aukštyje.
Ančių medžioklės yra labai specifiškos ir reikalaujančios medžiotojų greitos reakcijos bei puikių įgūdžių ir žinių – per keletą sekundžių reikia sureaguoti ir nustatyti ar paukštis medžiotinas. Taigi, medžiotojai turėtų būti įsigilinę į ančių pažinimo požymius. Ne kiekvienas ornitologas gali atpažinti antį skrydyje, tačiau medžioklėje yra auksinė taisyklė ,,neįsitikinai – nešauk“.
Sumedžiojus draudžiamą medžioti paukštį, grėstų administracinė atsakomybė, nes Administracinių nusižengimų kodeksas (ANK 290 str.) numato gan griežtą nuobaudą. Gyvūno, kurį sumedžioti turintis teisę medžioti asmuo (medžiotojas) neturi teisės, sumedžiojimas užtraukia baudą nuo 800 iki 1 800 Eur. Taip pat numatytas ginklo konfiskavimas ir teisės medžioti atėmimas nuo 1-erių iki 5-erių metų bei žalos gamtai atlyginimas. Tad prieš šaudamas į aukštai skrendantį paukštį medžiotojas turi būti gerai įsitikinęs, kad medžioja leistiną rūšį.
PRIDEDAMA: Lietuvoje medžioti leidžiamų vandens paukščių iliustracijos (šaltinis „Vadovas Lietuvos paukščiams pažinti“), 8 iliustracijos.
Nuo rugpjūčio 15 d. prasideda paukščių medžioklės sezonas. Aplinkos ministerija primena, kad nuo šių metų paukščius draudžiama medžioti švininiais arba švino junginių turinčiais šratais. Medžiotojai šiuos aplinką teršiančius šaudmenis turi perduoti teritorinei policijos įstaigai, kuri pasirūpins jų saugiu nukenksminimu ir perduos utilizavimui.
Taip siekiama mažinti švino bei jo junginių daromą žalą aplinkai ir gyvūnams. Po vandens paukščių medžioklės lieka nemažas taršos švinu pėdsakas. Pelkės ir kitos šlapynės, svarbios gausia biologine įvairove, retomis ir saugomomis rūšimis, kovojant su klimato kaita, tam ypač jautrios. Švinas kenkia paukščiams, jų praryti švininiai šratai sukelia trumpalaikį ar ilgalaikį toksinį poveikį, kuris baigiasi paukščio žūtimi.
Apskaičiuota, kad ES dėl apsinuodijimo švino šaudmenimis per metus vien tik šlapynėse žūsta daugiau kaip milijonas vandens paukščių. O kalbant apie visus aplinkos biotopus, rizika apsinuodyti švinu sukeliama daugiau kaip 135 milijonams paukščių.
Pažymėtina, kad tai kelia pavojų ir toms gyvūnų rūšims, kurios maitinasi vandens paukščiais, kurie paveikti švino šaudmenų, taip pat ir žmonėms, kurie vartoja vandens paukščius maistui. Poveikis žmonėms pasireiškia neurologinio vystymosi, inkstų veiklos, vaisingumo sutrikimais, padidėjusiu apsigimimo atvejų skaičiumi, mirtimi.
Medžioklės taisyklių pakeitimai, reglamentuojantys šį draudimą, buvo patvirtinti 2018 m. Medžiotojams buvo duotas trejų metų terminas atsisakyti aplinkai kenksmingų šaudmenų.
Europos Sąjungoje kasmet į aplinką išmetama apie 100 000 tūkst. tonų švino iš šių veiklų: 79 proc. iš sportinio šaudymo, 14 proc. iš medžioklės ir likusioji dalis – iš žvejybos.
Vienas dažniausių natūralioje gamtoje ar parkų tvenkiniuose aptinkamų paukščių – didžioji antis. Tai ir vienas lengviausiai atpažįstamų antinių šeimos atstovų pasaulyje. Dėl gausios populiacijos ir prisitaikymo prie įvairių gyvenimo sąlygų ši antis yra įprastas ir dažnas sparnuotis tiek Lietuvoje, tiek kaimyninėse šalyse. Paplitimo arealas apima Ameriką, Europą, Aziją, Šiaurės Afriką, o Naujojoje Zelandijoje ir Australijoje ši rūšis buvo introdukuota. Dėl didelio populiacijos gausumo didžioji antis – vienas populiariausių medžiojamųjų paukščių, tad jų medžioklės sezono laukia ne vienas medžiotojas. Tačiau, kaip ir kitų plačiai paplitusių gyvūnų atveju, kuo dažniau jie aptinkami, tuo mažiau mes apie juos žinome ar galbūt mažiau jais domimės.
Didžiausia iš medžiojamųjų antinių paukščių
Lietuvoje Didžiosios anties patelė labai prisitaikiusi prie gyvenamosios aplinkos savo apdaro spalva. Rusvos, šiek tiek baltai išmargintos plunksnos puikiai maskuoja ją vandens pakrantėse. Kadangi patelė viena peri ir rūpinasi jaunikliais, tai yra labai svarbi prisitaikymo savybė, padedanti išsaugoti dėtį perėjimo laikotarpiu ir slepiant nuo plėšrūnų išsiritusius jauniklius. O štai patinai sezoniškai keičia savo apdarą. Per poravimosi sezoną jie išsiskiria ryškiomis, labai puošniomis spalvomis – žalia galva, balta kaklo juosta, tamsiai ruda krūtine, mėlynu veidrodėliu, tačiau gegužės pabaigoje–liepos viduryje išsišeria ir apdaru tampa panašūs į pateles. Šerdamiesi patinėliai netenka ir didžiųjų plasnojamųjų plunksnų, tad kol jos atauga, negali skristi ir yra priversti slapstytis nuo plėšrūnų vandens telkinio sąžalynuose. Dėl šios priežasties jų naujasis apdaras nebe toks ryškus – reikia maskuojančios spalvos, neišsiskiriančios iš juos supančios aplinkos.
Ančių sparnų plunksnų spalvos, forma, išsidėstymas gali padėti nustatyti ne tik lytį, bet ir amžių. Ir patinėliai, ir patelės turi baltai įrėmintą mėlynų plunksnų veidrodėlį sparne. Patinėlius ir pateles po poravimosi sezono sunku atskirti, tačiau mėlyną veidrodėlį įrėminančios baltos plunksnos yra patikimas anties lyties nustatymo požymis.
Patelių veidrodėlį iš viršaus įrėminančios plunksnos tęsiasi ilgiau nei veidrodėlis (įsiterpia į rudas kūno plunksnas), o patinėlių – baigiasi kartu su mėlynomis veidrodėlio plunksnomis. Tiesa, šis požymis tikslus tik vertinant suaugusias antis. Jauniklių atveju gali būti nukrypimų nuo šios taisyklės, nes jų plunksnos būna šviesesnės, siauresnės ir ne tokių aiškių spalvų kaip suaugusiųjų.
Didžioji antis ne veltui gavo tokį pavadinimą – ji viena didžiausių ančių pasaulyje – svoris svyruoja nuo 0,7 iki 1,6 kg. Smailiauodegė antis, tiesa, didesnė, tačiau Lietuvoje ji saugotina, į Raudonąją knygą įrašyta rūšis. Taigi, didžioji antis – didžiausia iš medžiojamųjų antinių paukščių Lietuvoje.
Saugodama jauniklius patelė naudoja įvairią gynybos taktiką
Poras didžiosios antys sudaro rudenį, prieš prasidedant migracijai, tačiau poruotis pradeda tik pavasarį, sugrįžusios į veisimosi vietas. Čia antys grįžta anksti, dažnai dar ledui nenutirpus. Patelė padeda nuo 8 iki 14 kiaušinių. Peri apie 24–30 dienų. Tik išsiritę ančiukai kone iš karto jau gali plaukti, tačiau skraidyti pradeda sulaukę maždaug 60 dienų.
Didžiosios antys gali kryžmintis su kitomis ančių rūšimis. Gyvūnų pasaulyje tai nėra neįprastas reiškinys, tačiau tokie dviejų skirtingų rūšių hibridai paprastai būna nevaisingi, o štai didžiųjų ančių hibridai su kitomis rūšimis gali vesti vaisingus palikuonis.
Patelė jauniklius augina viena, o patinėliai tuo tarpu susiburia į atskirus būrius. Tam, kad apsaugotų jauniklius nuo plėšrūnų, patelė naudoja įvairią gynybos taktiką. Plėšrūnui artinantis, ji ima garsiai gagenti. Jei plėšrūnas nesitraukia, patelė nuskrenda ir palieka jauniklius pakrantės žolėse. Jaunikliai tyliai slepiasi augalijoje. Jei plėšrūnas artinasi pakrante, patelė gali išplaukti į atvirą vietą ir imti suktis tarsi būtų sužeista, taip nukreipdama dėmesį nuo jauniklių. Tačiau nors didžiosios anties patelės drąsiai puola per arti prisiartinusius, per vasarą jos išsaugoja ir užaugina dažniausiai 4–5 jauniklius.
Didžioji antis, kitaip nei daugelis kitų didelių vandens paukščių, sugeba iš vandens pakilti beveik vertikaliai, jai nebūtina įsibėgėti. Greitai pakilti padeda didžiulė sparnų jėga ir spartus plakimas plėvėtomis kojomis. Savybė staigiai pakilti nuo vandens taip pat padeda apsisaugoti nuo priešų.
Lietuvoje gyvena gausi didžiųjų ančių populiacija
Didžioji antis labai dažnai siejama su medžiokle, nes daugelyje šalių tai vienas geidžiamiausių laimikių iš medžiojamųjų paukščių. Medžioklė – vienas iš būdų populiacijos gausumui reguliuoti. Didžiųjų ančių populiacija šiuo metu pakankamai gausi ir gyvybinga – Lietuvoje skaičiuojama nuo 70 tūkst. iki 130 tūkst. perinčių porų. Europoje sumedžiojama apie 4 mln. didžiųjų ančių per vieną medžioklės sezoną. Lietuvoje, Aplinkos ministerijos duomenimis, per 2015–2016 m. medžioklės sezoną sumedžiota 17 110 didžiųjų ančių.
Pagal Lietuvos Respublikos teritorijoje galiojančias medžiokles taisykles, medžiojant paukščius (išskyrus varninius), būtina, kad medžioklėje dalyvautų šuo. Ančių medžioklės sėkmė labai didele dalimi priklauso būtent nuo keturkojų žmogaus draugų – dratharų, retriverių, vachtelhundų ir kitų, turinčių instinktą ir mokančių rasti bei atnešti sumedžiotą paukštį iš vandens.
Šaltinis žurnalas „Medžiotojas ir medžioklė”
Autoriai: Monika Raškauskaitė ir Matas Sirgėdas Kopijuoti ar kitaip platinti čia pateiktą turinį be mūsų sutikimo draudžiama!
Medžioklinis šautuvas, ypač dvivamzdis, asocijuojasi su bazinėmis, klasikinėmis vertybėmis – du šūviai, du laimikiai (žinoma, idealiu atveju). Šis šautuvas daugeliui medžiotojų asocijuojasi su kokybe, o ne kiekybe, kaip kad pusiau automatinis lygiavamzdis šautuvas, liaudyje vadinamas pusautomačiu. Tačiau yra medžiotojų, kurie rinksis pusautomatį, nes laiko jį daug tinkamesniu būtent ančių medžioklei. Apibendrinome įvairių medžiotojų nuomones apie pusautomačio naudojimą medžioklei.
Oficialus F.A.I.R atstovas Lietuvoje UAB „Normark”. El.paštas deividas@normark.lt
Žmonių skonis skiriasi, bet yra medžiotojų, teikiančių pirmenybę pusautomačiui. Pusautomačių didžiausias privalumas yra trečiasis šūvis, tarsi suteikiantis saugumo jausmą. Žinoma, kiekis nepakeičia kokybės. Šaudyti reikia mokėti ir meistriškumas turi didelę reikšmę, bet daugelis ilgainiui įsitikina, kad pusautomatis būtent ančių medžioklei yra patikimiausias įrankis.
Šaudymo ekspertai pataria treniruotis pradėti pusautomačiu. Tai ypač taikoma jaunuoliams ir moterims dėl mažesnės atatrankos, tačiau dauguma Baltijos šaulių skrendantiems taikiniams šaudyti pasirinko vertikaliai dvejintus lygiavamzdžius (angl. over-and-under). Taikymasis su šiais ginklais yra visiškai skirtingas, taip pat ir šūvio greitis. Labai sunku priprasti, jeigu pereinama nuo klasikinio medžioklinio šautuvo prie pusautomačio ir atvirkščiai. Daugelis teigia, kad pusautomačiu šauti lengviau, be to, atsižvelgtina į tai, kad šio ginklo vamzdis yra toliau negu klasikinio, o tai yra didelis privalumas. Prie pliusų dar paminėtina tai, kad pusautomačio šūvio atatranka yra gerokai mažesnė.
Žinoma, dviem trimis šūviais skirtumo nepajusi, bet šaudant daug yra lengviau, kai atatranka mažesnė. Paprastai sakant, taip nepavargstama. Daugelis, nuvažiavę į šaudyklą, pašaudę į kokius 25 taikinius patiria nemalonų jausmą – galva apdujusi, petys mėlynas. Su pusautomačiu šioje situacijoje bus daug lengviau. Be to, negalima pamiršti, kad droselis atatranką sustiprina.
VIENA TRAJEKTORIJA. Bus medžiotojų, kurie prieštaraus, kad, stabdant atatranką, pusiau automatinis šautuvas praranda dalį energijos, tačiau, nuvykę su juo į medžioklę, nieko tokio nepastebės. Mažesnė pusautomačio galia tikrai netrukdo sėkmingai medžioklei. Daug kas priklauso ir nuo amunicijos, ir nuo paties šaulio. Vienas didžiausių pusautomačio pliusų yra tai, kad jis turi vieną vamzdį, taigi ir vieną šovimo trajektoriją visiems šūviams. Pasitaiko, kad net žinomų gamintojų klasikinių šautuvų abu vamzdžiai turi nuokrypį, kartais net iki 30 cm. Tai reiškia, kad prišaudyti galima tik vieną vamzdį, o šaunant kitu reikės galvoti apie korekciją. Prieš pusautomačius daugelis turi neigiamą nusistatymą dar ir todėl, kad, pavyzdžiui, vyresni šauliai jau nuo senų laikų pripratę varomojoje medžioklėje į vieną vamzdį dėti kulką, o į kitą – šratus. Didžiausi stebuklai nutinka tada, kai ateina briedis, bet iš susijaudinimo supainiojami vamzdžiai ir į didįjį gyvūną iššaunama lapei skirtais šratais. Į pusautomatį dedama viena amunicija. Tai viską palengvina, tačiau kiti sakys, kad tai yra vienas didžiausių jo minusų.
VIS DĖLTO PUSAUTOMATIS. Kartą vienas jaunas medžiotojas klausė, kokį ginklą rinktis pirmąjį. Kaip pirmąjį daugelis pataria pusiau automatinį. Bet tai yra kiekvieno individualaus skonio reikalas, taip pat reikia atsižvelgti į kainą – ką naujasis medžiotojas gali sau leisti. Pusautomatį lengva valyti, taip pat kaip ir klasikinį. Čia nėra nieko sudėtinga. Tik reikia turėti omeny, kad kai kuriems modeliams po kiekvieno šaudymo reikėtų išvalyti išmetamųjų dujų stūmoklį, kuris apdega. Bet paprastai po medžioklės užtenka nuvalyti ginklo išorę, kad nerūdytų. Galima nuvalyti ir droselį, kuris nuo šūvių išsipurvina. Girdėta, kad medžiotojai skundžiasi: šaudant lengvesniais šoviniais, pusautomatis nebeužsitaiso. Tokiu atveju greičiausiai bus kalti užtaisymo stūmokliai, kuriuos paprastai galima sureguliuoti. Jeigu spyruoklė jautresnė, ginklas užtaisys ir ne tokius stiprius šovinius. Kitais atvejais stebina medžiotojų neatsakingumas ar abejingumas. Nuvažiuoja į mišką su nauju pusiau automatiniu šautuvu, užtaiso tris kulkas. Priartėjus šernų bandai, vieną kartą iššauna ir supranta, kad ginklas šovinio nebeužtaiso, ir visi šernai nubėga.
Su ginklu, ypač nauju, būtina nuvažiuoti į šaudyklą ir pašaudyti. Reikia suprasti, kokie šoviniai geriau tinka, kur šauna, kaip krinta ant peties. Geriausia, kad medžiotojai pabandytų įvairius dalykus, pašaudytų, paeksperimentuotų su amunicija, taikiniais. Medžioklėje būna įvairių situacijų, bet ir galimybių yra daug. Galima rasti geriausius sprendimus. Paprastai viskuo domisi ir naujus dalykus išbando būtent jaunesni medžiotojai.
KAINA IR KOKYBĖ. Ginklų gamintojai siūlo įvairias kainų kategorijas. Galima važiuoti žiguliu, galima važiuoti mersedesu – skirtumą pajus kiekvienas. Pavyzdžiui, geriausios kainos, kuri neperžengs 500 eurų ribos, bus Rusijoje gamintas „MP 153“, tačiau šio ginklo spyna sunki, ją reikia traukti su jėga, pats ginklas taip pat nerangus. Kalbant apie brangius ginklus, labai didelis dėmesys skirtas įvairioms smulkmenoms, detalėms, todėl juos bus labai patogu naudoti. Pavyzdžiui, yra ginklų, kurių spyną galima atitraukti minimaliomis pastangomis. „FAIR” ir „Benelli” gamina labai gražius ginklus, kuriuos lengva valyti ir sudėti, jie užtaisomi inercijos principu. Juos daug paprasčiau valyti, nes nesusidaro degėsių, priešingai nei pagal išmetamųjų dujų užtaisymo principą. Internete rasite vaizdo klipų, kuriuose į orą metama lėkštė, o per keturias sekundes šaulys sudeda ginklą ir iššauna. Tačiau kiekvienas pasirenka ginklą pagal savo galimybes ir reikmes.
REIKIA TRENIRUOTIS. Pusautomatį galima naudoti ir kitokiai medžioklei, ne tik ančių. Pavyzdžiui, trimis šoviniais varomojoje medžioklėje galima sumedžioti tris šernus. Pusautomatis pravers ir bebrų medžioklei. Nereikėtų manyti, kad nusipirktas ginklas šaudys pats. Tam, kad medžioklė būtų sėkminga, kiekvienas visų pirma turi išmokti šaudyti nepriklausomai nuo ginklo tipo. Sunku vienam pačiam važiuoti į šaudyklą ir pradėti treniruotis. Geriau tai daryti kompanijoje, tada šis užsiėmimas būna linksmesnis, taip pat atsiranda motyvacija ir stimulas mokytis. Galima paminėti kelis pliusus, būdingus klasikiniams šautuvams. Jų ištekliai tikrai didesni. Sportiniu vertikaliai dvejintu lygiavamzdžiu galima iššauti šimtus tūkstančių šovinių, kas neįmanoma su pusautomačiu, bet šis aspektas tikrai nėra taikomas eiliniam medžiotojui, kuriam šio ginklo užteks visam gyvenimui. Šiuo šautuvu galima šaudyti lengvais šoviniais, kurie netiks pusautomačiui. Šaudant pusautomačiu, galima lengvai pasilinksminti, nes yra galimybė iššauti trečią kartą. Tačiau vis tiek, nepriklausomai nuo to, ar medžiojama pusautomačiu, ar klasikiniu šautuvu, dėmesį reikia skirti saugumui ir kokybei.
Tekstas: NERIJUS BELEVIČIUS Redagavo: Miske.lt Šaltinis: Žurnalas “Medžioklė” Kopijuoti ar kitaip platinti čia pateiktą turinį be mūsų sutikimo draudžiama!
Aplinkos ministerija ančių medžioklės sezoną atideda iki rugsėjo 5 d., nes dėl užsitęsusios pavasario pradžios daugumos ančių veisimosi sezonas šiais metais labai vėluoja.
Tradiciškai ančių medžioklė prasidėdavo rugpjūčio 15 d. Kaip ir anksčiau, ančių medžioklė šiemet truks iki gruodžio 15 d.
Ančių veisimosi sezono vėlavimą parodė Lietuvos ornitologų draugijos (LOD) kartu su VšĮ „OMPO Vilnius” (OMPO) jau antrus metus vykdyti septynių dažniausiai sutinkamų ančių rūšių (didžiosios, pilkosios, šaukštasnapės, kuoduotosios, rudagalvės bei dryžgalvės ir rudagalvės kryklių) perinčių populiacijų gausos įvairiose buveinėse bei produktyvumo tyrimai.
2013 metais balandžio – liepos mėn. vykdytų reguliarių apskaitų duomenimis, daugumos ančių rūšių perėjimo pradžia buvo ypatingai vėlyva. Mat, skirtingai nei įprastai, šiais metais nemaža dalis tirtų vandens telkinių balandžio mėnesį dar buvo užšalę. Nemuno žemupyje ir Rytų Lietuvos upėse buvo neįprastai aukštas vandens lygis, kuris sukėlė didžiulius ir ilgai trukusius potvynius. O tai sąlygojo vėlyvą vandenų ir jų pakrančių augalijos vegetaciją bei lėmė vėlyvą ančių veisimosi sezono pradžią.
Kadangi ančiukai pradeda skraidyti sulaukę maždaug 50 dienų amžiaus, tradiciškai rugpjūčio 15 d. prasidėjus ančių medžioklės sezonui, šiais metais dauguma jų bus dar neskraidantys. Nušovus dar vadas turinčias ančių pateles, dauguma neskraidančių, be motinos globos pasilikusių, ančiukų žūva.
LOD ir OMPO kreipėsi į Aplinkos ministeriją su prašymu šiais metais, atsižvelgiant į ekstremalias gamtines sąlygas, nukelti ančių medžioklės pradžią.
„Įvertinę gautą informaciją, sutinkame, kad medžioklės pradžią reikia nukelti. Priešingas elgesys būtų ne tik neetiškas, bet ir prieštarautų Europos Sąjungos Paukščių direktyvos reikalavimams“, – sako aplinkos viceministras Linas Jonauskas.
Gerbiami kolegos medžiotojai, atsižvelgiant į susiklosčiusias gamtines šių metų sąlygas, nepalankias laukinių ančių veisimuisi (smarkiai vėlavo pavasaris), kviečiu visus mūsų Draugijos narius, medžiotojus neskubėti pradėti ančių medžioklės Medžioklės taisyklėse nustatytais terminais ir sulaukti, kol Jūsų medžioklės plotuose suaugs didesnė dalis ančių jauniklių.
Mūsu Draugijos narių tikslas visada buvo tausoti Valstybės mums patikėtus gamtos išteklius, todėl ir šį kartą tikiuosi Jūsų pritarimo ir palaikymo.
Pagarbiai,
Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugijos pirmininkas Bronius Bradauskas
